Sūros (arab. sūrah, سُورَة) yra pagrindiniai Korano – islamo šventojo teksto – skyriai. Tai savarankiškos, tematiškai vientisos dalys, kurių iš viso yra 114. Kiekviena jų susideda iš eilučių, vadinamų ājāh (dgs. āyāt), ir turi savo pavadinimą, dažniausiai kilusį iš ryškiausio žodžio, simbolio ar temos, pasirodančios pačioje sūroje. Sūros sudaro visą Korano struktūrą ir yra laikomos Dievo apreiškimo vienetais, perduotais pranašui Mahometui per maždaug 23 metų laikotarpį.
Žodis sūrah arabų kalboje reiškia „eilė“, „pakopa“, „siena“ arba „aukštesnis skyrius“. Klasikinėje arabų kalboje šis terminas nurodo tam tikrą užbaigtą struktūrą, turinčią aiškias ribas. Islamo tradicijoje sūra suprantama kaip dieviškos kalbos vienetas, turintis pradžią ir pabaigą, savitą ritmą, temą ir teologinę žinutę.
Musulmonų tikėjimu, sūras suformulavo ne žmonės, o pats Dievas (Allah), o pranašas Mahometas jas tik priėmė ir perdavė. Todėl Koranas laikomas ne Mahometo kūriniu, bet pažodiniu Dievo žodžiu.
Apreiškimai Mahometui buvo perduodami įvairiomis aplinkybėmis – maldoje, meditacijoje, kelionėse, bendruomenės krizėse. Pranašas juos recitavo savo pasekėjams, o šie mokėsi mintinai ir užrašinėjo ant pergamento, kaulų, odos ar palmių lapų. Po Mahometo mirties (632 m.) apreiškimai buvo sujungti į vieną knygą, vadovaujant pirmajam kalifui Abu Bakrui, o galutinė redakcija ir tvarka buvo patvirtinta trečiojo kalifo Osmano laikais.
Sūrų tvarka ir grupavimas
Korano sūros nėra sudėliotos pagal apreiškimo chronologiją. Dabartinė tvarka yra teminė ir liturginė, o ne istorinė. Pagrindiniai principai:
- Ilgesnės sūros dedamos į pradžią (pvz., Al-Baqara, 286 eilučių).
- Trumpesnės sūros sudaro Korano pabaigą (pvz., Al-Kawthar, tik 3 eilutės).
- Pirmoji sūra – Al-Fātiha – yra išimtis: ji trumpa, bet dedama į pradžią dėl savo maldinės ir teologinės svarbos.
Be to, islamo mokslininkai sūras skirsto į dvi pagrindines grupes:
- Mečinos sūros – apreikštos po Mahometo persikėlimo į Mediną; jose daug teisinių, socialinių ir bendruomeninių temų.
- Mekos sūros – apreikštos iki Hijros; jos labiau teologinės, akcentuoja Dievo vienumą, teismą, pranašų istorijas.
Sūros labai skiriasi ilgiu, ritmu ir stilistika. Kai kurios yra pasakojamosios, kitos – poetinės, trečios – teisinės. Tačiau visos turi bendrų bruožų:
- Ritminis, melodingas tekstas, tinkamas recitavimui.
- Teminis vientisumas, net jei temos keičiasi, jos jungiasi į vieną žinutę.
- Dievo kalbos forma, dažnai vartojant pirmąjį asmenį („Mes apreikšdavome…“).
- Moralinis ir dvasinis mokymas, skirtas tiek individui, tiek bendruomenei.
Sūros apima visą islamo tikėjimo spektrą:
- Dievo vienumą ir savybes
- pranašų istorijas
- moralės normas
- teisinius nurodymus
- dvasinį gyvenimą
- eschatologiją (paskutinių laikų mokymą)
- bendruomenės organizavimą
- maldos ir garbinimo principus
Kiekviena sūra turi savitą žinutę, tačiau kartu jos sudaro vieningą Dievo apreiškimo visumą.
Pavyzdys: Al-Fātiha – Korano įžanga
Pirmoji sūra, Al-Fātiha („Atvėrimas“), yra viena svarbiausių visame islame. Ji recituojama kiekvienoje musulmonų maldoje ir laikoma viso Korano santrauka. Joje išreiškiamas Dievo gailestingumas, valdžia, žmogaus priklausomybė nuo Dievo ir prašymas būti vedamam teisingu keliu.