Kad yra Dievas, žmogus gali žinoti iš kelių pagrindinių šaltinių, kuriuos krikščioniškoji tradicija aiškina taip:
- Protas.
Žmogaus protas, stebėdamas pasaulio tvarką, grožį, sudėtingumą ir dėsnius, gali logiškai išvesti, kad egzistuoja aukščiausia būtybė, kuri visa tai sukūrė ir palaiko. Tai vadinama natūralia teologija, kai remiamasi protu ir logika, siekiant suprasti, kad turi būti Dievas kaip visatos Kūrėjas ir valdovas. - Apreiškimas.
Dievas tiesiogiai apreiškė save per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tradiciją. Biblijoje Dievas kalba per pranašus, per Jėzaus Kristaus įsikūnijimą ir per Šventosios Dvasios veikimą. Šis apreiškimas yra tiesioginis Dievo bendravimas su žmonėmis, kuriame Jis atskleidžia Savo planą ir norus žmonijai. - Sąžinės balsas.
Žmogaus viduje esantis moralinis kompasas, arba sąžinė, yra ženklas, kad egzistuoja aukštesnis moralinis įstatymas, kurio šaltinis yra Dievas. Sąžinė skatina mus rinktis gėrį ir vengti blogio, atpažinti teisingumą ir tiesą. Tai rodo, kad yra Dievas, kuris įdiegė šį moralinį įstatymą į žmogaus prigimtį. - Istorija.
Per žmonijos istoriją matome Dievo veikimą, ypač per biblinę istoriją ir įvairius stebuklus, įvykius, kurie liudija apie Jo egzistavimą ir meilę žmonijai. Dievas veikia žmonijos gyvenime, ypač per Jėzaus Kristaus atpirkimą ir Šventosios Dvasios darbą Bažnyčioje.
Šie keturi šaltiniai suteikia žmogui pagrindą tikėti Dievo egzistavimu tiek loginiu, tiek dvasiniu lygmeniu.
Skaitykite daugiau..
Teologijos požiūriu, žinojimas apie Dievą gali kilti ir iš asmeninės patirties, kurią kai kurie vadina „dvasiniu liudijimu“. Tai nėra vien tik logikos išvada ar Biblijos skaitymas, bet vidinis, gilus pajutimas, kad Dievas yra realus ir veikia gyvenime. Pavyzdžiui, staigus, netikėtas gėrio jausmas sudėtingoje situacijoje gali būti suprantamas kaip Dievo prisilietimas.
Rytų krikščioniškoje tradicijoje didelis dėmesys skiriamas „Theosis“ (įsiejimui su Dievu) idėjai. Tai reiškia, kad žmogus per malonę ir asketines pastangas gali patirti Dievo buvimą taip aiškiai, jog tai tampa nebe tikėjimo klausimu, bet patirtimi. Tai panašu į tai, kaip žmogus žino, kad myli kitą, ne tik todėl, kad jam taip pasakyta, bet todėl, kad tai jaučia.
Be to, senovės krikščionių mąstytojai, pavyzdžiui, Origenas, kalbėjo apie „Logos“ (Žodį) kaip universalų principą, kuris apšviečia kiekvieną žmogų. Tai reiškia, kad net tie, kurie niekada negirdėjo Biblijos, turi vidinį supratimą apie Dievišką tvarką, nes Dievo „šviesa“ jau yra pasėta jų sieloje. Šis vidinis žinojimas yra tarsi prigimtinė Dievo pažinimo sėkla. Šios patirtys sustiprina protu ir apreiškimu gautą žinojimą.
Rytų krikščioniškoje tradicijoje didelis dėmesys skiriamas „Theosis“ (įsiejimui su Dievu) idėjai. Tai reiškia, kad žmogus per malonę ir asketines pastangas gali patirti Dievo buvimą taip aiškiai, jog tai tampa nebe tikėjimo klausimu, bet patirtimi. Tai panašu į tai, kaip žmogus žino, kad myli kitą, ne tik todėl, kad jam taip pasakyta, bet todėl, kad tai jaučia.
Be to, senovės krikščionių mąstytojai, pavyzdžiui, Origenas, kalbėjo apie „Logos“ (Žodį) kaip universalų principą, kuris apšviečia kiekvieną žmogų. Tai reiškia, kad net tie, kurie niekada negirdėjo Biblijos, turi vidinį supratimą apie Dievišką tvarką, nes Dievo „šviesa“ jau yra pasėta jų sieloje. Šis vidinis žinojimas yra tarsi prigimtinė Dievo pažinimo sėkla. Šios patirtys sustiprina protu ir apreiškimu gautą žinojimą.