Ash-Shura – tai 42-oji Korano sūra, kurios pavadinimas reiškia „Taryba“ arba „Bendras pasitarimas“. Ji priklauso Mekos laikotarpiui ir sudaryta iš 53 eilučių. Pavadinimas kilęs iš 38 eilutės, kur minima, kad tikintieji sprendžia reikalus tarėdamiesi tarpusavyje („wa amruhum shūrā baynahum“) – tai vienas esminių islamo bendruomeninio teisingumo principų.
Ši sūra pasižymi ramiu, kontempliatyviu tonu – joje ne tiek bauginama, kiek aiškinama, kaip Dievo tvarka atsiskleidžia visatoje, žmonių bendruomenėse ir kiekvieno tikinčiojo širdyje. Ji pabrėžia Dievo vienybę, apreiškimo svarbą ir moralinį teisingumą, kurį žmogus turi vykdyti ne prievarta, o sąmoningu bendradarbiavimu.
Sūra prasideda mistinėmis raidėmis Hā Mīm, ‘Ayn Sīn Qāf – tai viena iš tų Korano vietų, kur raidės paliekamos be paaiškinimo, kaip dieviškos paslapties ženklas. Po jų seka teiginys, kad Dievas apreiškia tiesą visiems pranašams nuo Nojaus iki Muhammado, ir kad šios žinios esmė yra viena – Dievo valia vienintelė, o žmogus laisvas ją priimti arba atmesti.
Svarbi sūros tema – apreiškimo tęstinumas. Pasak jos, visos religijos kyla iš vieno šaltinio: Dievas siuntė pranašus įvairioms tautoms, kad jos gyventų pagal teisingumą ir užuojautą. Tikrasis vienybės kelias nėra kova ar prievarta, o išmintingas pasitarimas, pagarba ir kantrybė.
Dievas šioje sūroje vaizduojamas kaip valdingas ir viską girdintis, bet kartu – artimas. Jis žino žmogaus žodžius prieš jiems pasiekiant lūpas, ir jo atleidimas visada pasiruošęs tiems, kurie grįžta. Ši sūra kviečia tikinčiuosius neprarasti vilties net tada, kai jų maldos atrodo neišgirstos – nes Dievas duoda pagal išmintį, o ne pagal žmogaus norus.
Religinėje plotmėje „Ash-Shura“ yra laikoma viena iš universaliausių Korano surų, nes joje pabrėžiama ne tik islamo, bet ir visos dieviškos moralės esmė: teisingumas, atleidimas ir dialogas. Tai tekstas, kuriuo dažnai remiasi islamo teologai kalbėdami apie konsultacijų principą (šūrā) – bendruomeninio valdymo idėją, kuri vėliau tapo politinės ir etinės islamo minties pagrindu.
Stiliaus požiūriu sūra išlaiko poetišką ritmą: joje kartojasi motyvai apie gamtos ženklus, dangaus galybę, Dievo balsą, pasirodantį per griaustinį, ir žmogaus bejėgiškumą prieš begalinį gailestingumą. Tai vienas tekstų, kuriuose atsiveria islamiškojo monoteizmo švelnioji pusė – Dievas ne vien teisėjas, bet ir Tėvas, kuris nori, kad žmogus suprastų Jo pasaulio darną.
Ash-Shura
1. Ha Mim.
– Mistinės raidės, kurių reikšmę žino tik Dievas; jos žymi pradžią šventai kalbai, atskiriančiai Dievo žodį nuo žmogaus.
2. Ain Sin Qaf.
– Kitos paslaptingos raidės, laikomos apreiškimo ženklu – Dievas kalba taip, kad žmogus suvoktų ribotumą prieš Jo išmintį.
3. Taip Dievas – Galingasis, Išmintingasis – apreiškia tau, kaip apreiškė ir tiems, kurie buvo prieš tave.
– Koranas pristatomas kaip tęsinys ankstesnių pranašų mokymo: viena tiesa perduota per daugelį kartų.
4. Jam priklauso visa, kas danguje ir kas žemėje. Jis – Aukščiausias, Didysis.
– Priminta visuotinė Dievo valdžia – nėra vietos, kur Jo nebūtų.
5. Dangūs vos nesuskamba nuo Jo didybės, o angelai šlovina savo Viešpatį ir prašo atleidimo tiems, kurie žemėje.
– Kosminis vaizdas: net angelai meldžiasi už žmones – dangaus gailestingumas apima visus.
6. Tie, kurie vietoje Jo ima globėjus, Dievas stebi juos. Tu nesi jų prižiūrėtojas.
– Žmonės turi laisvę klysti, bet jų veiksmai vis tiek žinomi Dievui; pranašas neturi būti teisėjas, o tik perduoti žinią.
7. Taip Mes apreiškėme tau arabų kalba Koraną, kad perspėtum Motiną miestų (Meką) ir visus aplinkinius, ir kad perspėtum apie Dieną, kurios neabejotinai bus surinkti visi.
– Kviečiama tautos ir viso pasaulio vienybei prieš Teismo dieną.
8. Jei Dievas būtų panorėjęs, Jis būtų padaręs juos viena tauta; bet Jis leidžia, kad kas nori, įeitų į Jo gailestingumą.
– Pabrėžiama laisva valia: tikėjimas negali būti priverstinis.
9. Ar jie turi kitų globėjų vietoje Jo? Bet Dievas yra Globėjas, Jis prikelia mirusiuosius, ir Jis turi galią viskam.
– Vienas iš aiškiausių monoteizmo teiginių: vienintelis tikrasis globėjas – Dievas.
10. Dėl visų jūsų ginčų sprendimas priklauso Dievui. Toks yra mano Viešpats, kuriuo aš pasitikėjau ir Jam atsiduodu.
– Pranašas pripažįsta galutinį autoritetą – žmogus gali klausti, bet tik Dievas žino visą tiesą.
11. Jis sukūrė dangus ir žemę, padarė jums poras iš jūsų pačių ir poras iš gyvulių; taip Jis jus daugina. Nėra nieko panašaus į Jį, Jis – Girdintis, Matantis.
– Vienas iš teologinių Korano branduolių: Dievas neturi atitikmens, bet Jis arti ir stebi kūriniją.
12. Jam priklauso dangaus ir žemės raktai; Jis dosnus tam, kam nori, ir Jis riboja tam, kam nori. Jis viską žino.
– Dievo valia reguliuoja ir materialų pasaulį: sėkmė, turtas ir vargas – Jo plano dalys.
13. Jis jums nustatė tikėjimą, kurį įsakė Nojui, ir kurį Mes apreiškėme tau, ir kurį įsakėme Abraomui, Mozėjui ir Jėzui: laikykitės tikėjimo ir nesuskilkit jame.
– Tai universalus monoteizmo principas: visų religijų šerdis – vienas Dievas ir vienas doros kelias.
14. Jie nesusiskaldė, kol pas juos neatėjo žinios, iš pavydo vienas kitam. Jei ne Dievo nustatytas metas, būtų buvęs sprendimas tarp jų.
– Žmonių nesantaika – ne dėl trūkstamos tiesos, o dėl puikybės.
15. Todėl kviesk juos, kaip tau įsakyta, ir nepasiduok jų norams. Sakyk: aš tikiu tuo, ką Dievas atsiuntė, ir man įsakyta būti teisingam tarp jūsų.
– Pranašui liepta būti ne teisėju, o taikytoju, kuris jungia, o ne skaldo.
16. Tie, kurie ginčijasi dėl Dievo po to, kai Jis buvo priimtas, jų argumentai bus atmesti jų Viešpatyje, ir ant jų bus pyktis, ir jiems – griežta bausmė.
– Įspėjimas tiems, kurie sąmoningai priešinasi apreiškimui.
17. Dievas yra Tas, kuris atsiuntė Knygą su tiesa ir svarstyklėmis; o kas žino, gal Teismo diena jau arti?
– „Svarstyklės“ reiškia teisingumą: kiekvienas darbas bus pasvertas pagal dvasinę vertę.
18. Tie, kurie netiki, skuba ją sutikti; o tie, kurie tiki, bijo jos, nes žino, kad ji tiesa. Žinokite, kad tie, kurie abejoja Diena, tikrai klysta.
– Dviejų žmonių tipų kontrastas: vieni juokiasi iš Teismo dienos, kiti ruošiasi su pagarba.
19. Dievas švelnus savo tarnams, Jis duoda, kam nori. Jis – Stiprus, Galingas.
– Dievo jėga pasireiškia ne per bausmę, o per malonę – Jo švelnumas yra galios ženklas.
20. Kas nori pomirtinio derliaus, tam Mes padidinsime jo derlių; kas nori pasaulio derliaus, tam duosime dalį, bet pomirtinio jis neturės.
– Dvasinis įstatymas: tai, ko žmogus trokšta labiausiai, tą jis ir gauna – bet trumpam arba amžinai.
21. Ar jie turi tokių, kurie jiems nustato įstatymus be Dievo leidimo? Jei ne dėl nustatyto sprendimo, juos būtų ištikęs sunaikinimas. Nusidėjėliams laukia skausminga bausmė.
– Kritika žmonių įstatymams, kurie paneigia Dievo moralės šaltinį.
22. Tu pamatysi neteisinguosius bijančius to, ką jie padarė, ir tai juos pasieks. O tie, kurie tikėjo ir darė gera, bus soduose, kur jie gaus, ko panorėję.
– Kontrastas tarp baimės ir atpildo: kiekviena širdis pati susikuria savo likimą.
23. Tai – gera žinia, kurią Dievas skelbia savo tarnams, kurie tiki ir daro gera. Sakyk: aš neprašau iš jūsų jokio atlygio, tik meilės artimiesiems.
– Meilė artimui laikoma tikrojo tikėjimo įrodymu; pranašas prašo ne naudos, o bendrystės.
24. Ar jie sako: „Jis išgalvojo melą apie Dievą?“ Jei Dievas norėtų, Jis užantspauduotų tavo širdį, bet Jis panaikina melą ir patvirtina tiesą.
– Tiesos ir melo skirtis: melas pats save sunaikina, nes neturi dieviško pagrindo.
25. Jis priima atgailą iš savo tarnų ir atleidžia blogybes. Jis žino, ką jūs darote.
– Atleidimas – ne tik pažadas, bet ir nuolatinis veiksmas; Dievas visada atveria kelią grįžimui.
26. Jis išklauso tuos, kurie tiki ir daro gera, ir padidina jiems savo malonę; bet netikintiesiems laukia griežta bausmė.
– Pusiausvyra tarp gailestingumo ir teisingumo: kas atsiveria šviesai, tam ji duodama dar daugiau.
27. Jei Dievas gausiai duotų visiems žmonėms turtų, jie pradėtų engti vienas kitą; todėl Jis siunčia tiek, kiek nori, saikingai. Jis žino ir mato savo tarnus.
– Dievas riboja perteklinę sėkmę tam, kad išsaugotų teisingumą – gausa be dvasios sukeltų pavydą ir smurtą.
28. Jis siunčia lietų, kai žmonės praranda viltį, ir paskleidžia savo gailestingumą. Jis – Globėjas, Šlovinamas.
– Gamtos ženklas tampa dvasiniu simboliu: kai širdis išdžiūsta, Dievas ją atgaivina savo malone.
29. Jo ženklas yra ir tai, kad Jis sukūrė padarus iš dulkių, o štai jie – žmonės, plintantys po žemę.
– Priminta žmogaus kilmė: iš dulkių kilo gyvybė, ir tai – stebuklas, kuris tęsiasi kiekvienoje kartoje.
30. Kas jus ištinka – gera ar bloga – tai dėl to, ką padarė jūsų rankos; tačiau Jis daug ką atleidžia.
– Dievo teisingumas švelninamas Jo gailestingumu: kiekvienas žmogus pats kuria savo pasekmes, bet Dievas dažnai sulaiko bausmę.
31. Jūs negalite pabėgti nuo Jo žemėje; jūs neturite kito globėjo ir jokio pagalbininko be Jo.
– Pabrėžiama visiška žmogaus priklausomybė nuo Kūrėjo – be Dievo nėra nei prieglobsčio, nei jėgos.
32. Jo ženklas yra laivai, plaukiantys jūroje tarsi kalnai.
– Jūrinė metafora: laivas, didelis kaip kalnas, juda tik dėl Dievo valios – žmogaus išradimai taip pat kyla iš Jo dovanos.
33. Jei Jis panorėtų, Jis sustabdytų vėją – tada jie liktų nejudėdami ant paviršiaus. Tai ženklas kiekvienam kantriam ir dėkingam.
– Pasaulio jėgos priklauso nuo nematomo įstatymo; žmogus turi būti dėkingas už tvarką, kuri palaiko gyvybę.
34. Arba Jis gali juos sunaikinti už tai, ką jie užsitarnavo; tačiau Jis atleidžia daug.
– Net kai įvyksta nelaimė, ji visada ribota – Dievas sulaiko visišką pražūtį.
35. Tie, kurie ginčijasi dėl Mūsų ženklų, supras, kad nėra jiems pabėgimo.
– Netikintieji, besiginčijantys su apreiškimu, galiausiai pripažins, kad tiesa vis tiek juos pasieks.
36. Kas jums duota – tai laikinas šio pasaulio džiaugsmas; o kas pas Dievą – geriau ir amžina tiems, kurie tiki ir pasitiki savo Viešpačiu.
– Trumpalaikis ir amžinasis gėris čia priešpastatomi – tai vienas pagrindinių Korano moralės dėsnių.
37. Tiems, kurie vengia didžiųjų nuodėmių ir nepadorumo, ir kurie atleidžia, kai juos įžeidžia.
– Atleidimas laikomas dorybe aukščiau teisingumo – tai žmogiško ir dieviško gailestingumo pavyzdys.
38. Tiems, kurie klausosi savo Viešpaties, atlieka maldą ir kurių reikalai tvarkomi tarpusavio pasitarimu, ir kurie dalijasi tuo, ką Mes jiems suteikėme.
– Ši eilutė suteikia sūrai vardą: ash-shūrā – pasitarimas, bendras sprendimų ieškojimas – vienas iš islamo socialinio teisingumo pamatų.
39. Tiems, kurie, kai jiems daroma neteisybė, ginasi.
– Teisingumas čia apibrėžtas subalansuotai: leidžiama gintis, bet ne keršyti.
40. Atpildas už blogį yra toks pat blogis; bet kas atleidžia ir suderina, tam bus atpildyta Dievo vardu. Jis nemėgsta neteisybės.
– Aukštesnė moralės pakopa – ne kerštas, o susitaikymas.
41. Tas, kuris ginasi po to, kai jam buvo padaryta skriauda, nėra smerkiamas.
– Islamas leidžia savigyną, tačiau be neapykantos ir be peržengimo ribų.
42. Smerkimas tenka tik tiems, kurie engia žmones ir nedorai elgiasi žemėje be teisės. Tokiems – skausminga bausmė.
– Dievas aiškiai atskiria teisingą gynybą nuo savivalės ir priespaudos.
43. Kas kantrus ir atleidžia, tai – didelis pasiryžimas ir drąsa.
– Kantrybė čia suprantama kaip dvasinė jėga, ne silpnumas.
44. Kas nuklysta, tam Dievas nebus globėju. Tu pamatysi nusidėjėlius, kai pamatys bausmę, sakant: „Ar yra kelias atgal?“
– Apgailestavimas per vėlai – pasikartojanti Korano tema: suvokimas ateina tik susidūrus su pasekmėmis.
45. Tu pamatysi juos pristabdytus prie ugnies, pažeminimą jų veiduose, žvelgiančius slapčia. Tikinčieji sakys: „Iš tiesų, pralaimėję tie, kurie prarado save ir savo šeimas Teismo dieną.“
– Vaizdas apie paskutinį teismą: tikintieji atpažįsta moralinį pralaimėjimą, kai prarandama siela.
46. Jie neturės jokių globėjų, išskyrus Dievą; o tas, kurį Dievas atstūmė, neturi kelio.
– Dievo globa yra vienintelė apsauga nuo dvasinės pražūties.
47. Atsiliepkite savo Viešpačiui prieš ateinant Dienai, kurios nebegalėsite sulaikyti. Tą dieną jūs neturėsite nei prieglobsčio, nei galimybės paneigti.
– Kviečiama atsiversti ne iš baimės, bet iš supratimo – kol dar yra laikas.
48. Jei jie nusigręžia, Mes jų nesiuntėme tau kaip sargų; tavo pareiga tik perduoti žinią. Kai Mes žmogui duodame malonę, jis džiaugiasi; bet jei jį ištinka blogis dėl jo rankų, jis tampa nedėkingas.
– Žmogaus prigimtis kintanti: dėkingumas dažnai prarandamas kartu su patogumu.
49. Dievui priklauso dangaus ir žemės valdžia. Jis kuria, ką nori, suteikia dukteris kam nori ir sūnus kam nori.
– Gyvybės dovana nepriklauso nuo žmogaus – tai priminimas apie Dievo absoliučią valią.
50. Arba Jis duoda jiems ir sūnus, ir dukteris, arba padaro, kad jie nevaisingai gyventų. Jis viską žino ir viskam galingas.
– Kiekviena žmogaus būsena – nuo gausos iki trūkumo – Dievo plano dalis.
51. Nė vienam žmogui nelemta, kad Dievas kalbėtų su juo kitaip, kaip per apreiškimą, arba už uždangos, arba siųsdamas pasiuntinį, kad atskleistų Jo valią, ką Jis nori.
– Dievo kalbėjimo būdai trys: įkvėpimas, mistinė uždanga arba per pranašą – visada su pagarba žmogaus riboms.
52. Taip Mes apreiškėme tau Dvasią iš Mūsų įsakymo. Tu nežinojai, kas yra Raštas ir tikėjimas, bet Mes padarėme tai šviesa, kuria Mes vedame, ką norime iš savo tarnų.
– Koranas vadinamas „šviesa“ – ne informacija, o gyva jėga, kuri keičia žmogaus vidų.
53. Kelias Dievo, kurio yra viskas danguje ir žemėje. Tik pas Jį grįžta visi dalykai.
– Pabaigos sakinys apibendrina visą sūrą: viskas iš Jo kilo ir viskas į Jį sugrįš.