Viešpatie, mano Dieve, suteik man stiprybės, kad būčiau apsaugotas nuo piktojo gundymų. Atvesk mane į tiesos kelią ir apgaubk savo malone, kad Šėtonas neturėtų galios mano gyvenime. Išlaisvink mane iš visų blogų minčių, žodžių ir veiksmų, kurie tolina mane nuo tavęs, o Viešpatie. Tegul tavo Šventoji Dvasia veda mane išganymo keliu. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Malda Viešpačiui dėl apsaugos nuo velnio – tai asmeniškas kreipimasis į Dievą, prašant apsaugos nuo blogio ir Šėtono gundymų. Joje išsakomas troškimas gauti dvasinę stiprybę atsispirti nuodėmei ir būti išlaisvintam nuo bet kokio piktosios įtakos. Tikinčiojo širdis kreipiasi į Šventąją Dvasią, prašydama vedimo tiesos ir išganymo keliu. Tai malda, sauganti vidinę žmogaus laisvę ir dvasinį budrumą, padedanti išlikti ištikimam Dievui kasdieniame gyvenime.
Skaitykite daugiau..Ši malda, nors ir išreiškianti bendrą krikščionišką troškimą, turi gilias šaknis ankstyvojoje Bažnyčios apologetikoje, kur apsauga nuo demoninių jėgų buvo ne abstrakcija, o reali patirtis, ypač krikšto sakramente. Teologiškai verta paminėti, kad Vakarų tradicijoje, ypač po Tridento susirinkimo, išryškėjo specifinis dėmesys egzorcizmo maldoms, kurios skyrėsi nuo asmeninės apsaugos maldos. Ši malda labiau artima šv. Teresės Avilietės mokymui apie dvasinį kariavimą, kur pagrindinis ginklas yra ne išorinė jėga, bet nuolankumas ir pasitikėjimas Dievo valia. Įdomu tai, kad Rytų Bažnyčios asketinėje literatūroje, pavyzdžiui, pasigimusių Tėvų raštuose, pabrėžiama, jog velnio gundymas dažniausiai prasideda nuo „sugalvojimo“ (logismo) – minties, kurią reikia nedelsiant atmesti, o ne laukti didelio išorinio puolimo. Taigi, ši malda yra ir aktyvus protinis pasipriešinimas, siekiant išlaikyti „širdies tyrumą“, kuris, pasak šv. Jono Kliumako, yra geriausia tvirtovė prieš visus piktojo klastos veiksmus. Tai yra nuolatinis budėjimas, o ne vienkartinis prašymas.