Ekleziastiko knyga (lot. Ecclesiasticus, heb. Ben Sira, gr. Sophia Iēsou Seirach) – tai vienas svarbiausių žydų išminties literatūros tekstų, parašytas Jeruzalėje helenizmo epochoje. Lietuviškai dažniausiai vadinama Siracido knyga arba Jėzaus Siracho knyga, o hebrajiškoje tradicijoje – tiesiog Ben Sira. Kai kuriuose senesniuose vertimuose ir komentarų tradicijose ji dar vadinama „Mokytojo knyga“ ar „Siracho išmintis“, pabrėžiant autoriaus – išminčiaus ir moralės mokytojo – autoritetą. Vakaruose prigijo lotyniškas pavadinimas Ecclesiasticus, reiškiantis „Bažnyčiai skirtą knygą“, nes ankstyvoji krikščionybė ją naudojo kaip katechetinį tekstą.
Nors žydų Tanache jos nėra, Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčios traktuoja ją kaip Šventojo Rašto dalį. Protestantų tradicija ją priskiria apokrifams, bet net Martinas Liuteris pripažino, kad tai „gera ir naudinga skaityti knyga“.
Ekleziastikas užima tarpinę vietą tarp hebrajiškos išminties tradicijos ir graikų filosofijos. Tekste juntama tiek Mozės Įstatymo pagarba, tiek stoicizmo ir helenistinės etikos atgarsiai.
Knygos autorius – Jėzus, Siracho sūnus, gyvenęs Jeruzalėje apie 190–180 m. pr. Kr. Tai laikotarpis, kai Judėja buvo helenizuojama, o graikų kultūra vis labiau skverbėsi į religiją, mokslą, švietimą. Sirachas priklausė išminties mokytojų luomui, panašiam į vėlesnius rabinus. Jis turėjo mokyklą, kurioje jaunuoliai buvo ruošiami tarnybai administracijoje ir Šventykloje.
Originalas buvo parašytas hebrajų kalba. Apie 132 m. pr. Kr. autoriaus anūkas tekstą išvertė į graikų kalbą Aleksandrijoje. Tas vertimas išliko beveik pilnas, o hebrajiški fragmentai XX a. rasti Kairo genizoje bei Kumrano rankraščiuose. Tai įrodė, kad knyga nėra vėlyvas graikiškas kūrinys, kaip ilgai manyta.
Kodėl ji vadinama „Bažnyčios knyga“
Lotyniškas pavadinimas Ecclesiasticus atsirado ne dėl autoriaus, o dėl paskirties. Ankstyvojoje krikščionybėje tekstas buvo naudojamas mokyti katechumenus, vienuolius, dvasininkus. Ji tapo moraliniu vadovu, panašiu į gyvenimo „kompasą“, kai kitos Biblijos knygos buvo labiau pasakojamosios ar liturginės.
Viduramžiais Ekleziastikas buvo vienas dažniausiai cituojamų tekstų vienuolynuose. Net Tomas Akvinietis jį vadino „praktinės išminties mokykla“.
Turinys ir pagrindinė kryptis
Sirachas nekuria sisteminės teologijos. Jis kalba apie gyvenimą tokį, koks jis yra, su visomis silpnybėmis, baimėmis, garbės troškimu, pykčiu, draugystėmis, šeimos problemomis. Tekstas skirtas žmogui, kuris nori išgyventi dorai realiame pasaulyje, o ne vien šventykloje.
Knygoje nuolat kartojama mintis, kad išmintis kyla iš Dievo, bet pasireiškia kasdienėse smulkmenose: kalboje, elgesyje, pasirinkimuose. Sirachas moko, kad moralė nėra abstrakti, ji gyvena virtuvėje, turguje, teisme, šeimoje.
Vienas įdomesnių bruožų – pagarba gydytojams. Siracido 38 skyriuje rašoma, kad gydytojas yra Dievo dovana, o vaistai kyla iš žemės. Tai vienas ankstyviausių teologinių tekstų, pateisinančių mediciną kaip Dievo veikimo būdą, o ne priešingybę tikėjimui.
Santykis su kitomis išminties knygomis
Ekleziastikas stovi greta Patarlių, Jobo ir Koheleto. Skirtumas tas, kad Sirachas nėra nei poetiškas kaip Jobas, nei skeptiškas kaip Koheletas. Jo balsas primena mokytoją, kuris ilgai stebėjo žmones ir nebenori iliuzijų. Jis neidealizuoja žmogaus, bet ir jo nenurašo.
Įdomu, kad kai kurios Jėzaus iš Nazareto kalbos Evangelijose turi stulbinamų paralelių su Siracidu, ypač nuolankumo ir gailestingumo temomis. Ankstyvieji krikščionys puikiai žinojo šį tekstą.
Siracido knyga netapo istoriniu reliktu. Ji išliko todėl, kad kalba apie universalius dalykus: baimę suklysti, norą būti gerbiamam, draugystės trapumą, kalbos žalą, valdžios pavojus, turtų apgaulę. Tai tekstas, kuris labiau primena patyrusį seną mokytoją nei šventą pamokslininką.
Joje nėra pažadų apie greitą sėkmę ar mistinius stebuklus. Vietoje to siūloma disciplina, kantrybė ir atsakomybė už savo pasirinkimus. Tokia laikysena buvo aktuali helenistiniame pasaulyje ir lygiai taip pat tinka XXI amžiaus žmogui, kuris skęsta informacijos triukšme.