Ilgas kelias dar buvo keliauti,
Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
Bet nebaigtą jį palikai.
Kai kalbame apie nebaigtą gyvenimo giesmę, prisiminkime senovės krikščionių mintį apie laikinumo trapumą. Kai kurie ankstyvieji Bažnyčios tėvai lygino žmogaus gyvenimą su trumpa kelione per dykumą, kur tikslas – ne žemiškas pasiekimas, o amžinoji Tėvynė. Jie mokė, kad kiekviena diena yra dovana, skirta ruoštis tam, kas ateina po mirties.
Įdomu tai, kad senovės vienuoliai turėjo specialią maldą, vadinamą „Memento Mori” – atmink, kad mirsi. Tai nebuvo liūdna mintis, o paskatinimas gyventi prasmingai čia ir dabar. Jie tikėjo, kad nuolatinis mirties prisiminimas padeda nesusidėti su trumpalaikiais malonumais ir sutelkti jėgas dvasiniam augimui. Tai tarsi priminimas, kad laikas yra brangus resursas, kurio negalima švaistyti. Kiekvienas nepadarytas geras darbas yra prarasta galimybė pasiekti aukštesnį dvasinį lygį. Todėl tas nebaigtas vainikas yra ne tik asmeninė tragedija, bet ir prarasta galimybė įgyti amžinąją šlovę.