Apaštalas Paulius yra viena iš svarbiausių ir įtakingiausių asmenybių krikščionybės istorijoje. Nors jis nepriklausė pirmiesiems dvylikai Jėzaus mokinių, jo indėlis skleidžiant naująjį tikėjimą ir formuojant ankstyvąją teologiją buvo toks didelis, kad Bažnyčia jį pelnytai vadina Tautų apaštalu.
Vardo kilmė: nuo Sauliaus iki Pauliaus
Aptariant šio šventojo vardo kilmę, svarbu suprasti jo dvigubą tapatybę. Jo gimtasis hebrajiškas vardas buvo Saulius, reiškiantis išmelstąjį arba išprašytąjį. Šį vardą būsimasis apaštalas naudojo tarp savo tautiečių, nes priklausė uoliai fariziejų sektai bei Benjamino genčiai. Kartu jis turėjo ir romėnišką vardą Paulius, kilusį iš lotynų kalbos žodžio, reiškančio mažą arba mažytį. Tai lėmė jo šeimos turėta Romos pilietybė. Dažnai klaidingai manoma, kad vardas pasikeitė po atsivertimo, tačiau iš tiesų jis tiesiog turėjo abu šiuos vardus vienu metu. Žydiškame kontekste jis buvo Saulius, o pradėjęs skelbti tikėjimą graikų ir romėnų pasaulyje, pasirinko romėnišką formą Paulius, nes pagonims ji buvo daug lengviau suprantama.
Paulius ar Povilas? Vartosena Lietuvoje
Lietuvoje šiam apaštalui įvardyti susiklostė du variantai, tai yra Paulius ir Povilas. Vardas Povilas į mūsų kalbą atėjo krikščionybės plitimo pradžioje per slavų kalbų tarpininkavimą. Šis vardas labai giliai įleido šaknis lietuvių liaudies kultūroje bei papročiuose. To pavyzdys yra tradicinė birželio pabaigos šventė, liaudyje vadinama Petrinėmis ir Povilinėmis. Be to, šią formą iki šiol išlaiko garsios istorinės šventovės, tokios kaip Vilniaus Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Tuo tarpu forma Paulius yra tiesioginė lotyniškojo vardo adaptacija. Šiandien būtent šis variantas yra oficialiai vartojamas šiuolaikinėje krikščioniškoje liturgijoje, naujausiuose Šventojo Rašto vertimuose bei teologiniuose tekstuose. Nors abi formos yra teisingos, Pauliaus vardas labiau tinka teologiniam bei oficialiam kontekstui, o Povilas išlieka gyvas liaudies tradicijoje.
Nuo krikščionių persekiotojo iki didžiojo skelbėjo
Šventasis gimė maždaug penktaisiais mūsų eros metais Tarso mieste, esančiame dabartinės Turkijos teritorijoje. Jeruzalėje jis gavo puikų išsilavinimą pas garsųjį įstatymo mokytoją Gamalielį. Būdami uolūs Mozės įstatymo gynėjai, Saulius ir jo bendražygiai laikė krikščionis pavojinga sekta, todėl juos aršiai persekiojo ir netgi pritarė pirmojo kankinio Stepono nužudymui. Vis dėlto jo gyvenimas visiškai pasikeitė kelionėje į Damaską. Pakeliui jį staiga apakino dangiška šviesa ir jis išgirdo paties Jėzaus balsą, klausiantį, kodėl jis Jį persekioja. Po šio įvykio Saulius tris dienas praleido aklas, kol krikščionis Ananijas jį išgydė bei pakrikštijo. Nuo tos akimirkos uoliausias persekiotojas tapo pasiaukojusiu Kristaus sekėju.
Apaštalo misija ir darbai
Priėmęs krikštą, apaštalas visą savo gyvenimą paskyrė tikėjimo platinimui. Jis surengė tris dideles keliones po Mažąją Aziją, Graikiją, Kiprą bei kitus regionus, kur kurdavo naujas krikščionių bendruomenes. Taip pat jis suvaidino lemiamą vaidmenį Jeruzalės susirinkime, kur buvo sprendžiamas pagonių atsivertimo klausimas. Jis sėkmingai apgynė poziciją, kad išganymui pakanka tikėjimo, todėl pagonims nereikia laikytis senųjų žydų ritualų, pavyzdžiui, apipjaustymo procedūros. Tai leido krikščionybei išplisti visame pasaulyje ir tapti visuotine religija. Siekdamas palaikyti ryšį su tikinčiaisiais, jis rašė laiškus, dar žinomus kaip epistolės, kurie dabar sudaro didžiąją dalį Naujojo Testamento. Šiuose laiškuose suformuluoti esminiai krikščioniškos teologijos principai apie išteisinimą, meilę ir prisikėlimą.
Kankinio mirtis ir palikimas
Apaštalo gyvenimas buvo paženklintas nuolatinių pavojų, kalinimų ir sunkių išbandymų. Galiausiai, valdant imperatoriui Neronui, jis buvo suimtas Romoje ir nuteistas mirties bausme nukertant galvą, nes kaip Romos pilietis turėjo teisę išvengti gėdingo nukryžiavimo. Jo kankinystės vietoje dabar stovi įspūdinga Šventojo Pauliaus už sienų bazilika. Jo ir apaštalo Petro bendras atminimas krikščioniškajame pasaulyje švenčiamas birželio dvidešimt devintą dieną. Šie du dvasiniai vadovai, nors ir labai skirtingos asmenybės, išlieka tvirčiausiais ankstyvosios krikščionybės ramsčiais.