„Petro kankinystė“ (The Martyrdom of Peter) yra pasakojimas apie apaštalo Petro paskutines dienas, perteikiantis jo misiją Romoje, stebuklus, susidūrimą su pagoniška valdžia ir galiausiai jo mirtį. Šis apokrifas išsiskiria tuo, kad Petras čia vaizduojamas kaip senas, silpnas, bet dvasiškai galingas Kristaus tarnas, kuris, nepaisydamas baimės ir savo kūno trapumo, vykdo Viešpaties valią. Tai kūrinys, atsiradęs vėlyvojoje senovėje, tikriausiai V–VII amžiuje, išlikęs arabų ir koptų rankraščių tradicijoje, o jo turinys rodo priklausymą platesniam Petro apokrifų ciklui, kuriame taip pat yra Actus Petri cum Simone ir Petro kankinystė graikų tradicijoje. Šis tekstas nebuvo naudojamas liturgijoje, bet cirkuliavo vienuolynų aplinkoje, ypač Egipte, kaip pamokomas pasakojimas, skirtas skaitymui per šventųjų minėjimus, katechezėje ir asketinėje literatūroje. Jis atspindi koptų hagiografinį stilių, kuriame apaštalai vaizduojami kaip antgamtinės galios turintys Kristaus kariai, o jų kankinystė – kaip dvasinės pergalės kulminacija.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Kristus siunčia Petrą į Romą, nes „daugelį žmonių ten suklaidino šėtonas“. Petras iš pradžių maldauja Viešpatį jo nebevaryti į tolimą šalį: jis senas, silpnas, neturi nei pinigų, nei drabužių, nei net lazdos, o Romą laiko puikybės ir stabmeldystės sostine. Tačiau Kristus jam primena, kad jam duoti „dangaus ir žemės raktai“, ir pažada, kad Romos galingieji jam nusilenks, o jo žodis turės galią net žemei. Viešpats įsako jam eiti, o kaip ženklą leidžia jam eiti vandeniu – Petras tiesiogine prasme nueina virš jūros iki Romos krantų.
Atvykęs į Romą, Petras išsigąsta pamatęs žmones, garbinančius demonų stabus, ir trumpam grįžta pas kitus apaštalus – Tomą, Andriejų ir Joną – prašyti maldos. Tačiau jis žino, kad privalo vykdyti Viešpaties įsakymą, ir grįžta į miestą. Jis apsivelka skurdžiais drabužiais, sėda prie miesto vartų ir verkia. Čia jį pamato vartininko dukra – raupsuota mergina, kuri, sujaudinta Petro skurdo, parsiveda jį į namus. Petras ją pagydo paprastu vandeniu, kurį palaimina malda. Mergina išgydoma akimirksniu, o jos tėvas, pamatęs stebuklą, atsiverčia ir kartu su dukra priima krikštą.
Petras, nepaisydamas perspėjimų, įžengia į Romą per pagonių šventę, kur visi privalo būti apsirengę purpuru ir auksu. Jis, vilkėdamas skarmalus, iš karto sukelia minios įniršį. Žmonės grasina jį nužudyti, bet Petras atsistoja ant aukštos vietos, kur stovi stabai, ir meldžiasi. Dievas atsako siųsdamas audrą ir vėją, kurie nuverčia visus stabus ir sukelia paniką. Imperatorius, pamatęs šį ženklą, grįžta į rūmus ir sužino, kad jo vienintelis sūnus mirė. Tada į rūmus ateina ta pati išgydytoji mergina ir pasako, kad senasis vyras, kurį ji parsivedė, gali prikėlti jo sūnų.
Petras atvedamas pas imperatorių. Jis atsisako bet kokių dovanų ar valdžios, bet pažada prikėlti berniuką, jei imperatorius atsivers Kristui. Imperatorius sutinka, ir Petras, meldęsis prie mirusiojo kūno, jį prikelia. Berniukas liudija, kad matė angelus, kalbančius su Petru. Tai tampa lūžio tašku: imperatorius, jo sūnus, jo žmona, kariuomenė ir minios žmonių priima krikštą. Petras įsteigia krikštyklą ten, kur stovėjo stabai, ir krikštija žmones net vandens lašeliais, kurie krisdami ant jų juos apvalo.
Šis apokrifas vaizduoja Petrą kaip dvasinį milžiną, kuris, nepaisydamas savo kūno silpnumo, tampa Dievo galybės įrankiu. Jis gydo ligonius, išvaro demonus, griauna stabus, prikelia mirusiuosius ir atveria Romą Kristui. Tekstas baigiasi triumfu – masiniu atsivertimu ir Petro misijos įvykdymu. Tai nėra pasakojimas apie jo mirtį ant kryžiaus, bet apie jo paskutinę didžiąją pergalę prieš tamsą, kuri paruošia kelią jo kankinystei.
Petro kankinystė
Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, vienintelio Dievo, vardu.
Ir tai yra antrasis pasakojimas apie apaštalų vyresniojo Petro kankinystę bei jo nuostabius darbus Romoje, kai angelas jį ten pašaukė. Teapgaubia mus jo maldos! Amen.
Noriu jums papasakoti ir šią istoriją apie apaštalų vyresnįjį Petrą, pirmąjį iš visų apaštalų, kaip Viešpats jį pašaukė ir tarė jam: „Tu, Petrai, Mano mokinių vyresnysis, didžiajam Romos miestui tavęs reikia, nes jame yra daug žmonių, kuriuos šėtonas suvedžiojo iš kelio. Skubėk pas juos, kad nugręžtum juos nuo klaidų ir nuodėmių.“
Ir buvo taip, kad Petras, išgirdęs šiuos žodžius, pradėjo verkti prieš savo Viešpatį ir taip Jam kalbėjo: „Tu žinai, Viešpatie! Kad aš esu labai silpnas dėl senatvės ir skurdus, neturiu jėgų nei galios, išskyrus Tavyje. Negaliu vaikščioti, ir Tu man neįsakei, Viešpatie, ir neleidai man turėti nieko iš šio praeinančio pasaulio niekų – nei aukso, nei sidabro, nei drabužių, nei nešulinio gyvulio, nei lazdos, kuria galėčiau atsiremti, jau nekalbant apie kitus dalykus. Ir štai matau, kad Tu nori mane siųsti į svetimas šalis, tolimas ir pasiekiamas sunkiu keliu. Ir aš meldžiu Tavęs, o mano Dieve! Kad nužudytum mane šioje vietoje, kur įvyko Tavo prisikėlimas.“
O Kristus jam tarė: „Nebijok ten vykti, nes tu esi žemėje, o Aš esu danguje, ir Aš tau pakankamas būsiu. Karalius tau nusilenks, o galingieji neš duoklę į tavo rankas. Roma tave pripažins ir išsižadės savo netikrų dievų, sukurtų ir garbintų vietoj Kūrėjo penkis tūkstančius penkis šimtus metų, nes jie Mane pamiršo ir Manęs nepažino. O iš tiesų Aš esu Tas, kuris aprūpina juos visomis gėrybėmis ir puikiais dalykais. Ir Aš leidžiu savo saulei tekėti virš jų, o jų burnos pilnos piktžodžiavimo prieš Mane.“
Ir Petras Jam atsakė, tardamas: „O Viešpatie! Pasigailėk manęs ir pažvelk į mano silpnumą savo dieviškojo gailestingumo akimi. Pasakyk man, kaip aš galėsiu nukeliauti į Romą ir joje skelbti Tavo vardą? Juk tai galingų vyrų miestas, jų drabužiai iš aukso, perlų ir apyrankių, ir puikių apdarų. Jame, kaip Tu žinai, gyvena išdidūs žmonės ir kvaili pagyrūnai bei jų išdidūs vaikai. Nė vienas iš pranašų niekada į jį nebuvo įžengęs. Ir nė vienas žmogus jame nešlovina Tavo vardo. Tai didelis įsakymas, sunkiai įvykdomas tikslas, tolimas siekis, o aš esu vargšas ir silpnas tarp žmonių. Nuvykęs ten, mirsiu kaip kvailys. Nes jie, kai tik išgirs Tavo vardą iš mano lūpų, nužudys mane be gailesčio ir pasigailėjimo. Ir mano gyvybė pražus veltui.“
O Viešpats jam tarė: „O kur Mano dieviškoji stiprybė ir Mano esminė jėga? Ir kur Mano galybė, kuria daviau tau dangaus raktus, žemės raktus ir aukštybių raktus? Eik dabar ir nebijok, o jei pamatysi žmones, kurie su tavimi ginčijasi, parodyk jiems Mano stebuklus ir Mano ženklus. Ir jei jie neklausys tavo mokymo, nepriims tavo pamokslo Mano vardu ir netikės tavo žodžiais, įsakyk žemei juos praryti, ir ji tau paklus Mano Dievybės valdžia bei Mano jėgos galybe, kurią tau daviau. Ir nesirūpink dėl argumento, kuriuo ginčysiesi, nei dėl atsakymo, kurį jiems duosi, nes Mano Šventoji Dvasia tuoj pat kalbės tavo lūpomis ir tavo liežuviu visame kame, ko tik panorėsi. Ir viskas, ko Manęs prašysi ir ko iš Manęs maldausi, bus greitai tau suteikta kilmingųjų akivaizdoje. Eik dabar ir liepk bet kuriam mirusiajam, kuriam nori, prisikelti Mano Dievybės jėga. Taip pat apšlakstyk aklųjų akis, kad jie regėtų, ir jie tau paklus. Ir visur, kur tik nuskambės tavo balsas, iš ten išsilies Mano gailestingumas.“
Tuomet Viešpats pašaukė jūrą, ir ji Jam atsiliepė. Ir Viešpats tarė Petrui: „Kelkis dabar ir vaikščiok jūra, lygiai taip pat, kaip vaikštai žeme. Ir vaikščiok vandens paviršiumi, kaip vaikštai dulkėmis.“ Ir Petras padarė tai savo Viešpaties įsakymu. Jis vaikščiojo jūra, kol pasiekė Romą. Jis atsisėdo prie miesto vartų ir pamatė minias žmonių; jie garbino netyrus atvaizdus ir netyrųjų demonų stabus, o velniai kalbėjo jiems iš jų vidaus. Pamatęs šį veiksmą, Petras smarkiai sudrebėjo. Tuomet jis, apimtas siaubo, pasuko atgal link jūros kranto. Ir kai jis buvo su savo trimis draugais iš mokinių tarpo – Tomu, Andriejumi ir Jonu, Petras jiems tarė: „Ramybė jums, o mano broliai!“
Ir jie jam atsakė tokiu pačiu pasveikinimu. Ir jis jiems tarė: „Melskitės už mane, nes aš išeinu iš jūsų tarpo kaip mirštantis žmogus, ir keliauju keliu, apie kurį man kalbėjo Viešpats.“ Ir jie jam tarė: „Eik, o Viešpaties mokinie ir Dievo šventasis! Jo Dvasia yra su tavimi, Jis tavęs nepraras ir tu nepasitrauksi nuo mūsų, nes Jis yra mūsų Viešpats ir mūsų Mokytojas.“
Ir Petras keliavo, kol atėjo į Romos miestą. Jis atsisėdo už vartų ant mėšlo krūvos, vilkėdamas suplyšusius drabužius, bėrė dulkės ant savo galvos ir pradėjo verkti. Vartininkas turėjo raupsuotą dukterį, ir ši pamatė jį sėdintį, verkiantį bei dulkes ant galvos beriantį. Ji nuėjo pas savo tėvą vartininką ir tarė jam: „O tėve! Čia sėdi silpnas, vargšas senelis suplyšusiais drabužiais, verkia ir beriasi dulkes ant galvos. Tėve, esu mačiusi daug vargšų žmonių, bet tokio skurdo kaip šio žmogaus dar niekada neteko matyti. Jei tu pritarsi, o tėve, aš nueisiu pas jį ir parsivesiu į tavo namus, duosiu jam maisto bei gėrimo, ir būsiu palaiminta jo maldos. Padarysiu tai su tavo leidimu.“
Ir jis jai tarė: „Eik, o mano dukra, pas tą vargšą senelį ir veskis jį į mano būstą, ir priimk jo maldą. O man jo maldos nereikia.“
Ir mergaitė, to vartininko dukra, priėjo prie sėdinčio ir verkiančio Petro. Ir ji jam tarė: „Kelkis, o tėve, ir neverk, nes tu pasiekei savo troškimą.“
Ir Petras atsikėlė ir nuėjo su ja į jos namus. Ji pastatė jam sidabrinę kėdę, ir jis ant jos atsisėdo. Jis paprašė jos vandens, ir ji atnešė jam indą su vandeniu, savo rankas prisidengusi rankovėmis. Ir jis jai tarė: „O mano dukra! Savo namuose tu mane priėmei, pasodinai mane ant sidabrinės kėdės ir davei man atsigerti iš vandens taurės. Kodėl gi tu slepi savo rankas nuo manęs? Pasakyk man.“
Ir ji jam tarė: „Aš tau pasakysiu, o tėve! Mano tėvas ištekino mane už vieno iš Romos kilmingųjų. Ir tą naktį, kai nuėjau į savo vyro namus, mane ištiko ši liga, pasiekusi tokį laipsnį. Ir nuo to laiko esu tokia, kaip matai – raupsuotoji.“
Tuomet ji atidengė jam savo rankas ir jas parodė. Ir ji jam tarė: „Dėl to aš ir dengiau savo rankas nuo tavęs.“
Ir Petras išklausė, paėmė tą indą, kuriame buvo likęs vanduo, pasilenkė ir meldėsi virš jo tyra, priimtina bei dvasine sąžine, be jokių materialių priemaišų. Tuomet jis ištiesė jai indą ir tarė: „Nusiprausk šiuo vandeniu.“
Ir ji tai padarė. Ir tuoj pat ji buvo apvalyta bei išgydyta nuo tos ligos, ir tapo balta kaip sniegas, lyg liga niekada nebūtų jos palietusi. Tai pamačiusi, ji baisiai išsigando. Tuomet ji nubėgo pas savo tėvą vartininką. Ir tarė: „O tėve! Kodėl tu čia sėdi? Kelkis ir pažiūrėk į mane, kad pamatytum šį stebuklą.“
Ir ji atidengė jam savo rankas bei veidą, ir parodė, kaip raupsai išnyko; jos kūnas buvo švarus nuo ligos, kaip sidabras, ir ji buvo apvalyta. Ir jis labai tuo stebėjosi. Ir tarė jai: „Kas tai per dalykas, o mano dukra? Ir kaip tai įvyko? Pasakyk man.“
Ir ji jam tarė skambiu balsu: „Iš tiesų sakau tau, o tėve, kad tiesos Dievas šiandien įžengė į mūsų namus.“
Ir her tėvas nuėjo su ja pas Petrą. Ir tarė jam: „O tu, seneli! Išgydyk likusį mano dukters kūną nuo šių raupsų. Ir prašyk manęs ko tik nori iš aukso ar sidabro, ir aš tau tai duosiu.“
O Petras jam tarė: „Aš išgydysiu likusį tavo dukters kūną nuo šių raupsų, bet man nereikia nei tavo aukso, nei tavo sidabro. Tačiau trokštu iš tavęs, kad tarnautum mūsų Viešpačiui Kristui ir paliktum šiuos netyrus atvaizdus, kuriuos iki šiol garbinai.“
Ir vartininkas jam tarė: „Pažadu tau, kad padarysiu taip, kaip nori, kai tik ją išgydysi.“
Tuomet jis buvo pakrikštytas. Ir Petras iškart pastatė krikštyklą. Ir jis paėmė mergaitę, tą pačią valandą ją panardino ir apvalė ją taip, tarsi nieko jai niekada nebūtų buvę. Kai jos tėvas tai pamatė, įtikėjo Kristų ir atsižadėjo atvaizdų bei demonų, kuriuos garbino. Ir Petras pasiliko pas juos dieną ir naktį. Tuomet jis užsinorėjo įeiti į miestą. Ir įtikėjęs vartininkas atėjęs pažvelgė į jį ir tarė jam: „Kur tu nori eiti? Žinok, kad negali įžengti į Romos miestą ir pas jo žmones, nes jie švenčia šventę; ir jei jie pamatys tave šiais skarmalais, bijau, kad jie tave nužudys.“
Ir Petras tarė vartininkui: „Man būtinai reikia įeiti, nes mano Viešpats mane atsiuntė šią dieną. Ir aš negaliu maištauti prieš savo Viešpaties įsakymą.“
Tuomet Petras nuėjo ir įžengė į miestą. Ir išgirdo žmones šaukiant bei sakant: „Ką tik rasime nepasidabinusį puikiais brokatų, purpuro ir auksu siuvinėtais drabužiais su daugybe brangakmenių ir neeinantį link pagerbiamų dievų šventyklos, tą teisėta nužudyti.“
Ir žmonės pažvelgė į Petrą, kuris vilkėjo skarmalus. Ir jie jam tarė: „O tu, kvailas seneli! Kur tu nori eiti su šiais skarmalais, kuriais esi apsirengęs? Juk jei Romos imperatorius tave pamatys, jis tave nužudys. Eik ir apsirenk auksu bei purpuru ir ateik į dievų šventyklą.“
O Petras tarė karaliams, kareiviams ir minioms: „Tai mano Viešpaties drabužis, kurį Jis man davė, ir nėra kito Dievo, tik Jis.“ Ir jie jam tai griežčiausiai uždraudė. Ir jie užsidegė prieš jį didžiu pykčiu. Tuomet jie užsinorėjo užmėtyti jį akmenimis už tai, kad jis sakė, jog Kristus yra jo Viešpats. Pamatęs tokią padėtį, Petras nuėjo į aukštą vietą, kur buvo jų dievai. Ir toje vietoje jis atsigręžė į Viešpatį tyra, priimtina ir dvasine sąžine.
Tuomet išėjo Romos imperatorius, o su juo – daug karalių, minios ir nesuskaičiuojama daugybė kareivių. Kartu su juo buvo šimtas papuoštų mergaičių, kurias jie norėjo paaukoti, ir davė įžadus dievams bei demonams. Kai Petras tai pamatė, pakėlė akis į dangų ir tarė: „O mano Viešpatie ir mano Dieve! Aš nebeturiu kantrybės matydamas tai. O Viešpatie! Suteik savo jėgą, kurios reikia šią valandą.“
Ir Jis atsiliepė į Petro maldą, atsiuntė didelį debesį bei stiprų vėją, ir visi tie atvaizdai griuvo bei sudužo. Kai imperatorius tai pamatė, jis tarė mergaitėms: „Eikite ramybėje, nes mano imperija išnyko dėl šios lūšnos, esančios šioje aukštoje vietoje.“ Mat iš tos aukštumos, ant kurios stovėjo Petras, minią pasiekė ugnis.
Ir tą akimirką prie jo prisiartino pasiuntinys iš imperatoriaus namų ir tarė jam: „O Romos imperatoriau! Kas verčia tave delsti, kai tavo mylimas sūnus mirė?“
Tuomet imperatorius įsakė likusiems karaliams, kareiviams ir minioms sekti paskui jį; ir buvo ten daug tūkstančių, kurių nebuvo įmanoma suskaičiuoti, ir jie sekė paskui jį, kol jis pasiekė savo būstą. Ir jo žmona išėjo ir tarė jam: „Tavo sūnus ir tavo mylimasis mirė. Ateik, apraudokime savo vienintelį vaiką.“
Ir tuomet atėjo ši mergaitė, kuri buvo buvusi raupsuotoji, nuėjo pas imperatorių ir tarė jam: „Kas verčia tave verkti, o imperatoriau, dėl savo sūnaus? Juk šalyje yra labai senas žmogus, silpnas ir vargšas, vilkintis skarmalus; jei pasiųstum pas jį, jis šiandien prikeltų tavo sūnų gyvą.“
O imperatorius jai tarė: „O mano dukra! Nekalbėk taip; jei tu tvirtini, kad mirusieji keliasi, akli regi, akmenys kalba ir kad mano vienintelis gali prisikelti… Atmesk šias kalbas ir ateik, verk su mumis dėl mūsų vaiko – tu ir visos tavo draugės.“
Ir ji jam tarė: „O Romos imperatoriau! Ar tu mane pažįsti?“
Ir jis jai atsakė: „Taip, tu gerai žinoma kaip to vartininko raupsuotoji dukra.“
O ji jam tarė: „Aš nesu raupsuota.“ Tuomet ji atidengė jam savo veidą ir rankas.
Ir imperatorius jai tarė: „Kas tai? Ir kaip įvyko tavo išgijimas?“
Ir ji jam tarė: „Iš tiesų sakau tau, o imperatoriau! Romoje yra silpnas, vargšas senelis; tai jis yra tas, apie kurį tau priminiau, ir tai jis šiandien prikels tau tavo sūnų.“
Ir imperatorius nusiuntė pas karalius bei kareivius, ir jiems buvo pasakyta: „Kruopščiai ir uoliai ieškokite šio senelio. Ir jei rasite jį mieste, atveskite jį pas mus su jo skarmalais.“
Ir kai jie uoliai jo ieškojo, surado jį; ir pastatė jį prieš imperatorių. Ir imperatorius jam tarė: „O tu, seneli! Žiūrėk, sakau tau: jei šiandien prikelsi mano mirusį vaiką gyvą, mano imperija ir visa, kas jai priklauso, bus tavo.“
O Petras jam tarė: „Aš prikelsiu tavo sūnų, bet netrokštu tavo imperijos. Tik trokštu iš tavęs, kad garbintum mano Viešpatį, dangaus ir žemės Kūrėją. Jis yra Jėzus Kristus, be kurio nėra kito Dievo; ir kad atsisakytum šių atvaizdų bei demonų, kuriems tarnauji.“
Ir imperatorius jam tarė: „Aš tai padarysiu, o Petrai!“
O Petras jam tarė: „Pasiųsk pas karalius, gentis ir kareivius iš likusios savo valdžios, tiek pas tuos, kurie yra viduje, tiek pas tuos, kurie išorėje. Tuomet surink juos, užkelkite šį tavo mirusį sūnų ant guolio ir ateikite į savo dievų, kuriuos garbini, vietą.“
Tuomet jis išsiuntė žmones, kurie surinko pas jį visus jo valdos ir imperijos žmones – tiek esančius arti, tiek toli.
Ir jis liepė nešti savo sūnų ant guolio ir atėjo su juo į vietą, kur buvo jo garbinti dievai.
Tuomet Petras atsistojo veidu į rytus šalia guolio, ant kurio gulėjo mirusysis, ir kreipėsi malda į savo Viešpatį tyra, dvasine bei priimtina sąžine. Ir mūsų Viešpats išgirdo jo maldą ir prikėlė jo mirusįjį. Tuomet šis pakilo nuo guolio ir prisiartino prie Petro, kol jam nusilenkė. Ir tarė jam: „Ramybė tau, o tu, kurio maldą Viešpats išgirdo ir sugrąžino man dvasią po mano mirties ir po jos pasitraukimo iš mano kūno.“
Tuomet berniukas prisiartino prie savo tėvo ir tarė jam: „Vargas tau, o tėve! Kokiose nuodėmėse ir kokioje tamsybėje mes buvome! Vargas tau, o tėve! Nes angelai kalbėjosi su šiuo palaimintuoju seneliu.“
Ir tojoje vietoje Dievas įsakė Petrui, ir jis atsikėlė bei pastatė krikštyklą ten, kur stovėjo jų dievų atvaizdai. Ir jis pakrikštijo imperatoriaus sūnų bei jo tėvą, apvalė juos ir likusią kariuomenę bei karalius. Ir kai Petras pamatė, kad negali pakrikštyti visų žmonių kartu, jis paėmė dalį to vandens ir apšlakstė juos. Ir ant ko tik nukrito bent dalelė ar lašas to vandens, tas buvo pakrikštytas. Und kas tik įtikėjo Dievą, buvo apvalytas. Ir visi buvę žmonės bei gentys garbino Jo Sūnų, kuriam tebūna didybė ir galybė visais laikais ir per amžius. Amen. Teatleidžia Dievas tam, kas skaito ir klauso, ir tepasigaili vargšo perrašinėtojo.