„Teisiojo Jokūbo pamokslavimas“ (The Preaching of James the Just) yra ramus, teologiškai aiškus ir istoriškai svarbus rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, perteikiantis Jokūbo – vadinamo „Viešpaties broliu pagal kūną“ – misiją ir jo paskyrimą Jeruzalės vyskupu. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs ankstyvaisiais viduramžiais ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, išsiskiria tuo, kad jame nėra teatrališkų stebuklų ar dramatiškų kovų, būdingų kitiems apaštalų apokrifams. Vietoje to čia akcentuojama Jokūbo ištikimybė, jo autoritetas ir jo ypatingas vaidmuo pirmojoje krikščionių bendruomenėje.
Pasakojimas prasideda Alyvų kalne, kur apaštalai burtų keliu pasidalija pasaulio miestus. Viešpats pasirodo jų tarpe ir siunčia juos skelbti Evangelijos „visoje gyvenamoje žemėje“. Jokūbui tenka Jeruzalė – pati sunkiausia ir pavojingiausia misijos vieta. Jis nedrąsiai prašo Viešpaties leisti jam eiti pas pagonis, nes žino, kad žydai jį persekios ir nenorės klausyti. Tačiau Kristus jam atsako, kad jis privalo skelbti Jeruzalėje, kad jo žodžiai bus išgirsti, ir kad jis taps miesto vyskupu, kaip ir dera Viešpaties broliui.
Šis dialogas yra vienas iš svarbiausių visame tekste: jis atskleidžia Jokūbo nuolankumą, jo baimę ir kartu jo paklusnumą Dievo valiai. Kristus jį vadina „mano išrinktuoju“ ir pažada, kad Jokūbo „gera kova“ bus užbaigta Jeruzalėje, o jo kapas bus ten pat. Tai aiškus užuominas į jo būsimą kankinystę.
Apaštalai, vadovaujami Petro, palydi Jokūbą į Jeruzalę ir iškilmingai pasodina jį „ant vyskupo sosto“. Tai vienas iš nedaugelio apokrifų, kuriame aiškiai pavaizduotas apaštalinės sukcesijos aktas: rankų uždėjimas, malda ir bendruomenės pripažinimas. Jokūbas tampa Jeruzalės ganytoju.
Toliau tekstas pasakoja apie jo tarnystę. Jis skelbia Evangeliją Jeruzalėje, ir daugelis žmonių atsiverčia. Žydų vadovai nori jį nužudyti, bet negali, nes jį saugo tikintieji. Todėl Jokūbas keliauja po aplinkinius kaimus, kur skelbia Evangeliją, gydo ligonius ir išvarinėja demonus. Vienas iš ryškiausių epizodų – susitikimas su apsėstu žmogumi, kuris, pamatęs Jokūbą, šaukia: „Ar atėjai mane sunaikinti?“ Jokūbas išvaro demoną vienu žodžiu, o išgydytasis krinta jam po kojų ir prašo išmokyti, kaip būti išgelbėtam.
Jokūbas apsistoja pas seną vyrą, moko jį ir jo šeimą, krikštija juos ir suteikia Eucharistiją. Tai tipiškas rytų apokrifų motyvas: apaštalas įsteigia mažą bendruomenę, paskiria vyskupą (šiuo atveju – tą patį senį), presbiterius ir diakonus, ir perduoda jiems Evangeliją. Šis epizodas atspindi ankstyvosios Bažnyčios struktūrą ir Jokūbo, kaip mokytojo ir ganytojo, autoritetą.
Galiausiai Jokūbas grįžta į Jeruzalę, kur jį pasitinka visa bendruomenė, šlovindama Kristų ir Šventąją Trejybę. Tekstas čia baigiasi, nes jo tikslas – ne papasakoti Jokūbo kankinystę (ji pateikiama kitame apokrifiniame kūrinyje), bet parodyti jo misijos pradžią, jo paskyrimą ir jo tarnystės pobūdį.
„Teisiojo Jokūbo pamokslavimas“ išsiskiria savo ramybe, teologiniu aiškumu ir istoriniu svoriu. Jokūbas čia nėra stebukladarys ar keliautojas – jis yra Bažnyčios stulpas, Viešpaties brolis, Jeruzalės vyskupas, kurio autoritetas kyla iš jo artumo Kristui ir jo ištikimybės Evangelijai. Tai vienas iš svarbiausių tekstų, atspindinčių ankstyvosios Jeruzalės bendruomenės savimonę.
Teisiojo Jokūbo pamokslavimas
Vardan gailestingo ir užjaučiančio Dievo. Šventojo Jokūbo, Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, Teisiojo, kuris kūnu buvo vadinamas Viešpaties broliu, pamokslavimas. Ir burtas, kuris jam teko, buvo mokyti Jeruzalėje. Ir po jo pamokslavimo jiems jis tapo Jeruzalės vyskupu. Ir jis užmigo joje Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Amen.
Nutiko taip, kad mokiniams susirinkus pasidalyti tarpusavyje pasaulio miestų, jų viduryje pasirodė Viešpats Jėzus Kristus ir tarė jiems: „Mano ramybė tebūna su jumis, o mano nuoširdūs mokiniai! Kaip mano Tėvas mane atsiuntė į pasaulį, taip ir aš siunčiu jus, kad apgyvendintoje žemėje skelbtumėte apie mano dangiškojo Tėvo pažinimą.“ Tuomet mokiniai pasimeldė kartu, Viešpačiui esant jų viduryje. Ir jie metė burtus, ir burtas krito Jokūbui, kad jis skelbtų Šventąją Evangeliją Jeruzalėje ir visose jos apylinkėse.
Tuomet jis pagarbino Viešpatį ir tarė: „Tu žinai, o Viešpatie! Kad žydai siekia mus nužudyti, kai mes skelbiame apie Tavo prisikėlimą ir Tavo Šventąją Evangeliją. Aš nesipriešinu Tavo įsakymui nei burtui, kuris man teko; bet žinau, kad žydai neklausys mano žodžių, kuriuos jiems sakysiu. Ir maldauju Tave, Viešpatie, kad siųstumei mane pas pagonis kaip mano brolius. Aš padarysiu visa, ką man įsakysi. Ir aš ištversiu visas kančias, kurios mane ištiks dėl Tavo vardo.“
Mūsų Viešpats atsakė ir tarė Jokūbui: „Tu privalai pamokslauti toje vietoje, kuri tau teko burtu. Štai Petras, mano išrinktasis, aš pavedžiau jam jumis rūpintis. Ir tu privalai tapti Jeruzalės vyskupu. Tavo žodžių bus klausoma, tavo gera kova bus užbaigta ir tavo kapas bus joje. Kelkis dabar ir įvykdyk tai, ką tau įsakiau.“
Jokūbas Jam tarė: „Tegu mano tėvas Petras būna man padėjėjas, ir aš ištversiu visa, kas mane ištiks, dėl Tavo gerbiamo vardo.“
Ir Viešpats palinkėjo jiems ramybės bei šlovėje pakilo į dangų. Šventosios Dvasios galybe mokiniai buvo pripildyti džiaugsmo; ir jie meldėsi ant Alyvų kalno.
Tuomet Petras tarė mokiniams: „Eikite kartu su mumis ir mūsų broliu Jokūbu, kad pasodintume jį į vyskupo sostą.“
Ir Petras pakilo bei visi, kurie buvo su juo, ir jie ištiesė rankas, pasimeldė ir tarė: „O Dieve! Kurs valdai viską, visos kūrinijos Valdove! Išklausyk mus. Mes žinome, kad nesi toli nuo mūsų, nei nuo bet kokio žodžio, kuriuo Tave maldaujame. Suteik mūsų broliui Jokūbui galią valdyti Tavo tautą, kurią pavedi jam ganyti pagal Tavo įsakymą.“
Atvykę jie pasveikino vienas kitą ir įvedė Jokūbą į Jeruzalę. Ir jis skelbė Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, ir daugelis jos žmonių įtikėjo jo skelbiama Evangelija. Pamatę Jokūbą skelbiantį Kristaus vardu, kai kurie žydai norėjo jį nužudyti. Tačiau jie nerado tam būdo dėl tų, kurie jo dėka įtikėjo Viešpatį.
Sužinojęs apie tai, jis iškeliavo į kaimus, buvusius aplink miestą, ir skelbė jiems Evangeliją Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Eidamas į vieną iš kaimų, jis sutiko senelį ir tarė jam: „Noriu, kad leistumei man pas tave apsistoti.“ Senelis atsakė: „Užeik ir pailsėk iki ryto.“ Ir mokinys nuėjo kartu su juo į jo namus.
Ir štai kelyje buvo velnio apsėstas žmogus. Velnias, pamatęs mokinį Jokūbą, sušuko: „Ko tau reikia iš manęs, o Jėzaus Kristaus mokiny? Ar atėjai čia manęs pražudyti?“
Jis jam tarė: „Užčiaupk burną, netyroji dvasia, ir išeik iš šio žmogaus!“ Ir tuoj pat ji tarsi ugnis išėjo iš žmogaus.
Išvydęs šį stebuklą, žmogus puolė po mokinio kojomis ir tarė: „Nesat vertas, kad įžengtumei į mano namus; bet pamokyk mane, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas – aš ir visi mano namai.“
Tuomet mokinys pašlovino Dievo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, vardą ir tarė: „Dėkoju Tau, o mano Viešpatie! Tu palengvinai mano kelią.“
Jis grįžo pas senelį, prabilo jam išganymo žodžiais, drąsino jį ir mokė Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo. Jis įžengė į jo namus, o senelis surinko savo šeimą; mokinys skelbė jiems, mokė juos tikėjimo ir pakrikštijo vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, bei padarė juos Šventųjų Slėpinių – Viešpaties Kūno ir Jo tyrojo Kraujo – dalininkais.
Kaimo žmonės, apie tai išgirdę, atvesdavo pas jį visai sergančius įvairiomis ligomis bei apsėstus velnių, ir jis juos visus išgydė. Jis paskyrė jiems kunigą ir diakonus. Jis paskyrė jiems tą senelį vyskupu ir patikėjo jam Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangeliją, o pats iškeliavo į visas Jeruzalės apylinkes pamokslauti. Jiems įtikėjus, jis sugrįžo į Jeruzalę; jie visi atėjo į jo akivaizdą, šlovindami Viešpatį Jėzų Kristų, Jo Tėvą ir Šventąją Dvasią, Šventąją Trejybę, dabar ir per amžių amžius. Amen.