„Pirmoji Jokūbo apokalipsė“ (First Apocalypse of James) yra Nag Hamadžio bibliotekos apreiškimo tekstas, priklausantis V kodeksui (NHC V,3). Tai intymus ir dramatiškas dialogas, kuriame Jėzus perduoda savo broliui Jokūbui Teisiąjam slaptas žinias apie tai, kas jo laukia po Jėzaus mirties, ir kaip jis turi elgtis, kad pasiektų dvasinį šviesos pasaulį.
Traktatas prasideda Jėzaus perspėjimu, kad netrukus ateis jo kančia ir kad Jokūbas taip pat patirs persekiojimus. Tačiau šis tekstas nėra istorinis pasakojimas — tai mistinis mokymas, kuriame Jėzus atskleidžia dvasines realybes, nematomas paprastam žmogui. Jis moko Jokūbą, kaip atpažinti archontų pinkles, kaip išlikti tvirtam ir kaip pereiti per kosmines sferas, kurios laukia sielos po kūno mirties.
Vienas iš svarbiausių teksto motyvų — sielos kelias pro archontus. Jėzus aiškina, kad po mirties siela susidurs su įvairiomis valdžiomis ir jėgomis, kurios bandys ją suklaidinti, įbauginti ar sulaikyti. Todėl Jokūbas turi įsiminti tam tikrus atsakymus, žodžius ir vidines nuostatas, kurios leis jam praeiti pro šiuos „vartus“. Tai primena gnostinę soteriologiją, kurioje išgelbėjimas pasiekiamas ne per ritualus, bet per žinojimą (gnosis) ir vidinį budrumą.
Tekste taip pat ryškiai atsiskleidžia Jokūbo, kaip Jėzaus brolio, ypatingas statusas. Jėzus jį vadina „mano mylimuoju“, „mano broliu“ ir „mano pažįstančiuoju“. Šis artumas suteikia Jokūbui autoritetą ir paaiškina, kodėl būtent jam patikima tokia slapta ir pavojinga žinia. Gnostinėje tradicijoje Jokūbas dažnai laikomas vienu iš svarbiausių Jėzaus mokinių, turinčių gilų dvasinį supratimą.
„Pirmoji Jokūbo apokalipsė“ taip pat pateikia dvasinės drąsos temą. Jėzus ragina Jokūbą nebijoti tų, kurie gali nužudyti kūną, nes tikroji žmogaus tapatybė yra dvasinė ir nemirtinga. Jis moko, kad siela turi išlikti rami, nes archontai maitinasi baime ir sumišimu. Tik tas, kuris išlaiko vidinę šviesą, gali pakilti į aukštesniąsias sferas.
Tekstas baigiasi Jėzaus padrąsinimu ir pažadu, kad jis bus su Jokūbu dvasine prasme, net jei kūniškai jo nebebus. Ši apokalipsė yra ne tik kosmologinis mokymas, bet ir dvasinės ištvermės vadovas, skirtas tiems, kurie nori suprasti, kaip gnostikai suvokė mirtį, sielos kelionę ir tikrąją žmogaus prigimtį.
Pirmoji Jokūbo apokalipsė
Nag Hamadžio biblioteka
Tai Viešpats kalbėjo su manimi: „Matyk dabar mano atpirkimo pabaigą. Aš daviau tau ženklą apie šiuos dalykus, Jokūbai, mano broli. Nes ne be priežasties aš vadinau tave savo broliu, nors materialiai tu nesi mano brolis. Ir aš nesu neišmanantis tavo atžvilgiu; tad kai duodu tau ženklą – žinok ir girdėk.“
„Nieko neegzistavo, išskyrus Tą-kuris-yra. Jis yra neįvardijamas ir neišreiškiamas. Aš pats taip pat esu neįvardijamas, iš To-kuris-yra, lygiai kaip man buvo suteikta daugybė vardų – du iš To-kuris-yra. Ir aš, aš esu prieš tave. Kadangi tu klausei apie moteriškumą, moteriškumas egzistavo, bet moteriškumas nebuvo pirmas. Ir jis paruošė sau galias ir dievus. Bet jis neegzistavo, kai aš išėjau, nes aš esu To-kuris-yra atvaizdas. Bet aš išvedžiau jo atvaizdą, kad To-kuris-yra sūnūs galėtų žinoti, kurie dalykai yra jų, ir kurie dalykai yra svetimi (jiems). Štai, aš apreikšiu tau viską apie šią paslaptį. Nes poryt jie sučiups mane. Bet mano atpirkimas bus arti.“
Jokūbas tarė: „Rabi, tu sakei: „jie sučiups mane“. Bet aš, ką aš galiu daryti?“ Jis tarė man: „Nebijok, Jokūbai. Tave taip pat jie sučiups. Bet palik Jeruzalę. Nes tai ji visada duoda kartėlio taurę šviesos sūnums. Ji yra daugybės archontų buveinė. Bet tavo atpirkimas bus išsaugotas nuo jų. Kad suprastum, kas jie yra ir kokios rūšies jie yra, tu […] Ir klausykis. Jie nėra […] bet archontai […]. Šie dvylika […] žemyn […] archontai […] ant jo paties hebdomados (septyneto).“
Jokūbas tarė: „Rabi, ar tada yra dvylika hebdomadų, o ne septynios, kaip yra raštuose?“ Viešpats tarė: „Jokūbai, tas, kuris kalbėjo apie šį raštą, turėjo ribotą supratimą. Tačiau aš apreikšiu tau tai, kas išėjo iš to, kuris neturi skaičiaus. Aš duosiu ženklą apie jų skaičių. O apie tai, kas išėjo iš to, kuris neturi mato, aš duosiu ženklą apie jų matą.“
Jokūbas tarė: „Rabi, štai tada, aš gavau jų skaičių. Yra septyniasdešimt du matai!“ Viešpats tarė: „Tai yra septyniasdešimt du dangūs, kurie yra jų pavaldiniai. Tai yra visos jų galybės jėgos; ir jie buvo įkurti jų; ir tai yra tie, kurie buvo paskirstyti visur, egzistuojantys po dvylikos archontų valdžia. Menkesnė galia tarp jų išvedė sau angelus ir nesuskaičiuojamas kariaunas. Tačiau Tam-kuris-yra buvo duota […] dėl […] To-kuris-yra […] jie yra nesuskaičiuojami. Jei nori duoti jiems skaičių dabar, negalėsi to padaryti, kol nenusimesi nuo savo aklos minties šio kūno ryšio, kuris tave gaubia. Ir tada tu pasieksi Tą-kuris-yra. Ir tu nebebūsi Jokūbas; veikiau tu esi Tas-kuris-yra. Ir visi tie, kurie yra nesuskaičiuojami, visi bus įvardyti.“
<Jokūbas tarė:> „Rabi, kokiu būdu aš pasieksiu Tą-kuris-yra, jei visos šios galios ir šios kariaunos yra ginkluotos prieš mane?“ Jis tarė man: „Šios galios nėra ginkluotos specifiškai prieš tave, bet yra ginkluotos prieš kitą. Būtent prieš mane jos yra ginkluotos. Ir jos yra ginkluotos kitomis galiomis. Bet jos yra ginkluotos prieš mane teisme. Jos nedavė […] man jame […] per jas […]. Šioje vietoje […] kančią, aš […]. Jis […] ir aš nepeiksiu jų. Bet manyje bus tyla ir paslėpta paslaptis. Bet aš esu nusiminęs prieš jų pyktį.“
Jokūbas tarė: „Rabi, jei jos ginkluojasi prieš tave, tada ar nėra kaltės?“
„Tu atėjai su žinojimu,
kad galėtum papeikti jų užmarštį.
Tu atėjai su prisiminimu,
kad galėtum papeikti jų neišmanymą.
Bet aš buvau susirūpinęs dėl tavęs.
Nes tu nužengei į didelį neišmanymą,
bet tu nebuvai suterštas niekuo jame.
Nes tu nužengei į didelį neprotingumą,
ir tavo prisiminimas išliko.
Tu vaikščiojai purve,
ir tavo drabužiai nebuvo sutepti,
ir tu nebuvai palaidotas jų purve,
ir tu nebuvai sugautas.
Ir aš nebuvau kaip jie, bet aš apsirengiau viskuo, kas jų.
Yra manyje užmarštis,
visgi aš atsimenu dalykus, kurie nėra jų.
Yra manyje […],
ir aš esu jų […].
[…] žinojimas […] ne jų kančiose […]. Bet aš pradėjau bijoti prieš juos, nes jie valdo. Nes ką jie darys? Ką aš galėsiu pasakyti? Ar kokį žodį galėsiu pasakyti, kad galėčiau nuo jų pabėgti?“
Viešpats tarė: „Jokūbai, aš giriu tavo supratimą ir tavo baimę. Jei ir toliau būsi nuliūdęs, nesirūpink dėl nieko kito, išskyrus savo atpirkimą. Nes štai, aš užbaigsiu šį likimą šioje žemėje, kaip sakiau iš dangų. Ir aš apreikšiu tau tavo atpirkimą.“
Jokūbas tarė: „Rabi, kaip po šių dalykų tu vėl pasirodysi mums? Po to, kai jie tave sučiups ir tu užbaigsi šį likimą, tu pakilsi pas Tą-kuris-yra.“ Viešpats tarė: „Jokūbai, po šių dalykų aš apreikšiu tau viską, ne vien dėl tavęs, bet dėl žmonių netikėjimo, kad tikėjimas galėtų egzistuoti juose. Nes daugybė pasieks tikėjimą ir jie padidės […]. Ir po to aš pasirodysiu papeikimui archontams. Ir aš atskleisiu jiems, kad jis negali būti sučiuptas. Jei jie sučiups jį, tada jis nugalės kiekvieną iš jų. Bet dabar aš eisiu. Atsimink dalykus, kuriuos kalbėjau, ir tegul jie pakyla prieš tave.“ Jokūbas tarė: „Viešpatie, aš skubėsiu, kaip tu sakei.“ Viešpats atsisveikino su juo ir įvykdė tai, kas derėjo.
Kai Jokūbas išgirdo apie jo kančią ir buvo labai nuliūdęs, jie laukė jo atėjimo ženklo. Ir jis atėjo po keleto dienų. Ir Jokūbas vaikščiojo ant kalno, kuris vadinamas „Gaugelan“, su savo mokiniais, kurie klausėsi jo, nes jie buvo nuliūdę, ir jis buvo […] guodėjas, sakydamas: „Tai yra […] antras […]“ Tada minia išsiskirstė, bet Jokūbas liko […] malda […], kaip buvo jo paprotys.
Ir Viešpats pasirodė jam. Tada jis nutraukė (savo) maldą ir apkabino jį. Jis pabučiavo jį, sakydamas: „Rabi, aš radau tave! Aš girdėjau apie tavo kančias, kurias tu iškentei. Ir aš buvau labai nuliūdęs. Mano atjautą tu žinai. Todėl, pamąstęs, aš troškau, kad nematyčiau šios tautos. Jie turi būti teisiami už šiuos dalykus, kuriuos padarė. Nes šie dalykai, kuriuos jie padarė, yra priešingi tam, kas dera.“
Viešpats tarė: „Jokūbai, nesirūpink dėl manęs ar dėl šios tautos. Aš esu tas, kuris buvo manyje. Niekada aš niekaip nekentėjau, nei buvau nuliūdęs. Ir ši tauta nepadarė man jokios žalos. Bet ši (tauta) egzistavo kaip archontų tipas, ir ji nusipelnė būti sunaikinta per juos. Bet […] archontai, […] kas turi […] bet kadangi tai […] piktas ant […] Teisusis […] yra jo tarnas. Todėl tavo vardas yra „Jokūbas Teisusis“. Tu matai, kaip tapsi blaivus, kai pamatysi mane. Ir tu nutraukei šią maldą. Dabar, kadangi esi teisus Dievo vyras, tu apkabinai mane ir pabučiavai mane. Iš tiesų sakau tau, kad tu sukėlei didelį pyktį ir rūstybę prieš save. Bet (tai įvyko), kad šie kiti galėtų atsirasti.“
Bet Jokūbas buvo baikštus (ir) verkė. Ir jis buvo labai nuliūdęs. Ir jie abu atsisėdo ant uolos. Viešpats tarė jam: „Jokūbai, taip tu patirsi šias kančias. Bet nebūk liūdnas. Nes kūnas yra silpnas. Jis gaus tai, kas jam buvo paskirta. Bet kalbant apie tave, nebūk baikštus ar išsigandęs“. Viešpats nutilo.
Dabar, kai Jokūbas išgirdo šiuos dalykus, jis nusišluostė ašaras savo akyse ir labai kartus […] kuris yra […]. Viešpats tarė jam: „Jokūbai, štai, aš apreikšiu tau tavo atpirkimą. Kai būsi sučiuptas ir patirsi šias kančias, daugybė ginkluosis prieš tave, kad <jie> galėtų tave sučiupti. Ir ypač trys iš jų sučiups tave – tie, kurie sėdi (ten) kaip muitininkai. Ne tik jie reikalauja muito, bet jie taip pat atima sielas vagyste. Kai pakliūsi į jų valdžią, vienas iš jų, kuris yra jų sargas, tars tau: „Kas tu esi arba iš kur tu esi?“ Tu turi sakyti jam: „Aš esu sūnus, ir aš esu iš Tėvo.“ Jis tars tau: „Kokios rūšies sūnus tu esi ir kokiam tėvui priklausai?“ Tu turi sakyti jam: „Aš esu iš Pirmapradžio Tėvo ir sūnus Pirmapradžiame.“ Kai jis tars tau: […], tu turi sakyti jam […] […], kad aš galėčiau […].“
„[…] svetimų dalykų?“ Tu turi sakyti jam: „Jie nėra visiškai svetimi, bet jie yra iš Achamot, kuri yra moteriška. Ir šiuos ji sukūrė, kai nuleido giminę iš Pirmapradžio. Taigi tuomet jie nėra svetimi, bet jie yra mūsų. Jie iš tiesų yra mūsų, nes ji, kuri yra jų šeimininkė, yra iš Pirmapradžio. Tuo pačiu metu jie yra svetimi, nes Pirmapradis neturėjo lytinių santykių su ja, kai ji juos sukūrė.“ Kai jis taip pat tars tau: „Kur tu eisi?“, tu turi sakyti jam: „Į vietą, iš kurios atėjau, ten aš ir sugrįšiu.“ Ir jei pasakysi šiuos dalykus, tu išvengsi jų atakų.
„Bet kai ateisi pas šiuos tris sulaikytojus, kurie vagyste atima sielas toje vietoje […] šiuos. Tu […] indas […] daug daugiau nei […] tos, kurią tu […] dėl […] jos šaknies. Tu taip pat būsi blaivus […]. Bet aš pasišauksiu negendantį žinojimą, kuris yra Sofija, kuri yra Tėve (ir) kuri yra Achamot motina. Achamot neturėjo nei tėvo, nei vyriško sutuoktinio, bet ji yra moteriška iš moteriškos. Ji sukūrė tave be vyro, nes ji buvo viena (ir) nežinioje dėl to, kas gyvena per jos motiną, nes ji manė, kad ji viena egzistuoja. Bet aš sušuksiu jos motinai. Ir tada jie paklius į sumaištį (ir) kaltins savo šaknį ir savo motinos giminę. Bet tu pakilsi į tai, kas yra tavo […] tu […] Pirmapradį.“
„Jie yra tipas dvylikos mokinių ir dvylikos porų, […] Achamot, kas verčiama „Sofija“. Ir kas aš pats esu, (ir) kas yra negendanti Sofija, per kurią tu būsi atpirktas, ir (kas yra) visi To-kuris-yra sūnūs – šiuos dalykus jie žinojo ir paslėpė savyje. Tu turi slėpti <šiuos dalykus> savyje, ir tu turi tylėti. Bet tu turi juos apreikšti Addajui. Kai tu išvyksi, tuoj pat karas bus pradėtas su šia žeme. Verk, tad, dėl to, kuris gyvena Jeruzalėje. Bet tegul Addajus ima šiuos dalykus į širdį. Dešimtaisiais metais tegul Addajus atsisėda ir užrašo juos. Ir kai jis juos užrašys […] ir jie turi duoti juos […] jis turi […] jis vadinamas Leviu. Tada jis turi atnešti […] žodį […] iš to, ką sakiau anksčiau […] moteris […] Jeruzalė jos […] ir jis pagimdo du sūnus per ją. Jie turi paveldėti šiuos dalykus ir supratimą to, kuris […] išaukština. Ir jie turi gauti […] per jį iš jo intelekto. Dabar, jaunesnysis iš jų yra didesnis. Ir tegul šie dalykai lieka paslėpti jame, kol jis pasieks septyniolikos metų amžių […] pradžią […] per juos. Jie persekios jį nepaprastai, nes jie yra iš jo […] bendražygių. Jis bus skelbiamas per juos, ir jie skelbs šį žodį. Tada jis taps […] sėkla.“
Jokūbas tarė: „Aš esu patenkintas […] ir jie yra […] mano siela. Visgi kito dalyko aš tavęs klausiu: kas yra septynios moterys, kurios buvo tavo mokinės? Ir štai visos moterys tave laimina. Aš taip pat stebiuosi, kaip bejėgiai indai tapo stiprūs per suvokimą, kuris yra juose.“ Viešpats tarė: „Tu […] gerai […] […] dvasia, minties dvasia, patarimo dvasia […], dvasia […] žinojimo dvasia […] jų baimės. […] kai mes perėjome per šio archonto, kuris vardu Adonajas, kvėpavimą […] jį ir […] jis buvo neišmanantis […] kai aš išėjau iš jo, jis prisiminė, kad aš esu jo sūnus. Jis buvo maloningas man tuo metu kaip savo sūnui. Ir tada, prieš man <pasirodant> čia, <jis> išmetė juos tarp šios tautos. Ir iš dangaus vietos pranašai […].“
Jokūbas tarė: „Rabi, […] aš […] visus kartu […] juose ypač […].“ Viešpats tarė: „Jokūbai, aš giriu tave […] vaikščiok žeme […] žodžius, kol jis […] ant […]. Nes nusimesk nuo savęs taurę, kuri yra kartėlis. Nes kai kurie iš […] nusistato prieš tave. Nes tu pradėjai suprasti jų šaknis nuo pradžios iki pabaigos. Nusimesk nuo savęs visą neteisėtumą. Ir saugokis, kad jie tau nepavydėtų. Kai kalbėsi šiuos šio suvokimo žodžius, padrąsink šias keturias: Salomę ir Marijam, ir Martą, ir Arsinoję […] kadangi jis ima kai kuriuos […] man jis yra […] deginamosios aukos ir […]. Bet aš […] ne tokiu būdu; bet […] pirmienos […] aukštyn […] kad Dievo galia pasirodytų. Gendantis pakilo pas negendantį, ir moteriškas elementas pasiekė šį vyrišką elementą.“
Jokūbas tarė: „Rabi, į šiuos tris (dalykus), tad, buvo įmestas jų […]. Nes jie buvo niekinami, ir jie buvo persekiojami […]. Štai […] viską […] iš bet ko […]. Nes tu gavai […] žinijimo. Ir […] kad kas yra […] eik […] tu rasi […]. Bet aš išeisiu ir apreikšiu, kad jie tikėjo tavimi, kad jie būtų patenkinti savo palaiminimu ir išganymu, ir šis apreiškimas įvyktų.“
Ir jis nuėjo tuo metu nedelsiant ir papeikė dvylika, ir išmetė iš jų pasitenkinimą dėl žinojimo kelio […].
[…]. Ir dauguma jų […] kai pamatė, pasiuntinys priėmė […]. Kiti […] sakė: „[…] jį iš šios žemės. Nes jis nevertas gyvybės.“ Šie, tad, išsigando. Jie pakilo, sakydami: „Mes neturime dalies šiame kraujyje, nes teisus žmogus pražus per neteisybę.“ Jokūbas išvyko, kad […] žiūrėti […] nes mes […] jį.