„Šventojo Pilypo kankinystė“ (The Martyrdom of Philip) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, išlikęs daugiausia koptų ir arabų rankraščių tradicijoje. Tai tiesioginis tęsinys „Pilypo pamokslavimo“, tačiau čia pasakojimas pereina į dramatišką, tragišką ir teologiškai sodrią kulminaciją – Pilypo mirtį už Evangeliją Afrikos kraštuose. Šis tekstas priklauso tam pačiam rytietiškam apaštalų ciklui, kuriame kankinystė vaizduojama kaip paskutinis apaštalo triumfas, o Dievo galia pasireiškia net po jo mirties.
Kūrinys prasideda tuo, kad Pilypas atvyksta į Afrikos miestą ir skelbia Kristų žmonėms, kurie iki tol tarnavo demonams. Miestiečiai niekada nebuvo girdėję Jėzaus vardo, tačiau Pilypas mato, kad „Dievo malonė ilsisi ant jų“, ir pradeda jiems aiškinti krikščionišką tikėjimą. Šioje vietoje tekstas pateikia vieną iš aiškiausių ir gražiausių Trinities aprašymų rytų apokrifuose: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – vienas Dievas, trys Asmenys, amžini ir neregimi. Tai rodo, kad kūrinys buvo skirtas katechezei ir tikėjimo pagrindų mokymui.
Pilypo pamokslas sukelia demonų įniršį. Velnias „sėja piktas mintis“ žmonių širdyse, ir minia puola Pilypą, suriša jį ir ketina nužudyti. Tačiau Dievas įsikiša: visi, kurie paliečia Pilypą, apanka. Tai sukrečia miestą, ir žmonės šaukia: „Yra vienas Dievas – Pilypo Dievas!“ Minia išgelbsti apaštalą nuo žudikų, ir Pilypas tęsia misiją su dar didesne jėga.
Toliau tekstas pateikia ilgą stebuklų seką: Pilypas gydo aklus, raišuosius, kurčiuosius, nebylius, raupsuotuosius, išvaro demonus kryžiaus ženklu ir kasdien skelbia Evangeliją. Miestas masiškai atsiverčia, o Pilypas tampa visų mylimu mokytoju. Tačiau būtent tai sukelia valdžios įniršį: miesto magistratai, matydami, kad žmonės palieka stabus ir nebeklauso karaliaus įsakymų, nusprendžia Pilypą nužudyti slapta, kad „miestas nepražūtų“.
Pilypas suimamas, išjuokiamas, kankinamas ir galiausiai pakabinamas ant kryžiaus žemyn galva – tai aiški paralelė su Petro kankinyste. Jis kankinamas „žiauriausiais kankinimais“, kol atiduoda dvasią. Tai vienas iš nedaugelio apokrifų, kuriame Pilypas miršta ant kryžiaus, o ne kitokia forma.
Po mirties prasideda stebuklinga kulminacija: miesto gyventojai nori sudeginti Pilypo kūną, kad neliktų jokių jo atminimo ženklų. Tačiau Viešpats siunčia angelą, kuris paima Pilypo kūną iš liepsnų visų akyse, pakelia jį į dangų ir nuneša į Jeruzalę, kur paslepia jį medyje. Tai simbolinis motyvas: Dievas pats saugo savo kankinio kūną.
Miestas, matydamas šį stebuklą, išsigąsta ir atgailauja. Vyrai ir moterys šaukia: „Yra vienas Dievas – Pilypo Dievas!“ Jie pasninkauja, meldžiasi ir prašo Dievo parodyti, kur yra Pilypo kūnas. Galiausiai angelas jiems atskleidžia vietą, ir jie su didele pagarba parneša kūną į miestą, įdeda į naują karstą ir palaidoja Kartaženoje (Carthagena). Tekstas pažymi, kad Pilypo kankinystė įvyko Hator mėnesio 18 dieną, kas rodo aiškų koptų liturginį kontekstą.
Šis apokrifas išsiskiria keliais bruožais:
– Pilypas vaizduojamas kaip galingas misionierius, kurio žodžiai ir maldos keičia ištisas tautas. – Jo kankinystė yra ne pralaimėjimas, o Dievo pergalė, nes Viešpats pats išgelbsti jo kūną. – Tekstas turi aiškią katechetinę struktūrą: jame pateikiamas tikėjimo išpažinimas, moraliniai pamokymai, stebuklai ir bažnyčios įkūrimas. – Tai vienas iš nedaugelio apokrifų, kuriame pabrėžiama bendruomenės atgaila po apaštalo mirties – miestas suvokia savo kaltę ir grįžta pas Dievą.
„Šventojo Pilypo kankinystė“ yra stiprus, emocionalus ir teologiškai turtingas tekstas, kuris puikiai papildo Pilypo misijų ciklą ir atskleidžia rytų krikščionių supratimą apie apaštalų mirtį: ji yra perėjimas į šlovę, o ne tragedija.
Pilypo kankinystė
Palaimintojo mokinio Pilypo kankinystė, įvykusi aštuonioliktąją hatoro dieną, Viešpaties ramybėje.
Kai Pilypas nuvyko į Afrikos miestą pas šio krašto žmones ir skelbė jiems naują Dievą, kurio vardo jie nežinojo, – Jėzų Kristų, jie skubiai rinkosi pas jį kartu su visais savo artimaisiais ir klausėsi jo kalbos. Jie jam atsakė: „Kas yra Jėzus Kristus? Mes niekuomet nesame girdėję šio vardo, išskyrus iš tavęs.“ Mat jie tarnavo velniui.
Pilypas jiems atsakė: „Susirinkite prie manęs, o visi palaimintieji vyrai! Nes aš matau, kad ant jūsų ilsisi Gyvojo Dievo malonė. Dievas, kurį jums skelbiu, – Jis yra Gyvasis Dievas; ir Jis teikia gyvybę visiems, kurie Juo tiki. Sūnus, gyvenantis Tėve, ir Tėvas Sūnyje, bei Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo, kuri yra Tėve ir Sūnyje; Vienas Dievas, vienos esmės, trijų Asmenų, prieš visus laikus ir per visus amžius; Jis, kuris yra neregimas; kuris savo išmintimi viską sukūrė; kuris sutramdė jūrą, upes bei šaltinius, ir kuriam paklūsta visa, kas juose yra. Pradinėje Jis sukūrė visa, kas regima, ir visa, kas neregima. Jis paėmė žemės dulkes, padarė iš jų žmogų pagal savo paties paveikslą ir pavadino jį Adomu. Ir tai Jis jį palaimino, padarė jį visų protingų būtybių tėvu ir tarė jam: „Aukite, dauginkitės, pripildykite žemę savo sėkla ir valdykite visa, kas joje yra.““
Minia paklausė jo: „Ur yra tas Dievas, kuris sukūrė visa tai, apie ką kalbi?“
Mokinys jiems atsakė: „Jis yra danguje ir žemėje; Jis gyvena kiekviename žmoguje, kuris vykdo Jo valią.“
Pamatęs, kad Pilypas stengiasi nukreipti minią į Dievo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, pažinimą, velnias suskubo pasėti piktų minčių jų širdyse, sukurstė juose blogį ir privertė juos užpulti mokinį Pilypą; jie surakino jį grandinėmis, ketindami nužudyti. Ir kiekvieno, kuris uždėjo ranką ant Pilypo, akys apako.
Tai pamačiusi, minia garsiu balsu sušuko: „Yra tik vienas Dievas – Pilypo Dievas. Kodėl žudote šį palaimintą mokinį, per kurį Dievas išgelbėjo mus iš klystkelių į tikėjimą?“
Taip minia išgelbėjo Pilypą iš rankų tų, kurie norėjo jį nužudyti. Jis iškeliavo pamokslauti po visą aplinkinį kraštą ir kasdien skelbė Dievo Žodį. Jis gydė kiekvieną ligonį, kol visi miesto ir jo apylinkių žmonės susirinko pas jį. Jis mokė juos ir skelbė jiems apie dangaus karalystę. Akli prisiartindavo prie jo, ir jis atverdavo jiems akis, o raišieji išsitiesdavo nuo jo burnos žodžio. Kurtieji pradėdavo girdėti savo ausimis, o nebyliai prabildavo Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris jame gyveno, galybe. Raupsuotieji būdavo apvalomi, kai jis pakeldavo ranką ir melsdavo už juos Dievą. O tuos, kuriuose buvo velniai, jis išvarydavo kryžiaus ženklu, dėkodamas Dievui už tai, ką Jis jam buvo suteikęs šia kilnia dovana, kol išgydė juos visus nuo bet kokios ligos.
Miesto valdytojai, pamatę, ką daro Pilypas, jo rankomis daromus stebuklus bei tai, kaip jis gydo įvairias ligas ir kitus dalykus, – mat jie matė, kad jų broliai, draugai, sūnūs, dukterys ir kompanionai nebbetiki jų garbinimu, bet priėmė Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimą, – tuomet tie, kurie neįtikėjo tuo, kas patiko Pilypui, susirinko kartu, pasitraukė į vieną vietą ir tarybose svarstė, kaip sučiupti mokinį, jį surišti ir slapta nužudyti, kad miestas nežūtų ir jie galėtų pasigirti karaliui, jog joks svetimšalis negali įžengti į jų miestą bei sugriauti jų religijos.
„O jei delsime, kol tai bus įvykdyta, jis atsiųs vyrus, kad mus nužudytų, sugriautų mūsų miestą ir tartų mums: „Argi jūs laukiate šio vieno žmogaus, kol jis iš šios minios išsirinks tuos, kurie priešinsis mano įsakymui?““ Ir jie sudarė dėl to sutartį. Jie sučiupo šventąjį, surišo jį ir plūdo jam į veidą įžeidžiančiais žodžiais, o mokinys juokėsi jiems į veidą ir džiaugėsi. Jie kalbėjo vienas kitam: „Žiūrėkite, kaip jis juokiasi – jis tyčiojasi iš mūsų; galbūt jis nori mus paklaidinti ir apgauti kaip tą minią, kurią paliko, atmetusią karaliaus dekretą, ir išskyrė juos su jų žmonomis.“
Tai išgirdęs, jis jiems tarė: „Iš tiesų, tai yra melas, jei jis bus įvykdytas. Jums derėtų sugrįžti pas Dievą, ir Jis atleis jūsų nuodėmes bei padarys jus vertus savo karalystės, kuri niekuomet nesibaigia.“
Kitas iš jų atsakė tarydamas: „Nužudykite jį; jei paliksime jį gyvą, jis mus visus paklaidins.“ Tuomet jų pyktis ant jo įsiliepsnojo, jie jį sučiuptų, pakabino ant kryžiaus ir surišo galva žemyn, sakydami: „kad jis negalėtų pajudinti savo kūno.“ Jie kankino jį baisiais kankinimais, nepaliaujamai kankino jį pačiomis baisiausiomis kankynėmis, kol ant kryžiaus jis atidavė dvasią. Jie nuėmė jį nuo kryžiaus, pasitarė tarpusavyje ir tarė: „Uždekime didžiulę ugnį, įmeskime jo kūną į ją, kad jis sudegtų ir nebūtų rastas.“
Kai jie uždegė ugnį, kad įmestų jo tyrą kūną į ją, Viešpats Jėzus Kristus, kuris buvo suteikęs šventajam kantrumo tiems kankinimams, atsiuntė angelą; vidurdienį, visų akivaizdoje, angelas paėmė jo tyrą kūną iš ugnies ir išnešė jį iš miesto, visiems gyventojams tai stebint. Su džiaugsmu, šlove ir pagarba angelas pakilo su juo į aukštybes, kol išnyko jiems iš akių. Su juo jis atvyko į Jeruzalę ir paslėpė jį medyje. Kai visa minia pamatė šį stebuklą ir prisiminė daugybę stebuklų bei ženklų, kuriuos Dievas buvo padaręs jo rankomis gydydamas įvairias ligas, visi vyrai ir moterys pakėlė savo balsus, sakydami: „Yra tik vienas Dievas – Pilypo, Jėzaus Kristaus tarno, Dievas. Jis yra Dievas, dangaus ir žemės Dievas, didysis, Aukščiausiasis Dievas, palaimintas dangiškųjų ir žemiškųjų būtybių, viso miesto bei visų jo apylinkių, Jėzus Kristus.“ Jie nusiuntė Dievo bijančius žmones į kalnų viršūnes; jie daug dienų praleido dykumoje, ieškodami jo aplinkui. Miestiečiai pasninkavo, meldėsi ir nusižemino prieš Dievą, kad Jis sugrąžintų jiems šventojo kūną.
Dievas, pamatęs jų širdžių nuoširdumą ir apgailestavimą dėl piktų darbų baisumo, kuriuos jie buvo įvykdę, atsiuntė tą angelą pranešti jiems, kur yra mokinio kūnas. Jie pasiėmė jį ir su giesmėmis, šlove bei pagarba nunešė į miestą. Jie suvyniojo jį į puikius drabužius ir paguldė į naują karstą. Šventojo Pilypo kankinystė bei kova buvo užbaigta aštuonioliktąją hatoro dieną, ir jis buvo paliktas ramybėje Kartaginoje.
Šlovė Jėzui Kristui, Jo Tėvui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius. Amen.
Ir tebūna šlovė Dievui visuomet ir per amžius.