Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūs.
Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių,
Kad jisai pareitų vėlei į namus.
Skaitykite daugiau..
Teologiniu požiūriu, žemės tyla, kai netenkame brangaus žmogaus, gali būti interpretuojama kaip kosminis liudijimas apie laikinumą ir amžinybės kontrastą. Senajame Testamente, ypač Jobo knygoje, randame gilų apmąstymą apie Dievo tylą sunkiais išbandymais. Jobas klausia, kodėl Visagalis leidžia neteisingumui triumfuoti, o žemė, kaip kūrinijos dalis, lieka be atsako, tarsi laukdama aukštesnio apreiškimo.
Ši tyla nėra tuštuma, bet erdvė, kurioje tikintysis kviečiamas į gilų dialogą su Dievu, ne per girdimus žodžius, bet per tikėjimo aktą. Kai kurie ankstyvieji Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, Origenas, mokė, kad žemės tyla šiuo metu simbolizuoja šio pasaulio nepakankamumą išreikšti sielos skausmą, kuris yra per didelis žmogiškai kalbai. Tikroji kalba atsiskleidžia tik per paslaptingą prisikėlimo viltį. Tai kvietimas ieškoti atsakymo ne aplinkoje, bet vidinėje, dvasinėje erdvėje, kurioje Viešpats kalba tyliuoju buvimu. Ši tyla yra iššūkis, reikalaujantis kantraus pasitikėjimo Dievo laiku.