„Confessio Fraternitatis“ (The Confession of the Brotherhood, „Brolijos išpažinimas“) yra antrasis iš trijų klasikinių rozenkreicerių manifestų, paskelbtų XVII a. pradžioje. Tekstas pasirodė 1615 m. lotynų kalba ir buvo pateiktas kaip viešas Rozenkreicerių brolijos (Fraternitas Rosae Crucis) pareiškimas Europai. Kartu su Fama Fraternitatis (1614, The Fame of the Brotherhood, „Brolijos žinia“) ir Chymical Wedding of Christian Rosenkreutz (1616, The Chymical Wedding of Christian Rosenkreutz, „Kristiano Rozenkreico cheminės vestuvės“) jis suformavo legendą apie slaptą dvasinę bendruomenę, siekiančią moralinio, mokslinio ir religinio atsinaujinimo.
Nors manifestas buvo anoniminis, dauguma tyrinėtojų jį sieja su Johannu Valentinu Andreae (Johann Valentin Andreae), protestantų teologu ir rašytoju. Tekstas nėra asmeninis tikėjimo dokumentas. Tai programinis pareiškimas, skirtas visai Europai, kuri tuo metu gyveno religinių karų, politinės įtampos ir ankstyvosios mokslo revoliucijos laikotarpiu.
„Confessio Fraternitatis“ vaizduoja Rozenkreicerių broliją kaip nematomą, tačiau veikiančią dvasinę bendruomenę, kurios tikslas – skatinti žinių, moralės ir tikėjimo atsinaujinimą. Manifestas skelbia, kad žmonija artėja prie naujos epochos, kurioje bus atskleistos iki tol slėptos gamtos ir dvasinės tiesos. Toks optimistinis tonas būdingas vėlyvojo renesanso intelektinei aplinkai, kurioje formavosi modernusis mokslas.
Tekste pabrėžiama, kad brolija nesiekia valdžios, turto ar politinės įtakos. Jos misija siejama su tarnyste žmonijai, žinių sklaida, moraliniu ugdymu ir dvasiniu tobulėjimu. Manifestas kritikuoja korupciją, dogmatizmą ir scholastinę tuštybę, ragindamas grįžti prie tyrimo, patirties ir tikrojo tikėjimo.
„Confessio Fraternitatis“ taip pat aiškina, kad Rozenkreicerių brolija nėra atvira visiems. Tik tie, kurie pasižymi moraliniu tyrumu, kuklumu ir nuoširdžiu tiesos ieškojimu, gali būti laikomi jos bendraminčiais. Tekste pabrėžiama, kad tai nėra įprasta organizacija su formalia naryste ar institucine struktūra. Ji apibūdinama kaip dvasinė bendruomenė, egzistuojanti pirmiausia idėjų ir idealų lygmenyje.
Istoriškai manifestas sukėlė didžiulį susidomėjimą. XVII a. Europoje pasirodė šimtai laiškų, traktatų ir pamfletų, kuriuose autoriai bandė susisiekti su tariama Rozenkreicerių brolija, ją kritikuoti arba ginti. Tekstas tapo vienu svarbiausių Vakarų ezoterinės tradicijos dokumentų ir padarė įtaką vėlesnėms hermetizmo, okultizmo ir kai kurioms masonerijos idėjoms.
„Confessio Fraternitatis“ vertinamas kaip renesanso utopinės minties ir simbolinės ezoterinės literatūros kūrinys. Manifestas kviečia į moralinį atsinaujinimą, žinių sklaidą ir dvasinį pabudimą – idėjas, kurios vėlesniais šimtmečiais įkvėpė įvairias filosofines ir mistines tradicijas.
Brolijos išpažinimas
arba
Šlovingosios Garbingiausiojo Rožės Kryžiaus ordino brolijos Išpažinimas, parašytas visiems Europos mokytiesiems
Kas bebūtų paskelbta ir padaryta visiems žinoma apie mūsų Broliją anksčiau minėtoje Fama, tegul niekas to nevertina lengvabūdiškai, nelaiko to tuščiu ar išgalvotu dalyku, o tuo labiau nepriima to taip, tarsi tai būtų tik mūsų pačių pramanas. Tai Viešpats Jehova (kuris, matydamas, kad Viešpaties Šabas jau visai arti, ir vėl paskubintas, jo periodui ar ciklui pasibaigus, grįžta į savo pirmąją pradžią) apgręžia Gamtos eigą; ir tai, ko anksčiau buvo ieškoma su dideliu vargu ir kasdieniu darbu, dabar apreiškiama tiems, kurie tam neteikia didelės reikšmės arba vargu ar apskritai apie tai pagalvoja; bet tiems, kurie to trokšta, tai yra tarsi per prievartą brukama ir siūloma, kad tuo dievobaimingųjų gyvenimas būtų palengvintas nuo viso jų vargo ir darbo, ir jie daugiau nebebūtų pavaldūs permainingos Fortūnos audroms; bet kad bedievių nedorybės per tai būtų dar labiau padidintos ir pasidaugintų su jiems priklausančia ir pelnyta bausme.
Nors niekas negali mūsų įtarti nė menkiausia erezija ar kokiu nors piktu sumanymu bei tikslu prieš pasaulietinę valdžią, mes pasmerkiame Rytus ir Vakarus (turint omenyje Popiežių ir Mahometą), piktžodžiautojus prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir geranoriškai siūlome bei pristatome vyriausiajam Romos Imperijos vadovui savo maldas, paslaptis ir didžiulius aukso turtus.
Visgi mes pamanėme, kad mokytųjų labui būtų gerai ir derama pridėti prie to dar šį tą ir pateikti geresnį paaiškinimą, jei kas nors Fama buvo per gilu, paslėpta ir pernelyg tamsiai išdėstyta, ar dėl tam tikrų priežasčių buvo visiškai praleista ir palikta nuošalyje; tikėdamiesi, kad dėl to mokytieji taps mums labiau palankūs ir bus padaryti daug tinkamesni bei atviresni mūsų tikslui.
Dėl filosofijos pakeitimo ir pataisymo, mes (kiek tai šiuo metu būtina) pakankamai aiškiai pareiškėme, būtent, kad ji yra visiškai silpna ir ydinga; ir nors neabejojame, jog didžioji dalis klaidingai tvirtina, kad ji (nežinau kaip) yra sveika ir stipri, tačiau nepaisant to, ji traukia paskutinį kvapą ir miršta.
Bet kaip paprastai, net toje pačioje vietoje ar šalyje, kur kyla nauja ir neįprasta liga, Gamta taip pat ten pat atskleidžia ir vaistą nuo jos; taip ir dėl tokios daugybės filosofijos negalavimų atsiranda teisingos priemonės, kurios pakankamai siūlomos mūsų Tėvynei, kad ji vėl taptų sveika, ir kurios dabar turi būti atnaujintos ir tapti visiškai naujos.
Mes neturime jokios kitos filosofijos, išskyrus tą, kuri yra visų fakultetų, mokslų ir menų galva bei suma, pamatai ir turinys, ir kuri (jei pažvelgsime į mūsų amžių) apima daug Teologijos ir medicinos, bet mažai teisės išminties, ir stropiai tyrinėja tiek dangų, tiek žemę: arba, trumpai tariant, kuri pakankamai apreiškia ir paaiškina Žmogų. Iš jos visi mokytieji, kurie prisistatys mums ir įstos į mūsų broliją, tarp mūsų ras dar nuostabesnių paslapčių, nei iki šiol buvo pasiekę, žinojo, ar apskritai gali patikėti ir išreikšti.
Todėl, norėdami trumpai paaiškinti savo ketinimus dėl to, turėtume rūpestingai pasistengti, kad mūsų susitikimas ir raginimas keltų ne vien tik nuostabą, bet kad lygiai taip pat kiekvienas žinotų, jog, nors mes ir nelaikome tokių misterijų bei paslapčių menkavertėmis, mes vis dėlto manome esant derama, kad jų pažinimas būtų išreikštas ir atskleistas daugeliui.
Nes reikia mokyti ir tikėti, kad šis mūsų nesitikėtas, savanoriškas pasiūlymas sukels daugybę ir įvairių minčių tiems žmonėms, kuriems (kol kas) dar nežinoma Miranda sexta aetatis [šeštojo amžiaus stebuklai], arba tiems, kurie, sprendžiant iš pasaulio eigos, ateities dalykus vertina taip pat kaip dabartinius ir kuriems trukdo visokie šio mūsų laiko nepatogumai, taip kad jie pasaulyje gyvena ne kitaip kaip akli kvailiai, kurie giedrą, saulėtą dieną nieko negali įžiūrėti ir pažinti, kaip tik apgraibomis.
Dabar, kalbant apie pirmąją dalį, mes laikomės tokios nuomonės, kad mūsų mylimo Krikščioniškojo Tėvo apmąstymai, žinios ir išradimai (iš viso to, ką nuo pasaulio pradžios Žmogaus išmintis atrado, išrado, sukūrė, ištaisė ir iki šiol skleidė bei persodino – ar per Dievo apreiškimą, ar per angelų bei dvasių tarnystę, ar per supratimo aštrumą bei gylį, ar per ilgą stebėjimą, praktiką ir patirtį) yra tokie puikūs, vertingi ir didūs, kad jei pražūtų visos knygos, ir jei Dievui visagaliui leidus, visi raštai ir visi mokymai būtų prarasti, ateities kartos vien tik iš to galėtų padėti naują pamatą ir vėl iškelti tiesą į šviesą; kas turbūt nebūtų taip sunku padaryti, kaip kad jei reikėtų pradėti griauti ir ardyti seną, apgriuvusį pastatą, o tada platinti prieškiemį, po to įvesti šviesą į kambarius ir tuomet keisti duris, laiptus bei kitus dalykus pagal mūsų sumanymą.
Bet kam gi tai nebūtų priimtina – kad tai būtų atskleista visiems, užuot laikius ir saugojus tai kaip ypatingą papuošalą paskirtam ateities laikui?
Kodėl gi mes neturėtume iš visos širdies ilsėtis ir pasilikti toje vienintelėje tiesoje (kurios žmonės ieško tokiais daugybe klaidžių ir vingiuotų kelių), jei tik Dievui patiko uždegti mums šeštąjį Kandelabrą? Argi nebūtų gerai, jei mums nereikėtų rūpintis, nebijoti bado, skurdo, ligų ir senatvės?
Argi nebūtų brangus dalykas, jei visada galėtum gyventi taip, tarsi būtum gyvenęs nuo pat pasaulio pradžios, ir be to, tarsi vis dar turėtum gyventi iki jo pabaigos? Argi nebūtų puiku gyventi vienoje vietoje taip, kad nei žmonės, gyvenantys už Gango upės Indijoje, negalėtų nuo tavęs nieko nuslėpti, nei tie, kurie yra Peru, nesugebėtų išlaikyti paslaptyje savo patarimų nuo tavęs?
Argi nebūtų vertingas dalykas, jei galėtum taip skaityti vienoje vienintelėje knygoje, ir be to, skaitydamas suprasti bei atsiminti viską, kas visose kitose knygose (kurios buvo iki šiol, yra dabar ir pasirodys ateityje) buvo, yra ir bus išmokta bei atrasta iš jų?
Kaip būtų malonu, jei galėtum taip giedoti, kad vietoj uolingų akmenų pritrauktum perlus ir brangakmenius, vietoj laukinių žvėrių – dvasias, o vietoj pragariškojo Plutono – išjudintum galingus pasaulio valdovus.
O jūs, žmonės, Dievo planas yra visai kitoks; Jis dabar nusprendė padidinti ir išplėsti mūsų Brolijos narių skaičių, ir mes su tokiu džiaugsmu to ėmėmės, nes anksčiau šį didžiulį turtą gavome be savo nuopelnų, taip, be mūsų vilčių, minčių ir ketinimų, ir su tokia pat ištikimybe pasižadame tai pritaikyti praktikoje, kad nei užuojauta, nei gailestis mūsų pačių vaikams (kurių kai kurie iš mūsų Brolijoje turi) mūsų nuo to neatitrauks, nes žinome, kad šios nesitikėtos gėrybės negali būti paveldimos, nei atsitiktinai gaunamos.
Jei atsirastų kas nors, kas dabar iš kitos pusės skųstųsi mūsų apdairumu, esą mes taip laisvai ir be jokio skirtumo siūlome savo turtą visiems žmonėms, ir kad mes labiau negerbiame bei neatsižvelgiame į dievobaimingus, mokytus, išmintingus ar karališkus asmenis, o ne į paprastus žmones; tiems mes neprieštaraujame, nes tai nėra menkas ar lengvas dalykas; bet su tuo mes lygiai taip pat pareiškiame, kad mūsų Arcana arba paslaptys jokiu būdu netaps įprastos ir nebus visiems žinomos. Nors Fama išleista penkiomis kalbomis ir parodyta visiems, mes iš dalies labai gerai žinome, kad neišsimokslinę ir grubūs protai jos nepriims ir į ją nekreips dėmesio; taip pat ir vertingumas tų, kurie bus priimti į mūsų Broliją, yra mūsų vertinamas ir atpažįstamas ne per Žmogaus rūpestingumą, bet pagal mūsų Apreiškimo ir Pasireiškimo taisyklę. Todėl, jei nevertieji šauktų ir rėktų tūkstantį kartų, ar tūkstantį kartų siūlytųsi ir prisistatytų mums, vis tiek Dievas įsakė mūsų ausims, kad jos nė vieno iš jų negirdėtų: taip, Dievas taip apgaubė mus savo debesimis, kad mums, Jo tarnams, negali būti padaryta jokio smurto ar jėgos; todėl mes niekieno negalime būti nei matomi, nei atpažįstami, nebent tas turėtų erelio akis. Buvo būtina, kad Fama būtų išleista kiekvieno gimtąja kalba, nes nuo jos pažinimo neturėtų būti apgauti tie, kurių (nors jie ir neišsimokslinę) Dievas neatstūmė nuo šios Brolijos laimės, kuri bus padalinta ir išskirstyta į tam tikrus laipsnius; kaip ir tie, kurie gyvena Damasko mieste Arabijoje, turintys visiškai kitokią politinę santvarką nei kiti arabai. Nes ten valdo tik išmintingi ir supratingi vyrai, kurie karaliaus leidimu leidžia atskirus įstatymus; pagal šį pavyzdį taip pat bus įsteigtas ir valdymas Europoje (kurio aprašymą mums paliko mūsų Krikščioniškasis Tėvas), kai pirmiausia bus padaryta ir įvyks tai, kas turi eiti prieš tai. O nuo tada mūsų Trimitas viešai skambės garsiu balsu ir dideliu triukšmu, būtent kai tas (kas šiuo metu rodoma nedaugeliui ir slaptai, kaip ateities dalykas, išreikštas figūromis bei paveikslais) bus laisvai ir viešai paskelbta, ir tuo prisipildys visas pasaulis. Taip pat, kaip ir anksčiau, daugelis dievobaimingų žmonių slapta ir visiškai desperatiškai puolė Popiežiaus tironiją, kuri vėliau, su dideliu, nuoširdžiu ir ypatingu uolumu Vokietijoje, buvo numesta nuo sosto ir sutrypta kojomis, ir kurios galutinis žlugimas atidėtas bei paliktas mūsų laikams, kai jis taip pat bus suplėšytas nagais į gabalus, o jo asiliškam rėkimui padarys galą naujas balsas. Žinome, kad tai jau yra pakankamai aišku ir žinoma daugeliui Vokietijos mokytų vyrų, ką pakankamai liudija jų raštai ir slapti sveikinimai.
Mes galėtume čia papasakoti ir išdėstyti, kas per visą tą laiką, nuo mūsų Viešpaties metų 1378 (kuriais gimė mūsų Krikščioniškasis Tėvas) iki dabar nutiko, galėtume išvardinti, kokius pokyčius jis matė per šiuos šimtą šešerius savo gyvenimo metus, ir ką po savo mirties jis paliko mums bei mūsų broliams peržvelgti. Tačiau trumpumas, kurio mes laikomės, šiuo metu neleis to išsamiai išdėstyti, kol neateis tam tinkamesnis laikas. Šiuo metu pakanka tiems, kurie neniekina mūsų pareiškimo, kad jį tik trumpai palietėme, ir taip paruošėme kelią jų pažinčiai ir draugystei su mumis.
Tačiau tas, kuriam leista matyti ir savo pamokymui naudoti tas didžiąsias raides ir ženklus, kuriuos Viešpats Dievas įrašė ir įspaudė dangaus bei žemės statinyje per valdžių kaitą, kuri laikas nuo laiko keitėsi ir atsinaujino, tas jau yra (nors pats to dar nežino) mūsiškis. Ir kadangi žinome, kad jis nepaniekins mūsų kvietimo ir šaukimo, tegul niekas nebijo jokios apgaulės, nes mes pažadame ir atvirai sakome, kad nė vieno žmogaus dorumas ir viltys jo neapgaus, kas tik prisistatys mums po paslapties antspaudu ir norės įstoti į mūsų Broliją.
Bet netikriems veidmainiams ir tiems, kurie ieško kitų dalykų, o ne išminties, mes viešai sakome ir liudijame šiuo dokumentu, kad mes negalime jiems pasirodyti ir jiems pasiduoti; ir dar mažiau jie galės mums pakenkti bet kokiu būdu be Dievo valios; bet jie tikrai patirs visas bausmes, apie kurias kalbama mūsų Fama; tad jų nedori kėslai kris ant jų pačių galvų, o mūsų turtai liks nepaliesti ir nejudinami, kol ateis Liūtas, kuris paprašys jų savo reikmėms ir panaudos savo karalystės patvirtinimui ir įtvirtinimui. Todėl mes privalome čia gerai įsidėmėti ir padaryti tai žinoma kiekvienam, kad Dievas neabejotinai ir tvirtai nusprendė prieš pasaulio pabaigą, kuri netrukus ateis, atsiųsti ir suteikti pasauliui tokią tiesą, šviesą, gyvybę ir šlovę, kokią turėjo pirmasis žmogus Adomas ir kurią jis prarado Rojuje, po ko jo palikuonys kartu su juo buvo išvaryti į vargą. Todėl pasibaigs visa vergija, klasta, melas ir tamsa, kuri po truputį su didžiuoju pasaulio apsisukimu įsliūkino į visus žmonių menus, darbus ir valdžias, ir aptemdė didžiąją jų dalį. Nes iš ten atsirado nesuskaičiuojama galybė visokių klaidingų nuomonių ir erezijų, kad net pats išmintingiausias vos galėjo atpažinti, kieno mokymu ir nuomone jis turėtų sekti ir ką priimti, ir tai nebuvo lengva ir paprasta atskirti; kadangi vienus sulaikė, trukdė ir įtraukė į klaidas iš pagarbos filosofams ir mokytiems vyrams, o kitus – per tikrą patirtį. Kai visa tai bus galutinai panaikinta ir pašalinta, ir vietoje to įvesta teisinga ir tikra taisyklė, tuomet liks padėka tiems, kurie įdėjo tam pastangų. Bet pats darbas bus priskirtas mūsų amžiaus palaimingumui.
Kaip mes dabar noriai pripažįstame, kad daugelis iškilių vyrų savo raštais bus didelė paspirtis šiai būsimai Reformacijai; taip ir mes nenorime priskirti šios garbės sau, tarsi toks darbas būtų buvęs tik mums įsakytas ir uždėtas. Bet mes atvirai su Viešpačiu Jėzumi Kristumi prisipažįstame ir liudijame, kad greičiau akmenys pakils ir pasiūlys savo tarnystę, nei pritrūks Dievo valios vykdytojų ir įgyvendintojų; taip, Viešpats Dievas jau atsiuntė anksčiau tam tikrus pasiuntinius, kurie turėtų liudyti Jo valią, būtent kelias naujas žvaigždes, kurios atsiranda ir yra matomos tvirtovėje Gyvatnešyje ir Gulbėje (in Serpentario and Cygno), kurios reiškia ir visiems duoda suprasti, kad jos yra galingi didžių ir svarbių dalykų Ženklai (Signacula). Taigi, jo slapti raštai ir ženklai yra patys būtiniausi visiems tiems dalykams, kuriuos žmonės išranda. Nors ta didžioji gamtos knyga yra atvira visiems žmonėms, tačiau yra tik nedaugelis, kurie gali ją skaityti ir suprasti. Nes kaip žmogui yra duoti du instrumentai klausyti, taip pat du – žiūrėti ir du – uosti, bet tik vienas – kalbėti, ir būtų tuščia tikėtis kalbos iš ausų ar klausos iš akių. Taip pat buvo amžių ar laikų, kurie regėjo, buvo ir tokių, kurie girdėjo, uodė ir ragavo. O dabar belieka dar tai, kad per trumpą laiką garbė taip pat bus atiduota liežuviui ir per jį; kas anksčiau buvo regėta, girdėta ir užuodžiama, dabar galiausiai bus ištarta ir pasakyta, kai Pasaulis pabus iš savo sunkaus ir apsnūdusio miego, ir atvira širdimi, vienplaukis ir basas, linksmai bei džiaugsmingai pasitiks naujai patekančią Saulę.
Šiuos ženklus ir raides, kaip Dievas juos šen bei ten įpynė Šventajame Rašte, Biblijoje, lygiai taip pat Jis įspaudė juos ir visuose žvėryse. Kad taip, kaip matematikas ir astronomas gali iš anksto pamatyti ir numatyti ateisiančius užtemimus, taip ir mes galime tikrai iš anksto žinoti ir numatyti Bažnyčios tamsybes bei aptemimus, ir kiek ilgai jie truks. Iš šių ženklų arba raidžių mes pasiskolinome savo stebuklingąjį raštą ir atradome bei susikūrėme sau naują kalbą, kurioje tuo pat metu yra išreikšta ir paaiškinta visų dalykų prigimtis. Tad nenuostabu, kad mes nesame tokie iškalbingi kitomis kalbomis, nes žinome, kad jos visiškai neatitinka mūsų protėvių, Adomo ir Henocho, kalbos, ir dėl Babilono sumaišties buvo visiškai paslėptos.
Bet turime leisti jums suprasti, kad mūsų kelyje vis dar yra keletas erelio plunksnų, kurios trukdo mūsų tikslui. Todėl mes raginame visus uoliai ir nuolat skaityti Šventąją Bibliją, nes tas, kuris visą malonumą randa joje, tas žinos, kad jis paruošė sau puikų kelią atvykti į mūsų Broliją. Nes kadangi visa mūsų taisyklės suma ir turinys yra tas, kad kiekvieną raidę ar ženklą, esantį pasaulyje, reikia gerai išmokti ir atidžiai nagrinėti; taip pat ir tie, kurie yra į mus panašūs ir artimai su mumis susiję, yra tie, kurie paverčia Šventąją Bibliją savo gyvenimo taisykle bei visų savo studijų tikslu bei pabaiga: taip, padarydami ją viso pasaulio santrauka ir turiniu. Ir ne tik nuolat ją turėdami burnoje, bet ir mokėdami pritaikyti ir nukreipti tikrąjį jos supratimimą visiems pasaulio laikams bei amžiams. Taip pat mums neįprasta prostituoti ir daryti tokį įprastą Šventąjį Raštą; nes yra nesuskaičiuojama galybė jo aiškintojų; vieni jį pasitelkia ir iškraipo taip, kad jis pasitarnautų jų nuomonei, kiti tam, kad jam piktžodžiautų, ir patys nedoriausi daro iš jo tarsi vaškinę nosį, kuri lygiai taip pat turi tarnauti teologams, filosofams, gydytojams ir matematikams. Prieš visa tai mes viešai liudijame ir pripažįstame, kad nuo pasaulio pradžios žmonėms nebuvo duota vertesnė, puikesnė, nuostabesnė ir išganingesnė Knyga nei Šventoji Biblija. Palaimintas tas, kuris ją turi, dar palaimintesnis tas, kuris uoliai ją skaito, bet palaimintas labiausiai yra tas, kuris ją teisingai supranta, nes jis yra labiausiai panašus į Dievą ir priartėja prie Jo arčiausiai. O tai, kas buvo pasakyta Fama apie apgavikus, dirbančius prieš metalų transmutaciją ir aukščiausią vaistą pasaulyje, turi būti suprasta taip, kad mes jokiu būdu neniekiname ar neatmetame šios tokios didžios Dievo dovanos. Bet kadangi ji ne visada atsineša su savimi Gamtos pažinimą, o pastaroji atneša ne tik mediciną, bet ir padaro mums akivaizdias bei atviras nesuskaičiuojamas paslaptis bei stebuklus, todėl būtina, kad mes nuoširdžiai siektume įgyti filosofijos supratimą ir pažinimą. Ir be to, iškilių protų neturėtų traukti metalų tinktūra tol, kol jie nėra gerai įgudę Gamtos pažinime. Jis turėtų būti nepasotinamas padaras, jei nuėjęs taip toli, kad jo negali pažeisti nei skurdas, nei liga, taip, kad jis yra išaukštintas virš visų kitų žmonių ir valdo tai, kas kitus verčia sielotis, nerimauti ir kęsti skausmą, vis dėlto vėl atsiduos tuštiems dalykams, tokiems kaip namų statymas, karų vedimas ir visokios puikybės demonstravimas vien dėl to, kad turi neišsenkančias aukso ir sidabro atsargas.
Dievui patinka visai kas kita, nes Jis išaukština nuolankiuosius, o išdidžiuosius numeta su panieka; pas tuos, kurie turi nedaug darbų, Jis siunčia savo šventąjį Angelą su jais pasikalbėti, bet nešvarius plepius Jis išvaro į dykumą ir nuošalias vietas. Tai yra teisingas atlygis Romos gundytojams, kurie išvėmė savo piktžodžiavimus prieš Kristų ir vis dar neatsisako savo melo šioje ryškiai šviečiančioje šviesoje. Vokietijoje atskleistos visos jų bjaurastys ir šlykštūs triukai, kad tokiu būdu jis galėtų visiškai užpildyti nuodėmės saiką ir priartėti prie savo bausmės pabaigos. Todėl vieną dieną ateis laikas, kai tų angių nasrai bus užkimšti, o triguba karūna bus paversta niekuo, kaip apie tai mūsų susitikime bus plačiau ir išsamiau diskutuojama.
Baigdami savo Išpažinimą, turime jus nuoširdžiai paraginti, kad atidėtumėte į šalį, jei ne visas, tai bent daugumą netikrų alchemikų parašytų knygų, kurie mano, kad tai tik pokštas ar laisvalaikio praleidimas, kai jie piktnaudžiauja Šventąja Trejybe pritaikydami ją tuštiems dalykams, arba apgaudinėja žmones keisčiausiomis figūromis bei tamsiais sakiniais ir kalbomis, ir išvilioja iš paprastų žmonių pinigus; nes šiais laikais išleista pernelyg daug tokių knygų, kurias Žmogaus gerovės Priešas kasdien ir iki pat galo įmaišys tarp geros sėklos, kad tokiu būdu padarytų Tiesą sunkiau patikimą, kuri pati savaime yra paprasta, lengva ir nepridengta; o tuo tarpu Melas yra išdidus, pasipūtęs ir nuspalvintas tariamos dievobaimingos ir žmogiškos išminties spindesiu. Jūs, kurie esate išmintingi, venkite tokių knygų ir atsigręžkite į mus, kurie neieško jūsų pinigų, bet kuo mieliausiai siūlo jums savo didžiulius turtus. Mes nemedžiojame jūsų turto išgalvotomis melagingomis tinktūromis, bet trokštame padaryti jus mūsų gėrybių dalininkais. Mes kalbame jums palyginimais, bet norėtume jus nuvesti prie teisingo, paprasto, lengvo ir nuoširdaus visų paslapčių paaiškinimo, supratimo, išdėstymo ir pažinimo. Mes nesiekiame būti jūsų priimti, bet kviečiame jus į mūsų daugiau nei karališkus namus ir rūmus, ir išties ne savo pačių valia, bet (kad lygiai taip pat tai žinotumėte) būdami prie to priversti Dievo Dvasios paraginimu, Jo perspėjimais ir šio dabartinio laiko aplinkybių.
Ką manote, mylimi žmonės, ir koks apima jausmas, matant, kad dabar suprantate ir žinote, jog mes teisingai ir nuoširdžiai išpažįstame Kristų, pasmerkiame Popiežių, atsidedame tikrajai Filosofijai, vedame krikščionišką gyvenimą ir kasdien kviečiame, meldžiame ir šaukiame dar daugelį prisijungti prie mūsų Brolijos, kuriems lygiai taip pat pasirodo ta pati Dievo Šviesa? Argi galiausiai nesvarstote, kaip galėtumėte pradėti eiti kartu su mumis, ne tik apmąstydami tas Dovanas, kurios slypi jumyse, ir patirtį, kurią turite Dievo žodyje, bet ir atidžiai apsvarstydami visų menų netobulumą ir daug kitų netinkamų dalykų, kad ieškotumėte tame pataisymo; kad nuramintumėte Dievą ir prisitaikytumėte prie laiko, kuriame gyvenate. Tikrai, jei jūs tai atliksite, gausite tokią naudą, kad visos gėrybės, kurias Gamta visose pasaulio dalyse nuostabiai išsklaidė, jums bus atiduotos visos vienu metu ir lengvai išvaduos jus nuo viso to, kas temdo žmogaus protą ir trukdo jo veiklai, panašiai kaip tie tušti ekscentrikai ir epiciklai.
Bet tų pragmatiškų ir amžinai užimtų žmonių, kurie yra apakinti aukso spindesio arba (tiesą pasakius) kurie dabar yra sąžiningi, bet pagalvoję, kad tokie dideli turtai niekada nesibaigs, gali būti lengvai sugadinti, privesti prie tinginystės ir prie pasileidusio išdaigaus gyvenimo, tuos prašome, kad jie netrukdytų mums savo tuščiu ir beprasmiu rėkimu. Bet tegul jie pagalvoja, kad nors ir egzistuotų vaistas, galintis visiškai išgydyti visas ligas, vis dėlto tie, kuriuos Dievas paskyrė varginti ligomis ir laikyti po pataisos rykšte, tokie niekada tokio vaisto negaus.
Taip pat, nors ir galėtume praturtinti visą pasaulį ir apdovanoti jį žiniomis, ir galėtume išvaduoti jį iš nesuskaičiuojamų nelaimių, visgi mes niekada nebūsime apreikšti ir nepasidarysime pažįstami jokiam žmogui be ypatingos Dievo valios; taip, netgi priešingai – kas tik manys galintis gauti naudą ir tapti mūsų turtų bei žinių dalininku be Dievo valios ir prieš ją, tas greičiau praras savo gyvybę mūsų ieškodamas, nei mus suras ir pasieks trokštamą Rožės Kryžiaus Brolijos laimę.