Vatikano dokumentų pasaulyje terminas allocutio (lot. užkalbinimas, kreipimasis) žymi itin specifinę komunikacijos formą. Nors lietuvių kalboje lotyniška galūnė -tio dažnai virsta -cija, žodis „aliokucija“ mūsų terminijoje neprigijo dėl savo fonetinės struktūros. Rimtuose teologiniuose bei istoriniuose tekstuose paprastai laikomasi vienos iš dviejų taisyklių: paliekama originali lotyniška forma allocutio (rašoma kursyvu) arba vartojamas lietuviškas apibūdinimas – iškilminga kalba bei oficialus kreipimasis.
Allocutio yra oficiali popiežiaus kalba, sakoma kardinolams slaptoje konsistorijoje. Tai nėra paprastas pamokslas tikintiesiems ar proginis pasveikinimas. Tai aukščiausio lygio ganytojiškas ir politinis pareiškimas, skirtas aptarti Bažnyčios būvį, dvasines krizes bei tarptautinius santykius. Šis formatas leidžia popiežiui kalbėti tiesiai, be diplomatinių užuolankų. Vėliau viešai paskelbtas tekstas tampa oficialia gaire viso pasaulio vyskupams bei tikintiesiems.
Istorinis pavyzdys: „Quibus quantisque“
Vienas garsiausių tokių dokumentų – popiežiaus Pijaus IX allocutio „Quibus quantisque“, pasakyta 1849 m. balandžio 20 d. Tuo metu popiežius gyveno tremtyje Gaetoje, nes Romoje siautėjo revoliucija, o Bažnyčios valstybė buvo pavojuje. Šiuo kreipimusi jis paaiškino savo pasitraukimo priežastis, griežtai apgynė Šventojo Sosto teises bei pasmerkė kėsinimąsi į krikščioniškąją tvarką.
Šis tekstas puikiai iliustruoja, kad allocutio yra galingas įrankis, leidžiantis popiežiui operatyviai reaguoti į pavojus ir sutelkti bendruomenę per didžiausius istorinius sukrėtimus. Tai dokumentas, kuriame dvasinis autoritetas susitinka su bažnytine diplomatija, o kiekvienas žodis turi konkretų teisinį bei doktrininį svorį. Naudojant šį terminą akademiškai, būtina išlaikyti pagarbą originaliai lotyniškai formai, kuri tiksliausiai atspindi šio dokumento svorį Bažnyčios hierarchijoje.