Šimtmečius bažnytinės muzikos skliautai priklausė išskirtinai vyrams. Tai nebuvo atsitiktinė tradicija, o griežtai reglamentuota teisinė sistema, kurios pamatu tapo Šv. Pauliaus Pirmasis laiškas korintiečiams (1 Kor 14, 34). Jame lotyniškai įrašytas įsakymas: „Mulieres in ecclesiis taceant“ (Tegul moterys bažnyčiose tyli). Viduramžiais šį draudimą į Bažnyčios teisę galutinai įrašė garsusis Graciano dekretas („Decretum Gratiani“), nurodęs, kad moteris neturi jokio balso liturgijoje.
Esminis administracinis posūkis įvyko 1599 metais. Popiežius Klemensas VIII (Clemens VIII) susidūrė su muzikine dilema: Baroko epochos polifonijai reikėjo aukštų, stiprių sopranų bei altų, tačiau moterys dėl senųjų draudimų vis dar buvo nepageidaujamos. Išeitimi tapo kastratai. Tais metais į Siksto koplyčios chorą („Cappella Sistina“) buvo priimti pirmieji oficialūs dainininkai kastratai – Pietro Paolo Folignato ir Girolamo Rosini. Šis žingsnis nebuvo draudimo pradžia, o jo galutinis įtvirtinimas. Bažnyčia rado „fiziologinę spragą“ – ji gavo trokštamus aukštus balsus neįsileisdama moterų į liturginę erdvę, taip jas nutildydama dar keliems šimtmečiams.
Draudimas išliko stebėtinai tvirtas net ir moderniaisiais laikais. 1903 m. lapkričio 22 d. popiežius Pijus X dokumente „Motu Proprio: Tra le sollecitudini“ (Savo iniciatyva: Tarp rūpesčių) griežtai nurodė, kad moterys negali būti choro dalimi. Jis teigė, kad giedojimas yra sakralinė pareiga, o kadangi moterys negali eiti dvasinių pareigų, jos negali ir giedoti. Ledai pajudėjo tik po Vatikano II susirinkimo. 1967 m. kovo 5 d. pasirodžiusi instrukcija „Musicam Sacram“ (Šventoji muzika) oficialiai leido moterims giedoti bažnyčiose. Tai užbaigė beveik du tūkstančius metų trukusią priverstinės tylos erą šventovėse.
Pasipriešinimas ir vienuolių pergalė
Daugiausia ironijos šioje situacijoje kėlė vienuolės. Jos šimtmečius giedojo uždarose vienuolynų koplyčiose, tačiau jų balsai oficialiai „neegzistavo“ viešojoje liturgijoje. Po 1967 metų reformos vienuolės pagaliau galėjo giedoti viešose mišiose, o tai tapo didžiuliu postūmiu moterų teisių judėjimui Bažnyčios viduje. Kai kurie muzikos kritikai netgi ironizavo, kad bažnyčia tiesiog nebeturėjo kito pasirinkimo – berniukų chorų tradicija nyko, o kastratų, laimei, nebebuvo, tad moterys tapo vienintele jėga, galinčia išgelbėti giedojimo tradiciją.
Popiežių pozicijos ir šiuolaikinis požiūris
Popiežius Jonas Paulius II (Ioannes Paulus II) savo pontifikato metu toliau skatino pasauliečių, taip pat ir moterų, įsitraukimą, tačiau jis visada pabrėždavo takoskyrą tarp liturginio giedojimo bei kunigystės. Tuo tarpu popiežius Benediktas XVI (Benedictus XVI), būdamas didelis klasikinės tradicijos gerbėjas, jautė nostalgiją grynam vyrų chorų skambesiui, tačiau niekada nekvestionavo moterų teisės giedoti.
Galutinį tašką šioje istorijoje padėjo popiežius Pranciškus (Franciscus). 2021 metais buvo pakeistas Romos katalikų bažnyčios kanonų teisės kodeksas (Codex Iuris Canonici), oficialiai įteisindamas moterų tarnystę prie altoriaus kaip skaitovių ir akolitų. Tai buvo simbolinis patvirtinimas, kad moters balsas bažnyčioje yra nebe išimtis ar „fiziologinė spraga“, o pilnavertė sakralinio gyvenimo dalis. Šiandien sunku įsivaizduoti sekmadienio pamaldas be moterų sopranų, o senieji draudimai dabar atrodo kaip tolimas, keistas ir brutalus istorinis šešėlis.