Kiteriai (gr. Κυνικοί ἡδονισταί, pažodžiui „hedonistiniai cinikai“) buvo helenistinio laikotarpio filosofinė kryptis, išaugusi iš klasikinio cinizmo, bet aiškiai pasukusi malonumo ir spontaniško gyvenimo link. Jie jungė Diogeno tradicijos laisvę su kirenikų akcentu į juslinį džiaugsmą, todėl jų mokymas tapo viena radikaliausių senovės pasaulėžiūrų, atmetusių tiek socialines normas, tiek moralinius draudimus. Kiteriai teigė, kad žmogus turi gyventi pagal prigimtį, o prigimtis yra ne asketiška, bet gyvybinga, kūniška ir linkusi į džiaugsmą. Jie laikėsi nuostatos, kad visuomenės taisyklės yra dirbtinės grandinės, trukdančios natūraliai būsenai, todėl tikrasis išmintingumas slypi gebėjime nusimesti socialinius suvaržymus ir gyventi taip, kaip diktuoja vidinė laisvė.
Kiterių mokymas ir gyvenimo būdas
Kiteriai pabrėžė spontaniškumą, kūniškumą ir visišką neprisirišimą prie normų. Jie tikėjo, kad malonumas yra teisėta žmogaus gyvenimo dalis, o kaltė dėl kūniškų poreikių yra visuomenės primesta iliuzija. Skirtingai nei klasikiniai cinikai, kurie akcentavo savidiscipliną ir asketišką paprastumą, kiteriai laikėsi nuostatos, kad žmogus turi teisę mėgautis gyvenimu, jei tai neprieštarauja prigimčiai. Jų mokymas skatino laisvą meilę, natūralų elgesį ir atsisakymą paklusti išoriniams autoritetams. Kiteriui svarbiausia buvo vidinė autonomija: žmogus turi būti nepriklausomas nuo visuomenės vertinimų, bet ne nuo savo kūno ir jo teikiamų malonumų.
Istorinė reikšmė ir vertinimas
Kiteriai buvo mažiau žinomi nei kirenikai ar epikūrininkai, tačiau jų idėjos atskleidžia, kaip įvairiai helenistiniame pasaulyje buvo suprantamas santykis tarp laisvės ir malonumo. Bažnyčios ir vėlesni moralistai juos vaizdavo kaip pavojingus, nes jų mokymas griovė autoritetų primestą moralę ir skelbė, kad žmogus turi teisę gyventi be baimės. Nepaisant to, kiteriai išliko kaip svarbi hedonizmo atšaka, pabrėžusi, kad tikroji laisvė slypi ne kančioje ar savęs ribojime, o drąsoje būti savimi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.