„Tattvopaplava-siṁha“ yra vienas neįprasčiausių ir drąsiausių senovės Indijos filosofinių traktatų, parašytas VIII–IX amžiuje mąstytojo Jayarāśi Bhaṭṭos. Tai kūrinys, kuris ne kuria naują sistemą, o metodiškai ardo visas tuo metu egzistavusias filosofines doktrinas. Traktato pavadinimas reiškia „Tiesos suardymo liūtas“, ir šis įvaizdis tiksliai atspindi autoriaus tikslą: parodyti, kad jokios filosofinės sistemos negali pagrįsti savo teiginių, nes jų pažinimo teorijos remiasi nepagrįstomis prielaidomis.
Jayarāśi pasirodo kaip radikalus skeptikas, kuris abejoja ne tik religinių tradicijų, bet ir racionalistinių bei empiristinių mokyklų argumentais. Jis analizuoja pagrindinius pažinimo būdus – suvokimą, išvadą ir liudijimą – ir rodo, kad nė vienas jų negali būti laikomas patikimu be išankstinių prielaidų, kurių pačių neįmanoma įrodyti. Dėl šios priežasties jis atmeta visų Indijos filosofinių mokyklų pretenzijas į tiesą, nes jų argumentai galiausiai remiasi tuo, ką jos pačios bando įrodyti.
Santykis su materializmu ir ateizmu
Nors Jayarāśi dažnai siejamas su Lokāyata / Cārvāka materialistų tradicija, jo traktatas nėra paprastas materializmo komentaras. Kai kurie mokslininkai mano, kad jis pats buvo materialistas, kiti teigia, kad jis kritikuoja net materialistų argumentus. Tačiau visi sutinka, kad jo pozicija yra ateistinė, nes jis atmeta bet kokį antgamtinį ar metafizinį pagrindą. Jo kritika nukreipta ne tik prieš religiją, bet ir prieš bet kokią filosofinę sistemą, kuri teigia turinti galutinę tiesą.
Traktato struktūra ir argumentavimo būdas
„Tattvopaplava-siṁha“ parašytas poleminiu stiliumi, kuriame Jayarāśi analizuoja ir griauna kitų mokyklų argumentus. Jis nagrinėja:
- kaip suvokimas negali būti patikimas be išankstinių žinių apie tai, kas yra tikra;
- kaip išvada remiasi ryšiais, kurių neįmanoma įrodyti be naujų prielaidų;
- kaip liudijimas negali būti autoritetingas, jei pats autoritetas nėra pagrįstas nepriklausomais įrodymais.
Ši kritika nėra skirta sukurti naują sistemą. Jayarāśi siekia parodyti, kad žmogus turi remtis praktine patirtimi, o ne metafizinėmis konstrukcijomis, kurios tik sukuria iliuziją, jog egzistuoja tvirtas pažinimo pagrindas.
Traktatas yra unikalus tuo, kad tai vienintelis iki mūsų dienų išlikęs radikalios skeptinės tradicijos tekstas Indijoje. Jis atskleidžia, kad Indijos filosofija nebuvo vien religinių ar metafizinių sistemų rinkinys, bet turėjo ir gilią kritinę, net ikonoklastišką kryptį. Jayarāśi darbas rodo, kad Indijoje egzistavo mąstytojų, kurie abejojo ne tik dievais, bet ir pačiu pažinimo galimumu. Šiuolaikinėje filosofijoje Jayarāśi kartais lyginamas su graikų skeptikais ar net su Hume’u, nes jo argumentai nukreipti prieš racionalistines pretenzijas į tikrumą.
„Tattvopaplava-siṁha“ išliko rankraščiuose ir buvo publikuotas moderniais kritiniais leidimais. Šiandien jis laikomas vienu svarbiausių šaltinių, liudijančių Indijos ateistinę ir skeptinę tradiciją. Traktatas yra studijuojamas Indijos filosofijos, religijos istorijos ir epistemologijos tyrimuose, nes jis atskleidžia alternatyvų, ne metafizinį mąstymo kelią, egzistavusį šalia didžiųjų Indijos religinių sistemų.
Citatos
„Tad esant tokiai situacijai, kai pažinimo priemonės (pramāṇa) yra paneigtos, negali būti nustatyti jokie tikri būties pradai (tattva).“ Šaltinis: Tattvopaplava-siṁha, įžanginė dalis (prieš pradedant detalią nyāya mokyklos kritiką). Paaiškinimas: Tai fundamentali autoriaus išvada. Jayarāśi teigia, kad jei visi įrankiai, kuriais bandome pažinti tikrovę, yra logiškai ydingi, mes neturime jokios teisės teigti, kad egzistuoja kokie nors stabilūs realybės elementai (siela, materija, Dievas ar atomai).
„Jei suvokimas apibrėžiamas kaip tai, kas neklysta (avyabhicāri), tai kaipgi šis neklystamumas gali būti nustatytas?“ Šaltinis: Tattvopaplava-siṁha, skyrius apie tiesioginį suvokimą (Pratyakṣa-lakṣaṇa-parīkṣā). Paaiškinimas: Čia Jayarāśi puola pagrindinį logikų teiginį. Jis sako: tam, kad žinotume, jog mūsų pojūtis „neklysta“, mes jau turime žinoti tiesą iš kito šaltinio. Tačiau tas „kitas šaltinis“ pats reikalauja patvirtinimo. Taip atsiranda begalinis regresas (anavasthā), padarantis bet kokį apibrėžimą bevertį.
„Nėra jokio būdo suvokti visuotinį ryšį (vyāpti), nes jis apima visus laikus ir visas vietas, o tai yra už suvokimo ribų.“ Šaltinis: Tattvopaplava-siṁha, skyrius apie loginę išvadą (Anumāna-parīkṣā). Paaiškinimas: Autorius griauna indukcinę logiką. Jei matome dūmus ir ugnį šiandien, tai neįrodo, kad visur ir visada dūmai būtinai reiškia ugnį. Kadangi žmogaus patirtis yra ribota, mes negalime pagrįsti visuotinio dėsnio, kuriuo remiasi visa loginė sistema.
„Pasaulio reikalai vyksta tol, kol jie nėra tiriami; tačiau kritiškai ištirti, jie netenka savo pagrindo.“ Šaltinis: Tattvopaplava-siṁha, baigiamoji dalis (Upasaṃhāra). Paaiškinimas: Ši citata nusako Jayarāśi poziciją kasdienybės atžvilgiu. Jis neneigia, kad žmonės gyvena ir veikia pasaulyje, tačiau pabrėžia, kad šis veikimas remiasi tik įpročiu ir nekritišku priėmimu. Intelektualiai pagrįsti šios veiksmų sekos neįmanoma – ji „išnyksta“ po logine analize.