Apie pavergtąją valią (De servo arbitrio)

1525-ieji metai Reformacijos istorijoje pažymėti ne tik valstiečių karais, bet ir esminiu lūžiu Vakarų mąstysenoje. Tuo metu pasirodęs Martyno Liuterio veikalas „Apie pavergtąją valią“ (De servo arbitrio) tapo galutiniu atsisveikinimu su humanizmu ir jo atstovu Erazmu Roterdamiečiu. Tai nėra tiesiog teologinis ginčas; tai radikali studija apie žmogaus prigimtį, kurioje Liuteris atsako į Erazmo traktatą, gynusį žmogaus gebėjimą bent minimaliai prisidėti prie savo išganymo.

Liuteris į šią dvikovą stojo su jam būdingu aštrumu ir paradoksalia pagarba. Jis pripažįsta, kad Erazmas jį toli lenkia savo iškalba, talentu ir genijumi, tačiau tuo pat metu negailestingai triuškina jo argumentus. Autorius vartoja drastišką palyginimą: Erazmo gražūs žodžiai ir veltalentystė jam primena auksinius bei sidabrinius indus, kuriuose, deja, nešamas tik mėšlas ar šiukšlės. Liuteriui kėlė pasibjaurėjimą oponento „slidumas“ ir bandymas išlikti diplomatišku ten, kur, jo nuomone, reikia aiškaus ir griežto „taip“ arba „ne“. Jis kaltino Erazmą bandymu plaukti tarp Scilės ir Charibdės, kai tuo tarpu tikroji teologija reikalauja tvirto sąžinės įsipareigojimo.

Veikalo šerdis – žmogaus valios bejėgiškumas Dievo akivaizdoje. Liuteris įveda galingą „jojamo gyvulio“ metaforą, kuri geriausiai paaiškina knygos pavadinimą. Anot jo, žmogaus valia yra tarsi asilas, stovintis tarp dviejų jojikų: Dievo ir šėtono. Jei ant jo sėdi Dievas, valia eina ten, kur nori Dievas, jei šėtonas – kur nori šėtonas. Pats gyvulys neturi galios pasirinkti sau šeimininko ar jį numesti. Šiuo įvaizdžiu Liuteris pabrėžia, kad po gimtosios nuodėmės žmogus yra visiškai praradęs dvasinę laisvę daryti gera ar artėti prie Dievo savo jėgomis.

Ši pozicija kyla iš geležinės logikos: jei Dievas yra visažinis ir visagalis, vadinasi, niekas pasaulyje nevyksta atsitiktinai. Jei žmogus turėtų bent dalelę laisvos valios pasirinkti išganymą, Dievas nebebūtų visagalis, o Kristaus auka taptų nepilnavertė. Liuteriui laisva valia yra dieviškas titulas, kuris nepriklauso mirtingajam. Žmogus yra laisvas pasirinkti, ką valgyti ar kurį drabužį dėvėti, tačiau dvasiniame lygmenyje jis yra visiškai priklausomas nuo Dievo malonės.

Šis tekstas iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių Liuterio darbų būtent dėl savo bekompromisės laikysenos. Autorius neieško vidurio kelio, jis nesistengia įtikti humanistų idealams apie žmogaus didybę. Priešingai – jis sutriuškina bet kokį žmogaus puikybės pagrindą, kad galėtų išaukštinti Dievo malonę. Tai straipsnis apie žmogų, kuris pripažįsta savo „pavergimą“ tam, kad atrastų tikrąją laisvę ne savo pastangose, o Dievo dovanoje.

Apie pavergtąją valią

Martyno Liuterio traktatas „Apie pavergtąją valią“ yra itin didelės apimties, sudėtingas ir daugiasluoksnis veikalas, kuriame autorius leidžiasi į smulkmenišką, kelis šimtus puslapių užimantį ginčą su Erazmu Roterdamiečiu. Siekiant išlaikyti minties skaidrumą bei sutelkti dėmesį į esminį Reformacijos lūžį, šiame puslapyje pateikiame ne visą kūrinį, o tik svarbiausias jo ištraukas. Tai leidžia tiesiogiai prisiliesti prie grynosios Liuterio logikos ir pajusti kūrinio svorį, nepasiklystant techninėse XVI amžiaus teologinėse diskusijose.

GARBIAJAM PONUI ERAZMUI ROTERDAMIEČIUI MARTYNAS LIUTERIS LINKI MALONĖS IR RAMYBĖS KRISTUJE

Tai, kad ilgiau užtrukau atsakydamas į tavo Diatribę apie laisvąją valią, garbusis Erazmai, nutiko prieš visų lūkesčius ir priešingai mano įpročiui, nes iki šiol atrodė, jog aš ne tik noriai griebiuosi tokių progų rašyti, bet netgi pats jų ieškau.

Galbūt kas nors stebėsis ta nauja ir neįprasta Liuterio kantrybe ar baime – to Liuterio, kurio nesukrėtė tiek daug priešininkų svaidomų žodžių ir laiškų, sveikinusių Erazmą su pergale ir giedojusių pergalės dainas: „Štai tas Makabėjus ir užsispyręs teigėjas pagaliau rado vertą priešininką, prieš kurį nedrįsta nė burnos praverti!“ Tačiau aš ne tik nekaltinu tų žmonių, bet ir pats užleidžiu tau palmės šakelę – tokią, kokios niekam anksčiau nesu užleidęs. Ne tik todėl, kad iškalbos jėga ir talentu mane toli pranoksti (ką mes visi pelnytai tau pripažįstame, o juo labiau aš, barbaras, visada gyvenęs tarp barbarų), bet ir todėl, kad sulaikei mano dvasią bei įkarštį ir privertei mane nusilpti dar prieš mūšį. Ir tai nutiko dėl dviejų priežasčių.

Pirma, dėl tavo meno, nes šią bylą dėstai su nuostabiu ir nuolatiniu kuklumu, kuriuo užkirtai man kelią, kad negalėčiau ant tavęs užpykti. Antra, dėl likimo, atsitiktinumo ar lemties, nes tokiame svarbiame dalyke nepasakai nieko, kas nebūtų pasakyta anksčiau. Maža to, tu pasakai mažiau ir laisvajai valiai priskiri daugiau, nei iki šiol sakė ir priskyrė sofistai (apie tai plačiau kalbėsiu vėliau), todėl atrodė netgi nereikalinga atsakinėti į tuos tavo argumentus, kuriuos aš jau tiek kartų esu paneigęs, o Pilypas Melanchtonas savo nenugalimoje knygoje „Teologijos bendrosios vietos“ (Loci Communes) juos visiškai sutrypė ir sumalė į miltus. Mano nuomone, ta knyga verta ne tik nemirtingumo, bet ir bažnytinio kanono. Palyginus su ja, tavo knygelė man pasirodė tokia skurdi ir menka, kad aš nuoširdžiai tavęs gailėjausi, jog savo gražią ir talentingą kalbą terši tokiomis purvynėmis, ir pykau ant tos visiškai nevertos medžiagos, kuri buvo gabenama su tokiais brangiais iškalbos papuošalais – tarytum kas nors šiukšles ar mėšlą neštų aukso ir sidabro induose.

Atrodo, kad ir tu pats tai pajutai, nes taip sunkiai ryžai imtis šio rašymo darbo. Matyt, tavo sąžinė tave įspėjo, kad kad ir kokiomis iškalbos jėgomis bandytum dalyką, manęs apgauti nepavyks ir aš, atmetęs žodžių puošmenas, įžvelgsiu pačias nuosėdas. Mat nors kalboje esu neišmanėlis, dalykų pažinime, Dievo malone, nesu neišmanėlis. Tad su Pauliumi drįstu sau prisiimti pažinimą, o tau drąsiai jį paneigti, nors iškalbą ir talentą tau priskiriu, o sau mielai ir privalomai atimu.

Tad mąsčiau taip: jei yra tokių, kurie mūsų mokymą, paremtą tokiais svariais Rašto įrodymais, įsisavino ne taip giliai ir laiko ne taip tvirtai, kad juos gali paveikti tie lengvi ir niekiniai Erazmo argumentai (nors ir labai išpuošti), jie nėra verti, kad gydyčiau juos savo atsakymu. Tokiems nieko neįmanoma pakankamai pasakyti ar parašyti net daugybe tūkstančių knygų, kad ir tūkstantį kartų kartojamų. Tai būtų tas pats, kas arti pajūrį, sėti sėklas į smėlį ar pilti vandenį į kiaurą statinę.

Tiems, kurie mūsų knygose sėmėsi iš Dvasios mokytojos, mes jau esame visko pateikę su pertekliumi, ir jie lengvai niekina tavo raštus. O tie, kurie skaito be Dvasios, nenuostabu, jei yra blaškomi bet kokio vėjo tarsi nendrės; jiems ir Dievas nebūtų pasakęs gana, net jei visi kūriniai prabiltų.

Todėl jau buvau beveik nusprendęs palikti ramybėje tuos, kurie pasipiktino tavo knygele, kartu su tais, kurie džiūgauja ir skiria tau triumfą. Taigi ne darbų gausa, ne dalyko sunkumas, ne tavo iškalbos didybė ir ne baimė prieš tave, bet grynas nuobodulys, pasipiktinimas ir panieka – arba, tiesiai sakant, mano nuomonė apie tavo Diatribę – sulaikė mano įkarštį atsakyti. Jau nekalbant apie tai, kad tu, visada panašus į save, gana atkakliai stengiesi visur būti slidus ir dviprasmis, atsargesnis už Odisėją, ir manai plaukiąs tarp Scilos ir Charibdės, kai nenori nieko tvirtinti, bet visgi nori atrodyti tvirtinąs. Su kokios rūšies žmonėmis tai galima palyginti ar sugretinti, nebent su tais, kurie moka pagauti Protėją? Ką aš galiu šiuo klausimu ir kuo tai tau padės, parodysiu vėliau, padedant Kristui.

Vis dėlto dabar atsakau ne visai be priežasties. Tikintieji broliai Kristuje mane spaudžia, primindami visų lūkesčius, kad Erazmo autoritetas neturi būti niekinamas ir kad krikščioniškojo mokymo tiesai daugelio širdyse kyla pavojus. Ir man pačiam pagaliau atėjo į galvą, kad mano tylėjimas nebuvo pakankamai pamaldus ir kad mane apgavo mano kūno išmintis ar pyktis, jog nepakankamai prisiminiau savo pareigą, kuria esu skolingas išmintingiems ir neišmanėliams, ypač kai esu šaukiamas tiek daugelio brolių maldų.

Nors mūsų reikalas yra toks, kuriam neužtenka išorinio mokytojo, bet be to, kuris sodina ir laisto išorėje, jis dar reikalauja Dievo Dvasios, kuri duotų augimą ir gyva gyvai mokytų viduje (ši mintis mane ir sulaikė), vis dėlto, kadangi Dvasia yra laisva ir pučia ne ten, kur mes norime, bet ten, kur pati nori, reikėjo laikytis tos Pauliaus taisyklės: „Skelbk žodį laiku ir nelaiku.“ Mes juk nežinome, kurią valandą ateis Viešpats. Tegu būna ir tokių, kurie Dvasios mokytojos mano raštuose dar nepajuto ir buvo parblokšti tos Diatribės; galbūt dar nebuvo atėjusi jų valanda.

Ir kas žino, galbūt Dievas teiksis aplankyti ir tave, puikusis Erazmai, per mane, savo vargšą ir trapų indą, kad laiminga valanda (ko iš širdies meldžiu gailestingumo Tėvą per Kristų, mūsų Viešpatį) per šią knygelę ateičiau pas tave ir laimėčiau brangiausią brolį. Nors tu blogai manai ir rašai apie laisvąją valią, vis dėlto aš tau esu nemažai dėkingas, kad mano paties nuomonę padarei daug tvirtesnę, matydamas, jog laisvosios valios byla ginama tokio didžio talento su visomis jėgomis, ir visgi nieko nepasiekiama, tik darosi blogiau nei anksčiau. Tai akivaizdus įrodymas, kad laisvoji valia yra grynas melas; kaip tai evangelinės moters pavyzdyje – kuo labiau ją gydo gydytojai, tuo jai blogiau. (Lk 8, 43)

Tad aš tau su kaupu atsilyginsiu dėkingumu, jei per mane tapsi tikresnis, kaip aš per tave tapau tvirtesnis. Tačiau abu dalykai yra Dvasios dovana, o ne mūsų tarnystės darbas. Todėl reikia melsti Dievą, kad man atvertų burną, o tau ir visiems – širdį, ir kad Jis pats būtų Mokytojas mūsų tarpe, kuris mumyse kalbėtų ir girdėtų.

O tavęs, mano Erazmai, prašau leisti man tai: kaip aš pakenčiu tavo neišmanymą šiuose dalykuose, taip tu savo ruožtu pakęsk mano nekalbumą. Ne vienam viską duoda Dievas, ir ne visi viską galime; arba, kaip sako Paulius: „Dovanos skirtingos, bet ta pati Dvasia.“ Tad belieka, kad dovanos tarnautų viena kitai abipuse pagalba, ir vienas savo dovana neštų kito naštą ir stygių; taip įvykdysime Kristaus įstatymą. (Gal 6, 2)

DĖL TEIGINIŲ (ASSERTIONES) KRIKŠČIONYBĖJE

Pirmiausia noriu perbėgti keletą tavo Pratarmės skyrių, kuriais nemažai apsunkini mūsų bylą ir pagražini savąją.

Pirma, tai, ką ir kitose knygose man prikaišioji – užsispyrimą teigti (asserendi). Ir šioje knygelėje sakai, jog tau taip nepatinka teiginiai (assertions), kad mielai pereitum į skeptikų pusę, kur tik leidžia neliečiamas Šventojo Rašto autoritetas ir Bažnyčios dekretai, kuriems tu visur noriai paklūsti, nesvarbu, ar supranti tai, kas nurodoma, ar nesupranti. Tau patinka toks būdas.

Priimu tai (kaip ir dera) kaip pasakytą tavo geraširdiška dvasia, mylinčia taiką. Bet jei kas kitas taip sakytų, ko gero, užsipulčiau jį savo papročiu. Tačiau net ir tau, nors ir linkinčiam geriausio, neturiu leisti klysti tokia nuomone.

Juk krikščioniškai širdžiai nedera nesigėrėti teiginiais; priešingai, ji privalo gėrėtis teiginiais, arba ji nebus krikščioniška.

Teigimu (assertionem) vadinu (kad nežaistume žodžiais) pastovų laikymąsi, tvirtinimą, išpažinimą, gynimą ir nenugalimą ištvermę. Nemanau, kad lotynų kalboje ar mūsų vartosenoje šis žodis reiškia ką kita.

Be to, kalbu apie teigimą tų dalykų, kurie mums dieviškai perduoti Šventajame Rašte. Kitu atveju mums nereikia nei Erazmo, nei jokio kito mokytojo, kuris mokytų, jog abejotinuose, nenaudinguose ar nebūtinuose dalykuose teiginiai, ginčai ir vaidijimasis yra ne tik kvaili, bet ir bedieviški; Paulius tai ne vienoje vietoje smerkia.

Tikiu, kad tu šioje vietoje kalbi ne apie tokius dalykus, nebent kaip juokingas oratorius norėtum vieną manyti, o kitą sakyti, kaip anas apie Rombą, arba su bedieviško rašytojo beprotybe stengtumeisi įrodyti, kad laisvosios valios straipsnis yra abejotinas arba nebūtinas.

Tebūna toli nuo mūsų, krikščionių, skeptikai ir akademikai! Tegu būna čia teigėjai, dukart atkaklesni už pačius stoikus. Kiek kartų, klausiu, apaštalas Paulius reikalauja tos plerophoria, tai yra pačio tikriausio ir tvirčiausio sąžinės įsitikinimo (teigimo)? Rom 10 sk. jis kalba apie išpažinimą: „Lūpomis išpažįstama išganymui.“ (Rom 10, 10)

Ir Kristus: „Kas mane išpažins žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo Tėvo akivaizdoje.“ (Mt 10, 32). Petras liepia duoti apyskaitą apie mumyse esančią viltį. (1 Pt 3, 15). Kam daug kalbėti?

Nieko nėra krikščionims žinomesnio ir dažnesnio už teigimą. Panaikink teiginius, ir panaikinsi krikščionybę. Juk Šventoji Dvasia jiems duodama iš dangaus tam, kad pašlovintų Kristų ir išpažintų Jį iki pat mirties – nebent mirti už išpažinimą ir teigimą nėra teigti.

Galiausiai Dvasia taip teigia, kad net pati puola ir parodo pasauliui jo nuodėmę (Jn 16, 8), tarytum iššaukdama į kovą. Ir Paulius liepia Timotiejui barti ir raginti nelaiku. (2 Tim 4, 2)

Koks gi man būtų juokingas tas barėjas, kuris pats nei tvirtai tiki tuo, dėl ko bara, nei pastoviai tai teigia! Siųsčiau aš jį į Antikyrą (gydytis nuo beprotybės).

Bet aš esu didžiausias kvailys, kad prarandu žodžius ir laiką aiškindamas dalyką, aiškesnį už saulę. Kuris krikščionis pakęstų teiginį, kad teiginiai yra niekintini? Tai būtų tas pats, kas iš karto paneigti visą religiją ir pamaldumą arba teigti, kad religija, pamaldumas ar bet kokia dogma yra niekas.

Kodėl gi tuomet ir tu teigi: „Nesigėriu teiginiais“ ir „Man labiau patinka toks būdas, nei priešingas“?

Bet tu nori, kad čia būtų nekalbama apie Kristaus ir Jo dogmų išpažinimą. Teisingai esu įspėtas. Ir aš tavo labui atsisakau savo teisės bei įpročio ir nenoriu spręsti apie tavo širdį, tai pasilieku kitam laikui ar kitiems. Tačiau įspėju, kad pataisytum savo liežuvį bei plunksną ir ateityje susilaikytum nuo tokių žodžių. Nes kad ir kokia dora bei tyra būtų širdis, kalba, kuri vadinama sielos atvaizdu, tokia nėra.

Jei manai, kad laisvosios valios klausimas nėra būtinas žinoti ir nesusijęs su Kristumi, tuomet kalbi teisingai (savo manymo atžvilgiu), bet manai bedieviškai.
Jei manai, kad jis būtinas, tuomet kalbi bedieviškai, nors manai teisingai. Ir tuomet nebuvo vietos tiek skųstis ir pūsti burbulą dėl nenaudingų teiginių ir ginčų. Ką tai bendro turi su bylos esme?

Bet ką pasakysi apie tuos savo žodžius, kur kalbi ne apie vieną laisvosios valios klausimą, bet apie visas religijos dogmas apskritai: kad jei leistų neliečiamas dieviškųjų raštų autoritetas ir Bažnyčios dekretai, pereitum į skeptikų pusę – taip tau nepatinka teiginiai?

Koks Protėjas glūdi tuose žodžiuose „neliečiamas autoritetas“ ir „Bažnyčios dekretai“? Tarytum labai gerbtum Raštus ir Bažnyčią, ir vis dėlto leidi suprasti, jog norėtum laisvės būti skeptiku?

Koks krikščionis taip kalbėtų? Jei tai sakai apie nenaudingas ir neutralias dogmas, ką naujo pasakai? Kas gi čia nenorėtų skeptiškos laisvės? Tiesą sakant, koks krikščionis faktiškai nesinaudoja laisvai šia licencija ir nesmerkia tų, kurie vergauja kokiai nors nuomonei?
Nebent tu visus krikščionis laikai tokiais (kaip beveik skamba žodžiai), kurių dogmos yra nenaudingos ir dėl kurių jie kvailai vaidijasi bei kaunasi teiginiais.
Jei gi kalbi apie būtinus dalykus, kas gali būti bedieviškiau, kaip teigti norą turėti laisvę nieko neteigti tokiuose dalykuose?

Krikščionis veikiau sakys taip: „Man taip nepatinka skeptikų nuomonė, kad, kur tik leidžia kūno silpnumas, aš ne tik pastoviai visur ir visose dalyse laikyčiausi Šventojo Rašto ir jį teigčiau, bet ir trokščiau nebūtinuose bei už Rašto ribų esančiuose dalykuose būti kuo tikriausias.“ Nes kas yra vargingiau už neužtikrintumą?

Ką pasakysime ir apie tai, kur priduri: „Kuriems (dekretams) visur noriai paklūstu, nesvarbu, ar suprantu tai, kas nurodoma, ar nesuprantu.“

Ką sakai, Erazmai? Nepakanka paklusti Raštams? Paklūsti ir Bažnyčios dekretams? Ką ji gali nuspręsti, kas nebūtų nuspręsta Raštuose? Be to, kur lieka laisvė ir galia spręsti apie tuos sprendėjus? Kaip Paulius moko 1 Kor 14: „Kiti tenagrinėja.“ Tau nepatinka būti teisėju Bažnyčios dekretuose, nors Paulius tai liepia?

Kokia čia nauja religija ir nuolankumas, kad savo pavyzdžiu atimi iš mūsų galią spręsti apie žmonių dekretus ir pajungi mus žmonėms be teismo? Kur Dievo Raštas mums tai liepia?

Be to, koks krikščionis taip paleistų vėjais Rašto ir Bažnyčios nurodymus, kad sakytų: „Nesvarbu, ar suprantu, ar nesuprantu“? Paklūsti, ir visgi tau nerūpi, ar supranti, ar ne?
Krikščionis tebūna atskirtas (anathema), jei jis nėra tikras ir nesupranta to, kas jam nurodoma. Kaipgi jis tikės tuo, ko nesupranta? Nes čia tu supratimu vadini tai, kai kas nors užtikrintai suvokia ir neabejoja skeptikų papročiu. Kitu atveju, kas yra kokiame nors kūrinyje, ką žmogus galėtų „suprasti“, jei „suprasti“ reikštų tobulai pažinti ir matyti?

Žodžiu, šie tavo žodžiai reiškia, kad tau nesvarbu, kas ir kur kuo tiki, kad tik pasaulyje būtų taika; ir kad dėl gyvybės, garbės, turto ir palankumo pavojaus galima sekti tuo, kuris pasakė: „Sako – sakau, neigia – neigiu“, ir laikyti krikščioniškas dogmas niekuo geresnėmis už filosofų ir žmonių nuomones, dėl kurių kvailiausia yra vaidytis, kovoti ir teigti, nes iš to kyla tik ginčai ir išorinės taikos drumstimas. Kas virš mūsų – tas mums nerūpi.

Taip tu ateini kaip tarpininkas nutraukti mūsų kovų, kad abu pakabintum ore ir įtikintum, jog mes kaunamės dėl kvailų ir nenaudingų dalykų.

Taip, sakau, skamba tavo žodžiai. Ir manau, mano Erazmai, tu supranti, ką čia spaudžiu. Bet kaip sakiau: tegu žodžiai eina sau, aš kol kas teisinu tavo širdį, jei tik tu pats neatsiskleisi plačiau. Bijok Dievo Dvasios, kuri tiria inkstus ir širdis ir nėra apgaunama sudėliotais žodžiais.

Tai pasakiau tam, kad ateityje liautumeisi kaltinti mūsų bylą atkaklumu ir užsispyrimu. Mat tokiu elgesiu tu darai ne ką kitą, kaip tik parodai, jog širdyje augini Lukianą ar kokį kitą Epikūro bandos paršą, kuris, pats netikėdamas, kad Dievas yra, slapta juokiasi iš visų, kurie tiki ir išpažįsta.
Leisk mums būti teigėjais, siekti teiginių ir jais gėrėtis, o tu būk palankus savo skeptikams ir akademikams, kol ir tave pašauks Kristus. Šventoji Dvasia nėra skeptikė, ir ji įrašė mūsų širdyse ne abejones ar nuomones, bet teiginius, tikresnius ir tvirtesnius už patį gyvenimą ir bet kokią patirtį.

APIE RAŠTO AIŠKUMĄ

Einu prie antro skyriaus, susijusio su šiuo. Ten tu skirstai krikščioniškas dogmas: vienas laikai būtinomis žinoti, kitas – nebūtinomis. Sakai, kad kai kurios yra paslėptos, o kai kurios – aiškios.
Taip tu arba žaidi kitų žodžiais, arba mankštiniesi retoriniu meistriškumu. Šiai nuomonei pagrįsti pateiki Pauliaus žodžius iš Rom 11: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!“ Taip pat Izaijo 40: „Kas padėjo Viešpaties Dvasiai ar buvo Jo patarėjas?“

Tau buvo lengva tai pasakyti, nes žinojai, kad rašai ne Liuteriui, bet miniai, arba negalvojai, kad rašai prieš Liuterį, kurį visgi teikiesi tikėtis turint šiokį tokį Rašto išmanymą ir nuovoką. Jei nesiteiki, štai, aš išsireikalausiu.

Mano atskyrimas yra toks (kad ir aš šiek tiek parhetorikuočiau ar padialektikuočiau): Dievas ir Dievo Raštas yra du dalykai, ne mažiau nei Kūrėjas ir Dievo kūrinys yra du dalykai.
Niekas neabejoja, kad Dieve yra daug paslėptų dalykų, kurių mes nežinome, kaip Jis pats sako apie Paskutiniąją dieną: „Apie tą dieną niekas nežino, tik Tėvas.“ (Mk 13, 32) Ir Apd 1: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą.“ Ir vėl: „Aš žinau, kuriuos išsirinkau.“ (Jn 13, 18) Ir Paulius: „Viešpats pažįsta savuosius“ (2 Tim 2, 19), ir panašiai.

Tačiau tai, kad Rašte yra kai kas paslėpta ir ne viskas atvira, yra paskleista bedievių sofistų, kurių burna čia kalbi ir tu, Erazmai. Bet jie niekada nepateikė nė vieno straipsnio ir negali pateikti, kuriuo įrodytų šią savo beprotybę.
Tokiomis šmėklomis Šėtonas atbaidė nuo Šventojo Rašto skaitymo ir padarė Šventąjį Raštą niekinamą, kad Bažnyčioje įtvirtintų savo marus iš filosofijos.

Žinoma, pripažįstu, kad Rašte yra daug tamsių ir paslėptų vietų, ne dėl dalykų didybės, bet dėl žodžių ir gramatikos nežinojimo, tačiau tai niekaip netrukdo visų dalykų pažinimui Rašte.
Kas gi gali Rašte likti paslėpta ir didinga, kai nuplėšus antspaudus ir nuritus akmenį nuo kapo angos, atskleista didžiausia paslaptis – kad Kristus, Dievo Sūnus, tapo žmogumi, kad Dievas yra trejybė ir vienybė, kad Kristus už mus kentėjo ir karaliaus amžinai?

Argi tai nėra žinoma ir giedama net kryžkelėse? Panaikink Kristų iš Raštų – ką daugiau ten rasi? Taigi visi dalykai, esantys Rašte, yra atskleisti, nors kai kurios vietos dėl nežinomų žodžių dar yra tamsios.
Tačiau kvaila ir bedieviška, žinant, kad Rašto dalykai yra iškelti į ryškiausią šviesą, dėl kelių tamsių žodžių vadinti tamsiais pačius dalykus. Jei vienoje vietoje žodžiai tamsūs, kitoje jie aiškūs. O tas pats dalykas, aiškiausiai paskelbtas visam pasauliui, Rašte kartais sakomas aiškiais žodžiais, kartais dar slypi po tamsiais.

Juk nesvarbu, jei dalykas yra šviesoje, ar koks nors jo ženklas yra tamsoje, kai tuo tarpu daug kitų to paties dalyko ženklų yra šviesoje. Kas sakys, kad viešas šaltinis nėra šviesoje, nes tie, kurie yra skersgatvyje, jo nemato, nors visi, esantys aikštėje, mato?

Taigi nieko nereiškia tai, ką mini apie Korikijos olą. Raštuose taip nėra. Ir tie patys didžiausios didybės bei labiausiai paslėpti slėpiniai nebėra atkampioje vietoje, bet pačioje tarpduryje ir aikštėje, išnešti ir išdėstyti. Nes Kristus atvėrė mums protą, kad suprastume Raštus (Lk 24, 45), ir Evangelija paskelbta visai kūrinijai. „Į visą žemę pasklido jų garsas“ (Ps 19, 5). Ir „visa, kas parašyta, mums pamokyti parašyta“ (Rom 15, 4).
Taip pat: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti.“ (2 Tim 3, 16) Tad tu ir visi sofistai, eikite ir pateikite bent vieną slėpinį, kuris Rašte vis dar būtų paslėptas.

O tai, kad daugeliui daug kas lieka paslėpta, kyla ne iš Rašto tamsumo, bet iš jų pačių aklumo ar tingumo, nes jie nesistengia pamatyti aiškiausios tiesos. Kaip Paulius sako apie žydus 2 Kor 4: „Šydas tebeguli ant jų širdies.“ Ir vėl: „Jei mūsų Evangelija vis dar uždengta, ji uždengta tiems, kurie žūsta, kuriems šio pasaulio dievas apakino protus.“
Su tokiu pačiu įžūlumu tamsą ir saulę kaltintų tas, kuris pats užsidengtų akis arba iš šviesos eitų į tamsą ir pasislėptų. Tad tenustoja vargšai žmonės savo širdies tamsą ir aklumą piktdžiugišku iškraipymu primesti aiškiausiems Dievo Raštams.

Kai tu cituoji Paulių sakant: „Nesuvokiami Jo sprendimai“, atrodo, įvardį „Jo“ priskiri Raštui. Bet Paulius sako ne „Nesuvokiami Rašto sprendimai“, bet „Dievo“.
Taip ir Izaijas 40 sk. sako ne „Kas sužinojo Rašto mintį“, bet „Viešpaties mintį“, nors Paulius tvirtina, kad krikščionims žinoma Viešpaties mintis, bet tuose dalykuose, kurie mums dovanoti, kaip ten pat 1 Kor 2 sk. Matai, kaip žiovulinguodamas peržvelgei tas Rašto vietas ir taip pat „tinkamai“ jas cituoji, kaip „tinkamai“ cituoji beveik viską laisvosios valios naudai.

Taip ir tavo pavyzdžiai, kuriuos pridedi ne be įtarimo ir geluonies, nieko nepadeda dalykui – pavyzdžiui, apie asmenų atskyrimą, apie dieviškos ir žmogiškos prigimties sujungimą, apie neatleidžiamą nuodėmę, kurių dviprasmiškumas, pasak tavęs, dar nėra pašalintas.
Jei turi omenyje sofistų klausimus, keliamus apie šiuos dalykus, ką tau padarė nekaltas Raštas, kad piktadarių žmonių piktnaudžiavimą prikaišioji jo grynumui?
Raštas paprastai išpažįsta Dievo Trejybę, Kristaus žmogiškumą ir neatleidžiamą nuodėmę. Čia nėra jokio tamsumo ar dviprasmiškumo.
O kaip tie dalykai yra, Raštas nesako (kaip tu įsivaizduoji), ir nereikia to žinoti. Sofistai čia aptarinėja savo sapnus; kaltink ir smerk juos, o Raštus išteisink.

Jei gi kalbi apie pačią dalyko esmę, vėlgi kaltink ne Raštus, bet arijonus ir tuos, kuriems Evangelija yra uždengta, kad jie dėl Šėtono, savo dievo, veikimo nematytų aiškiausių liudijimų apie Dievo Trejybę ir Kristaus žmogiškumą.

Trumpai tariant, Rašto aiškumas yra dvejopas, kaip ir dvejopas tamsumas. Vienas išorinis, esantis žodžio tarnystėje, kitas – vidinis, esantis širdies pažinime.
Jei kalbi apie vidinį aiškumą, joks žmogus nesupranta nė vienos jotos Raštuose, jei neturi Dievo Dvasios. Visų širdys yra aptemusios, taip, kad net jei jie gali pacituoti ir žino viską Rašte, visgi nieko iš to nejaučia ir tikrai nepažįsta.
Jie netiki Dievu, netiki esą Dievo kūriniai, ir niekuo kitu, pagal Ps 14 žodžius: „Kvailys pasakė savo širdyje: Dievo nėra.“ Dvasia reikalinga visam Raštui ir bet kuriai jo daliai suprasti.

Jei kalbi apie išorinį aiškumą, visiškai nieko neliko tamsaus ar dviprasmiško, bet viskas, kas yra Raštuose, per Žodį iškelta į pačią tikriausią šviesą ir paskelbta visam pasauliui.

APIE BŪTINYBĘ ŽINOTI DIEVO NUMATYMĄ

Tačiau labiau nepakenčiama tai, kad šį laisvosios valios klausimą priskiri prie tų, kurie yra nenaudingi ir nebūtini.
Ir vietoj jo mums išvardini tai, kas, tavo manymu, pakankama krikščioniškam pamaldumui. Tokią formą lengvai aprašytų bet kuris žydas ar pagonis, visiškai nežinantis Kristaus, nes tu nė viena jota nepamini Kristaus, tarytum manytum, kad krikščioniškas pamaldumas gali būti be Kristaus, jei tik iš visų jėgų garbinamas Dievas, iš prigimties gailestingiausias.

Ką čia pasakysiu, Erazmai? Tu visas dvelki Lukianu ir tvoski man didelėmis Epikūro pagiriomis. Jei tu šį klausimą laikai nebūtinu krikščionims, prašau, pasitrauk iš arenos; nieko bendro tau ir mums. Mes laikome jį būtinu.

Jei, kaip tu sakai, yra nereliginga, smalsu ir nereikalinga žinoti, ar Dievas ką nors numato atsitiktinai, ar mūsų valia ką nors veikia tuose dalykuose, kurie susiję su amžinuoju išganymu, ar tik pasyviai priima veikiančią malonę; ar viską, ką darome gero ar blogo, darome iš grynos būtinybės, ar veikiau kenčiame (pasyviai priimame) – kas tuomet, klausiu, bus religinga? Kas svarbu? Ką naudinga žinoti?

Tai visiškai niekam tikę, Erazmai; tai jau per daug. Sunku tai priskirti tavo neišmanymui, nes tu, jau senas ir gyvenęs tarp krikščionių, ilgai mąstęs apie Šventąjį Raštą, nepalieki vietos, kur galėtume tave pateisinti ar gerai apie tave galvoti.
Ir visgi šiuos baisius dalykus tau atleidžia ir pakenčia papistai dėl to, kad rašai prieš Liuterį; kitaip jie tave dantimis sudraskytų, jei nebūtų Liuterio ir rašytum tokius dalykus.
Platonas – draugas, Sokratas – draugas, bet tiesa turi būti gerbiama labiau. Net jei mažai suprastum Rašte ir krikščioniškame pamaldume, bent jau tai turėjo žinoti net krikščionių priešas – ką krikščionys laiko būtina ir naudinga, o ko ne.

Bet tu, teologas ir krikščionių mokytojas, ruošdamasis nurodyti jiems krikščionybės formą, ne tiesiog savo skeptišku būdu abejoji, kas jiems būtina ir naudinga, bet tiesiogiai nukrypsti į priešingą pusę ir, prieštaraudamas savo būdui, negirdėtu teigimu nusprendi, jog nėra būtina tai, be ko (jei tai nėra būtina ir užtikrintai žinoma) nelieka nei Dievo, nei Kristaus, nei Evangelijos, nei tikėjimo, nei nieko kito – netgi judaizmo, jau nekalbant apie krikščionybę.
Nemirtingasis Dieve, Erazmai, kokį langą, tikriau, kokį lauką atveri veikti ir kalbėti prieš tave! Ką gero ar teisingo galėtum parašyti apie laisvąją valią, jei šiais savo žodžiais išpažįsti tokį Rašto ir pamaldumo neišmanymą? Bet sutrauksiu bures ir šioje vietoje kalbėsiu su tavimi ne savo (ką galbūt darysiu vėliau), bet tavo žodžiais.

Tavo aprašyta krikščionybės forma, be kita ko, turi tai: kad „iš visų jėgų stengtumėmės, griebtumėmės atgailos vaisto ir visais būdais siektumėme Viešpaties gailestingumo, be kurio žmogiška valia nėra veiksminga, nei pastangos. Taip pat, kad niekam nereikia nusiminti dėl atleidimo iš Dievo, kuris iš prigimties gailestingiausias.“

Šie tavo žodžiai – be Kristaus, be Dvasios – yra šaltesni už patį ledą, taip, kad juose nukenčia net tavo iškalbos grožis. Juos iš vargšo žmogaus galbūt išgavo popiežių ir tironų baimė, kad visiškai neatrodytum ateistas. Visgi jie teigia tai: kad mumyse yra jėgos, kad yra pastangos visomis jėgomis, kad yra Dievo gailestingumas, kad yra būdai siekti gailestingumo, kad Dievas iš prigimties teisingas, iš prigimties gailestingiausias ir t. t.

Tad jei kas nežino, kas yra tos jėgos, ką jos gali, ką jos kenčia (pasyviai priima), koks jų siekis, koks veiksmingumas, koks neveiksmingumas, ką tas žmogus darys? Ką tu jį išmokysi daryti?
„Nereliginga“, sakai, „smalsu ir nereikalinga norėti žinoti, ar mūsų valia ką nors veikia tuose dalykuose, kurie susiję su amžinuoju išganymu, ar tik pasyviai priima veikiančią malonę.“
Tačiau čia pat, priešingai, sakai, kad krikščioniškas pamaldumas yra „stengtis visomis jėgomis“ ir kad „be Dievo gailestingumo valia nėra veiksminga“. Čia aiškiai teigi, kad valia kažką veikia tuose dalykuose, kurie susiję su amžinuoju išganymu, nes vaizduoji ją „besistengiančią“. Bet vėlgi – „pasyvia“, kai sakai, kad be gailestingumo ji neveiksminga. Nors neapibrėži, kiek tą veikimą ir pasyvumą reikia suprasti, sąmoningai darydamas mus neišmanėliais apie tai, ką gali gailestingumas ir ką gali mūsų valia, tuo pačiu metu, kai mokai, ką daro mūsų valia ir Dievo gailestingumas.

Taip tave suka tas tavo apdairumas, kuriuo nusprendei neprisidėti nė prie vienos pusės ir saugiai praplaukti tarp Scilos ir Charibdės, kad, užlietas ir sutrikdytas bangų jūros viduryje, teigi viską, ką neigi, ir neigi viską, ką teigi.

Pateiksiu tau tavo teologiją per keletą palyginimų.
Kas ruošiasi kurti gerą poemą ar kalbą, neturėtų galvoti ar klausti, koks yra jo talentas, ką jis gali, ko negali, ko reikalauja pasirinkta tema, ir visiškai praleisti tą Horacijaus pamokymą: „Ką pečiai gali pakelti, ir ko nešti atsisako.“ Bet tegu tik stačia galva bando darbą ir galvoja: „Reikia stengtis, kad pavyktų; smalsu ir nereikalinga klausti, ar pakanka tiek išsilavinimo, tiek iškalbos, tiek talento jėgos.“

Arba jei kas ruošiasi gauti gausų derlių iš lauko, tegu nebūna smalsus nereikalingu rūpesčiu tirti žemės prigimtį (kaip Vergilijus „Georgikose“ smalsiai ir veltui moko), bet tegu eina aklai, negalvoja nieko kito, tik apie darbą – tegu aria pajūrį, sėja sėklas, kur papuola, ar į smėlį, ar į dumblą.

Arba jei kas ruošiasi kariauti ir siekia gražios pergalės ar nori atlikti kokią kitą pareigą valstybėje, tegu nebūna smalsus tardamasis, ką gali, ar iždas pakankamas, ar kareiviai tinkami, ar yra kokia galimybė veikti. Tegu visiškai niekina tą istoriko mintį: „Prieš darydamas pasitark; pasitarus reikia veikti greitai.“ Bet tegu puola užrištomis akimis ir užsikimšęs ausis, nieko kito nešaukdamas kaip tik „Karas, karas!“ ir imasi darbo.

Ką, klausiu, Erazmai, spręstum apie tokius poetus, žemdirbius, karvedžius ir kunigaikščius? Pridėsiu evangelinį palyginimą: „Jei kas nori statyti bokštą, argi pirmiau atsisėdęs nesuskaičiuoja išlaidų, ar turės iš ko užbaigti?“ Ką apie tokį sprendžia Kristus?

Taip ir tu mums nurodai vien darbus, bet draudi pirmiau ištirti ir pasverti ar pažinti jėgas – ką galime ir ko negalime, tarytum tai būtų smalsu, nereikalinga ir nereliginga.
Taip, kol pernelyg dideliu apdairumu bjauriesi neapgalvotumu ir apsimeti blaiviu, prieini iki to, kad mokai netgi didžiausio neapgalvotumo.
Juk kad sofistai yra neapgalvoti ir bepročiai veiksmais, kai nagrinėja smalsius dalykus, jie visgi nusideda mažiau nei tu, kuris net mokai ir liepi būti bepročiais ir pulti aklai.
Ir kad beprotybė būtų didesnė, įtikinėji mus, jog šis neapgalvotumad yra gražiausias krikščioniškas pamaldumas, blaivumas, religingas orumas ir išganymas, o jei taip nedarysime, vadini mus nereligingais, smalsiais ir tuščiais – toks didelis teiginių priešas. Ir gražiai išvengei Scilos, kol vengdamas pakliuvai į Charibdę.

Bet į tai tave stumia pasitikėjimas savo talentu; tu tiki, kad savo iškalba gali taip apmulkinti visus protus, jog niekas nesugebės pajusti, ką tu augini širdyje ir ką rezgi tais savo slidžiais raštais.
Tačiau Dievas nėra išjuokiamas, ir nėra gerai į Jį atsitrenkti.
Jei šio neapgalvotumo mus mokytum kurdami poemas, ruošdami derlių, kariaudami ar atlikdami pareigas, ar statydami namus – nors tai būtų nepakenčiama, ypač tokiam vyrui, – visgi galiausiai būtum vertas atleidimo, bent jau tarp krikščionių, kurie niekina laikinus dalykus.
Bet kai patiems krikščionims liepi tapti neapgalvotais darbininkais ir įsakai nesirūpinti dėl amžinojo išganymo siekimo – ką jie gali ir ko negali – tai jau tikrai yra neatleidžiama nuodėmė.

Juk jie nežinos, ką daro, kol nežinos, ką ir kiek gali. O nežinodami, ką daro, negali atgailauti (jei klysta). O neatgailavimas yra neatleidžiama nuodėmė. Štai kur mus veda ta tavo nuosaiki skeptiška teologija.

Todėl tai nėra nereliginga, smalsu ar nereikalinga, bet krikščioniui pirmiausia išganinga ir būtina žinoti, ar valia ką nors, ar nieko neveikia tuose dalykuose, kurie susiję su išganymu. Maža to, kad žinotum: čia yra mūsų ginčo ašis, čia sukasi šios bylos esmė. Mes juk to ir siekiame – ištirti, ką gali laisvoji valia, ką ji pakenčia (pasyviai priima), koks jos santykis su Dievo malone.
Jei to nežinosime, visiškai nieko nežinosime apie krikščioniškus dalykus ir būsime blogesni už visas pagonių tautas. Kas to nejaučia, tepripažįsta nesąs krikščionis. O kas tai peikia ar niekina, težino esąs didžiausias krikščionių priešas.

Juk jei aš nežinosiu, ką, kiek ir kaip aš galiu ir darau Dievo atžvilgiu, lygiai taip pat man bus neaišku ir nežinoma, ką, kiek ir kaip Dievas gali ir daro manyje, kai Dievas veikia viską visame kame.
O nežinant Dievo darbų ir galios, aš nežinau paties Dievo. Nežinodamas Dievo, negaliu Jo garbinti, šlovinti, dėkoti, Jam tarnauti, nes nežinau, kiek turiu priskirti sau, o kiek privalau Dievui.

Todėl reikia turėti patį tikriausią atskyrimą tarp Dievo jėgos ir mūsų, tarp Dievo darbo ir mūsų, jei norime pamaldžiai gyventi. Taigi matai, kad ši problema yra kita pusė visos krikščioniškų dalykų sumos, nuo kurios priklauso ir kurioje kyla pavojus savęs pažinimui bei Dievo pažinimui ir šlovei.

Todėl negalima pakęsti tavyje, mano Erazmai, kad tu vadini tai žinoti nereligingu, smalsiu ir tuščiu dalyku. Mes tau daug skolingi, bet pamaldumui skolingi viską.
Juk tu pats manai, kad visas mūsų gėris turi būti priskirtas Dievui, ir tai teigi savo krikščionybės formoje. O tai teigdamas, be abejo, kartu teigi, kad vien Dievo gailestingumas daro viską, o mūsų valia nedaro nieko, bet veikiau kenčia (yra pasyvi); kitaip ne viskas būtų priskirta Dievui.
Bet netrukus po to neigi, kad tai teigti ar žinoti yra religinga, pamaldu ir išganinga. Taip kalbėti verčia protas, kuris nesutaria pats su savimi, yra netikras ir nepatyręs pamaldumo dalykuose.

Kita krikščionybės sumos dalis yra žinoti, ar Dievas ką nors numato atsitiktinai ir ar viską darome iš būtinybės. Ir tai tu taip pat vadini nereligingu, smalsiu ir tuščiu, kaip daro visi bedieviai; netgi demonai ir pasmerktieji tai laiko nekenčiamu ir pasibjaurėtinu dalyku.

Nesi kvailas, jei vengsi šių klausimų, kol tai įmanoma padaryti. Bet tuo tarpu esi prastas retorius ir teologas, jei drįsti kalbėti ir mokyti apie laisvąją valią be šių dalių.
Pabūsiu galąstuvu ir, pats nebūdamas retorius, pamokysiu puikų retorių jo pareigos. Jei Kvintilianas, ruošdamasis rašyti apie oratorystę, sakytų: „Mano nuomone, tie dalykai apie išradimą, išdėstymą, iškalbą, atmintį, tarimą yra kvaili ir nereikalingi, juos reikia praleisti; pakanka žinoti, kad oratorystė yra mokėjimas gražiai kalbėti“, – argi nesijuoktum iš tokio meistro?

Ne kitaip darai ir tu. Ruošdamasis rašyti apie laisvąją valią, pirmiausia išmeti ir atmeti visą to dalyko, apie kurį rašysi, kūną ir visas dalis. Juk neįmanoma, kad žinotum, kas yra laisvoji valia, jei nežinosi, ką gali žmogaus valia, ką daro Dievas, ar Jis numato būtinai.
Argi tavo retoriai nemoko, kad ruošiantis kalbėti apie kokį nors dalyką, reikia pasakyti: pirma, ar jis yra, paskui – kas jis yra, kokios jo dalys, kas jam priešinga, gimininga, panašu ir t. t.?

Tačiau tu tą vargšę laisvąją valią (pačią savaime) apiplėši visais šiais dalykais ir neapibrėži jokio klausimo apie ją, išskyrus tą vieną pirmąjį – ar ji yra; ir tai darai tokiais argumentais, kokių, pamatysime, dar nesu matęs kvailesnėje knygoje apie laisvąją valią, išskyrus kalbos eleganciją.

Sofistai čia bent jau geriau dialektikuoja, kai nemoka retorikuoti: jie, ėmęsi laisvosios valios, apibrėžia visus jos klausimus – ar ji yra, kas ji yra, ką ji daro, koks jos santykis ir t. t., nors ir patys neįvykdo to, ką bando.
Todėl šioje knygelėje spausiu tave ir visus sofistus, kol man apibrėšite laisvosios valios jėgas ir darbus. Ir taip spausiu (Kristui padedant), kad tikiuosi priversiąs tave atgailauti dėl išleistos Diatribės.

APIE DIEVO NEKINTAMUMĄ IR BŪTINYBĘ

Taigi ir tai krikščioniui yra pirmiausia būtina ir išganinga žinoti: kad Dievas nieko nenumato atsitiktinai (sąlygiškai), bet kad Jis viską ir numato, ir nusprendžia, ir daro nekintama, amžina ir neklystančia valia.
Šis žaibas trenkia ir visiškai sutrupina laisvąją valią. Todėl tie, kurie nori teigti laisvąją valią, privalo šį žaibą arba neigti, arba nutylėti, arba kokiu nors kitu būdu nuo savęs nukreipti.
Prieš patvirtindamas tai savo disputu ir Rašto autoritetu, pirmiausia aptarsiu tai tavo žodžiais.

Argi ne tu, mano Erazmai, ką tik teigei, kad Dievas iš prigimties teisingas, iš prigimties gailestingiausias? Jei tai tiesa, argi neseka, kad Jis yra nekintamai teisingas ir gailestingas? Kaip Jo prigimtis nesikeičia per amžius, taip nesikeičia nei Jo teisingumas, nei gailestingumas.
O tai, kas sakoma apie teisingumą ir gailestingumą, turi būti sakoma ir apie žinojimą, išmintį, gerumą, valią ir kitus dieviškus dalykus.
Tad jei apie Dievą tai teigiama religiškai, pamaldžiai ir išganingai (kaip tu rašai), kas tau nutiko, kad prieštaraudamas pats sau, dabar teigi, jog sakyti, kad Dievas numato iš būtinybės, yra nereliginga, smalsu ir tuščia?

Vadinasi, nekintamą Dievo valią skelbi esant vertą žinoti, o Jo nekintamą numatymą draudi žinoti? Ar tu tiki, kad Jis numato nenorėdamas, arba nori nežinodamas?
Jei Jis numato norėdamas, tuomet valia yra amžina ir nepajudinama (nes ji yra prigimtis). Jei Jis nori numatydamas, tuomet žinojimas yra amžinas ir nepajudinamas (nes jis yra prigimtis).

Iš to nepaneigiamai seka: viskas, ką mes darome, viskas, kas vyksta, nors mums atrodo vykstant kintamai ir atsitiktinai, iš tiesų vyksta būtinai ir nekintamai, jei žiūri į Dievo valią.
Mat Dievo valia yra veiksminga ir negali būti sutrukdyta, nes ji yra pati Dievo galia pagal prigimtį. Be to, ji išmintinga, tad negali būti apgauta.
O jei valia nesutrukdoma, pats darbas negali būti sutrukdytas, kad neįvyktų toje vietoje, tuo laiku, tuo būdu ir saiku, kuriais ji ir numato, ir nori.

Jei Dievo valia būtų tokia, kuri, atlikus darbą ir jam pasilikus, nustotų norėti (kaip yra žmonių valia, kur pastačius norimą namą, noras liaujasi, kaip liaujasi mirtimi), tuomet tikrai būtų galima sakyti, kad kažkas vyksta atsitiktinai ir kintamai.
Bet čia vyksta priešingai: darbas baigiasi, o valia pasilieka. Tad toli gražu nėra taip, kad pats darbas, kol jis vyksta ir išlieka, galėtų būti ar išlikti atsitiktinai.

Atsitiktinai vykstančiu dalyku (kad nepiktnaudžiautume žodžiais) lotynų kalboje vadinamas ne pats darbas, kuris vyksta atsitiktinai, bet tai, kas vyksta esant atsitiktinei ir kintamai valiai. O tokios Dieve nėra.
Be to, atsitiktiniu darbu galima vadinti tik tai, kas mums vyksta atsitiktinai ir tarytum netyčia, mums nenumatant; nes mūsų valia ar ranka griebia tai lyg atsitiktinai pasitaikiusį dalyką, apie kurį anksčiau nieko negalvojome ir nenorėjome.

Čia sofistai prakaitavo jau daugelį metų ir galiausiai, nugalėti, buvo priversti pripažinti, kad viskas iš tiesų vyksta būtinai pagal pasekmės būtinybę (necessitate consequentiae), kaip jie sako, bet ne pagal pasekmės dalyko būtinybę (necessitate consequentis).
Taip jie išvengė šio klausimo jėgos, tiksliau, patys save apgavo. Man nebus sunku parodyti, koks tai niekis.

„Pasekmės būtinybe“ jie vadina (grubiai tariant) tai: jei Dievas kažką nori, būtina, kad tai įvyktų, bet nėra būtina, kad tai, kas įvyksta, būtų (egzistuotų savaime); mat tik vienas Dievas egzistuoja būtinai, visa kita gali neegzistuoti, jei Dievas panorės.
Taigi jie sako, kad Dievo veiksmas yra būtinas (jei Jis nori), bet pats faktas nėra būtinas. Ką gi jie pasiekia šiais žodžių žaismais? Ogi tai: įvykęs dalykas nėra būtinas, tai yra, jis neturi būtinos esmės. Tai reiškia ne ką kitą, kaip pasakyti: įvykęs dalykas nėra pats Dievas.

Nepaisant to, išlieka tai, kad kiekvienas dalykas įvyksta būtinai, jei Dievo veiksmas yra būtinas arba yra pasekmės būtinybė, kad ir kaip jau įvykęs dalykas nebūtų būtinas (t. y. nebūtų Dievas arba neturėtų būtinos esmės).
Juk jei aš atsirandu būtinai, manęs mažai jaudina tai, kad mano buvimas ar atsiradimas yra kintamas; vis dėlto aš, tas atsitiktinis ir kintamas, kuris nesu būtinas Dievas, atsirandu.
Todėl tas jų žaismas, kad „viskas vyksta pasekmės būtinybe, bet ne pasekmės dalyko būtinybe“, reiškia tik tiek: viskas iš tiesų vyksta būtinai, bet taip įvykę dalykai nėra pats Dievas.
Bet kam mums reikėjo tai sakyti? Tarytum būtume bijoję teigti, kad sukurti dalykai yra Dievas arba turi dievišką ir būtiną prigimtį. Taigi lieka stovėti nenugalima nuomonė: viskas vyksta iš būtinybės.

Ir čia nėra jokio tamsumo ar dviprasmiškumo. Izaijas sako: „Mano patarimas stovės ir mano valia įvyks.“ Koks gi vaikas nesupranta, ką reiškia šie žodžiai: patarimas, valia, įvyks, stovės?

Bet kodėl mums, krikščionims, tie dalykai yra tokie „paslėpti“, kad juos nagrinėti ir žinoti būtų nereliginga, smalsu ir tuščia, kai tokius dalykus pagonių poetai ir pati liaudis dažniausiai vartoja savo kalboje? Kiek kartų vien Vergilijus mini likimą (fatum)? „Viskas stovi pagal tvirtą dėsnį.“ „Kiekvienam skirta jo diena.“ Taip pat: „Jei likimas tave šaukia.“
Taip pat: „Jei tik gali sulaužyti atšiaurų likimą.“ Tas poetas nedaro nieko kito, kaip tik sugriautoje Trojanje ir romėnų imperijos kilime parodo, kad likimas reiškia daugiau nei visų žmonių pastangos, ir taip uždeda būtinybę tiek daiktams, tiek žmonėms.

Galiausiai jis savo nemirtingus dievus pajungia likimui, kuriam būtinai nusileidžia net pats Jupiteris ir Junona. Iš čia jie sukūrė tas tris Parkas – nekintamas, nepermaldaujamas, neatšaukiamas.
Tie išmintingi vyrai jautė tai, ką įrodo pats dalykas ir patirtis: kad jokiam žmogui niekada planai neišsipildė taip, kaip jis norėjo, bet visiems viskas įvyko kitaip, nei jie galvojo.
„Jei Pergamas būtų galėjęs būti apgintas dešine, jis būtų buvęs apgintas ir šia“, – sako Vergilijaus Hektoras. Iš čia tas labiausiai paplitęs posakis visų lūpose: „Tebūnie, kaip Dievas nori.“ Taip pat: „Jei Dievas panorės, padarysime.“ Taip pat: „Taip norėjo Dievas“, „Taip patiko aukštybėms“, „Taip norėjote“, sako Vergilijus.
Tad matome, kad liaudžiai ne mažiau paliktas Dievo predestinacijos ir numatymo žinojimas, nei pats dievybės suvokimas. O tie, kurie norėjo atrodyti išmintingi, savo ginčais nuėjo taip toli, kol aptemus širdžiai tapo kvaili (Rom 1) ir paneigė arba nutylėjo tai, ką poetai ir liaudis, ir jų pačių sąžinė laiko įprasčiausiais, tikriausiais ir teisingiausiais dalykais.

Sakau dar daugiau: ne tik tai, kad šie dalykai yra tiesa (apie ką vėliau plačiau kalbėsiu iš Rašto), bet ir tai, koks religingas, pamaldus ir būtinas dalykas yra juos žinoti.
Juk jų nežinant negali išsilaikyti nei tikėjimas, nei joks Dievo garbinimas. Tai iš tiesų būtų Dievo nepažinimas, o su tokiu nežinojimu, kaip žinoma, išganymas negali stovėti.
Juk jei abejoji arba niekini žinojimą, kad Dievas viską numato ir nori ne atsitiktinai, bet būtinai ir nekintamai, kaip galėsi tikėti Jo pažadais, tvirtai pasitikėti ir remtis?
Kai Jis žada, tu privalai būti tikras, kad Jis žino, gali ir nori įvykdyti tai, ką žada. Kitaip nelaikysi Jo tiesakalbiu ar ištikimu, o tai yra netikėjimas, didžiausia bedievystė ir Aukščiausiojo Dievo neigimas.

Bet kaip būsi tikras ir saugus, jei nežinosi, kad Jis tikrai, neklystamai, nekintamai ir būtinai žino, nori ir padarys tai, ką žada? Ir mes turime būti ne tik tikri, kad Dievas būtinai ir nekintamai nori ir padarys, bet ir girtis tuo, kaip Paulius Rom 3: „Tebūnie Dievas tiesakalbis, o kiekvienas žmogus melagis.“ Ir vėl: „Ne tai, kad Dievo žodis būtų nepasisekęs.“ Ir kitur: „Tvirtas Dievo pamatas stovi, turėdamas šį antspaudą: Viešpats pažįsta savuosius.“ Ir Tit 1: „Ką pažadėjo nemeluojantis Dievas prieš amžinuosius laikus.“ Ir Hbr 11: „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad Jo ieškantiems atsilygina.“

Taigi krikščioniškas tikėjimas visiškai užgęsta, Dievo pažadai ir visa Evangelija visiškai sugriūva, jei esame mokomi ir tikime, kad mums nereikia žinoti būtino Dievo numatymo ir būsimų įvykių būtinybės.
Juk tai yra vienintelė ir didžiausia krikščionių paguoda visose negandose – žinoti, kad Dievas nemeluoja, bet nekintamai viską daro, ir Jo valiai negalima nei pasipriešinti, nei jos pakeisti ar sutrukdyti.

Dabar matai, mano Erazmai, kur mus veda ta tavo labai susilaikanti, taikai draugiškiausia teologija!
Tu atitrauki ir draudi mus stengtis sužinoti Dievo numatymą ir būtinybę daiktuose bei žmonėse, bet patari tokius dalykus palikti, vengti ir niekinti.
Šiuo savo neapgalvotu darbu tu tuo pačiu mokai mus siekti Dievo nepažinimo (kuris ateina savaime ir yra įgimtas), niekinti tikėjimą, apleisti Dievo pažadus, laikyti nieku visas Dvasios paguodas ir sąžinės užtikrintumą. Tokius dalykus vargu ar pats Epikūras nurodytų.

Be to, nepatenkintas tuo, vadini nereligingu, smalsiu ir tuščiu tą, kuris stengsis tokius dalykus pažinti, o religingu, pamaldžiu ir blaiviu – tą, kuris niekins.
Ką gi šiais žodžiais rezgi, jei ne tai, kad krikščionys yra smalsūs, tušti ir nereligingi, o krikščionybė – visiškai nieko vertas, tuščias, kvailas ir tiesiog bedieviškas dalykas?
Taip vėl atsitinka, kad tu, labiausiai norėdamas atbaidyti mus nuo neapgalvotumo, kvailių papročiu nusviestas į priešingybę, mokai ne ko kito, kaip tik didžiausio neapgalvotumo, bedievystės ir pražūties. Ar jauti, kad šioje dalyje tavo knygelė yra tokia bedieviška, piktžodžiaujanti ir šventvagiška, kad niekur neturi sau lygios?

Kalbu ne apie tavo širdį, kaip sakiau aukščiau. Nemanau, kad esi toks sugedęs, jog norėtum to mokyti ar kad tai vyktų iš širdies. Bet norėjau tau parodyti, kokias baisybes priverstas neapdairiai tauzcyi tas, kuris imasi ginti blogą bylą. Ir kas reiškia atsitrenkti į dieviškus dalykus ir raštus, kai paklusdami kitiems užsidedame kaukę ir prieš sąžinę tarnaujame svetimai scenai.

Mokyti Šventąjį Raštą ir pamaldumą nėra žaidimas ar juokas, nes čia labai lengvai įvyksta tas suklupimas, apie kurį sako Jokūbas: „Kas nusižengia viename, tas tampa kaltas dėl visų.“
Taip nutinka, kad kai atrodo, jog norime šiek tiek pajuokauti ir nepakankamai pagarbiai elgiamės su Šventuoju Raštu, netrukus įklimpstame į bedievystes ir panyrame į piktžodžiavimus, kaip čia nutiko tau, Erazmai. Viešpats teatleidžia tau ir tepasigaili tavęs.

Kad sofistai šiuose dalykuose prigimdė tiek klausimų spiečių ir primaišė daug kitų nenaudingų dalykų (kurių daug išvardini), mes žinome ir pripažįstame kartu su tavimi, ir puolėme tai aštriau bei labiau nei tu. Bet tu elgiesi neapdairiai ir neapgalvotai, kai šventų dalykų grynumą maišai, painioji ir gretini su profaniškais ir kvailais bedievių klausimais.
Jie suteršė auksą ir pakeitė gerą spalvą, kaip sako Jeremijas, bet negalima aukso lyginti su mėšlu ir išmesti kartu, kaip darai tu. Auksą reikia atimti iš jų, o gryną Raštą atskirti nuo jų nuosėdų ir purvo. Tai visada buvo mano siekis – kad dieviškieji raštai būtų laikomi vienoje vietoje, o jų niekai – kitoje.
Ir neturi mūsų jaudinti tai, kad tais klausimais nieko nepasiekta, nebent tik tai, kad dideliu santarvės nuostoliu mažiau mylime, kai norime būti per daug protingi.
Mums kyla klausimas ne ką pasiekė klausinėjantys sofistai, bet kaip mes tampame gerais ir krikščionimis. Ir tu neturi krikščioniškam mokymui primesti to, ką blogai daro bedieviai. Tie dalykai niekuo nesusiję su tikslu, ir galėjai tai pasakyti kitoje vietoje bei pataupyti popierių.

APIE VIEŠUMĄ IR TIESOS SKELBIMĄ

Trečiame skyriuje tu toliau verti mus tais kukliais ir ramiais epikūrininkais kitokiu patarimu, ne sveikesniu už minėtus du.
Būtent, kad „kai kurie dalykai yra tokios rūšies, jog net jei jie būtų tiesa ir galėtų būti žinomi, visgi nevertėtų jų prostituoti (viešinti) bet kokioms ausims.“
Ir čia vėl viską painioji ir maišai savo papročiu, sulygindamas šventus dalykus su profaniškais be jokio skirtumo. Vėl nupuldamas į Rašto ir Dievo niekinimą bei įžeidimą.

Sakiau aukščiau: tai, kas perduodama ar įrodoma Šventajame Rašte, yra ne tik atvira, bet ir išganinga, todėl gali būti saugiai viešinama, mokoma ir žinoma – netgi privalo. Todėl netiesa, ką sakai, jog „nevertėtų prostituoti bet kokioms ausims“, jei kalbi apie tai, kas yra Rašte. Jei kalbi apie kitus dalykus, tai mums nerūpi, ir sakei ne vietoje, žodžiais gadindamas popierių ir laiką.

Be to, žinai, kad aš niekuo nesutariu su sofistais, tad pelnytai galėjai manęs pasigailėti ir neprikaišioti man jų piktnaudžiavimų. Juk toje knygoje turėjai kalbėti prieš mane. Žinau, kuo nusideda sofistai, man nereikia tavęs kaip mokytojo, ir aš pakankamai juos peikiau. Noriu, kad tai būtų pasakyta kartą ir pakartota kaskart, kai maišai mane su sofistais ir apkrauni mano bylą jų beprotybe. Elgiesi neteisingai, ir tai puikiai žinai.

Dabar pažiūrėkime tavo patarimo argumentus! „Kad Dievas iš prigimties yra mėšlavabalyje ar net išvietėje (ko tu drovisi sakyti ir kaltini sofistus taip plepant) ne mažiau nei danguje – net jei tai būtų tiesa, visgi manai, kad neracionalu apie tai diskutuoti minioje.“

Pirma: tegul plepa kas plepa, mes čia diskutuojame ne apie žmonių faktus, bet apie teisę ir įstatymą – ne kaip gyvename, bet kaip turėtume gyventi. Kas iš mūsų visur teisingai gyvena ir elgiasi?
Bet dėl to teisė ir mokymas nėra smerkiami, veikiau jie smerkia mus. Tačiau tu tuos dalykus trauki iš toli ir visur rankioji daugybę dalykų, nes tave kankina ta viena vieta apie Dievo numatymą, kurios negalėdamas jokia priemone įveikti, bandai varginti skaitytoją tuščiu daugžodžiavimu. Bet tiek to. Grįžkime prie esmės.

Kur link tai krypsta, kad manai, jog kai ko nereikia viešinti? Ar laisvosios valios bylą priskiri prie tų dalykų? Tuomet viskas atsigręš prieš tave, ką sakiau aukščiau apie būtinybę mokytis laisvosios valios. Be to, kodėl tu pats to nesilaikai ir neatsisakai savo Diatribės? Jei darai gerai nagrinėdamas laisvąją valią, kodėl peiki? Jei tai blogai, kodėl darai? Jei gi nepriskiri jos prie tų dalykų, vėlgi bėgi nuo bylos esmės ir, kaip žodingas oratorius, ne vietoje nagrinėji svetimus dalykus.

Tačiau ir šį pavyzdį nagrinėji neteisingai, smerdamas kaip nenaudingą diskusiją minioje apie tai, kad Dievas yra urve ar išvietėje. Mat apie Dievą galvoji pernelyg žmogiškai.
Pripažįstu, žinoma, kad yra kai kurių lengvabūdžių pamokslininkų, kurie be jokios religijos ar pamaldumo, bet vedami garbės troškimo ar naujovių siekio, ar nepakęsdami tylėjimo, labai lengvabūdiškai plepa ir tauzija. Bet jie nepatinka nei Dievui, nei žmonėms, net jei teigtų, kad Dievas yra dangų danguje.

Tačiau ten, kur yra rimti ir pamaldūs pamokslininkai, kurie moko kukliais, tyrais ir sveikais žodžiais, jie be pavojaus, netgi su dideliu vaisiumi sako tokius dalykus minioje. Argi nereikia mums visiems mokyti, kad Dievo Sūnus buvo mergelės įsčiose ir gimė iš pilvo? O kiek skiriasi žmogaus pilvas nuo bet kokios kitos nešvarios vietos?
Ir kas negalėtų to apibūdinti šlykščiai ir gėdingai? Bet mes pagrįstai smerkiame tokius, nes yra daugybė tyrų žodžių, kuriais tą būtinybę pasakome netgi su padorumu ir malone.
Taip pat paties Kristaus kūnas buvo žmogiškas, kaip mūsų. Kas gali būti šlykščiau? Ar dėl to nesakysime, kad Dievas kūniškai gyveno jame, kaip sakė Paulius? (Kol 2, 9) O Pranašas giriasi, kad Dievas yra su juo mirtyje ir pragare (Ps 139, 8).

Todėl pamaldi siela nebijo girdėti, kad Dievas yra mirtyje arba pragare, nors abu dalykai yra baisesni ir šlykštesni už urvą ar išvietę. Maža to, kadangi Raštas liudija, jog Dievas yra visur ir pripildo viską, ji ne tik sako, kad Jis yra tose vietose, bet būtinai mokosi ir žino Jį ten esant. Nebent jei tironas mane sugautų ir įmestų į kalėjimą ar išvietę (kas nutiko daugeliui šventųjų), man nebūtų leista ten šauktis Dievo ar tikėti Jį esant su manimi, kol ateisiu į kokią nors išpuoštą šventyklą.

Jei mokysi mus taip niekingai kalbėti apie Dievą ir piktinsiesi Jo esaties vietomis, galiausiai neleisi mums Jo matyti esančio nė danguje, nes juk dangų dangūs Jo neapima ir nėra verti.
Bet kaip sakiau, tu savo papročiu taip bjauriai geli, kad apsunkintum mūsų bylą ir padarytum ją nekenčiamą, matydamas, jog ji tau neįveikiama ir nenugalima.
Kitas pavyzdys – kad yra trys Dievai. Pripažįstu, tai yra papiktinimas, jei taip mokoma; tai nėra tiesa ir Raštas to nemoko. Bet sofistai taip kalba ir sugalvojo naują dialektiką. Tačiau ką tai mums reiškia?

Likusioji dalis apie išpažintį ir pasitenkinimą (satisfaction) – nuostabu, su kokiu sėkmingu apdairumu tu išsisukinėji ir visur, kaip esi įpratęs, vaikštai tarsi ant varpų, kad atrodytum nei mūsų paprastai smerkiantis, nei popiežių tironijai prieštaraujantis, kas tau visai nebūtų saugu.
Todėl, atidėjęs į šalį Dievą ir sąžinę (nes kas gi Erazmui rūpi, ką Jis tuose dalykuose nori ir kas Jam naudinga), tu puoli prie išorinės kaukės ir kaltini minią, kad skelbiant laisvą išpažintį ir pasitenkinimą ji dėl savo piktumo piktnaudžiauja tuo kūno laisvei, o išpažinties būtinybe (kaip sakai) ji šiaip ne taip sutramdoma.

O nuostabus ir puikus argumentas! Ar tai reiškia mokyti teologiją? Rišti sielas įstatymais ir (kaip sako Ezechielis 13, 19) marinti tas, kurios nėra Dievo surištos? Vadinasi, šiuo argumentu mums vėl prikeli visą popiežių įstatymų tironiją kaip naudingą ir išganingą, nes ja taip pat sutramdomas minios piktumas?
Bet nenoriu plūstis, kaip nusipelno ši vieta. Pasakysiu dalyką trumpai. Geras teologas moko taip: minia turi būti tramdoma išorine kalavijo jėga, kai ji elgiasi blogai, kaip Paulius moko Rom 13, bet jų sąžinės neturi būti painiojamos melagingais įstatymais, kad būtų kankinamos dėl nuodėmių ten, kur Dievas nenorėjo, kad būtų nuodėmės.
Sąžinės rišamos tik paties Dievo įsakymu, kad ta vidurinė popiežių tironija, kuri klaidingai gąsdina ir žudo sielas viduje, o išorėje veltui vargina kūną, būtų visiškai pašalinta.

Nes nors išoriškai ji verčia eiti išpažinties ir nešti kitas naštas, visgi tuo siela nesutramdoma, bet dar labiau suerzinama neapkęsti Dievo ir žmonių. Ji veltui išoriškai kankina kūną ir daro grynus veidmainius, taip, kad tokie įstatymų tironai yra ne kas kita kaip plėšrūs vilkai, vagys ir sielų plėšikai.
Ir juos tu, gerasis sielų patarėjau, mums vėl rekomenduoji – tai yra žiauriausių sielžudžių autorius, kad pasaulį užpildytum veidmainiais, širdyje piktžodžiaujančiais ir niekinančiais Dievą, kad tik išoriškai jie būtų šiek tiek sutramdyti. Tarytum nebūtų kito būdo sutramdyti, kuris nedaro veidmainių ir vyksta be sąžinių pražūties, kaip sakiau.

Čia pasitelki palyginimus, kuriais nori pasirodyti gausus ir labai tinkamai juos naudojantis: „Yra ligų, kurias geriau pakęsti su mažesne blogybe, nei šalinti (kaip raupsus ir t. t.).“ Taip pat pridedi Pauliaus pavyzdį, „kuris atskyrė tai, kas leistina, ir kas naudinga“. „Leistina (sakai) sakyti tiesą, bet tiesa naudinga ne bet kam, ne bet kada ir ne bet kokiu būdu.“

Koks žodingas oratorius! Visgi nieko nesuprantantis, ką kalbi. Trumpai tariant, tu šią bylą varai taip, tarytum tarp tavęs ir manęs eitų kalba apie atlyginamų pinigų pavojų ar kokį kitą menkiausią dalyką, kurio praradimas (kaip daug menkesnio už tą išorinę taiką) neturėtų nieko taip jaudinti, kad jis nenusileistų, nepadarytų, nepakentėtų pagal vietą, kad tik nereikėtų taip drumsti pasaulio.
Taigi aiškiai parodai, kad ta taika ir kūno ramybė tau atrodo daug svarbesnė už tikėjimą, už sąžinę, už išganymą, už Dievo žodį, už Kristaus šlovę, už patį Dievą.

Todėl sakau tau – ir prašau tai įsidėti giliai į širdį – kad man šioje byloje siekiama rimto, būtino ir amžino dalyko, tokio ir tokio didelio, kad jį reikia teigti ir ginti net per mirtį, net jei visas pasaulis turėtų ne tik susidurti ir susimaišyti, bet ir pavirsti į vieną chaosą bei visišką nieką. Jei tu to nesupranti ar tavęs tai nejaudina, daryk savo, ir leisk tai suprasti bei tuo jaudintis tiems, kuriems Dievas davė.

Juk aš, Dievo malone, nesu toks kvailas ir beprotis, kad dėl pinigų (kurių nei turiu, nei trokštu), ar dėl šlovės (kurios, jei ir norėčiau, negalėčiau gauti pasaulyje, kuris man toks priešiškas), ar dėl kūno gyvybės (kuri jokia akimirka negali man būti garantuota) norėčiau su tokia dvasia, tokiu pastovumu (kurį tu vadini užsispyrimu) per tiek gyvybės pavojų, per tiek neapykantos, per tiek klastų – žodžiu, per žmonių ir demonų įtūžį – taip ilgai varyti ir palaikyti šią bylą. Ar manai, kad tu vienas turi širdį, kurią jaudina tie sąmyšiai?

Ir mes nesame akmeniniai, ar gimę iš Marpesijos uolų. Bet kai kitaip negali būti, mes pasirenkame verčiau būti daužomi laikino sąmyšio, linksmi Dievo malonėje dėl Dievo žodžio, kurį reikia teigti nenugalima ir nesugadinama dvasia, nei amžino sąmyšio, po Dievo rūstybe, būti sutrinti nepakeliamose kančiose. Kristus tepadaro, kad tavo dvasia tokia nebūtų, kaip linkiu ir tikiuosi. Tikrai, tavo žodžiai skamba taip, tarytum su Epikūru laikytum pasakomis Dievo žodį ir būsimąjį gyvenimą, kai savo mokymu nori mums patarti, kad dėl popiežių ir kunigaikščių malonės ar dėl šios taikos laikinai apleistume ir nusileistume dėl pačio tikriausio Dievo žodžio; o jį apleidus, apleidžiame Dievą, tikėjimą, išganymą ir viską, kas krikščioniška.
Kiek teisingiau Kristus mus įspėja, kad verčiau niekintume visą pasaulį!

Bet tu kalbi tokius dalykus, nes neskaitai arba nepastebi, kad tokia yra pastoviausia Dievo žodžio lemtis – kad dėl jo pasaulis maištauja. Tai aiškiai teigia Kristus: „Neatėjau (sako) atnešti taikos, bet kalavijo.“ Ir Luko evangelijoje: „Atėjau įžiebti ugnies žemėje.“ Ir Paulius 1 Kor 6: „Maištuose“ ir t. t.
Ir Pranašas antroje psalmėje tą patį gausiai liudija, teigdamas, kad tautos maištauja, gentys niršta, karaliai kyla, kunigaikščiai sąmokslauja prieš Viešpatį ir prieš Jo Kristų; tarytum sakytų: daugybė, aukštybė, turtai, galybė, išmintis, teisingumas ir visa, kas pasaulyje didinga, priešinasi Dievo žodžiui.
Pažiūrėk Apaštalų darbuose, kas vyksta pasaulyje dėl vieno Pauliaus (jau nekalbant apie kitus apaštalus) žodžio – kaip jis vienas sukelia ir pagonis, ir žydus, arba, kaip ten pat sako patys priešai, sudrumsčia visą pasaulį.
Elijo laikais nerimsta Izraelio karalystė, kaip skundžiasi karalius Ahabas. Koks sąmyšis buvo valdant kitiems pranašams? Kai visi žudomi arba užmėtomi akmenimis, kai Izraelis išvaromas į nelaisvę pas asirus, o Judas – į Babiloną. Argi tai buvo taika? Pasaulis ir jo dievas negali ir nenori pakęsti tikrojo Dievo žodžio, o tikrasis Dievas nenori ir negali tylėti. Kas gi belieka tiems dviem kariaujantiems dievams, jei ne sąmyšis visame pasaulyje?

Todėl norėti numalšinti tuos sąmyšius yra ne kas kita, kaip norėti panaikinti ir uždrausti Dievo žodį. Nes Dievo žodis ateina pakeisti ir atnaujinti pasaulio, kaskart kai ateina. Juk net pagonių rašytojai liudija, kad dalykų pokyčiai negali įvykti be judėjimo ir sąmyšio, netgi be kraujo. Krikščionių reikalas yra laukti ir pakęsti tai su tvirta dvasia, kaip sako Kristus: „Kai išgirsite apie karus ir karų gandus, neišsigąskite; tai turi įvykti pirmiau, bet tai dar ne pabaiga.“

Ir aš, jei nematyčiau tų sąmyšių, sakyčiau, kad Dievo žodžio pasaulyje nėra. Dabar, kai matau, džiaugiuosi iš širdies ir niekinu juos, būdamas visiškai tikras, kad popiežiaus karalystė su savo šalininkais grius, nes ją užpuolė būtent Dievo žodis, kuris dabar bėga.
Matau, žinoma, tave, mano Erazmai, daugelyje knygų besiskundžiantį tais sąmyšiais, prarasta taika ir santarve. Be to, daug bandai, kad tai išgydytum, gera (kaip aš tikiu) valia, bet iš tavo vaistų juokiasi ta podagra; čia iš tiesų, kaip sakai, plauki prieš srovę, tikriau, šiaudais gesini gaisrą. Liaukis skųstis, liaukis gydyti; tas sąmyšis dieviškai ir kilo, ir vyksta, ir nesiliaus, kol visus žodžio priešininkus padarys kaip gatvių purvą. Nors liūdna, kad reikia tave, tokį didį teologą, įspėti apie tai lyg mokinį, kai turėjai būti kitų mokytojas.

Čia tinka ta tavo gana graži sentencija: „Kai kurias ligas geriau pakęsti su mažesne blogybe, nei šalinti.“ Tas ligas vadink pakenčiamomis su mažesne blogybe – tuos sąmyšius, judėjimus, neramumus, maištus, sektas, nesutarimus, karus ir visa kita, dėl ko purtomas ir daužomas visas pasaulis dėl Dievo žodžio. Tai, sakau, kaip mažesnė blogybė (nes yra laikina) pakenčiama, nei senieji ir blogi papročiai, dėl kurių būtinai pražūtų visos sielos, jei nebūtų pakeistos Dievo žodžiu; o jį panaikinus, būtų atimtos amžinosios gėrybės – Dievas, Kristus, Dvasia.

Kiek gi geriau prarasti pasaulį, nei pasaulio Kūrėją Dievą, kuris vėl gali sukurti nesuskaičiuojamus pasaulius ir yra geresnis už begalę pasaulių? Koks gi laikinų dalykų palyginimas su amžinais?
Tad verčiau kęsti šiuos laikinos blogybės raupsus, nei kad išžudžius visas sielas ir amžinai pasmerkus, pasaulis būtų nuramintas ir išgydytas nuo tų sąmyšių jų krauju ir pražūtimi, kai viena siela negali būti atpirkta viso pasaulio kaina.

Turi gražių ir puikių palyginimų bei sentencijų, bet kai veiki šventuose dalykuose, taikai juos vaikiškai, netgi iškreiptai; nes šliauži pažeme ir nemąstai nieko, kas viršija žmogišką suvokimą. Juk tai, ką daro Dievas, nėra vaikiška, pilietiška ar žmogiška, bet dieviška, kas viršija žmogišką suvokimą.
Pavyzdžiui, tu nematai, kad tie sąmyšiai ir sektos plinta per pasaulį dievišku planu ir darbu, ir bijai, kad negriūtų dangus. O aš, Dievo malone, gerai matau, nes matau kitus, didesnius dalykus būsimame amžiuje, palyginus su kuriais šie atrodo lyg lengvo vėjelio švilpesys ar švelnus vandens čiurlenimas.

O dogmą apie išpažinties ir pasitenkinimo laisvę tu arba neigi, arba nežinai esant Dievo žodžiu. Tai kitas klausimas. Mes visgi žinome ir esame tikri, kad tai Dievo žodis, kuriuo teigiama krikščioniška laisvė, kad neleistume savęs įpainioti į vergystę žmonių tradicijoms ir įstatymams. Tą kitur gausiai mokėme, ir jei norėsi išbandyti, esame pasiruošę ir tau pasakyti, ar sukryžiuoti ginklus. Yra ne viena mūsų knygelė apie šiuos dalykus.

„Bet kartu meilėje reikia pakęsti ir laikytis popiežių įstatymų, jei taip galbūt be sąmyšio galėtų išsilaikyti ir amžinasis išganymas per Dievo žodį, ir pasaulio taika.“
Sakiau aukščiau: tai neįmanoma. Pasaulio kunigaikštis neleidžia popiežiui ir jo vyskupams laisvai laikytis jų įstatymų, bet ketina gaudyti ir rišti sąžines. To tikrasis Dievas negali pakęsti. Taip nesutaikoma nesantaika kovoja Dievo žodis ir žmonių tradicijos, ne kitaip kaip pats Dievas ir Šėtonas priešinasi vienas kitam, ir vienas griauna kito darbus bei griauna dogmas, tarytum du karaliai niokotų vienas kito karalystę.
„Kas ne su manimi, – sako Kristus, – tas prieš mane.“

O kad yra baimė, jog daugelis, kurie linkę į piktadarystes, piktnaudžiaus ta laisve – tai priskirk tiems sąmyšiams kaip dalį tų laikinų raupsų, toleruotinos blogybės. Ir neverta to taip vertinti, kad dėl jų piktnaudžiavimo sutramdymobūtų panaikintas Dievo žodis. Jei negalima išgelbėti visų, visgi išgelbėjami kai kurie, dėl kurių atėjo Dievo žodis; šie myli juo karščiau ir sutaria švenčiau.
Kokių gi blogybių ir anksčiau nedarė bedieviai žmonės, kai nebuvo jokio žodžio? Maža to, ką gero jie darė? Argi ne visada pasaulis tvino karais, apgaule, smurtu, nesantaika ir visais nusikaltimais? Taip, kad Michėjas geriausiąjį tarp jų lygina su erškėčiu; kaip manai, ką vadintų kitus?

Dabar gi atėjusiai Evangelijai pradedama primesti, kad pasaulis yra blogas, nors teisingiau būtų sakyti, kad gerojoje Evangelijoje išryškėja, koks blogas jis buvo, kai be Evangelijos gyveno savo tamsoje. Taip beraščiai priskiria raštui tai, kad jam klestint išryškėja jų nemokšiškumas. Tokia yra padėka, kuria atsilyginame gyvybės ir išganymo žodžiui.
Kaip manome, kokia baimė buvo tarp žydų, kai Evangelija atleido visus nuo Mozės įstatymo? Kiek laisvės čia atrodė leista blogiems žmonėms? Bet dėl to Evangelija nebuvo apleista, tačiau bedieviai palikti, o pamaldiesiems pasakyta, kad nenaudotų laisvės kaip progos kūnui.

Negalioja ir ta tavo patarimo ar vaisto dalis, kur sakai: „Leistina sakyti tiesą, bet naudinga ne bet kam, ne bet kada ir ne bet kokiu būdu.“ Ir gana netinkamai cituoji Paulių, kur jis sako: „Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga.“ (1 Kor 6, 12)
Mat Paulius ten kalba ne apie mokymą ar tiesos mokymą, kaip tu painioji jo žodžius ir tampai kur nori. Priešingai, jis nori, kad tiesa būtų sakoma visur, bet kuriuo metu, bet kokiu būdu, taip, kad jis džiaugiasi, jog Kristus skelbiamas net per progą ir pavydą, ir pačiu žodžiu viešai liudija: „Kad ir kokiu būdu Kristus būtų skelbiamas, aš džiaugiuosi.“ (Fil 1, 18)

Paulius kalba apie faktą ir mokymo naudojimą, būtent apie krikščioniškos laisvės pagyrūnus, kurie ieškodami savo naudos, nekreipė jokio dėmesio į papiktinimą ir silpnųjų įžeidimą.
Tiesa ir mokymas visada, viešai, pastoviai turi būti skelbiami, niekada neiškraipomi ar slepiami, nes juose nėra jokio papiktinimo; tai juk tiesumo lazda. Ir kas tau suteikė galią ar davė teisę krikščionišką mokymą rišti prie vietų, asmenų, laikų, priežasčių, kai Kristus nori, kad jis būtų kuo laisviausiai skelbiamas pasaulyje ir karaliautų?
„Nes Dievo žodis nėra surištas“, sako Paulius. O Erazmas suriš žodį? Dievas nedavė mums žodžio, kuris rinktųsi vietas, asmenis, laikus, kai Kristus sako: „Eikite į visą pasaulį“; jis nesako: „Eikite ten, o ten ne“, kaip Erazmas. Taip pat: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“; nesako: „Kai kuriems, o kai kuriems ne.“

Žodžiu, tu mums nurodai prosopolepsijas (atsižvelgimą į asmenis), topolepsijas (atsižvelgimą į vietas) ir tropolepsijas (atsižvelgimą į būdus), cherolepsijas (atsižvelgimą į laiką/progas) tarnaujant Dievo žodžiui, kai tuo tarpu viena didelė žodžio šlovės dalis yra ta, kad nėra (kaip sako Paulius) prosopolepsijos, ir Dievas neatsižvelgia į asmenis. Vėl matai, kaip neapgalvotai puoli prieš Dievo žodį, tarytum savo mintis ir patarimus iškeltum toli aukščiau jo.

Jei dabar tavęs paprašytume, kad atskirtum mums laikus, asmenis ir tiesos sakymo būdus, kada apibrėši? Pasaulis greičiau baigs savo laiką, nei tu nustatysi vieną tikrą taisyklę. Kur tuo tarpu lieka mokymo pareiga? Kur sielos, kurias reikia mokyti? Ir kaip galėtum, jei nežinai nei asmenų, nei laikų, nei būdų prasmės? Ir net jei geriausiai žinotum, visgi nepažįsti žmonių širdžių.
Nebent tau būdas yra toks: šis laikas, šis asmuo, kad mokytume tiesą taip, jog popiežius nepasipiktintų, imperatorius nesupyktų, kad nesusijaudintų vyskupai ir kunigaikščiai, kad nekiltų sąmyšiai ir judėjimai pasaulyje, kad daugelis nepasipiktintų ir netaptų blogesni. Koks tai patarimas, matei aukščiau. Bet norėjai taip tuščiais žodžiais parhetorikuoti, kad neatrodytų, jog nieko nesakai.

Kiek gi mes, vargšai žmonės, priskirtume Dievui tos garbės, kuris pažįsta visų širdis, jei Jis pats nurodytų tiesos sakymo būdą, asmenis ir laikus!
Juk Jis žino, ką, kada, kaip ir kam reikia sakyti. Dabar gi Jis nurodė taip, kad Jo Evangelija, būtina visiems, nebūtų apribota jokia vieta, jokiu laiku, bet būtų skelbiama visiems, visą laiką, visur. Ir aukščiau įrodžiau, kad tai, kas perduota Raštuose, yra tokie dalykai, kurie visiems atviri ir turi būti viešinami būtinai ir išganingai, kaip ir tavo Paraklezėje, geresniu tuomet nei dabar patarimu, pats nustatei.
Tie, kurie nenori išpirktų sielų, kaip popiežius su savaisiais, tegu riša Dievo žodį ir draudžia žmonėms gyvenimą bei dangaus karalystę, kad nei patys neįeitų, nei kitiems leistų įeiti; jų įtūžiui tu, Erazmai, šiuo savo patarimu pražūtingai tarnauji.

Toks pat apdairumas yra ten, kur toliau patari: „Nereikėtų viešai skelbti, jei kas nors susirinkimuose būtų nuspręsta klaidingai, kad nebūtų suteikta proga niekinti tėvų autoritetą.“
Žinoma, popiežius norėjo, kad tu tai pasakytum, ir girdi tai mieliau nei Evangeliją; jis būtų labai nedėkingas, jei tavęs vėl nepagerbtų kardinolo kepure ir pajamomis.
Bet tuo tarpu, Erazmai, ką darys sielos, surištos ir nužudytos tuo neteisingu statutu? Ar tai tau nieko nereiškia?
Bet tu nuolat manai arba apsimeti manąs, kad žmonių statutų galima be pavojaus laikytis kartu su grynu Dievo žodžiu.

Jei būtų galima, aš lengvai nueičiau į tavo pusę. Tad jei nežinai, sakau dar kartą: žmonių statutų negalima laikytis kartu su Dievo žodžiu. Nes jie riša sąžines, o šis jas išlaisvina; jie kovoja tarpusavyje kaip vanduo ir ugnis, nebent būtų laikomasi laisvai, tai yra kaip nerišančių. O to popiežius nenori ir negali norėti, nebent norėtų, kad jo karalystė žlugtų ir baigtųsi, nes ji laikosi tik sąžinių kilpomis ir pančiais, kurias Evangelija skelbia laisvas.
Todėl į tėvų autoritetą nereikia kreipti dėmesio, o neteisingai priimtus statutus (kokie yra visi, apibrėžti be Dievo žodžio) reikia suplėšyti ir išmesti, nes Kristus yra viršesnis už tėvų autoritetą.
Žodžiu, jei apie Dievo žodį taip manai, manai bedieviškai; jei apie kitus dalykus – mums nerūpi daugžodė tavo patarimo diskusija. Mes diskutuojame apie Dievo žodį.

Paskutinėje pratarmės dalyje, rimtai mus atgrasydamas nuo šios rūšies mokymo, manai beveik pasiekęs pergalę. „Kas (klausi) nenaudingiau, kaip pasauliui viešinti šį paradoksą: kad viskas, kas mūsų daroma, daroma ne laisva valia, bet gryna būtinybe? Ir tą Augustino mintį: kad Dievas veikia mumyse gėrį ir blogį, apdovanoja savo gerus darbus mumyse ir baudžia savo blogus darbus mumyse.“

Čia esi turtingas pateikdamas arba veikiau reikalaudamas priežasties. „Kokį (sakai) langą šis mirtingiesiems paskelbtas žodis atvertų į bedievystę? Kas iš blogųjų taisys savo gyvenimą? Kas tikės, kad yra Dievo mylimas? Kas kovos su savo kūnu?“
Stebiuosi, kad tokiame įkarštyje ir ginče neprisiminei ir nepasakei paties pagrindinio: kur tuomet liks laisvoji valia?

Mano Erazmai, vėl sakau ir aš: jei šiuos paradoksus laikai žmonių išradimais, ko ginčijiesi? Ko karščiuojiesi? Prieš ką kalbi? Argi šiandien pasaulyje yra kas nors, kas smarkiau pultų žmonių dogmas nei Liuteris? Tad šis įspėjimas mums netinka.

Jei gi tuos paradoksus laikai Dievo žodžiais, kur tavo gėda? Kur drovumas? Kur, nesakau jau tas Erazmo kuklumas, bet baimė ir pagarba, priklausanti tikrajam Dievui? Tu sakai, kad nieko nenaudingesnio negalima pasakyti už šį Dievo žodį?
Vadinasi, tavo Kūrėjas iš tavęs, savo kūrinio, mokysis, ką naudinga ir nenaudinga skelbti? Ir tas kvailas ar neapdairus Dievas iki šiol nežinojo, ką reikia mokyti, kol tu, Jo mokytojas, nenurodei jam būdo, kaip būti išmintingam ir įsakinėti? Tarytum Jis pats būtų nežinojęs, jei tu nebūtum pamokęs, kad iš šio paradokso seka tai, ką tu nurodai.

Tad jei Dievas norėjo, kad tokie dalykai būtų viešai sakomi ir skelbiami, ir nežiūrėjo, kas iš to seks, kas tu toks, kad draustum? Apaštalas Paulius Laiške romiečiams ne kampe, bet viešai ir viso pasaulio akivaizdoje, laisviausia burna, tuos pačius dalykus atvirai dėsto netgi dar kietesniais žodžiais, sakydamas: „Kuriuos nori, užkietina.“ Ir vėl: „Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę“ ir t. t.
Kas kietesnio (bet kūnui) už tą Kristaus žodį: „Daug pašauktų, maža išrinktų“? Ir vėl: „Aš žinau, kuriuos išsirinkau.“
Vadinasi, visa tai, pasak tavęs, yra tokie dalykai, kad nieko negalima pasakyti nenaudingiau, nes iš čia bedieviai žmonės esą nuslysta į neviltį, neapykantą ir piktžodžiavimą.

Čia, kaip matau, manai, kad Rašto tiesą ir naudą reikia vertinti ir spręsti pagal žmonių, ir toli gražu ne pačių pamaldžiausių, supratimą: kad tai, kas jiems patiks arba atrodys pakenčiama, tas pagaliau būtų tiesa, tai dieviška, tai išganinga; o kas priešingai – tas tuojau nenaudinga, klaidinga ir pražūtinga.
Ko sieki šiuo patarimu, jei ne to, kad Dievo žodžiai priklausytų, stovėtų ir griūtų nuo žmonių sprendimo ir autoriteto? Kai priešingai Raštas sako, kad nuo Dievo sprendimo ir autoriteto viskas stovi ir griūva, ir galiausiai visa žemė turi nutilti Viešpaties akivaizdoje.

Taip turėtų kalbėti tas, kuris įsivaizduotų gyvąjį Dievą esant ne ką kitą, kaip lengvabūdį ir neapdairį rėksnį, postringaujantį kokioje nors tribūnoje, kurio žodžius galima, jei nori, aiškinti kaip patinka, priimti ar atmesti, priklausomai nuo to, kaip matytų bedievius žmones jais paveiktus ar sujaudintus.
Čia aiškiai parodai, mano Erazmai, kaip „nuoširdžiai“ aukščiau įtikinėjai gerbti dieviškųjų sprendimų didybę.

Kai buvo kalbama apie Rašto dogmas ir nebuvo jokio reikalo gerbti paslėptus ir slaptus dalykus (nes tokių ten nėra), tuomet gana religingais žodžiais grasinai mums Korikijos urvais, kad neįsiveržtume smalsiai, ir beveik atbaidei nuo viso Rašto skaitymo, kurį skaityti taip ragina ir įtikinėja Kristus bei apaštalai, ir tu pats kitur.
Tačiau čia, kur priėjome ne prie Rašto dogmų ir ne prie Korikijos urvo, bet iš tiesų prie gerbtinų dieviškosios didybės paslapčių – būtent, kodėl Jis taip veikia, kaip pasakyta – čia, sulaužęs užtvaras, tu įsiverži beveik piktžodžiaudamas. Kiek pasipiktinimo rodai Dievui, kad negalima matyti tokio Jo teismo plano ir priežasties!
Kodėl čia neprisidengi tamsumais ir dviprasmiškumais? Kodėl pats nesusilaikai ir kitų neatbaidai nuo tyrinėjimo tų dalykų, kuriuos Dievas norėjo, kad mums būtų paslėpti ir kurių Raštuose neatskleidė?
Čia reikėjo uždengti burną pirštu, gerbti tai, kas paslėpta, garbinti didybės slaptus planus ir su Pauliumi šaukti: „O žmogau, kas tu toks, kad ginčijiesi su Dievu?“

„Kas, – klausi, – stengsis taisyti savo gyvenimą?“ Atsakau: nė vienas žmogus, ir negalės, nes tavo „taisytojų“ be Dvasios Dievas visai nevertina, nes jie yra veidmainiai. O išrinktieji ir pamaldieji bus pataisyti Šventosios Dvasios. Kiti, nepataisyti, pražus. Juk Augustinas sako ne tai, kad niekieno arba visų geri darbai vainikuojami, bet kai kurių; todėl nebus taip, kad nebūtų nė vieno, kuris taisytų savo gyvenimą.

„Kas tikės, – klausi, – kad yra Dievo mylimas?“ Atsakau: nė vienas žmogus netikės ir negalės; bet išrinktieji tikės. Kiti, netikintys, pražus, piktindamiesi ir piktžodžiaudami, kaip tu čia darai. Taigi nebus taip, kad nebūtų nė vieno, kuris tikėtų.

O kad šiomis dogmomis atveriamas langas į bedievystę – tebūnie, tegu tai priklauso tai aukščiau minėtai pakenčiamos blogybės raupsų daliai. Nepaisant to, tuo pačiu metu atveriami vartai į teisumą ir įėjimas į dangų, ir kelias pas Dievą pamaldiesiems ir išrinktiesiems.
Bet jei tavo patarimu susilaikytume nuo šių dogmų ir paslėptume nuo žmonių šį Dievo žodį, kad kiekvienas, apgautas klaidingo įsitikinimo dėl išganymo, neišmoktų bijoti Dievo ir nusižemtų, kad per baimę galiausiai ateitų į malonę ir meilę – tuomet puikiai uždarytume tavo langą, bet vietoj jo atvertume sau ir visiems vartus, netgi prarajas ir bedugnes ne tik į bedievystę, bet į pragaro gelmes. Taip patys neįeitume į dangų, ir kitiems įeiti neleistume.

<…>

Tačiau šio noro ar valios veikti jis negali savo jėgomis atsisakyti, sutramdyti ar pakeisti, bet tęsia norėdamas ir mėgdamas; net jei išoriškai jėga būtų priverstas daryti ką kita, visgi valia viduje lieka nusigręžusi ir pyksta ant to, kuris verčia ar priešinasi. Tačiau ji nepyktų, jei pasikeistų ir noriai paklustų prievartai. Tai mes dabar vadiname nekintamumo būtinybe: tai reiškia, kad valia negali pati savęs pakeisti ir pasukti kitur, bet veikiau dar labiau suerzinama norėti toliau, kai jai priešinamasi; tai įrodo jos pasipiktinimas. To nebūtų, jei ji būtų laisva arba turėtų laisvąją valią. Paklausk patirties, kokie neperkalbami yra tie, kurie prisirišę prie kokio nors dalyko! Arba, jei jie nusileidžia, tai nusileidžia dėl jėgos arba dėl didesnės naudos kitame dalyke, bet niekada nenusileidžia laisvai. Jei gi jie nėra prisirišę, jie leidžia viskam eiti ir vykti taip, kaip eina ir vyksta.

Ir atvirkščiai, iš kitos pusės: jei Dievas veikia mumyse, o valia, Dievo Dvasios pakeista ir švelniai įkvėpta, vėl grynu mėgimu, polinkiu ir savo noru nori bei daro gera – ne prievartaujama, taip, kad jokie priešingumai negalėtų jos pakeisti į ką kita, ir net pragaro vartai negalėtų nugalėti ar priversti, bet ji tęsia norėdama, mėgdama ir mylėdama gėrį, lygiai kaip anksčiau norėjo, mėgo ir mylėjo blogį. Tai vėlgi įrodo patirtis: kokie nenugalimi ir pastovūs yra šventi vyrai, kai jėga verčiami daryti ką kita – jie tik dar labiau paakinami norėti gėrio, lygiai kaip ugnis nuo vėjo labiau įsiliepsnoja nei užgęsta. Tad ir čia nėra jokios laisvės ar laisvosios valios pasisukti kitur arba norėti ko kito, kol žmoguje išlieka Dvasia ir Dievo malonė.

Trumpai tariant: jei esame pavaldūs šio pasaulio dievui, be tikrojo Dievo darbo ir Dvasios, esame laikomi belaisviai jo valiai (kaip Paulius sako Timotiejui), taip, kad negalime norėti nieko kito, tik to, ko nori jis. Mat jis yra tas galingasis, ginkluotas, kuris taip saugo savo kiemą, kad tie, kuriuos jis valdo, yra ramybėje, kad nesukeltų jokio judesio ar jausmo prieš jį; kitaip Šėtono karalystė, savyje susiskaldžiusi, neišsilaikytų (o Kristus tvirtina, kad ji laikosi). Ir tai mes darome norėdami ir mėgdami, pagal valios prigimtį, kuri, jei būtų verčiama, būtų ne valia. Nes prievarta veikiau yra (taip sakant) „ne-valia“ (noluntas).

Tačiau jei užklumpa stipresnis ir, jį nugalėjęs, paima mus kaip savo grobį, tuomet vėl per Jo Dvasią esame tarnai ir belaisviai (kas visgi yra karališka laisvė), kad norėtume ir darytume noriai tai, ko nori Jis.
Taip žmogiška valia yra pastatyta viduryje tarytum nešulinis gyvulys. Jei raitelis Dievas, ji nori ir eina ten, kur nori Dievas, kaip sako Psalmė: „Tapau kaip gyvulys ir aš visada su tavimi.“ Jei raitelis Šėtonas, ji nori ir eina ten, kur nori Šėtonas. Ir ne jos valioje yra bėgti prie kurio nors iš jojikų ar jo ieškoti, bet patys jojikai kaunasi, kad ją įgytų ir valdytų.

Ką pasakysi, jei iš tavo paties žodžių, kuriais teigi laisvąją valią, įrodysiu, kad jokios laisvosios valios nėra? Kad įtikinčiau, jog tu neapdairiai neigi tai, ką su tokiu dideliu apdairumu bandai patvirtinti? Iš tiesų, jei to nepadarysiu, prisiekiu, tebūnie atšaukta viskas, ką šioje knygoje rašau prieš tave, ir patvirtinta viskas, ką tavo Diatribė teigia ar klausia prieš mane.
Tu laisvąją valią padarai turinčią „labai menką jėgą“, ir tokią, kuri „be Dievo malonės yra visiškai neveiksminga“. Argi nepripažįsti?
Dabar klausiu ir reikalauju atsakymo: jei Dievo malonės nėra arba ji atskiriama nuo tos „labai menkos jėgos“, ką ji pati darys? „Ji neveiksminga (sakai) ir nedaro nieko gero.“

Vadinasi, ji nedarys to, ko nori Dievas arba Jo malonė, jei jau priėmėme, kad Dievo malonė nuo jos atskirta. O tai, ko nedaro Dievo malonė, nėra gera. Todėl seka, kad laisvoji valia be Dievo malonės yra visiškai ne laisva, bet nekintamai paimta į nelaisvę ir vergaujanti blogiui, kadangi ji negali viena pati atsigręžti į gėrį.
Tai nustačius, dovanoju tau: daryk laisvosios valios jėgą ne tik „labai menką“, daryk ją angelišką, daryk, jei gali, visiškai dievišką – bet jei visgi pridėsi tą nedžiuginantį priedą, kad be Dievo malonės ji yra „neveiksminga“, tuojau pat atimsi iš jos visą jėgą.

Kas yra neveiksminga jėga, jei ne visiškai jokios jėgos? Todėl sakyti, kad laisvoji valia egzistuoja ir turi kažkokią jėgą, bet neveiksmingą, yra tai, ką sofistai vadina prieštaravimu priedėlyje (oppositum in adiecto). Tarytum sakytum: laisvoji valia yra tai, kas nėra laisva. Lygiai taip pat, jei ugnį pavadintum šalta, o žemę – karšta. Tegu ugnis turi karščio jėgą, kad ir pragarišką, bet jei ji nedega ir nedegina, o šąla ir šaldo, aš jos nevadinsiu ne tik karšta, bet net ir ugnimi, nebent norėtum turėti nupieštą ar netikrą ugnį.

Tačiau jei laisvosios valios jėga vadintume tą savybę, kuria žmogus yra tinkamas būti pagautas Dvasios ir pripildytas Dievo malonės (kaip tas, kuris sukurtas amžinajam gyvenimui arba mirčiai), tai būtų pasakyta teisingai. Juk šią jėgą, tai yra tinkamumą, arba, kaip kalba sofistai, dispozicinę kokybę ir pasyvų tinkamumą, ir mes pripažįstame; kas gi nežino, kad ji nesuteikta medžiams ar žvėrims? Juk dangų sukūrė ne žąsims (kaip sakoma).

Tad lieka tvirtai nustatyta net tavo paties liudijimu: mes viską darome iš būtinybės, o laisva valia – nieko, kol laisvosios valios jėga yra niekas ir ji nedaro bei negali daryti gėrio, nesant malonės. Nebent „veiksmingumu“ nauja prasme norėtum vadinti „tobulumą“ – tarytum laisvoji valia galėtų pradėti ir norėti, bet negalėtų užbaigti; tačiau tuo aš netikiu, ir vėliau apie tai plačiau.
Dabar seka tai: laisvoji valia yra visiškai dieviškas vardas ir negali tikti niekam kitam, tik vienai dieviškai didybei. Nes ji gali ir daro (kaip gieda Psalmė) viską, ką nori, danguje ir žemėje. Jei tai priskiriama žmonėms, priskiriama ne ką teisingiau, nei jei jiems būtų priskirta pati dievystė – už kurią negali būti didesnės šventvagystės.

Todėl teologams derėjo susilaikyti nuo šio žodžio, kai norėjo kalbėti apie žmogišką galią, ir palikti jį vienam Dievui; be to, pašalinti jį iš žmonių lūpų ir kalbos, priskiriant jį kaip šventą ir garbingą vardą savo Dievui.
O jei jau būtinai norėjo priskirti kokią nors jėgą žmonėms, turėjo mokyti ją vadinti kitu vardu nei „laisvoji valia“, ypač kai mums žinoma ir akivaizdu, jog tuo žodžiu liaudis apgailėtinai apgaunama ir klaidinama, nes ji tuo žodžiu girdi ir supranta visai ką kita, nei mano ir diskutuoja teologai.

Juk žodis „laisvoji valia“ yra pernelyg didingas, platus ir pilnas; juo liaudis mano esant pažymėtą tokią jėgą (ko reikalauja ir žodžio jėga bei prigimtis), kuri gali laisvai pasisukti į abi puses ir kuriai jokia jėga nenusileidžia ir nėra pavaldi.
Bet jei jie žinotų, kad yra kitaip, ir kad tuo pažymima vos menkutė kibirkštėlė, ir ta pati visiškai neveiksminga viena pati, paimta į nelaisvę ir vergaujanti velniui – būtų stebuklas, jei jie mūsų neužmėtytų akmenimis kaip apgavikų ir suvedžiotojų, kurie viena sakome, o visai ką kita reiškiame; maža to, dar nė patys nesutariame ir nesusitariame, ką reiškiame. Juk tas, kuris kalba klastingai (sako Išminčius), yra nekenčiamas, ypač jei jis tai daro pamaldumo dalykuose, kur gresia pavojus amžinajam išganymui.

Taigi, praradę tokio šlovingo žodžio reikšmę ir dalyką – tikriau, niekada jo neturėję (ko norėjo pelagijonai, ir patys apgauti šio žodžio) – kodėl taip atkakliai laikomės tuščio žodžio, tikinčiai liaudžiai keldami pavojų ir ją apgaudinėdami? Tai ne kitokia išmintis, nei dabar karaliai ir kunigaikščiai pasilieka arba savinasi ir giriasi tuščiais karalysčių ir kraštų titulais, kai tuo tarpu yra beveik elgetos ir neturi nieko, kas būtų mažiau jų, nei tos karalystės ir kraštai.

Tačiau tai dar pakenčiama, kai jie nieko neapgauna ir nesuvedžioja, bet patys maitinasi savo tuštybe be jokios naudos. Bet čia – išganymo pavojus ir pati žalingiausia apgavystė.
Kas nesijuoktų arba veikiau nepradėtų nekęsti to nelaiku pasirodžiusio žodžių naujovės kūrėjo, kuris prieš visų vartoseną bandytų įvesti tokį kalbėjimo būdą: elgetą vadintų turtinguoju, ne todėl, kad jis turi kokių nors turtų, bet kad galbūt koks nors karalius galėtų jam padovanoti savųjų; ir darytų tai tarytum rimtai, be jokios kalbos figūros, tai yra be antifrazės ar ironijos?

Taip pat ligonį, sergantį mirtina liga, vadintų visiškai sveiku – taip, žinoma, nes kitas galėtų jam duoti savo sveikatą. Taip pat, jei visišką beraštį neišmanėlį vadintų labiausiai išsilavinusiu, nes kažkas kitas galbūt galėtų jam duoti mokslo.
Taip ir čia skamba: „Žmogus turi laisvąją valią“ – taip, žinoma, jei Dievas jam suteiktų savąją. Tokiu piktnaudžiavimu kalba bet kas apie bet ką galėtų girtis: pavyzdžiui, tas yra dangaus ir žemės valdovas, jei Dievas jam tai padovanotų.
Bet tai ne teologų, o komediantų ir apgavikų reikalas. Mūsų žodžiai turi būti tikslūs, tyri, blaivūs ir, kaip sako Paulius, sveiki bei nepriekaištingi.

Bet jei visai nenorime to žodžio atsisakyti (kas būtų saugiausia ir religingiausia), tuomet sąžiningai mokykime jį vartoti tik tiek, kad žmogui laisva valia būtų pripažįstama ne aukštesnių, bet tik žemesnių už save dalykų atžvilgiu. Tai yra, kad jis žinotų, jog savo sugebėjimuose ir valdose jis turi teisę naudotis, veikti ar neveikti pagal laisvą valią, nors ir tai valdoma vieno Dievo laisvos valios, kur Jam patinka.
Tačiau Dievo atžvilgiu, arba dalykuose, kurie susiję su išganymu ar pasmerkimu, jis neturi laisvosios valios, bet yra belaisvis, pavaldus ir vergas arba Dievo valios, arba Šėtono valios.

Tai pasakiau apie tavo pratarmės skyrius, kurie ir patys apima beveik visą bylą, ko gero, labiau nei sekantis knygelės dėstymas. Visgi jų santrauka buvo tokia, kurią būtų buvę galima išspręsti šia trumpa dilema: Tavo pratarmė skundžiasi arba Dievo žodžiais, arba žmonių žodžiais. Jei žmonių žodžiais – visa ji parašyta veltui ir mums nerūpi. Jei Dievo žodžiais – visa ji bedieviška.

Todėl būtų buvę naudingiau kalbėti apie tai, ar tie žodžiai, dėl kurių diskutuojame, yra Dievo, ar žmonių. Tačiau tai galbūt nagrinės sekanti įžanga ir pati diskusija.
O tai, ką rezgi pratarmės epiloge, nieko neįrodo. Pavyzdžiui, tai, ką vadini pasakomis ir nenaudingomis mūsų dogmomis, esą verčiau reiktų sekti Pauliaus pavyzdžiu ir mokyti nukryžiuotąjį Kristų, išmintį dėstyti tarp tobulųjų; kad Raštas turi savo kalbą, įvairiai priderintą pagal klausytojų būdą, tad manai, jog reikia palikti mokytojo apdairumui ir meilei mokyti tai, kas naudinga artimui.
Visa tai sakai netinkamai ir iš nežinojimo. Juk ir mes nieko kito nemokome, tik nukryžiuotąjį Jėzų.

Bet nukryžiuotasis Kristus atsineša su savimi visa tai, net ir tą išmintį tarp tobulųjų, nes tarp krikščionių nėra mokytina jokia kita išmintis, kaip tik ta, kuri paslėpta paslaptyje ir priklauso tobuliesiems – ne žydų ir įstatymo liaudies vaikams, kurie be tikėjimo giriasi darbais, kaip 1 Kor 2 mano Paulius. Nebent tu nori, kad „mokyti nukryžiuotąjį Kristų“ reikštų nieko kito, kaip tik tarti šiuos žodžius: „Kristus yra nukryžiuotas.“
O dėl to, kad „Dievas pyksta, niršta, nekenčia, sielojasi, gailisi, gailisi (dėl sprendimo), nors niekas iš to Dievui netinka“ – čia ieškoma mazgo melde (t. y. kuriamos problemos ten, kur jų nėra). Juk tai nedaro Rašto tamsaus ar priderintino įvairiems klausytojams, nebent kam nors patinka kurti tamsybes ten, kur jų nėra. Tai juk gramatiniai dalykai ir sudėlioti iš kalbos figūrų, kurias žino net vaikai. Tačiau šioje byloje mes kalbame apie dogmas, o ne apie gramatines figūras.

APIE ĮŽANGĄ

Taigi, ruošdamasis įžengti į diskusiją, žadi, kad remsiesi kanoniniais Raštais, kadangi „Liuteris nesileidžia saistomas jokio kito rašytojo autoriteto“.
Gerai, priimu pažadą, nors tu jį duodi ne tuo tikslu, kad tuos rašytojus laikytum nenaudingais bylai, bet kad neprisiimtum tuščio vargo.
Mat tu nelabai pritari šiam mano įžūlumui, ar kokiu vardu bepavadintume šį mano nusistatymą. Tave juk nemažai veikia tokia gausi virtinė labai mokytų vyrų, patvirtintų tiek amžių sutarimu; tarp jų buvo didžiausių Šventojo Rašto žinovų, taip pat švenčiausių vyrų, kai kurie kankiniai, daugelis garsūs stebuklais. Pridėk naujesnius teologus, tiek universitetų, susirinkimų, vyskupų, popiežių. Žodžiu: šioje pusėje stovi Išsilavinimas, talentas, daugybė, didybė, aukštybė, tvirtybė, šventumas, stebuklai ir kas tik nori.

O mano pusėje – vienas Viklifas ir dar Lorencas Vala (nors ir Augustinas, kurį praleidi, yra visas mano). Bet anie neturi jokio svorio prieš tuos. Belieka vienas Liuteris, privatus asmuo, neseniai gimęs, su savo draugais, tarp kurių nėra nei tiek išsilavinimo, nei tiek talento, nei daugybės, nei didybės, nei šventumo, nei stebuklų – nes jie negali išgydyti net raišo arklio. Jie demonstruoja Raštą, kuriuo visgi abejoja lygiai kaip ir kita pusė; be to, giriasi dvasia, kurios niekur neparodo. Ir kiti dalykai, kurių tu gali daug išvardinti kalbėdamas.

Vadinasi, pas mus nėra nieko, kaip vilkas pasakė prarytai lakštingalai: „Tu esi balsas, ir daugiau nieko.“ „Jie kalba, – sakai, – ir nori, kad jais būtų tikima vien dėl to.“
Pripažįstu, mano Erazmai, tu ne be pagrindo esi veikiamas visų šių dalykų. Aš pats daugiau nei dešimtmetį buvau jų taip veikiamas, kad nemanau buvus ką nors kitą, kas būtų lygiai taip jais paveiktas. Ir man pačiam buvo neįtikėtina, kad ši mūsų Troja, tiek laiko ir per tiek karų nenugalėta, kada nors galėtų būti paimta. Ir kviečiu Dievą liudytoju savo sielai: būčiau pasilikęs ir dar šiandien būčiau taip veikiamas, jei sąžinės spaudimas ir dalykų akivaizdumas nebūtų manęs privertę eiti į kitą pusę.

Gali, žinoma, įsivaizduoti, kad mano širdis ne akmeninė; o jei ir būtų akmeninė, visgi kovodama ir daužoma tokių bangų bei audrų ji galėjo ištirpti, kai drįsau daryti tai, ką padarius mačiau visą jų autoritetą (kuriuos išvardijai) užgriūvant man ant galvos tarytum tvanas.
Bet dabar ne vieta austi savo gyvenimo ar darbų istoriją; ir ne tam viso to ėmėmės, kad save girtume, bet kad išaukštintume Dievo malonę. Kas aš esu ir kokia dvasia bei tikslu buvau įtrauktas į šiuos dalykus, pavedu Tam, kuris žino, kad visa tai įvyko Jo, ne mano laisva valia – nors ir pats pasaulis jau seniai turėjo tai pajusti.

Ir šia įžanga tu mane tikrai įstumi į nemalonią padėtį, nes jei savęs negirsiu ir tiek tėvų nepeiksiu, nelengvai išsisuksiu. Bet pasakysiu trumpai: išsilavinimu, talentu, daugybe, autoritetu ir visais kitais dalykais aš, net tavo paties sprendimu, nusileidžiu.
Tačiau jei paklausčiau tavęs, kas yra dvasios parodymas, kas stebuklai, kas šventumas – kiek pažįstu tave iš tavo laiškų ir knygų, atrodysi per didelis neišmanėlis ir nemokša, kad galėtum parodyti bent skiemenį. Arba jei spausčiau ir pareikalaučiau, kurį gi tarp visų tų, kuriais giriesi, gali užtikrintai nurodyti buvus ar esant šventą, ar turėjusį dvasią, ar dariusį tikrus stebuklus – manau, daug, bet veltui prakaituotum.
Daug kalbi dalykų, perimtų iš papročio ir viešų kalbų, kuriais pats netiki – kiek daug jie prarastų pasitikėjimo ir autoriteto, jei būtų pašaukti į sąžinės teismą! Teisinga patarlė: „Daugelis žemėje laikomi šventaisiais, kurių sielos yra pragare.“

Bet dovanokime tau, jei nori: tebūnie jie visi buvo šventi, visi turėjo dvasią, visi darė stebuklus (nors tu to neprašai). Pasakyk man tai: ar laisvosios valios vardu ar jėga, ar tam, kad patvirtintų laisvosios valios dogmą, kas nors iš jų buvo šventas, gavo dvasią, darė stebuklus?
„Jokiu būdu, – pasakysi, – bet Jėzaus Kristaus vardu ir jėga bei dėl Kristaus dogmos visa tai buvo daroma.“ Kodėl gi tuomet jų šventumą, dvasią, stebuklus pateiki laisvosios valios dogmai, dėl kurios jie nebuvo duoti ir daromi?

Vadinasi, tie stebuklai, dvasia ir šventumas priklauso mums – tiems, kurie skelbiame Jėzų Kristų, o ne žmonių jėgas ar darbus. Kas gi nuostabaus, jei tie, kurie buvo šventi, dvasiniai, stebuklingi, kartais nugalėti kūno, kalbėjo ir veikė pagal kūną, kai tai ne kartą nutiko net patiems apaštalams prie paties Kristaus?
Juk ir tu neneigi, bet teigi, kad laisvoji valia yra ne dvasios ar Kristaus reikalas, bet žmogiškas; tad dvasia, kuri buvo pažadėta Kristui pašlovinti, jokiu būdu negali skelbti laisvosios valios.

Tad jei tėvai kartais skelbė laisvąją valią, jie tikrai kalbėjo iš kūno (nes buvo žmonės), ne iš Dievo Dvasios; juo labiau jie nedarė stebuklų dėl jos. Todėl netinkamas tavo rėmimasis tėvų šventumu, dvasia ir stebuklais, nes jais įrodoma ne laisvoji valia, bet Jėzaus Kristaus dogma – prieš laisvosios valios dogmą.

Bet pirmyn, jūs, kurie esate už laisvąją valią ir teigiate, kad tokia dogma yra tiesa, tai yra, atėjusi iš Dievo Dvasios: visgi, sakau, parodykite dvasią, pateikite stebuklus, pademonstruokite šventumą!
Tikrai jūs, kurie teigiate, esate tai skolingi mums, neigiantiems. Iš mūsų, kurie neigiame, dvasia, šventumas, stebuklai neturi būti reikalaujami; iš jūsų, kurie teigiate – turi. Nes neiginys nieko neteigia, nieko nėra, nieko neprivalo įrodyti ir neturi būti įrodinėjamas. Teiginys turi būti įrodytas.

Jūs teigiate laisvosios valios jėgą esant žmogišką dalyką, bet iki šiol nematyta ir negirdėta jokio stebuklo iš Dievo už jokią žmogiško dalyko dogmą, tik už dieviško dalyko dogmą. O mums įsakyta nepriimti visiškai jokios dogmos, kuri nėra pirmiau patvirtinta dieviškais ženklais (Įst 18, 22). Maža to, Raštas vadina žmogų tuštybe ir melu – o tai yra ne kas kita, kaip kad visi žmogiški dalykai yra tušti ir melagingi (Mok 1, 2).
Pirmyn tad! Pirmyn, sakau, įrodykite, kad jūsų dogma apie žmogišką tuštybę ir melą yra tiesa!

Kur čia dvasios parodymas? Kur šventumas? Kur stebuklai? Talentas, išsilavinimas, autoritetas – tai matau, bet tuos dalykus Dievas davė ir pagonims.
Visgi mes neversime jūsų daryti didelių stebuklų, nei gydyti raišo arklio, kad nesiteisintumėte kūnišku amžiumi (nors Dievas savo dogmas paprastai tvirtina stebuklais neatsižvelgdamas į kūnišką amžių, nes Jis nėra veikiamas kūniško amžiaus nuopelnų ar nenuopelnų, bet vien gailestingumo, malonės ir meilės sieloms, kurias reikia sutvirtinti solidžia tiesa Jo garbei).

Suteikiama jums galimybė padaryti kad ir patį mažiausią stebuklą. Aš, norėdamas paerzinti jūsų Baalą, tyčiojuosi ir provokuoju: sukurkite bent vieną varlę laisvosios valios vardu ir jėga – o jų pagonys ir bedieviai magai Egipte galėjo sukurti daugybę. Aš neapsunkinsiu jūsų utėlių kūrimu, kurių anie negalėjo išgauti.
Pasakysiu dar lengviau: pagaukite bent vieną blusą ar utėlę (kadangi jūs gundote mūsų Dievą ir juokiatės dėl raišo arklio gydymo), ir sujungę visas jėgas, sutelkę visas pastangas – tiek jūsų Dievo, tiek visų jūsų – jei galėsite ją užmušti laisvosios valios vardu ir jėga, būkite nugalėtojai, ir jūsų byla tebūna apginta. Mes tuojau pat ateisime pagarbinti to Dievo, nuostabaus utėlės žudiko.
Ne todėl, kad neigčiau, jog jūs galite ir kalnus kilnoti; bet todėl, kad viena yra sakyti, jog kažkas padaryta laisvosios valios jėga, o kita – tai įrodyti.

Ką pasakiau apie stebuklus, tą patį sakau apie šventumą. Jei galėsite tokioje virtinėje amžių, vyrų ir visko, ką paminėjai, parodyti vieną darbą (kad ir šiaudo pakėlimą nuo žemės) arba vieną žodį (kad ir skiemenį „My“), arba vieną mintį (kad ir patį silpniausią atodūsį) iš laisvosios valios jėgos, kuriuo jie arba prisiartino prie malonės, arba kuriuo nusipelnė dvasios, arba kuriuo gavo atleidimą, arba kuriuo ką nors veikė su Dievu, kad ir patį mažiausią dalyką (tyliu apie tai, kuriuo būtų pašventinti) – vėl būkite nugalėtojai, o mes – nugalėti. Iš jėgos (sakau) ir laisvosios valios vardo.

Juk tai, kas vyksta žmonėse dieviško kūrimo jėga, turi gausius Rašto liudijimus. Ir jūs būtinai turite tai parodyti, kad neatrodytumėte juokingi mokytojai, kurie su tokiu pasipūtimu ir autoritetu skleidžiate pasaulyje dogmas apie dalyką, kurio negalite pateikti jokio įrodymo. Juk tai bus vadinama sapnais, po kurių nieko neseka – o tai yra didžiausia gėda tokiems ir tiek amžių gyvenusiems mokytiems, šventiems ir stebuklus dariusiems vyrams.

Tuomet mes jums parodysime stoikus, kurie, nors ir patys aprašė išminčių, kokio niekada nematė, visgi bandė išreikšti bent kokią dalį. Jūs visiškai nieko, net savo dogmos šešėlio negalite išreikšti.
Taip sakau apie dvasią: jei iš visų laisvosios valios teigėjų galite parodyti vieną, kuris turėjo bent tiek dvasios stiprybės ar jausmo, kad laisvosios valios vardu ir jėga būtų galėjęs paniekinti vieną skatiką, atsisakyti vieno kąsnio, pakęsti vieną įžeidimo žodį ar ženklą (nes apie turtų, gyvybės, garbės paniekinimą nieko nesakysiu) – vėl pasiimkite palmės šakelę, ir mes mielai pasiduosime.

Ir būtent tai jūs, kurie tokia pilna burna giriatės laisvosios valios jėga, turite mums pateikti; kitaip atrodysite vėl sprendžiantys apie ožio vilną, arba kaip tas, kuris tuščiame teatre žiūri vaidinimą.
Aš gi jums lengvai parodysiu priešingai: kad šventi vyrai, kuriais giriatės, kaskart, kai eina melstis Dievui ar su Juo bendrauti, eina visiškai pamiršę savo laisvąją valią, nusivylę savimi ir šaukdamiesi nieko kito, tik vienos ir grynos malonės, kuri toli gražu skiriasi nuo nuopelnų. Toks dažnai buvo Augustinas, toks Bernardas, kai mirdamas sakė: „Praradau savo laiką, nes prarastai gyvenau.“

Nematau čia minima jokios jėgos, kuri prisiartintų prie malonės, bet matau kaltinimą visos jėgos, kad ji buvo tik nusigręžusi. Nors tie patys šventieji kartais diskutuodami kitaip kalbėjo apie laisvąją valią. Matau, kad visiems taip nutiko: jie vienokie, kai užsiėmę žodžiais ar ginčais, ir kitokie, kai jausmais ir darbais. Ten jie kalba kitaip, nei jautėsi anksčiau; čia jie jaučiasi kitaip, nei kalbėjo anksčiau. Tačiau žmones, tiek pamaldžius, tiek bedievius, reikia vertinti veikiau pagal jausmą (širdies nuostatą) nei pagal kalbą.

Bet dovanojame jums dar daugiau: nereikalaujame stebuklų, dvasios, šventumo. Grįžkime prie pačios dogmos. Prašome tik to, kad bent jau nurodytumėte mums, kokį gi darbą, kokį žodį, kokią mintį ta laisvosios valios jėga sujudina, bando ar daro, kad prisiartintų prie malonės.
Juk nepakanka sakyti: „Yra jėga, yra jėga, yra kažkokia laisvosios valios jėga.“ Kas gi lengviau pasakoma? Ir tai nėra labai mokytų bei švenčiausių, tiek amžių patvirtintų vyrų reikalas, bet (kaip sako vokiečių patarlė) reikia įvardyti vaiką – apibrėžti, kas yra ta jėga, ką ji daro, ką pakenčia (patiria), kas vyksta.

Pavyzdžiui (kalbėsiu labai grubiai), klausiama šito: ar ta jėga privalo, ar bando arba melstis, arba pasninkauti, arba dirbti, arba varginti kūną, arba duoti išmaldą, arba daryti ką kitą panašaus? Juk jei tai jėga, ji imsis kokio nors darbo.
Bet čia jūs esate nebylesni už Serifo varles ir žuvis. Ir kaipgi jūs apibrėžtumėte, kai savo pačių liudijimu esate vis dar netikri dėl pačios jėgos, nesutariantys tarpusavyje ir nepastovūs patys sau? Kas bus iš apibrėžimo, kai pats apibrėžiamasis dalykas savyje neturi pastovumo?

Bet tebūnie, kad po Platono metų (t. y. po ilgo laiko) kada nors tarp jūsų bus sutarta dėl pačios jėgos; tuomet tebūnie apibrėžta, kad jos darbas yra melstis, pasninkauti ar kas nors tokio, kas dar galbūt slypi Platono idėjose. Kas mus padarys tikrus, kad tai yra tiesa, kad tai patinka Dievui ir kad mes saugiai elgiamės teisingai? Ypač kai patys pripažįstate, jog tai žmogiškas dalykas, kuris neturi Dvasios liudijimo, nes jis buvo aptarinėjamas filosofų ir buvo pasaulyje dar prieš ateinant Kristui ir atsiunčiant Dvasią iš dangaus. Tad visiškai tikra, kad ši dogma ne atsiųsta iš dangaus, bet jau anksčiau gimusi iš žemės; todėl reikia didelio liudijimo, kad būtų patvirtinta esanti tikra ir teisinga.

Tad tebūnie: mes esame privatūs ir mūsų mažai, o jūs – viešieji (muitininkai/publicani – žodžių žaismas su „public“) ir jūsų daug; mes nemokšos, jūs labai mokyti; mes grubūs, jūs labai talentingi; mes gimę vakar, jūs senesni už Deukalioną; mes niekada nepriimti, jūs patvirtinti tiek amžių. Galiausiai, mes nusidėjėliai, kūniški, tingūs, o jūs – šventumu, dvasia, stebuklais keliantys baimę net patiems demonams.
Visgi bent jau turkų ir žydų teisę mums suteikite – kad pareikalautume jūsų dogmos pagrindimo, ką jums liepė jūsų Petras. O reikalaujame labai kukliai: būtent, nereikalaujame, kad ji būtų įrodyta šventumu, dvasia, stebuklais – nors pagal jūsų teisę galėtume, nes patys to reikalaujate iš kitų.

Maža to, dovanojame ir tai: kad nepateiktumėte jokio fakto, žodžio ar minties pavyzdžio savo dogmoje, bet tik ją mokytumėte, pačią dogmą bent paaiškintumėte – ką norite, kad per ją būtų suprantama, kokia forma. Jei jūs nenorite ar negalite, bent jau mes pabandysime pateikti jos pavyzdį.
Sekite kad ir popiežiumi su savaisiais, kurie sako: „Ką sakome – darykite, bet pagal mūsų darbus nedarykite.“

Taip ir jūs sakykite: kokio darbo reikalauja ta jėga, kad jis būtų daromas; mes susijuosime, palikę jus ramybėje. Argi bent to iš jūsų neišgausime?
Kuo jūsų daugiau, kuo jūs senesni, kuo didesni ir kuo visais vardais viršesni už mus, tuo jums gėdingiau, kad mums, kurie visais būdais esame niekas prieš jus, bet norime sužinoti ir vykdyti jūsų dogmą, negalite įrodyti nei stebuklu (kad ir užmuštos utėlės), nei kokiu nors dvasios jausmėliu, nei kokiu nors šventumo darbeliu; maža to, negalite parodyti nė vieno fakto ar žodžio pavyzdžio. Ir galiausiai (kas yra negirdėta) negalite paaiškinti nei pačios dogmos formos ar supratimo, kad bent jau galėtume mes sekti.

O, šaunūs laisvosios valios mokytojai! Kas gi jūs dabar esate, jei ne balsas, ir daugiau nieko? Kur dabar yra tie, Erazmai, kurie giriasi dvasia, bet nieko neparodo; kurie tik kalba, ir tuojau pat nori, kad jais būtų tikima? Argi ne tavieji yra tokie, taip iškelti į dangų? Kurie net nepasakote, o tiek daug giriatės ir reikalaujate.
Todėl prašome per Kristų, mano Erazmai, tu su savaisiais, bent jau leiskite mums, atbaidytiems savo sąžinės pavojaus, iš baimės drebėti arba bent jau atidėti pritarimą dogmai, kurią tu pats matai esant niekuo kitu, kaip tik tuščiu balsu ir skiemenų triukšmu, būtent: „Yra laisvosios valios jėga, yra laisvosios valios jėga“ – net jei pasiektumėte viršūnę ir visi jūsų dalykai būtų įrodyti bei pastovūs.

Be to, vis dar netikra tarp pačių taviškių, ar tas žodis yra, ar nėra, kai jie patys tarpusavyje nesutaria ir patys sau nėra pastovūs. Tai labai neteisinga, veikiau labai apgailėtina, kad vienu žodelio fantomu, ir tuo pačiu netikru, kankinamos mūsų sąžinės, kurias Kristus atpirko savo krauju.
Ir jei mes neleidžiamės kankinami, esame kaltinami negirdėta puikybe, kad paniekinome tiek tėvų per tiek amžių, kurie teigė laisvąją valią; kai tuo tarpu teisingiau būtų sakyti, kaip matai iš to, kas pasakyta, jog jie apie laisvąją valią visiškai nieko neapibrėžė. Tačiau prisidengiant jų pretekstu ir vardu iškeliama laisvosios valios dogma, kurios visgi negali parodyti nei pavidalo, nei vardo, ir taip melagingu žodžiu apgaudinėja pasaulį.

Ir čia, Erazmai, mes kreipiamės į tavo paties patarimą: tu aukščiau patarei, jog tokius klausimus reikia praleisti ir verčiau mokyti nukryžiuotąjį Kristų bei tai, ko pakanka krikščioniškam pamaldumui. Juk mes to jau seniai siekiame ir tai darome. Ko gi mes siekiame kito, jei ne to, kad karaliautų krikščioniško mokymo paprastumas ir tyrumas, palikus ir apleidus tuos dalykus, kurie žmonių buvo greta sugalvoti ir įvesti?
Tačiau tu, kuris mums patari tokius dalykus, pats to nedarai, veikiau darai priešingai: rašai Diatribes, aukštini popiežių dekretus, giriesi žmonių autoritetu ir viską bandai, kad nutemptum mus į tuos svetimus ir Šventajam Raštui tolimus bei nebūtinus sūkurius, kad žmonių priedais sugadintume ir supainiotume krikščioniško pamaldumo paprastumą ir nuoširdumą.

Iš to lengvai suprantame, kad tu tuos dalykus mums patarei ne iš širdies ir nieko rimtai nerašai, bet pasitiki, jog tuščiais savo žodžių burbulais gali vesti pasaulį kur tik nori. Ir visgi niekur nevedi, nes visiškai nieko nesakai, tik vienus prieštaravimus visur ir viskame; tad labai teisingai pasakė tas, kuris tave pavadino pačiu Protėjumi arba Vertumnu. Arba kaip Kristus sako: „Gydytojau, pats pasigydyk.“ Gėda mokytojui, kurį kaltė pasmerkia jį patį.

Taigi, kol neįrodysite savo teiginio, mes liekame prie savo neiginio. Ir netgi teisiant visam tam šventųjų chorui, kuriuo tu giriesi, arba veikiau visam pasauliui, mes drįstame ir didžiuojamės, kad to, kas yra niekas ir ko negalima užtikrintai parodyti kas tai yra, mes privalome nepriimti.
Ir kad jūs visi esate apimti neįtikėtino pasipūtimo ar beprotybės, reikalaudami iš mūsų tai priimti be jokios priežasties, tik todėl, kad jums – daugybei, didiesiems, seniesiems – patinka teigti tą dalyką, kuris, kaip patys pripažįstate, yra niekas. Tarytum tai būtų dalykas, vertas krikščionių mokytojų: žaisti su vargšais žmonėmis pamaldumo dalyke tuo, kas yra niekas, lyg tai būtų labai svarbu išganymui.

Kur dabar tas graikų talentų aštrumas, kuris iki šiol bent jau kurdavo melus su gražia išvaizda? Čia jis meluoja atvira ir nuoga kalba?
Kur tas lotyniškas darbštumas, prilygstantis graikiškajam, kuris taip žaidžia ir yra apgaunamas pačiu tuščiausiu žodžiu?
Tačiau taip nutinka neapdairiems arba piktiems knygų skaitytojams: kai tai, kas tėvuose ir šventuosiuose yra silpnybė, jie paverčia aukščiausiu autoritetu, tad kaltė tenka ne autoriams, bet skaitytojams.
Lygiai taip pat, jei kas nors, remdamasis šventojo Petro šventumu ir autoritetu, tvirtintų, jog viskas, ką šv. Petras kada nors pasakė, yra tiesa, ir bandytų įtikinti esant tiesa net ir tai, ką jis Mt 16 sk. iš kūno silpnumo patarė Kristui (kad nekentėtų), arba tai, kur jis liepė Kristui pasitraukti nuo jo iš valties, ir daugelį kitų dalykų, dėl kurių jį barė pats Kristus.

Tokie žmonės panašūs į tuos, kurie juoko dėlei tauzija, esą ne viskas tiesa, kas yra Evangelijoje, ir griebiasi tos vietos Jn 8, kur žydai sako Kristui: „Argi ne tiesą sakome, kad tu samarietis ir turi demoną?“ Arba tos: „Jis vertas mirties.“ Arba tos: „Mes radome šitą klaidintantį mūsų tautą ir draudžiantį mokėti mokesčius ciesoriui.“
Tą patį daro (nors ir su kitu tikslu bei ne ta valia, kaip anie, bet iš aklumo ir nežinojimo) laisvosios valios teigėjai. Jie iš tėvų paima tai, ką šie, suklydę dėl kūno silpnumo, pasakė laisvosios valios naudai, ir tai paima taip, kad net priešpastato tam, ką tie patys tėvai kitoje vietoje dvasios stiprybėje pasakė prieš laisvąją valią. Ir tuojau pat spaudžia bei verčia, kad tai, kas geriau, nusileistų tam, kas blogiau.

Taip atsitinka, kad jie suteikia autoritetą blogesniems pasakymams, nes šie atitinka jų kūno mąstymą, ir atima jį iš geresnių, nes šie prieštarauja jų kūno mąstymui.
Kodėl verčiau nepasirenkame to, kas geriau? Juk tėvų raštuose tokių dalykų daug. Kad pateikčiau kokį pavyzdį: kas gali būti pasakyta kūniškiau, veikiau bedieviškiau, šventvagiškiau ir piktžodžiau, nei tai, ką paprastai sako Jeronimas: „Mergystė pripildo dangų, santuoka – žemę“? Tarytum patriarchams, apaštalams ir krikščionių sutuoktiniams priklausytų žemė, o ne dangus, arba vestalėms mergelėms tarp pagonių be Kristaus priklausytų dangus?

Ir visgi šiuos ir panašius dalykus iš tėvų renka sofistai, kai rungiasi skaičiumi, o ne sprendimu, kad suteiktų jiems autoritetą. Taip padarė tas neskanus Faberis iš Konstanco, kuris tą savo „perlą“, tai yra Augėjo arklidę, neseniai padovanojo visuomenei, kad pamaldiesiems ir mokytiesiems būtų nuo ko pykinti ir vemti.

Šiais dalykais atsakau į tą vietą, kur sakai: „Neįtikėtina, kad Dievas savo Bažnyčioje būtų leidęs klysti tiek amžių ir nė vienam savo šventųjų nebūtų apreiškęs to, ką mes tvirtiname esant evangelinio mokymo pagrindu.“
Pirma, mes nesakome, kad Dievas toleravo šią klaidą savo Bažnyčioje ar kokiame nors savo šventajame. Juk Bažnyčia valdoma Dievo Dvasios, šventieji vedami Dievo Dvasios (Rom 8). Ir Kristus pasilieka su savo Bažnyčia iki pasaulio pabaigos. Ir Dievo Bažnyčia yra tiesos stulpas ir atrama.

Tai, sakau, mes žinome. Juk taip skelbia ir visų mūsų Tikėjimo išpažinimas: „Tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią“ – tad neįmanoma, kad ji klystų net mažiausiame straipsnyje.
Ir net jei pripažintume, kad kai kurie išrinktieji visą gyvenimą buvo laikomi klaidoje, visgi prieš mirtį jiems būtina sugrįžti į kelią, nes Kristus sako Jn 10: „Niekas jų neišplėš iš mano rankos.“
Bet čia yra vargas, čia darbas: užtikrintai nustatyti, ar tie, kuriuos tu vadini Bažnyčia, yra Bažnyčia; arba veikiau, ar klydę visą gyvenimą, jie galiausiai prieš mirtį buvo sugrąžinti.

Juk iš to, kad Dievas leido klysti visiems tiems, kuriuos tu mini toje ilgoje amžių virtinėje – tiems labai mokytiems vyrams – iškart neseka, jog Jis leido klysti savo Bažnyčiai.
Pažiūrėk į Dievo tautą Izraelį: ten per tokį ilgą laiką ir tokioje daugybėje karalių nepriskaičiuojama nė vieno karaliaus, kuris nebūtų klydęs. O valdant pranašui Elijui visi ir viskas, kas toje tautoje buvo vieša, taip nukrypo į stabmeldystę, kad jis manė likęs vienas; kai tuo tarpu, kai karaliai, kunigaikščiai, kunigai, pranašai ir viskas, kas galėjo vadintis tauta ar Dievo Bažnyčia, ėjo į pražūtį, Dievas pasiliko sau septynis tūkstančius, kurių niekas nematė ir nežinojo esant Dievo tauta.

Kas gi tad drįstų neigti ir dabar, kad Dievas po tais kunigaikščiais vyrais (nes tu mini tik viešos tarnystės ir vardo vyrus) minioje išsaugojo sau Bažnyčią, o visus anuos, Izraelio karalystės pavyzdžiu, leido pražūti? Juk Dievui būdinga supančioti Izraelio išrinktuosius (galinguosius) ir nužudyti jų riebiuosius (Ps 78), bet išsaugoti Izraelio nuosėdas ir likutį, kaip sako Izaijas.

Kas nutiko valdant pačiam Kristui, kai visi apaštalai pasipiktino, o Jį patį visa tauta paneigė ir pasmerkė, išsigelbėjus vos vienam kitam Nikodemui ir Juozapui, bei plėšikui ant kryžiaus? Argi anie tuomet vadinosi Dievo tauta? Jie iš tiesų buvo Dievo tautos likutis, bet nebuvo taip vadinami; o tie, kurie taip vadinosi, nebuvo.
Kas žino, galbūt per visą pasaulio eigą nuo pat pradžios Dievo Bažnyčios būklė visada buvo tokia, kad vieni vadinosi Dievo tauta ir šventaisiais, bet nebuvo, o kiti tarp jų buvo kaip likutis ir nebuvo, bet nesivadino tauta ar šventaisiais, kaip rodo Kaino ir Abelio, Izmailo ir Izaoko, Ezavo ir Jokūbo istorija?

Pažiūrėk į arijonų laikus, kai visame pasaulyje išliko vos penki katalikų vyskupai, ir tie patys išvaryti iš savo sostų, o visur viešu Bažnyčios vardu ir pareigomis viešpatavo arijonai. Nepaisant to, po tais eretikais Kristus išsaugojo savo Bažnyčią, bet taip, kad ji mažiausiai atrodė ar buvo laikoma Bažnyčia.
Popiežiaus karalystėje parodyk vieną vyskupą, atliekantį savo pareigą; parodyk vieną susirinkimą, kuriame būtų svarstomi pamaldumo dalykai, o ne palijai, rangai, mokesčiai ir kiti profaniški niekai, kurių priskirti Šventajai Dvasiai negali niekas, nebent beprotis. Ir vis dėlto jie vadinami Bažnyčia, nors visi, bent jau taip gyvenantys, yra pražuvę ir mažiausiai panašūs į Bažnyčią.

Tačiau po jais Jis išsaugojo savo Bažnyčią, bet taip, kad ji nebuvo vadinama Bažnyčia. Kiek šventųjų, manai, per kelis amžius sudegino ir nužudė vien tie „eretinio piktumo inkvizitoriai“? Kaip antai Janą Husą ir panašius, kurių laikais neabejotina, jog gyveno daug šventų vyrų ta pačia dvasia.
Kodėl verčiau nesistebi tuo, Erazmai, kad nuo pasaulio pradžios tarp pagonių visada buvo puikesnių talentų, didesnio išsilavinimo, karštesnio uolumo nei tarp krikščionių ar Dievo tautų? Kaip pats Kristus pripažįsta, kad šio amžiaus vaikai yra sumanesni už šviesos vaikus.

Kuris krikščionis talentu, išsilavinimu, kruopštumu gali lygintis bent su vienu Ciceronu (jau nekalbant apie graikus)? Ką gi sakysime sutrukdžius, kad nė vienas iš jų negalėjo pasiekti malonės, nors jie tikrai naudojo laisvąją valią visomis jėgomis? Kas drįstų sakyti, kad tarp jų nebuvo nė vieno, kuris su didžiausiu uolumu būtų siekęs tiesos? Ir visgi tenka teigti, kad nė vienas nepasiekė.

Ar ir čia sakysi esant neįtikėtina, kad Dievas tiek daug ir tokių didžių vyrų per visą pasaulio eigą paliko ir leido veltui stengtis? Tikrai, jei laisvoji valia būtų buvusi kas nors arba ką nors galėjusi, ji turėjo būti ir galėti tuose vyruose, bent viename pavyzdyje. Bet ji nieko negalėjo, veikiau visada galėjo priešingai; tad šiuo vienu argumentu galima pakankamai įrodyti, kad laisvoji valia yra niekas, nes nuo pasaulio pradžios iki pabaigos negalima parodyti jokio jos ženklo.

Bet grįžtu prie temos. Kas nuostabaus, jei Dievas leidžia visiems Bažnyčios didiesiems eiti savais keliais (kaip Jis leido eiti savais keliais visoms tautoms, kaip sako Paulius Apaštalų darbuose)?
Dievo Bažnyčia, mano Erazmai, nėra toks paprastas dalykas kaip vardas „Dievo Bažnyčia“; ir Dievo šventieji nesutinkami taip dažnai, kaip šis vardas „Dievo šventieji“. Tai perlas ir kilnūs brangakmeniai, kurių Dvasia nemėto kiaulėms, bet, kaip vadina Raštas, laiko paslėptus, kad bedievis neregėtų Dievo šlovės. Kitaip, jei jie būtų visiems viešai žinomi, kaip galėtų būti, kad jie pasaulyje būtų taip kankinami ir varginami? Kaip sako Paulius: „Jei būtų pažinę, niekada nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.“

Sakau tai ne todėl, kad neigčiau esant šventuosius ar Dievo Bažnyčią, kuriuos tu nurodai; bet todėl, kad neįmanoma įrodyti (jei kas neigtų), jog jie yra šventieji, ir tai lieka visiškai netikra; todėl rėmimasis jų šventumu nėra pakankamai patikimas jokiai dogmai patvirtinti.
Aš vadinu ir laikau juos šventaisiais, vadinu ir manau juos esant Dievo Bažnyčia pagal meilės kanoną, o ne pagal tikėjimo kanoną. Tai yra: meilė, kuri apie bet ką galvoja visa ko geriausia, nėra įtari ir visa ko gera tiki bei tikisi apie artimą, vadina šventu bet kurį pakrikštytąjį. Ir nėra pavojaus, jei ji klysta, nes meilei būdinga klysti, kadangi ji atvira visiems visų naudojimams ir piktnaudžiavimams, kaip bendra tarnaitė geriems, blogiems, tikintiems, netikintiems, tiesakalbiams, apgavikams.

Tačiau tikėjimas nieko nevadina šventu, nebent tai būtų paskelbta dievišku sprendimu, nes tikėjimui būdinga neklysti. Todėl, nors meilės teise visus turime tarpusavyje laikyti šventais, visgi nė vienas neturi būti paskelbtas šventu tikėjimo teise, tarytum tikėjimo straipsnis būtų tai, kad tas ar anas yra šventas. Būtent taip saviškius, kurių nepažįsta, kanonizuoja šventaisiais tas Dievo priešininkas popiežius, statydamas save į Dievo vietą.

Apie tuos tavo (ar veikiau mūsų) šventuosius sakau tik tiek: kadangi jie tarpusavyje nesutaria, reikėjo sekti tais, kurie kalbėjo geriausiai, tai yra prieš laisvąją valią ir už malonę, palikus tuos, kurie dėl kūno silpnumo liudijo veikiau kūną nei dvasią. Taip pat ir tuos, kurie nėra pastovūs patys sau, reikėjo rinktis ir laikytis toje dalyje, kur jie kalba iš dvasios, o palikti ten, kur dvelkia kūnu.

Tai buvo krikščionio skaitytojo ir „gyvulio, turinčio skeltus nagus ir atraumojančio“ darbas. Dabar gi, atmetę sprendimą, ryjame viską sumaišytą, arba, kas dar blogiau, iškreiptu sprendimu atmetame tai, kas geriau, ir pritariame tam, kas blogiau tuose pačiuose autoriuose; be to, tiems patiems blogesniems dalykams pritaikome jų šventumo titulą ir autoritetą, kurį jie visgi nusipelnė dėl geriausių dalykų ir vien dėl dvasios, o ne dėl laisvosios valios ar kūno.

Ką gi tad darysime? Bažnyčia paslėpta, šventieji nežinomi. Ką daryti? Kuo tikėsime? Arba, kaip tu labai aštriai diskutuoji: „Kas mus padarys tikrus? Iš kur ištirsime dvasią?“
Jei žiūrėsi į išsilavinimą – abiejose pusėse yra rabinai. Jei į gyvenimą – abiejose pusėse nusidėjėliai. Jei į Raštą – abi pusės jį priima. Ir diskutuojama ne tiek apie Raštą (kuris dar neva nėra pakankamai aiškus), kiek apie Rašto prasmę. O abiejose pusėse – žmonės; kaip nei jų daugybė, nei išsilavinimas, nei orumas nieko nepadeda bylai, taip juo labiau nepadeda mažumas, nemokšiškumas ir paprastumas. Tad dalykas lieka abejotinas, ir ginčas lieka neišspręstas, tad atrodytume pasielgę protingai, jei pereitume į skeptikų pusę.
Nebent tai, ką tu darai geriausiai iš visų: sakaisi taip abejojąs, jog liudiji ieškąs tiesos ir besimokąs, tačiau tuo tarpu linksti į tą pusę, kuri teigia laisvąją valią, kol sušvis tiesa.

Čia atsakau: tu nesakai nei nieko, nei viską. Juk nei išsilavinimo, nei gyvenimo, talento, daugybės, orumo, nemokšiškumo, grubumo, mažumo ar paprastumo argumentais dvasios netirsime.
Ir aš nepritariu tiems, kurie savo prieglobstį randa dvasios gyrimesi. Juk gana aštrų karą šiais metais turėjau ir vis dar turiu su tais fanatikais, kurie Raštus pajungia savo dvasiai interpretuoti. Tuo pačiu vardu iki šiol puoliau ir popiežių, kurio karalystėje nieko nėra labiau paplitusio ir priimto už tą balsą: „Raštai yra tamsūs ir dviprasmiški, dvasios interpretuotojo reikia ieškoti Apaštalų soste Romoje.“
Nieko negalima pasakyti pražūtingesnio, nes dėl to bedieviai žmonės iškėlė save virš Raštų ir darė iš jų viską, kas tik patiko, kol galiausiai, visiškai sutrypus Raštus, mes tikėjome ir mokėme vien bepročių žmonių sapnus. Trumpai tariant, tas balsas nėra žmogiškas išradimas, bet neįtikėtinu paties visų demonų kunigaikščio piktumu į pasaulį paleisti nuodai.

Mes sakome taip: dvasias reikia tirti arba bandyti dvejopu teismu (sprendimu).
Vienas yra vidinis, kuriuo per Šventąją Dvasią arba ypatingą Dievo dovaną kiekvienas dėl savęs ir vien savo paties išganymui apšviestas visiškai tikrai sprendžia ir atskiria visų dogmas ir prasmes. Apie tai sakoma 1 Kor 2: „Dvasinis žmogus sprendžia apie viską, o apie jį niekas nesprendžia.“ Tai susiję su tikėjimu ir yra būtina kiekvienam, net ir privačiam krikščioniui. Tai aukščiau pavadinome vidiniu Šventojo Rašto aiškumu. Galbūt tai turėjo omenyje tie, kurie tau atsakė, jog viską reikia spręsti dvasios teismu.

Tačiau šis sprendimas jokiam kitam nepadeda, ir šioje byloje ne apie jį klausiama. Ir niekas, manau, tuo neabejoja, kad taip yra.
Todėl yra kitas sprendimas – išorinis, kuriuo ne tik dėl savęs pačių, bet ir dėl kitų bei dėl kitų išganymo mes visiškai tikrai sprendžiame apie visų dvasias ir dogmas. Šis sprendimas priklauso viešai tarnystei Žodyje ir išorinei pareigai, ir labiausiai tinka Žodžio vadovams ir skelbėjams. Jį naudojame, kai stipriname silpnus tikėjime ir paneigiame priešininkus. Tai aukščiau pavadinome išoriniu Šventojo Rašto aiškumu.

Taip sakome: Raštui esant teisėju, visos dvasios turi būti bandomos Bažnyčios akivaizdoje. Nes tarp krikščionių pirmiausia turi būti nustatyta ir tvirčiausia tai, kad Šventieji Raštai yra dvasinė šviesa, daug ryškesnė už pačią saulę, ypač tuose dalykuose, kurie susiję su išganymu ar būtinybe.
Tačiau kadangi jau seniai esame įtikinti priešingai to maringu sofistų žodžiu, kad „Raštai yra tamsūs ir dviprasmiški“, esame priversti pirmiausia įrodyti tą patį pirmąjį principą, kuriuo turi būti įrodoma visa kita – kas filosofams atrodytų absurdiška ir neįmanoma.

Pirmiausia Mozė sako Įst 17: „Jei iškiltų kokia sunki byla, reikia eiti į vietą, kurią Dievas išsirinko savo vardui, ir ten pasitarti su kunigais, kurie turi spręsti pagal Viešpaties ĮSTATYMĄ.“ Pagal Viešpaties Įstatymą, sako jis.
Bet kaip jie spręs, jei Viešpaties Įstatymas nėra išoriškai visiškai aiškus, kad juos patenkintų? Kitaip būtų užtekę sakyti: spręs pagal savo dvasią. Juk taip yra visame tautų valdyme, kad visos visų bylos sprendžiamos pagal įstatymus.

Bet kaip jos galėtų būti išspręstos, jei įstatymai nebūtų visiškai tikri ir tarytum šviesuliai tautai? Juk jei įstatymai dviprasmiški ir netikri, ne tik nebūtų išspręsta jokia byla, bet ir nebūtų jokių tikrų papročių. Mat įstatymai leidžiami tam, kad papročiai būtų reguliuojami pagal tam tikrą formą ir bylų klausimai būtų apibrėžti. Todėl tai, kas yra kitų matas ir saikas, turi būti pats tikriausias ir aiškiausias – toks yra Įstatymas.

Jei ta įstatymų šviesa ir tikrumas yra būtini profaniškose valstybėse, kur kalbama apie laikinus dalykus, ir dieviška dovana suteikiami visam pasauliui veltui – kaipgi savo krikščionims, būtent išrinktiesiems, Jis nebūtų davęs daug didesnės šviesos ir tikrumo įstatymų bei taisyklių, pagal kurias jie tvarkytų save ir visas bylas, kai laikinus dalykus Jis nori, kad saviškiai niekintų? Juk jei žolę, kuri šiandien yra, o rytoj metama į krosnį, Dievas taip rengia, argi ne labiau mus?
Bet eikime toliau ir užverskime Raštais tą maringą sofistų žodį.

19 psalmė sako: „Viešpaties įsakymas šviesus (arba tyras), apšviečiantis akis.“ Tikiu, kad tai, kas apšviečia akis, nėra tamsu ar dviprasmiška.
Taip pat 119 psalmė: „Tavo žodžių atvėrimas apšviečia ir suteikia supratimą paprastiesiems (mažutėliams).“ Čia Dievo žodžiams priskiria tai, kad jie yra durys ir kažkas atviro, kas visiems prieinama ir apšviečia net paprastuosius.
Izaijas 8 sk. visus klausimus siunčia „prie įstatymo ir liudijimo“, ir jei to nepadarysime, grasina mums, kad mums bus paneigta aušros šviesa.
Zacharijo 2 sk. liepia reikalauti įstatymo iš kunigo lūpų, nes jis yra kareivijų Viešpaties angelas (pasiuntinys); be abejo, nuostabus Viešpaties angelas ar legatas, kuris atneštų tai, kas jam pačiam dviprasmiška, o tautai tamsu, kad nei jis pats nežinotų, ką kalba, nei anie – ką girdi.

Ir kas visame Senajame Testamente, ypač toje vienoje 119 psalmėje, sakoma dažniau giriant Raštą, nei tai, kad jis yra pati tikriausia ir akivaizdžiausia šviesa? Juk taip jis aukština jo aiškumą: „Tavo žodis yra žibintas mano kojoms ir šviesa mano takams.“ Nesako: „Žibintas mano kojoms tik tavo dvasia“, nors ir jai priskiria savo pareigą sakydamas: „Tavo geroji dvasia teveda mane tiesia žeme.“ Taip jis vadinamas ir keliu, ir taku, be abejo, dėl didžiausio tikrumo.

Ateikime prie Naujojo Testamento! Paulius Rom 1 sako, kad Evangelija buvo pažadėta per pranašus Šventuosiuose Raštuose. Ir 3 sk.: „Tikėjimo teisumas paliudytas Įstatymo ir Pranašų.“
Koks gi tai liudijimas, jei jis tamsus? Maža to, per visus laiškus jis Evangeliją daro šviesos žodžiu, aiškumo Evangelija, o tai jis daro sąmoningai ir labai gausiai 2 Kor 3 ir 4 sk., kur šlovingai diskutuoja apie Mozės ir Kristaus aiškumą.
Petras taip pat sako 2 Pt 1: „Mes turime labai tikrą pranašų žodį; jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žibinto, šviečiančio tamsioje vietoje.“ Čia Petras Dievo žodį daro šviesiu žibintu, o visa kita – tamsa. O mes iš žodžio darome tamsybę ir tamsą?
Kristus save tiek kartų vadina pasaulio šviesa, Joną Krikštytoją – degančiu ir šviečiančiu žibintu, be abejo, ne dėl gyvenimo šventumo, bet dėl žodžio. Lygiai kaip Paulius tesalonikiečius vadina šviesiais pasaulio žiburiais, nes (sako) „laikote gyvenimo žodį“. Juk gyvenimas be žodžio yra netikras ir tamsus.

Ir ką daro apaštalai, kai savo pamokslus įrodinėja Raštais? Ar tam, kad mums savo tamsą dar didesne tamsa aptemdytų? Arba kad žinomesnį dalyką įrodytų per nežinomesnį?
Ką daro Kristus Jn 5, kur žydus moko tyrinėti Raštus – be abejo, savo liudytojus? Ar tam, kad padarytų juos abejojančius dėl tikėjimo Juo?
Ką daro anie Apd 17, kurie išklausę Paulių, dieną ir naktį skaitė Raštus, kad pamatytų, ar taip yra?
Argi visi šie dalykai neįrodo, kad apaštalai, kaip ir Kristus, kreipiasi į Raštus kaip į pačius aiškiausius savo kalbų liudytojus? Kokia tad kakta (įžūlumu) mes darome juos tamsius?

Meldžiu, argi šie Rašto žodžiai yra tamsūs ar dviprasmiški: „Dievas sukūrė dangų ir žemę“, „Žodis tapo kūnu“ ir visi kiti, kuriuos kaip tikėjimo straipsnius priėmė visas pasaulis? Iš kur priėmė? Argi ne iš Raštų?
Ir ką daro tie, kurie dar ir šiandien pamokslauja? Jie aiškina ir skelbia Raštus. Bet jei Raštas, kurį jie aiškina, yra tamsus, kas mus padarys tikrus, kad pats jų aiškinimas yra tikras? Kitas naujas aiškinimas? O kas paaiškins aną? Taip bus einama be galo.
Žodžiu, jei Raštas yra tamsus ar dviprasmiškas, kam reikėjo jį mums dieviškai perduoti? Argi mes nesame pakankamai tamsūs ir dviprasmiški, kad mums dar iš dangaus nebūtų didinamas tamsumas, dviprasmiškumas ir tamsa?

Kur tuomet liks tas apaštalo žodis: „Visas Raštas, Dievo įkvėptas, yra naudingas mokyti, barti ir taisyti“? Priešingai, Pauliau, jis visiškai nenaudingas; bet iš tėvų, priimtų ilga amžių virtine, ir iš Romos sosto reikia ieškoti tokių dalykų, kokius tu priskiri Raštui.
Vadinasi, tavo nuomonė turi būti atšaukta, kur Titui rašai, kad vyskupas turi būti „galingas sveiku mokymu, raginti ir paneigti prieštaraujančius bei užkimšti burną tuščiakalbiams ir protų suvedžiotojams“. Kaip jis bus galingas, kai tu jam palieki tamsius Raštus – tai yra pakulinius ginklus ir lengvus šiaudus vietoj kalavijo?
Tuomet ir Kristus turi atšaukti savo žodį, būtinai, kuris mums melagingai žadėdamas sako: „Aš duosiu jums lūpas ir išmintį, kuriai negalės pasipriešinti visi jūsų priešininkai.“ Kaip jie nepasipriešins, kai mes prieš juos kovojame tamsiais ir netikrais dalykais?

Kodėl ir tu, Erazmai, mums nurodai krikščionybės formą, jei tau Raštai yra tamsūs?
Bet manau, jau seniai esu įkyrus net neprotingiesiems, kad tokiame aiškiame dalyke taip ilgai delsiu ir eikvoju išteklius. Tačiau taip reikėjo užversti (paneigti) tą begėdišką ir piktžodžiaujantį balsą: „Raštai yra tamsūs.“ Kad ir tu, mano Erazmai, pamatytum, ką sakai, kai neigi Raštą esant visiškai aiškų. Juk kartu turi man teigti, jog visi tavo šventieji, kuriuos nurodai, yra daug mažiau aiškūs. Nes kas padarys mus tikrus dėl jų šviesos, jei Raštus padarai tamsius? Taigi tie, kurie neigia Raštus esant pačius šviesiausius ir akivaizdžiausius, nepalieka mums nieko kito, tik tamsą.

Bet čia pasakysi: „Manęs visi šie dalykai neliečia; aš nesakau, kad Raštai visur tamsūs (nes kas būtų toks beprotis?), bet tik šioje dalyje ir panašiose.“
Atsakau: aš tai sakau ne tik prieš tave, bet prieš visus, kurie taip mano. Be to, sakau tai prieš tave apie visą Raštą: nenoriu, kad jokia jo dalis būtų vadinama tamsia. Ten stovi tai, ką citavome iš Petro: „Dievo žodis mums yra žibintas, šviečiantis tamsioje vietoje.“ O jei dalis šio žibinto nešviečia, tai bus veikiau tamsios vietos dalis, nei paties žibinto.

Kristus mus apšvietė ne taip, kad norėtų palikti mums kokią nors tamsią dalį savo žodyje, kai liepia mums į jį žiūrėti; juk veltui liepia žiūrėti, jei jis nešviečia.
Todėl, jei dogma apie laisvąją valią yra tamsi ar dviprasmiška, ji nepriklauso krikščionims ir Raštams, ir ją reikia visiškai palikti bei priskirti toms pasakoms, kurias Paulius smerkia besivaidijančiuose krikščionyse.
Jei gi ji priklauso krikščionims ir Raštams, ji turi būti aiški, atvira ir akivaizdi, ir visiškai panaši į visus kitus akivaizdžiausius straipsnius.

Juk visi krikščionių straipsniai turi būti tokie, kad ne tik jiems patiems būtų visiškai tikri, bet ir prieš kitus patvirtinti tokiais akivaizdžiais ir aiškiais Raštais, kad visiems užkimštų burną, jog jie negalėtų nieko prieštarauti, kaip Kristus mums žadėdamas sako: „Duosiu jums lūpas ir išmintį, kuriai negalės pasipriešinti visi jūsų priešininkai.“
Tad jei mūsų lūpos šioje dalyje silpnos, kad priešininkai gali pasipriešinti, vadinasi, netiesa, ką Jis sako, jog joks priešininkas negali pasipriešinti mūsų lūpoms. Arba laisvosios valios dogmoje neturėsime jokių priešininkų (kas bus, jei tai mums nerūpi), arba, jei rūpi, turėsime priešininkų, bet tokių, kurie negalės pasipriešinti.

Tačiau tas priešininkų negalėjimas pasipriešinti (kadangi tai čia paminėta) yra toks: ne tai, kad jie būtų priversti atsisakyti savo nuomonės, ar įtikinti išpažinti klaidą, ar tylėti. Kas gi privers nenorinčius tikėti, pripažinti klaidą ar tylėti? „Kas kalbesnis už tuštybę?“ – sako Augustinas.
Bet tai reiškia, kad jų burna taip užkemšama, jog jie neturi ką prieštarauti; ir nors daug prieštarauja, visgi bendrojo supratimo sprendimu jie nieko nepasako.
Tai geriau parodoma pavyzdžiais.

Kai Kristus Mt 22 sadukiejams užčiaupė burną, pateikęs Raštą ir įrodęs mirusiųjų prisikėlimą iš Mozės Išėjimo 3 („Aš esu Abraomo Dievas“ ir t. t.; „Dievas nėra mirusiųjų, bet gyvųjų“), jie čia negalėjo pasipriešinti nei nieko paprieštarauti. Bet argi dėl to jie atsisakė savo nuomonės?
Ir kiek kartų Jis paneigė fariziejus akivaizdžiausiais Raštais ir argumentais, taip, kad liaudis matė juos viešai nugalėtus, ir jie patys tai jautė? Nepaisant to, jie išliko priešininkais.
Steponas Apd 7 kalbėjo taip, Luko liudijimu, kad jie negalėjo pasipriešinti išminčiai ir dvasiai, kuri kalbėjo. Bet ką jie padarė? Argi nusileido?

Priešingai, kadangi gėda būti nugalėtiems, o pasipriešinti negali, jie siunta ir, užsikimšę ausis bei akis, pateikia prieš jį melagingus liudytojus (Apd 6).
Tą patį Steponas daro stovėdamas Taryboje (Apd 7) – pažiūrėk, kaip jis paneigia priešininkus! Išvardijęs Dievo geradarystes nuo tos tautos pradžios ir įrodęs, kad Dievas niekada neliepė statyti sau šventyklos (nes dėl to klausimo jis buvo kaltinamas, ir tokia buvo bylos esmė), galiausiai pripažįsta, kad valdant Saliamonui šventykla visgi buvo pastatyta. Bet čia pat priduria taip:
„Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose.“ Ir tam cituoja pranašą Izaiją 66: „Kokie gi namai, kuriuos man statote?“ Pasakyk, ką jie čia galėjo pasakyti prieš tokį akivaizdų Raštą? Visgi niekiek nepaveikti, jie liko tvirti savo nuomonėje. Todėl jis ir užsipuola juos, sakydamas: „Jūs, neapipjaustytų širdžių ir ausų, visada priešinatės Šventajai Dvasiai“ ir t. t. Jis sako, kad priešinasi tie, kurie visgi negalėjo pasipriešinti.

Ateikime prie mūsiškių! Janas Husas, kai taip diskutuoja prieš popiežių iš Mt 16: „Pragaro vartai nenugalės mano Bažnyčios.“ Ar čia yra koks nors tamsumas ar dviprasmiškumas?
Tačiau prieš popiežių ir saviškius pragaro vartai nugali, nes jie visame pasaulyje garsūs akivaizdžia bedievyste ir nusikaltimais. Ar ir tai tamsu? Vadinasi, popiežius ir saviškiai nėra Bažnyčia, apie kurią kalba Kristus. Ką čia jie galėtų paprieštarauti? Arba kaip jie galėtų pasipriešinti lūpoms, kurias jam davė Kristus?
Bet jie visgi pasipriešino ir išsilaikė, kol jį sudegino; toli gražu nebuvo taip, kad jie atsisakytų savo nuomonės.

Ir Kristus to nenutyli, kai sako: „Priešininkai negalės pasipriešinti.“ Jie yra priešininkai (sako), vadinasi, jie priešinsis; kitaip jie taptų ne priešininkais, bet draugais. Ir vis dėlto pasipriešinti jie negalės. Ką tai reiškia, jei ne tai: priešindamiesi negalės pasipriešinti?
Tad jei ir mes laisvąją valią galėsime taip paneigti, kad priešininkai negalėtų pasipriešinti – net jei jie laikysis savo nuomonės ir priešinsis nepaisydami sąžinės prieštaravimo – būsime padarę pakankamai.

Juk aš pakankamai patyriau, kaip niekas nenori būti nugalėtas, ir (kaip sako Kvintilianas) nėra tokio, kuris nenorėtų verčiau žinoti, nei atrodyti besimokantis. Nors pas mus visi tą patarlę vartoja lūpose veikiau iš papročio nei iš jausmo, tikriau – piktnaudžiaudami: „Noriu mokytis, esu pasiruošęs būti mokomas ir įspėtas sekti tuo, kas geriau; esu žmogus, galiu klysti.“
Kad po šia kauke, po gražia nuolankumo išvaizda, būtų galima drąsiai sakyti: „Manęs neįtikino“, „Aš nesuprantu“, „Jis prievartauja Raštus“, „Užsispyrusiai teigia“. Būtent, jie tikri, kad niekas neįtars tokių nuolankių sielų užsispyrusiai priešinantis ir stipriai kovojant net prieš pripažintą tiesą.
Taip nutinka, kad tai, jog jie neatsisako savo nuomonės, tenka priskirti ne jų piktumui, bet argumentų tamsumui ir dviprasmiškumui.

Taip darė ir graikų filosofai: kad nė vienas neatrodytų nusileidžiantis kitam, net akivaizdžiai įveiktas, jie pradėdavo neigti pirmuosius principus, kaip pasakoja Aristotelis.
Tuo tarpu mes sau ir kitiems švelniai įsiteigiame: „Žemėje yra daug gerų vyrų, kurie noriai priimtų tiesą, jei būtų kas aiškiai moko; ir negalima daryti prielaidos, kad tiek mokytų vyrų, tokia amžių virtine, klydo ar nepažino.“ Tarytum nežinotume, kad pasaulis yra Šėtono karalystė, kur be natūralaus aklumo, įgimto iš kūno, dar ir piktosioms dvasioms viešpataujant virš mūsų, mes tame aklume esame užkietinami ir laikomi jau nebe žmogiškose, bet demoniškose tamsybėse.

„Tad jei Raštas (klausi) yra aiškus, kodėl šioje dalyje tiek amžių akli buvo puikaus talento vyrai?“
Atsakau: jie buvo akli laisvosios valios gyrimui ir šlovei, kad būtų parodyta ta didingai giriama jėga, kuria žmogus gali save pritaikyti tam, kas susiję su amžinuoju išganymu. Būtent ta jėga, kuri nei matydama nemato, nei girdėdama negirdi, juo labiau nesupranta ir nesiekia.
Juk čia tinka tai, ką Kristus ir evangelistai tiek kartų cituoja iš Izaijo: „Girdėti girdėsite ir nesuprasite, ir regėti regėsite ir nematysite.“

<…>

Kaipgi tad stengiasi link gėrio tie, kurie visi be išimties nepažįsta Dievo, nesirūpina Juo ir Jo neieško? Kaip jie turi jėgą, naudingą gėriui, jei visi nukrypsta nuo gėrio ir yra visiškai nenaudingi? Ar mes nežinome, ką reiškia nepažinti Dievo, nesuprasti, neieškoti Dievo, nebijoti Dievo, nukrypti ir būti nenaudingiems?

Argi žodžiai nėra patys aiškiausi ir argi jie nemoko to, kad visi žmonės ir nežino Dievo, ir niekina Dievą; be to, kad jie nukrypsta į blogį ir yra nenaudingi gėriui? Juk čia kalbama ne apie nežinojimą, kaip užsidirbti maistui, ar apie pinigų niekinimą, bet apie religijos ir pamaldumo nežinojimą bei niekinimą.

O tas nežinojimas ir panieka, be jokios abejonės, glūdi ne kūne ir ne žemesniuose bei grubiuose jausmuose, bet tose aukščiausiose ir geriausiose žmogaus jėgose, kuriose turi viešpatauti teisingumas, pamaldumas, Dievo pažinimas ir pagarba Jam – būtent prote ir valioje, taigi pačioje laisvosios valios jėgoje, pačioje doros sėkloje arba tame, kas žmoguje geriausia.

Kur dabar esi, mano Diatribe, kuri aukščiau žadėjai, jog noriai sutiksi, kad tai, kas geriausia žmoguje, yra kūnas, tai yra bedieviška, jei tai būtų įrodyta Raštais? Sutik dabar, kai girdi, jog tai, kas visuose žmonėse geriausia, yra ne tik bedieviška, bet ir nepažįsta Dievo, niekina Dievą, yra nukrypę į blogį ir nenaudinga gėriui.

Juk kas yra būti neteisingam, jei ne valiai (kuri yra vienas iš geriausių dalykų) būti neteisingai? Kas yra būti nesuprantančiam Dievo ir gėrio, jei ne protui (kuris yra kitas iš geriausių dalykų) būti nepažįstančiam Dievo ir gėrio, tai yra aklam pamaldumo pažinime?

Kas yra „nukrypti“ ir „būti nenaudingiems“, jei ne tai, kad žmonės jokia savo dalimi, o mažiausiai savo geriausiomis dalimis, nieko negali gėriui, bet tik blogiui? Kas yra „nebijoti Dievo“, jei ne tai, kad žmonės visomis savo dalimis, o ypač tomis geresniosiomis, yra Dievo niekintojai?

O būti Dievo niekintojais reiškia kartu būti ir visų Dievo dalykų niekintojais, pavyzdžiui, žodžių, darbų, įstatymų, įsakymų, Dievo valios. Ką dabar protas diktuoja teisingo, jei jis aklas ir neišmanantis? Ką valia pasirenka gero, jei ji bloga ir nenaudinga? Tikriau, kuo seka valia, kuriai protas nieko nediktuoja, tik savo aklumo ir nežinojimo tamsą? Tad klystant protui ir nusigręžus valiai, ką gero gali padaryti žmogus ar ko siekti?

Tačiau galbūt kas nors drįs sofistikuoti: nors valia nukrypsta ir protas nežino veiksmu (actu), visgi valia gali ko nors siekti, o protas ką nors žinoti savo jėgomis, nes daug ką galime, ko visgi nedarome; mes, girdi, diskutuojame apie galios jėgą, o ne apie veiksmą.

Atsakau: Pranašo žodžiai apima ir veiksmą, ir galią. Ir tas pats yra sakyti „Žmogus neieško Dievo“, kaip sakyti „Žmogus negali ieškoti Dievo“. Tai suprasi iš to: jei žmoguje būtų galia arba jėga norėti gėrio, kadangi dėl dieviškos visagalybės judėjimo jai neleidžiama ilsėtis ar dykinėti (kaip aukščiau mokėme), būtų neįmanoma, kad ji nepajudėtų bent kuriame nors arba bent viename žmoguje ir nebūtų parodyta kokiu nors panaudojimu.

Bet tai nevyksta, nes Dievas žvelgia iš dangaus ir nemato nė vieno, kuris ieškotų ar stengtųsi; todėl seka, kad niekur nėra tos jėgos, kuri stengtųsi ar norėtų ieškoti, bet veikiau visi nukrypsta. Be to, jei Paulius nebūtų suprantamas kalbąs ir apie negalėjimą, jo disputas nieko nepasiektų. Nes Paulius visu savo svoriu siekia to, kad malonę padarytų būtiną visiems žmonėms.

Jei jie patys iš savęs galėtų ką nors pradėti, malonės nereikėtų. Dabar gi, kadangi negali, jiems reikia malonės. Taip matai, kad laisvoji valia šioje vietoje iš pamatų panaikinama ir žmoguje nepaliekama nieko gero ar doro, kol jis apibrėžiamas kaip neteisingas, nepažįstantis Dievo, niekinantis Dievą, nusigręžęs ir nenaudingas Dievo akivaizdoje.

Ir pakankamai stipriai kovoja Pranašas tiek savo vietoje, tiek jį cituojančiame Pauliuje. Ir ne mažas dalykas, kai sakoma, jog žmogus nepažįsta ir niekina Dievą; tai yra visų nusikaltimų šaltiniai, nuodėmių srutos, netgi blogybių pragaras.

Ko blogo nėra ten, kur yra Dievo nepažinimas ir panieka? Trumpai tariant, Šėtono karalystė žmonėse negalėjo būti aprašyta nei trumpesniais, nei pilnesniais žodžiais, kaip pavadinant juos nepažįstančiais ir niekinančiais Dievą.

Ten yra netikėjimas, ten nepaklusnumas, ten šventvagystės, ten piktžodžiavimas Dievui, ten žiaurumas ir negailestingumas artimui, ten savimeilė visuose Dievo ir žmonių dalykuose. Štai tau ir laisvosios valios šlovė bei galybė.

Paulius tęsia toliau ir liudija kalbąs apie visus žmones, o labiausiai apie geriausius ir puikiausius, sakydamas: „Kad užsičiauptų kiekviena burna ir visas pasaulis taptų kaltas prieš Dievą.“ (Rom 3, 19)

Meldžiu, kaipgi užsičiaupia visų burna, jei dar likusi jėga, kuria mes kažką galime? Juk bus galima Dievui sakyti: „Čia nėra visiškas niekas; yra kažkas, ko negali pasmerkti, nes Tu pats davei, kad tai kažką galėtų; bent jau tai netylės ir nebus Tau kalta.“

Juk jei ta laisvosios valios jėga yra sveika ir galioja, netiesa, kad „visas pasaulis kaltas prieš Dievą“, nes ta jėga nėra mažas dalykas arba mažoje pasaulio dalyje, bet visame pasaulyje pati puikiausia ir bendriausia; jos burna neturi būti užčiaupta, arba, jei jos burna turi būti užčiaupta, būtina, kad ji kartu su visu pasauliu būtų kalta prieš Dievą.

O kokia teise ji bus vadinama kalta, jei nebus neteisinga ir bedieviška, tai yra, verta bausmės ir keršto? Noriu pamatyti, prašau, kokiu aiškinimu ta žmogaus jėga būtų atleista nuo kaltės, kuria visas pasaulis įpareigotas Dievui, arba kokiu būdu ji būtų išimta, kad nebūtų įtraukta į „visą pasaulį“.

Didūs yra griaustiniai ir veriantys žaibai, ir tikrai „kūjis, trupinantis uolą“ (kaip vadina Jeremijas) yra šie Pauliaus žodžiai: „Visi nukrypo“, „Visas pasaulis yra kaltas“, „Nėra teisingo nė vieno“. Jais sutrupinama viskas, kas yra ne tik viename žmoguje ar kai kuriuose, ar kokioje nors jų dalyje, bet ir visame pasaulyje, visuose, be jokios išimties; taip, kad visas pasaulis nuo tų balsų turėjo drebėti, baisėtis ir bėgti.

Kas gi didingesnio ir stipresnio galėjo būti pasakyta, nei: „Visas pasaulis yra kaltas“, „Visi žmonių vaikai yra nusigręžę ir nenaudingi“, „Nėra nė vieno, kuris bijotų Dievo“, „Nėra ne neteisingo“, „Nėra suprantančio“, „Nėra ieškančio Dievo“?

Nepaisant to, toks buvo ir yra mūsų širdies kietumas bei nejautrus užsispyrimas, kad šių griaustinių ir žaibų mes nei girdėjome, nei jautėme, bet tuo tarpu laisvąją valią ir jos jėgas iškėlėme ir pastatėme prieš visa tai, kad tikrai išpildytume tą Malachijo 1 žodį: „Jie statys, o aš griausiu.“

Su tuo pačiu didingumu sakoma ir tai: „Iš įstatymo darbų nebus išteisintas joks kūnas Jo akivaizdoje.“ Didis žodis yra: „Iš įstatymo darbų“, lygiai kaip ir anas: „Visas pasaulis“, arba anas: „Visi žmonių vaikai“. Reikia pastebėti, kad Paulius susilaiko nuo asmenų ir mini siekius (studia), būtent tam, kad įtrauktų visus asmenis ir viską, kas juose yra geriausio.

Juk jei jis būtų sakęs: „Žydų minia“ arba „Fariziejai“, arba „Kai kurie bedieviai neišteisinami“, galėjo atrodyti, kad paliko kitus, kurie laisvosios valios jėga ir įstatymo pagalba nėra visiškai nenaudingi.

Bet kai jis smerkia pačius įstatymo darbus ir padaro juos bedieviškus prieš Dievą, tampa akivaizdu, kad jis smerkia visus, kurie pasižymėjo uolumu įstatymui ir darbams. O įstatymu ir darbais uoliai rūpinosi tik patys geriausieji ir puikiausieji, ir tai darė tik geriausiomis ir puikiausiomis savo dalimis, būtent protu ir valia.

Tad jei tie, kurie su didžiausiu uolumu ir pastangomis – tiek proto, tiek valios, tai yra visa laisvosios valios jėga – lavinosi įstatyme ir darbuose, be to, jiems padėjo pats įstatymas kaip dieviška pagalba, kuriuo jie buvo mokomi ir raginami – jei, sakau, jie pasmerkiami dėl bedievystės, nes nėra išteisinami, bet apibrėžiami kaip „kūnas“ Dievo akivaizdoje, kas gi belieka visoje žmonių giminėje, kas nebūtų kūnas ir bedieviška?

Juk visi vienodai pasmerkiami, kurie yra „iš įstatymo darbų“. Nesvarbu, ar jie lavinosi įstatyme su didžiausiu uolumu, ar su vidutiniu, ar be jokio. Visi galėjo atlikti tik įstatymo darbus; o įstatymo darbai neišteisina; jei neišteisina, vadinasi, įrodo jų darytojus esant bedievius ir tokius palieka; o bedieviai yra kalti ir verti Dievo rūstybės. Tai taip aišku, kad niekas negali prieš tai nė cyptelėti.

Tačiau čia jie įpratę išsisukinėti nuo Pauliaus ir išvengti jo sakydami, kad „įstatymo darbais“ jis vadina apeiginius darbus, kurie po Kristaus mirties esą mirtini.
Atsakau: Tai yra ta Jeronimo klaida ir nežinojimas, kuriam nors Augustinas ir stipriai priešinosi, visgi Dievui apleidus ir Šėtonui paėmus viršų, ji pasklido pasaulyje ir išliko iki šios dienos.

Dėl to ir atsitiko, kad tapo neįmanoma suprasti Paulių ir neišvengiamai turėjo aptemti Kristaus pažinimas. Ir jei Bažnyčioje nebūtų buvę jokios kitos klaidos, šita viena buvo pakankamai maringa ir galinga, kad nuniokotų Evangeliją; dėl jos, nebent įsiterpė ypatinga malonė, Jeronimas nusipelnė veikiau pragaro nei dangaus – toli gražu nedrįsčiau jo kanonizuoti ar vadinti šventuoju.
Taigi netiesa, kad Paulius kalba tik apie apeiginius darbus; kitaip kaipgi stovės jo disputas, kuriuo jis daro išvadą, kad visi yra neteisingi ir jiems reikia malonės? Juk kas nors pasakytų: „Tebūnie, apeiginiais darbais mes neišteisinami, bet Dekalogo moraliniais darbais kas nors galėtų būti išteisintas. Todėl savo silogizmu tu jiems neįrodei, kad malonė būtina.“

Be to, kokia naudinga būtų ta malonė, kuri išlaisvintų mus tik nuo apeiginių darbų, kurie yra patys lengviausi iš visų ir gali būti išgauti bent jau iš baimės ar savimeilės?
Taip pat klaidinga ir tai, kad apeiginiai darbai po Kristaus mirties yra mirtini ir neleistini. Paulius to niekada nesakė. Jis sako, kad jie neišteisina ir žmogui nieko nepadeda prieš Dievą, kad taptų laisvas nuo bedievystės. Su tuo puikiai dera tai, kad kas nors juos daro ir visgi nedaro nieko neleistino. Lygiai kaip valgyti ir gerti yra darbai, kurie neišteisina ir nerekomenduoja mūsų Dievui; bet tas, kuris valgo ir geria, dėl to nedaro nieko neleistino.

Klysta jie ir tame, kad apeiginiai darbai senajame įstatyme buvo įsakyti ir reikalaujami lygiai taip pat, kaip ir Dekalogas, todėl anie galiojo nei mažiau, nei daugiau už šiuos. Paulius gi kalba pirmiausia žydams, kaip sako Rom 1. Todėl niekas teneco abejoja, kad „įstatymo darbais“ vadinami visi viso įstatymo darbai. Juk jų net nereikėtų vadinti įstatymo darbais, jei įstatymas būtų panaikintas ir mirtinas; nes panaikintas įstatymas jau nebėra įstatymas. Paulius tai puikiai žinojo, todėl minėdamas įstatymo darbus kalba ne apie panaikintą, bet apie galiojantį ir viešpataujantį įstatymą. Kitaip kaip jam būtų buvę lengva pasakyti: „Pats įstatymas jau panaikintas“! Tai būtų buvę pasakyta atvirai ir aiškiai.

Bet pasitelkime patį Paulių, geriausią savo paties aiškintoją, kuris Gal 3 sako: „Visi, kurie remiasi įstatymo darbais, yra po prakeikimu. Nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris nepasilieka visuose dalykuose, kurie parašyti įstatymo knygoje, kad juos vykdytų.“ Matai čia Paulių, kai jis tą pačią bylą kaip ir romiečiams dėsto tais pačiais žodžiais, kalbant apie visus įstatymus, parašytus įstatymo knygoje, kaskart, kai mini įstatymo darbus.
Ir kas nuostabiau, jis pats cituoja Mozę, kuris prakeikia nepasiliekančius įstatyme, nors pats Paulius skelbia prakeiktais tuos, kurie yra iš įstatymo darbų – pateikdamas priešingą vietą priešingai nuomonei (nes ana neigiama, o ši teigiama).

Bet jis tai daro todėl, kad padėtis Dievo akivaizdoje yra tokia: tie, kurie labiausiai stengiasi dėl įstatymo darbų, mažiausiai įvykdo įstatymą, nes neturi Dvasios, įstatymo išpildytojos; be jos jie savo jėgomis gali bandyti įstatymą, bet nieko nepasiekia. Taip abu teiginiai yra teisingi: kad pagal Mozę prakeikti yra tie, kurie nepasilieka, ir pagal Paulių prakeikti yra tie, kurie yra iš įstatymo darbų; nes abu reikalauja Dvasios, be kurios įstatymo darbai, kad ir kiek būtų daromi, neišteisina (kaip sako Paulius), todėl jie ir nepasilieka visuose dalykuose, kurie parašyti (kaip sako Mozė).

Trumpai tariant, Paulius savo padalijimu pakankamai patvirtina tai, ką sakome. Jis padalija žmones, įstatymo vykdytojus, į dvi dalis: vienus daro dvasios darbininkais, kitus – kūno darbininkais, nepalikdamas jokio vidurio. Juk jis sako taip: „Joks kūnas nebus išteisintas iš įstatymo darbų.“ Ką tai reiškia, jei ne tai, kad jie veikia įstatyme be dvasios, nes yra kūnas, t. y. bedieviai ir nepažįstantys Dievo, kuriems tie darbai nieko nepadeda?
Taip pat Gal 3 naudodamas tą patį padalijimą sako: „Ar gavote Dvasią per įstatymo darbus, ar per tikėjimo klausymą?“ Ir vėl Rom 3: „Dabar be įstatymo pasirodė Dievo teisumas.“

Ir vėl: „Mes manome, kad žmogus išteisinamas tikėjimu be įstatymo darbų.“ Iš viso to tampa aišku ir šviesu, kad pas Paulių Dvasia priešpastatoma įstatymo darbams ne kitaip, kaip visiems kitiems nedvasiniams dalykams bei visoms kūno jėgoms ir vardams. Taigi Pauliaus nuomonė yra tokia pati, kaip Kristaus Jn 3: „Viskas, kas nėra iš dvasios, yra kūnas“, kad ir koks gražus, šventas, puikus bebūtų, netgi patys puikiausi dieviškojo įstatymo darbai, kad ir kokiomis jėgomis atlikti.

Reikia Kristaus Dvasios, be kurios viskas yra niekas, tik pasmerkimas. Tad tebūnie nustatyta, kad Paulius „įstatymo darbais“ vadina ne apeiginius, bet visus viso įstatymo darbus. Kartu bus nustatyta, kad įstatymo darbuose pasmerkiama viskas, kas yra be Dvasios. O be Dvasios yra ta laisvosios valios jėga – juk apie ją diskutuojame, būtent apie tai, kas žmoguje geriausia.

Juk „būti iš įstatymo darbų“ reiškia tai, už ką nieko puikesnio negalima pasakyti apie žmogų. Jis juk nesako: „kurie yra iš nuodėmių ir bedievystės prieš įstatymą“, bet: „kurie iš įstatymo darbų“, tai yra geriausieji ir uolūs įstatymo vykdytojai, kurie be laisvosios valios jėgos dar buvo remiami ir įstatymo, tai yra juo mokomi ir raginami.
Tad jei laisvoji valia, padedama įstatymo ir besidarbuojanti įstatyme visomis jėgomis, nieko nepadeda ir neišteisina, bet paliekama bedievystėje ir kūne, ką ji, manote, gali viena pati be įstatymo?

„Per įstatymą (sako jis) – nuodėmės pažinimas.“ Čia jis parodo, kiek ir kaip padeda įstatymas. Būtent, kad laisvoji valia viena pati yra tokia akla, jog net nepažįsta nuodėmės, bet jai reikia įstatymo kaip mokytojo. O kas nepažįsta nuodėmės, ko jis stengsis, kad panaikintų nuodėmę? To, žinoma, kad nuodėmę laikys ne nuodėme, o ne nuodėmę – nuodėme.
Tai pakankamai parodo patirtis: kaip pasaulis per tuos, kuriuos laiko geriausiais ir uoliausiais teisingumo bei pamaldumo puoselėtojais, nekenčia ir persekioja Dievo teisumą, skelbiamą Evangelijoje, ir šmeižia jį kaip ereziją, klaidą ir blogiausiais kitais vardais, o savo darbus ir sumanymus, kurie iš tiesų yra nuodėmė ir klaida, giria ir perša kaip teisingumą ir išmintį.

Taigi šiuo žodžiu Paulius užkemša burną laisvajai valiai, mokydamas, kad per įstatymą jai parodoma nuodėmė, kaip nežinančiai savo nuodėmės; toli gražu nepripažįsta jai jokios jėgos siekti gėrio.
Ir čia išsprendžiamas tas Diatribės klausimas, tiek kartų kartojamas visoje knygelėje: „Jei nieko negalime, ką veikia tiek įstatymų, tiek įsakymų, tiek grasinimų, tiek pažadų?“
Čia Paulius atsako: „Per įstatymą – nuodėmės pažinimas.“ Jis į tą klausimą atsako visai kitaip, nei galvoja žmogus arba laisvoji valia. Ne (sako), laisvoji valia įrodoma per įstatymą; ne, ji nebendradarbiauja teisingumui, nes per įstatymą – ne teisingumas, bet nuodėmės pažinimas.

Tai yra vaisius, tai darbas, tai įstatymo pareiga – kad jis yra šviesa nežinantiems ir akliems, bet tokia šviesa, kuri parodo ligą, nuodėmę, blogį, mirtį, pragarą, Dievo rūstybę. Bet jis nepadeda ir neišlaisvina iš jų; jis pasitenkina tuo, kad parodė. Tuomet žmogus, pažinęs nuodėmės ligą, liūdi, sielojasi, netgi nusimena. Įstatymas nepadeda, juo labiau jis pats negali sau padėti. Reikia kitos šviesos, kuri parodytų vaistą.
Tai yra Evangelijos balsas, rodantis Kristų Išgelbėtoją nuo viso to. Jo neparodo protas ar laisvoji valia; ir kaip parodytų, kai pati yra tamsa, kuriai reikia įstatymo šviesos, kad parodytų jai ligą, kurios ji savo šviesa nemato, bet mano esant sveikata?

Taip ir Galatams jis nagrinėja tą patį klausimą sakydamas: „Kam tada įstatymas?“ Jis atsako ne taip, kaip Diatribė (kad tai įrodytų esant laisvąją valią), bet sako taip: „Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo duotas pažadas.“
„Dėl nusižengimų“ (sako), ne tam, kad juos sutramdytų, kaip sapnuoja Jeronimas (nes Paulius diskutuoja, jog tai buvo pažadėta būsimam palikuoniui – kad jis panaikintų ir sutramdytų nuodėmes, suteikęs teisumą), bet kad nusižengimai pagausėtų, kaip sako Rom 5: „Įstatymas įsiterpė, kad pagausėtų nusikaltimas.“
Ne todėl, kad be įstatymo nebūtų daromos nuodėmės ar jų nebūtų gausu, bet kad jos nebūtų atpažįstamos kaip nusižengimai arba tokios didelės nuodėmės, o dauguma ir didžiausios būtų laikomos teisingumu. Kai nuodėmės nežinomos, nėra vietos vaistams, nei vilties, nes žmogus nepriima gydančios rankos, kaip tas, kuris sau atrodo sveikas ir kuriam nereikia gydytojo.
Todėl būtinas įstatymas, kuris atskleistų nuodėmę, kad pažinus jos piktumą ir didumą, išdidus ir sau sveikas atrodantis žmogus nusižemintų ir dūsautų bei trokštų malonės, pasiūlytos Kristuje.
Tad žiūrėk, koks paprastas sakinys: „Per įstatymą – nuodėmės pažinimas“, ir visgi jis vienas pakankamai galingas sugėdinti ir sugriauti laisvąją valią.

Juk jei tiesa, kad ji viena pati nežino, kas yra nuodėmė ir blogis (kaip sako ir čia, ir Rom 7: „Aš nebūčiau pažinęs geismo, jei įstatymas nebūtų sakęs: Negeisk“), kaip ji kada nors žinos, kas yra teisingumas ir gėris? Nežinant teisingumo, kaip ji stengsis link jo? Nuodėmės, kurioje gimėme, kurioje gyvename, judame ir esame – tikriau, kuri mumyse gyvena, juda ir karaliauja – mes nepažįstame; tad kaip pažintume teisingumą, kuris karaliauja už mūsų ribų, danguje? Šie žodžiai visiškai paverčia niekais tą vargšę laisvąją valią.

Tai esant, Paulius skelbia su pilnu pasitikėjimu ir autoritetu: „Bet dabar be įstatymo pasirodė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Dievo teisumas, sakau, per tikėjimą Jėzumi Kristumi visiems ir ant visų, kurie Juo tiki. Nėra juk skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės, išteisinti dovanai Jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje, kurį Dievas paskyrė permaldavimo auka per tikėjimą Jo krauju“ ir t. t.
Čia Paulius svaido tikrus žaibus prieš laisvąją valią.

Pirma: „Dievo teisumas (sako) pasirodė be įstatymo.“ Jis atskiria Dievo teisumą nuo įstatymo teisumo. Nes tikėjimo teisumas ateina iš malonės be įstatymo. Tai, ką sako: „Be įstatymo“, negali reikšti nieko kito, kaip tik tai, kad krikščioniškas teisumas egzistuoja be įstatymo darbų, taip, kad įstatymo darbai nieko nereiškia ir nieko nepadeda jam gauti. Kaip netrukus toliau sako: „Mes manome, kad žmogus išteisinamas tikėjimu be įstatymo darbų.“ Ir kaip aukščiau sakė: „Iš įstatymo darbų nebus išteisintas joks kūnas Jo akivaizdoje.“
Iš viso to visiškai akivaizdu, kad laisvosios valios pastangos ar uolumas yra visiškas niekas. Juk jei Dievo teisumas egzistuoja be įstatymo ir be įstatymo darbų, kaipgi jis neegzistuos daug labiau be laisvosios valios? Juk didžiausias laisvosios valios uolumas yra tada, kai ji lavinasi moraliniame teisingume arba įstatymo darbuose, kuriais padedama jos aklumui ir negaliai.

Šis žodis „Be“ panaikina moraliniu požiūriu gerus darbus, panaikina moralinį teisingumą, panaikina pasiruošimus malonei; žodžiu, sugalvok ką tik nori, ką galėtų laisvoji valia – Paulius stovės ir sakys: „Dievo teisumas egzistuoja be to.“
Ir net jei duočiau, kad laisvoji valia savo pastangomis gali šiek tiek pasistūmėti, būtent, link gerų darbų arba link civilinio ar moralinio įstatymo teisingumo, visgi link Dievo teisumo ji nepasistūmėja, ir Dievas jokiu būdu nevertina jos pastangų savo teisumo atžvilgiu, kai sako, kad Jo teisumas galioja „be įstatymo“.
O jei ji nepadeda pasiekti Dievo teisumo, kas jai iš to, jei savo darbais ir pastangomis pasistūmėtų (jei tai būtų įmanoma) net iki angelų šventumo?
Manau, čia nėra tamsių ar dviprasmiškų žodžių ir nepalikta vietos jokiems tropams. Nes Paulius aiškiai atskiria du teisumus: vieną priskiria įstatymui, kitą – malonei. Ir pastarąjį duodamą be anojo ir be jo darbų, o anąjį be šito – neišteisinantį ir nieko nereiškiantį. Tad noriu pamatyti, kaip laisvoji valia galėtų išsilaikyti ir būti apginta prieš tai.

Antras žaibas – kad jis sako, jog Dievo teisumas pasirodo ir galioja „visiems ir ant visų, kurie tiki Kristų“, ir kad „nėra jokio skirtumo“. Vėl aiškiausiais žodžiais visą žmonių giminę padalija į dvi dalis: tikintiems duoda Dievo teisumą, netikintiems atima.
Niekas nėra toks beprotis, kad abejotų, jog laisvosios valios jėga ar pastanga yra kažkas kita, nei tikėjimas į Jėzų Kristų. O Paulius neigia, kad tai, kas yra ne šis tikėjimas, būtų teisinga prieš Dievą. Jei tai nėra teisinga prieš Dievą, būtinai turi būti nuodėmė.
Juk pas Dievą nelieka vidurio tarp teisingumo ir nuodėmės, kas būtų tarytum neutralu – nei teisingumas, nei nuodėmė.

Kitaip visas Paulius disputas nieko nepasiektų, nes jis remiasi tuo padalijimu: kad viskas, kas vyksta ir daroma žmonėse, Dievo akyse yra arba teisingumas, arba nuodėmė. Teisingumas – jei yra tikėjimas; nuodėmė – jei tikėjimo nėra.
Tarp žmonių, žinoma, yra taip, kad egzistuoja vidutiniai ir neutralūs dalykai, kuriuose žmonės vieni kitiems nieko neskolingi ir nieko neatlieka. Bet prieš Dievą bedievis nusideda, ar jis valgytų, ar gertų, ar ką bedarytų, nes jis naudojasi Dievo kūriniu su bedievyste ir nuolatiniu nedėkingumu, ir jokia akimirka iš širdies neduoda Dievui garbės.

Yra ir šis nemažas žaibas, kai sako: „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės, ir nėra jokio skirtumo.“ Meldžiu, kas gali būti pasakyta aiškiau? Parodyk man laisvosios valios darbininką ir atsakyk, ar ta savo pastanga jis taip pat nusideda. Jei nenusideda, kodėl Paulius jo neišskiria, bet įtraukia be skirtumo?
Tikrai tas, kuris sako „visi“, neišskiria nieko jokioje vietoje, jokiu laiku, jokiu darbu, jokiu uolumu. Juk jei išskirtum kokio nors uolumo ar darbo žmogų, padarytum Paulių melagiu, nes ir laisvosios valios darbininkas bei stengttojas priskaičiuojamas tarp „visų“ ir „visuose“. Paulius turėjo jį gerbti ir nepriskirti taip laisvai ir bendrai prie nusidėjėlių.

Taip ir tai, kad sako juos stokojant „Dievo garbės“. Dievo garbę čia gali suprasti dvejopai: aktyviai ir pasyviai. Taip daro Paulius su savo hebraizmais, kuriuos dažnai vartoja. Aktyviai Dievo garbė yra ta, kuria Jis pats mumyse didžiuojasi. Pasyviai – kuria mes didžiuojamės Dieve.
Tačiau man atrodo, kad dabar reikia suprasti pasyviai. Kaip „Kristaus tikėjimas“ lotyniškai skamba kaip tas, kurį turi Kristus, bet hebrajams Kristaus tikėjimas suprantamas kaip tas, kuris turimas į Kristų. Taip „Dievo teisumas“ lotyniškai vadinamas tas, kurį turi Dievas, bet hebrajams suprantamas tas, kuris gaunamas iš Dievo ir galioja prieš Dievą.

Taip ir „Dievo garbę“ priimame ne lotyniškai, bet hebraiškai – tą, kuri turima Dieve ir prieš Dievą; galima būtų sakyti „garbė Dieve“. Taigi Dieve giriasi (didžiuojasi) tas, kuris tikrai žino, kad Dievas jam palankus ir žvelgia į jį su geranoriškumu, kad Jam patinka tai, ką žmogus daro, arba atleidžiama ir pakenčiama tai, kas nepatinka.
Tad jei laisvosios valios pastanga ar uolumas nėra nuodėmė, bet gėris prieš Dievą, ji tikrai gali girtis ir su pasitikėjimu toje garbėje sakyti: „Tai patinka Dievui, tam Dievas pritaria, tai Dievas vertina ir priima, arba bent jau pakenčia ir atleidžia.“ Juk tokia yra tikinčiųjų garbė (pasididžiavimas) Dieve; o tie, kurie jos neturi, veikiau yra sugėdinti prieš Dievą.

Bet Paulius čia tai neigia, sakydamas, kad jie šios garbės visiškai stokoja. Ir tai įrodo patirtis: paklausk manęs visų be išimties laisvosios valios „stengtojų“, ar galėsi parodyti bent vieną, kuris rimtai ir iš širdies apie kokį nors savo uolumą ar pastangą galėtų pasakyti: „Aš žinau, kad tai patinka Dievui.“ Jei rasi, aš nugalėtas noriu atiduoti palmės šakelę. Bet žinau, kad nė vienas nebus rastas.
O jei trūksta šios garbės (pasididžiavimo), kad sąžinė nedrįsta tikrai žinoti ar pasitikėti, jog tai patinka Dievui, tuomet tikra, kad tai nepatinka Dievui. Nes kaip tiki, taip ir turi; o jis netiki, kad tikrai patinka – kas visgi yra būtina, nes abejoti Dievo palankumu yra pats netikėjimo nusikaltimas, kai Dievas nori, kad tikėtume pačiu tikriausiu tikėjimu, jog Jis yra palankus.
Taip jų pačių sąžinės liudijimu įtikiname, kad laisvoji valia, stokodama Dievo garbės, yra nuolat kalta dėl netikėjimo nusikaltimo su visomis savo jėgomis, uolumu ir pastangomis.

Ką gi laisvosios valios gynėjai pagaliau pasakys į tai, kas seka: „Išteisinti dovanai Jo malone“? Ką reiškia tai „dovanai“? Ką reiškia „Jo malone“? Kaip pastangos ir nuopelnas dera su dovanotu ir padovanotu teisumu?
Galbūt čia jie sakys, kad laisvajai valiai priskiria kuo mažiausiai, jokiu būdu ne „tikrą nuopelną“ (meritum condignum). Bet tai tušti žodžiai. Juk per laisvąją valią siekiama to, kad būtų vietos nuopelnams. Taip nuolat skundėsi ir priekaištavo Diatribė: „Jei nėra valios laisvės, kur vieta nuopelnams? Jei nėra vietos nuopelnams, kur vieta atlygiui? Kam bus įskaityta, jei kas nors išteisinamas be nuopelnų?“
Paulius čia atsako, kad nėra visiškai jokio nuopelno, bet visi išteisinami dovanai, kiek tik išteisinami, ir tai niekam neįskaitoma, išskyrus Dievo malonę. O dovanojus teisumą, kartu dovanota karalystė ir amžinasis gyvenimas. Kur dabar pastangos? Kur uolumas? Kur darbai? Kur laisvosios valios nuopelnai? Kokia jų nauda?

Negali teisintis tamsumu ar dviprasmiškumu; dalykai ir žodžiai yra patys aiškiausi ir paprasčiausi.
Tebūnie, kad jie laisvajai valiai priskiria kuo mažiausiai; visgi jie moko, kad tuo mažiausiu mes galime pasiekti teisumą ir malonę. Juk jie jokiu kitu būdu nesprendžia to klausimo „Kodėl Dievas šį išteisina, o aną apleidžia“, kaip tik nustatydami laisvąją valią: būtent, kad šis stengėsi, o anas nesistengė; ir Dievas į šį dėl pastangų atsižvelgia, o aną niekina, kad nebūtų neteisingas, jei darytų kitaip.
Ir nors liežuviu bei plunksna jie dangstosi, jog „tikru nuopelnu“ malonės nepasiekia, ir nevadina to „tikru nuopelnu“ (meritum condignum), visgi žaidžia žodžiu, o dalyką vis tiek išlaiko. Juk koks pasiteisinimas, kad nevadina „tikru nuopelnu“, jei visgi priskiria jam viską, kas priklauso tikram nuopelnui? Būtent, kad pas Dievą malonę pasiekia tas, kuris stengiasi, o tas, kuris nesistengia, nepasiekia. Argi tai nėra akivaizdus „tikras nuopelnas“?

Argi jie nepadaro Dievo atsižvelgiančiu į darbus, nuopelnus ir asmenis? Būtent, kad anas dėl savo kaltės neturi malonės, nes nesistengė, o šis, kadangi stengėsi, pasiekia malonę, kurios nebūtų pasiekęs, jei nebūtų stengęsis. Jei tai nėra „tikras nuopelnas“, norėčiau būti pamokytas, ką tuomet galima vadinti tikru nuopelnu.
Šiuo būdu galėtum žaisti visais žodžiais ir sakyti: „Tai, žinoma, nėra tikras nuopelnas, bet visgi padaro tai, ką paprastai daro tikras nuopelnas.“ Erškėtis nėra blogas medis, bet daro tik tai, ką blogas medis. Figmedis nėra geras medis, bet daro tai, ką paprastai daro geras medis. Diatribė, žinoma, nėra bedieviška, bet kalba ir daro tik tai, ką bedievis.

Nutiko tiems laisvosios valios gynėjams tai, kas sakoma: „Pakliuvo į Scilą, norėdamas išvengti Charibdės.“ Norėdami nesutikti su pelagijonais, jie pradėjo neigti „tikrą nuopelną“, ir tuo pačiu, kai neigia, dar stipriau jį įtvirtina: žodžiu ir plunksna neigia, o pačiu dalyku ir širdimi įtvirtina. Ir dviem atžvilgiais jie yra blogesni už pelagijonus.
Pirma, pelagijonai paprastai, atvirai ir nuoširdžiai išpažįsta ir teigia tikrą nuopelną, vadindami valtį valtimi, figą figa, ir mokydami tai, ką mano. O mūsiškiai, nors mano ir moko tą patį, visgi melagingais žodžiais ir netikra išvaizda mus apgaudinėja, tarytum nesutiktų su pelagijonais, nors nieko nedaro mažiau nei tai. Taip, kad jei žiūrėsi į veidmainystę, jie atrodo patys aštriausi pelagijonų priešai, o jei žiūrėsi į dalyką ir širdį – jie yra dvigubi pelagijonai.

Antra, šia veidmainyste jie Dievo malonę vertina ir perka daug pigiau nei pelagijonai. Juk anie teigia, kad mumyse yra ne kažkas menko, kuo pasiekiame malonę, bet kad pastangos ir darbai yra visi, pilni, tobuli, dideli ir gausūs. O mūsiškiai sako, kad yra tik mažmožis ir beveik nieko, kuo nusipelnome malonę.
Tad jei jau reikia klysti, garbingiau ir mažiau išdidžiai klysta tie, kurie sako, jog Dievo malonė kainuoja daug, laikydami ją brangia ir vertinga, nei tie, kurie moko, jog ji kainuoja mažai ir menkai, laikydami ją pigia ir niekinga.

Tačiau Paulius juos abu sumala į vieną masę vienu žodžiu, kai sako: „visi išteisinami dovanai“. Taip pat: „be įstatymo“, „be įstatymo darbų“.
Kas teigia nemokamą išteisinimą visiems išteisinamiesiems, tas nepalieka jokių darbininkų, kurie dirbtų, nusipelnytų, ruoštųsi; ir nepalieka jokio darbo, kuris galėtų būti vadinamas „tinkamu“ (congruum) ar „vertu“ (condignum). Vienu šio žaibo smūgiu jis sutrupina tiek pelagijonus su jų „visu nuopelnu“, tiek sofistus su jų „menu nuopelnu“.
Nemokamas išteisinimas neleidžia, kad statytum darbininkus, nes akivaizdžiai prieštarauja tai, kas dovanojama dovanai, ir tai, kas paruošiama kokiu nors darbu.

Be to, išteisinimas per malonę neleidžia, kad asmens orumui suteiktum kokią nors vertę, kaip ir toliau 11 sk. sako: „Jei iš malonės, tai ne iš darbų, kitaip malonė nebūtų malonė.“ Taip ir 4 sk. sako: „Tam, kuris dirba, atlygis įskaitomas ne kaip malonė, bet kaip skola.“
Todėl stovi mano Paulius, nenugalimas laisvosios valios griovėjas, ir vienu žodžiu parbloškia dvi kariuomenes. Nes jei esame išteisinami be darbų, visi darbai pasmerkiami – ar jie būtų menki, ar dideli; jis nedaro jokios išimties, bet prieš visus vienodai svaido žaibus.

Ir čia žiūrėk į mūsų visų žioplumą ir kokia nauda, jei kas nors rėmėsi senaisiais tėvais, patvirtintais tokia amžių virtine. Argi ne visi jie lygiai taip pat buvo akli, tikriau, apleido pačius aiškiausius ir atviriausius Pauliaus žodžius?
Meldžiu, kas gali būti pasakyta už malonę prieš laisvąją valią aiškiau ir atviriau, jei Pauliaus kalba nėra aiški ir atvira? Jis eina per priešpriešą ir iškelia malonę prieš darbus; tuomet, vartodamas aiškiausius ir paprasčiausius žodžius, sako, kad mes išteisinami dovanai, ir kad malonė nėra malonė, jei ji įgyjama darbais. Taip išteisinimo dalyke jis aiškiausiai atmeta visus darbus, kad nustatytų vieną malonę ir nemokamą išteisinimą.

O mes šioje šviesoje vis dar ieškome tamsos; ir kai negalime sau priskirti didelių dalykų ir visko, bandome priskirti menkus ir mažus, kad tik pasiektume tai, jog išteisinimas per Dievo malonę nebūtų nemokamas ir be darbų. Tarytum Tas, kuris mums atsisako duoti didesnius dalykus ir viską, dar labiau neatsisakytų, kad mums išteisinimui pakaktų menkų ir mažų dalykų – kai Jis nustatė, jog esame išteisinami tik Jo malone, be visų darbų, netgi be paties įstatymo, kuriame apimti visi darbai: dideli, maži, tinkami ir verti.
Eik dabar ir girkis senųjų autoritetais ir pasitikėk jų žodžiais! Matai, kad jie visi kaip vienas apleido Paulių, aiškiausią ir akivaizdžiausią mokytoją, ir tarytum tyčia bėgo nuo šio žiburio, netgi saulės. Be abejo, užimti kūniško mąstymo, jiems atrodė absurdiška, kad nuopelnams nepaliekama jokios vietos.

Pateikime tą pavyzdį, kurį toliau Paulius pateikia apie Abraomą. „Jei Abraomas (sako) išteisintas darbais, jis turi kuo girtis, bet ne pas Dievą. Ką gi sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.“
Prašau, pastebėk ir čia Pauliaus padalijimą, minintį dvejopą Abraomo teisumą.
Vienas yra darbų, t. y. moralinis ir pilietinis; bet šiuo jis neigia Abraomą esant išteisintą prieš Dievą, net jei prieš žmones jis per jį yra teisus. Be to, jis turi garbę (pasididžiavimą) prieš žmones, bet ir jis pats stokoja Dievo garbės per tą teisumą.
Ir nėra pagrindo kam nors čia sakyti, kad pasmerkiami įstatymo ar apeigų darbai, nes Abraomas gyveno tiek metų prieš įstatymą.

Paulius tiesiog kalba apie Abraomo darbus, ir tai apie pačius geriausius. Juk būtų buvę juokinga diskutuoti, ar kas nors išteisinamas blogais darbais.
Tad jei Abraomas nėra teisus jokiais darbais, bet nebent apsirengtų kitu teisumu, būtent tikėjimo, tai tiek jis pats, tiek visi jo darbai paliekami bedievystėje. Akivaizdu, kad joks žmogus savo darbais nepasistūmėja į teisumą; be to, jokie darbai, joks uolumas, jokios laisvosios valios pastangos prieš Dievą nieko nereiškia, bet visa tai vertinama kaip bedieviška, neteisinga ir bloga. Juk jei jis pats nėra teisus, tai ir jo darbai ar siekiai nėra teisūs. O jei nėra teisūs, jie yra smerktini ir verti rūstybės.

Kitas yra tikėjimo teisumas, kuris susideda ne iš kokių nors darbų, bet iš Dievo palankumo ir įskaitymo per malonę. Ir žiūrėk, kaip Paulius remiasi žodžiu „įskaityti“, kaip jį pabrėžia, kartoja ir įkala. „Tam (sako), kuris dirba, atlygis įskaitomas ne kaip malonė, bet kaip skola. O tam, kuris nedirba, bet tiki Tą, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas teisumu, pagal Dievo malonės nutarimą.“ Tuomet jis pacituoja ir Dovydą, taip pat kalbantį apie malonės įskaitymą: „Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaito nuodėmės“ ir t. t.

Beveik dešimt kartų tame skyriuje jis pakartoja žodį „įskaityti“. Trumpai tariant, Paulius sugretina dirbantįjį ir nedirbantįjį, ir nepalieka vidurio tarp šių dviejų. Dirbančiajam neigia esant įskaitomą teisumą, o nedirbančiajam teigia esant įskaitomą teisumą, jei tik jis tiki.
Laisvoji valia čia neturi kur pasprukti ar išsisukti su savo pastangomis ar uolumu. Ji bus priskirta arba prie dirbančiojo, arba prie nedirbančiojo. Jei prie dirbančiojo – girdi čia, kad jam neįskaitomas joks teisumas. Jei prie nedirbančiojo, kuris visgi tiki Dievu – jam įskaitomas teisumas; bet tuomet tai bus ne laisvosios valios jėga, bet atnaujintas kūrinys per tikėjimą.

O jei dirbančiajam neįskaitomas teisumas, akivaizdu, kad jo darbai yra niekas kita kaip nuodėmės, blogis ir bedievystė prieš Dievą. Ir čia negali įžūliai prieštarauti joks sofistas, esą nors žmogus blogas, jo darbas gali būti neblogas. Mat Paulius ima ne žmogų tiesiog, bet dirbantįjį (operantem), kad aiškiausiu žodžiu pareikštų, jog pasmerkiami patys žmogaus darbai ir siekiai, kad ir kokie jie būtų, ir kokiu vardu ar išvaizda būtų vertinami.
Jis kalba apie gerus darbus, nes diskutuoja apie išteisinimą ir nuopelnus. Ir kalbėdamas apie dirbantįjį, kalba bendrai apie visus dirbančiuosius ir visus jų darbus, o labiausiai apie gerus ir dorus darbus. Kitaip jo padalijimas į dirbantįjį ir nedirbantįjį neišsilaikytų.

Praleidžiu čia tuos stipriausius argumentus iš malonės tikslo (numatymo), iš pažado, iš įstatymo jėgos, iš gimtosios nuodėmės, iš Dievo išrinkimo – kurių nė vieno nėra, kuris vienas pats iš pamatų nepanaikintų laisvosios valios.
Juk jei malonė ateina iš tikslo (numatymo) arba predestinacijos, ji ateina iš būtinybės, ne dėl mūsų uolumo ar pastangų, kaip aukščiau mokėme.
Taip pat: jei Dievas pažadėjo malonę prieš įstatymą (kaip čia ir Galatams Paulius įrodinėja), vadinasi, ji ateina ne iš darbų ar įstatymo, kitaip pažadas būtų niekas.

Taip ir tikėjimas būtų niekas (kuriuo visgi Abraomas buvo išteisintas prieš įstatymą), jei darbai galioja.
Taip pat: kadangi įstatymas yra nuodėmės jėga, tik parodantis, bet nepanaikinantis nuodėmės, jis padaro sąžinę kaltą prieš Dievą ir grasina rūstybe. Tai reiškia žodžiai: „Įstatymas sukelia rūstybę.“ Kaipgi tuomet galėtų būti, kad per įstatymą būtų įgyjamas teisumas? O jei įstatymas mums nepadeda, kaip galime būti padėti vien valios jėga?
Taip pat: kadangi dėl vieno Adomo vienintelio nusižengimo visi esame po nuodėme ir pasmerkimu, kaip galime bandyti ką nors, kas nebūtų nuodėmė ir smerktina?

Juk sakydamas „visi“, jis neišskiria nieko: nei laisvosios valios jėgos, nei jokio darbininko – ar jis dirbtų, ar nedirbtų, stengtųsi ar nesistengtų; jis būtinai įtraukiamas tarp visų kartu su kitais.
Ir mes nenusidėtume ir nebūtume pasmerkti tuo vieninteliu Adomo nusižengimu, jei tai nebūtų mūsų nusižengimas. Kas gi būtų smerkiamas už svetimą nusižengimą, ypač Dievo akivaizdoje?

Tačiau jis tampa mūsų ne mėgdžiojant ar dirbant (nes tai negalėtų būti tas vienintelis Adomo nusižengimas, kadangi ne jis, o mes būtume jį padarę), bet jis tampa mūsų gimimu. Bet apie tai reikia diskutuoti kitur. Taigi pati gimtoji nuodėmė visiškai neleidžia laisvajai valiai nieko galėti, tik nusidėti ir būti pasmerktai.
Šiuos argumentus, sakau, praleidžiu, nes jie yra patys aiškiausi ir stipriausi, be to, šiek tiek apie juos kalbėjome aukščiau.

O jei norėtume išvardinti viską, kas griauna laisvąją valią vien tik pas Paulių, nieko geriau nepadarytume, kaip ištisiniu komentaru išnagrinėję visą Paulių. Ir beveik kiekviename žodyje parodytume paneigtą tą taip giriamą laisvosios valios jėgą, kaip jau padariau šiame trečiame ir ketvirtame skyriuje.
Juos nagrinėjau labiausiai tam, kad parodyčiau mūsų visų žioplumą: mes Paulių skaitome taip, kad šiose aiškiausiose vietose matome viską, tik ne šiuos stipriausius argumentus prieš laisvąją valią. Ir kad tą pasitikėjimą, besiremiantį senųjų mokytojų autoritetu ir raštais, parodyčiau esant kvailą, o kartu palikčiau apmąstyti, ką padarytų tie patys atviriausi argumentai, jei jie būtų nagrinėjami su kruopštumu ir sprendimu.

Aš apie save sakau: labai stebiuosi, kad nors Paulius tiek kartų vartoja tuos universalius žodžius: „Visi“, „Niekas“, „Ne“, „Niekur“, „Be“ – kaip antai: „Visi nukrypo“, „Nėra teisingo nė vieno“, „Nėra, kas darytų gera, nėra nė vieno“, „Visi vieno nusižengimu yra nusidėjėliai ir pasmerkti“, „Tikėjimu be įstatymo, be darbų esame išteisinami“ (taip, kad jei kas norėtų kitaip, vis tiek negalėtų kalbėti aiškiau ir atviriau) – stebiuosi, sakau, kaip nutiko, kad prieš šiuos universalius žodžius ir sakinius nugalėjo priešingi, netgi prieštaraujantys, būtent: „Kai kurie yra nenukrypstantys, neteisingi, neblogi, nenusidėjėliai, nepasmerkti“, „Yra kažkas žmoguje, kas gera ir siekia gėrio“. Tarytum tas žmogus, kas jis bebūtų, kuris siekia gėrio, nebūtų apimtas to žodžio: „Visi“, „Niekas“, „Ne“.

Aš neturėčiau, net jei norėčiau, ką Pauliui priešpastatyti ar atsakyti. Būčiau priverstas savo laisvosios valios jėgą kartu su jos pastangomis įtraukti į tuos „visus“ ir „niekus“, apie kuriuos kalba Paulius, nebent būtų įvesta nauja gramatika ar nauja kalbos vartosena.
Galbūt būtų galima įtarti tropą ir iškraipyti ištrauktus žodžius, jei jis tokiu ženklu naudotųsi vieną kartą ar vienoje vietoje. Bet dabar jis vartoja tai nuolat, be to, kartu teigiamai ir neigiamai. Ir mintį per priešpriešą bei padalijimą abiejose pusėse universaliomis dalimis taip dėsto, kad ne tik žodžių prigimtis ir pati kalba, bet ir pasekmės, tai kas eina prieš tai, aplinkybės, intencija ir pats visos diskusijos kūnas veda prie bendros prasmės išvados: Paulius nori pasakyti, kad be Kristaus tikėjimo nėra nieko, tik nuodėmė ir pasmerkimas.

Ir mes pažadėjome šiuo būdu taip paneigti laisvąją valią, kad visi priešininkai negalėtų pasipriešinti. Manau, kad tai padariau, net jei jie nugalėti nepereis į mūsų pusę ar netylės. Nes tai ne mūsų jėgoms – tai Dievo Dvasios dovana.

Bet prieš išklausydami evangelistą Joną, pridėkime Pauliaus pabaigą (vainiką), pasiruošę, jei to nepakaks, visą Paulių ištisiniu komentaru nukreipti prieš laisvąją valią.
Rom 8, kur žmonių giminę padalija į dvi dalis – į kūną ir dvasią (kaip daro ir Kristus Jn 3), jis sako taip: „Kurie yra pagal kūną, mąsto tai, kas kūniška; o kurie pagal dvasią – tai, kas dvasiška.“

Kad Paulius čia „kūniškais“ vadina visus, kurie nėra dvasiniai, akivaizdu tiek iš paties padalijimo ir dvasios bei kūno priešpriešos, tiek iš paties Pauliaus žodžių, kur seka: „Jūs nesate kūne, bet dvasioje, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse; o jei kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.“
Ką gi kito jis čia nori pasakyti: „Jūs nesate kūne, jei Dievo Dvasia yra jumyse“, jei ne tai, kad būtinai kūne yra tie, kurie neturi Dvasios? O kas nėra Kristaus, kieno kito jis yra, jei ne Šėtono? Taigi stovi tvirtai: tie, kurie neturi Dvasios, yra kūne ir po Šėtonu.

Dabar pažiūrėkime, ką jis mano apie kūniškųjų laisvosios valios pastangas ir jėgą: „Kurie yra kūne, Dievui patikti negali.“ Ir vėl: „Kūno mąstymas yra mirtis.“ Ir vėl: „Kūno mąstymas yra priešiškumas Dievui.“ Taip pat: „Jis nepaklūsta Dievo įstatymui, ir negali.“
Čia tegul man atsako laisvosios valios gynėjas: kaip gali siekti gėrio tai, kas yra mirtis, nepatinka Dievui, yra priešiškumas Dievui, nepaklūsta Dievui ir negali paklusti?
Juk jis nenorėjo pasakyti: „Kūno mąstymas yra miręs ar priešiškas Dievui“, bet: „pati mirtis“, „pats priešiškumas“, kuriam neįmanoma paklusti Dievo įstatymui ar patikti Dievui. Kaip ir kiek anksčiau buvo sakęs: „Kas įstatymui buvo neįmanoma, nes jis buvo silpnas dėl kūno, Dievas padarė“ ir t. t.

Žinoma man ir Origeno pasaka apie trejopą jausmą (affectus), iš kurių vieną jis vadina kūnu, kitą siela, trečią dvasia; siela esanti tas vidurys, kuris gali pasisukti į bet kurią pusę – arba kūno, arba dvasios. Bet tai jo paties sapnai; jis tai tik sako, bet neįrodo.
Paulius čia kūnu vadina viską, kas yra be Dvasios, kaip parodėme. Todėl tos aukščiausios geriausių žmonių dorybės yra kūne, tai yra: mirusios, priešiškos Dievui, nepavaldžios Dievo įstatymui ir negalinčios būti pavaldžios, ir nepatinkančios Dievui.

Juk Paulius sako ne tik tai, kad jos nepaklūsta, bet ir kad negali paklusti. Taip ir Kristus Mt 7: „Blogas medis negali duoti gerų vaisių.“ Ir 12 sk.: „Kaip galite kalbėti gera, būdami blogi?“
Matai čia: mes ne tik kalbame bloga, bet ir negalime kalbėti gera. Ir Tas, kuris kitur sako, jog mes, „būdami blogi, mokame savo vaikams duoti gerų daiktų“, visgi neigia mus darančius gera net tuo pačiu metu, kai duodame gera. Būtent: Dievo kūrinys, kurį duodame, yra geras, bet mes patys nesame geri ir neduodame tų gerų dalykų gerai. O Jis kalba visiems, net ir savo mokiniams.

Kad stovėtų tie du Pauliaus sakiniai: „Teisusis gyvens tikėjimu“ ir „Viskas, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė.“ Pastarasis seka iš pirmojo. Juk jei nėra nieko kito, kuo būtume išteisinti, išskyrus tikėjimą, akivaizdu, kad tie, kurie yra be tikėjimo, dar nėra išteisinti. O neišteisintieji yra nusidėjėliai. O nusidėjėliai yra blogi medžiai ir negali nieko kito, tik nusidėti ir nešti blogus vaisius.
Todėl laisvoji valia yra niekas, tik nuodėmės, mirties ir Šėtono vergė, nedaranti ir negalinti daryti ar siekti nieko, tik blogio.

Pridėk tą pavyzdį 10 skyriuje, paimtą iš Izaijo: „Radau mane tų, kurie neieškojo; viešai pasirodžiau tiems, kurie manęs neklausė.“ Tai jis sako apie pagonis: kad jiems buvo duota išgirsti ir pažinti Kristų, nors jie anksčiau negalėjo apie Jį net pagalvoti, juo labiau ieškoti ar laisvosios valios jėga Jam ruoštis.
Iš šio pavyzdžio pakankamai aišku, kad malonė ateina taip dovanai, jog jokia mintis apie ją, juo labiau pastanga ar uolumas, neina pirma.
Taip ir Paulius, kai buvo Saulius – ką jis darė ta aukščiausia laisvosios valios jėga? Tikrai mąstė geriausius ir doriausius dalykus, jei žiūrėtume proto.

Bet žiūrėk, kokiomis pastangomis jis rado malonę. Ne tik neieško, bet netgi siusdamas prieš ją, gauna.
Priešingai, apie žydus sako 9 sk.: „Pagonys, kurie nesiekė teisumo, gavo teisumą – tą, kuris iš tikėjimo; o Izraelis, siekdamas teisumo įstatymo, iki teisumo įstatymo nepriėjo.“
Ką prieš tai gali sucypti koks nors laisvosios valios gynėjas? Pagonys būtent tada, kai yra pilni bedievystės ir visų ydų, gauna teisumą dovanai, Dievui pasigailėjus. Žydai, nors su didžiausiu uolumu ir pastangomis siekia teisumo, lieka nieko nepešę. Argi tai nereiškia sakyti tik tiek, kad laisvosios valios pastangos yra bergždžios, kai ji siekia geriausių dalykų, ir kad ji veikiau puola į blogesnius bei nusirita atgal?

Ir niekas negali sakyti, kad jie nesistengė aukščiausia laisvosios valios jėga. Pats Paulius jiems liudija 10 sk., kad jie „turi uolumą Dievui, bet be pažinimo“. Vadinasi, žydams netrūksta nieko, kas priskiriama laisvajai valiai, ir visgi nieko neišeina, veikiau išeina priešingai. Pagonims nėra nieko, kas priskiriama laisvajai valiai, ir visgi seka Dievo teisumas.

Kas tai yra, jei ne akivaizdžiausiu abiejų tautų pavyzdžiu ir kartu aiškiausiu Pauliaus liudijimu patvirtinimas, jog malonė duodama dovanai nenusipelniusiems ir neverčiausiems, ir nėra įgyjama jokiais siekiais, pastangomis, darbais, mažais ar dideliais – net geriausių ir doriausių žmonių, su karštu uolumu ieškančių ir siekiančių teisumo?

Ateikime ir pas Joną, kuris ir pats yra gausus ir galingas laisvosios valios griovėjas.
Iškart pradžioje jis priskiria laisvajai valiai tokį aklumą, kad ji net nemato tiesos šviesos – toli gražu negali jos siekti. Taip jis sako: „Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos nesuprato.“ Ir netrukus: „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis jo nepažino; atėjo pas savuosius, ir savieji jo nepriėmė.“
Ką, manai, jis supranta sakydamas „pasaulis“? Ar atskirsi nuo šio vardo kokį nors žmogų, nebent atkurtą Šventosios Dvasios? Šiam apaštalui būdingas toks žodžio „pasaulis“ vartojimas, kuriuo jis supranta visiškai visą žmonių giminę.

Tad viskas, ką jis sako apie pasaulį, suprantama apie laisvąją valią, kaip apie tai, kas žmoguje geriausia. Vadinasi, pas šį apaštalą: pasaulis nepažino tiesos šviesos; pasaulis nekenčia Kristaus ir saviškių; pasaulis nepažįsta ir nemato Šventosios Dvasios; visas pasaulis yra piktajame; viskas, kas yra pasaulyje, yra kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė; nemylėkite pasaulio. „Jūs (sako) esate iš pasaulio.“ „Pasaulis negali jūsų nekęsti; manęs nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti.“

Visa tai ir daugelis panašių dalykų yra laisvosios valios – tai yra pagrindinės dalies, valdančios pasaulyje po Šėtono valdžia – apibūdinimai. Juk ir pats Jonas per antitezę kalba apie pasaulį, kad pasaulis yra viskas, kas iš pasaulio nėra perkelta į dvasią, kaip jis sako apaštalams: „Aš išskyriau jus iš pasaulio ir paskyriau jus“ ir t. t.

Jei dabar pasaulyje būtų tokių, kurie laisvosios valios jėga stengtųsi link gėrio (kaip turėtų būti, jei laisvoji valia ką nors galėtų), iš pagarbos jiems Jonas pagrįstai būtų sušvelninęs žodį, kad bendru vardu neįtrauktų jų į tiek blogybių, kuriomis kaltina pasaulį. Kadangi jis to nedaro, akivaizdu, kad laisvąją valią jis daro kaltą visais pasaulio vardais, nes viską, ką pasaulis daro, jis daro per laisvosios valios jėgą, tai yra protą ir valią – geriausias savo dalis.

Seka: „Kiek jį priėmė, davė jiems galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą; kurie ne iš kraujo, ir ne iš kūno noro, ir ne iš vyro noro, bet iš Dievo gimę.“
Šiuo tobulu padalijimu jis atmeta nuo Kristaus karalystės „kraujus“, „kūno norą“, „vyro norą“. „Kraujais“ aš laikau žydus, tai yra tuos, kurie norėjo būti karalystės vaikais, nes buvo Abraomo ir tėvų vaikai, besigiriantys krauju.

„Kūno noru“ suprantu tautos pastangas, kuriomis jie lavinosi įstatyme ir darbuose. Kūnas čia reiškia kūniškus žmones be dvasios, kurie nors ir turi valią bei pastangas, bet kadangi dvasios nėra, turi jas kūniškai.
„Vyro noru“ suprantu apskritai visų pastangas, ar jie būtų įstatyme, ar be įstatymo, pavyzdžiui, pagonių ir bet kokių žmonių. Kad prasmė būtų tokia: nei kūno gimimu, nei įstatymo uolumu, nei jokia kita žmogaus disciplina netampama Dievo vaikais, bet tik gimimu iš Dievo.

Tad jei gimstama ne kūnu, neauklėjama įstatymu, nepasiruošiama jokia žmogaus disciplina, bet atgimstama iš Dievo, akivaizdu, kad laisvoji valia čia nieko negali. Manau, kad „vyras“ šioje vietoje hebraišku papročiu suprantamas kaip bet kas ar bet kuris, kaip „kūnas“ per antitezę – kaip tauta be dvasios. O „valia“ – kaip aukščiausia jėga žmonėse, būtent pagrindinė laisvosios valios dalis.
Bet tebūnie, kad nesuprantame žodžių po vieną; visgi pati dalyko esmė yra aiškiausia: Jonas šiuo padalijimu atmeta viską, kas nėra dieviškas gimimas, sakydamas, kad Dievo vaikais tampama tik gimstant iš Dievo, o tai įvyksta (jo paties aiškinimu) tikint Jo vardą. Į šį atmetimą žmogaus valia arba laisvoji valia, kadangi ji nėra nei gimimas iš Dievo, nei tikėjimas, būtinai įtraukiama.

Jei laisvoji valia ką nors galėtų, „vyro noras“ neturėjo būti Jono atmestas, nei žmonės nuo jo atitraukti ir siunčiami prie vien tikėjimo ir atgimimo, kad jam nebūtų pasakyta tas Izaijo 5 žodis: „Vargas jums, kurie vadinate gera blogu.“
Dabar gi, kai jis vienodai atmeta kraujus, kūno norą, vyro norą, tikra yra tai, kad vyro noras niekuo ne daugiau padeda tapti Dievo vaikais, nei kraujai arba kūniškas gimimas. O niekam nekyla abejonių, kad kūno gimimas nepadaro Dievo vaikais, kaip ir Paulius Rom 9 sako: „Ne tie, kurie yra kūno vaikai, yra Dievo vaikai“, ir įrodo tai Izmailo bei Ezavo pavyzdžiu.

Tas pats Jonas įveda Krikštytoją, kalbantį apie Kristų taip: „Iš Jo pilnatvės mes visi gavome, malonę už malonę.“ Malonę sako gautą mums iš Kristaus pilnatvės, bet už kokį nuopelną ar uolumą? „Už malonę“ (sako), būtent Kristaus, kaip ir Paulius sako Rom 5: „Dievo malonė ir dovana vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malone gausiai teko daugeliui.“
Kur dabar laisvosios valios pastanga, kuria paruošiama malonė? Čia Jonas sako, kad malonė gaunama ne tik ne dėl jokio mūsų uolumo, bet netgi dėl svetimos malonės arba svetimo nuopelno, būtent vieno žmogaus Jėzaus Kristaus.

Tad arba klaidinga, kad mes savo malonę gauname už svetimą malonę, arba akivaizdu, kad laisvoji valia yra niekas. Juk abu dalykai kartu negali egzistuoti: kad Dievo malonė būtų tokia pigi, jog bet kur ir visur būtų gaunama menka bet kurio žmogaus pastanga, ir vėl – tokia brangi, kad mums būtų dovanojama vieno tokio didžio žmogaus malonėje ir per ją.
Kartu norėčiau, kad šioje vietoje laisvosios valios gynėjai būtų įspėti žinoti, jog teigdami laisvąją valią jie yra Kristaus neigėjai.

Juk jei aš savo uolumu gaunu Dievo malonę, kam reikia priimti Kristaus malonę už mano malonę? Arba ko man trūksta, kai turiu Dievo malonę?
Tačiau Diatribė sakė, sako ir visi sofistai, kad mes savo pastangomis išprašome Dievo malonę ir pasiruošiame ją priimti, nors ne „dėl vertumo“ (de condigno), bet „dėl tinkamumo“ (de congruo). Tai aiškiai reiškia neigti Kristų, už kurio malonę mes čia gauname malonę, kaip liudija Krikštytojas.
Juk tą išsigalvojimą apie „vertumą“ ir „tinkamumą“ aukščiau paneigiau – kad tai tušti žodžiai, o iš tiesų jie turi omenyje tikrą nuopelną (condignum), ir tai daro su didesne bedievyste nei pelagijonai, kaip sakėme.

Taip išeina, kad bedieviai sofistai kartu su Diatribe labiau neigia Viešpatį Kristų, kuris mus atpirko, nei kada nors neigė pelagijonai ar kokie eretikai – taip malonė negali pakęsti šalia savęs jokios laisvosios valios dalelytės ar jėgos.
O kad laisvosios valios gynėjai neigia Kristų, įrodo ne tik šis Raštas, bet ir pats jų gyvenimas.

Dėl to Kristų jie pasidarė jau ne maloniu Tarpininku, bet baisiu Teisėju, kurį stengiasi permaldauti Motinos ir šventųjų užtarimais, taip pat daugybe sugalvotų darbų, apeigų, religijų, įžadų. Visu tuo jie siekia, kad Kristus, tapęs jiems palankus, duotų malonę; bet jie netiki, kad Jis užtaria pas Dievą ir savo krauju išprašo jiems malonę, ir „malonę (kaip čia sakoma) už malonę“.
Ir kaip tiki, taip turi. Jiems Kristus iš tiesų ir pelnytai yra nepermaldaujamas teisėjas, nes jie apleidžia Jį kaip Tarpininką ir gailestingiausią Gelbėtoją, o Jo kraują bei malonę laiko menkesniais už laisvosios valios siekius ir pastangas.

Pasiklausykime ir laisvosios valios pavyzdžio. Nikodemas, žinoma, yra vyras, kuriame negalėtum pasigesti nieko, ką gali laisvoji valia. Juk ko tas vyras praleidžia iš uolumo ar pastangų? Jis pripažįsta Kristų tiesakalbiu ir atėjusiu nuo Dievo, giria ženklus, ateina naktį pasiklausyti ir pasitarti dėl kitų dalykų. Argi neatrodo, kad jis laisvosios valios jėga ieškojo to, kas susiję su pamaldumu ir išganymu?
Bet žiūrėk, kaip jis atsitrenkia.

Kai girdi Kristų mokant tikrojo išganymo kelio per atgimimą, argi jis jį pripažįsta, ar prisipažįsta jo kada nors ieškojęs? Priešingai, jis taip baisisi ir sutrinka, kad ne tik sako to nesuprantąs, bet ir atmeta kaip neįmanomą. „Kaip (sako) tai gali įvykti?“
Ir nenuostabu. Kas gi kada nors girdėjo, kad žmogus išganymui turi atgimti iš vandens ir dvasios? Kas kada pagalvojo, kad Dievo Sūnui reikės būti iškeltam, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą?

Ar tai kada nors minėjo aštriausi ir geriausi filosofai? Ar šio pasaulio kunigaikščiai kada nors pažino šį mokslą? Ar kieno nors laisvoji valia kada nors to siekė? Argi Paulius nepripažįsta, kad tai yra paslaptyje paslėpta išmintis, per pranašus, tiesa, išpranašauta, bet per Evangeliją apreikšta taip, kad nuo amžių ji buvo nutylėta ir nežinoma pasauliui?
Ką aš sakau? Paklauskime patirties. Pats visas pasaulis, pats žmogiškas protas, net pati laisvoji valia yra priversta pripažinti, kad ji nepažino ir negirdėjo apie Kristų, kol į pasaulį neatėjo Evangelija.

O jei nepažino, juo labiau neieškojo ir negalėjo ieškoti ar stengtis link Jo. Bet Kristus yra kelias, tiesa, gyvenimas ir išganymas. Vadinasi, ji pripažįsta – nori ar nenori – kad savo jėgomis negalėjo nei pažinti, nei ieškoti to, kas priklauso keliui, tiesai ir išganymui.
Nepaisant to, prieš šį patį pripažinimą ir savo patirtį mes einame iš proto ir tuščiais žodžiais diskutuojame, esą mumyse likusi tokia didelė jėga, kuri ir pažįsta, ir gali save pritaikyti prie to, kas susiję su išganymu. Tai reiškia sakyti, kad Kristus, Dievo Sūnus, buvo dėl mūsų iškeltas, nors niekas to niekada nežinojo ir negalėjo pagalvoti; visgi tas pats nežinojimas yra ne nežinojimas, bet Kristaus, t. y. išganymo dalykų, pažinimas.

Ar vis dar nematai ir nečiuopi, kad laisvosios valios teigėjai visiškai kliedi, kai vadina žiniomis (mokslu) tai, ką patys pripažįsta esant nežinojimu? Argi tai nėra tamsą vadinti šviesa (Izaijo 5)? Žinoma, taip galingai Dievas užkemša burną laisvajai valiai jos pačios išpažinimu ir patirtimi; ir visgi net taip ji negali tylėti ir atiduoti Dievui garbę.

Toliau, kai Kristus vadinamas keliu, tiesa ir gyvenimu, ir tai sakoma per priešpriešą – kad viskas, kas nėra Kristus, yra ne kelias, bet paklydimas, ne tiesa, bet melas, ne gyvenimas, bet mirtis – būtina, kad laisvoji valia, kadangi ji nėra nei Kristus, nei Kristuje, būtų apimta paklydimo, melo ir mirties.

Kur tada ir iš kur gaunamas tas vidurys ir neutralus dalykas, būtent ta laisvosios valios jėga, kuri, nors nėra Kristus (t. y. kelias, tiesa ir gyvenimas), visgi neturėtų būti nei paklydimas, nei melas, nei mirtis?

Juk jei viskas, kas sakoma apie Kristų ir malonę, nebūtų sakoma per priešpriešą, priešpastatant priešingybes – būtent, kad už Kristaus ribų nėra nieko, tik Šėtonas, už malonės ribų – tik rūstybė, už šviesos – tik tamsa, už kelio – tik paklydimas, už tiesos – tik melas, už gyvenimo – tik mirtis – ką, meldžiu, pasiektų visos apaštalų kalbos ir visas Raštas?
Veltui, žinoma, būtų viskas sakoma, nes tai neverstų pripažinti, kad Kristus yra būtinas (ko jie labiausiai siekia), kadangi būtų rastas vidurys, kuris savaime nėra nei blogas, nei geras, nei Kristaus, nei Šėtono, nei tikras, nei klaidingas, nei gyvas, nei miręs, galbūt net nei kažkas, nei niekas – ir tai būtų vadinama pačiu puikiausiu ir aukščiausiu dalyku visoje žmonių giminėje.

Pasirink, kurio nori. Jei pripažįsti, kad Raštai kalba per priešpriešą, apie laisvąją valią negalėsi pasakyti nieko, tik tai, kas priešinga Kristui: būtent, kad joje karaliauja paklydimas, mirtis, Šėtonas ir visos blogybės. Jei nepripažįsti, kad jie kalba per priešpriešą, tuomet atimi iš Raštų jėgą, kad jie nieko nepasiektų ir neįrodytų Kristaus būtinumo; ir taip, nustatydamas laisvąją valią, tu panaikini Kristų ir sužlugdai visą Raštą. Be to, nors žodžiais apsimeti išpažįstąs Kristų, realybėje ir širdyje Jį neigi.

Nes jei laisvosios valios jėga nėra visa klystanti ir smerktina, bet mato ir nori to, kas dora ir gera bei kas susiję su išganymu, vadinasi, ji sveika ir jai nereikia Kristaus gydytojo, ir Kristus tos žmogaus dalies neatpirko. Juk koks poreikis šviesos ir gyvybės ten, kur yra šviesa ir gyvybė?
O jei ta dalis neatpirkta per Kristų, vadinasi, tai, kas žmoguje geriausia, nėra atpirkta, bet gera ir išganyta savaime. Tuomet ir Dievas yra neteisingas, jei pasmerkia kokį nors žmogų, nes pasmerkia tai, kas žmoguje geriausia ir sveika, tai yra nekaltąjį.

Juk nėra žmogaus, kuris neturėtų laisvosios valios. Ir nors blogas žmogus ja piktnaudžiauja, visgi mokoma, kad pati jėga neužgęsta, bet stengiasi link gėrio ir gali stengtis. O jei ji tokia, be abejonės, ji gera, šventa ir teisinga; todėl ji neturi būti pasmerkta, bet atskirta nuo pasmerkto žmogaus.
Bet tai neįmanoma. O jei būtų įmanoma, tuomet žmogus be laisvosios valios net nebūtų žmogus, nei pelnytųsi, nei nusipelnytų bausmės, nei būtų išganytas, ir būtų tiesiog gyvulys, jau nebe nemirtingas. Tad belieka, kad Dievas yra neteisingas, pasmerkdamas tą gerą, teisingą, šventą jėgą, kuriai nereikia Kristaus, žmoguje ir kartu su blogu žmogumi.

Bet tęskime Jone. „Kas tiki (sako) Jį, tas neteisiamas. Kas netiki, jau pasmerktas (nuteistas), nes netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.“
Atsakyk, ar laisvoji valia priklauso tikinčiųjų skaičiui, ar ne? Jei priklauso, vėlgi jai nereikia malonės, nes ji savaime tiki Kristų, kurio savaime nei pažįsta, nei apie Jį galvoja. Jei nepriklauso, ji jau pasmerkta; kas tai yra, jei ne „pasmerkta Dievo akivaizdoje“? O Dievas smerkia tik bedievį; vadinasi, ji yra bedieviška.

Ką gi pamaldaus stengtųsi bedieviškumas? Ir nemanau, kad čia galima išskirti laisvosios valios jėgą, nes kalbama apie visą žmogų, kuris, sakoma, yra pasmerktas. Be to, netikėjimas nėra grubus jausmas, bet tas aukščiausias, sėdintis ir karaliaujantis valios ir proto tvirtovėje, kaip ir jo priešingybė – tikėjimas.
O būti netikinčiam reiškia neigti Dievą ir daryti Jį melagiu (1 Jn 1: „Jei netikime, darome Dievą melagiu“).

Kaipgi dabar ta jėga, priešinga Dievui ir daranti Jį melagiu, stengiasi link gėrio? Jei ta jėga nebūtų netikinti ir bedieviška, nereikėtų sakyti apie visą žmogų: „jau pasmerktas“, bet taip: „Žmogus pagal grubius jausmus jau pasmerktas, bet pagal geriausią ir puikiausią dalį nėra teisiamas, nes stengiasi link tikėjimo, arba veikiau jau yra tikinti.“
Taip, kai Raštas tiek kartų sako: „Kiekvienas žmogus melagis“, mes laisvosios valios autoritetu sakysime: „Priešingai, Raštas veikiau meluoja, nes žmogus nėra melagis savo geriausia dalimi, t. y. protu ir valia, bet tik kūnu, krauju ir kaulais; taip kad visa tai, iš ko žmogus gauna vardą, būtent protas ir valia, yra sveika ir šventa.“

Taip ir tą Krikštytojo žodį: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą; o kas netiki Sūnumi, neregės gyvenimo, bet Dievo rūstybė pasilieka ant jo“, reikės suprasti taip: „ant jo“, tai yra ant grubių žmogaus jausmų pasilieka Dievo rūstybė, o ant tos laisvosios valios jėgos, t. y. valios ir proto, pasilieka malonė ir amžinasis gyvenimas.
Šiuo pavyzdžiu, kad laisvoji valia išsilaikytų, viską, kas Raštuose sakoma apie bedievius žmones, per sinekdochą iškraipyk, taikydamas gyvuliškai žmogaus daliai, kad išliktų sveika racionalioji ir tikrai žmogiškoji dalis.

Tuomet aš dėkosiu laisvosios valios teigėjams ir nusidėsiu su pasitikėjimu, saugus, kad protas ir valia, arba laisvoji valia, negali būti pasmerkta, nes ji niekada neužgęsta, bet nuolat lieka sveika, teisinga ir šventa. O esant palaimintai valiai ir protui, džiaugsiuosi, kad bjaurus ir gyvuliškas kūnas atskiriamas ir pasmerkiamas; toli gražu nenorėsiu jam Kristaus atpirkėjo.
Matai, kur mus neša laisvosios valios dogma – kad ji neigia visus dieviškus ir žmogiškus, laikinus ir amžinus dalykus, ir tyčiojasi iš savęs tiek daugybe pabaisų?

Taip pat sako Krikštytojas: „Žmogus negali nieko pasiimti, jei jam nebus duota iš dangaus.“
Tegul čia Diatribė liaujasi demonstravusi savo gausą, kur vardija viską, ką turime iš dangaus. Mes diskutuojame ne apie prigimtį, bet apie malonę, ir klausiame ne kokie esame žemėje, bet kokie esame danguje, Dievo akivaizdoje. Žinome, kad žmogus yra paskirtas viešpačiu už save žemesniems dalykams, į kuriuos turi teisę ir laisvą valią, kad anie paklustų ir darytų tai, ką jis nori ir galvoja.
Bet mes klausiame to: ar Dievo atžvilgiu jis turi laisvą valią, kad Dievas paklustų ir darytų tai, ką žmogus norės, ar veikiau Dievas žmogaus atžvilgiu turi laisvą valią, kad šis norėtų ir darytų tai, ką Dievas nori, ir negalėtų nieko, tik ką Jis panorės ir padarys.

Čia Krikštytojas sako, kad jis negali nieko pasiimti, nebent jam būtų duota iš dangaus. Todėl laisvoji valia bus niekas.
Taip pat: „Kas yra iš žemės, yra žemiškas ir kalba žemiškai; kas ateina iš dangaus, tas virš visų.“ Čia vėl visus padaro žemiškus, ir sako, kad žemiškai mąsto ir kalba tie, kurie nėra Kristaus, ir nepalieka jokių vidurinių. O laisvoji valia juk nėra tas, kuris atėjo iš dangaus. Todėl būtina, kad ji būtų iš žemės ir mąstytų bei kalbėtų žemiškai.

O jei kokia nors jėga žmoguje, kokiu nors laiku, vietoje ar darbe mąstytų ne žemiškai, Krikštytojas turėjo šitai išskirti ir nesakyti bendrai apie visus, esančius už Kristaus ribų: „Yra iš žemės, kalba žemiškai.“

Taip ir toliau, 8 sk., Kristus sako: „Jūs esate iš pasaulio, aš nesu iš pasaulio; jūs esate iš apačios, aš esu iš aukštybių.“ O anie, kuriems kalbėjo, turėjo laisvąją valią, t. y. protą ir valią, ir visgi sako, kad jie yra iš pasaulio. Ką gi naujo Jis pasakytų, jei sakytų, kad jie yra iš pasaulio pagal kūną ir grubius jausmus? Argi to anksčiau nežinojo visas pasaulis? Be to, koks reikalas sakyti, kad žmonės yra iš pasaulio ta dalimi, kuria jie yra gyvuliški, kai tokiu būdu ir žvėrys yra iš pasaulio?

Jau ta vieta, kur Kristus Jn 6 sako: „Niekas neateina pas mane, jei mano Tėvas jo nepatraukia“, ką palieka laisvajai valiai? Juk sako, jog reikia, kad kas nors išgirstų ir išmoktų iš paties Tėvo, ir kad visi turi būti pamokyti Dievo.
Čia Jis moko, kad ne tik laisvosios valios darbai ir pastangos yra tušti, bet ir pats Evangelijos žodis (apie kurį toje vietoje kalbama) girdimas veltui, nebent viduje kalbėtų, mokytų ir trauktų pats Tėvas. „Niekas negali, niekas negali (sako) ateiti“; teigiama, kad ta jėga, kuria žmogus galėtų ką nors stengtis link Kristaus, t. y. link to, kas susiję su išganymu, yra niekinė.

Ir laisvajai valiai nepadeda tai, ką Diatribė cituoja iš Augustino, norėdama apšmeižti šią aiškiausią ir galingiausią vietą: esą Dievas traukia taip, kaip mes traukiame avį, parodę jai šaką. Šiuo palyginimu ji nori įrodyti, kad mumyse yra jėga sekti Dievo traukimą.
Bet šis palyginimas šioje vietoje nieko nevertas. Nes Dievas parodo ne tik vieną, bet visas savo gėrybes, be to, patį Kristų Sūnų, ir visgi joks žmogus neseka, nebent Tėvas viduje parodytų ką kita ir trauktų kitaip; netgi visas pasaulis persekioja Sūnų, kurį Jis parodo.
Tas palyginimas puikiai tinka pamaldiesiems, kurie jau yra avys ir pažįsta Ganytoją Dievą; jie, gyvendami dvasia ir pajudinti, seka ten, kur tik Dievas nori ir ką tik parodo.

Tačiau bedievis neateina net išgirdęs žodį, nebent viduje trauktų ir mokytų Tėvas, ką Jis daro suteikdamas Dvasią. Ten yra kitoks traukimas nei tas, kuris vyksta išorėje; ten parodomas Kristus per Dvasios apšvietimą, kuriuo žmogus pagaunamas link Kristaus pačiu saldžiausiu pagavimu, ir jis veikiau pakenčia (pasyviai priima) kalbantį mokytoją ir traukiantį Dievą, nei pats ieško ir bėga.

Dar vieną pateikime iš Jono, kur 16 sk. sako: „Dvasia parodys pasauliui nuodėmę, kad netikėjo manimi.“ Čia matai, kad nuodėmė yra netikėti Kristumi. O ši nuodėmė juk nelimpa prie odos ar plaukų, bet glūdi pačiame prote ir valioje.
Kadangi visą pasaulį daro kaltą šia nuodėme, ir iš patirties žinoma, kad ši nuodėmė pasauliui buvo nežinoma lygiai kaip ir Kristus (nes ji apreiškiama Dvasiai parodant), akivaizdu, kad laisvoji valia su savo valia ir protu laikoma pagauta šios nuodėmės ir pasmerkta Dievo akivaizdoje.

Todėl, kol ji nepažįsta Kristaus ir Juo netiki, ji negali norėti ar siekti nieko gero, bet būtinai vergauja tai nežinomai nuodėmei.
Trumpai tariant, kadangi Raštas visur Kristų skelbia per priešpriešą ir antitezę (kaip sakiau) – taip, kad viską, kas yra be Kristaus Dvasios, pajungia Šėtonui, bedievystei, klaidai, tamsai, nuodėmei, mirtį ir Dievo rūstybei – prieš laisvąją valią kovos visi liudijimai, kiek tik jų kalba apie Kristų.

O jų yra nesuskaičiuojama daugybė, netgi visas Raštas. Todėl, jei bylą sprendžiame Raštui esant teisėju, aš laimėsiu visais būdais, taip, kad neliks nė vienos jotos ar brūkšnelio, kuris nesmerktų laisvosios valios dogmos.
O kad Raštas Kristų skelbia per priešpriešą ir antitezę – nors to nežino arba apsimeta nežiną didieji teologai ir laisvosios valios gynėjai – visgi žino ir viešai išpažįsta visi krikščionys.
Jie žino (sakau), kad pasaulyje yra dvi karalystės, tarpusavyje labiausiai kovojančios. Vienoje viešpatauja Šėtonas, kuris dėl to Kristaus vadinamas pasaulio kunigaikščiu, o Pauliaus – šio amžiaus dievu; jis visus, kurie nėra Kristaus Dvasios iš jo atimti, laiko belaisvius savo valiai (to paties Pauliaus liudijimu) ir neleidžia jų iš savęs atimti jokiomis jėgomis, tik Dievo Dvasia, kaip Kristus liudija palyginime apie galiūną, saugantį savo kiemą ramybėje.

Kitoje karalystėje viešpatauja Kristus; ji nuolat priešinasi ir kovoja su Šėtono karalyste. Į ją mes perkeliami ne savo jėga, bet Dievo malone, kuria esame išlaisvinami iš dabartinio pikto amžiaus ir išplėšiami iš tamsos valdžios.
Vien šių karalysčių, nuolat kovojančių tarpusavyje tokiomis jėgomis ir dvasia, pažinimo ir išpažinimo pakaktų paneigti laisvosios valios dogmą: kad mes esame priversti vergauti Šėtono karalystėje, nebent būtume išplėšti dieviška jėga. Tai, sakau, minia žino ir pakankamai išpažįsta tiek patarlėmis, tiek maldomis, siekiais ir visu gyvenimu.

Praleidžiu tą savo tikrai Achilo (kulną/argumentą), kurį Diatribė narsiai praėjo nepalietusi, būtent, kad Rom 7 ir Gal 5 Paulius moko, jog šventuosiuose ir pamaldžiuose yra tokia stipri dvasios ir kūno kova, kad jie negali daryti to, ką norėtų.

Iš to aš taip įrodinėjau: jei žmogaus prigimtis yra tokia bloga, kad tuose, kurie yra atgimę dvasia, ji ne tik nesistengia link gėrio, bet netgi kovoja ir priešinasi gėriui, kaip ji galėtų stengtis link gėrio tuose, kurie dar neatgimę ir senajame žmoguje vergauja Šėtonui?
Juk Paulius ten kalba ne tik apie grubius jausmus, per kuriuos tarytum per bendrą išsigelbėjimą Diatribė yra įpratusi išsprūsti nuo visų Raštų, bet tarp kūno darbų vardija ereziją, stabmeldystę, nesutarimus, ginčus, kurie, be abejo, viešpatauja tose aukščiausiose jėgose, būtent prote ir valioje.

Tad jei kūnas šiais jausmais kovoja prieš dvasią šventuosiuose, daug labiau jis kovos prieš Dievą bedieviuose ir laisvojoje valioje. Todėl ir Rom 8 jis vadina jį priešiškumu Dievui.
Norėčiau, kad šis (sakau) argumentas man būtų panaikintas ir laisvoji valia nuo jo apginta.
Aš pats apie save išpažįstu: jei tik būtų įmanoma, nenorėčiau, kad man būtų duota laisvoji valia, arba kad mano rankose būtų palikta kas nors, kuo galėčiau stengtis link išganymo. Ne tik todėl, kad esant tiek negandų ir pavojų, be to, puolant tiek demonų, nepajėgčiau išsilaikyti ir to išlaikyti (juk vienas demonas galingesnis už visus žmones, ir joks žmogus nebūtų išganytas).
Bet todėl, kad net jei nebūtų jokių pavojų, jokių negandų, jokių demonų, visgi būčiau priverstas nuolat vargti nežinioje ir kumščiais daužyti orą. Juk mano sąžinė, net jei gyvenčiau ir dirbčiau amžinai, niekada netaptų tikra ir saugi, kiek ji turi padaryti, kad patenkintų Dievą.

Juk atlikus bet kokį darbą, liktų abejonė, ar tai patinka Dievui, ar Jis nereikalauja ko nors daugiau; kaip įrodo visų „teisuolių“ (įstatymo vykdytojų) patirtis, ir aš pats savo didžia nelaime per tiek metų pakankamai išmokau.
Tačiau dabar, kai Dievas, atėmęs mano išganymą iš mano valios, pasiėmė jį į savąją ir pažadėjo mane išsaugoti ne mano darbu ar bėgimu, bet savo malone ir gailestingumu, aš esu saugus ir tikras, kad Jis yra ištikimas ir man nemeluos, be to, galingas ir didis, kad jokie demonai, jokios negandos negalės Jo palaužti ar manęs iš Jo atimti. „Niekas (sako) neišplėš jų iš mano rankos, nes Tėvas, kuris davė, yra didesnis už visus.“
Taip įvyksta, kad jei ne visi, tai bent kai kurie ir daugelis išgelbėjami; tuo tarpu per laisvosios valios jėgą nebūtų išgelbėtas visiškai niekas, bet visi kartu pražūtume.

Be to, esame tikri ir saugūs, kad patinkame Dievui ne dėl mūsų darbo nuopelno, bet dėl Jo gailestingumo palankumo, mums pažadėto; ir jei padarysime mažiau ar blogai, Jis mums to neįskaitys, bet tėviškai atleis ir pataisys. Tai yra visų šventųjų pasididžiavimas savo Dieve.

Jei gi jaudina tai, kad sunku apginti Dievo maloningumą ir teisingumą, kai Jis pasmerkia nenusipelniusius, tai yra tokius bedievius, kurie, gimę bedievystėje, jokiu būdu negali sau padėti, kad nebūtų bedieviai, pasiliktų tokie ir būtų pasmerkti, ir yra verčiami prigimties būtinybės nusidėti ir pražūti (kaip Paulius sako: „Buvome visi rūstybės vaikai, kaip ir kiti“, nes tokie sukurti paties Dievo iš sėklos, sugadintos vieno Adomo nuodėmės) – čia reikia gerbti ir garbinti Dievą, gailestingiausią tuose, kuriuos Jis išteisina ir išgelbėja, nors jie to visiškai neverti. Ir reikia bent šiek tiek pripažinti Jo dievišką išmintį, kad Jis būtų laikomas teisingu ten, kur mums atrodo neteisingas.

Juk jei Jo teisingumas būtų toks, koks galėtų būti pripažintas teisingu žmogišku supratimu, jis aiškiai nebūtų dieviškas ir niekuo nesiskirtų nuo žmogiško teisingumo. Bet kadangi Jis yra vienas ir tikras Dievas, be to, visas nesuvokiamas ir neprieinamas žmogaus protui, teisinga, netgi būtina, kad ir Jo teisingumas būtų nesuvokiamas. Kaip ir Paulius sušunka sakydamas: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie nesuvokiami Jo sprendimai ir neištiriami Jo keliai!“

Jie nebūtų nesuvokiami, jei mes visur galėtume suprasti, kodėl jie teisingi. Kas yra žmogus, palyginti su Dievu? Kiek reiškia tai, ką gali mūsų galia, palyginti su Jo galia? Ką reiškia mūsų stiprybė, palyginti su Jo jėgomis? Ką mūsų žinojimas, palyginti su Jo išmintimi? Ką mūsų substancija prieš Jo substanciją? Žodžiu, kas yra visa, kas mūsų, prieš visa, kas Jo?
Tad jei pripažįstame – net gamtai mokant – kad žmogiška galia, stiprybė, išmintis, substancija ir visa, kas mūsų, yra visiškas niekas, jei lyginama su dieviška galia, stiprybe, išmintimi, žinojimu, substancija – kas per mūsų iškrypimas, kad vienintelį Dievo teisingumą ir teismą puldinėjame ir savo teismui suteikiame tiek daug, jog norime suvokti, teisti ir vertinti dievišką teismą?

Kodėl lygiai taip pat ir čia nesakome: „Mūsų teismas yra niekas, jei lyginamas su dievišku teismu“? Pasiklausk paties proto, ar jis, įtikintas, nebus priverstas pripažinti savęs kvailu ir neapgalvotu, kad neleidžia Dievo teismui būti nesuvokiamam, kai visus kitus dieviškus dalykus pripažįsta esant nesuvokiamus.
Taigi visuose kituose dalykuose Dievui pripažįstame dievišką didybę, o vien teisme esame pasiruošę neigti; ir negalime nė akimirkai patikėti, kad Jis yra teisingas, nors Jis mums pažadėjo, kad tai įvyks, kai apreikš savo šlovę – tuomet visi matysime ir apčiuopsime, kad Jis buvo ir yra teisingas.

Duosiu pavyzdį šiam tikėjimui sustiprinti ir tai nedorai akiai, kuri įtaria Dievą neteisybe, paguosti.
Štai, Dievas taip valdo šį kūnišką pasaulį išoriniuose dalykuose, kad jei žiūrėsi į žmogaus proto sprendimą ir juo seksi, būsi priverstas sakyti: arba nėra jokio Dievo, arba Dievas yra neteisingas. Kaip anas sako: „Dažnai esu gundomas manyti, kad dievų nėra.“
Juk pažiūrėk, kaip puikiai sekasi blogiesiems, ir priešingai – kaip nelaimingai geriesiems. Tai liudija patarlės ir patirtis, patarlių motina: „Kuo didesnis piktadarys, tuo labiau sekasi.“

„Gausios (sako Jobas) bedievių palapinės“, ir 73 psalmė skundžiasi, kad nusidėjėliai pasaulyje pertekę turtų. Meldžiu, argi ne visų sprendimu yra didžiausia neteisybė, kad blogiesiems sekasi, o gerieji varginami? Bet taip neša pasaulio eiga.
Čia net didžiausi protai nupuolė į tai, kad neigia esant Dievą ir įsivaizduoja, jog likimas viską aklai varto: tokie kaip epikūrininkai ir Plinijus. Vėliau Aristotelis, norėdamas savo „pirmąjį judintoją“ išlaisvinti nuo vargo, mano, kad jis nemato jokių daiktų, tik save patį, nes jam atrodo labai nemalonu matyti tiek blogybių, tiek neteisybių.
O pranašai, kurie tikėjo esant Dievą, labiausiai buvo gundomi dėl Dievo neteisybės, kaip Jeremijas, Jobas, Dovydas, Asafas ir kiti.

Kaip manai, ką galvojo Demostenas ir Ciceronas, kai padarė viską, ką galėjo, ir tokį atlygį – apgailėtiną žūtį – gavo?
Ir visgi ši Dievo „neteisybė“, kuri labai tikėtina ir paremta tokiais argumentais, kuriems joks protas ar prigimties šviesa negali pasipriešinti, lengviausiai pašalinama Evangelijos šviesa ir malonės pažinimu, kuriais esame mokomi, kad bedieviai klesti kūniškai, bet siela pražūsta.
Ir viso šio neišsprendžiamo klausimo trumpas sprendimas glūdi viename žodelyje: Yra gyvenimas po šio gyvenimo, kuriame bus nubausta ir atlyginta visa tai, kas čia nėra nubausta ir atlyginta; nes šis gyvenimas yra ne kas kita, kaip būsimojo gyvenimo pirmtakas arba, veikiau, pradžia.

Tad jei Evangelijos šviesa, kuri galioja tik žodyje ir tikėjime, pasiekia tiek, kad šis klausimas, svarstytas visais amžiais ir niekada neišspręstas, taip lengvai išsprendžiamas ir sutvarkomas – ką manai busiant, kai pasibaigus žodžio ir tikėjimo šviesai, pati tikrovė ir dieviška didybė apsireikš savaime?
Ar nemanai, kad tuomet šlovės šviesa galės taip lengvai išspręsti klausimą, kuris žodžio ar malonės šviesoje yra neišsprendžiamas, kaip malonės šviesa taip lengvai išsprendė klausimą, neišsprendžiamą prigimties šviesoje?

Nustatyk man tris šviesas: prigimties šviesą, malonės šviesą, šlovės šviesą – kaip yra paplitęs ir geras skirstymas.
Prigimties šviesoje yra neišsprendžiama, kad tai teisinga, jog gerajam blogai sekasi, o blogajam gerai. Bet tai išsprendžia malonės šviesa.
Malonės šviesoje yra neišsprendžiama, kaip Dievas pasmerkia tą, kuris jokiomis savo jėgomis negali daryti nieko kito, tik nusidėti ir būti kaltas.

Čia tiek prigimties šviesa, tiek malonės šviesa diktuoja, kad kaltė yra ne vargšo žmogaus, bet neteisingo Dievo; juk jos negali kitaip spręsti apie Dievą, kuris žmogų bedievį apdovanoja dovanai be nuopelnų, o kito neapdovanoja, bet pasmerkia, galbūt mažiau arba bent jau ne labiau bedievį.
Tačiau šlovės šviesa diktuoja ką kita ir parodys, kad Dievas, kurio teismas dabar yra nesuvokiamo teisingumo, tuomet bus paties teisingiausio ir akivaizdžiausio teisingumo. Tik kad tuo tarpu tikėtume tuo, įspėti ir sustiprinti malonės šviesos pavyzdžiu, kuri panašų stebuklą atlieka prigimtinėje šviesoje.

Čia baigsiu šią knygelę, pasiruošęs, jei reiks, ginti šią bylą plačiau, nors manau, kad čia pamaldžiam žmogui, norinčiam nusileisti tiesai be užsispyrimo, padaryta daugiau nei pakankamai.
Juk jei tikime esant tiesa, kad Dievas viską numato ir iš anksto sutvarko, tuomet Jo numatymas ir predestinacija negali nei klysti, nei būti sutrukdyti. Be to, niekas nevyksta Jam nenorint – ką pripažinti yra priverstas pats protas. Kartu tam pačiam protui liudijant, negali būti jokios laisvos valios žmoguje, angele ar kokiame nors kūrinyje.

Taip pat, jei tikime Šėtoną esant pasaulio kunigaikščiu, visomis jėgomis nuolat rezgančiu klastas ir kovojančiu prieš Kristaus karalystę, kad jis nepaleidžia belaisvių žmonių, nebent būtų priverstas dieviškos Dvasios jėgos – vėlgi aišku, kad negali būti jokios laisvosios valios.
Taip pat, jei tikime gimtąją nuodėmę mus taip pražudžius, kad ji net tiems, kurie vedami Dvasios, sukelia didžiausią vargą kovojant prieš gėrį – aišku, kad žmoguje be Dvasios neliko nieko, kas galėtų pasisukti į gėrį, bet tik į blogį.

Taip pat, jei žydai, visomis jėgomis siekdami teisumo, veikiau puolė į neteisumą, o pagonys, siekdami bedievystės, dovanai ir netikėtai priėjo prie teisumo – lygiai taip pat akivaizdu pačiu darbu ir patirtimi, kad žmogus be malonės gali norėti tik blogio.
Bet trumpai tariant: jei tikime Kristų atpirkus žmones savo krauju, esame priversti pripažinti, kad visas žmogus buvo pražuvęs; kitaip Kristų padarysime arba nereikalingu, arba tik pačios menkiausios dalies atpirkėju, o tai yra piktžodžiavimas ir šventvagystė.

Tave dabar, mano Erazmai, per Kristų prašau, kad tai, ką pažadėjai, pagaliau ištesėtum. O pažadėjai, kad norėsi nusileisti tam, kuris moko geriau. Atmesk atsižvelgimą į asmenis! Pripažįstu: tu didis ir daugybe, ir pačiomis kilniausiomis dovanomis Dievo papuoštas – kad kitką nutylėčiau: talentu, išsilavinimu, iškalba iki stebuklo. O aš nieko neturiu ir esu niekas, nebent tai, kad beveik didžiuojuosi esąs krikščionis.
Be to, ir tai tavyje labai giriu ir skelbiu, kad tu vienas iš visų ėmeisi paties dalyko, tai yra bylos esmės, ir nevarginai manęs tomis svetimomis bylomis apie popiežystę, skaistyklą, atlaidus ir panašius niekus, veikiau nei bylas, kuriose mane iki šiol beveik visi medžiojo veltui.

Vienas tu ir vienintelis pamatei dalykų ašį ir griebi už pačios gerklės; už tai iš širdies tau dėkoju, nes šioje byloje aš mieliau būnu, kiek leidžia laikas ir laisvalaikis. Jei tai būtų darę tie, kurie mane iki šiol puolė, ir jei dar darytų tie, kurie dabar giriasi naujomis dvasiomis ir naujais apreiškimais, turėtume mažiau maištų ir sektų, ir daugiau taikos bei santarvės. Bet Dievas taip per Šėtoną nubaudė mūsų nedėkingumą.
Visgi, jei negali šios bylos ginti kitaip, nei gynei šia Diatribe, labai norėčiau, kad patenkintas savo dovana, puoselėtum, puoštum ir skatintum literatūrą ir kalbas, kaip iki šiol su dideliu vaisiumi ir pagyrimu darei. Tuo uolumu ir man немаžai pasitarnavai, tad pripažįstu esąs tau daug skolingas, ir tikrai tame tave gerbiu ir aukštinu nuoširdžia dvasia.

Kad būtum lygus šiai mūsų bylai, Dievas dar nenorėjo ir nedavė. Prašau, nelaikyk to pasakyta iš puikybės. Meldžiu gi, kad netrukus Viešpats tave padarytų tiek pranašesniu už mane šiame dalyke, kiek visuose kituose esi už mane pranašesnis. Juk nenuostabu, jei Dievas moko Mozę per Jetrą ir Paulių moko per Ananiją.
O dėl to, ką sakai – kad „toli nuklysta nuo tikslo“, jei tu nepažįsti Kristaus – manau, pats matai, kaip tai yra. Juk dėl to ne visi klys, jei tu ar aš klystame. Dievas yra tas, kuris skelbiamas nuostabus savo šventuosiuose, tad mes laikome šventais tuos, kurie yra toliausiai nuo šventumo.

Ir nėra sunku, kad būdamas žmogus, tu nei teisingai supranti, nei pakankamai kruopščiai stebi Raštus ar tėvų posakius, kuriais vadovaudamasis manai siekiąs tikslo. Apie tai pakankamai įspėja tai, kad rašai nieko neteigiąs, bet tik palyginęs (diskutavęs).

Taip nerašo tas, kuris dalyką visiškai perpranta ir teisingai supranta. Aš gi šioje knygoje NE PALYGINAU, BET TEIGIAU IR TEIGIU, ir nenoriu, kad sprendimas priklausytų kam nors, bet visiems patariu, kad paklustų.
Tegul Viešpats, kurio yra ši byla, apšviečia tave ir padaro indu garbei ir šlovei.
AMEN.

PABAIGA