Martyno Liuterio traktatas Visų M. Liuterio teiginių, pasmerktų popiežiaus Leono X bulėje, gynimas (Assertio omnium articulorum M. Lutheri per bullam Leonis X damnatorum, 1521) yra vienas iš kertinių Reformacijos dokumentų, parašytas kaip tiesioginis atsakas į popiežiaus Leono X bulę Exsurge Domine, kurioje buvo pasmerkti keturiasdešimt vienas Liuterio teiginys. Šis kūrinys žymi momentą, kai Liuteris galutinai apsisprendė nepaklusti Romos autoritetui ir viešai pareiškė, kad popiežiaus sprendimai prieštarauja Šventajam Raštui. Traktatas parašytas lotyniškai, nes buvo skirtas teologams, universitetams ir popiežiaus kurijai, o ne plačiajai visuomenei.
Kūrinys atsirado tuo metu, kai Liuteris jau buvo paskelbtas eretiku, o jo raštai deginami viešose vietose. Popiežiaus bulė reikalavo, kad jis per šešiasdešimt dienų atsiimtų savo teiginius, tačiau Liuteris pasirinko priešingą kelią: ne tik neatsiėmė, bet ir sustiprino savo pozicijas. Traktate jis teigia, kad popiežiaus bulė yra teologiškai klaidinga, paremta ne Raštu, o žmogaus tradicija, ir kad tik Evangelija turi aukščiausią autoritetą. Šis tekstas tapo vienu iš dokumentų, kurie tiesiogiai lėmė jo ekskomuniką 1521 m. sausį.
Traktatas skirtas vokiečių riteriui Fabianui von Feilitzsch, kurį Liuteris giria kaip pavyzdį, kad Dievas suteikia Evangelijos supratimą ne tik dvasininkams, bet ir pasauliečiams. Ši dedikacija nėra formalumas: ji atspindi Liuterio įsitikinimą, kad tikėjimo tiesa nėra saugoma vien dvasininkų luome, o popiežiaus autoritetas nėra būtinas Bažnyčios gyvenimui. Jau įžangoje Liuteris teigia, kad dvasininkai, kurie turėjo būti mokytojai, patys nusigręžė nuo Evangelijos, todėl Dievas atėmė iš jų šviesą ir perdavė ją paprastiems tikintiesiems.
Kūrinio struktūra ir tikslas
Traktatas suskirstytas į dvi aiškias dalis, nes popiežiaus bulė pasmerkė skirtingo pobūdžio teiginius. Pirmojoje dalyje Liuteris gina teiginius apie nuodėmę, geismą, žmogaus bejėgiškumą be malonės ir įstatymo bei Evangelijos santykį. Antrojoje dalyje jis nagrinėja teiginius apie Bažnyčios autoritetą, popiežiaus galią, atlaidus, sakramentus ir vienuolystę. Šis suskirstymas leidžia jam sistemingai paneigti visus kaltinimus ir parodyti, kad bulė prieštarauja Raštui.
Pirmojoje dalyje Liuteris ypač pabrėžia, kad geismas (concupiscentia) yra tikra nuodėmė, net jei žmogus jos neįgyvendina veiksmu. Jis remiasi Pauliaus laišku romiečiams ir teigia, kad įstatymas atskleidžia nuodėmę, o popiežiaus bulė šį mokymą iškraipo. Liuteris tvirtina, kad žmogus negali pats savęs išgelbėti, nes nuodėmė yra gilesnė nei išoriniai darbai. Ši dalis baigiasi argumentu, kad kiekvienas pakrikštytas žmogus, geisdamas prieš įstatymą, tikrai nusideda, ir kad tai yra aiškus Rašto mokymas.
Antrojoje dalyje Liuteris pereina prie teiginių, susijusių su Bažnyčios valdžia. Jis teigia, kad popiežius gali klysti ir klysta, o jo sprendimai nėra neklystantys. Liuteris paneigia popiežiaus pretenziją būti Kristaus vietininku ir teigia, kad tik Kristus yra Bažnyčios galva. Jis taip pat kritikuoja indulgencijų praktiką, privačias mišias, vienuolystės įžadus ir kanonų teisės viršenybę prieš Evangeliją. Šioje dalyje Liuteris formuluoja principą, kad Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, o ne institucija, valdoma vieno žmogaus.
Istorinė svarba
Šis traktatas yra vienas iš dokumentų, kurie galutinai atskyrė Liuterį nuo Romos. Jis buvo parašytas prieš pat Wormso seimą ir tapo teologiniu pagrindu Liuterio atsisakymui atsiimti savo teiginius. Traktatas padėjo suformuoti protestantišką mokymą apie Rašto autoritetą, tikėjimą ir malonę, Bažnyčios prigimtį ir popiežiaus vaidmenį. Tai vienas iš aiškiausių ir nuosekliausių Liuterio poleminių tekstų, kuriame jis ne tik gina savo teiginius, bet ir pateikia visą Reformacijos teologijos branduolį.
Visų Martyno Liuterio straipsnių, pasmerktų naujausioje Leono X bulėje, gynimas
Kilmingam ir pamaldžiam vyrui Fabianui fon Feilicui, savo globėjui Viešpatyje, Martynas Liuteris siunčia sveikinimus Kristuje.
Tai, ką jau anksčiau dažnai liudijau, laimingasis (arba, tiksliau, laimingiausiasis) Fabianai, jog ir pasauliečiuose yra sprendimo ir užsidegimo dvasia (kaip sakyčiau su Izaiju), tu ypač įrodai ir parodai. Kai mes su mano Pilypu[Melanchtonu] buvome Eilenburge, kokį puikų pavyzdį parodei, kaip tyrai, aštriai, pamaldžiai ir sėkmingai sugebi vertinti ir diskutuoti apie krikščioniškus dalykus! Ir neabejoju, kad šiame dvare tu turi daugybę pasekėjų, tad aš tiesiog džiaugiuosi matydamas nuostabų Dievo planą ir teismą, kuriuo Jis su iškrypusiais elgiasi iškrypėliškai, o su išrinktaisiais – kaip išrinktasis.
Nes mes, priklausantys Viešpaties dvasininkijai, kurie turėjome būti pasauliečių mokytojai, nusigręžę atsukome nugarą Kristui ir Jo Evangelijai, todėl ta pačia matu ir Jis atsuko mums nugarą. Kadangi mes provokuojame Jį tuo, kas nėra Dievas, ir žodžiu, kuris nėra Evangelija, Jis savo ruožtu provokuoja mus per tuos, kurie nėra dvasininkai, ir tuos, kurie nėra mokytojai – būtent pasauliečiams suteikdamas tyrą Savo pažinimą, o mums palikdamas mūsų kvailas ir bedieviškas nuomones. Teisus esi, Viešpatie, ir teisingas Tavo sprendimas.
Taigi, nors iki šiol daug ką rašiau ir kalbėjau, nežinodamas, kad Izraelio ganytojuose yra toks didelis aklumas, vis dėlto nenusipelniau nieko kito, kaip tik to, kad jie mane šmeižtų užuot mylėję, ir už gera atsilygintų blogiu, kol galiausiai – savo pačių išganymui – jie taip išėjo iš proto, kad viešai pasmerkė ir sudegino mano knygeles Kelne ir Levene. Nes jie labiau už kitus turi Dievo uolumo, bet ne pagal pažinimą.
Dėl to aš toli gražu nesu sukrėstas, o atvirkščiai, man labai gaila jų aklumo ir pražūties, ir netgi vaikiško kvailumo. Juk kas gali būti lengviau, nei sudeginti knygas, kurių nesugebi paneigti? Bedievis karalius Jojakimas sudegino pranašo Jeremijo knygas, bet dėl to netapo nuteisintas. Tačiau, kaip sakiau, tai taip pat priklauso mūsų iškrypimui ir pasmerktam protui, į kurį mus atiduoda Dievas, idant mes, dvasininkai, smerktume tiesą, kurią priima pasauliečiai, ir dvasininkais taptų tie, kurie nėra dvasininkai, o pasauliečiais – tie, kurie nėra pasauliečiai.
Todėl nusprendžiau nuo šiol rašyti jums, pasauliečiams – naujos rūšies dvasininkams, ir tavo laimingo vardo globoje (ką Dievas daro) sėkmingai pradėti ginti bei tvirtinti visus tuos dalykus, kuriuos anie padegėjai pasmerkė į save pačią labai panašia bule. Todėl šiuo paminklu priimk mane, o tiksliau – krikščioniškąjį mokymą, patikėtą tau ir visai jūsų diduomenei, ir lik sveikas. Vitenbergas, 1520 m. gruodžio pirmoji.
Apie Šventojo Rašto ir Tėvų autoritetą
Nors savo ankstesnėse knygelėse jau buvau pakankamai gausiai pateikęs paaiškinimus dėl tų straipsnių, kuriuos pasmerkė naujausioji Leono X bulė (nesvarbu, ar ji išgalvota, ar tikra), o patys jos autoriai nepateikė visiškai jokios savo pasmerkimo priežasties, nepridėdami nė vienos raidės iš Šventojo Rašto, vis dėlto matau, kad daugelis visur pasigenda kito, specialaus paaiškinimo dėl visų ir kiekvieno iš tų straipsnių. Galbūt todėl, kad būtina nuplėšti tą kaukę, kuria papuošta bulė (pasitelkiant Romos popiežiaus titulą ir kelių daktarų vardus) galėtų rasti šiokį tokį autoritetą tarp paprastų žmonių, kurie, apgauti pačio tuščiausio įsitikinimo, iškart tiki, jog viskas, kas išeina popiežiaus vardu, kyla iš Dievo, nors daugybė priešingų pavyzdžių ir kasdienių baisybių juos ištikimiausiai įspėja veltui. Gali atrodyti, kad aš labiau atsižvelgiau į savo paties pasitikėjimą, o ne į tą liaudies neišmanymą, kai anądien, paniekinęs bulės nemokšiškumą, gyniau tik kelis straipsnius; jiems galėjo pasirodyti, kad taip pasielgiau iš išsekusios ar bejėgės erudicijos sąžinės.
Taigi, paklusdamas jų norams ir žiūrėdamas ne to, kas patogu man, bet kas naudinga jiems, aš vėl imuosi rašyti paaiškinimus, galbūt ne be naudos, nes čia būtina nagrinėti mūsų tikėjimo ir religijos aukščiausius sakramentus. Nežinoti jų yra bedieviška, o žinoti juos taip, kad galėtum ne tik išpažinti, bet ir apginti, yra didžiausia krikščionybė. Būtent šiam reikalui (jei Kristus padės) šioje knygelėje skirsiu uolias pastangas, nes šiuo metu, kai siautėja pati naujausia ir visų žalingiausia sofistinės tironijos priespauda, nepakanka vien pažinti Kristų, bet, pardavus krepšį ir tuniką, kad nusipirktum kalaviją, reikia apsiginklavus Jį dar ir ginti. Kad tai padaryčiau laisviau ir sėkmingiau, nusprendžiau užbėgti už akių priešininkams ir iš anksto įspėti, kokiame lauke, kokiais ginklais ir su kokiomis vėliavomis noriu su jais susiremti.
Pirmiausia noriu, kad jie žinotų ir būtų paliudyta, jog aš nenoriu būti varžomas jokio – kad ir koks šventas jis būtų – tėvo autoriteto, nebent tiek, kiek jis patvirtintas Šventojo Rašto teismu. Žinau, kad jie tai priims su didžiuliu pasipiktinimu. Juk jie pajus, kad dėl šios priežasties jie žlugs jau pačioje pirmojoje kovoje, nes patys puikiai supranta, jog jų studijos, paniekinus Šventąjį Raštą, buvo iššvaistytos vien tik žmogiškiems autoriams. Ir jie kartos tą visų lūpose ir plunksnose įprastą, bet mažai kieno suprastą posakį, kurio mokoma popiežių kanonuose: kad Šventojo Rašto negalima aiškinti „sava dvasia“.
Dėl visiškai iškreipto šio posakio supratimo jie priėjo iki to, kad patys Raštą aiškina ne kitaip, kaip tik „sava dvasia“, priešingai savo pačių teiginiui. Mat dėl to, atidėję į šalį Šventąjį Raštą, jie pasinėrė vien į žmonių komentarus, ieškodami ne to, ką sako Šventasis Raštas, bet to, ką anie manė apie Šventąjį Raštą, kol galiausiai vienam žmogui, Romos popiežiui (apsuptam vien pačių nemokšiškiausių sofistų), suteikė išimtinę teisę aiškinti Šventąjį Raštą; ir jis tai daro pasikliaudamas vien valdžios ir didybės didybe, be jokio supratimo ar erudicijos, kurdamas pasakas, esą Bažnyčia (tai yra popiežius) negali klysti tikėjimo dalykuose. Todėl apie šį dalyką būtų naudinga šiek tiek pakalbėti.
Pirma, jei niekam neleidžiama aiškinti Šventojo Rašto „sava dvasia“, kodėl jie nepastebi, kad to paties nebuvo leista nei Augustinui, nei kitiems tėvams? O tas, kuris Šventąjį Raštą supranta pagal Augustiną, o ne Augustiną pagal Šventąjį Raštą, be jokios abejonės, supranta jį pagal žmogų ir pagal „savą dvasią“. Bet jei Šventojo Rašto nebus galima suprasti pagal „savą dvasią“, kas gi užtikrins mus, kad tu teisingai supranti patį Augustiną?
Taigi teks duoti kitą aiškintoją ir pačiam Augustinui, kad „sava dvasia“ mūsų neapgautų jo knygose. O jei taip reikia daryti, teks trečiajam duoti ketvirtą aiškintoją, ketvirtajam – penktą, ir taip be galo; ir toji „savos dvasios“ baimė privers mus niekada nieko nesimokyti ir neskaityti. Būtent tai ir įvyko: iš pradžių, apleidus Šventąjį Raštą, buvo prakaituojama tik ties Augustinu; po to, kai ir jo nesuprato ir apleido, ėmė karaliauti Tomas Akvinietis, o paskui jį be galo sekė kiti aiškintojai.
Taigi akivaizdi klaida yra manyti, kad šiais žodžiais – „negalima aiškinti Rašto sava dvasia“ – mums įsakoma apleisti Šventąjį Raštą ir atsiduoti bei tikėti žmonių komentarams. Šį supratimą, sakau aš, be jokios abejonės, atnešė pats Šėtonas, kad kuo toliau atitrauktų mus nuo mūsų (tai yra Šventųjų) Raštų ir padarytų Rašto pažinimą mums beviltišką. Tuo tarpu tai reikėtų suprasti taip: Raštas turi būti suprantamas tik ta Dvasia, kuria jis buvo parašytas, o toji Dvasia niekur nėra taip gyvai ir tiesiogiai randama, kaip pačiuose šventuose Jos parašytuose Raštuose.
Todėl reikėjo stengtis ne tam, kad apleidę Šventąjį Raštą susitelktume vien į žmonių raštus, bet priešingai: pirmiausia, atidėjus į šalį visų žmonių raštus, reikėjo tuo labiau ir atkakliau plušėti vien tik ties Šventaisiais Raštais, kuo didesnis yra pavojus, kad kas nors juos supras „sava dvasia“. Taip nuolatinių studijų praktika, įveikusi šį pavojų, galiausiai užtikrintų mums Rašto Dvasią, kuri absoliučiai niekur kitur nerandama, tik pačiame Rašte. Juk čia Jis pasidarė savo slėptuvę ir danguje (tai yra apaštaluose) – savo padangtę.
Ir pirmojoje psalmėje palaimintas vyras giriamas už tai, kad dieną ir naktį mąsto ne apie kitas knygas, bet apie Viešpaties įstatymą. Juk iš čia pasisėmęs Dvasios, kiekvienas formuos savo sprendimą ne tik apie visus pagonių, bet ir apie šventųjų tėvų raštus. Juk parašyta, kad Mozės veidas tapo šlovingas nuo bendravimo per Viešpaties žodį, o ne nuo bendravimo per žmonių (kad ir pačių švenčiausių tuo metu buvusių) žodžius.
Be to, kadangi tikime, jog šventoji Katalikų Bažnyčia turi tą pačią tikėjimo Dvasią, kurią kartą gavo savo pradžioje, kodėl gi šiandien neleidžiama studijuoti tik Šventojo Rašto arba studijuoti jį pirmiausia, kaip tai buvo leidžiama ankstyvajai Bažnyčiai? Juk jie neskaitė nei Augustino, nei Tomo. Arba pasakyk, jei gali, koks teisėjas išspręs klausimą, jei tėvų pasisakymai prieštaraus vieni kitiems?
Čia privalo teisėjauti Šventasis Raštas, o tai neįmanoma, jei Šventajam Raštui nesuteiksime pagrindinės vietos visame kame, kas priskiriama tėvams – tai yra, kad jis pats savaime būtų pats tikriausias, lengviausias, atviriausias, pats savo paties aiškintojas, viską išbandantis, teisiantis ir apšviečiantis, kaip parašyta 119-ojoje psalmėje: „Tavo žodžių aiškinimas (arba, kaip hebrajiškai tiksliau skamba: atvėrimas, durys) apšviečia ir suteikia supratimą mažutėliams.“
Čia Dvasia aiškiai priskiria apšvietimą ir moko, kad supratimas duodamas tik per Dievo žodžius, tarsi per duris ir atvėrimą arba patį pirmąjį (kaip jie vadina) principą, nuo kurio turi pradėti tas, kuris žengia į šviesą ir supratimą. Ir vėl: „Tavo žodžių pradžia (arba galva) yra tiesa.“ Matai, kad čia tiesa priskiriama tik Dievo žodžių galvai – tai reiškia, jei Dievo žodžius išmoksi pirmiausia ir juos naudosi kaip patį pirmąjį principą vertinant visus kitus žodžius. Ir ką gi kita daro visa ta didžioji psalmė, jei ne tai, kad pasmerkus mūsų studijų iškrypimą, pašaukia mus atgal prie šaltinio ir moko, jog pirmiausia ir vien tik Dievo žodžiai turi būti studijuojami, o Dvasia ateis pati ir išvarys mūsų pačių dvasią, kad galėtume be pavojaus užsiimti teologija?
Tiesa ta, kad išdidiems ir bedieviams Šventasis Raštas visada yra didesnio aklumo proga; bet kokie žmonių raštai išdidiems nėra didesnių tamsybių proga? Arba koks nors, kad ir pats geriausias dalykas, išdidiems ir netyriems nebendradarbiauja į bloga? Tai, kad jie Šventajame Rašte tampa eretikais – nieko nuostabaus, bet kad jie žmonių raštuose tampa net blogesniais už žvėris – nieko naujo.
Taigi krikščionims patys pirmieji principai tebūnie tik Dievo žodžius, o visų žmonių žodžiai – tik išvados, išvestos iš jų, ir vėl atgal prie jų sugrąžinamos bei išbandomos. Pirmieji turi būti pirmiausia visiems geriausiai žinomi, jų neturi būti ieškoma ar mokomasi per žmones, bet žmonės turi būti teisiami per juos. O jei taip nėra, kodėl Augustinas ir šventieji tėvai, kai tik ginčijasi ir moko, bėga prie Šventojo Rašto kaip prie pirminių tiesos principų, ir savo (tamsius arba silpnus) teiginius apšviečia bei patvirtina Rašto šviesa ir tvirtumu?
Tuo pavyzdžiu jie neabejotinai moko, kad Dievo žodžiai yra atviresni ir tikresni už visus žmonių žodžius, net ir už jų pačių, tad ne Dievo žodžiai turi būti mokomi, bandomi, atveriami ir tvirtinami žmonių žodžiais, bet žmonių žodžiai – per Dievo žodžius. Nes jei jie nelaikytų jų atviresniais ir tikresniais, jie būtų tiesiog juokingi, bandydami savo tamsius teiginius įrodyti per „dar tamsesnius“ Dievo žodžius, juolab kad net Aristotelis ir bendras visos prigimties suvokimas rodo, jog tai, kas nežinoma, turi būti įrodoma per tai, kas geriau žinoma, ir tai, kas tamsu – per tai, kas akivaizdu.
Tad kodėl gi mumyse yra toks nereligingas iškrypimas, kad Šventojo Rašto norime mokytis ne per jį patį ir ne per jam būdingą Dvasią, bet per žmonių glosas, priešingai visų tėvų pavyzdžiui, ir šiuo iškrypimu dar ir didžiuojamės lyg pačiu religingiausiu pamaldumu? Nes jei mes to norime, tuomet turėsime pripažinti, kad Šventasis Raštas yra tamsesnis ir mažiau žinomas nei tėvų raštai. O tai pripažinus, toliau turėsime sutikti, kad šventieji tėvai savo komentarais nepadarė nieko kito, kaip tik įrodinėjo tai, kas geriau žinoma, pasitelkdami tai, kas mažiau žinoma (kai savo teiginius įrodinėjo Šventuoju Raštu), ir taip nepaprastai apgavo tiek save pačius, tiek mus, ir dirbo visiškai veltui, o mes labiau tikėsime aiškintojais nei kalbančiu Raštu. Kas gi taip išeis iš proto?
Jau kiek klaidų rasta visų tėvų raštuose! Kaip dažnai jie prieštarauja patys sau! Kaip dažnai jie nesutinka vienas su kitu! Kas iš jų nėra dažnai iškraipęs Šventojo Rašto? Kaip dažnai Augustinas tik diskutuoja ir nieko nenusprendžia! Jeronimas savo komentaruose beveik nieko netvirtina. Su kokiu gi saugumu galime kuo nors pasiremti, kai žinoma, jog jis dažnai klydo, prieštaravo sau ir kitiems, darė prievartą Raštui, nieko netvirtino – nebent mes viską jų skaitysime kritiškai vertindami remdamiesi Rašto autoritetu?
Niekas nepasiekė Rašto lygio (kaip ir neturėjo pasiekti), nors anie senieji priartėjo arčiau, nes buvo stropesni Rašto studijose. Todėl niekas tegul nepriešpastato man popiežiaus ar kokio nors šventojo autoriteto, jei jis nėra paremtas Šventuoju Raštu. Ir tegul iškart nešaukia, kad aš vienas noriu atrodyti už visus protingesnis ir Šventąjį Raštą suprasti „sava dvasia“. Šie šūksniai priklauso ne ieškantiems Dievo tiesos, o savosios tuštybės; arba tegul jie atveda tokį autorių, apie kurį būtų žinoma, kad jis niekada neklydo, neiškraipė Rašto, neprieštaravo kitiems ir sau, ir niekada neabejojo. Aš nenoriu girtis esąs už visus protingesnis, bet noriu, kad karaliautų vienas Šventasis Raštas, ir nenoriu jo aiškinti nei savo, nei kokių kitų žmonių dvasia, bet noriu, kad jis būtų suprantamas per patį save ir savo Dvasia.
O kad šiuo klausimu jie neatrodytų teisingai šaukiantys, turiu patį puikiausią Augustino, kurį jau dažnai citavau (bet kadangi jie pro kurčias ausis praleidžia, reikia kartoti dar dažniau), pavyzdį. Laiške šv. Jeronimui jis sako: „Aš išmokau tik toms knygoms, kurios vadinamos kanoninėmis, atiduoti tokią pagarbą, kad tvirtai tikėčiau, jog nė vienas jų autorius neklydo; o visus kitus autorius, kad ir kokiu šventumu ar doktrina jie pasižymėtų, aš skaitau taip, kad nelaikau to tiesa vien todėl, jog jie taip manė, bet tik tuomet, jei jie sugebėjo mane įtikinti kanoniniais Raštais arba tikėtinu proto argumentu.“
Kodėl gi jie ir šio Augustino neapkaltina arogancija, kai jis išdrįsta paniekinti absoliučiai visus Šventojo Rašto aiškintojus, jeigu jie neįtikina Raštu ir proto argumentais, ir moko mus daryti tą patį savo veikalo „Apie Trejybę“ 3-iojoje knygoje sakydamas: „Nenorėk mano raštams tarnauti taip, lyg jie būtų kanoniniai“ ir t.t. Ir Hilarijus, vienas pirmųjų tėvų, savo knygos „Apie Trejybę“ pirmojoje dalyje sako: „Geriausias aiškintojas yra tas, kuris prasmę iš Rašto išveda, o ne atneša ją į jį, ir neverčia žodžiuose matyti to, ką jis pats dar prieš suprasdamas nusprendė mokyti.“
Štai šis iškilus autorius nori, kad supratimas būtų išgaunamas iš Rašto, o ne atnešamas į Raštą. Todėl ne tai reiškia aiškinti išmintį (kuo jie giriasi) – surinkti daugybę tėvų pasisakymų ir iš jų daryti prielaidą, jog supratai Raštą; bet atvirkščiai – Raštą supratus per jį patį, iš jo gauta ir vien tik jo palyginimu apšviesta prasme teisti anų tėvų pasisakymus. Taip ir Šv. Mergelė „visus žodžius svarstė savo širdyje“.
O jeigu Augustinas, Hilarijus ir kiti nebūtų mokę, kad mes tai drįstume ir turėtume daryti, argi neturime Pauliaus laiško tesalonikiečiams: „Viską ištirkite, kas gera, palaikykite“, ir galatams: „Jei kas jums skelbs kitą evangeliją nei tą, kurią priėmėte, tebūnie prakeiktas“? Ir 1 Jono laiškas: „Tirkite dvasias, ar jos iš Dievo“? Be abejo, visus šiuos apaštališkus perspėjimus tektų paniekinti, jeigu privalėtume be jokio vertinimo (Dvasios vertinimo, kurį Jis norėjo įdėti ir išlaikyti tik Šventuosiuose Raštuose) priimti bet kokius tėvų teiginius.
Be to (kad jie dar labiau stebėtųsi), Apaštalų darbų 17-ajame skyriuje skaitome, kad tie, kurie su didžiuliu godumu klausėsi Pauliaus žodžio, „kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip yra iš tikrųjų“. Jei paties Pauliaus evangeliją arba Naująjį Testamentą reikėjo tikrinti per senąjį Raštą, ar tikrai taip yra – nors jis turėjo Dievo duotą autoritetą (kaip ir priklauso apaštalui), kad jo žodžiu būtų tikima – tai ką gi darome mes, nenorėdami, kad tėvų pasisakymai būtų šaukiami į Rašto teismą? Juk joks tėvas neturėjo naujos valdžios mokyti, bet tik išsaugoti tai, kas priimta per apaštalus.
Galiausiai, ne tik pats Paulius visą savo mokymą įrodinėjo iš Senojo Testamento (kaip mes gausiai matome jo laiškuose, o laiško romiečiams įžangoje jis liudija, kad jo Evangelija buvo iš anksto pranašų paskelbta Šventajame Rašte), bet ir Petras bei visi apaštalai net 15-ajame Apaštalų darbų skyriuje susirinkę taryboje įrodinėjo savo teiginius Raštu. Juk ir pats Kristus, visų Viešpats, nors ir norėjo būti patvirtintas Jono liudijimu ir Tėvo balsu iš dangaus, vis tiek dažniausiai savo tiesą įrodinėjo Rašto liudijimais, netgi liepdamas žydams: „Tyrinėkite Raštus, nes jie liudija apie mane.“
Taigi, koks nuostabus mūsų iškrypimas, kai mes norime savo teiginius įrodyti kitokiais liudijimais, o ne Raštu, kai tuo tarpu Kristus ir visi apaštalai nori, kad jų žodžiai būtų liudijami Šventajame Rašte! Maža to, kad ši beprotybė būtų dar nepakenčiamesnė: pačius Šventuosius Raštus, iš kurių turėtume semtis liudijimų sau, mes norime įrodyti ir apginti žmonių liudijimais. Argi tai nėra ne kas kita, kaip noras žmogiškais dalykais formuoti ir aiškinti dieviškuosius? Argi tai nėra tas pat, kas gintis savo rankos kūnu nuo Dvasios kalavijo, kuriuo turėtume būti ginami?
Tačiau tuo aš nenoriu pasakyti, kad iš šventųjų tėvų atimamas autoritetas ir kad už jų šventus darbus atlyginama nedėkingumu; bet dvasios laisvė ir Dievo žodžio didybė statoma aukščiau už juos. Tegu jie būna šventi vyrai ir Bažnyčių tėvai, bet jie yra žmonės ir nėra lygūs apaštalams bei pranašams; jie ne iškelti aukščiau jų ar prilyginti jiems, bet pavaldūs jų autoritetui, kaip tie, kurie ne patys mokė ar apšvietė kitus, bet kurie patys buvo jų mokomi ir apšviesti. Tegu jie būna mums tik pavyzdžiu: kaip jie patys savo laiku darbavosi Dievo žodyje, taip ir mes savo amžiuje darbuokimės tame pačiame žodyje.
Vynuogynas yra vienas, bet darbininkai – skirtingų valandų; tačiau visi jie dirba pačiame vynuogyne, o ne kapstosi prie pačių darbininkų kauptukų ar peilių. Pakanka iš tėvų pasimokyti uolumo ir darbštumo studijuojant Raštą; nebūtina pritarti kiekvienam jų darbui, nes kartais ir didžiulis daugelio darbštumas neduoda to, ką vienam suteikia viena proga ar kažkoks nesuvokiamas Dvasios impulsas.
Todėl, sekdami šv. Bernardo pavyzdžiu, jei galime, gerkime verčiau iš paties šaltinio, o ne iš upelių; taip juk jis prisipažįsta apie save, todėl neretai išdrįsdavo ir pasipriešinti šventiems tėvams. Priešingu atveju, jei pasikliausime vien popiežiais ar daktarais ir nešauksime jų prie Rašto tribunolo, kodėl gi mes apskritai neatmetame Šventojo Rašto kaip nereikalingo ir pernelyg tamsaus, kad jį galėtume suprasti? Sekdami tuo pačiu pavyzdžiu, galiausiai atstumkime ir šventuosius tėvus, į jų vietą priimdami (kaip jie giriasi) „atviresnius“ scholastinius teologus; kol galiausiai, atmetę ir šiuos, savo vadais turėsime Aristotelį ir tuo geresnius vadus, kuo labiau kiekvienas bus nutolęs nuo Šventojo Rašto ir šventųjų tėvų – kaip mes iš tiesų ir turėjome, bei tebeturime.
Tada tikrai atsitiks taip, kad Šventojo Rašto mes ne tik neaiškinsime „sava dvasia“, bet Šventajam Raštui tapus visiškai nežinomu, mes nepasilaikysime nieko kito, tik „savą dvasią“, ir be pabaigos būsime blaškomi vien grynų mūsų nuomonių viesulų bei audrų, kaip kad yra šią dieną.
Štai ką norėjau čia pareikšti, kad tie, kurie prisikimšę kokių nors šventųjų tėvų posakių, nesisavintų sau pergalės ir nemanytų kažką nuveikę, jei parodys mane prieštaraujant bent vienam kurio nors Bažnyčios tėvo žodžiui, nes iki šiol aš nuo scholastinių daktarų visada apeliuodavau į bažnytinius tėvus. Apeliuodavau ne todėl, kad viską, ką jie rašė, laikyčiau tiesa, bet todėl, kad jie mąstė arčiau tiesos nei scholastai (kurie nebeturi beveik nieko tikro), kad taip po truputį, upeliams mus vedant, ateitume prie paties šaltinio.
Juk Augustinas, kuriuo aš visada remdavausi, draudžia bet kurio traktatų autoriaus – kad ir koks šventas jis būtų – raštus lyginti su apaštalų ir pranašų raštais. Tai draudžia ir sveikas protas.
Po šių išankstinių perspėjimų pereikime prie straipsnių.
PIRMASIS STRAIPSNIS
Eretiška, bet įprasta nuomonė, esą Naujojo Įstatymo sakramentai teikia malonę tiems, kurie nestato kliūčių.
Raštas Rom 1 ir Hab 2 bei Hbr 10 taip sako: „Teisusis gyvens iš savo tikėjimo.“ Jis nesako: „Teisusis gyvens iš sakramentų.“
Morkaus paskutiniajame skyriuje: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“, net jei ir būtų pakrikštytas. Juk ne krikštas gelbsti, bet krikšto tikėjimas.
Rom 10: „Širdimi tikima nuteisinimui.“ Jis nesako: „Kūnu priimami sakramentai nuteisinimui.“
Rom 4 iš Pr 15: „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.“
Proto argumentas toks: Kadangi kiekviename sakramente yra dieviškojo pažado žodis, kuris teigiamai pažada ir suteikia Dievo malonę tam, kuris priima sakramentą. O visur, kur Dievas žada, ten reikalaujama klausančiojo tikėjimo, kad savo netikėjimu jis nepadarytų Dievo melagiu. Todėl priimant sakramentus būtinas priimančiojo tikėjimas, kuris tikėtų tuo, kas pažadėta.
Taip krikštas duodamas su šio pažado žodžiu: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“. Todėl būtina, kad krikštijamasis tikėtų, jog bus išgelbėtas, kai bus pakrikštytas; kitaip jis šiuo savo pažadu padaro Dievą melagiu, o tai yra siaubinga.
Taip pat ir atgailos sakramente išrišimas duodamas su šio pažado žodžiu: „Ką tik suriši žemėje, bus surišta ir danguje.“ Todėl išrišamasis privalo tikėti ir neabejoti, kad jis tikrai išrišamas danguje pas Dievą, kai yra išrišamas žemėje per kunigą, kad nepadarytų Kristaus pažado melagingu.
Taip pat ir duonos sakramente Kristaus kūnas duodamas su šio pažado žodžiu: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Todėl valgantysis privalo visiškai ir tvirtai tikėti, kad Kristaus kūnas atiduotas ir Kristaus kraujas pralietas nuodėmių atleidimui ne tik už kitus, bet ir už jį patį, kaip aiškiai skamba pažado žodžiai; kitaip jis išjuoks šį Kristaus pažadą ir valgys sau pasmerkimą.
Iš to akivaizdu, kad ketinančiam priimti sakramentą būtinas tikėjimas, kuriuo jis tikėtų, kad gaus tai, ką sakramentas žada ir duoda. Todėl tiesa yra tai, kas sakoma: „Ne sakramentas, o sakramento tikėjimas nuteisina.“ Kadangi kiekviename sakramente yra Dievo žodis (kaip sako šv. Augustinas apie Jono evangeliją: „Žodis prisijungia prie elemento, ir tampa sakramentu“). O ten, kur yra Dievo žodis, ten reikalaujama žmogaus tikėjimo į jį. Juk daugelis priima sakramentą, tačiau nėra nuteisinami, bet greičiau pasmerkiami, nes priima jį be tikėjimo. Vadinasi, tik vienas tikėjimas nuteisina, kaip įrodė anksčiau minėti autoritetai.
Todėl eretiška yra bet kokia nuomonė, prieštaraujanti šiai apaštalinei ir katalikiškai nuomonei. Būtent tokia yra tų žmonių nuomonė (kurių pradininkas yra Skotas), sakančių, kad Naujojo Įstatymo sakramentai teikia malonę tiems, kurie nestato kliūties. Tai įrodau taip: jie moko ne tik to, kad nereikalingas tikėjimas, kuriuo tikėtum, jog gausi tai, ką sakramentas žada, bet kad pakanka tik nestatyti kliūties.
O „kliūtimi“ jie vadina mirtiną nuodėmę arba ketinimą ją padaryti, pavyzdžiui, žmogžudystę, geidulį ir panašiai; tiek, kad priimančiajam sakramentą esą pakanka nustoti nusidėti ir atsisakyti to ketinimo, net jei jis nesuformuoja jokio gero ketinimo. Mat kai kurie iš jų teigia, kad nereikalaujama net ir gero širdies judesio. Visi šie dalykai yra tikrai eretiški, nes jie prieštarauja tam, kas pasakyta aukščiau. Tuo tarpu netikėjimo jie nelaiko jokia kliūtimi, žinodami, kad ne mūsų galioje yra panaikinti netikėjimą – tai priklauso tik Dievui, kuris vienintelis įlieja tikėjimą. Tačiau kai kurie iš jų prideda, kad esą reikalaujama atricijos (nepilno gailesčio) ir įgyto tikėjimo – kas yra šie du dalykai, nė vienas iš jų niekada negalėjo paaiškinti.
Priežastis, kuri juos verčia taip mokyti, yra ta, kad kitaip neva nebūtų jokio apčiuopiamo skirtumo tarp Senojo ir Naujojo Įstatymo sakramentų. Senieji sakramentai, priimti su tikėjimu, nuteisindavo – tai yra (kaip jie sako) jie buvo naudingi tiems, kurie jau buvo geri. Vadinasi, Naujojo Įstatymo sakramentai turėtų būti veiksmingesni ir padėti net tiems, kurie nėra geri, kad jie taptų geri, nes esą visi Naujojo Testamento dalykai turi būti tobulesni už Senojo.
Mes gi sakome, kad nei Naujojo, nei Senojo Testamento sakramentai nenuteisino, o nuteisino vien tik tikėjimas, kaip sako Paulius: „Teisusis gyvens iš savo tikėjimo“ ir „Širdimi tikima nuteisinimui“. Todėl jų argumentas yra niekinis, kaip ir visa, ką jie iš jo išveda. Iš tiesų, Naujojo Įstatymo sakramentai nuo Senojo skiriasi ne kaip sakramentai, bet jie skiriasi nuo Aaroniškosios kunigystės aukų ir apeigų; per pastarąsias buvo apvalomi kūnai, drabužiai, maistas ir indai nuo bet kokių nešvarumų, kurie atsirado ne iš prigimties, bet iš Mozės įstatymo; todėl ten nebuvo jokio pažado, nebuvo ir tikėjimo.
Nes iš prigimties tai nėra nuodėmė ar nešvarumas, jei palietei lavoną, raupsus ar moterį mėnesinių metu; todėl tai ir buvo vadinama ne „nuodėme“, o „nešvarumu“. Tačiau per mūsų [Naujojo Įstatymo] sakramentus sąžinės apvalomos nuo tikrųjų nešvarumų, kurie iš prigimties yra ydos ir nuodėmės; todėl čia galioja pažadas ir tikėjimas, ką galima pamatyti ir daugelyje kitų Tėvų ženklų, kurie nepriklausė Įstatymo apeigoms. Bet tai nesusiję su mūsų dabartiniu tikslu.
ANTRASIS STRAIPSNIS
Neigti, kad po krikšto vaike lieka nuodėmė, reiškia kartu sumindžioti ir Paulių, ir Kristų.
Rom 7 Paulius sako: „Aš nebūčiau pažinęs, kad geidulys yra nuodėmė, jei įstatymas nebūtų sakęs: ‘Negeisk’.“ Čia neabejotinai aišku, kad geidulys yra nuodėmė. O kas iš žmonių, kai suauga, nejaučia geidulio, net ir būdamas pakrikštytas, jei jau pats šis švenčiausias apaštalas – ir jis pakrikštytas – kaltina savo paties geidulį? Iš kur tada kyla ši nuodėmė, jei ne iš gimtosios kūno nuodėmės, kuri lieka net ir po krikšto?
Ir kad kas nors nepagalvotų, jog apaštalas kalba kitų asmeniu, Gal 5 tiems, kurie gyveno Dvasioje, jis taria bendrą ištarmę: „Jei gyvename Dvasia, tai Dvasia ir elkimės.“ Kam reikėjo liepti Dvasia elgtis tiems, kurie gyvena Dvasia, jei nelieka jokios kūno nuodėmės, kurią reikėtų nukryžiuoti? Galiausiai tame pačiame 5 skyriuje jis sako: „Kūnas geidžia prieš Dvasios valią, o Dvasia – prieš kūno. Jos viena kitai priešinasi, kad nedarytumėte to, ko norite.“ O koks gi gali būti Dvasios geidimas, jei ne meilė? Kaip dažnai tai aiškina ir Augustinas. O kur yra meilė, jei ne pakrikštytuose? Ir vis dėlto juose kovoja abu geiduliai.
Ir kokia būtų apaštališkojo mokymo jėga bei autoritetas, jei jis nebūtų bendrai taikomas visiems žmonėms? Juk jis nebūtų turėjęs absoliučiai sakyti, kad Dvasia ir kūnas kovoja tarpusavyje, bet kad tik „kaikurių“ (t. y. blogųjų) Dvasia ir kūnas kovoja. Tačiau dabar jis apie absoliučiai visus krikščionis sako: „Kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo savo kūną su jo ydomis ir geiduliais“ (Gal 5, 24). Kaipgi tai galima suprasti kitaip nei tai, kas pasakyta Rom 6: „Tegu nuodėmė nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne, kad paklustumėte jo geiduliams“?
Kodėl jis draudžia paklusti kūno geiduliams, jei jų nėra pakrikštytame kūne? Kodėl jis draudžia viešpatauti, jei nėra jokios nuodėmės? Tai reiškia, kad tikrai visuose yra nuodėmė ir geidulys, bet ji neturi viešpatauti, ir mes neturime jai paklusti ar pritarti, bet privalome prieš ją kovoti, ją nukryžiuoti ir numarinti. Kaip Pr 3 aprašomas tas pats Dvasios ir kūno karas: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; ji sutrins tau galvą, o tu kirsi jai į kulnį.“
Vėlgi Rom 7: „Vidiniu žmogumi aš gėriuosi Dievo įstatymu, bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu ir darantį mane nuodėmės įstatymo belaisviu.“ Kad tai sakoma ne blogųjų, o jo paties ir visų šventųjų Dievo vaikų vardu, aišku iš to, kad žmogui, esančiam be malonės, neįmanoma „vidiniu žmogumi gėrėtis Dievo įstatymu“ – toks žmogus Dievo įstatymo greičiau nekenčia.
Todėl 3 skyriuje, skelbdamas bendrą ištarmę apie visus žmonių sūnus, jis sakė: „Nėra teisaus, nėra suprantančio, nėra ieškančio Dievo. Visi nuklydo, visi tapo nenaudingi. Nėra kas darytų gera, nėra nė vieno.“ Tačiau tas, kuris vidiniu žmogumi gėrisi Dievo įstatymu, be abejo, yra teisus, supranta, ieško Dievo, daro gera ir nenuklysta nuo Dievo, nes gėrėtis įstatymu gali tik tas, kuris jį myli ir jo trokšta.
Ir pabaigoje jis sako: „Taigi aš pats savo protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.“ Jei jis tai pasakė ne savo, bet bedievių asmeniu, tuomet teks pripažinti, kad blogieji yra Dievo tarnai pagal pačią kilniausią savo dalį – protą.
Juk „tarnauti Dievo įstatymui“ reiškia paklusti, vykdyti visas Jo valios apraiškas ir būti pavaldžiam Dievui, o tai manyti apie bedievius, kurių širdis ir protas visiškai nuklydę nuo Dievo ir kurie jam tarnauja veikiau kūnu ir išoriniu pamaldumo pavidalu, yra absoliučiai bedieviška. Kaip jis sako apie veidmainius 1 Tim 4, ir Ps 77: „Jų širdis nebuvo teisi su Juo, ir jie nebuvo ištikimi Jo sandorai.“ Ir vėl: „Karta, kuri neparuošė savo širdies, kurios dvasia nebuvo ištikima Dievui.“ Aš galiu leisti bedieviams priskirti bet ką, tačiau teisią širdį ir ištikimą dvasią, mylinčią įstatymą, visas Raštas reikalauja priskirti tik šventiesiems.
Jis juk nesako: „Matau Dievo įstatymą vidiniame žmoguje“, kaip sako apie nuodėmės įstatymą: „Matau kitą įstatymą savo nariuose.“ Jis matė jį ir jo nekentė, bet nors ir negalėjo jo atsikratyti, drąsiai su juo kovojo. O čia jis sako: „Aš gėriuosi Dievo įstatymu“, kas yra kur kas daugiau nei vien tik matyti ar mylėti įstatymą – tai neabejotinai apima tai, kad širdis yra teisi, dvasia ištikima ir iš tiesų pamaldi, o tai jis norėjo pasakyti tik apie save ir panašius šventuosius. Todėl, nebent norėtume bedieviams priskirti viską, kas priklauso šventiesiems, neigsime, kad apaštalas šią vietą ištarė kitų – bedievių – asmeniu.
Pripažįstu, jei kas nors nenorės atsisakyti savo užsispyrimo, jis ištvers ir nebus tuo palenktas. Bet kas čia keisto, jei net Kristus nesugebėjo visų įtikinti savo žodžiais? Kadangi ši doktrina yra šventa ir dieviška, ji reikalauja, kad tiek klausytojai, tiek aiškintojai atidėtų savo pačių nuomonių šališkumą ir būtų atviri mokymui bei lankstūs, kaip sako Ps 44: „Klausyk, dukra, žiūrėk ir palenk savo ausį.“ Joks ginčytojas ar užsispyrėlis čia neįeis, juolab argi koks nors ginčytojas ir užsispyrėlis kada nors leidosi įtikinamas kokia nors – kad ir pačia akivaizdžiausia – tiesa?
Tegul kiekvienas apsvarsto tai ramiu ir laisvu protu, atvirai pasiduoda Dievui, ir, be abejonės, bus pamokytas bei apimtas pačios saldžiausios tiesos. Aš to reikalauju tuo labiau, kad mūsų ši nuomonė yra perduodama šiais dieviškais žodžiais. Priešingai, kita pusė paremta tik žmonių žodžiais, žmonių nuomone ir mūsų prigimtiniu supratimu, be jokio Šventojo Rašto autoriteto, ir būtent todėl ji įtartina, nes tai, ko bent kiek negalima įrodyti Šventuoju Raštu, nėra saugu priimti. Lengva, žinoma, pasmerkti svetimas nuomones, bet daug lengviau susilaikytų nuo pasmerkimo tas, kuris pirma pabandytų suvokti, kaip sunku paneigti ir atmesti tai, ką jis drįsta smerkti.
Nors aš labai stebiuosi, kad ši nuomonė nėra visiškai aiški visiems, ir dar mažiau būčiau tikėjęsis, kad kažkam ji gali atrodyti smerktina, juk žinome, kad ji buvo patvirtinta visų šventųjų išpažinimu per tiek amžių. Ką gi kito mes skaitome visų šventųjų gyvenimuose, jei ne vargus, budėjimus, pasninkus, maldas, kuriais tarsi dvasinėmis karo mašinomis jie kovojo prieš savo pačių kūno geidulius ir kūną? Kas iš jų nedejuoja? nekaltina savęs? nevargsta dėl savo paties kūno ir jo geidulių?
Taigi, matydami juose šiuos autoritetus: „Kūnas geidžia prieš Dvasią, o Dvasia prieš kūną“ ir „Gėriuosi Dievo įstatymu vidiniu žmogumi, bet matau kitą įstatymą savo nariuose“ ir t.t., kokia būtų priežastis, dėl kurios norėtume teigti, kad apaštalas tai sako ne savo, o bedievių asmeniu – tuomet, kai matome, jog tie patys dalykai pačių pamaldžiausių žmonių asmenyse vyksta su gyviausiomis pastangomis? Ar kada nors matėme bedievį, kuris tokiu sunkiausiu mūšiu kovotų prieš savo kūną ir gėrėtųsi Dievo įstatymu vidiniu žmogumi? Tai patys didžiausi ir sunkiausi pamaldžiųjų žmonių mūšiai, o mes juos priskirsime bedieviams, kurie laisvai ir savo noru, net įnirtingai, puola į geidulius?
Prašau, kiek kartų šv. Jeronimas skundžiasi libidiniais gaisrais net ir tada, kai didžiuliu pasninku ir vargu kovojo su jais – tai yra, kai jis buvo ne tik pakrikštytas, bet ir pats švenčiausias! Tegu kiekvienas patiria pats save ir pasako, jei drįsta, kad neturi geidulio, net jei badautų ir vargtų iki pat ligos. O iš kur kyla šis įniršęs ir nesuvaldomas blogis? Tikrai ne iš prigimties, nes Adomas iki nuopuolio jo neturėjo, bet po nuopuolio jis tai pajuto savo kūne ir perdavė mums per gimimą; per krikštą jis pradedamas šalinti, tačiau išlieka iki pat kūno mirties (nors vienuose mažiau, kituose daugiau). Todėl jie patys jį vadina „kurstu“ [fomes], prigimties liga ir tironu.
Grįžkime prie įrodymo. Apaštalas Hbr 12, rašydamas neabejotinai pakrikštytiems ir šventiems, sako: „Nusimeskime kiekvieną naštą ir mus supančią nuodėmę.“ Čia jis, įtraukdamas ir patį save, moko nusimesti kiekvieną naštą ir nuodėmę, kuri mus „supa“ – tai yra atkakliai įsikibusi ir puola. Puikiu žodžių akcentu jis nurodo į tą erzinantį ir įkyrų mūsų kūno geidulį ir įžūlumą, kuris mus nuolat gundo nusidėti ir niekada nenurimsta, neramindamas mus tai pykčiu, tai geismu, tai puikybe, tai godumu.
Ir man labai patinka, kad apaštalas pateikia pačią grubiausią nuodėmės rūšį, kurią visi jaučia bent jau žemiausiu – lytėjimo – pojūčiu. Kaipgi jis būtų įtikinęs tuos, kurie dar nenori būti įtikinti, jog geidulys yra nuodėmė, ir mąsto priešingai net pačiam grubiausiam patirties pojūčiui bei atviriausiam įstatymui, kad širdies ketinimai ir nuomonės yra nuodėmės?
Juk ko gi nepadaro kaltu šis įstatymas: „Mylėsi Viešpatį visa savo širdimi“? Kas bent kažkokia didele dalimi nemyli savęs paties? Bet apaštalas žinojo, kad šis įsakymas yra pernelyg didingas, jog neprityrę galėtų jį suprasti: todėl jis paėmė tai, kas, kaip jis numatė, negalės būti jų nuneigta – būtent tai, kas pažįstama visų pojūčiams.
Tačiau pažiūrėkime, kokiu motyvu jie vadovaujasi neigdami, kad po krikšto liekantis geidulys vadintinas nuodėme. Jie sako, kad būtų daroma skriauda krikštui, jei nebūtų sakoma, jog jis suteikia visų nuodėmių atleidimą, kaip to moko katalikiškas Bažnyčios tikėjimas ir šventoji Evangelija. Tad jei atleistos visos nuodėmės, tai, kas lieka, neturėtų būti vadinama nuodėme.
Atsakau: Ką gi aš čia galiu pasakyti, jei ne tai, ką Augustinas atsakė tuo pačiu argumentu spaudžiantiems pelagianams? Būtent, kad nuodėmė atleidžiama kaltės (reatus), bet ne veiksmo (actus) prasme, arba, vartojant jo paties žodžius: „Ši nuodėmė praeina kaip kaltė, bet išlieka kaip veiksmas.“ Juk kaip, anot jo, bet kokia (aktualioji) nuodėmė praeina kaip veiksmas, bet išlieka kaip kaltė, taip, priešingai, ši gimtoji nuodėmė praeina kaip kaltė ir išlieka kaip veiksmas. Štai jis neneigia, kad tai nuodėmė, ir nesako, kad tai tik trūkumas ar bausmė, bet kad tai iš tiesų ir realiai yra nuodėmė.
Jie vėl sakys: „Bet mes būtent šią kaltę tikrąja prasme vadiname nuodėme, o ne tai, kas lieka.“ Atsakau: Šiame rimtame ir šventame reikale nevalia išsisukinėti sofistiniais gudravimais, kuriais jie išsigalvoja, esą kaltė tėra santykis tarp Dievo ir nusidėjėlio, dėl kurio pastarajam priskiriama bausmė. Būtų daroma skriauda Dievo malonei, jei būtų mokoma, kad ji pašalina tik šį fantastišką santykį, kai tuo tarpu (kaip kalba Raštas) Dievo malonė atnaujina, keičia ir perkeičia į naujus žmones diena iš dienos, ir šis dalykas rimtai veikia ne naikinant santykius, bet keičiant esmę ir gyvenimą. Juk būtent tam kūnui ir reikia mirti bei virsti pelenais, kad nuodėmė būtų išvalyta: tai tikra ir rimta liga, reikalaujanti tokių rimtų ir galingų vaistų.
Juk pati Naujojo Testamento malonė ir Dievo gailestingumas yra tai, kad, kadangi esame pagimdyti tiesos žodžiu ir atgimę per krikštą, idant būtume lyg Jo kūrinių pradžia, tuo tarpu Dievo palankumas mus priima ir palaiko, neįskaitydamas mirčiai to, kas mumyse liko iš nuodėmės (nors tai tikrai yra nuodėmė ir galėtų būti įskaityta), kol būsime padaryti tobulai nauju kūriniu. Tėvo gailestingumas juk žvelgia į apsivalymo pabaigą, dėl kurios Jis nusprendė gailestingai atleisti tarpinius nuodėmės nešvarumus, kol jie bus visiškai panaikinti.
Apaštalas Romiečiams 8 skyriuje tai sako taip: „Taigi dabar nebėra jokio pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną.“ Jis nesako: „Juose nėra jokios nuodėmės“, nes ankstesniame skyriuje patvirtino nuodėmę esant, bet „nėra pasmerkimo“, nes net jei juose ir yra nuodėmė, ji nekenkia – dėl dvejopos teisės: pirma, nes per tikėjimą jie yra Kristuje Jėzuje, per kurio tarpininkavimą jiems atleidžiama bet kokia juose esanti nuodėmė; antra, nes jie gyvena ne pagal kūną, tai yra kovoja su nuodėme, kad ją užgesintų. Dėl šių pastangų (nors jie ir turi savyje nuodėmę prieš savo valią) Dievas laiko juos tarsi jos neturinčiais, bet ne kitaip kaip tik iš neatlygintino gailestingumo, kad niekas Dievo akyse nesididžiuotų savo tyrumu, bet būtų išlaikytas savo paties varganumo nuolankume.
Šia prasme 1 Jono 5 sako: „Mes žinome, kad kiekvienas, gimęs iš Dievo, nenusideda, bet Dievo gimimas jį saugo, ir piktasis jo nepaliečia.“ Bet kiekvienas, kuris tiki, kad Jėzus yra Kristus, yra gimęs iš Dievo, kaip ten pat sakoma. Taigi vienu metu tiesa yra tai, kad teisusis nenusideda, ir vis dėlto turi nuodėmę arba daro blogį.
Taigi užbaikime pačiais gražiausiais Augustino žodžiais: „Nuodėmė, – sako jis, – krikšte atleidžiama ne taip, kad jos nebebūtų, bet taip, kad ji nebūtų įskaitoma.“ Štai, ji yra ir lieka nuodėme, bet nėra įskaitoma. Todėl reikia laikytis Šventojo Rašto ir senųjų autorių vartosenos, ir geidulį bei kitas po krikšto liekančias aistras vadinti ne „trūkumu“, bet tikra nuodėme, bei pripažinti, kad vienas dalykas yra tai, jog visos nuodėmės atleidžiamos, o visai kitas – kad visos pašalinamos.
Krikštas viską atleidžia, bet nė vieno visiškai nepašalina; jis tik pradeda šalinti. Tai suklaidino tuos, kurie atleidimą suprato kaip visišką išvalymą, ir taip patys save privertė trūkumą priimti kaip nuodėmę, iš blogo supratimo nuslysdami į dar blogesnį. Juk dėl šios jų nuomonės žmonės įvedami į saugumą ir išdidžią aroganciją, kai, manydami esą tyri po nuodėmių pašalinimo, jie apleidžia pastangas valytis nuo nuodėmės, nes nebesijaučia jos turintys.
Dėl šios bedieviškos nuomonės būtinai pražūsta daugybė žmonių. Be to, jie priėjo iki tokios beprotybės, kad net ir tą neišvengiamą šventų tėvų geidulį pradėjimo metu – kad ir koks jis būtų nenumaldomas ir su didžiausiu bei neįveikiamu įniršiu geidžiantis prieš Dievo įstatymą – jie buvo priversti vadinti „trūkumu“. Tai išties yra pernelyg didelis nuodėmės menkinimas – vadinti tokį žiaurų geidulio proveržį „trūkumu“. Bet apie tai pakaks.
TREČIASIS STRAIPSNIS
Nuodėmės kurstas [fomes], net jei nėra jokios veiksmingosios (aktualiosios) nuodėmės, sulaiko sielą atsiskyrus nuo kūno nuo įžengimo į dangų.
Nors dažnai liudijau, kad šios išvados aš netvirtinau kaip dogmos, o tik pateikiau diskusijai, vis dėlto dabar aš jau nebediskutuoju, bet tai tvirtinu, nes matau, kad nė vienas oponentas nepateikia nieko prieš ją. Jei tiesa tai, kas pasakyta ankstesniame straipsnyje – kad kurstas yra tikra nuodėmė, kurią per Dievo malonę reikia vis labiau ir labiau valyti, ir kad niekas su nuodėme negali įeiti į dangų (kaip žada 2 Pt 3: „Mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“), – manau, iš to gana logiškai seka išvada, kad sielai įžengti į dangų trukdo šis kurstas.
Prie to pridėkime tai, ką jie išgalvoja (o aš pateikiau kaip neįmanomą prielaidą), esą kurstas gali egzistuoti be aktualiosios nuodėmės, nors narių įstatymas nuolat paima į nelaisvę ir priešinasi proto įstatymui, kaip skundžiasi Paulius. Juk nuodėmė yra gyvas ir kasdien judantis dalykas, kaip ir pati siela, kurioje ji gyvena. Juk ir teisumas yra gyvas ir judantis dalykas. Siela negali nurimti nemylėdama arba nekenčianti to, kas priklauso Dievui. Todėl, kadangi jie patys pripažįsta, kad aktualioji nuodėmė atitolina įžengimą į dangų, jie yra priversti pripažinti, kad atitolina ir kurstas, kuris yra pati gyviausia ir neramiausia aktualiųjų nuodėmių kilmė.
Čia praleidžiu sakyti, kad gimtoji nuodėmė, kaip ir visos nuodėmės, kartu yra ir netikėjimas. O juk niekas niekada nepakankamai myli, tiki, viliasi tol, kol yra kūne. Dvasia juk ryžtinga, bet kūnas silpnas, net ir apaštaluose. Todėl kurstas iš tiesų yra aktualioji nuodėmė, faktinis to, kas turėtų būti, trūkumas ir netektis, bei faktinis silpnybės ir kitų aistrų, kurių neturėtų būti, buvimas. Tad šv. Jokūbas teisingai pasakė, kad mes esame tik Dievo kūrinių pradžia, dar ne užbaigimas – iš dalies teisūs, iš dalies nusidėjėliai; išgelbėti ir nuo bedievių atskirti tik tuo, kad nuodėmę pripažįstame, išpažįstame ir su ja kovojame, kai tuo tarpu anie jai mieliau paklūsta.
KETVIRTASIS STRAIPSNIS
Netobula mirštančiojo meilė neišvengiamai atsineša su savimi didžiulę baimę, kurios vienos pakanka sukurti skaistyklos bausmę, ir kuri trukdo įžengti į karalystę.
Kadangi apie šiuos dalykus ir apskritai apie šventų sielų būklę po mirties Šventasis Raštas nieko nesako, kaip ir apie skaistyklą, aš negaliu nieko pateikti šiam straipsniui pagrįsti, kurio aš pats ir netvirtinau. Bet dabar aš jį tvirtinu ir išvedu bei įrodau iš to, kas pasakyta anksčiau. Kadangi apaštalas Jonas teisingai sako: „Baimė turi savyje bausmę“, ir kad baimę išvaro tik tobula meilė, kaip jis pats teigia, manau, iš to tampa aišku, kad baimė yra netobuloje meilėje, kuri nesugeba jos išvaryti.
O ši meilės yda, kaip ją vadina Augustinas, kas gi ji yra, jei ne kurstas ir gimtosios nuodėmės likutis, kuris atėmė iš žmogaus teisingą, saugią ir tobulą Dievo meilę? Todėl tiesa yra tai, kad netobula meilė tampa kliūtimi įžengti į karalystę dėl tos ydos, kuria ji yra netobula. Ir aš žinau, kad priešininkai neturi ką atsakyti, išskyrus savo pačių nuomones be jokio Šventojo Rašto autoriteto.
Kas gi dabar neneigs, kad ši bausmę turinti baimė gali pati viena būti tikra skaistykla, kai nėra didesnės bausmės mūsų dvasiai nei bėgimas (panika) ir siaubas? Nebent kas nors norėtų mąstyti priešingai visų suvokimui. Ir Raštas retose vietose priskiria ugnį, bet labai dažnai priskiria siaubą pasmerktiesiems ir bedieviams, kaip Ps 2: „Tada Jis kalbės jiems savo rūstybėje ir savo įniršyje juos išgąsdins.“ Ir visi pripažįsta, kad Kristaus teismo veidas kankins bedievius stipriau nei pati pragaro ugnis. Kadangi jie patys pripažįsta, kad sielos kenčia ne nuo ugnies, bet ugnies viduje, kokią kitą bausmę jos gali patirti, jei ne bėgimą ir siaubą? Tačiau jie saugiai taip mano apie dalykus, kurių patys niekada neragavo ir nepažino, todėl taip lengvai smerkia svetimas mintis. Tuo tarpu aš remiuosi bent jau vienu Jono autoritetu, kuris baimei priskiria bausmę, o netobulai meilei – baimę. Jei jie pateiks bent tiek Rašto savo nuomonei pagrįsti, aš būsiu pasirengęs pasimokyti.
PENKTASIS STRAIPSNIS
Kad yra trys atgailos dalys: gailestis (contritio), išpažintis (confessio) ir atsiteisimas (satisfactio), neturi jokio pagrindo Šventajame Rašte nei senuosiuose šventuose daktaruose.
Piktavališkai jie sukurpė šį straipsnį. Aš juk neneigiau gailesčio ir išpažinties (nors straipsnis taip skamba ir jie nori sudaryti įspūdį, kad aš taip mokiau), bet neigiau tokį atsiteisimą (satisfakciją), kokį jie moko. Tai man nebus sunku įrodyti. Tegul parodo, jei gali, kur visame Rašte yra parašytas bent vienas brūkšnelis ar jota, kad už vieną mirtiną nuodėmę reikia atsiteisti septyneriais metais? Tegul pasako, kur Kristus ar apaštalai nustato bausmes už skirtingas nuodėmes? Argi ne visa tai vėliau išgalvojo vyskupai? Negana to, tegul pateikia bent vieną iš senųjų tėvų, kur būtų galima rasti keturiasdešimties dienų, septynerių metų ar panašias bausmes: kai tai padarys, aš mielai atšauksiu savo žodžius.
Žinoma, mes skaitome, kad daugelis buvo Dievo nubausti dėl nuodėmės, kaip antai Dovydas, Mozė, Aaronas, Mirjama, Izraelio tauta ir kai kurie iš tų, kuriuos Kristus išgydė Evangelijoje, o 1 Kor 11 sakoma: „Daugelis tarp jūsų silpni ir daugelis užmigo.“ Bet tai nebuvo atsiteisimas, kurio jie moko – būtent toks, kurį galima atleisti per raktus; lygiai taip pat ir dabar Dievas daugelį baudžia už nuodėmes, tačiau šių bausmių Bažnyčia negali pašalinti per raktus. Taigi, teisybę sakiau, kad tas savavališkas atsiteisimas nerandamas nei Raštuose, nei tėvų raštuose; randama tik neatleidžiama bausmė, kurią uždeda Dievas, kaip sako Ps 88 (89): „Aš aplankysiu rykšte jų nedorybes ir žmonių kirčiais jų nuodėmes.“
Galbūt jie pasakys, kad Bažnyčiai palikta teisė nustatyti bausmę už nuodėmes. Atsakau: Tai jau nėra Rašto pateikimas, bet savo pačių nuomonės peršimas. Tegu įrodo, kurioje vietoje Kristus paliko šią savivalę Bažnyčios rankose – tau aš netikiu. Mat ten, kur Jis sako: „Ką tik suriši…“, tai labiau taikoma kaltei, o ne atsiteisimui. Juk kaltė tikrąja prasme yra surišama ir atleidžiama, o ne išpažintis ar atsiteisimas. Taip pat ir žodžiai: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleidžiamos.“ Kitaip Jis būtų turėjęs sakyti: „Kam atleisite atsiteisimus, tiems jie atleidžiami.“ Todėl iš dieviškosios perspektyvos arba jokio atsiteisimo nėra, arba žmogus jo atleisti negali.
Aš mielai sutikčiau, kad Motina Bažnyčia, su pamaldžiu rūpesčiu norėdama užbėgti už akių Dievo rankai, baudžia savo vaikus tam tikrais atsiteisimais, kad jie neužsitrauktų Dievo rykščių, lygiai kaip nineviečiai savo savanoriškais darbais užbėgo už akių Dievo teismui. Tokia bausmė yra savavališka – ne visiškai taip, kaip jie nori, bet vis dėlto būtina. Tačiau mūsų atlaidų pardavinėtojai, net ir prieš pačią Bažnyčią tvirtina, kad visiškai atleidžiamas bet koks atsiteisimas, net ir tas, kurio reikalauja dieviškasis teisingumas. Tai yra klaidinga ir bedieviška. Nes nuodėmes baudžiame arba mes patys, arba žmonės, arba Dievas, o jie atlaidais tai visiškai panaikina. Aš kovojau prieš šį jų išgalvotą ir netikrą atsiteisimą, kurį jie vienintelį ir teturi, ir kurį išsigalvojo tik tam, kad didintų savo pelnus ir išsekintų, apgautų bei pražudytų žmones. O juk, jei jie būtų pamaldūs ganytojai, jie geriau uždėtų bausmes ir, sekdami Bažnyčios pavyzdžiu, užbėgtų už akių Dievui, kaip Mozė Jam užbėgo už akių, žudydamas izraelitus dėl aukso veršio nuodėmės.
Tačiau geriausia būtų, jei mes patys save nubaustume. O tai mes darome tada, kai iš visos širdies pakeičiame visą gyvenimą: tokia atgaila ir atsiteisimu Dievas patenkintas, ką įrodo Šventasis Raštas ir ypač Jonas Krikštytojas Lk 3. Taip 1 Kor 11 sako: „Jei patys save teistume, nebūtume teisiami Viešpaties; bet kai esame teisiami, tai esame Viešpaties sudraudžiami, kad nebūtume pasmerkti su šiuo pasauliu.“ Štai bausmė ir sudraudimas, kuris jokiu būdu neatleidžiamas, bet Dievo uždedamas ir reikalaujamas.
Aš iš visos širdies nekenčiu ir norėčiau, kad būtų panaikintas pats žodis „satisfactio“ (atsiteisimas), kuris ne tik nerandamas Rašte, bet ir turi pavojingą prasmę, tarsi kas nors galėtų atsiteisti Dievui už kokią nors nuodėmę, nors Jis viską atleidžia veltui. Be to, tai tapo proga iš išganingo atgailos vaisto padaryti turgaus prekę. Aš labiau norėčiau, kad tai būtų vadinama disciplina, rykšte, aplankymu, sudraudimu ar kokiu kitu Šventojo Rašto žodžiu, kuris reikštų, kad tai nėra atleidžiama (nes Viešpaties disciplina tikrai nėra atleidžiama) – ir tuo labiau nebūtų manoma, kad ją galima pardavinėti ar prekiauti, kaip matome darant šiandien su šiuo išgalvotu nauju atsiteisimu, kuris neva „pilnutinai atleidžiamas“, nors toks, kaip minėjau, negali egzistuoti ir tuo labiau neturėtų būti laikomas trečiąja atgailos dalimi.
Todėl savo pamoksle gimtąja kalba [vokiečių k.] aš aiškiai pridūriau, kad atgaila neturi šių trijų dalių taip, kaip jie yra įpratę apie jas kalbėti: aš visada norėjau išskirti Viešpaties discipliną, kurią neigiau esant kieno nors atleidžiamą, bet tik uždedamą. Taigi neišvengiamai turi būti kažkokia kita, niekur neaprašyta, kurią jie moko esant „atsiteisimu“, visiškai atiduotu į popiežiaus rankas, netgi prieš dieviškąjį teisingumą.
ŠEŠTASIS STRAIPSNIS
Gailestis, kuris paruošiamas per nuodėmių svarstymą, surinkimą ir pasibjaurėjimą jomis, kai kas nors savo sielos kartėlyje apmąsto savo metus, sverdamas nuodėmių sunkumą, gausą, bjaurumą, amžinosios palaimos praradimą ir amžinojo pasmerkimo įgijimą – toks gailestis padaro žmogų veidmainiu ir netgi dar didesniu nusidėjėliu.
Nors šios išvados moko ir Kasianas, ir bendras visų suvokimas tai taip akivaizdžiai patiria savyje, jog būtų perteklinis dalykas tai įrodinėti, vis dėlto, kad užčiauptume burnas kalbantiems neteisybę, pasitarkime su Dievo Raštu.
Pirma, niekas nepaneigs, kad gailestis, kad ir koks didelis jis būtų, jei jis kyla ne iš meilės teisumui ir (kaip jie patys sako) ne iš meilės Dievui, yra ne tikras, bet suvaidintas. Juk viskas, kas daroma be meilės, yra niekas, tuščia ir melaginga, kaip moko Paulius 1 Kor 13, nes tai nedaroma iš visos širdies. O kas daroma ne iš širdies, jau yra veidmainystė, kaip sako Kristus Mt 15: „Jų širdis toli nuo manęs.“
Tačiau gailestis, paruoštas per nuodėmių surinkimą be meilės Dievui ir teisumui – tai yra, be širdies – palaužia: juk apie šitokį aš ir kalbėjau. Todėl neišvengiamai iš to seka, kad tas, kuris širdyje gailisi ne savo noru ir ne iš meilės, tampa veidmainiu. Aš negaliu kitaip apibrėžti veidmainio, kaip tik tą, kuris tai, ką daro, daro ne iš sielos ir ne iš tyros širdies. O tokią sielą ir širdį duoda ne prigimtis ir ne nuodėmių surinkimas, bet vien Dvasios meilė (charitas).
Jei jie pasakys, kad kalba apie gailestį, padarytą meilėje, tuomet šis straipsnis niekaip nesusijęs su manimi. Aš niekada taip nemokiau; atvirkščiai, kadangi jie tai smerkia kaip mano teiginį, jie turi kalbėti apie natūralų ir bedievišką gailestį be tikėjimo, o kad tai yra veidmainystė, manau, jau pakankamai aišku iš to, kas pasakyta.
Arba gal jie čia perša savo „vidurinę“ ir „neutralią“ teologiją – kad tas gailestis, nors ir padarytas be meilės, vis dėlto nėra suvaidintas, nes jis tiesiogiai paruošia malonei, kai žmogus padaro tai, kas priklauso nuo jo? Bet apie šią bedievybę – žemiau, savo vietoje. Aš teigiu, kad viskas, kas žmoguje daroma prieš malonę, yra nuodėmė, ir tai anaiptol neparuošia malonei.
Antra, dėl kitos dalies – kad toks gailestis padaro dar didesniu nusidėjėliu – reikia pakalbėti plačiau, nes tuo labai remiasi ir pirmoji dalis. Čia aš šaukiuosi apaštalo, kuris Rom 5 sako, kad per įstatymą nuodėmė tampa apstesnė, ir Gal 3, kad per įstatymą padaugėja nusižengimų, ir 1 Kor 15: „Nuodėmės jėga – įstatymas.“ Šiais žodžiais jis visiškai paverčia niekais tą „neutralią“ teologiją, kuri tarp neapykantos ir malonę teikiančios meilės išgalvoja tarpinį natūralų meilės įstatymui lygmenį, kuris neva paruoštų šį gailestį.
Jei ši meilė egzistuoja ir per ją nuodėmė nedidėja, vadinasi, Paulius yra melagis, nes jis kaip bendrą taisyklę sako, jog įstatymas yra nuodėmės kūrėjas ir jėga, taip kad pergalė prieš ją priklauso vien tik nuo Kristaus. Taigi, kad ir ką prieš malonę galėtų padaryti prigimtis, ji tik didina nuodėmę, nes ji negali nejausti neapykantos įstatymui. O ši neapykanta yra nuodėmė, netgi nuodėmės padidinimas, nes ji ne tik nusideda prieš įstatymą, bet ir nekenčia to, kad jai neleidžiama nusidėti – t. y. kad įstatymas tai draudžia.
Taip atsitinka, kad erzinant įstatymui, geidulys ir nuodėmė vis labiau patinka, o įstatymas vis labiau ir labiau nepatinka. Kadangi nuodėmių surinkimas be malonės prieš save mato tik įstatymą, su kuriuo lygina savo nuodėmes, neįmanoma (nors iš bausmės baimės ar atlygio vilties jis ir labai apsimetinėtų), kad jis nejaustų didesnės neapykantos įstatymui nei nuodėmėms, ir kad nelinktų labiau mylėti nuodėmių nei įstatymo teisumo.
Ir ką gi gali padaryti bedievis be malonės, jei mes anksčiau pirmajame straipsnyje mokėme, su kokiu didžiuliu prakaitu teisieji ir šventi vyrai gėrisi Dievo įstatymu ir priešinasi narių įstatymui, kuris kovoja prieš Dievo įstatymą ir ima juos į nelaisvę? Jei jie yra verčiami ne tik nekęsti, bet ir priešintis[kūno] įstatymui bei yra imami į nelaisvę, ką darys bedieviai, kuriuose dar net nėra šios dvasios kovos? Ką gali padaryti kūnas ten, kur nėra dvasios? Esant dvasiai jis kovoja prieš Dievo įstatymą, o tu sakai, kad nesant dvasios jis veiks dvasios naudai? Kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia – prieš kūną, o tu mokysi, kad vienas pats kūnas, be jokio dvasios pasipriešinimo, veiks dvasios labui?
Kas gali būti pasakyta ar išgalvota dar beprotiškiau? Blogam geiduliui priskiriama tai, kad jis neva atlieka darbą, prieš kurį jis pats visomis jėgomis kovoja tuomet, kai dalyvauja gerasis geidimas. Tikiu, kad tai įtikins: per įstatymą nuodėmė tik padidėja, tai yra teisumo nekenčiama, o nuodėmė mylima visu svoriu ir visomis jėgomis ten, kur be malonės yra viena tik prigimtis, kai net ir malonėje ji visomis jėgomis kovoja prieš įstatymą. Tikiuosi, tuo pačiu tampa aišku, kad tas gailesčio kolekcionierius, atsižvelgdamas į nuodėmes ir įstatymą, tampa ne tik veidmainiu, bet ir dar didesniu nusidėjėliu.
Tegu kiekvienas įsigilina į savo širdį ir nemeluoja sau pats, bet tegu man atsako: argi jis neranda savo širdies tokios, kad ji mieliau norėtų, jog jokio įstatymo nebūtų? Argi ji nenekenčia nuodėmių bausmės? Argi nejaučia, kad jai patinka malonumai, šlovė, turtai, žinios ir t.t.? Kas yra tas, kurio tai neveikia? O ar tie troškimai nenorėtų, kad tai nebūtų uždrausta? Ir jei kas nors apsimetinėtų, kad jis ne itin tuo rūpinasi, tegu bent iš dalies pripažįsta, kad jis yra to veikiamas. Jei jis nepripažįsta, aš juo visiškai netikiu, nes visi šventieji skundžiasi tuo apie save ir nuolat kaltina šiuos besipriešinančius savo narių įstatymus.
Tad kodėl gi prieš savo pačių patirtį ir gyvą praktikos pulsą mes išsigalvojame natūralią meilę įstatymui ir neapykantą nuodėmei, kuria žmogus neva paruošiamas malonei? Juk šie dalykai yra ne užgimę širdyje, bet plūduriuoja lyg putos ir yra išplėšti per prievartą. Po jais tuo bjauriau ir smarkiau maitinama neapykanta įstatymui, kuo stipriau simuliuojama neapykanta nuodėmei. Iš tiesų, šių bedievių sąžinė yra toji prievartinė sąžinė, kurią Paulius pirmajame laiške Timotiejui vadina „paženklinta įdegtu ženklu“ (cauterisatam).
Todėl aš manau ir mokau, kad tas mokymo būdas, kuriuo jie mokomi atgailauti atsižvelgiant į bausmes, atlygius ar nuodėmes, yra pražūtingas. Dėl tokių doktrinų jie yra sulaikomi nuo (išorinio) veiksmo, ir suformuoja sau paženklintą ir prievartinę sąžinę (arba „gerą ketinimą“), bet su dar didesniu blogiu jie niekada nesupranta ir nepastebi to paslėpto jausmo, kuriuo paniekinamas įstatymas ir mylima nuodėmė; jie greičiau dar labiau paslepia tai tais pačiais veiksmais, patenkinti, kad įvykdė tuos bedieviškus darbų dogmos reikalavimus.
Ir vis dėlto, jei leistum jiems laisvai kalbėti, jie iškart pasakytų, kad jie atgailauja ne iš širdies ir, jei nebūtų įstatymo bei pragaro, jie visu veržlumu mieliau išpildytų savo piktus troškimus, ypač jei būtų gundomi.
Tad kiek daug teisingiau būtų juos mokyti atpažinti šį pagrindinį, patį blogiausią, slaptą jausmą; ir tol, kol jie nepradės atgailauti iš meilės įstatymui, jie turėtų žinoti esantys veidmainiai ir nesipuikuoti tokia veidmainyste. Dar daugiau, dėl jos jie turėtų sielvartauti net labiau nei dėl nuodėmių, dėl kurių jie prievarta išspaudė sau tą netikrą sielvartą.
Aš tikrai sutinku, kad tuos šiurkščius ir užkietėjusius bedievius, kurie dar neturi sąžinės, galima tokiu siaubu varyti atgailauti kaip nesutramdomus vergus, lygiai kaip magistratas kalaviju tramdo piktadarius. Tačiau ten, kur yra sąžinė, ten neabejotinai reikia mokyti, kad jie pirmiausia pradėtų nuo Kristaus ir, tikėdami Jo gailestingumu, pakeistų savo gyvenimą. Nes tikra atgaila prasideda tik tada, kai ji kyla iš meilės, kaip ir patys jie sako. Tada jie rinks ir svers savo nuodėmes ne iš meilės naudai ar baimindamiesi bausmės, bet iš meilės vien tik teisumui – kaip aš tai plačiau išdėsčiau pamoksle apie atgailą.
Juk kai mokome apie atgailą, turime mokyti tokios, kuri padarytų krikščionis atgailaujančius iš širdies; o to mes nepadarysime, jei tiems, kurie jaučia savo nuodėmes, pirmiausia nepaskelbsime tikėjimo. Kitaip, užkirsti kelio kvailai nuomonei apie darbus, jie pradės išganymą matyti kaip kylantį iš savęs – dirbančių ir bėgančių, – o ne iš gailestingo Dievo. Kitas dalykas yra tramdyti nuo išorinių nuodėmių tuos užkietėjusius, geležinio sprando ir varinės kaktos žmones: net jei širdyje priešindamiesi ir nekęsdami tramdymo jie patys savyje tampa dar blogesni, bent jau mažiau kenks kitiems.
SEPTINTASIS STRAIPSNIS
Pati tikriausia yra patarlė, pranokstanti visokį mokymą apie gailesčius (contritiones), kuris iki šiol buvo duotas: „Geriausia atgaila – naujas gyvenimas.“
Iš visų žmonių žodžių nėra nieko tikresnio už bendras patarles, tiek, kad net ir Šventasis Raštas dažnai cituoja patarles kaip pačias tikriausias. Todėl keista, kas jiems pasidarė, kad priešingai visų jausmui ir nuomonei jie išdrįso tai pasmerkti, nors ši nuomonė nėra mano išradimas, todėl ją ginti palieku visiems. Tačiau aš apginsiu tai, ką pridūriau, kuo parodžiau, kad ši patarlė sutampa su Šventuoju Raštu, kur Paulius Gal 6 sako: „Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.“ Jie turėjo pasmerkti šį teiginį, kuriuo aš patvirtinau patarlę, kai norėjo pasmerkti mane.
Juk čia apaštalas aiškiai moko, kad viskas yra tuščia, jei nesame naujas kūrinys Kristuje. O atgaila, kuri atliekama be meilės teisumui, vis dar yra senas kūrinys, reiškiantis ne daugiau nei apipjaustymas ar neapipjaustymas. Juk ir Paulius, kai buvo atverstas apšviestas staigios šviesos, tuo pačiu momentu buvo apvilktas meile, sakydamas: „Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau?“ (Apd 22, 10). Šių žodžių nesako vergiška atgaila, kuri greičiau dreba ir bėga nuo Viešpaties veido, kaip Judas Iskarijotas. Tik meilė sako: „Viešpatie, ką nori, kad daryčiau?“
Būk tikras: tuo pat metu, kai žmogus gailisi, jam kartu įliejama ir malonė, ir viduryje to siaubo jis pamilsta teisumą, jei atgailauja iš tiesų; o jei tuo pat metu nepamilsta, jis tikrai neatgailauja. Aš jau dažnai įrodžiau, kad malonės įliejimas vyksta kartu su didžiuliu sielos sukrėtimu, lygiai kaip ir Šv. Mergelė buvo sumišusi dėl angelo atėjimo, ir pačiu šiuo sumišimu buvo pastūmėta į didžiausią mergelystės meilę.
Niekada anksčiau ji taip stipriai nemylėjo mergelystės kaip tą valandą, kai būdama viena, pamačiusi vyro figūrą, išsigando prievartos prieš skaistumą. Lygiai taip ir nusidėjėlis, kai jam dieviška galia duria į širdį ir jį aplanko malonė, yra stipriai sukrečiamas ir per šį patį sukrėtimą yra pagaunamas neapykantos nuodėmei ir meilės teisumui. O tas, kuris atgailauja savo paties arba tik įstatymo jėga, nors ir yra sukrečiamas, jis tik apsimeta jaučiąs neapykantą nuodėmei, nes galioja teiginys: „Nuodėmės jėga – įstatymas“: mat jis visai nenorėtų būti taip sukrėstas. Juo labiau apsimetinėja tie, kurie be sukrėtimo tik šaltomis mintimis apmąsto savo nuodėmes.
AŠTUNTASIS STRAIPSNIS
Jokiu būdu nemanyk, kad turi išpažinti lengvąsias nuodėmes, o taip pat – ir visas mirtinas, nes tau neįmanoma pažinti visų mirtinų nuodėmių. Todėl ankstyvojoje Bažnyčioje jie išpažindavo tik aiškiai žinomas mirtinas nuodėmes.
Norėčiau būti pamokytas, kokiomis priežastimis ar argumentais šie teiginiai yra klaidingi ir smerktini; aš niekaip negaliu sugalvoti, kodėl jie mano juos esant klaidingais. Pasakyk man, kur yra įsakymas kunigui išpažinti lengvąsias nuodėmes? Argi jie patys vieningai nesako, kad lengvosios nuodėmės nepriklauso išpažinčiai? Tad kodėl jie dėl manęs smerkia pačių savo požiūrį? Be to, kadangi mes beveik be perstojo nusidedame lengvomis nuodėmėmis, kokia bus išpažinties pabaiga ar matas?
Ar jie pacituos tą Dekretų ištrauką: „Kiekvienas abiejų lyčių…“, kurioje visiems tikintiesiems įsakoma, kad „kartą per metus atliktų visų savo nuodėmių išpažintį“? Bet kas gi po „visomis nuodėmėmis“ supranta ir lengvąsias nuodėmes? Arba kokia teise, kokiu Rašto autoritetu popiežius gali įsakyti, kad lengvosios nuodėmės priklauso išpažinčiai? Pažvelkite į šiuos nuostabius smerkėjus, kurie, remdamiesi tik savo pačių valia, drįsta prieštarauti visų visiems, net ir savo pačių nuostatoms.
Kad neįmanoma pažinti visų mirtinų nuodėmių, yra akivaizdžiausia iš Ps 18 (19): „Kas gali pastebėti savo klaidas? Nuo mano slaptų apvalyk mane.“ Kodėl jie nepasmerkia šio pranašo, iš kurio burnos mano žodžiai teka ir priklauso? Tas, kuris 7 psalmę pavadino „dėl savo nežinojimo“, kurioje jis nesimeldžia už nieką kitą, kaip tik už savo paslėptą ir jam pačiam nežinomą nuodėmę. Jis pat vėl sako Ps 142 (143): „Neik į teismą su savo tarnu, nes Tavo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas gyvasis.“
Čia negalima sakyti, kad slaptos klaidos yra lengvosios nuodėmės, nes tai, kad „nėra nuteisintas“, savaime yra mirtina ir pražūtinga. Taigi, jei šventieji turi mirtinų nuodėmių, kurių patys nežino, dėl kurių jie būtų pasmerkti, jeigu nuolankia ir bendra išpažintimi neužbėgtų už akių atleidžiančiam Dievo gailestingumui, kaip mes drįstame bedieviams atgailaujantiems prieš malonę priskirti galią pažinti visas savo nuodėmes?
O apgailėtinas aklume! Argi Kristus neišpranašavo, kad bedieviai bus tokie akli, jog net žudydami apaštalus manys darantys paslaugą Dievui (Jn 16, 2)? Ir kaip jie tuomet pažins savo mirtinas nuodėmes? Kaip Paulius jas pažino alsuodamas žudynėmis ir grasinimais, nors tuo metu darė viską, ką galėjo ir žinojo, tiek, kad liudija buvęs be priekaišto gyvendamas judaizme?
Tarsi ir dabar nematytume kai kurių žmonių, kurie uoliausiai siekia gero gyvenimo pastangų, bet vis dėlto sunkiausiai klysta; kaip ir Paulius sako apie žydus: „Jie turi Dievo uolumą“, siekdami teisumo, bet „teisumo nepasiekė“ (Rom 9, 31). Vargas mums, kurie didžiuojamės savo „šviesa“, o šią tamsą vadiname šviesa, ir padarome žmones saugius, užgesindami Dievo baimę! Šventieji, apšviesti malonės, prisipažįsta nežinantys savo klaidų, o mes šių nuodėmių žinojimą priskiriame tiems, kurie nėra šventi ir kurie atgailauja (ar tiksliau, imituoja atgailą) prieš malonę.
O tai, kad ankstyvojoje Bažnyčioje išpažintyse buvo nagrinėjamos tik akivaizdžiai žinomos mirtinos nuodėmės, pakankamai įrodo Pauliaus laiškai, tėvų raštai ir istorijos. Jei bulė taip įžūliai drįsta tai pasmerkti, ji elgiasi vertai savo paties charakterio (genijaus). Aš kalbėjau apie tas mirtinas nuodėmes, kurios yra akivaizdžios arba kitiems, arba jam pačiam, kaip pakankamai aišku iš mano teiginių ir žodžių. Bulė gi kalba klastingai, tarytum aš būčiau kalbėjęs tik apie viešas, visų žinomas nuodėmes.
DEVINTASIS STRAIPSNIS
Norėdami viską tyrai išpažinti, mes nedarome nieko kito, kaip tik tai, kad nenorime palikti nieko, ką Dievo gailestingumas turėtų mums atleisti.
Bet tegul eina, prašau, tie bulių atgailotojai ir tegul viską tyrai išpažįsta, ir tegul nepalieka nieko, ką turėtų atleisti dieviškas gailestingumas. O man tegul atsako, kada jie turės sąžinės ramybę ir kokiu būdu išvengs Dievo teismo? Tegul padaro Dovydą melagiu, kai jis sako: „Neik į teismą su savo tarnu“, ir vėl: „Kas gali pastebėti savo klaidas?“ Tegul bėga patys į teismą ir tegul supranta visas savo klaidas, kad tik jie vieni būtų teisūs! O mes kartu su Dovydu tvirtai laikysimės nuostatos likusius dalykus palikti atleisti vien gailestingumui, sakydami: „Nuo mano slaptų [kaltumų] apvalyk mane, Viešpatie.“
Todėl šis straipsnis akivaizdžiai seka iš ankstesniojo ir iš Dovydo žodžių: „Kas gali pastebėti savo klaidas?“ Vadinasi, tai visiškai neturi reikšmės, kad toji bedieviška bulė jį smerkia iš savo pačios smegenų. Juk tai pati žiauriausia skerdynių vieta (carnificina), kuria jie iki šiol kankino tiek daug vargšų sąžinių, reikalaudami išnagrinėti ir išpažinti visas ir kiekvieną nuodėmę, nors savo naudai neturi nė vienos jotos iš jokio Šventojo Rašto teksto, o tik užkrauna šias nepakeliamas naštas žmonėms savo pačių tironija.
DEŠIMTASIS STRAIPSNIS
Niekam nuodėmės nėra atleidžiamos, jei jam kunigo atleidžiamas jis pats netiki, kad jam atleidžiama. Maža to, nuodėmė liktų, jei jis netikėtų, kad atleista. Juk nepakanka nuodėmės atleidimo ir malonės dovanos; būtina taip pat ir tikėti, kad atleista.
Iš šio straipsnio pasmerkimo išplaukia: pirma, kad einantis išpažinties asmuo neturi tikėti, jog jis yra išrišamas arba kad jo nuodėmė atleidžiama. Ir dėl to jam bus leidžiama pasakyti atleidžiančiam kunigui į veidą: „Tu meluoji, tu manęs neišriši ir mano nuodėmės man neatleidžiamos.“ Antra, kad Kristus esą melavo sakydamas: „Ką tik atrišite, tai atrišta“; dar daugiau – pagal šį pasmerkimą Kristus šiais žodžiais yra eretikas, nes ši „garsioji“ bulė nurodo niekam netikėti, kad jis yra išrištas, kai yra išrišamas Kristaus žodžių galia. O negirdėtas įniršis!
Aš savo teiginius įrodžiau tuo, kad Kristus išrišo Mariją Magdalietę dėl jos tikėjimo, kaip Jis sako: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo, eik ramybėje“ (Lk 7, 50). O paralyžiuotajam, prieš atleisdamas, Jis sakė: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės tau atleidžiamos“ (Mt 9, 2). Taigi, kadangi kiekviename nusidėjėlio išrišime ištariamas dieviškas nuosprendis, būtinai reikalaujama tikėjimo, kuris tikėtų šiuo nuosprendžiu. Be šio tikėjimo beprasmis yra išrišimas ir visa atgaila; o esantis tikėjimas vienas pats yra pakankamas širdies nuteisinimui ir ramybei: nes kaip mes tikime, taip mums ir bus. O „širdimi tikima nuteisinimui“, Rom 10. Aš niekad nebūčiau galėjęs nei išgalvoti, nei patikėti, kad pragaro slibinas turi tiek įžūlumo Dievo Bažnyčioje, kad drįstų šaukti tokius dalykus.
VIENUOLIKTASIS STRAIPSNIS
Jokiu būdu nepasikliauk tuo, kad esi išrištas dėl savo gailesčio, bet dėl Kristaus žodžio: „Ką tik atrišite…“ Pasikliauk būtent šiuo žodžiu, jei gavai kunigo išrišimą, ir tvirtai tikėk, kad esi išrištas, ir tu tikrai būsi išrištas, nesvarbu, kaip ten bebūtų su tavo gailesčiu.
Pažiūrėk, prašau, kaip čia bulė moko mus statyti ant smėlio, atmesti tikėjimą ir pasikliauti žmogaus darbu – gailesčiu – labiau nei Dievo žodžiu. O šis straipsnis išplaukia iš ankstesniojo. Kadangi Kristaus žodis „Ką tik atrišite“ reikalauja atgailaujančiojo tikėjimo (tai visiškai aišku, nes tai pažado žodis), vadinasi, be tikėjimo jis negali būti išpildytas.
Pirmajame straipsnyje jau buvo pakankamai pasakyta, kad vien tik tikėjimas nuteisina ir pašalina nuodėmes, kaip Apd 15 Petras sako: „Tikėjimu apvalydamas jų širdis.“ Ir Jer 5: „Viešpatie, Tavo akys žvelgia į tikėjimą.“ Be to, ir Ps 24 (25) moko, kad nuodėmės atleidžiamos ne dėl mūsų darbų ir jau tikrai ne dėl mūsų gailesčio: „Dėl Savo vardo, Viešpatie, atleisk mano kaltę, nes ji didelė.“ Ir Rom 5: „Taigi nuteisinti veltui per tikėjimą, turime taiką.“ Štai – mes esame nuteisinami veltui ir tik tikėjimu, ir turime taiką (tai yra, nuodėmių atleidimą).
Todėl dar kartą sakau: saugokis, saugokis, broli krikščioni, kad niekada nepasikliautum savo gailesčiu! Dievas nuodėmių atleidimą pažadėjo ne jam, bet tavo tikėjimui. Dievo žodžiai juk yra dvejopi: vienas – tai įsakymas, antras – pažadas. Įsakymas reikalauja darbų, o pažadas reikalauja tikėjimo; ir neįsivaizduojama, kaip be tikėjimo būtų galima įvykdyti pažadą kokiu nors darbu.
DVYLIKTASIS STRAIPSNIS
Jei ir būtų įmanoma, kad išpažinties ėjęs žmogus visai nesigailėtų, arba kunigas jį išrištų ne rimtai, o tik juokais, bet tas žmogus vis tiek tikėtų esąs išrištas – jis iš tiesų būtų išrištas.
Ir tai išplaukia iš to, kas pasakyta anksčiau. Nes tikėjimo (kaip jau sakiau) reikalaujama atsakant į dieviškojo pažado žodį, o jis, nesvarbu kaip išgirstas, jei tik priimamas tikėjimu, nuteisina. Ir kas čia nuostabaus, jei jis ištartas juokais ir patikėtas nuteisina, kai apaštalas laiške filipiečiams džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Dievo žodis skelbiamas net ir iš pavydo bei nesantaikos? Taip yra todėl, kad tikintieji išgelbėjami per žodį, net jei jis skelbiamas tų, kurie pavydi ir kaltina, siekdami vien jį patį sužlugdyti. Tiek daug jėgos slypi ne žodį skelbiančiame tarnautojui, bet klausančiojo ir tikinčiojo širdyje. Tačiau mūsų pataikūnai verčiau priskiria nuodėmių atleidimą tarnautojų valdžiai (kad mes pasitikėtume jais pačiais), o ne tikėjimui, kuriuo tikime Dievo žodžiu. Todėl, norėdami padaryti iš savęs stabus ir atitraukti mus nuo gyvojo Dievo, jie smerkia tikėjimą į Dievo žodį ir vietoje jo įtvirtina savo valdžią.
Aš pasakiau „jei ir būtų įmanoma“, nes, kaip anksčiau minėta, tikėjimas negali egzistuoti be gailesčio, nes malonė įliejama tik kartu su didžiuliu sielos sukrėtimu. Norėjau paaiškinti ir pagirti tikėjimo galią, kuri viena atlieka nuodėmių atleidimą ir nuteisina taikai. Tai sakau tam, kad niekas nepagalvotų, jog neigiu gailestį arba širdies sukrėtimą, kylantį pažinus savo nuodėmes. Aš to noriu, bet sakau, kad ne tai nuteisina arba suteikia nuodėmių atleidimą: tikėjimas į Dievo žodį nuteisina ir apvalo.
TRYLIKTASIS STRAIPSNIS
Atgailos sakramente ir kaltės atleidime popiežius ar vyskupas nepadaro nieko daugiau nei koks nors žemiausias kunigas. Negana to, jei kunigo nėra, lygiai tiek pat gali atlikti ir bet koks krikščionis, net jei tai būtų moteris ar vaikas.
Kadangi iš to, kas pasakyta anksčiau, aišku, kad nuodėmių atleidimą atlieka ne tarnautojo galia, bet atgailaujančiojo tikėjimas, norėčiau iš tų „buliarininkų“ sužinoti, kaipgi popiežius gali atlikti daugiau nei bet koks kunigas, jei jis pats negali suteikti daugiau tikėjimo nei bet kuris kunigas, ir negali išrišti kitokiais žodžiais nei „Ką tik atrišite ir t.t.“, kuriais išriša ir kiekvienas kunigas?
Jei tas pats žodis ir tas pats tikėjimas abiejose pusėse, koks tarp jų skirtumas? Ar vadinamieji „rezervuoti atvejai“ čia priskiria daugiau popiežiui? Bet juk jie buvo išrasti remiantis žmonių nuostatais, o ne įtvirtinti Evangelijos įsakymu, ir, kaip akivaizdu, jie neturi galios kaltės atleidimui, bet tik bausmės atleidimui. Atgailaujantis ir tikintis žmogus jau yra nuteisintas, nors ir nėra atsiskaitęs tiems atvejų „rezervatoriams“ – tai yra smurtiniam sąžinių tironui, kuris niekada neturėjo jokios teisės tų atleidimų „rezervuoti“.
Tegul jie man atsako: ar popiežius turi kitokį atgailos sakramentą nei visa Bažnyčia? Jei visur sakramentas yra tas pats ir visi tą patį priima bei suteikia, ką daugiau čia nuveikia popiežius? Ar galbūt jis turi ir kitą krikštą bei kitas mišias nei visi kiti krikščionys? Jei visoje Bažnyčioje yra vienas tikėjimas, vienas krikštas, viena duona, viena taurė, vienas Viešpats, tai kodėl tada nėra viena atgaila ir vienas nuodėmių atleidimas? Ar šis vienintelis sakramentas yra toks skirtingas ir dėl monstriškos įvairovės vienoks vieniems, kitoks kitiems – priklausomai nuo vietos ar asmenų? Eikit sau su tais savo senojo slibino bedieviškais paistalais.
KETURIOLIKTASIS STRAIPSNIS
Niekas neturi kunigui atsakyti, kad jis gailisi, o kunigas neturi to reikalauti.
Tai aš pasakiau todėl, kad šis reikalas priklauso Dievo teismui. Juk Paulius 1 Kor 4 sako: „Nesu nieko sau sąmoningas, bet tuo dar nesu nuteisintas.“ Ir 2 Kor 10: „Pripažįstamas ne tas, kuris pats save rekomenduoja.“ Ir kaip anksčiau buvo pasakyta: „Kas gali pastebėti savo klaidas?“ Taigi, jeigu žmogus privalėtų atsakyti, kad gailisi, jis būtų priverstas padaryti tai, kas neįmanoma: visiškai suprasti savo klaidas ir pats save nuteisinti bei išbandyti.
Tuo tarpu tai priklauso nuo Dievo gailestingumo, kuris priima gailestį dėl tikėjimo ir atleidžia ten, kur žmogaus gailestis buvo nepakankamas. Taip tikėjimas padaro, kad tas gailestis (kuris pats savaime nėra pakankamas ir apskritai nėra tikras gailestis) yra įskaitomas kaip gailestis. Juk nuteisinimui įskaitomas ne gailestis, o tikėjimas (Rom 4).
O tie gundytojai specialiai nori mus priversti statyti ant mūsų pačių darbo ir verčia mus meluoti. Kadangi niekas negali visiškai atpažinti visų savo nuodėmių, kaip gi jis gali tvirtinti, kad jis tikrai atgailauja?
Tuo labiau, kai (kaip sakyta pirmajame straipsnyje) visi šventieji kūne vis dar nusideda ir tarnauja nuodėmei, daug saugiau būtų su Dovydu sakyti: „Neik į teismą su savo tarnu, Viešpatie“, ir prisipažinti, kad nesigaili pakankamai ir tinkamai; ir būtent dėl to aimanuoti – kad dėl jo nariuose jam besipriešinančio nuodėmės įstatymo jis nesugeba atgailauti taip, kaip derėtų, ir todėl per tikėjimą bėgti prie gailestingumo pažado, kad pačiu šiuo tikėjimu pasiektų tai, ko negali pasiekti gailesčiu.
Todėl kunigas greičiau turėtų reikalauti tikėjimo, o atgailaujantysis turėtų jį patvirtinti sakydamas: „Aš tikiu.“ O savo tikėjimą žmogus labai tvirtai gali jausti širdyje, jei tik jį turi, kaip sako Augustinas. Taip pat ir Paulius 2 Korintiečiams pabaigoje: „Patys save tirkite, ar esate tikėjime; patys save išbandykite. Argi nepažįstate patys savęs, kad Kristus Jėzus yra jumyse, nebent esate atmestini?“ Štai, Raštas moko, kad tikėjimas yra jaučiamas, bet vis dėlto neigia, jog visos nuodėmės yra suprantamos. Todėl kur kas saugiau remtis tikėjimu nei gailesčiu.