Martyno Liuterio veikalas Apie vienuolystės įžadus (lot. De votis monasticis) yra vienas iš svarbiausių 1521 metų Reformacijos tekstų, parašytas Wartburgo pilyje, kai Liuteris buvo pasislėpęs po Wormso seimo. Šis kūrinys tapo kertiniu argumentu prieš viduramžių vienuolinę sistemą ir turėjo tiesioginį poveikį vienuolynų griūčiai Šiaurės Europoje. Liuteris jame siekė parodyti, kad vienuoliniai įžadai nėra paremti Šventuoju Raštu, prieštarauja tikėjimui ir Evangelijos laisvei, o pats vienuolinis gyvenimas, kaip jis buvo praktikuojamas, iškraipė krikščioniškąją moralę ir žmogaus santykį su Dievu.
Bažnyčios požiūris į šį Liuterio veikalą susiformavo palaipsniui, tačiau ilgainiui tapo aišku, kad Apie vienuolystės įžadus buvo vertinamas kaip tiesioginis iššūkis tiek vienuolinės tradicijos teologiniams pagrindams, tiek kanoninei praktikai. Katalikų Bažnyčia atmetė Liuterio teiginius, jog įžadai neturi biblinio pagrindo ir prieštarauja tikėjimui, ir Tridento Susirinkime patvirtino, kad skaistybės, paklusnumo ir neturto įžadai yra teisėti, laisvai pasirenkami ir suderinami su Evangelija. Susirinkimas pabrėžė, kad vienuolinė būsena nėra privaloma, tačiau ji laikoma tikru pašaukimu, o įžadai – galiojančiu ir rimtu įsipareigojimu, kurio negalima atmesti remiantis vien Liuterio kritika. Nors Bažnyčia pripažino, kad kai kuriose vietose vienuolinė praktika buvo iškreipta ar piktnaudžiaujama, ji atmetė Liuterio išvadą, jog pati įžadų institucija yra klaidinga. Todėl šis veikalas istorijoje liko kaip vienas ryškiausių taškų, kuriame išsiskyrė katalikiškoji ir protestantiškoji antropologija, skirtingai supratusios žmogaus laisvę, pašaukimą ir malonės veikimą.
Veikalas prasideda asmenine pratarme, skirta Liuterio tėvui Hansui Lutheriui. Ši dedikacija nėra tik formalus gestas. Ji atskleidžia, kad Liuteris suvokė savo vienuolinį pašaukimą kaip jaunystės sprendimą, priimtą be brandžios teologinės refleksijos ir prieš tėvo valią. Pratarmėje jis pripažįsta, kad ilgą laiką nesuprato, jog Dievo valia turi būti aukščiau žmogaus tradicijų, o vienuoliniai įžadai dažnai buvo duodami ne iš tikro pašaukimo, bet iš baimės, emocinio spaudimo ar klaidingo supratimo apie dvasinį tobulumą. Ši asmeninė įžanga suteikia visam kūriniui aiškų tikslą: parodyti, kad vienuoliniai įžadai nėra nei būtini, nei naudingi krikščioniškam gyvenimui.
Pirmojoje veikalo dalyje Liuteris nagrinėja, ar vienuoliniai įžadai turi pagrindą Šventajame Rašte. Jis teigia, kad nei Kristus, nei apaštalai niekada nereikalavo duoti skaistybės, paklusnumo ar neturto įžadų. Priešingai, Naujojo Testamento mokymas pabrėžia laisvę, atsakomybę ir pašaukimą, o ne privalomą įsipareigojimą tam tikrai gyvenimo formai. Liuteris argumentuoja, kad įžadai, kurie nėra paremti Dievo žodžiu, negali būti laikomi tikrais įžadais, nes tikras įžadas turi būti duodamas pagal Dievo valią, o ne pagal žmogaus išradimus.
Antrojoje dalyje Liuteris teigia, kad vienuoliniai įžadai prieštarauja tikėjimui. Jo manymu, vienuolynai skatino klaidingą įsitikinimą, kad žmogus gali pelnyti Dievo malonę savo darbais, o tai prieštarauja Evangelijos mokymui apie išganymą iš malonės per tikėjimą. Liuteris pabrėžia, kad tikėjimas yra gyvas santykis su Dievu, o ne išorinė disciplina ar savanoriškas savęs apribojimas. Todėl įžadai, kurie žada ypatingą dvasinį statusą ar nuopelną, iškreipia Evangelijos esmę.
Trečiojoje dalyje, kuri yra teologiškai svarbiausia ir labiausiai cituojama, Liuteris nagrinėja, kaip vienuoliniai įžadai prieštarauja Evangelijos laisvei. Jis remiasi Pauliaus laišku Galatams ir teigia, kad krikščionis yra pašauktas į laisvę, kuri nėra savivalė, bet išlaisvinimas iš įstatymo vergijos. Vienuoliniai įžadai, jo manymu, sukuria naują vergystės formą, nes žmogus įsipareigoja taisyklėms, kurių Dievas nereikalauja. Ši dalis yra esminė, nes joje Liuteris suformuluoja savo mokymą apie krikščioniškąją laisvę, kuris tapo vienu iš Reformacijos pamatų.
Vėlesniuose skyriuose Liuteris nagrinėja, kaip įžadai prieštarauja Dievo įsakymams, ypač tiems, kurie susiję su šeima, darbu ir artimo meile. Jis teigia, kad vienuolinė praktika dažnai atitraukdavo žmones nuo jų prigimtinių pareigų ir skatino dvasinį elitizmą. Liuteris taip pat kritikuoja vienuolinę logiką, kuri, jo manymu, buvo paremta žmogiška išmintimi, o ne Evangelija. Galiausiai jis aptaria Pauliaus mokymą apie našles, parodydamas, kad net ir apaštalas ragino vengti skubotų įžadų ir skatino laisvę rinktis gyvenimo kelią pagal tikrą pašaukimą.
Apie vienuolystės įžadus
Šiame puslapyje pateikiamas trečiosios Martyno Liuterio veikalo Apie vienuolystės įžadus (De votis monasticis) dalies vertimas, nes būtent ši veikalo atkarpa laikoma teologiškai svarbiausia ir geriausiai atskleidžiančia Liuterio argumentą apie krikščioniškąją laisvę. Trečioji dalis yra aiškiausia, savarankiškiausia ir istoriškai labiausiai cituota teksto vieta, todėl ji tinkamiausia pirmam susipažinimui su šiuo kūriniu ir jo vaidmeniu Reformacijos teologijoje.
III. Vienuoliški įžadai prieštarauja evangelijos laisvei
Iki šiol matėme, kad mūsų vienuolystė prieštarauja tiek Dievo žodžiui, tiek krikščioniškam tikėjimui. Ir nors ji jau iš šių dviejų vietų yra gausiai pasmerkta ir atmesta, bei pelnytai padaryta visų nekenčiama (nes tai, kas pripažįstama prieštaraujant Dievui ir Jo žodžiui, nesunkiai leidžia daryti išvadą, kad tai prieštarauja apskritai visiems dalykams ir netgi nesiderina pati su savimi), vis dėlto mes pabandysime tai dar plačiau parodyti tiems, kurie patys iš savęs to nesugeba suprasti. Ir dabar, trečia, mes įrodysime, kad ji prieštarauja žodžio ir tikėjimo vaisiui – būtent krikščioniškai ir evangelijos laisvei. Ją pažeisti ir neišlaikyti nepažeistos yra ne mažiau bedieviška, nei išsižadėti tikėjimo ir tapti atskalūnu, kaip mus moko Paulius laiške galatams.
Taigi pakartojame tai, kas buvo pasakyta, ir kaip patikimą principą nustatykime, kad Dievui negali patikti įžadas, ir įžadas pas Jį apskritai nėra vertinamas, nebent jis būtų tikrai krikščioniškas ir pamaldus. Juk Jis negali pripažinti to, kas daroma prieš krikščionišką pamaldumą, lygiai taip pat kaip negali išsižadėti paties savęs Jis, kuris krikščionišką pamaldumą nustatė kaip pirmą ir aukščiausią įsakymą. O krikščioniškas ir pamaldus įžadas yra tik tas, kuris duodamas nepažeidžiant tikėjimo. Tikėjimas yra nepažeistas tada, kai įžadas laikomas laisvu dalyku ir nelaikomas būtinu nuteisinimui bei išganymui; o mes tikrai žinome, kad nuteisinimą ir išganymą galima pasiekti ne per jokius įstatymus ar darbus, o tik per tikėjimą Kristumi. Visa tai mes jau pakankamai tvirtai įrodėme ir aiškiai pademonstravome.
Juk nuteisinimas ir išganymas turi eiti pirma bet kokių darbų. Ir ne bet koks nuteisinimas bei išganymas, o Dievo, tai yra amžinas, kuris lieka per amžių amžius, kurį tik vienas Dievas duoda ir veikia mumyse. Kadangi tai yra vien tik paties Dievo darbas mumyse, jis gali būti trukdomas mūsų darbais, bet negali būti jais pasiekiamas. Juk Jono evangelijoje sakoma: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė.“ Ir žemiau: „Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas, kuris mane siuntė, jo nepatraukia.“ Ir vėl: „Pranašų knygose parašyta: Ir jie visi bus Dievo mokomi. Kiekvienas, kuris girdėjo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.“
Ir dar kartą: „Todėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo.“ Tai Jis sako ir Petrui Mato evangelijoje: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.“ Ir Paulius tikėjimą vadina Dievo dovana, kylančia ne iš mūsų.
Taigi šis Dievo nuteisinimas ir Dievo išganymas (būtent pačios Didenybės darbas) yra kur kas didesnis dalykas, nei tai būtų galima pasiekti mūsų pačių jėgomis. Vadinasi, tai, kas pasiekiama mūsų jėgomis, yra greičiau nedorybė nei teisumas, greičiau pražūtis nei išganymas, kaip sakoma Ozėjo knygoje: „Tavo pražūtis, Izraeli, iš tavęs paties. O tavo išganymas – tik iš manęs.“ Todėl ir tie įžadai, kurie prisiimami su mintimi pasiekti nuteisinimą ir išganymą, tėra nedorybės ir pražūtys, prieštaraujančios Dievo teisumui bei išganymui, kurių darbą ir pareigą jos sau arogantiškai priskiria.
Kas yra krikščioniška laisvė
Taigi, kadangi iš šių dalykų visiškai aišku, jog Dievas nepriima jokio įžado, išskyrus tokį, kuris nelaikomas būtinu nuteisinimui ir išganymui, ir kad Jis pats neįsakė duoti jokio įžado, aiškiai išplaukia, kad tokio pobūdžio įžadas yra laisvas dalykas ir jo galima atsisakyti.
Juk šie du dalykai akivaizdžiai prieštarauja vienas kitam: nebūti būtinam nuteisinimui bei išganymui ir negalėti būti praleistam be pavojaus nuteisinimui bei išganymui. Jei jo negalima atsisakyti – jis yra būtinas; jei jis nėra būtinas – jo galima atsisakyti. Taigi, pamaldaus ir krikščioniško įžado Dievo akivaizdoje forma atrodo esanti tokia: „Aš pasižadu Tau tokį gyvenimo būdą, kuris iš prigimties nėra būtinas ir negali tapti būtinas nuteisinimui.“ Nes jei jis neskambės taip, jis negalės būti pamaldus įžadas, kaip jau pakankamai aišku iš to, kas pasakyta. O ką gi Dievas į tai atsakys? Argi nepasakys: „Tad kodėl tu taip kvailai žadi? Argi ir taip neturi pakankamai daug įžadų, kuriuos galėtum Man atiduoti?“
Bet čia man tvirtai paprieštaraus: Dieviškojo įstatymo darbai, įsakyti Dekaloge, tokie kaip skaistumas, romumas, dosnumas, paklusnumas tėvams, nenuteisina ir nėra būtini nuteisinimui bei išganymui, nes Paulius sako: „Iš įstatymo darbų nebus nuteistas nė vienas kūnas.“ Ir vis dėlto jie yra būtini, kaip sako Kristus Mato evangelijoje: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ Jų juk negalima atsisakyti net ir esant tikėjimui, kuris vienintelis nuteisina, nes jie yra nuteisinančio tikėjimo vaisiai.
Juk tikėjimas be darbų yra negyvas ir nieko vertas. Petras tikėjime reikalauja dorybės. Galatams Paulius nurodo tikėjimą, veikiantį per meilę. Tą patį galima pasakyti ir apie įžadą bei jo darbus – kai po įžado davimo jie jau tampa įsakymu, jie yra būtini kaip nuteisinimo vaisiai, nors ir nėra būtini pačiam nuteisinimui, kuris kyla tik iš tikėjimo. Juk evangelijos laisvė nėra galimybė nevykdyti Dievo įsakymų. O Dievo įsakymas yra: „Darykite įžadus ir juos išpildykite.“ Juk tikėjimu mes nepanaikiname įstatymo, bet jį įtvirtiname, kaip sako Paulius laiške romiečiams.
Šis klausimas iškeliamas tam, kad pamatytume krikščioniškos laisvės prigimtį. Krikščioniška arba evangelijos laisvė yra sąžinės laisvė, kuria sąžinė išlaisvinama nuo darbų – ne ta prasme, kad jokių darbų nebereikėtų daryti, bet tam, kad ji nė vienu iš jų nepasikliautų. Sąžinė juk nėra gebėjimas veikti (daryti darbus), bet gebėjimas vertinti, kuris sprendžia apie atliktus darbus. Jos tikrasis darbas (kaip sako Paulius laiške romiečiams) yra kaltinti arba teisinti, pripažinti kaltu arba išteisintu, padaryti baugščiu arba saugiu.
Todėl jos pareiga yra ne daryti, o diktuoti sprendimus apie padarytus ar darytinus darbus, kurie padarytų žmogų kaltą arba išgelbėtą Dievo akivaizdoje. Šią sąžinę Kristus išlaisvino nuo darbų, per Evangeliją mokydamas ją nepasitikėti jokiais darbais, bet pasikliauti vien Jo gailestingumu. Ir taip tikinti sąžinė visiškai tobulai įsikimba vien tik į Kristaus darbus ir tampa ta balande uolos plyšiuose ir mūro slėptuvėse, kuo tikriausiai žinodama, kad ji negali būti saugi ir rami niekur kitur, tik Kristuje; o visuose savo pačios atliktuose darbuose ji negali likti niekuo kitu, kaip tik kalta, baugščia ir pasmerkta. Taip ji atskiria ir sprendžia tarp Kristaus darbų ir savųjų.
Kristaus darbus ji priima ir apie juos skelbia taip: per juos aš būsiu nuteisintas, išgelbėtas ir išlaisvintas nuo visų nuodėmių ir blogybių, dėl to aš neabejoju, nes būtent tam jie per Jį ir buvo atlikti bei krikšte ant manęs išlieti; be jų nėra išganymo, nėra ramybės mano kaulams, nėra satisfakcijos už nuodėmes. O savo pačios darbus ji mato kaip blogus ir juos pasmerkia, tačiau Kristaus darbuose ji juos nugali ir paniekina, idant jie negalėtų jos graužti. Kristaus darbai mus išlaisvinti ir nuraminti yra galingesni, nei mūsų pačių darbai mus pavergti ir įbauginti – jei tik tuo patikėsi.
O savo gerus darbus ji priima ir skelbia, kad jie turi būti daromi veltui, vien tik dėl artimo naudos ir kūnui lavinti, bet jokiu būdu ne nuteisinimui, ramybei, satisfakcijai už nuodėmes ir atleidimui pasiekti. Nes viso to ji ieško ir pastoviu tikėjimu randa tik Kristaus darbuose, matydama, kad Kristus savo darbus atliko veltui, mūsų naudai ir savo kūno panaudojimui pagal Dievo valią.
Būtent į šį laisvės žinojimą ir sąžinės sveikatą kėsinasi visos žmogiškų ir bedieviškų doktrinų pinklės. Būtent čia žalčio klasta stengiasi sugadinti tą paprastumą, kuris yra Kristuje. Čia tu matai, kokie bedieviški yra įstatymai dėl satisfakcijų, kuriais mes mokomi savo darbais išdildyti nuodėmes. Tai plėšrių vilkų nasrai, kurie atplėšia sąžines nuo Kristaus ir sudraskytas baisiausiai išmėto jas po pačių žmogaus darbus, kad jos nuolat mokytųsi, nuolat dirbtų, tačiau niekada nepasiektų tiesos ir ramybės.
Šiuos vilkus Paulius Apaštalų darbuose vadina žiauriais, kurie turėjo įsibrauti negailėdami kaimenės, kalbėdami iškreiptus dalykus, kad patrauktų mokinius paskui save. Kas gi kita yra „patraukti mokinius paskui save“, jei ne atplėšti juos nuo Kristaus? Tai įvyksta, kai sąžinės mokomos pačios save gydyti savais darbais, išdildyti nuodėmes ir nusipelnyti malonę, nors to per tikėjimą reikėtų ieškoti tik Kristaus darbuose. Čia tu matai, kad pasmerkta ir Kristui priešinga yra visa kanonų teisė ir popiežiaus karalystė, kuri nedaro nieko kito, tik pančioja sąžines savais darbais ir atplėšia nuo Kristaus, užgesindama tiek pačią laisvę, tiek laisvės mokymą bei žinojimą.
Tačiau labiausiai čia pasmerkiama toji nešvari ir nepadori ištvirkėlė – Paryžiaus mokykla, kuri nusprendė, kad Aristotelio dogmos moralės srityje neprieštarauja Kristaus dogmoms. O juk tasai nemoko nieko kito, kaip tik to, jog dorybės įgyjamos per darbus, sakydamas: „Darydami saikingus darbus mes tampame saikingi.“ Krikščioniška sąžinė to bjaurisi kaip pragaro srutomis ir sako: „Tikėdama į Kristų ir aš tapsiu saikinga; Jo saikingumas yra ir mano; tai yra Jo dovana, o ne mano darbas.“ Trumpai tariant, čia matai pasmerktą visų mokyklų teologiją – tiek spekuliatyvinę, tiek praktinę, nes jos moko ne Kristaus, o žmogiškojo išskaičiavimo, kurio diktatui paklūsta net ir tas tikėjimas, kurį jie vadina „įgytuoju“.
Vargas šioms pražuvusioms ir pasibjaurėtinoms Sodomoms ir Gomoroms! Tuo pačiu tu čia matai ir tai, kodėl Paulius smerkia dieviškojo įstatymo darbus arba įstatymo teisumą, ir kodėl savo fariziejišką teisumą (kuriuo laiške filipiečiams giriasi buvęs be priekaišto) jis laiko mėšlu ir nuostoliu. Būtent todėl, kad tai prieštarauja tam nuteisinimui, kuris kyla iš Kristaus ir yra Kristuje. Juk tai atplėšia sąžinę ir neleidžia jai įsitvirtinti Kristaus teisume, bet laiko ją pasitikinčią savo pačios teisumu ir jos pačios atliktais darbais. Kaip jis sako laiške romiečiams: „Pagonys, kurie nesiekė teisumo, pasiekė teisumą, tai yra teisumą iš tikėjimo. O Izraelis, siekdamas teisumo įstatymo, nepasiekė teisumo įstatymo. Kodėl? Todėl, kad siekė ne iš tikėjimo, bet tarsi iš darbų.“
Ar dabar pagaliau supranti, kodėl aš tiek kartų sakiau, kad nei įžadai, nei mūsų darbai nėra būtini nuteisinimui ir išganymui? Juk pamaldi sąžinė tai priskiria vien Kristaus darbams, išlietiems ir dovanotiems mums per krikštą; taip ji tampa laisva nuo visų darbų – ne nuo jų atlikimo, bet nuo jų kaip kaltintojų ir gynėjų vaidmens. Juk tikinčiojo į Kristų jokie darbai nėra tokie blogi, kad galėtų jį apkaltinti ir pasmerkti, o antra vertus, jokie nėra tokie geri, kad galėtų jį apginti ir išgelbėti; bet visi mūsų pačių atlikti darbai mus kaltina ir smerkia, o vien tik Kristaus darbai mus gina ir gelbsti.
Dabar tu pats pažiūrėk, kaip turi būti atsisakoma Dekalogo darbų ir kaip jie turi būti daromi – o tie darbai yra skaistumas, paklusnumas, romumas, dosnumas ir panašūs. Jų neturi būti atsisakoma, bet jie turi būti daromi, taip sakant, pagal esmę (išoriškai), bet ne pagal sąžinę (vidujai), tai yra ne kaip ginantys ir nuteisinantys. Nes tai reikštų sugadinti sąžinę ir atitraukti ją nuo Kristaus, jos Sužadėtinio, su kuriuo ji yra vienas kūnas, besidalijanti visomis Jo gėrybėmis. Tie darbai turi būti daromi laisvai ir veltui, artimo labui ir naudai, lygiai kaip Kristaus darbai mums buvo padaryti laisvai ir veltui. Tačiau tuomet jie jau nebe įstatymo darbai, bet Kristaus, kuris per tikėjimą visame kame mumyse veikia ir gyvena. Todėl jų negalima labiau atsisakyti nei paties tikėjimo, ir jie nėra mažiau būtini nei tikėjimas.
Tuo tarpu darbai, kurie tikrai yra įstatymo darbai, yra suvaidinti ir netikri. Be Kristaus niekas nėra iš širdies romus, skaistus, dosnus, paklusnus, pamaldus, garbinantis ir t.t. Juk žmogus tai daro ne iš laisvos sąžinės, bet iš meilės naudai ar šlovei, arba iš bausmės baimės. O kadangi suvaidintas šventumas yra dviguba nedorybė, akivaizdu, kad tokio pobūdžio darbai ne tik nėra būtini, bet jų reikia atsisakyti ir jų vengti.
Bet čia tu galbūt pasakysi: „Argi tavo krikščioniška laisvė moko ištvirkauti, žudyti, plėšikauti, meluoti, maištauti, garbinti stabus?“ Kvaily, tarsi aš tau liepčiau daryti didesnį blogį, kai mokau, jog reikia atsisakyti mažesnio blogio. Aš sakau nepykti, o tu eisi žudyti, kad tik neapsiribotum pykčiu? Aš noriu, kad tų suvaidintų darbų būtų atsisakyta, o tikri būtų daromi – idant liautumeis buvęs bedieviškai dosnus, bet taptum pamaldžiai dosnus. Juk būtina, kad ir darbai pasikeistų (nors išoriškai jie būtų labai panašūs), kai tu pats viduje būsi pasikeitęs, kad tavyje būtų daromi jau ne tavo, o Kristaus darbai. Nors ne žmogaus protui spręsti, kas blogiau – ar bedievis sutuoktinis, ar ištvirkėlis ir atvirkščiai. Dievas yra Tas, kuris mato širdį.
Ištvirkėlis piktnaudžiauja kūnu dėl neteisėto malonumo. Bedievis sutuoktinis piktnaudžiauja kūnu dėl neteisėtos šlovės. Todėl mūsų sprendimui šioje vietoje mes liepiame nutilti. Evangelijoje matome, kad muitininkai yra arčiau Kristaus nei fariziejai, tad, jei žmonių teismu jie ir blogesni, tai Evangelija tikrai juos giria kaip laimingesnius, tad atrodo saugiau būti atvirai puolusiems, nei bedieviškai ir slaptai išstovėjusiems. Bet mes jiems nesiūlome pulti. Mes paliekame Dievui Jo paslėptus ir baimę keliančius sprendimus.
Iš to išplaukia, kad prie žmonių doktrinų priskiriama ir tai, kai dieviškasis įstatymas mokomas ir vykdomas per darbus. Įstatymas juk yra dvasinis, duotas tam, kad pažemintų ir priverstų ieškoti Kristaus. Įstatymo pareiga – ne reikalauti mūsų darbų, bet parodyti nuodėmę ir mūsų bejėgiškumą. Juk per įstatymą ateina nuodėmės pažinimas. Tad kaip turi būti atsisakyta įstatymo darbų, taip turi būti atsisakyta ir įstatymo doktrinos. Čia tu vėl pasakysi: „Tad ar gyvensime laisvi be įstatymo?“ Tai vėlgi kvaila, lyg aš tave mokyčiau žinoti mažiau, kai liepiu žinoti daugiau; nors čia ir Paulius laiško romiečiams antrajame ir trečiajame skyriuose išdrįsta sulyginti žinančius žydus ir nežinančius pagonis, nedarydamas jokio skirtumo tarp tų, kurie be įstatymo, ir tų, kurie po įstatymu.
Bet dabar pereikime prie pačių įžadų ir jų darbų. Kaip prieštaravime mes juos palyginome su dieviškojo įstatymo darbais, nes atrodo, kad ir jie dabar priklauso nuo įsakymo, sakančio: „Duokite įžadus ir juos išpildykite“, taip pat ir atsakydami juos palyginkime. Girdėjome, kad įstatymo darbai atliekami dvejopai. Kartais per mus, kaip mūsų pačių darbai; kartais per Kristų mumyse, kaip Kristaus darbai, kurių dovana jie yra. Dabar, jei pripažinsime, kad ir įžadai pavaldūs įsakymui (apie ką pakalbėsime vėliau), lygiai taip pat ir jie neišvengiamai vykdomi dvejopai. Kartais per mus, kaip mūsų darbai: tuomet neabejotinai jų reikia atsisakyti ir jie turi būti smerkiami kaip tie, kurie atplėšia pamaldžią sąžinę nuo Kristaus ir sudraskytą išmėto po pačius darbus. Nes jie moko atlikti nuteisinimą ir nuodėmių atleidimą be Kristaus. Ten nėra nieko kito, tik tas nuteisinimas, kurį Paulius liepia laikyti mėšlu ir nuostoliu. Ir ne mūsų valioje nustatyti, ar geresnis yra įžado laikytojas, ar jo laužytojas, kaip anksčiau pateikėme pavyzdį apie įstatymo darbus.
Kita vertus, kartais jie atliekami per Kristų mumyse, laisvės Dvasioje, kai jie pažadami ir vykdomi veltui, ne tam, kad jais būtų atlyginta už nuodėmes, ir ne tam, kad jais būtų siekiama nuteisinimo bei išganymo. Juk krikščionis gali laikytis visų žmonių įstatymų, apeigų bei papročių ir prie jų prisitaikyti, jeigu tik jie neprieštarauja Dievo įsakymams, ir su sąlyga, kad jis nepadės į juos savo sąžinės pasitikėjimo. Sąžinė juk priklauso Kristui, o Kristus – sąžinei; į šio Sužadėtinio ir Sužadėtinės miegamojo paslaptis tegu niekas nebando kištis. Juk nesvarbu, ar su turkais tu susilaikysi nuo vyno, ar su krikščionimis gersi vyną, svarbu tik, kad gertum su laisva sąžine.
Taip ir Paulius pačia laisviausia sąžine prisitaikydavo prie pagonių ir žydų: su vienais susilaikydavo nuo maisto ir apipjaustydavo, su kitais valgė ir neapipjaustė. Lygiai taip, jei tu prisieki religijai tam, kad gyventum su tokio pobūdžio žmonėmis, su ta sąžine, kad neieškai Dievo akivaizdoje iš to jokios naudos ar nuostolio, bet kad tai padarai, nes toks gyvenimo būdas tiesiog pasitaikė, arba tau tiesiog taip pasirodė geriausia gyventi, nesijausdamas dėl to nė kiek geresnis Dievo akyse už tą, kuris vedė žmoną ar užsiėmė žemdirbyste – tu nei blogai pažadi, nei blogai gyveni, kiek tai liečia paties įžado prigimtį. Nes tuo atveju, kai artimo meilė reikalautų atsisakyti įžado, o tu užsispyrusiai jo laikytumeisi, tu nenusidėdamas neapsieitum, kaip dar pasakysime.
Tačiau su tokia sąžine prisiekti neįmanoma niekam, išskyrus tuos, kurie stebuklingai iš vidaus yra vedami ir saugomi Kristaus Dvasios, tai yra, išskyrus išrinktuosius. O pati įžado davimo prasmė ir gyvenimas laikantis įžadų diametraliai prieštarauja šiai sąžinei, nes pats įžadų davimo institutas tam ir buvo išrastas bei tuo giriasi, kad įviliotų sąžinę į spąstus ir pavergtų ją įstatymo vergijai. Kuris iš vienuolių sutiktų Dievo akyse lygintis su sutuoktiniu, žemdirbiu ar batsiuviu? Argi jie duoda įžadus ne tam, kad pasirodytų tarnaujantys Dievui ypatingu, kitus pranokstančiu paklusnumu? Antraip kodėl jie taip niekintų visus kitus gyvenimo kelius ir taip aukštintų tik šitą?
Juk jie patys su pranašu nesako: „Tavo gailestingumas geresnis už visus gyvenimus.“ Bet: „Vienas gyvenimas yra geresnis už kitus“ – tai gal ir tiesa žmonių akyse, bet ne Dievo akyse. Ir kad čia atidengtume jų širdžių mintis: tegu išgirsta tai mergelės ir celibatininkai – kad jie Dievo akyse nėra nė kiek geresni už sutuoktinius ir purvinus žemdirbius; ką jie darys? Argi jie nemurmės prieš namų šeimininką, kad jie sulyginami su tais, kurie dirbo vos vieną valandą, nors jie vieni nešė dienos naštą ir kaitrą? Parodyk man, prašau, mergelę ar celibato besilaikantį asmenį, kuris būtų patenkintas bendru denaru! Jie juk sakys: „Kam aš susilaikiau? Kodėl neištekėjau? Kodėl pati save apgavau?“ Matai, kokios piktos jų širdies mintys prieš šeimininko gerumą? Pirmiausia jie reikalauja, kad Dievas atsižvelgtų į asmenis, kad Jis žiūrėtų į darbus, o ne į tikėjimą – tai yra, kad Jis žmones iškeltų aukščiau už Kristų. Juk jiems nerūpi, kokius brangius dalykus kiti gavo iš Kristaus, bet kokius ypatingus dalykus jie patys, labiau už kitus, paaukojo.
Antra, šiuo murmesiu jie pripažįsta, kad susilaikė ne iš dovanotinos ir laisvos (tai yra, krikščioniškos ir pamaldžios) valios, o iš vergiškos ir samdiniškos (tai yra, judaizuotos ir bedieviškos) valios, ir dėl to jų mergelystė nėra niekas kitas, kaip tik paikų mergaičių mergelystė, kurių žibintai gęsta, nes jos neturi aliejaus savo induose (tai yra, neturi laisvo tikėjimo sąžinėje). Kas gi tuomet yra visos tos išpūstos bulės, kuriomis giriamasi mergelyste, celibatu, įžadais, tos privilegijos, aureolės ir panašūs niekai, kurie skelbiami tam, kad krikščionys būtų privilioti prie mergelystės – jei ne vienas šėtono melas, kuriuo jie kurstomi puikybei ir sąžinės mergelystės sugadinimui? Juk visų jų vienas jausmas: jie mieliau būtų susituokę, jei pasirodytų, jog Dievo akivaizdoje už nuopelnus jie bus vertinami nelygiaverčiai. Tad, jei paties instituto prigimtis yra tokia, kad jis kviečia prie darbų, o ne prie tikėjimo, kaip apskritai koks nors krikščioniškas įžadas gali išlikti, nebent jis būtų išsaugotas per dievišką stebuklą?
Tačiau, kadangi diskusija gimdo kitą diskusiją, tie bedieviai čia ims šaukti, kad aš esu jovinianistas, ir priešpastatys man Jeronimą, parašiusį veikalą „Prieš Jovinianą“ kaip mergelystės gynėją. Jie manys, kad aš nesu skaitęs Jeronimo, nors patys mano, jog jiems to pakanka; skaitydami jie nesinaudoja kritiniu vertinimu, jiems viskas, ką tik perskaito, tampa tikėjimo straipsniu. Aš visiškai nežinau, ką galvojo Jovinianas; galbūt jis neaptarė šio argumento deramai, tačiau drąsiai tvirtinu, kad jo deramai neaptarė ir Jeronimas. Jis gvildena nuogą mergelystę atskirai, neįpindamas jos į tikėjimą ir nepadarydamas jos jo antstatu. Vadovaujantis tokiu mokymo metodu, joks žmogiškas darbas, jokia dorybė negali būti mokoma be pražūties ir pavojaus.
Šventasis vyras (Jeronimas), ko niekas negali paneigti, yra vedamas žmogiško impulso, karštinės, pernelyg didelio noro įtikti draugams, o ypač savo Eustochijai. Jovinianą jis gniuždo labiau autoritetu, nei tvirta erudicija, ką įrodo nepakankamai apgalvotas karštligiškas Šventojo Rašto liudijimų – tiek tinkamų, tiek netinkamų – graibstymas iš visur, kas būtų tapę didžiule pajuoka, jei jis būtų susidūręs su lygiaverčio autoriteto oponentu. Juk net tas vietas, kurias jis laiko pagrindinėmis, ant kurių stato pergalės ašį, jis iškreipia, kad nepasakyčiau, jog visiškai sugadina. Paulių, kai šis sako: „Kas išleidžia mergelę, gerai daro, o kas neišleidžia – dar geriau daro“, jis atvirai pritempia prie to, lyg šis „gerai“ ir „dar geriau daryti“ liestų nuopelnus Dievo akivaizdoje ir kurtų sektas Dievo tautoje; nors visiškai akivaizdu, kad Paulius kalba apie šio gyvenimo gerą ir geresnį dalyką – kad mergelė, neapsunkinta jokiais rūpesčiais, laisviau galėtų atsiduoti Dievui, palikdama visus nuopelnus bendram tikėjimui. Ir kas žino, gal šiuo klausimu Jeronimas buvo vienas iš tų, apie kuriuos Ezechielio knygoje sakoma: „Jei pranašas bus suklaidintas ir kalbės melą, Aš, Viešpats, suklaidinau tą pranašą“? Ir teisingai: kodėl mes kreipiame dėmesį ne tik į Dievo žodžius? Kodėl, nepaisydami Dvasios patarimo, mes neišbandome visko, prieš to tvirtai laikydamiesi?
Mes patys pripažįstame, kad mergelystė yra labai didis dalykas, jei lyginsime dalykus tarpusavyje, bet kartu sakome: jeigu mergelė Dievo akyse padaro save viršesne už kitus, ar netgi tik lygiaverčia, ji yra Šėtono mergelė. Evangelija moko sėstis paskutinėje vietoje ir vienas kitą laikyti aukštesniu už save. Taigi, apie mergelystę reikia kalbėti ir jos mokyti taip, kad ji būtų išlaikoma be jokio įstatymo, be jokios būtinybės, be jokios apdovanojimo vilties, o tik iš laisvos ir savanoriškos širdies, kad, pavyzdžiui, mergelė galvotų taip: „Nors aš galėčiau ištekėti, tačiau man patinka likti mergele; ne todėl, kad tai įsakyta, ne todėl, kad taip patariama, ne todėl, kad tai brangu ir didinga palyginti su kitomis dorybėmis, bet todėl, kad man taip pasirodė geriausia gyventi, lygiai kaip kitam pasirodė geriausia susituokti ar užsiimti žemdirbyste. Aš nenoriu santuokos naštų, noriu būti laisva nuo rūpesčių ir atsiduoti Dievui.“
Štai ką reiškia krikščionišku paprastumu būti mergele, kuri giriasi ne savimi, o Kristumi. Kiekvienas juk turi pagal savo dovaną veltui tarnauti Dievui, o visi kartu bendro tikėjimo mergelystėje girtis vienu Kristumi, kuriame nėra nei vyro, nei moters, taip pat nei mergelės, nei sutuoktinio, nei našlės, nei celibatininko, bet visi yra viena Kristuje. Čia tinka ir patys kilniausi už visus kitus pavyzdžiai iš Tėvų gyvenimų, kur tas odininkas iš Aleksandrijos dievišku apreiškimu pripažįstamas lygus ar netgi geresnis už Antonijų: sutuoktinis geresnis už mergelę ar celibatininką, paprastas pilietis už vienuolį, prasčiokas – už vienuolių tėvą. Arba tas atvejis, kur Pafnucijui prilyginamos dvi ištekėjusios moterys ir kažkoks fleitininkas, buvęs plėšikas. Ką Dievas norėjo parodyti šiais pavyzdžiais, jei ne tai, kad dėl šių šventųjų Jis bent šiek tiek atitolino bedieviškas sektų doktrinas bei institucijas, kurios jau tada dideliu mastu pradėjo kėsintis į tikėjimą?
Taigi, Dievo dovanos yra įvairios, ir didelės, ir mažos; turtingas turi daugiau nei vargšas, tačiau niekas neturėtų dėl to kurti sektų ir pagal dovanas skirstyti nuopelnų bei apdovanojimų Dievo akivaizdoje, ir tegul jie nesididžiuoja vienas prieš kitą. Tegu visi veltui tarnauja bendram tikėjimui ir praturtina save Kristumi, kuris pats, būdamas lygus, visuose veikia nelygius dalykus. Bet jei tu pasipiktinsi tuo, kad būdama mergelė esi lyginama su sutuoktiniu, tai tekėk ir tu. Geriau tau pamaldi ir laisva santuoka nei samdiniška ir bedieviška mergelystė. Nuosprendis lieka galioti: Dievas žiūri ne į darbus ir asmenis, bet į širdį ir tikėjimą. Pranašas sako: „Viešpatie, Tavo akys žvelgia į tikėjimą.“
Taigi iš šių dalykų matai esant įrodyta: nors koks nors įžado pavyzdys, stebuklo dėka, gali būti pamaldus, pats įžado davimo institutas ir toks to gyvenimo būdo mokymas yra smerkiamas dėl bedieviškumo. Lygiai kaip ir įstatymas, perduotas vien kaip raidė, gali turėti gerą pavyzdį (kaip Pauliaus atveju, kuris juo pasinaudojo be raidės), visgi būdas mokyti įstatymo raidės ir jo darbų yra bedieviškas. Taip ir Bernardas davė įžadą ir gyveno jame, bet ne iš įžado būtinybės, o atvirkščiai, iš dvasios laisvės; nors pats jo įžadas tokios laisvės nemokė, o kaip tik mokė laisvei prieštaraujančios būtinybės. Tai tebūnie pasakyta kaip atsakymas į anksčiau iškeltą prieštaravimą, idant žinotume: jei įžadas būtų įsakymas (pagal aną „Pažadėkite ir išpildykite“), jo darbai turėtų būti atliekami laisvės dvasioje, lygiai kaip ir Dekalogo darbai: ne todėl, kad tai įžadai, bet todėl, kad jie veltui patinka Dievui ir yra laisvi. Nors, kaip minėjau, mažai kas, nebent vedamas stebuklo, taip juos išlaiko, nes tam priešinasi pati įžadų davimo ir jų laikymosi gyvenimo prasmė, per kurią žmonės yra atplėšiami nuo šios laisvės ir atiduodami vergijai bei būtinybei.
Bet dabar einame toliau ir neigiame, kad įžadas yra arba gali tapti įsakymu, lygiai kaip ir įstatymo darbai nėra ir negali būti įsakymai. Juk Dievas nėra toks, kuris nenorėtų bedievybės, greičiau atvirkščiai; o mes įrodome, kad jis draudžiamas pagal šią pačią evangelinę laisvę. Paulius juk pirmajame Galatams skyriuje, norėdamas apginti evangelijos laisvę, sako: „Bet net jeigu mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme, tebūnie prakeiktas!“ Ir žemiau: „Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei.“ Ir vėl: „O tas, kuris jus klaidina, turės prisiimti savo pasmerkimą, kas jis bebūtų.“ Iš šių žodžių tu supranti, kad niekam neleidžiama mokyti nieko, kas prieštarautų evangelijos laisvei.
Ši laisvė priklauso dieviškajai teisei, kurią Dievas įtvirtino, kurios neatšauks, ir kuriai prieštaraujant Jis nieko negali priimti; lygiai taip pat jokiam žmogui nevalia jos pažeisti net pačiu smulkiausiu žmogišku potvarkiu. O toji laisvė yra ne tik anksčiau minėtoji, karaliaujanti dvasioje ir sąžinėje (kurios dėka mūsų nekaltina ir negina jokie darbai), bet ir ta, per kurią panaikinami visi žmonių įsakymai ir viskas, kas gali būti laikomasi išorinėse ceremonijose (kaip antai visoks maistas, drabužiai, asmenys, gestai, vietos, indai, dienos), idant tai būtų leistina laikytis arba nesilaikyti tol, ten, taip, tada, tiek kartų, kiek tau patiks ar kiek reikalaus pačios aplinkybės. Ir apskritai, viskas, kas nėra dieviškojo įsakymo dalykas, yra panaikinta ir atiduota laisvei. Paulius laiške kolosiečiams juk sako: „Jei jūs su Kristumi mirėte šio pasaulio pradmenims, kodėl, lyg vis dar gyvendami pasaulyje, leidžiatės saistomi potvarkių: ‘Neliesk! Neragauk! Neimk!’? Juk visa tai pražūva juos vartojant. Tai žmonių įsakymai ir mokymai, kurie turi išminties regimybę dėl savavališko pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės, o tik patenkina kūną.“
Čia apaštalas aiškiai draudžia būti saistomam žmonių potvarkių. Ir Kristus sako: „Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių įsakymų ir doktrinų.“ Ir laiške Titui: „Nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir tiesą atmetančių žmonių įsakymus.“ Tai neabejotinai yra Dievo įsakymai, draudžiantys tiek mokyti žmonių doktrinų, tiek jų klausytis. Argi įžadų institucija nėra grynai žmogiška? Argi ji nėra pagrįsta tonzūra, drabužiais, maistu, gėrimu, dienomis, vietomis, gestais ir kitomis ceremonijomis? Kur Dievas ką nors iš viso to įsakė? Kur Jis įsakė tokį skurdą, tokį paklusnumą, tokį skaistumą? Tai ką? Tu vis dar abejoji, kad viso to nei leistina, nei buvo leistina prižadėti? Iš Dievo pusės yra laisvi dalykai, kuriuos tu pagal žmonių norą padarai būtinais, ir manai, kad Dievui labiau patinka tai, ką klysdamas nustatai tu, o ne tai, ką Jis pats įsakė?
Jis negali pakęsti, kad nuodėme taptų drabužių, maisto, gėrimų ar dienų vartojimas, nes Jis nenorėjo, kad tuose dalykuose būtų galima nusidėti, o tu visgi tvirtini, kad čia daroma nuodėmė. Lygiai taip Jis nenorėjo, kad celibatas taptų būtinas, bet nustatė jį kaip laisvą, ir nenorėjo, kad taptų nuodėmė, jei kas nors, panorėjęs, susituoktų; o tu savo įžadu padarai jį nuolatiniu ir būtinu po įstatymu. Kas gi daugiau belieka, jei ne akivaizdžiausiai parodyti, kad religiniai įžadai ir visa vienuolystė yra nukreipta prieš evangelinę laisvę ir yra griežtai draudžiama Dievo įsakymų, nes neįmanoma paneigti, jog tai grynai žmogiškos doktrinos?
Ir tikrai yra ne mažesnė nuodėmė pažeisti Dievo nustatytą laisvę, nei nusidėti bet kuriam kitam Dievo įsakymui. Prašom, duok įžadus ir vykdyk viską, ką tik nori, bet tik nepažeisdamas įsakytosios laisvės. Juk tu neturi teisės pats sau atimti šią laisvę ir neturi teisės nustatyti nuodėmės ten, kur Dievas nenorėjo, kad ji būtų. Jis nenorėjo, kad naudojimasis skaistumu taptų nuodėme, bet padarė ją laisva, idant tas, kuris susituokia, nenusidėtų. Taip ir Paulius Pirmajame laiške korintiečiams, nors ir patarė mergelystę, pridūrė, kad tai galioja tam, kuris „neturi būtinybės“ ir kas apsisprendė išlaikyti mergelę; tuo jis uždraudė reikalaujamą, priverstinį ir būtiną skaistumą. Taigi, kai tik jį pradedama versti ir reikalauti, per šį Pauliaus autoritetą ji jau yra atlaisvinta ir paversta laisva.
Taigi grįžkime prie to, ką sakėme anksčiau: skaistumo ir visos vienuolystės įžadas, jei jis yra pamaldus, privalo savyje būtinai apimti laisvę jį vėl atšaukti, ir turėtų būti maždaug taip suprantamas: „Aš pasižadu tau išlaikyti paklusnumą, skaistumą ir neturtą pagal visą Šv. Augustino regulą iki mirties, bet laisvai, tai yra – kad galėčiau jį pakeisti tada, kai man taip pasirodys tinkama.“ Jei tu tai aiškinsi ar suprasi kitaip, iš to, kas pasakyta, tu matai, kad taip nusidedama prieš mums įsakytą dieviškąją laisvę, ir neįmanoma, kad Dievas tai priimtų, nebent Jis atšauktų tą laisvę, tai yra, nebent išsižadėtų paties savęs.
Koks man skirtumas, jei šventieji tėvai ar kiti apskritai taip nepriekiekė ir taip nesuprato? Ką daryti, jei jie visi klydo, ar stebuklingai buvo vedami iš vidaus? Evangelijos mintis yra atvira ir nepaneigiama: žmonių doktrinos yra smerkiamos, o jos pačios yra laisvos; mes esame jų šeimininkai, todėl jokiu būdu – net jokiu angelų autoritetu – negalime tapti jų vergais, tuo labiau dėl mūsų pačių kvailo prietaringumo ir tariamo nusižeminimo, kaip sako Paulius. Lygiai taip atvira tiesa yra ir ta, kad įžadų institucija yra vergiška žmonių doktrina. Tad kodėl turėtume leisti, kad vergai jotų, o šeimininkai eitų pėsti, kaip sako Saliamonas? Priešingai, verčiau dėkokime Kristui, kuris pagerbė mus šia laisve ir išlaikė ją mums nepažeistą tų, kurie bando ją pažeisti bedieviškais įžadais. Jis tvirtai nustatė, kad mūsų įžadai visada būtų niekiniai, laisvi ir nebegaliojantys – Jis pats maloningai dėl mūsų budėjo, kol mes ėjome iš proto.
Čia galbūt kas nors pasijuoks ir pasišaipys iš šio juokingo įžado, kuris greičiau panašus į savotišką įžado simuliaciją. Juk kas tai yra, jei ne gryna apgaulė, sakyti: „Aš pažadu tau laisvai daryti tai, kas man atrodys tinkama“? Tegul juokiasi, kas tik nori, jei tik tuo pat metu žino, jog nėra nieko nuostabaus ir nieko naujo, kad žmonės elgiasi kvailai ir juokingai, kai jie, prasilenkdami su Dievo žodžiu arba peržengdami jo ribas, vadovaujasi savais sumanymais. „Tavo žodis, – sako Kristus, – yra tiesa.“ O kas, tavo manymu, yra žmogaus žodis, jei ne melas? Tai juokinga, bet tik tiems, kurie girdi arba pažįsta evangelinės laisvės tiesą. Tuo tarpu klaidos veiksmas po šiuo juoku ne mažiau išpildo pernelyg rimtą ir griežtą Dievo rūstybę daugybei tūkstančių sielų, vargingai patekusių į šiuos spąstus ir pražuvusių.
Įžadas yra žmogaus išradimas, jis ir lieka žmogaus išradimu. Tačiau jis nėra visiškai juokingas. Juk pažadėti šį laisvą paklusnumą kuriam laikui – nėra nenaudinga. Juk mes matome, kad pirmykštės Bažnyčios institucija ir ypač sveikas paprotys buvo toks, kad vyresnieji mokė tikėjimo ir disciplinos tą jaunimą, kuris jiems buvo patikėtas kuriam laikui, ką rodo ir apaštalų Petro bei Pauliaus laiškai, kur jaunuoliai skatinami būti paklusnūs vyresniesiems. Iš čia pirmiausia ir atsirado krikščioniškos mokyklos, kuriose buvo mokomos ir mergaitės, kaip byloja šventosios Agnesės istorija. Iš jų galiausiai atsirado kolegijos ir vienuolynai, skirti tiems, kurie norėjo laisvai ir visam laikui likti tose mokyklose.
Tačiau kai tie, kurie ėmėsi mokyti jaunimą, praturtėję ir prisikaupę laisvalaikio, pradėjo tinginiauti ir rūpintis vien savimi, o jaunimas tapo maištingesnis, tuomet jie ir išrado įžadų spąstus. Jais jie laikė surištas sąžines po disciplina, kad kiekvienas pats save varžytų iš nuodėmės baimės, o prižiūrėtojams liktų laisvo laiko. Lygiai kaip ir dabar beprotiškas akademijų paprotys yra įnarplioti jaunimą į priesaikas ir kankinti jų sąžines, kad patiems nereikėtų budėti ir rūpintis, o galėtų ramiai miegoti ant abiejų ausų. Taip iš laisvų ir krikščioniškų mokyklų pasidarė vergiški ir judaistiški vienuolynai ir tikros bedievybės sinagogos.
Taigi, jei šių dienų įžadas būtų grąžintas prie ano senojo papročio ir taip laikomasi, jame nebūtų jokio pavojaus. Ir Dievo akyse, be abejo, jis pripažįstamas ne kitaip, kaip tik anojo papročio išsaugojimas laikinai, tam, kad silpnesnės ir grubesnės sielos sugertų krikščionišką mokymą, o po to vėl būtų išleistos laisvės. Tą ir mes vėliau įrodysime Dievo darbų liudijimais.
Čia koks nors silpnesnis ar protingauti mėgstantis žmogus paprieštaraus: Jei Dievas norėjo, kad celibatas būtų toks laisvas, jog jį būtų galima pakeisti vedybomis, vadinasi, tokia pačia laisve bus galima ir vedybas pakeisti atgal į celibatą, palikus sutuoktinį. Arba jei Dievo įstatymas verčia nepalikti sutuoktinio, lygiai taip pat Dievo įstatymas apie įžadą vers nepalikti celibato, nes abiem atvejais nuodėmė nustatyta ir uždrausta Dievo. Tad arba nebus leista sudaryti santuokos, kad celibatas netaptų neteisėtas dėl panaikintos laisvės, arba bus būtina ir įžadą išlaikyti, o santuoka dėl jo taps neteisėta.
Aš atsakau: evangelinė laisvė viešpatauja tik tuose dalykuose, kurie vyksta tarp Dievo ir tavęs paties, bet ne tarp tavęs ir tavo artimo. Dievas juk nenori plėšikavimo deginamajai aukai ir nenori, kad kas nors būtų daroma taip, jog neštų žalą artimui – atvirkščiai, Jis nori, kad viskas būtų daroma artimo naudai. Todėl Jis patvirtino tau laisvę, kad Jo paties akyse tu galėtum visiškai laisvai tuoktis arba gyventi celibate, ir Jis nenorėjo, kad ši laisvė tarp Jo ir tavęs galėtų būti pakeista. Juk Jis neleidžia tau susieti savęs ir įpareigoti Jam to, kas Jis pats tave iš visko atpalaidavo ir padarė laisvą. Kitaip, kas gi būtų tas įžadas, jei ne paties savęs surišimas tuo, ką Jis liepia būti atrišta? Tačiau šia laisve Jis nedraudžia tau įpareigoti ir surišti save su savo artimu, nes tavo artimas neįsakė tau būti visiškai laisvam ir nesurištam taip, kaip tą padarė Dievas.
Priešingu atveju būtų leistina ir visas sutartis, sąjungas, paktus sudaryti bei laužyti pagal užgaidą. Todėl atiduotas santuokai tu jau esi kito žmogaus teisėje ir valdžioje, ir Dievas nenori, kad ši teisė iš to kito būtų atimta prieš jo valią, tam kad tu tarnautum Jam. Vis dėlto, jei toji teisė nustoja galios, ar sutuoktiniui mirus, ar bendru sutarimu, – štai, tarp tavęs ir Dievo vėl yra vientisa ir nepažeista laisvė, kokia buvo ir prieš tai tuokiantis ar laikantis susilaikymo. Vadinasi, celibato įžadas Dievui yra lygiai toks pat, koks būtų santuokos paktas, sudarytas su vyru, kuris jau miręs, arba su kuriuo abipusiu sutarimu esi atsiskyręs ir laisvas.
Lygiai kaip miręs vyras ar suteiktas leidimas suteikia tau visišką laisvę laisvai susilaikyti, o jis jau niekada daugiau nepriims tavo sueities, net jei tas paktas tarp jūsų buvo tvirtai patvirtintas raštais, antspaudais ir liudytojais. O tu, kvailutė, tarsi darydama vyrui didelę paslaugą, vėl prižadėtum jam santuokinę sueitį, norėdama šiuo pažadu ne tik sustiprinti ankstesnę susilaikymo laisvę, bet ją net pralenkti ir tobuliau išpildyti. Argi jis nepasakytų, kad tu esi pamišusi? Taip ir Dievas per krikštą sudarė su tavimi laisvės sandorą, kad tau amžinai būtų laisva tuoktis ar susilaikyti, ir Jis niekada nepriims to, kas priešinasi šiai laisvei.
O tu, norėdamas padaryti šią laisvę dar didesnę ir tobulą, duodi įžadą ir juo laisvę paverti vergija bei būtinybe. Kas gali būti beprotiškiau? Todėl religiniai vienuoliai tiesiogine to žodžio prasme yra Baalo garbintojai, kurie Dievą (Kuris išlaisvino juos evangelijos laisve) įžado vergija nori paversti savo vyru. Žodis „Baalas“ juk reiškia vyrą, turintį žmoną. Taip ir nepatenkinti bendra laisve, vienuoliai Dievą prisiima kaip savo asmeninį, labiau nei kitų Baalo dievą, manydami, kad tokiu paklusnumu jie elgiasi geriau nei reikalauja Evangelija, nors tiesiog beprotiškai veikia prieš Evangeliją. Čia kalbama apie tai, kad jų paprotys yra šokinėti per aukurą, tai yra iškelti savo darbus aukščiau už bendrą tikėjimą ir pjaustyti save peiliais – tai yra, kankinti save savais pačių sugalvotais potvarkiais ir mokymais, tačiau niekada nenumarinant senojo žmogaus ir t.t.
Tad pagaliau baikime šią diskusiją padarydami išvadą, kad neturtas, paklusnumas, skaistumas gali būti laikomasi visada, bet tai negali būti įžaduojama, to negalima mokyti ir to negalima reikalauti. Nes laikantis to, evangelinė laisvė išlieka, tačiau mokant, įžadant ir reikalaujant – neišlieka. Todėl šventieji, kurie jų laikėsi, laikėsi laisvai; jie būtų to laikęsi net ir tada, jei nebūtų davę įžadų, nebūtų buvę taip mokomi ir iš jų tai nebūtų buvę reikalaujama. Todėl jų įžadas, kad ir koks kvailas, jiems nepakenkė dėl jų tikėjimo ir dvasios laisvės. Tačiau yra nepalyginamai skirtingas dalykas – kažką daryti ne dėl to, kad esi išmokytas ar to reikalaujama, ir kai mokoma bei reikalaujama, kad tai turi būti padaryta. Juk tai reiškia iš poelgio padaryti įstatymą, iš darbo – įsakymą, iš pavyzdžio – taisyklę, iš atsitiktinumo – būtinybę. Kas gali būti absurdiškiau ir pražūtingiau?
Pirmoji dalis yra iš Dievo, o antroji – iš žmonių; todėl su pirmuoju reikia likti, o antrojo išsižadėti. Mes nesmerkiame pačių įžadų dalykų, jei kas nors nori tuo sekti, bet mes smerkiame to mokymą ir įsakymus. Su šiais įžadais nutiko lygiai tas pats, kaip ir su susilaikymu Nikėjos Susirinkime. Nors prieš tai kelerius metus kunigai ir vyskupai savo noru gyveno celibate, kai kurie bandė šį pavyzdį paversti įsakymu ir nuo to laiko reikalauti laikytis celibato iš sąžinės būtinybės – taip stipriai jau tada tokioje šventoje Sinodoje tikėjimas ir Evangelija buvo nusilpę, o žmonių tradicijos pradėjo įsigalėti. Tačiau visam susirinkimui pasipriešino vienas Pafnucijus, uždrausdamas, kad apie celibatą būtų priimti kokie nors sprendimai.
Nes visa tai turėjo išpildyti Romos Antikristas stabas. Taip ir vienuoliai: iš pradžių savo noru gyvenę celibate, varge ir paklusnume, vėliau jų laisvą ir evangelišką pavyzdį pasekėjai pavertė būtinu įžadu. Ir nebuvo čia jokio Pafnucijaus, kuris pasipriešintų, kai įsigalint nuodėmėms, Dievo rūstybė pasauliui jau nokino klystkelio operaciją, kaip tai Paulius buvo išpranašavęs. Todėl šventasis Bernardas ir kiti išlaikė skaistumą, paklusnumą ir neturtą būdami po įžadais, bet ne pagal įžadus – veikiau jie sekė senuoju Tėvų pavyzdžiu ir Evangelija. Kadangi jie, suklaidinti žmogiškos klaidos, patvirtino ir mokė tokią ydingą tradiciją bei pasmerktą įžadų sistemą, patys elgdamiesi visai kitaip; bet klystkelio operacija turėjo būti įtvirtinta ir per iškreiptai suprastus Tėvų pavyzdžius dėl tų, kurie nepriėmė tiesos meilės, kad būtų išgelbėti.