Apie laisvąją valią (lot. De libero arbitrio diatribe sive collatio) yra 1524 metais pasirodęs Erazmo Svarstymas apie laisvąją valią (lot. De libero arbitrio diatribe sive collatio) yra 1524 metais pasirodęs Erazmo Roterdamiečio kūrinys, tapęs viena svarbiausių XVI amžiaus intelektualinių diskursų dalių. Ši diatriba žymi oficialų humanisto atsiribojimą nuo Martino Liuterio ir Reformacijos judėjimo, kurį jis iki tol stebėjo su tam tikra simpatija dėl pagrįstos kritikos Bažnyčios ydoms. Paskatintas popiežiaus Adrijono VI bei savo artimiausių draugų, Erazmas galiausiai ryžosi viešai polemikai, pasirinkdamas temą, kuri jam atrodė pati svarbiausia krikščioniškajai antropologijai ir žmogaus orumui.
Erazmas ilgą laiką dvejojo prieš pradedant rašyti šią diatribą, nes nenorėjo didinti įtampos krikščioniškajame pasaulyje ir skatinti tolesnio religinio skilimo. Jis suprato, kad Liuterio doktrina apie žmogaus valios vergystę kėsinasi į pačius krikščioniškos moralės pagrindus, todėl jautė pareigą apginti žmogaus gebėjimą daryti laisvus ir atsakingus sprendimus. Šis kūrinys siekė parodyti, kad krikščionybė nėra aklas paklusnumas iš anksto nulemtai sėkmei ar likimui, o aktyvus žmogaus ir Dievo malonės bendradarbiavimas siekiant sielos išganymo.
Ši diatriba parašyta naudojant humanistinę metodiką, kurią pats autorius įvardija kaip tyrimą arba palyginimą, vengiant radikalių pasmerkimų ar dogmatiško griežtumo. Tonas išlieka mandagus ir kolegiškas, nes Erazmas tikėjosi, kad intelektualus dialogas gali būti vaisingesnis už aklą konfrontaciją ar abipusį įžeidinėjimą. Jis nesiekė diktuoti vienintelės galutinės tiesos, o veikiau kvietė skaitytoją kartu gilintis į Šventojo Rašto tekstus, pripažindamas jų sudėtingumą bei daugiaprasmiškumą.
Bažnyčios požiūris į Erazmo De libero arbitrio diatribe sive collatio susiformavo ne iš karto, nes kūrinys pasirodė itin įtemptu laikotarpiu, kai Roma dar tik bandė suprasti Reformacijos mastą ir pobūdį. Vis dėlto bendras vertinimas ilgainiui tapo gana aiškus: Erazmo pozicija dėl laisvosios valios buvo laikoma ortodoksine ir suderinama su katalikiškąja tradicija, o pats kūrinys – reikšmingu indėliu į Bažnyčios mokymą apie žmogaus atsakomybę ir malonės veikimą. Tridento Susirinkimas (1545–1563), nors tiesiogiai Erazmo neminėjo, patvirtino pagrindinius principus, kuriuos jis gynė: žmogaus valia po nuopuolio nėra sunaikinta, malonė nepanaikina laisvo apsisprendimo, o Dievas veikia žmoguje taip, kad nepaverčia jo pasyviu įrankiu. Šiuo požiūriu Erazmo diatriba buvo suvokiama kaip naudinga atsvara Liuterio mokymui apie valios vergystę, kuris Bažnyčios akyse kėlė pavojų moralinei atsakomybei ir sakramentinei praktikai. Nors Erazmas nebuvo laikomas teologu griežtąja prasme, jo nuosaikus, filologinis ir argumentuotas požiūris padėjo suformuoti katalikišką atsaką į Reformacijos iššūkius ir išliko svarbus Bažnyčios antropologijos istorijoje.
Laisvosios valios apibrėžimas ir moralinis būtinumas
Pagrindinis argumentas, kurį Erazmas plėtoja savo diatriboje, remiasi prielaida, kad žmogaus prigimtis po nuodėmės nuosmukio nebuvo visiškai sunaikinta, o tik stipriai pažeista. Jis apibrėžia laisvąją valią kaip sielos galią, leidžiančią asmeniui nukreipti savo pastangas į tai, kas veda į amžinąją palaimą, arba nusisukti nuo šio kelio. Autoriaus manymu, paneigus šią prigimtinę galią, visos moralinės normos, įstatymai ir dvasiniai raginimai tampa beprasmiu teatru, nes žmogus negali atsakyti už veiksmus, kurių jis nepajėgus kontroliuoti.
Šis kūrinys teigia, kad jei žmogus būtų tik pasyvus ir nevalingas Dievo valios įrankis, pats Dievas negalėtų būti laikomas teisingu bei gailestingu kūrėju. Erazmas pateikia gausybę pavyzdžių iš Senojo bei Naujojo Testamento, kuriuose Dievas tiesiogiai ragina žmones rinktis gerąjį kelią, atgailauti dėl klaidų ir keisti savo gyvenimo būdą. Jei žmogus iš tiesų neturėtų jokios įtakos savo dvasiniams sprendimams, visi šie dieviški kreipiniai būtų tik apgaulinga retorika, o atsakomybė už padarytas nuodėmes tektų pačiam Dievui.
Teologinė polemika su determinizmo idėjomis
Kritikuodamas augantį determinizmą Reformacijos stovykloje, Erazmas nurodo pavojus, kylančius iš teiginio, jog visi įvykiai pasaulyje vyksta tik dėl Dievo būtinybės. Jis baiminasi, kad toks mokymas atveria duris dvasiniam apsileidimui, nes žmonės nustotų stengtis gyventi doriai, klaidingai manydami, jog jų pastangos neturi jokios reikšmės. Humanistas pabrėžia, kad nors Dievo malonė yra pirminė, lemiama ir būtina, ji niekada nepanaikina žmogaus prigimtinės laisvės, o tik ją sustiprina, lydi bei nukreipia tinkama linkme.
Svarbus diatribos argumentas yra susijęs su tėvo ir vaiko santykio metafora, kuri geriausiai iliustruoja Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo principą. Kaip tėvas užkelia mažą vaiką ant kojų ir padeda jam žengti pirmuosius žingsnius, taip Dievas nuolat teikia malonę, be kurios žmogus nieko doro negalėtų pasiekti. Tačiau vaikas vis tiek privalo pats dėti valios pastangas judėti į priekį, o jo tėvo pagalba tik padaro šį veiksmą įmanomą, bet nepaverčia paties vaiko negyvu ar nevalingu objektu.
Šventojo Rašto analizė ir metodiniai aspektai
Analizuodamas Šventąjį Raštą, Erazmas nuosekliai nagrinėja Biblijos vietas, kurios tradiciškai buvo naudojamos tiek ginti laisvąją valią, tiek ją griežtai neigti. Jis siekia parodyti, kad Rašto interpretacija neturėtų būti grindžiama pavienėmis eilutėmis, išrautomis iš bendro teologinio konteksto, o privalo atsižvelgti į visumą bei Bažnyčios tėvų palikimą. Jo manymu, geriausias būdas suprasti sudėtingus tikėjimo klausimus yra lyginti prieštaringai atrodančias vietas ir ieškoti logiško bei darnaus jų suderinamumo.
Šioje diatriboje suformuluoti principai leidžia išskirti kelias esmines Erazmo teologinio mąstymo gaires, kurios tapo krikščioniškojo humanizmo pagrindu:
- Žmogaus valia bendradarbiauja su Dievo malone, o ne jai aklai priešinasi.
- Šventasis Raštas pateikia įsakymus, kurie reikalauja asmeninio žmogaus apsisprendimo ir pastangų.
- Predestinacija neturi būti suprantama kaip aklas likimas, kuris visiškai panaikina moralinę atsakomybę.
- Teologija privalo tarnauti pamaldumui, o ne kurstyti neapykantą ar socialinius neramumus.
Istorinis poveikis ir galutinis skilimas
Nors Erazmas nuoširdžiai tikėjosi, kad šis kūrinys paskatins ramesnę akademinę diskusiją, atsakas iš Martino Liuterio pusės buvo itin aštrus ir bekompromisis. 1525 metais pasirodęs Liuterio darbas apie pavergtąją valią galutinai užvėrė duris bet kokiam teologiniam kompromisui tarp abiejų pusių. Liuteris apkaltino Erazmą, kad šis teologiją vertina tik kaip filosofinį žaidimą ir nesuvokia visiško Dievo suverenumo rimtumo, taip galutinai nutraukdamas jų asmeninę bei intelektualinę bendrystę.
Ši 1524 metų diatriba lieka vienu svarbiausių tekstų Vakarų kultūros istorijoje, nes jame suformuluota humanistinė žmogaus samprata tapo pagrindu vėlesnėms epochų diskusijoms. Nors Erazmas nepakeitė Reformacijos eigos, jis sugebėjo apginti dvasinį paveldą, kuriame tikėjimas ir protas nėra supriešinami, o harmoningai derinami tarpusavyje. Tai kūrinys, primenantis, kad net didžiausių krizių metu intelektualinis nuosaikumas ir bandymas suprasti oponento poziciją išlieka pamatinė vertybė.
Apie laisvąją valią (De libero arbitrio)
Pirmoji dalis
Įvadas: Laisvosios valios labirintas ir šio ginčo prigimtis
Tarp sunkumų, kurių Šventajame Rašte pasitaiko nemažai, vargu ar yra koks nors labirintas painesnis už laisvosios valios klausimą. Juk ši tema jau nuo seno nepaprastai vargino tiek filosofų, tiek teologų – senųjų bei dabartinių – protus, bet, manau, su didesniu vargu nei vaisiais. Neseniai šią temą atnaujino Karlštatas ir Ekas, tačiau gana nuosaikiame ginče; bet netrukus kur kas aršiau ją iškėlė Martynas Liuteris, kurio „Teiginiai apie laisvąją valią“ yra plačiai žinomi. Nors jam jau ne vienas atsakė, vis dėlto, kadangi to prašė draugai, aš ir pats pabandysiu pažiūrėti, ar po mūsų nedidelio susidūrimo tiesa netaps bent kiek aiškesnė.
Žinau, kad čia kai kurie, užsikimšę ausis, ims šaukti: „Upės teka atgal! Erazmas drįsta susigrumti su Liuteriu – tai yra, musė su drambliu?“ Kad juos nuraminčiau, jei pavyks išsireikalauti bent kruopelytės tylos, pradžioje nepasakysiu nieko kito, kaip tik patį faktą: aš niekada neprisiekiau Liuterio žodžiams. Todėl niekam neturėtų atrodyti nepriimtina, jei kur nors atvirai su juo nesutikčiau – juk galiausiai žmogus nesutinka su žmogumi; toli gražu nėra nuodėmė abejoti kokia nors jo dogma, juo labiau, jei kas nors, siekdamas išsiaiškinti tiesą, su juo susiremia nuosaikioje diskusijoje. Tikrai nemanau, kad pats Liuteris pasipiktins, jei kas nors su juo nesutiks, juk jis pats sau leidžia apeliuoti ne tik prieš visų Bažnyčios mokytojų, bet ir prieš visų universitetų, susirinkimų bei popiežių dekretus. Kadangi jis pats tai atvirai ir nuoširdžiai pripažįsta, mano poelgis neturėtų atrodyti kaip nusikaltimas jo draugų akyse, kartoju tai dar kartą.
Todėl, kad niekas šios kovos nesuprastų kaip įprasto gladiatorių susirėmimo, aš ginčysiuosi tik su viena jo dogma, ir ne dėl ko kito, o tik tam, kad, jei įmanoma, per šį Šventojo Rašto ir argumentų susidūrimą paaiškėtų tiesa, kurios ieškojimas mokytiems žmonėms visada buvo pats garbingiausias užsiėmimas. Reikalas bus sprendžiamas be užgauliojimų – tiek dėl to, kad taip labiau dera krikščionims, tiek dėl to, kad taip užtikrinčiau atrandama tiesa, kuri pernelyg ginčijantis dažnai yra prarandama.
Aš tikrai gerai žinojau, koks esu nepasiruošęs šiai arenai: vargu ar yra kas nors kitas taip mažai įgudęs, nes dėl kažkokio prigimtinio polinkio visada bjaurėjausi kovomis, ir man visada labiau patiko žaisti laisvesniuose Mūzų laukuose, nei kautis iš arti ginklu rankose. Man taip nepatinka kategoriški teiginiai, kad mielai pereičiau į skeptikų pusę visur, kur tik tai leidžia nepažeidžiamas Šventojo Rašto autoritetas ir Bažnyčios dekretai, kuriems visur noriai pajungiu savo supratimą, nepriklausomai nuo to, ar juos suvokiu, ar ne.
Ir man geriau turėti tokį būdą, nei tokį, kokiu, matau, apdovanoti kai kurie kiti, kurie, nenumaldomai prisirišę prie savo nuomonės, nepakenčia nieko, kas jai prieštarauja, bet viską, ką perskaito Šventajame Rašte, iškraipo taip, kad patvirtintų tą pažiūrą, kuriai kartą ir visiems laikams parsiduoda; panašiai kaip jaunuoliai, nevaldomai įsimylėję merginą – kur tik pasisuka, įsivaizduoja matantys tai, ką myli; arba, dar geriau palyginus: kaip tarp tų, tarp kurių įsiplieskia įnirtingos muštynės – viskas, kas tik pasitaiko po ranka, ar ąsotis, ar lėkštė, virsta ginklu. Kokio sveiko sprendimo galima tikėtis iš taip nusiteikusių žmonių? Arba kokia nauda iš tokių ginčų, nebent ta, kad abu išsiskirs vienas kito apspjauti? Visada bus labai daug tokių, kokius aprašo apaštalas Petras: nemokšos ir nepastovūs, kurie iškraipo Šventąjį Raštą savo pačių pražūčiai.
Taigi, kalbant apie mano paties supratimą, prisipažįstu, kad senieji autoriai apie laisvąją valią perduoda daug ir įvairių dalykų, dėl kurių dar neturiu tvirto įsitikinimo, išskyrus tai, jog manau, kad laisvoji valia turi tam tikrą galią. Perskaičiau Martyno Liuterio teiginius, ir perskaičiau juos visus, išskyrus tai, kad ten jam jaučiau tam tikrą palankumą – tokį, kokį advokatas paprastai jaučia apsunkintam kaltinamajam. Ir nors tą temą jis gvildena pasitelkdamas visas įmanomas priemones ir su didžiuliu užsidegimu, manęs jis, atvirai prisipažįstu, vis dėlto dar neįtikino.
Jei kas nors norėtų tai priskirti mano proto lėtumui ar neišmanymui, nesiginčysiu, su sąlyga, kad ir lėtesnio proto žmonėms bus leista bent jau mokymosi tikslais susiremti su tais, kuriems teko gausesnė Dievo dovana, ypač todėl, kad Liuteris labai mažai reikšmės teikia išsilavinimui, o labai daug – dvasiai, kuri kartais įkvepia kuklesniems žmonėms dalykus, kuriuos ji atsako išmintingiesiems. Tai sakau tiems, kurie garsiai šaukia, kad Liuterio mažajame pirštelyje yra daugiau erudicijos nei visame Erazmo kūne – šito aš dabar tikrai neneigsiu. Vis dėlto iš šių neteisingų žmonių, manau, išgausiu bent vieną dalyką: jei šioje diskusijoje Liuteriui iš mano pusės daroma nuolaida, kad jo nė kiek nevaržytų mokytojų, susirinkimų, universitetų, popiežių ir imperatoriaus išankstiniai sprendimai, tai tegul kai kurių žmonių skubotumas vertinant nepablogina ir mano padėties. Nors man pasirodė, kad supratau tai, ką ten nagrinėja Liuteris, visgi gali būti, kad mano paties nuomonė mane klaidina, todėl čia aš dalyvauju kaip diskutuotojas, o ne kaip teisėjas, kaip tyrėjas, o ne kaip dogmatikas, pasiruošęs mokytis iš bet ko, jei tik bus pateikta kas nors teisingesnio ar labiau pagrįsto, nors vidutinių gabumų žmones vis tiek bandyčiau įtikinti, kad tokio pobūdžio klausimais nereikėtų taip atkakliai ginčytis, nes tai greičiau kenkia krikščioniškai santarvei, nei padeda pamaldumui.
Šventojo Rašto paslaptys ir ribotas žmogaus suvokimas
Juk Šventajame Rašte yra tam tikrų šventovių, į kurias Dievas nenorėjo, kad mes pernelyg giliai įsiskverbtume, o jei ir bandome prasiskverbti, kuo giliau einame, tuo labiau mūsų akys aptemsta, idant bent taip pripažintume ir Dievo išminties didybės neaprėpiamumą, ir žmogaus proto silpnumą. Tai panašu į tą Korikijos urvą, apie kurį pasakoja Pomponijus Mela: iš pradžių jis vilioja ir traukia savotišku žavumu, kol galiausiai gilyn įžengusius atbaido ten slypinti bauginanti dievybės didybė. Taigi, kai prieinama ši riba, mano nuomone, būtų protingiau ir religingiau kartu su Pauliumi sušukti: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie nesuvokiami Jo sprendimai ir neištiriami Jo keliai!“ ir su Izaiju: „Kas suvokė Viešpaties dvasią, ar kas buvo Jo patarėjas?“, užuot bandžius apibrėžti tai, kas peržengia žmogaus proto ribas. Daug kas palikta tam laikui, kai jau nebematysime lyg veidrodyje ir mįslėje, bet atidengtu veidu regėsime Viešpaties šlovę.
Taigi, mano manymu, kalbant apie laisvąją valią, iš Šventojo Rašto mes išmokome štai ką: jei esame pamaldumo kelyje, turime džiaugsmingai žengti pirmyn link geresnių dalykų, pamiršdami tai, kas liko už nugaros; jei esame įklimpę į nuodėmę, turime visomis jėgomis stengtis išsivaduoti, griebtis atgailos vaisto ir visais būdais siekti Viešpaties gailestingumo, be kurio nei žmogaus valia, nei pastangos nėra veiksmingos; ir jei yra kas nors blogo, priskirkime tai sau, o jei yra kas nors gero, visą tai priskirkime dieviškajam gerumui, kuriam esame skolingi ir už tai, kad apskritai esame; be to, viską, kas mums nutinka šiame gyvenime, ar tai būtų džiaugsminga, ar liūdna, turime tikėti, kad tai Jo atsiųsta mūsų išganymui, ir kad iš prigimties teisingas Dievas niekam negali padaryti skriaudos, net jei mums atrodo, kad kai kas nutinka nekaltiesiems, ir niekas neturėtų prarasti vilties gauti atleidimą iš iš prigimties gailestingiausio Dievo. Šių dalykų laikytis, sakau aš, visiškai pakako krikščioniškam pamaldumui, ir nereikėjo su nereligingu smalsumu veržtis į tuos paslėptus (nepasakysiu – nereikalingus) dalykus: ar Dievas ką nors numato sąlygiškai; ar mūsų valia ką nors nuveikia tuose dalykuose, kurie susiję su amžinuoju išganymu, ar ji tik patiria veikiančios malonės poveikį; ar viską, ką darome – tiek gera, tiek bloga – darome iš grynos būtinybės, ar greičiau tik tai patiriame.
Yra dalykų, kuriuos Dievas visiškai norėjo nuo mūsų nuslėpti, pavyzdžiui, mirties dieną ir Paskutiniojo teismo dieną: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ar metą, kurį Tėvas nustatė savo galia“, ir Morkaus evangelijoje: „O tos dienos ar valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, o tik Tėvas“. Kai kuriuos dalykus Jis norėjo, kad mes tyrinėtume taip, jog paslaptingoje tyloje Jį garbintume. Todėl Šventuosiuose raštuose yra daug vietų, dėl kurių daugelis spėliojo, bet niekas taip ir nepašalino dviprasmybių, pavyzdžiui, dėl asmenų atskirties (Trejybės), dėl dieviškosios ir žmogiškosios prigimties susiliejimo Kristuje, dėl niekada neatleidžiamos nuodėmės. Kai kuriuos dalykus Jis norėjo padaryti mums visiškai aiškius, pavyzdžiui, gero gyvenimo nurodymus. Būtent: štai yra Dievo žodis, kurio nereikia ieškoti užkopus į aukštus dangus, nei parsivežti iš toli perplaukus jūrą, bet jis yra arti, mūsų lūpose ir mūsų širdyje. Šiuos dalykus visi turi išmokti, o visa kita teisingiau palikti Dievui ir pamaldžiau garbinti tai, kas nežinoma, nei narplioti tai, kas neištiriama. Kiek klausimų spiečių ar, tiksliau sakant, kivirčų mums pagimdė asmenų atskirties problema, prado prigimtis, gimimo ir išėjimo skirtumai? Kokią sumaištį pasaulyje sukėlė ginčai dėl Mergelės, Dievo Motinos, prasidėjimo? Prašau pasakyti, kokia nauda iki šiol buvo iš šių sunkių klausimų, išskyrus tai, kad darydami didelę žalą santarvei mes mažiau mylime, nes norime žinoti daugiau, nei reikia?
Be to, yra tam tikrų dalykų, kurie, net jei ir būtų teisingi bei pažinūs, vis dėlto nebūtų tikslinga jų brukti bet kokioms ausims. Galbūt tai, ką mėgsta plepėti sofistai, yra tiesa: kad Dievas pagal savo prigimtį yra ne mažiau skarabėjaus oloje (kad nepasakyčiau dar ko nors nepadoresnio, ko jie visgi nesigėdija sakyti), nei danguje; tačiau apie tai beprasmiška būtų diskutuoti su minia. Ir tai, kad yra trys dievai, nors dialektikos požiūriu tai būtų galima pasakyti teisingai, tikrai sukeltų didžiulį pasipiktinimą neišmanančioje minioje. Jei būčiau įsitikinęs, kad yra kitaip – kad ši išpažinties forma, kuria dabar naudojamės, nebuvo įsteigta Kristaus, negalėjo būti įsteigta žmonių ir todėl iš nieko neturėtų būti reikalaujama, taip pat, kad nereikalaujama satisfakcijos už padarytas nuodėmes – vis dėlto bijočiau viešai skelbti šią nuomonę, nes matau, kad dauguma mirtingųjų yra nepaprastai linkę į nusikaltimus, kuriuos dabar bent kažkiek sulaiko ar bent jau sušvelnina išpažinties būtinybė.
Yra tam tikrų kūno ligų, kurias lengviau ištverti kaip mažesnį blogį, nei jas išgydyti – pavyzdžiui, jei kas nors turėtų maudytis šiltame nužudytų kūdikių kraujyje, kad išsigydytų nuo raupsų. Taip pat yra tam tikrų klaidų, kurias nuslėpti yra mažiau žalinga, nei jas išrauti. Paulius žinojo skirtumą tarp to, kas leistina, ir to, kas naudinga. Leistina sakyti tiesą, bet tiesa ne visada naudinga bet kam, bet kuriuo metu ir bet kokiu būdu. Jei būčiau įsitikinęs, kad sinode kas nors buvo neteisingai nustatyta ar apibrėžta, man būtų leista pripažinti tiesą, bet nebūtų naudinga, idant piktiems žmonėms nebūtų suteikta dingstis paniekinti tėvų autoritetą net ir tuose dalykuose, kuriuos jie nustatė pamaldžiai ir šventai; verčiau sakyčiau, kad tuo metu jiems taip atrodė tinkama atsižvelgiant į laikmetį, bet dabartinė nauda reikalauja tai atšaukti.
Įsivaizduokime, kad tam tikra prasme yra tiesa tai, ko mokė Viklifas ir ką tvirtino Liuteris – kad viskas, ką mes darome, daroma ne laisva valia, bet iš grynos būtinybės. Kas galėtų būti beprasmiškiau, nei skelbti šį paradoksą pasauliui? Arba dar kartą įsivaizduokime, kad tam tikra prasme yra tiesa tai, ką kažkur rašo Augustinas: kad Dievas mumyse daro ir gerus, ir blogus darbus, ir apdovanoja už savo gerus darbus mumyse, ir baudžia už savo blogus darbus mumyse. Kokį platų kelią į bedievystę atvertų ši viešai paskelbta žinia nesuskaičiuojamai daugybei mirtingųjų, ypač atsižvelgiant į tokį didelį žmonių bukumą, tingumą, piktavališkumą ir neatšaukiamą polinkį į visokeriopą nedorybę? Koks silpnas žmogus ištvers nuolatinę ir varginančią kovą su savo kūnu? Koks piktavalis stengsis pataisyti savo gyvenimą? Kas galės priversti save visa širdimi mylėti tą Dievą, kuris sukūrė pragarą, degantį amžinomis kančiomis, kad ten kankintų nelaiminguosius už savo pačių piktadarybes, tarsi mėgautųsi žmonių kančiomis? Juk taip tai supras dauguma. Daugumos mirtingųjų protai yra grubūs ir kūniški, linkę į netikėjimą, pasirengę nusikaltimams ir linkę į šventvagystę, todėl tikrai nereikia pilti alyvos į ugnį.
Todėl Paulius, kaip išmintingas Dievo žodžio dalytojas, dažnai pasitelkdamas meilę, mieliau renkasi tai, kas naudinga artimui, o ne tai, kas jam pačiam leidžiama; ir jis turi išmintį, kurią kalba tarp tobulųjų, tačiau tarp silpnųjų jis nusprendžia nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tai nukryžiuotą. Šventasis Raštas turi savo kalbą, kuri prisitaiko prie mūsų supratimo. Jame Dievas pyksta, liūdi, piktinasi, niršta, grasina, nekenčia, vėl pasigaili, gailisi, keičia nuomonę – ne todėl, kad tokie pokyčiai būdingi Dievo prigimčiai, bet todėl, kad taip kalbėti buvo tinkama mūsų silpnumui ir lėtumui. Manau, kad toks pats apdairumas dera ir tiems, kurie ėmėsi dalyti Dievo žodį. Kai kurie dalykai yra žalingi vien todėl, kad jie netinkami, kaip vynas karščiuojančiam žmogui.
Todėl tokias temas galbūt buvo galima nagrinėti mokytų žmonių pokalbiuose ar net teologijos mokyklose (nors net ir ten nemanyčiau, kad tai naudinga, nebent tai būtų daroma nuosaikiai); tačiau vaidinti tokio pobūdžio spektaklius minios akivaizdoje man atrodo ne tik nenaudinga, bet ir pražūtinga. Taigi, aš mieliau būčiau įsitikinęs, kad tokiuose labirintuose nereikėtų eikvoti laiko ar proto, nei siekčiau paneigti ar patvirtinti Liuterio dogmą. Gali atrodyti, kad šioje įžangoje prirašiau per daug žodžių, bet iš tiesų tai kone labiau susiję su pačia esme nei pati diskusija.
Raštų aiškinimo ir Bažnyčios tėvų autoriteto klausimas
Kadangi Liuteris nepripažįsta jokio, net ir labiausiai pripažinto autoriaus autoriteto, o klauso tik kanoninių Šventojo Rašto knygų, aš tikrai mielai pasinaudosiu šiuo darbo sutrumpinimu. Juk kadangi tiek tarp graikų, tiek tarp lotynų yra daugybė autorių, kurie specialiai arba progai pasitaikius nagrinėja laisvąją valią, būtų nemažas darbas iš visų jų surinkti, ką kiekvienas pasakė už ar prieš laisvąją valią, ir imtis ilgo bei varginančio darbo aiškinant kiekvieno teiginio prasmę arba atmetant bei patvirtinant jų argumentus. Be to, Liuteriui ir jo draugams tai būtų tuščias darbas, ypač todėl, kad jie ne tik nesutaria tarpusavyje, bet kartais net patys sau prieštarauja.
Vis dėlto norėčiau iš anksto įspėti skaitytoją: jei pasitelkę Šventojo Rašto liudijimus ir svarius argumentus mes atrodysime lygūs su Liuteriu, tuomet tegu jis pats sau prieš akis nusipiešia tą gausią eilę pačių išsilavinusių vyrų, kuriuos iki šių dienų patvirtino tiek amžių trukęs sutarimas. Daugelį jų, be nuostabaus Šventojo Rašto išmanymo, puošia ir gyvenimo pamaldumas; kai kurie netgi savo krauju paliudijo Kristaus mokymą, kurį gynė savo raštuose. Tarp graikų tokie yra Origenas, Bazilijus, Chrizostomas, Kirilas, Jonas Damaskietis, Teofilaktas; tarp lotynų – Tertulianas, Kiprijonas, Arnobijus, Hilarijus, Ambraziejus, Jeronimas, Augustinas, jau nekalbant apie Tomą, Skotą, Durandą, Kapreolą, Gabrielį, Egidijų, Gregorijų, Aleksandrą, kurių gebėjimo argumentuoti ir įžvalgumo, manau, niekas neturėtų visiškai niekinti, net jei kol kas ir atidėtume į šalį tiek daug universitetų, susirinkimų ir vyriausiųjų popiežių autoritetą. Nuo apaštalų laikų iki šių dienų nebuvo nė vieno autoriaus, kuris visiškai paneigtų laisvosios valios galią, išskyrus vienintelį manichėjų ir Joną Viklifą.
Mat Lorenzo Vallos, kuris, atrodo, iš dalies pritaria šiai nuomonei, autoritetas teologams neturi didelio svorio. Manichėjaus dogma jau seniai buvo visuotiniu pasaulio sutarimu atmesta ir išjuokta, tačiau net ir dabar abejoju, ar ji yra mažiau nenaudinga pamaldumui nei Viklifo. Anasis gerus ir blogus darbus priskiria dviem prigimtims žmoguje, bet taip, kad gerus darbus vis tiek esame skolingi Dievui dėl paties sukūrimo, ir tuo pačiu jis palieka priežasčių prašyti Kūrėjo pagalbos prieš tamsos galias; pasitelkę šią pagalbą, mes mažiau nusidedame ir lengviau darome gera. O Viklifas, viską priskirdamas grynai būtinybei, ką jis palieka mūsų maldoms ar pastangoms? Taigi, grįžtant prie to, ką buvau pradėjęs: jei skaitytojas pamatys, kad mano diskusijos argumentai yra lygiaverčiai priešingos pusės argumentams, tuomet tegu jis pats pasveria, ar daugiau reikšmės reikėtų teikti tiek daug išsilavinusių žmonių, tiek daug ortodoksų, šventųjų, kankinių, senųjų ir dabartinių teologų, universitetų, susirinkimų, vyskupų ir vyriausiųjų popiežių sprendimams, ar vieno ar kito asmens privačiai nuomonei.
Tai sakau ne tam, kad, kaip būna žmonių susirinkimuose, tiesą vertinčiau pagal balsų skaičių ar kalbančiųjų užimamas pareigas. Žinau, kad dažnai nutinka taip, jog dauguma nugali geresniuosius; žinau, kad ne visada geriausia yra tai, kas patinka daugumai; žinau, kad ieškant tiesos visada atsiras, ką pridurti prie ankstesniųjų kartų pastangų. Sutinku, kad teisinga, jog vienintelio Šventojo Rašto autoritetas pranoktų visų mirtingųjų balsus. Bet čia ginčas ne dėl paties Šventojo Rašto. Abi pusės pripažįsta ir gerbia tą patį Šventąjį Raštą. Kova vyksta dėl Šventojo Rašto prasmės. Jei jo aiškinime kiek nors reikšmės turi intelektas ir erudicija, kieno protas yra aštresnis ar įžvalgesnis už graikų? Kas labiau įgudęs Šventajame Rašte? Lotynams taip pat netrūko nei intelekto, nei Šventojo Rašto išmanymo; net jei iš prigimties jie galbūt ir nusileido graikams, tai bent jau remdamiesi jų palikimu galėjo prilygti graikų darbštumui. O jei vertinant labiau atsižvelgiama į gyvenimo šventumą nei į išsilavinimą, patys matote, kokius vyrus turi ta pusė, kuri pripažįsta laisvąją valią. Tegu pasišalina, kaip sako teisininkai, tas atgrasus lyginimas. Nenorėčiau lyginti šių naujosios evangelijos šauklių su anais senaisiais vyrais.
Čia girdžiu sakant: „Kam reikalingas aiškintojas, jei Šventasis Raštas yra aiškus?“ Jei jis toks aiškus, kodėl per tiek amžių tokie iškilūs vyrai čia buvo akli, ir dar tokiame svarbiame dalyke, kaip anie nori parodyti? Jei Šventajame Rašte nėra jokios tamsos, kam apaštalų laikais buvo reikalinga pranašystė? Tai buvo Dvasios dovana. Bet aš abejoju, ar, kaip liovėsi išgydymai ir kalbų dovana, taip pat neliovėsi ir ši charizma. O jei ji neliovėsi, reikia paklausti, kam ji buvo perduota. Jei bet kam, tuomet bet koks aiškinimas bus netikras. Jei niekam, kadangi ir šiandien tiek daug neaiškumų kankina mokytus žmones, jokio tikro aiškinimo nebus. Jei tiems, kurie užėmė apaštalų vietą, daugelis ims prieštarauti, kad jau daug amžių į apaštalų vietą ateina daugelis, kurie neturi jokios apaštališkos dvasios. Ir vis dėlto, jei kitos aplinkybės lygios, apie juos labiau tikėtina, kad Dievas įlieja Dvasią tiems, kuriems suteikė šventimus, panašiai kaip labiau tikime, kad malonė suteikta pakrikštytajam, o ne nepakrikštytajam.
Bet pripažinkime, kaip iš tiesų ir reikia pripažinti, kad gali būti, jog Dvasia kokiam nors nuolankiam ir paprastam žmogui apreiškia tai, ko neapreiškė daugeliui išsilavinusių, juk būtent dėl to Kristus dėkoja Tėvui, kad tai, ką paslėpė nuo išmintingųjų ir protingųjų (tai yra nuo Rašto aiškintojų, fariziejų ir filosofų), apreiškė mažutėliams, tai yra paprastiems ir pasaulio akyse kvailiems. Ir galbūt toks kvailys buvo Dominykas, toks buvo Pranciškus, jei jiems būtų buvę leista sekti savo dvasia. Bet jei Paulius savo amžiuje, kai klestėjo ši Dvasios dovana, liepia ištirti dvasias, ar jos yra iš Dievo, ką reikėtų daryti šiame kūniškame amžiuje? Iš ko mes atpažinsime dvasias? Iš išsilavinimo? Abiejose pusėse yra rabinų. Iš gyvenimo? Abiejose pusėse yra nusidėjėlių. Nors vienoje pusėje yra visas choras šventųjų, kurie pripažįsta laisvąją valią. Tačiau jie sako: „Bet jie buvo žmonės.“ Na, bet aš dabar lyginu žmones su žmonėmis, o ne žmones su Dievu.
Girdžiu sakant: „Ką reiškia dauguma Dvasios supratimui?“ Atsakau: „O ką reiškia mažuma?“ Girdžiu: „Ką reiškia mitra Šventojo Rašto supratimui?“ Atsakau: „Ką reiškia apsiaustas ar vienuolio gobtuvas?“ Girdžiu: „Ką filosofijos išmanymas prideda prie Šventojo Rašto pažinimo?“ Atsakau: „O ką prideda neišmanymas?“ Girdžiu: „Ką reiškia Rašto supratimui susirinkęs sinodas, kuriame gali būti, kad nė vienas neturi Dvasios?“ Atsakau: „Ką reiškia privatūs saujelės žmonių susibūrimai, kuriuose dar labiau tikėtina, kad nė vienas neturi Dvasios?“
Paulius šaukia: „Ar jūs ieškote manyje kalbančio Kristaus įrodymo?“ Apaštalais nebuvo tikima, nebent stebuklai patvirtindavo jų mokymą; dabar kiekvienas reikalauja, kad juo būtų tikima vien dėl to, kad jis tvirtina turįs evangelinę dvasią. Kadangi apaštalai nusikratydavo angių, gydydavo ligonius, prikeldavo mirusius, uždėję rankas suteikdavo kalbų dovaną, tik tuomet jais buvo patikėta, ir tai vargiai patikėta, kai jie mokė tokių paradoksų. Dabar, kai jie, palyginti su bendra nuomone, skelbia dar didesnius paradoksus, iki šiol neatsirado nė vieno iš jų, kuris būtų galėjęs išgydyti bent šlubą žirgą. O, kad kai kurie bent jau be stebuklų pademonstruotų apaštališkų papročių nuoširdumą ir paprastumą, kurie mums, lėtesnio proto žmonėms, atstotų stebuklus!
Šių žodžių nenorėčiau tiesiogiai taikyti Liuteriui, kurio asmeniškai nepažįstu, ir skaitant jo raštus mane apima dvejopi jausmai. Tai taikau kai kuriems kitiems, su kuriais esu artimiau susipažinęs: jei kyla koks ginčas dėl Šventojo Rašto prasmės ir mes pateikiame senųjų ortodoksų aiškinimą, jie iškart atkerta: „Jie buvo žmonės.“ Paklausus, kokiu argumentu galima nustatyti, kuris Šventojo Rašto aiškinimas yra teisingas, kai abiejose pusėse yra žmonės, jie atsako: „Dvasios nurodymu“. Jei klausi, kodėl tiems seniesiems (kurių ne vienas išgarsėjo pasaulyje net ir darydami stebuklus) trūko Dvasios, o ne jiems patiems, jie atsako taip, tarsi tūkstantį tristo metų pasaulyje apskritai nebūtų buvę jokios evangelijos. Jei reikalauji iš jų Dvasios verto gyvenimo, jie atsako, kad yra išteisinti tikėjimu, o ne darbais. Jei reikalauji stebuklų, jie sako, kad jie jau seniai liovėsi ir jų nebereikia esant tokiai didelei Šventojo Rašto šviesai. Jei čia paprieštarausi, kad šioje vietoje Šventasis Raštas tikrai nėra aiškus, nes tiek daug didžių vyrų čia klaidžiojo tamsoje, ratas vėl grįžta į pradžią.
O jei ir sutiktume, kad tas, kuris turi Dvasią, yra tikras dėl Šventojo Rašto prasmės, kaip man žinoti, ar jis iš tiesų turi tai, ką sau priskiria? Ką daryti, kai daugelis pateikia skirtingas prasmes, ir kiekvienas iš jų prisiekia turintis Dvasią? Be to, kadangi Dvasia ne visiems pakužda viską, gali paslysti ir suklysti net ir tas, kuris turi Dvasią. Tai sakau prieš tuos, kurie taip lengvai atmeta senųjų autorių Šventųjų knygų aiškinimą ir priešpriešina mums savąjį lyg kokią ištarmę, gautą tiesiai iš orakulo. Galiausiai, net jei ir sutiktume, kad Kristaus dvasia galėjo leisti savo tautai klysti dėl menkesnių dalykų, nuo kurių nelabai priklauso žmonių išganymas, kas galėtų patikėti, jog Jis daugiau nei tūkstantį tristo metų slėpė savo Bažnyčios klaidą ir iš tiek daug švenčiausių vyrų nelaikė nė vieno vertu, kad įkvėptų jam tai, ką šitie tvirtina esant viso evangelinio mokymo pagrindu?
Tačiau čia, kad pagaliau baigčiau, tegu jie patys žiūri, ką kiti sau priskiria; aš sau nepriskiriu nei išsilavinimo, nei šventumo, nei pasikliauju savo dvasia, o tiesiog su paprastu uolumu išdėstysiu tai, kas jaudina mano širdį. Jei kas bandys mane pamokyti, žinodamas tiesą aš jai nesipriešinsiu. Bet jei vietoj to, kad kultūringai ir be užgauliojimų diskutuotų labiau norėdami rasti tiesą nei ginčytis, jie mieliau rinksis plūstis, kas gi tuomet nepasigęs juose tos evangelinės dvasios, kurią jie nuolat turi savo lūpose?
Paulius šaukia: „Priimkite silpną tikėjimu“. Ir Kristus neužgesina rusenančio lino. O apaštalas Petras sako: „Visada būkite pasirengę atsakyti kiekvienam, kuris reikalauja iš jūsų pasiteisinimo dėl jumyse esančios vilties, su romumu ir pagarba“. Bet jei jie atsakys, kad Erazmas, tarsi senas vynmaišis, nesugeba sutalpinti tos naujos dvasios vyno, kurį jie siūlo pasauliui, tai, jei jie taip pasitiki savimi, tegu bent jau laiko mus tuo, kuo Kristus laikė Nikodemą, o apaštalai – Gamalielį. Anas buvo šiurkštus, bet norėjo mokytis, ir Viešpats jo neatstūmė; šis susilaikė nuo sprendimo, kol įvykių baigtis neparodys, kokios dvasios tai vedama, ir mokiniai jo neatstūmė.
Šventojo Rašto argumentai, palaikantys laisvąją valią
Jau baigiau pusę šios knygos, kurioje, jei pavyko įtikinti tuo, ką pasiūliau (kad geriau pernelyg prietaringai nesiginčyti dėl tokių dalykų, ypač prie paprastos liaudies), nebereikia jokių argumentų, prie kurių dabar ir pereinu, linkėdamas, kad visur nugalėtų tiesa, kuri galbūt iš Šventojo Rašto tekstų sugretinimo įsižiebs tarsi ugnis iš susidūrusių titnagų. Pradžioje negalima paneigti, kad Šventajame Rašte yra daugybė vietų, kurios, regis, aiškiai patvirtina žmogaus laisvąją valią; tačiau ten pat yra ir keletas vietų, kurios, atrodo, ją visiškai panaikina. Kadangi žinome, kad Šventasis Raštas negali prieštarauti pats sau, nes visas jis kyla iš tos pačios Dvasios, pirmiausia apžvelgsime tas vietas, kurios patvirtina mūsų pusę, o po to bandysime paaiškinti tas, kurios, regis, stovi priešingoje pusėje. Be to, laisvąją valią šioje vietoje mes suprantame kaip žmogaus valios galią, kuria žmogus gali atsiduoti tam, kas veda į amžinąjį išganymą, arba nuo to nusigręžti.
Tie, kurie gina laisvąją valią, pirmiausia paprastai pateikia tai, kas parašyta knygoje, pavadintoje Siracido knyga arba Jėzaus, Siracho sūnaus, išmintis: „Pradžioje Dievas sukūrė žmogų ir paliko jį jo paties sprendimo galiai. Jis pridėjo savo įsakymus ir nurodymus: Jei norėsi laikytis įsakymų, jie tave išsaugos, ir amžinai išlaikys priimtiną ištikimybę. Jis padėjo priešais tave vandenį ir ugnį; prie ko norėsi, ištiesk savo ranką. Prieš žmogų yra gyvenimas ir mirtis, gėris ir blogis; kas jam patiks, tas jam bus duota“. Nemanau, kad kas nors čia paprieštaraus šio kūrinio autoritetui dėl to, kad, kaip nurodo Jeronimas, kadaise hebrajai jo neįtraukė į kanoną, nes Kristaus Bažnyčia jį visuotiniu sutarimu priėmė į savo kanoną; aš taip pat nematau priežasties, kodėl hebrajai nusprendė šią knygą išbraukti iš savo kanono, kai jie patys priėmė Saliamono patarles ir meilės giesmę. O dėl to, kad jie nepriėmė dviejų paskutiniųjų Ezdro knygų, istorijos pas Danielių apie Suzaną ir Belą bei slibiną, taip pat Juditos, Esteros ir kai kurių kitų, bet priskyrė jas prie hagiografinių raštų – kas juos paskatino taip pasielgti, lengvai atspės tas, kuris atidžiau tas knygas skaitys. Tačiau šiame kūrinyje niekas netrukdo skaitytojui.
Taigi, ši vieta parodo, kad Adomas, mūsų giminės pradininkas, buvo sukurtas taip, kad turėjo nesugadintą protą, kuris galėjo atskirti, ko reikia siekti ir ko vengti; bet jam buvo pridėta ir valia, tiesa, taip pat nesugadinta, tačiau laisva, kad, jei norėtų, galėtų nusigręžti nuo gėrio ir palinkti į blogį. Tokios pačios būklės buvo sukurti ir angelai, prieš Liuciferiui su savo bendrininkais atkrintant nuo Kūrėjo. Tuose, kurie puolė, valia taip giliai sugedo, kad jie nebegali sugrįžti prie gėrio; tuose, kurie išliko, geroji valia taip sutvirtėjo, kad jie nebegali nusigręžti į nedorybę. Žmoguje buvo tokia teisi ir laisva valia, kad be naujos malonės jis galėjo išlikti nekaltume, bet taip, kad be naujos malonės apsaugos nebūtų galėjęs pasiekti nemirtingo gyvenimo laimės, kurią Viešpats Jėzus pažadėjo saviesiems. Nors visų šių dalykų negalima įrodyti tiesioginiais Šventojo Rašto liudijimais, visgi ortodoksiški Bažnyčios tėvai apie juos kalbėjo gana pagrįstai. Kalbant apie Ievą, atrodo, kad sugedo ne tik jos valia, bet ir protas arba intelektas, iš kurio trykšta visų gėrių ir blogybių šaltiniai. Atrodo, kad žaltys ją įtikino, jog grasinimai, kuriais Viešpats uždraudė liesti gyvybės medį, buvo tušti. O Adomo atveju, atrodo, labiau sugedo valia dėl tam tikros nesaikingos meilės savo žmonai, kurios norams jis nusprendė nusileisti labiau nei Dievo įsakymui, nors manau, kad ir jo atveju buvo sugedęs protas, iš kurio ir gimsta valia.
Ta sielos jėga, kuria mes vertiname (nesvarbu, ar vadinsite ją protu, intelektu, ar išmanymu), per nuodėmę buvo aptemdyta, bet ne išnaikinta. O valia, kuria mes renkamės ar atmetame, buvo taip sugadinta, kad savo prigimtinėmis jėgomis nebegalėjo atsigauti ir sugrįžti prie geresnių dalykų, bet, praradusi laisvę, buvo priversta tarnauti nuodėmei, kuriai pati kartą noromis atsiduoda. Tačiau atleidus nuodėmę per Dievo malonę, ji tapo laisva tiek, kad (pagal pelagianų nuomonę) be naujos malonės pagalbos galėtų pasiekti amžinąjį gyvenimą, tačiau su sąlyga, kad savo išganymą žmogus priskirtų Dievui, kuris ir sukūrė, ir atkūrė laisvąją valią; o pagal ortodoksų nuomonę, ji galėjo, padedama visada padedančios dieviškosios malonės, taip tęsti žmogaus pastangas išlikti teisume, kad vis tiek neatsikratytų polinkio į blogį dėl kartą įsišaknijusios nuodėmės pėdsakų. Tačiau, kaip protėvių nuodėmė persidavė palikuonims, taip ir polinkis nusidėti perėjo visiems. Malonė, panaikinanti nuodėmę, šį polinkį sušvelnina tiek, kad jį galima įveikti, bet ne išrauti su šaknimis. Ne todėl, kad malonė to negalėtų, bet todėl, kad mums tai nebuvo naudinga.
Ir kaip tuose, kurie neturi malonės (kalbu apie ypatingąją), protas buvo aptemdytas, bet ne išnaikintas, taip pat tikėtina, kad ir juose valios jėga nebuvo visiškai išnaikinta, bet tapo neveiksminga daryti tai, kas dora. Kas akis yra kūnui, tas protas yra sielai. Ją iš dalies apšviečia įgimta šviesa, kuri yra įdiegta visiems, nors ir ne vienodu mastu, apie ką užsimena psalmė: „Tavo veido šviesa paženklinta virš mūsų, Viešpatie“, iš dalies – dieviškieji nurodymai ir Šventieji raštai, kaip sako mūsų psalmininkas: „Tavo žodis yra žibintas mano žingsniams“.
Trys įstatymo rūšys ir malonės vaidmuo
Iš čia mums gimsta trejopa įstatymo rūšis: prigimties įstatymas, darbų įstatymas ir tikėjimo įstatymas, jei vartotume Pauliaus žodžius. Prigimties įstatymas, giliai įspaustas visų žmonių protuose (tiek pas skitą, tiek pas graiką), sako, kad neteisinga, jei kas nors daro kitam tai, ko nenorėtų, kad būtų daroma jam pačiam. Ir filosofai, be tikėjimo šviesos ir be Šventojo Rašto pagalbos, iš kūrinių pažino amžinąją Dievo galybę ir dievystę, ir paliko daugybę nurodymų, kaip gerai gyventi, kurie labai sutampa su evangeliniais priesakais. Daugybe žodžių jie ragina siekti dorybės ir bjaurėtis nedorybėmis. Tikėtina, kad ir juose buvo valia, kažkokiu būdu linkusi į tai, kas dora, bet neveiksminga amžinajam išganymui, nebent per tikėjimą prisidėtų malonė.
O darbų įstatymas įsakinėja ir grasina bausme. Jis padvigubina nuodėmę ir gimdo mirtį – ne todėl, kad jis būtų blogas, bet todėl, kad įsako tai, ko be malonės mes negalime įvykdyti. Tikėjimo įstatymas, nors ir liepia vykdyti sunkesnius dalykus nei darbų įstatymas, pridėjus gausią malonę padaro tuos dalykus, kurie patys savaime neįmanomi, ne tik lengvus, bet netgi saldžius. Taigi tikėjimas gydo nuodėmės pažeistą protą, o meilė stumia pirmyn silpną valią. Savotiškas darbų įstatymas buvo toks: „Nuo visų sodo medžių valgyk, bet nuo gero bei blogo pažinimo medžio nevalgyk. Tą dieną, kurią nuo jo paragausi, tikrai mirsi“. Vėliau per Mozę buvo duotas darbų įstatymas: nežudyk, jei nužudysi – būsi nužudytas; nesvetimauk, jei svetimausi – būsi užmėtytas akmenimis.
Bet ką sako tikėjimo įstatymas, kuris liepia mylėti priešus, kuris liepia kasdien imti savo kryžių, kuris liepia niekinti gyvybę? „Nebijok, mažoji kaimene, nes jūsų yra dangaus karalystė“. Ir: „Būkite drąsūs, nes aš nugalėjau pasaulį“. Ir: „Štai aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos“. Šį įstatymą atspindėjo apaštalai, kai nuplakti dėl Jėzaus vardo džiaugdamiesi išėjo iš tarybos akivaizdos. Todėl Paulius sako: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“.
Būtent tai ir sako Siracidas: „Ir Jis pridėjo savo įsakymus bei nurodymus“. Kam? Pirmiausia tiems dviem žmonijos pradininkams tiesiogiai per save, o vėliau – žydų tautai per Mozę ir pranašus. Įstatymas parodo, ko nori Dievas: jis siūlo bausmę, jei nepaklusi, ir atlygį, jei paklusi. Tačiau pasirinkimo laisvę Jis palieka jų pačių valiai, kurią sukūrė laisvą ir galinčią krypti į abi puses. Ir todėl: „Jei norėsi laikytis įsakymų, jie tave išsaugos“. Ir vėl: „Prie ko norėsi, ištiesk savo ranką“. Jei žmogus nebūtų žinojęs skirtumo tarp gėrio ir blogio bei Dievo valios, jam nebūtų galima prikišti, jei jis pasirinktų neteisingai. Jei valia nebūtų buvusi laisva, nebūtų galima priskirti nuodėmės, kuri nustoja būti nuodėme, jei ji nėra savanoriška (nebent ta klaida ar valios suvaržymas gimsta iš ankstesnės nuodėmės). Taigi prievartaujamai moteriai nėra priskiriama tai, ką ji iškentė.
Nors ši vieta, kurią pacitavome iš Siracido, regis, ypatingai tinka tiems pirmiems protėviams, visgi kažkokia prasme ji liečia ir visus Adomo palikuonis; o ji neturėtų nieko bendra, jei mumyse nebūtų jokios laisvosios valios galios. Juk nors valios laisvė per nuodėmę ir gavo žaizdą, ji nebuvo išnaikinta. Ir nors ji pradėjo šlubuoti, taip kad prieš malonę mes esame labiau linkę į blogį nei į gėrį, visgi ji nėra iškirsta su šaknimis. Nebent tik nusikaltimų baisumas ir įprotis nusidėti, virtęs tarsi prigimtimi, kartais taip aptemdo proto sprendimą ir taip užgniaužia valios laisvę, kad atrodo, jog protas išgeso, o laisvė visiškai atimta.
Be to, kiek mumyse galios turi laisvoji valia po nuodėmės ir prieš malonę, nepaprastai skiriasi tiek senųjų, tiek dabartinių autorių nuomonės, priklausomai nuo to, į ką kas kreipia dėmesį. Tie, kurie norėjo išvengti nevilties ir perdėto pasitikėjimo savimi, bet skatino žmones viltis ir stengtis, daugiau priskyrė laisvajai valiai. Pelagijus mokė, kad kartą per malonę išlaisvinus ir pagydžius žmogaus valią, naujos malonės nebereikia, bet pasitelkiant laisvosios valios jėgas galima pasiekti amžinąjį išganymą. Tačiau vis tiek su sąlyga, kad žmogaus išganymas priklauso nuo Dievo, be kurio malonės žmogaus valia nebuvo veiksmingai laisva daryti gera; ir ši pati sielos galia, kuria žmogus apkabina pažintą gėrį ir nusigręžia nuo to, kas jam priešinga, yra Kūrėjo, kuris vietoj žmogaus galėjo sukurti varlę, dovana.
Tie, kurie pritaria Skoto nuostatoms, labiau linkę palaikyti laisvąją valią. Jie tiki, kad jos galia yra tokia didelė, jog žmogus, dar negavęs nuodėmę naikinančios malonės, gali vien prigimties jėgomis atlikti morališkai (kaip jie vadina) gerus darbus, kuriais jie nusipelno (ne pagal visišką vertę, bet iš deramumo) malonę, darančią juos malonius Dievui; taip jie kalba. Kiti, diametraliai, kaip sakoma, jiems prieštaraudami, tvirtina, kad visi tie darbai, nors ir moraliai geri, Dievui buvo ne mažiau atgrasūs nei nusikalstamai padaryti darbai (tokie kaip svetimavimas ir žmogžudystė), nes jie nekyla iš tikėjimo ir meilės Dievui. Jų nuomonė atrodo gana atšiauri, ypač todėl, kad kai kurie filosofai, turėdami kažkokį Dievo pažinimą, galėjo turėti ir šiokį tokį pasitikėjimą bei meilę Dievui ir ne viską darė dėl tuščios šlovės, bet iš meilės dorybei bei dorumui, kuriuos mokė apkabinti ne dėl ko kito, o tik todėl, kad tai yra dora. Juk tas, kuris dėl tėvynės išgelbėjimo atsiduoda pavojams ne dėl tuščios šlovės, atlieka iš prigimties gerą darbą, o ar morališkai gerą, nežinau.
Šventasis Augustinas ir jo sekėjai, vertindami, kokią žalą tikram pamaldumui daro žmogaus pasitikėjimas savo paties jėgomis, yra labiau linkę palaikyti malonę, kurią visur pabrėžia Paulius. Todėl jis neigia, kad nuodėmei pajungtas žmogus gali atsiversti ir ištaisyti savo gyvenimą, arba ką nors padaryti išganymo labui, nebent per nemokamą Dievo dovaną jis būtų dieviškai paskatintas norėti to, kas veda į amžinąjį gyvenimą; šią malonę vieni vadina užbėgančia už akių, Augustinas – veikiančia. Juk ir tikėjimas, kuris yra išganymo vartai, yra nemokama Dievo dovana. O prie jo pridėta meilė per gausesnę Dvasios dovaną vadinama bendradarbiaujančia malone, nes ji visada lydi tuos, kurie stengiasi, kol jie pasiekia tai, ko siekia. Tačiau viskas taip surėdyta, kad nors laisvoji valia ir malonė kartu atlieka tą patį darbą, malonė visgi yra darbo vadovas, o ne tik palydovas. Nors ir šią nuomonę kai kurie padalina, sakydami: jei žiūrėsi į darbą pagal jo prigimtį, pagrindinė priežastis yra žmogaus valia, bet jei pagal tai, ko jis nusipelno, pagrindinė priežastis yra malonė. Be to, tikėjimas, kuris lemia tai, kad norime to, kas neša išganymą, ir meilė, kuri užtikrina, kad nenorėtume to veltui, skiriasi ne tiek laiku, kiek prigimtimi; tačiau jie abu gali augti per laikiną prieaugį.
Taigi, kadangi malonė reiškia veltui duotą dovaną, galima išskirti tris, ar, jei norite, keturias malonės rūšis. Vieną – įgimtą iš prigimties ir per nuodėmę sugadintą (kaip sakėme, bet ne išnaikintą), kurią kai kurie vadina natūraliu srautu. Ji lieka bendra visiems, net ir tiems, kurie toliau nusideda: jiems juk laisva kalbėti, tylėti, sėdėti, atsistoti, padėti vargšui, skaityti šventąsias knygas, klausytis pamokslo, tačiau su sąlyga, kad šie dalykai, pasak kai kurių nuomonės, niekuo neprisideda prie amžinojo gyvenimo. Vis dėlto netrūksta ir tokių, kurie, atsižvelgdami į beribį Dievo gerumą, sako, kad tokiais gerais darbais žmogus daro pažangą tiek, jog pasiruošia malonei ir išprovokuoja Dievo gailestingumą sau, nors yra ir sakančių, kad net ir tai neįmanoma be ypatingos malonės. Ši malonė, kadangi ji bendra visiems, nėra vadinama ypatinga malone, nors iš tiesų tokia yra – lygiai taip pat, kaip Dievas kasdien kurdamas, išlaikydamas ir valdydamas pasaulį daro didesnius stebuklus, nei jei jis išgydytų raupsuotąjį ar išlaisvintų apsėstąjį. Ir vis dėlto šie dalykai nėra vadinami stebuklais, nes jie vienodai kasdien suteikiami visiems.
Antroji yra ypatinga malonė, kuria Dievas iš savo gailestingumo niekuo nenusipelniusį nusidėjėlį skatina atgailauti, bet taip, kad dar neįlieja tos aukščiausios malonės, kuri panaikina nuodėmę ir padaro žmogų malonų Dievui. Taigi, antrosios malonės (kurią pavadinome veikiančia) padedamas, nusidėjėlis pats sau nebepatinka; nors jis dar neatsisakė polinkio nusidėti, tačiau išmaldomis, maldomis, uoliais šventais studijavimais, pamokslų klausymusi, pamaldžių žmonių prašymais melstis už jį Dievui ir kitais morališkai (kaip sakoma) gerais darbais, jis tampa tarsi anos aukščiausios malonės kandidatu. Manoma, kad ši malonė dėl Dievo gerumo neatsakoma nė vienam mirtingajam, nes dieviškasis gerumas kiekvienam šiame gyvenime suteikia tinkamų progų, per kurias jis gali atgailauti, jei tik tai, kas liko jo valioje, pagal savo jėgas pritaikys prie Dievo (kuris tarsi kviečia, bet neverčia į gera) pagalbos. O tai jau priklauso nuo mūsų valios: ar mes pritaikysime savo valią malonei, ar nusigręšime nuo jos, lygiai kaip nuo mūsų pačių priklauso atmerkti akis į atsklindančią šviesą arba vėl jas užmerkti.
Kadangi neaprėpiama Dievo meilė žmonijai neleidžia žmogui būti apviltam ir tos malonės, kurią vadina darančia maloniu, jei tik jis visomis jėgomis jos sieks, išeina taip, kad joks nusidėjėlis neturėtų jaustis visiškai saugus ir kartu niekas neturėtų pulti į neviltį. Taip pat išeina, kad niekas nepražūva, nebent dėl savo paties kaltės. Taigi, yra natūrali malonė; yra skatinanti, nors ir netobula, malonė; yra malonė, kuri valią padaro veiksmingą (kurią pavadinome bendradarbiaujančia), kuri stumia pirmyn tai, kas pradėta; ir yra malonė, kuri nuveda iki pat pabaigos. Manoma, kad tai yra ta pati malonė, tik atsižvelgiant į tai, ką ji mumyse veikia, ji vadinama skirtingais vardais. Pirmoji skatina, antroji stumia pirmyn, trečioji užbaigia.
Todėl tie, kurie labiausiai bėga nuo Pelagijaus, daugiausiai priskiria malonei, o laisvajai valiai – beveik nieko, tačiau vis tiek visiškai jos nepanaikina: jie neigia, kad žmogus gali norėti gero be ypatingos malonės, neigia, kad gali pradėti, neigia, kad gali daryti pažangą, neigia, kad gali pabaigti be pagrindinės ir nuolatinės dieviškosios malonės pagalbos. Jų nuomonė atrodo gana tikėtina, nes ji palieka žmogui galimybę stengtis ir bandyti, bet kartu nepalieka nieko, ką jis galėtų priskirti vien savo jėgoms.
Bet daug griežtesnė yra nuomonė tų, kurie tvirtina, kad laisvoji valia netinka niekam kitam, tik nusidėti, ir kad vien tik malonė mumyse daro gerus darbus – ne per laisvąją valią ar su laisvąja valia, bet laisvoje valioje, taip, kad mūsų valia čia nuveikia ne daugiau, nei nuveikia vaškas, kai lipdytojo ranka jį formuoja į kokią tik meistras nori formą. Man atrodo, kad jie, taip stengdamiesi pabėgti nuo pasitikėjimo žmogaus nuopelnais ir darbais, peržengė ribą. O griežčiausia iš visų atrodo nuomonė tų, kurie sako, kad laisvoji valia yra tik tuščias žodis ir kad ji neturėjo bei neturi jokios galios nei angeluose, nei Adome, nei mumyse (tiek prieš malonę, tiek po jos), bet kad Dievas mumyse veikia tiek blogį, tiek gėrį, ir kad viskas, kas vyksta, yra gryna būtinybė. Būtent su šiomis dviem pastarosiomis nuomonėmis man ir teks labiausiai susikauti.
Senojo Testamento argumentai prieš būtinybės doktriną
Visa tai mes kiek plačiau pakartojome tam, kad mažiau įgudęs skaitytojas (nes mes, būdami paprasti, rašome paprastiems) lengviau suprastų likusią argumentaciją, ir todėl pirmiausia pacitavome vietą iš Siracido knygos, nes ji, regis, aiškiausiai nupiešia laisvosios valios kilmę ir galią. Dabar kur kas greičiau pereisime prie kitų Šventojo Rašto liudijimų. Tai padarysime, jei prieš tai įspėsime, kad ši vieta Aldino leidime skiriasi nuo tos, kurią šiandien naudoja lotynų Bažnyčia. Juk graikiškame tekste nepridėta „jie tave išsaugos“, nors šios dalelytės neprideda ir Augustinas, ne kartą cituodamas šią vietą, o vietoj žodžio „padaryti“ tikriausiai parašyta „padarysiantys“.
Taigi, kaip rojuje Jis pasiūlė pasirinkti gyvybę ir mirtį: „Jei paklusite mano įsakymui – gyvensite, o jei ne – mirsite; saugokitės blogio, rinkitės tai, kas gera“, taip pat ir Pradžios knygos 4 skyriuje Dievas kalba Kainui: „Kodėl pyksti ir kodėl tavo veidas obliško? Argi ne taip: jei gerai darysi, gausi atlygį, o jei blogai – prie durų tykos nuodėmė? Bet jos potraukis bus tau, o tu turėsi ją valdyti“. Jis siūlo atlygį, jei jis norės pasirinkti tai, kas pamaldu, ir siūlo bausmę, jei mieliau rinksis priešingai. Ir Jis parodo, kad sielos potraukius į gėdą galima įveikti ir kad jie nesukuria būtinybės nusidėti. Su šiomis vietomis sutampa ir tai, ką Viešpats kalba Mozei: „Padėjau prieš tave gyvybės ir mirties kelią. Pasirink, kas gera, ir eik juo“. Kas galėtų būti pasakyta aiškiau? Dievas parodo, kas yra gera ir kas bloga, parodo abiejų skirtingus atlygius – mirtį ir gyvybę, o pasirinkimo laisvę palieka žmogui. Juk būtų juokinga sakyti „pasirink“ tam, kuris neturėtų galios pakreipti save į vieną ar į kitą pusę – lygiai taip pat, tarsi kas nors kryžkelėje stovinčiam žmogui sakytų: „Matai du kelius, eik tuo, kuriuo nori“, nors atviras būtų tik vienas iš jų.
Vėlgi Pakartoto Įstatymo knygos 30 skyriuje: „Štai šiandien aš padėjau prieš tave gyvybę bei gėrį ir, priešingai, mirtį bei blogį, kad mylėtum Viešpatį, savo Dievą, eitum Jo keliais ir laikytumeis Jo įsakymų, įstatymų bei potvarkių, kad gyventum ir daugintumeis, ir kad Jis laimintų tave žemėje, į kurią eini jos paveldėti. Bet jei tavo širdis nusigręš, jei nenorėsi klausyti ir, paklydęs, garbinsi svetimus dievus bei jiems tarnausi, tai šiandien jums pranešu, kad jūs tikrai pražūsite ir neilgai gyvensite žemėje, į kurią pereidami Jordaną einate paveldėti. Šiandien šaukiu liudytojais prieš jus dangų ir žemę, kad padėjau prieš jus gyvybę ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą. Todėl rinkis gyvybę, kad gyventum tu ir tavo palikuonys“. Čia vėl girdi žodį „pasiūlyti“, girdi žodį „pasirinkti“, girdi žodį „nusigręžti“, kurie būtų pasakyti visiškai ne laiku, jei žmogaus valia nebūtų laisva daryti gera, o tik bloga. Priešingu atveju būtų lygiai tas pats, tarsi kas nors žmogui, taip surištam, kad negali ištiesti rankos kitaip, kaip tik į kairę, sakytų: „Štai, dešinėje turi puikiausio vyno, kairėje – nuodų; į ką nori, tiesk ranką“.
Nuo to nenukrypsta ir tai, ką tas pats Viešpats kalba per Izaiją: „Jei norėsite ir klausysite manęs, valgysite žemės gėrybes; bet jei nenorėsite ir manęs neklausysite, jus praris kalavijas“. Jei žmogus jokiu būdu neturi laisvos valios daryti gera, arba, kaip kai kurie sako, neturi valios nei gera, nei bloga, ką reiškia šie žodžiai: „jei norėsite, jei nenorėsite“? Čia labiau tiktų: „jei aš norėsiu, jei aš nenorėsiu“. Ir nors tokių dalykų daug kalbama su nusidėjėliais, nematau jokio kito būdo, kaip tik priskirti jiems tam tikrą laisvą valią pasirinkti gėrį, nebent mes mieliau norėtume tai vadinti sielos judesiu, o ne valia, nes valia yra užtikrinta ir gimsta iš sprendimo.
O taip Jis kalba pas tą patį pranašą 21 skyriuje: „Jei ieškote – ieškokite; atsiverskite ir ateikite“. Kokia prasmė raginti atsiversti ir ateiti tuos, kurie niekaip nepriklauso nuo savo pačių galios? Argi nebūtų tas pats, tarsi kas sakytų grandinėmis surakintam žmogui, kurio nenori paleisti: „Pajudėk iš ten, ateik ir sek paskui mane“? Taip pat pas tą patį pranašą 45 skyriuje: „Susirinkite ir ateikite“. Ir: „Atsigręžkite į mane ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai“. Vėlgi 52 skyriuje: „Pabusk, pabusk, nusipurtyk dulkes, nusimesk nuo kaklo pančius“. Taip pat Jeremijo 15 skyriuje: „Jei sugrįši, Aš tave sugrąžinsiu, ir jei atskirsi tai, kas brangu, nuo to, kas menkavertiška, būsi tarsi mano lūpos“. Kai Jis sako „atskirsi“, tai nurodo pasirinkimo laisvę.
Dar akivaizdžiau laisvosios valios pastangas ir pasirengusią malonę besistengiančiajam nurodo Zacharijas: „Atsigręžkite į mane, – sako kareivijų Viešpats, – ir Aš atsigręšiu į jus, – sako Viešpats“. Ezechielio 18 skyriuje Dievas taip kalba: „Jei nedorėlis atgailaus dėl visų savo nuodėmių, kurias padarė, ir vykdys teisingumą“ ir t.t. O netrukus: „Visų jo nedorybių, kurias jis padarė, neprisiminsiu“. Taip pat: „Bet jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir darys nedorybes“. Šiame skyriuje tiek kartų kartojama: „nusigręš“, „darė“, „padarė“ – tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Kur dabar tie, kurie neigia, kad žmogus ką nors daro, o tvirtina, kad jis tik patiria veikiančios malonės poveikį?
„Atmeskite, – sako Jis, – nuo savęs visas nedorybes“. Ir: „Kodėl gi jums mirti, Izraelio namai? Aš nenoriu nusidėjėlio mirties, sugrįžkite ir ateikite“. Argi gerasis Viešpats aprauda mirtį savo tautos, kurią Jis pats juose sukelia? Jei Jis nenori mirties, vadinasi, mūsų valiai turi būti priskirta tai, kad mes pražūvame. Be to, ką gali prikišti tam, kuris nieko negali padaryti – nei gero, nei blogo? Tiems, kurie niekaip nevaldo savo pačių valios, tas mistinis psalmininkas beprasmiškai gieda šią giesmę: „Nusigręžk nuo blogio ir daryk gera, ieškok taikos ir vykis ją“.
Antroji dalis
Šventojo Rašto raginimai ir Dievo pažadai
Bet kokia prasmė vardinti kelias tokio pobūdžio vietas, kai visas Šventasis Raštas pilnas tokių raginimų: „Atsiverskite visa savo širdimi; teatsigręžia vyras nuo savo blogo kelio; nusikaltėliai, sugrįžkite į širdį“; ir: „Teatsigręžia kiekvienas nuo savo blogo kelio, ir Aš gailėsiuosi dėl tos nelaimės, kurią buvau sumanęs jiems padaryti dėl jų piktų darbų“; ir: „Jei manęs neklausysite, kad vaikščiotumėte pagal mano įstatymą“ – kai Raštas beveik nieko kito ir neskelbia, kaip tik atsivertimą, pastangas ir siekį geresnių dalykų? Visi šie dalykai taptų beprasmiai, jei kartą būtų įvesta būtinybė daryti gėrį arba blogį. Ne mažiau beprasmiai taptų ir visi tie pažadai, grasinimai, priekaištai, kaltinimai, maldavimai, palaiminimai ir prakeikimai, skirti tiems, kurie atsigręžė į gera arba kurie atsisakė atsiversti.
„Kurią valandą nusidėjėlis atsidus… Aš matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Mano tauta, ką aš padariau?“ Taip pat: „Jie atmetė mano sprendimus.“ Ir: „Jei mano tauta būtų manęs klausiusi, jei Izraelis būtų vaikščiojęs mano keliais… Kas nori matyti geras dienas, tesulaiko savo liežuvį nuo pikto.“ Kai girdi: „kas nori“, girdi laisvą valią. Kadangi tai pasitaiko visur, argi skaitytojui iškart nekyla mintis: „Ką Tu žadi su sąlyga, kai viskas priklauso tik nuo Tavo vieno valios? Kodėl priekaištauji, kai viską, ką aš darau – ar gera, ar bloga – Tu veiki manyje, ar aš to noriu, ar ne? Kodėl kaltini, jei ne mano galioje išsaugoti tai, ką davei, nei atmesti blogį, kurį siunti? Kodėl maldauji, kai viskas priklauso nuo Tavęs ir reikalai sprendžiami pagal Tavo norą? Kodėl laimini, tarsi aš būčiau atlikęs savo pareigą, kai viskas, kas padaryta, yra Tavo? Kodėl keiki, kai nusidėjau iš būtinybės? Kokia prasmė iš tokios daugybės įsakymų, jei niekas jokiu būdu neturi galios išlaikyti to, kas įsakyta?“
Yra tokių, kurie neigia, kad žmogus, kad ir koks nuteisintas tikėjimo ir meilės dovana, gali įvykdyti bent vieną Dievo įsakymą. Jie tvirtina, kad visi geri darbai, kadangi atliekami kūne, vestų į pasmerkimą, jei Dievas dėl tikėjimo nuopelno neatleistų jų per savo gailestingumą. Tačiau žodžiai, kuriuos Viešpats per Mozę kalba Pakartoto Įstatymo knygos trisdešimtajame skyriuje, aiškiai parodo, kad tai, kas įsakyta, yra ne tik mūsų galioje, bet ir lengvai pasiekiama, kai Jis sako: „Šis įsakymas, kurį tau šiandien duodu, nėra tau per sunkus ir nėra toli. Jis nėra danguje, kad galėtum sakyti: Kas iš mūsų pajėgs užkopti į dangų, kad jį mums atneštų, idant mes jį išgirstume ir įvykdytume? Jis nėra ir anapus jūros, kad teisintumeisi ir sakytum: Kas iš mūsų galės perplaukti jūrą ir jį mums atnešti, idant mes galėtume išgirsti, kas įsakyta? Bet šis žodis yra visai arti tavęs, tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytum.“
O juk ten kalbama apie patį didžiausią įsakymą: „kad sugrįžtum pas Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi ir visa savo siela.“ Ir ką gi reiškia tas: „jei tik paklausysi, jei laikysiesi, jei sugrįši“, jei niekas iš to visiškai nepriklauso nuo mūsų galios? Nesistengsiu pernelyg gausiai cituoti tokių vietų, nes abiejų Testamentų knygos yra jų pilnos, tad tas, kuris bando jas visas surinkti, nedarys nieko kito, kaip tik, kaip sakoma, jūroje vandens ieškos. Taigi didelė Šventojo Rašto dalis, kaip sakiau, atrodys beprasmė, jei priimsi aną paskutinę ar priešpaskutinę nuomonę.
Šventose knygose randama ir tokių vietų, kurios Dievui, regis, priskiria tam tikrą sąlygiškumą ir net kintamumą. Tokia yra vieta, kurią skaitome Jeremijo aštuonioliktame skyriuje: „Jei ta tauta, kuriai grasinau, atgailaus dėl savo blogio, ir Aš gailėsiuosi dėl tos nelaimės, kurią buvau sumanęs jai padaryti; o jei ji darys, kas pikta mano akyse, ir neklausys mano balso, tuomet ir Aš gailėsiuosi dėl to gero, kurį buvau pažadėjęs jai padaryti.“ Aišku, mes žinome, kad čia Šventasis Raštas kalba žmonių kalba, ką ir šiaip neretai daro, nes Dievui nėra jokio kintamumo. Bet sakoma, kad iš supykusio Jis tampa gailestingas tuomet, kai mes atgailaudami grįžtame prie gėrio ir Jis apdovanoja mus savo malone; ir atvirkščiai, iš gailestingo tampa supykusiu, kai vėl puolame į blogį, o Jis mus baudžia ir slegia.
Vėlgi, Ketvirtojoje Karalių knygoje Ezekijas girdi: „Tu mirsi ir nebegyvensi.“ O netrukus, jam pravirkus, per tą patį pranašą išgirsta: „Išklausiau tavo maldą, pamačiau tavo ašaras ir išgelbėjau tave.“ Lygiai taip pat Antrojoje Karalių knygoje Dovydas per Nataną išgirsta iš Viešpaties: „Kalavijas niekada nepasitrauks nuo tavo namų.“ Bet kai tik jis pasakė: „Nusidėjau Viešpačiui“, iškart išgirdo švelnesnį nuosprendį: „Viešpats atleido tavo nuodėmę, tu nemirsi.“ Tokiose ir panašiose vietose, kaip perkeltinė kalbos prasmė pašalina iš Dievo kintamumą, taip pat neįmanoma išvengti supratimo, kad mumyse yra valia, kuri gali pakrypti į vieną ar į kitą pusę. Jei ji iš būtinybės krypsta į blogį, kodėl tada priskiriama nuodėmė? Jei iš būtinybės krypsta į gėrį, kodėl Dievas iš supykusio tampa gailestingas, jei dėl to mes nesame nusipelnę nė kiek daugiau malonės?
Naujojo Testamento liudijimai: Kristaus mokymas ir atlygis
Iki šiol kalbėjome apie Senąjį Testamentą, dėl kurio galbūt kas nors galėtų ginčytis, jei tik šie dalykai nebūtų tokie, kurių ne tik nepanaikino evangelinė šviesa, bet kurie įgavo dar daugiau galios. Pereikime prie Naujojo Testamento knygų. Pirmiausia atsiranda vieta iš Evangelijos, kur Kristus, apraudodamas Jeruzalės miesto žlugimą, taip kalba: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, bet tu nenorėjai!“
Jei viskas vyksta iš būtinybės, argi Jeruzalė negalėjo pelnytai atsakyti apraudančiam Viešpačiui: „Kodėl kankiniesi liepdamas tuščias ašaras? Jei Tu nenorėjai, kad mes klausytume pranašų, kodėl juos siuntei? Kodėl mums priskiri kaltę už tai, kas įvyko Tavo valia ir iš mūsų būtinybės? Tu norėjai mus surinkti, bet kartu to mumyse nenorėjai, nes būtent Tu ir sukėlei mumyse tą patį ‘nenorėjimą’.“ Tačiau Viešpaties žodžiuose kaltinama ne žydų patiriama būtinybė, o jų bloga ir maištinga valia: „Aš norėjau surinkti, o tu nenorėjai.“ Vėlgi kitoje vietoje: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ Kaip būtų galima įžūliai sakyti „jei nori“ tam, kurio valia nėra laisva? Taip pat: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok…“ Taip pat Luko devintame skyriuje: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Tokiame sunkiame įsakyme vis tiek girdi paminint mūsų valią. O netrukus: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras.“
Argi nenustoja prasmės visi tie kilnūs Kristaus įsakymai, jei nieko nepriskiriama žmogaus valiai? „O Aš jums sakau… O Aš jums sakau…“ Ir: „Jei mane mylite, laikykitės mano įsakymų.“ Kiek daug pas Joną įkalama įsakymų! Kaip prastai jungtukas „jei“ dera su gryna būtinybe! „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse.“ „Jei nori būti tobulas.“ O kai tiek kartų užsimenama apie gerus ir blogus darbus, kai kalbama apie atlygį, nesuprantu, kaip ten gali likti vietos grynai būtinybei. Nei prigimtis, nei būtinybė neturi jokio nuopelno. Tačiau mūsų Viešpats Jėzus Mato penktajame skyriuje kalba taip: „Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų atlygis danguje didelis.“
Ką reiškia palyginimas apie darbininkus, pasamdytus į vynuogyną? Argi darbininkai yra tie, kurie nieko nedirba? Denaras duodamas pagal susitarimą kaip atlygis už darbą. Kas nors pasakys: atlygiu vadinama tai, ką Dievas savotiškai skolingas, nes Jis įpareigojo save žmogui, jeigu šis patikės Jo pažadais. Tačiau juk pats tas „tikėti“ ir yra darbas, kuriame veikia laisvoji valia, kai ji nusprendžia patikėti arba nuo to nusigręžti. Kodėl giriamas tas tarnas, kuris savo darbštumu padidino šeimininko turtą, ir kodėl pasmerkiamas tas, kuris buvo tingus ir bevertis, jei tame nėra nieko mūsų?
Vėlgi, dvidešimt penktajame skyriuje, kai Jis kviečia visus į amžinosios karalystės bendrystę, Jis nemini būtinybės, o kalba apie jų gerus darbus: „Jūs davėte valgyti, davėte gerti, priėmėte keliauninką, aprengėte nuogą.“ O ožiams, esantiems kairėje, Jis priekaištauja ne dėl būtinybės, bet dėl to, kad jie savo noru apleido darbus: „Matėte alkaną (buvo duota proga padaryti gera), bet nedavėte valgyti.“ Argi ir visi evangeliniai raštai nėra pilni raginimų: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti… budėkite, melskitės, prašykite, ieškokite, belskite, žiūrėkite, saugokitės“? Ką reiškia visi tie palyginimai apie Dievo žodžio saugojimą, apie išėjimą pasitikti jaunikio, apie naktinį vagį, apie namo statybą ant uolos? Be abejo, jie mus ragina stengtis, bandyti, dėti pastangas, kad nepražūtume nepaisydami Dievo malonės. Visi šie dalykai atrodo beprasmiai arba nereikalingi, jei viską suvestume į būtinybę.
Tą patį galima pasakyti ir apie evangelinius grasinimus: „Vargas jums, Rašto aiškintojai, vargas jums, veidmainiai, vargas tau, Chorazine!“ Beprasmiai atrodys ir šie priekaištai: „O netikinti ir iškrypusi giminė! Kiek ilgai Aš būsiu su jumis, kiek ilgai jus kęsiu? Gyvatės, angių išperos, kaip jūs pabėgsite nuo pragaro pasmerkimo? Iš jų vaisių, – sako Viešpats, – jūs juos pažinsite.“ Vaisiais Jis vadina darbus, ir juos vadina mūsų darbais; tačiau jie ne mūsų, jei viskas daroma iš būtinybės. Būdamas ant kryžiaus Jis meldžiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ O kiek daug teisingiau būtų buvę juos išteisinti sakant, kad jie neturi laisvos valios ir negali pasielgti kitaip, net ir norėdami!
Vėlgi Jonas sako: „Jis davė jiems galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą.“ Kaip gali būti duodama galia tapti Dievo vaikais tiems, kurie dar jais nėra, jei mūsų valia visiškai neturi laisvės? Kai kai kurie, įsižeidę dėl Viešpaties žodžių, nuo Jo pasitraukė, Jis paklausė savo artimiausių mokinių: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Jei anie pasitraukė ne savo noru, o iš būtinybės, kodėl Jis klausia kitų, ar ir jie nori?
Apaštalų mokymas apie žmogaus pastangas ir atsakomybę
Tačiau nevarginsime skaitytojo vardindami visas tokias vietas, kurių ne tik nesuskaičiuojama galybė, bet kurios pačios lengvai ateina į galvą kiekvienam. Pažvelkime, ar ir pas Paulių, tą nenuilstantį malonės gynėją ir nuolatinį įstatymo darbų priešininką, galima rasti kažką, kas patvirtintų laisvąją valią.
Pirmiausia atsiranda vieta laiško romiečiams antrajame skyriuje: „Ar tu niekini Jo gerumo, kantrybės ir išilgumo turtus? – sako jis. – Ar nesupranti, kad Dievo gerumas veda tave į atgailą?“ Kaip galima prikišti įsakymo niekinimą, jei nėra laisvos valios? Arba kaip Dievas kviečia į atgailą, jei pats yra neatgailavimo autorius? Arba kaip gali būti teisingas pasmerkimas, jei teisėjas pats priverčia padaryti nusikaltimą? O juk kiek anksčiau Paulius sakė: „Mes žinome, kad Dievo teismas tiems, kurie taip daro, yra teisingas.“ Čia girdi veiksmą, girdi teismą pagal tiesą. Kur čia gryna būtinybė? Kur čia valia, kuri tik patyria, o neveikia? Pažiūrėk, kam Paulius priskiria jų blogį: „Savo užkietėjimu ir neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę rūstybės ir teisingo Dievo teismo apsireiškimo dienai, kuris atmokės kiekvienam pagal jo darbus.“ Ir čia girdi teisingą Dievo teismą, ir bausmės vertus darbus.
Jeigu Dievas tuos savo gerus darbus, kuriuos Jis per mus nuveikia, mums priskirtų siekiant šlovės, pagarbos ir nemirtingumo, toks gerumas dar skambėtų įtikinamai (nors ir čia apaštalas prideda: „tiems, kurie ištveria darydami gera“, ir vėl: „tiems, kurie ieško amžinojo gyvenimo“). Tačiau pagal kokį teisingumą žmogui lyg kokiam piktadariui užtraukiama rūstybė, pasipiktinimas, sielvartas ir priespauda, jei jis nieko nedaro savo noru, o viską atlieka iš būtinybės?
Kaip tuomet paaiškinti visus tuos Pauliaus palyginimus apie bėgančius stadione, apie apdovanojimą, apie vainiką, jei nieko neturime priskirti savo pastangoms? Pirmajame laiške korintiečiams, devintajame skyriuje, jis sako: „Ar nežinote, kad lenktyniaujantys stadione visi bėga, bet tik vienas gauna apdovanojimą? Taip bėkite, kad laimėtumėte.“ O netrukus: „Jie taip stengiasi, kad gautų vystantį vainiką, o mes – nenvystantį.“ Vainikas duodamas tik tiems, kurie rungtyniauja, ir jis duodamas kaip prizas už tai, kad jie to apdovanojimo nusipelnė.
Vėlgi pirmajame laiške Timotiejui, šeštajame skyriuje jis sako: „Kovok gerą tikėjimo kovą, pasigauk amžinąjį gyvenimą.“ Kur yra kova, ten yra savanoriškos pastangos, ten kyla pavojus, kad sustojęs prarasi atlygį. Taip nebūna ten, kur viskas vyksta iš grynos būtinybės. Antrajame laiške tam pačiam Timotiejui, antrajame skyriuje: „Ir kas dalyvauja varžybose, negauna vainiko, jei nerungtyniauja pagal taisykles.“ O kiek anksčiau: „Kęsk vargus kaip geras Kristaus karys.“ Jis taip pat užsimena apie sunkiai dirbantį žemdirbį. Rungtyniaujančiam atitenka vainikas, kovojančiam kariui – alga, žemdirbiui – derlius.
Tame pačiame laiške, ketvirtajame skyriuje, jis sako: „Kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą… Nuo šiol man skirta teisumo vainikas, kurį man tą dieną atiduos Viešpats, teisingasis teisėjas.“ Man atrodo labai sunku žodžius „kova“, „vainikas“, „teisingas teisėjas“, „atiduoti“, „kovoti“ suderinti su visų dalykų gryna būtinybe ir valia, kuri nieko neveikia, o tik viską patyria.
Jokūbas taip pat žmonių nuodėmes priskiria ne būtinybei ir ne mumyse veikiančiam Dievui, o jų pačių sugedusiam geiduliui. „Dievas nieko negundo, – sako jis, – bet kiekvieną gundo jo paties geidulys, kuris jį traukia ir vilioja. Paskui geidulys pastojęs gimdo nuodėmę.“ Paulius žmonių blogus darbus vadina kūno darbais, o ne Dievo darbais, kūnu vadindamas tai, ką Jokūbas vadina geiduliu. Apaštalų darbuose Ananijas išgirsta: „Kodėl šėtonas užpildė tavo širdį?“ Lygiai taip pat Paulius laiške efeziečiams, antrajame skyriuje, blogus darbus priskiria šio oro kunigaikščiui – dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. „Kokia gali būti Kristaus bendrystė su Beliaru? Arba padarykite medį gerą ir jo vaisius gerus, – sako Jis, – arba padarykite medį blogą ir jo vaisius blogus.“
Tad su kokiu įžūlumu kai kurie Dievui, už kurį negali būti nieko geresnio, priskiria pačius blogiausius vaisius? Nors žmogaus geidulį provokuoja šėtonas, išoriniai dalykai ar kitos aplinkybės, pasinaudodamos tuo, kas slypi žmoguje, visgi šis viliojimas nesukuria būtinybės nusidėti, jeigu mes norime tam pasipriešinti, maldaudami dieviškosios pagalbos, lygiai kaip ir Kristaus dvasia, skatinanti mus daryti gera, neatneša būtinybės, bet suteikia pagalbą. Su Jokūbu sutinka ir Siracidas penkioliktame skyriuje: „Dievas niekam neįsakė elgtis nedorai ir niekam nedavė leidimo nusidėti.“ O juk tas, kuris verčia, padaro daug daugiau, nei jei tik įsakytų.
Bet dar aiškiau rašo Paulius antrajame laiške Timotiejui, antrajame skyriuje: „Jei kas apsivalys nuo šitų dalykų, bus garbingas indas.“ Kaip gali apsivalyti tas, kuris apskritai nieko nedaro? Žinau, kad čia slypi perkeltinė prasmė, tačiau dabar man pakanka to, kad šie žodžiai labai smarkiai skiriasi nuo to, ką teigia norintys viską priskirti vien tik grynai būtinybei. Su tuo sutampa ir Pirmojo Jono laiško žodžiai: „Kiekvienas, kuris turi Jame šią viltį, šventina save, kaip ir Jis yra šventas.“ Aš sutiksiu su perkeltine prasme, jei jie savo ruožtu kitose vietose irgi leis mums pasinaudoti perkeltinės prasmės teikiama apsauga. Ir vis dėlto ši perkeltinė prasmė būtų pernelyg įžūli, jei kas nors taip ją išaiškintų: „šventina save“, tai yra „nori ar nenori, yra Dievo šventinamas“.
„Nusimeskime tamsos darbus“, – sako Paulius. Ir: „Nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais.“ Kaip mums liepiama nusimesti ir nusivilkti, jei mes nieko nedarome? Taip pat laiške romiečiams septintajame skyriuje: „Norėti aš galiu, bet padaryti, kas gera, nesugebu.“ Čia Paulius, atrodo, prisipažįsta, kad žmogaus galioje yra norėti tai, kas gera; tačiau juk pats tas norėjimas daryti gera jau yra geras darbas, nes priešingu atveju bloguose žmonėse noras daryti bloga nebūtų laikomas blogiu. Beje, niekas nesiginčija, kad noras nužudyti yra blogis.
Vėlgi pirmajame laiške korintiečiams, keturioliktajame skyriuje jis sako: „Pranašų dvasios yra pavaldžios pranašams.“ Jei tuos, kuriuos veda Šventoji Dvasia, Ji veda taip, kad jie išsaugo laisvę nutilti, jei to nori, tai juo labiau paties žmogaus valia savaime yra pavaldi sau. Tuo tarpu tie, kuriuos valdo fanatiška dvasia, negali nutilti net ir norėdami, ir dažnai patys nesupranta, ką kalba. Su tuo susiję ir tai, kaip jis perspėja Timotiejų: „Neapleisk savyje esančios malonės.“ Tai rodo, kad mūsų valioje yra nusigręžti nuo duotos malonės. Taip pat kitoje vietoje: „Ir Jo malonė manyje nebuvo tuščia.“ Tai reiškia, kad jis neapvylė dieviškosios malonės. O kaip galėjo jos neapvilti tas, kuris nieko nedarė? Petras antrojo laiško pirmajame skyriuje sako: „Todėl dėdami visas pastangas, parodykite savo tikėjime dorybę…“ O netrukus prideda: „Todėl, broliai, dar labiau stengkitės gerais darbais padaryti tvirtą savo pašaukimą ir išrinkimą.“ Jis nori, kad mūsų uolumas susijungtų su dieviškąja malone, idant dorybių pakopomis pasiektume tobulumą.
Bet jau seniai pradedu bijoti, kad tik nepasirodyčiau per daug be saiko tai vardindamas, juolab kad Šventuosiuose raštuose šie dalykai randami visur. Kadangi Paulius antrajame laiške Timotiejui, trečiajame skyriuje rašo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti…“ – niekas iš tų dalykų neturi prasmės ten, kur viskas vyksta iš grynos ir neišvengiamos būtinybės. Kokia prasmė iš tų daugybės šventųjų liaupsinimo Siracido knygos keturiasdešimt ketvirtajame ir dar keliuose tolesniuose skyriuose, jei niekas nėra pasiekta mūsų pačių pastangomis? Ką reiškia tas visur giriamas klusnumas, jei atliekant gerus, lygiai kaip ir blogus darbus, mes esame Dievui toks pat įrankis, koks yra kirvis kalviui?
Tačiau tokiais įrankiais esame mes visi, jeigu teisinga Viklifo dogma, kad viskas – ir prieš malonę, ir po malonės, tiek geri dalykai, tiek blogi, ir net vidutiniai dalykai – atliekama iš grynos būtinybės. Būtent šiai nuomonei ir pritaria Liuteris. Kad kas nors nepasakytų, jog aš tai išsigalvojau, pacituosiu paties Liuterio žodžius iš jo „Teiginių“: „Todėl, – sako jis, – man būtina atšaukti šį straipsnį. Mat aš neteisingai pasakiau, kad laisvoji valia prieš malonę egzistuoja tik pavadinimu, o turėjau tiesiog pasakyti, kad laisvoji valia yra išgalvotas dalykas gamtoje, arba titulas be esmės, nes niekas neturi galios pagalvoti ką nors blogo ar gero; viskas, kaip teisingai moko Konstancoje pasmerktas Viklifo straipsnis, vyksta iš absoliučios būtinybės.“ Tiek pacitavome Liuterio žodžių. Išmintingai praleidžiu daugelį vietų iš Apaštalų darbų ir Apreiškimo Jonui knygos, kad nevarginčiau skaitytojo. Ši tokia daugybė liudijimų ne be priežasties paskatino išsilavinusius ir šventus vyrus visiškai nepanaikinti laisvosios valios. Toli gražu negalima sakyti, kad jie buvo sukurstyti šėtono dvasios ir, pasikliaudami savo darbais, užsitraukė sau pasmerkimą.
Argumentai prieš laisvąją valią: faraono širdies užkietinimas
Dabar atėjo laikas iš priešingos pusės apžvelgti kelis Šventojo Rašto liudijimus, kurie, regis, visiškai panaikina laisvąją valią. Šventose knygose jų tikrai pasitaiko ne vienas, bet iš visų jų ypač išsiskiria du, aiškesni už kitus, kuriuos abu apaštalas Paulius nagrinėja taip, kad iš pirmo žvilgsnio, atrodo, visiškai nieko nepriskiria nei mūsų darbams, nei laisvosios valios jėgoms.
Pirmoji vieta yra Išėjimo knygos devintajame skyriuje, kurią Paulius gvildena laiško romiečiams devintajame skyriuje: „Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis jų nepaklausė.“ Ir vėl: „O tam tave ir iškėliau, kad parodyčiau tau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje.“ Paulius tai paaiškina, pasitelkdamas panašią vietą, kuri yra Išėjimo knygos trisdešimt antrajame skyriuje: „Mozei Jis pasakė: Aš pasigailėsiu to, kurio pasigailiu, ir būsiu gailestingas tam, kuriam būsiu gailestingas. Taigi tai priklauso ne nuo to, kuris nori ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.“
Antroji vieta yra pas pranašą Malachiją pirmajame skyriuje ir ji gvildenama pas Paulių devintajame skyriuje: „Argi Jokūbas nebuvo brolis? – sako Viešpats. – Tačiau Aš pamilau Jokūbą, o Esavo nekentėjau.“ Paulius tai aiškina taip: „Nes, kol jie dar nebuvo gimę ir nebuvo padarę nieko gero ar blogo, kad išliktų Dievo išrinkimo laisvė, ne dėl darbų, o dėl Šaukiančiojo valios jai buvo pasakyta: vyresnysis tarnaus jaunesniajam, kaip parašyta: Jokūbą Aš pamilau, o Esavo nekentėjau.“
Kadangi atrodo absurdiška sakyti, jog Dievas, kuris yra ne tik teisingas, bet ir geras, užkietino žmogaus širdį tam, kad per jo piktavališkumą parodytų savo galią, Origenas savo knygos „Apie pradus“ trečiojoje dalyje šį mazgą išnarplioja taip: jis pripažįsta, kad progą užkietėjimui suteikė Dievas, tačiau kaltę permeta faraonui, kuris dėl savo piktumo pasidarė dar labiau užsispyręs per tuos pačius dalykus, kurie turėjo jį atvesti į atgailą. Lygiai taip pat, kaip iš to paties lietaus dirbama žemė duoda geriausius vaisius, o nedirbama – erškėčius ir usnis, ir kaip nuo tos pačios saulės vaškas tirpsta, o purvas kietėja, taip ir Dievo švelnumas, pakeliantis nusidėjėlį, vienus atveda į atgailą, o kitus padaro dar labiau užsispyrusius savo blogybėse. Taigi, Jis pasigaili tų, kurie, suvokę Dievo gerumą, atgailauja ir pasitaiso. O tie yra užkietinami, kurie, atidėliojami atgailai ir paniekinę Dievo gerumą, eina vis gilyn į blogį. O tą perkeltinę prasmę, pagal kurią sakoma „padarė“ apie tą, kuris „suteikė progą“, jis visų pirma pagrindžia įprasta žmonių kalbos vartosena, kurioje tėvas dažnai sako sūnui: „Aš tave pražudžiau“, turėdamas omenyje tai, kad iškart jo nenubaudė už nusižengimus.
Panašia perkeltine prasme Izaijas šešiasdešimt trečiajame skyriuje sako: „Kodėl, Viešpatie, leidai mums nuklysti nuo Tavo kelių ir užkietinai mūsų širdį, kad Tavęs nebijotume?“ Šią vietą Jeronimas aiškina vadovaudamasis Origeno nuomone. Dievas užkietina tada, kai ne iš karto nubaudžia nusidėjėlį, ir pasigaili tuomet, kai per suspaudimus netrukus pakviečia atgailauti. Taip supykęs Jis kalba per Ozėją: „Nebausiu jūsų dukterų, kai jos svetimaus.“ Ir atvirkščiai, gailestingai bausdami Jis sako aštuoniasdešimt aštuntojoje psalmėje: „Aplankysiu rykšte jų nedorybes ir kirčiais – jų nuodėmes.“ Ta pačia perkeltine prasme Jeremijas dvidešimtajame skyriuje pasakė: „Tu suvedžiojai mane, Viešpatie, ir aš leidausi suvedžiojamas; Tu buvai stipresnis už mane ir nugalėjai.“
„Suvedžioti“ sakoma apie tą, kuris ne iš karto atitraukia nuo klaidos. O šitai, Origeno nuomone, galiausiai atveda prie dar tobulesnio išgijimo, panašiai kaip patyrę chirurgai mieliau leidžia žaizdai sugyti ir užsitraukti lėčiau, kad per jos angą išsivalytų kuo daugiau pūlių ir po to nastotų visiškas išgijimas. Origenas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Viešpats sako: „Būtent tam tave iškėliau“, o ne „būtent tokį tave sukūriau“. Priešingu atveju faraonas nebūtų buvęs bedievis, jei tokį jį būtų sukūręs Dievas, kuris apžvelgė visus savo darbus, ir jie buvo labai geri. Iš tikrųjų, būdamas sukurtas su į abi puses galinčia pakrypti valia, jis savo noru pasuko į blogį, kai mieliau nusprendė paklusti savo užgaidoms nei Dievo įsakymams.
Tačiau šia faraono piktadarybe Dievas pasinaudojo savo šlovei ir savo tautos išgelbėjimui, idant taptų dar aiškiau, jog žmonės, kurie priešinasi Dievo valiai, stengiasi veltui. Panašiai kaip išmintingas karalius ar šeimos tėvas, nors ir nekenčia kai kurių žmonių žiaurumo, vis dėlto juo pasinaudoja, kad nubaustų nedorėlius. Ir vis dėlto mūsų valiai dėl to nepadaroma jokia prievarta, jei įvykių baigtis yra Dievo rankose arba jei Jis pagal savo slaptą planą žmonių pastangas nukreipia kita linkme, nei jie patys buvo numatę. Kaip blogųjų žmonių pastangas Jis paverčia gėriu, taip ir gerųjų pastangos nepasiekia to, ko siekia, jei jiems nepadeda neatlygintinas Dievo palankumas. Būtent tai ir prideda Paulius: „Taigi tai priklauso ne nuo to, kuris nori ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.“ Dievo gailestingumas užbėga už akių mūsų valiai, lydi ją mums stengiantis ir suteikia sėkmingą rezultatą. Tačiau mes ir patys tuo pat metu norime, bėgame, pasiekiame – bet taip, kad net ir tai, kas yra mūsų, priskiriame Dievui, kuriam mes priklausome visiškai.
Dievo išankstinis žinojimas ir Jo valios santykis su žmogaus laisve
Tą problemą dėl išankstinio žinojimo ir tai, kad jis neužkrauna būtinybės mūsų valiai, daugelis aiškina pakankamai gerai, bet, mano nuomone, niekas to nepadarė sėkmingiau nei Lorenzas Valla. Juk išankstinis žinojimas nėra priežastis to, kas įvyksta, nes ir mums tenka iš anksto žinoti daug dalykų, kurie įvyksta ne todėl, kad mes juos iš anksto žinome, bet mes juos iš anksto žinome todėl, kad jie įvyks. Panašiai kaip saulės užtemimas ne todėl įvyksta, kad astrologai jį iš anksto išpranašavo, bet jie todėl jį išpranašavo, kad jis turėjo įvykti.
Tačiau kalbant apie Dievo valią ir lemties paskyrimą, kyla sunkesnis klausimas. Juk Dievas nori tų pačių dalykų, kuriuos iš anksto žino. Nes tas, kuris žino, kad kažkas įvyks ateityje, ir to nesutrukdo, nors tai Jo valioje, tam tikra prasme privalo to norėti. Ir būtent tai prideda Paulius: „Kas gi gali pasipriešinti Jo valiai, jei Jis pasigaili, ko nori, ir užkietina, ką nori?“ Juk jei būtų toks karalius, kuris padarytų viską, ko tik nori, ir niekas negalėtų jam pasipriešinti, būtų sakoma, kad jis daro viską, ką nori. Taigi Dievo valia, kadangi ji yra pagrindinė visų įvykių priežastis, regis, sukuria būtinybę mūsų pačių valiai. Paulius šio klausimo nepaaiškina, bet subara tą, kuris ginčijasi: „Ak žmogau, kas gi tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?“
Tačiau jis subara tą, kuris nepagarbiai murma, panašiai kaip šeimininkas atsako jam prieštaraujančiam tarnui: „Koks tavo reikalas, kodėl aš taip liepiu? Tu daryk tai, ką liepiu!“ Ir visai ką kita jis atsakytų, jei išmintingas ir geranoriškas tarnas kukliai norėtų iš šeimininko sužinoti, kodėl jis nori, kad būtų daroma tai, kas iš pažiūros atrodo nenaudinga. Dievas norėjo, kad faraonas blogai žūtų, ir Jis to norėjo teisingai, ir buvo gerai, kad jis žuvo. Tačiau Dievo valia jo neprivertė atkakliai būti bedieviu. Lygiai taip, tarsi šeimininkas, žinodamas piktą savo tarno būdą, patikėtų jam pareigas, kuriose atsirastų proga nusidėti, idant, pagautas nusikalstant, jis atliktų bausmę kitiems kaip pavyzdys. Šeimininkas iš anksto žino, kad jis nusidės ir pasinaudos savo piktumu, jis nori, kad šis žūtų, ir tam tikra prasme nori, kad jis nusidėtų; ir vis dėlto tarnas, kuris nusidėjo dėl savo paties piktavalystės, dėl to nėra pateisinamas. Juk jis jau anksčiau buvo nusipelnęs, kad visiems atskleidus jo piktavalystę jis gautų bausmę. Bet iš kur atsiranda pradžia nuopelnams ten, kur viešpatauja nuolatinė būtinybė ir kur niekada nebuvo laisvosios valios?
Kalbant apie įvykių baigtį, nors ir sakėme, kad Dievas dažnai pakreipia tai, kas daroma, kita linkme nei numatė žmonės (kas daugeliu atveju yra tiesa), tai visgi nėra tiesa absoliučiai visada; be to, tai dažniau nutinka kalbant apie blogus dalykus nei apie gerus. Žydai, nukryžiuodami Viešpatį, ketino jį visiškai sunaikinti; šį bedievišką jų sumanymą Dievas pavertė savo Sūnaus šlove ir viso pasaulio išganymu. Tačiau šimtininkas Kornelijus, kuris gerais darbais siekė Dievo palankumo, pasiekė tai, ko norėjo. Ir Paulius, baigęs savo bėgimą, gavo vainiką, kurio siekė.
Čia aš nesigilinsiu į tai, ar Dievas (kuris be jokių ginčų yra pirminė ir aukščiausia visų įvykių priežastis) kai kuriuos dalykus veikia per antrines priežastis taip, kad pats tuo metu nieko neveikia, ar Jis viską daro taip, jog antrinės priežastys tik bendradarbiauja su pagrindine priežastimi, nors pačios savaime jos nepatiria būtinybės. Žinoma, negalima abejoti, kad Dievas, jei tik panorėtų, visų antrinių priežasčių prigimtinį poveikį galėtų paversti visiškai priešingu. Tai yra, Jis gali padaryti taip, kad ugnis šaldytų ir drėkintų, vanduo kietintų ir džiovintų, saulė temdytų, upės sustingtų, o uolos imtų tekėti, kad nuodai išgydytų, o maistas pražudytų, panašiai kaip Babilonijos krosnies ugnis atgaivino tris jaunuolius, o tuo pat metu sudegino chaldėjus. Kai Dievas taip padaro, tai vadinama stebuklu. Tokiu pačiu būdu Jis gali atimti iš gomurio skonį, iš akių – regėjimą, paralyžiuoti proto, atminties ir valios galias ir priversti daryti tai, kas Jam atrodo tinkama, kaip Jis padarė su Bileamu, kuris atėjo prakeikti, bet negalėjo: jo liežuvis kalbėjo viena, o širdis norėjo kito.
Tačiau tai, kas įvyksta tik retais atvejais, netaikoma bendrai taisyklei. Ir vis dėlto net ir šiuose dalykuose Dievas nori visko iš teisingų priežasčių, nors kartais mums ir nežinomų. Šiai valiai niekas negali pasipriešinti, tačiau tai sutvarkytai valiai (arba, kaip sako scholastai, apreikštai ženklo valiai), be abejo, dažnai pasipriešinama. Argi nepasipriešino Jeruzalė, kuri nenorėjo būti surinkta, nors Dievas to norėjo?
Bet galbūt kas nors pasakys: šiaip ar taip, įvykiuose egzistuoja dvejopa būtinybė – Dievo išankstinis žinojimas negali suklysti ir Jo valia negali būti sutrukdyta. Bet juk ne bet kokia būtinybė atmeta laisvą valią, lygiai kaip Dievas Tėvas iš būtinybės gimdo Sūnų, tačiau Jis jį gimdo noriai ir laisvai, nes nėra verčiamas. Taip pat ir žmogiškuose dalykuose galima įžvelgti tam tikrą būtinybę, kuri vis dėlto neatmeta mūsų valios laisvės. Dievas iš anksto žinojo ir to, ką iš anksto žinojo, tam tikra prasme norėjo – kad Judas išduotų Viešpatį. Taigi, jei žiūrėsi į neklystantį Dievo žinojimą iš anksto ir į nekintamą Jo valią, Juto išdavystė neišvengiamai turėjo įvykti, ir vis dėlto Judas galėjo pakeisti savo valią arba bent jau galėjo nepasiduoti tai bedieviškai valiai. Pasakysi: O kas būtų, jei jis būtų ją pakeitęs? Dievo išankstinis žinojimas nebūtų buvęs klaidingas ir Jo valia nebūtų buvusi sutrukdyta, nes Jis iš anksto būtų žinojęs ir norėjęs būtent to – kad jis pakeis valią.
Tie, kurie gvildena šį klausimą pasitelkdami scholastinį subtilumą, pripažįsta išdavos (loginio ryšio) būtinybę, bet atmeta paties sekančio įvykio būtinybę. Būtent šiais žodžiais jie paprastai paaiškina tai, ką galvoja. Jie pripažįsta, kad neišvengiamai išplaukia tai, jog Judas turėjo išduoti Viešpatį, jei to nuo amžių veiksminga valia norėjo Dievas; tačiau jie neigia iš to išplaukiant, jog todėl Judas turėjo išduoti Jį būtent iš būtinybės, nes jis šio nedoro darbo ėmėsi iš savo paties blogos valios. Tačiau ne šio rašto tikslas yra gvildenti tokio pobūdžio smulkmenas. O tai, kas pasakyta: „Viešpats užkietino faraono širdį“, galima suprasti ta pačia prasme, kuria priimami ir šie Pauliaus žodžiai: „Jis atidavė juos iškrypusiam protui“, kad tas pats veiksmas būtų ir nuodėmė, ir bausmė už nuodėmę.
Bet tuos, kuriuos Dievas atiduoda iškrypusiam protui, Jis, be abejo, atiduoda dėl ankstesnių jų nuopelnų. Kaip ir faraoną, kuris, matydamas tiek daug ženklų, vis tiek atsisakė paleisti tautą; arba kaip filosofus, kurie, nors ir pažino Dievo dievystę, garbino akmenis ir medžius. Tačiau ten, kur viešpatauja gryna ir nuolatinė būtinybė, negali būti jokių nuopelnų – nei gerų, nei blogų. Be to, negalima paneigti, kad prie kiekvieno veiksmo prisideda dieviškas veikimas, nes kiekvienas veiksmas yra kažkoks reiškinys ir netgi tam tikras gėris, pavyzdžiui, apsikabinti svetimoteriaujant ar net vien tik to norėti. Tačiau veiksmo piktavališkumas kyla ne iš Dievo, o iš mūsų pačių valios, nebent (kaip jau buvo sakyta) galima būtų tam tikra prasme teigti, jog Dievas veikia mumyse valios piktavališkumą tuo, kad leidžia jai eiti, kur ji nori, ir nesugrąžina jos per savo malonę. Panašiai sakoma, kad žmogų pražudė tas, kuris, galėdamas jį išgelbėti, leido jam žūti.
Jokūbas ir Esavas, puodžius ir molis
Bet apie šiuos dalykus pakaks, kiek tai susiję su šia vieta. Dabar pereikime prie kitos vietos – apie Esavą ir Jokūbą, apie kuriuos, jiems dar negimus, orakulas atsakė: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam“, kaip rašoma Pradžios knygos dvidešimt penktajame skyriuje. Bet šie žodžiai tiesiogiai nesusiję su žmogaus išganymu, juk Dievas gali norėti, kad žmogus, nori jis to ar ne, būtų vergas ar beturtis, bet taip, kad jis nebūtų atstumtas nuo amžinojo išganymo. Be to, kas pridėta iš Malachijo pirmojo skyriaus: „Jokūbą aš pamilau, o Esavo nekentėjau“ – jei remtumėmės tiesiogine raide, Dievas nei myli taip, kaip mes mylime, nei ko nors nekenčia, nes Jam nebūdingi tokie jausmai. Be to, kaip ir buvau pradėjęs sakyti, atrodo, kad ten pranašas kalba ne apie neapykantą, kuria smerkiama amžinybei, bet apie laikiną suspaudimą, kaip kad sakoma „Dievo pyktis ir įniršis“. Ten peikiami tie, kurie norėjo atstatyti Idumėją, nors Dievas norėjo, kad ji liktų sugriauta.
Be to, kalbant apie perkeltinę prasmę, Dievas nepamilo visų pagonių tautų ir neužsirūstino ant visų žydų, bet iš abiejų tautų išsirinko kai kuriuos; taigi šis liudijimas pas Paulių tarnauja ne tiek būtinybei įrodyti, kiek pažaboti žydų aroganciją. Jie tikėjo, kad evangelijos malonė priklauso jiems vieniems, nes jie yra Abraomo palikuonys, ir bjaurėjosi pagonimis, nenorėdami jų priimti į evangelijos malonės bendrystę. Štai kodėl šiek tiek vėliau tai paaiškindamas jis sako: „Kuriais Jis ir mus pašaukė, ne tik iš žydų…“ Kadangi Dievas myli ar nekenčia dėl teisingų priežasčių, tai ta meilė ir neapykanta, kurią Jis jaučia dar negimusiems, laisvajai valiai trukdo ne ką daugiau nei ta, kurią Jis jaučia jau gimusiems. Jis nekenčia dar negimusių, nes iš anksto tiksliai žino, kad jie darys neapykantos vertus darbus; o gimusių nekenčia todėl, kad jie daro tai, kas verta neapykantos. Žydai, kurie buvo mylimoji tauta, buvo atmesti, o pagonys, kurie nebuvo tauta, buvo priimti.
Kodėl žydai buvo nukirsti nuo alyvmedžio? Todėl, kad nenorėjo tikėti. Kodėl pagonys buvo įskiepyti? Todėl, kad pakluso Evangelijai. Šią priežastį nurodo ir pats Paulius: „Dėl netikėjimo, – sako jis, – jie buvo nulaužti“, taigi – dėl to, kad nenorėjo tikėti. Ir nulaužtiems jis suteikia viltį būti vėl įskiepytiems, jei, atsisakę netikėjimo, panorės tikėti, o įskiepytiems įvaro baimės, kad ir jie bus nulaužti, jei nusigręš nuo Dievo malonės. „Tu, – sako jis, – stovi tikėjimu; nesipuikuok, bet bijok.“ Ir netrukus: „Kad nebūtumėte patys sau išmintingi.“ Šie žodžiai neabejotinai įrodo, kad Paulius čia siekia sutramdyti tiek pagonių, tiek žydų aroganciją.
Trečioji vieta yra Izaijo keturiasdešimt penktajame skyriuje: „Vargas tam, kuris ginčijasi su savo Kūrėju – šukė tarp žemės šukių! Argi molis sako puodžiui: Ką tu darai? Ir tavo darbas neturi rankų?“ Bet dar aiškiau skamba pas Jeremiją aštuonioliktajame skyriuje: „Argi Aš negaliu su jumis padaryti taip, kaip šis puodžius, Izraelio namai? Štai, kaip molis puodžiaus rankoje, taip ir jūs esate mano rankoje.“ Šie liudijimai stipriau skamba pas Paulių, nei pas pranašus, iš kurių buvo paimti. Paulius juos perpasakoja taip: „Argi puodžius neturi galios iš to paties molio gabalo padaryti vieną indą garbei, o kitą – gėdai? O kas, jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galybę, su dideliu kantrumu pakentė rūstybės indus, paruoštus pražūčiai, kad apreikštų savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei…“
Abi šios pranašų vietos bara tautą, kuri murmėjo prieš Viešpatį dėl to, kad buvo slegiama dėl savo pačios pataisymo. Jų bedieviškus žodžius pranašas atmuša taip pat, kaip Paulius atmušė šį bedievišką atsakymą: „Ak žmogau, kas gi tu toks esi?“ Šiuose dalykuose mes turime paklusti Dievui lygiai taip, kaip šlapias molis paklūsta puodžiaus rankoms. Tačiau tai nepašalina laisvosios valios visiškai ir neatmeta mūsų pačių valios bendradarbiavimo su dieviškąja valia vardan amžinojo išganymo. Juk pas Jeremiją netrukus seka raginimas atgailauti, kurį mes jau citavome anksčiau. Ir tas raginimas daromas veltui, jei viskas vyksta iš būtinybės.
O tai, kad šie Pauliaus žodžiai skirti ne visiškai atmesti laisvosios valios jėgą, bet sutramdyti žydų bedievišką murmėjimą prieš Dievą (kuriuo jie piktinosi, nes dėl užsispyrusio netikėjimo buvo atmetami nuo evangelijos malonės, o pagonys dėl tikėjimo priimami), pakankamai aiškiai išdėstoma antrajame laiške Timotiejui, antrajame skyriuje: „Dideliuose namuose, – sako jis, – yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Vieni iš jų skirti garbei, kiti – gėdai. Jei kas apsivalys nuo šitų dalykų, bus garbingas, pašventintas ir Viešpačiui naudingas indas, paruoštas kiekvienam geram darbui.“
Tačiau tokie palyginimai Šventajame Rašte mokymo tikslais naudojami taip, kad jie ne visais atžvilgiais tobulai atitinka tikrovę. Priešingu atveju, kas galėtų būti kvailiau, nei jei kas sakytų paprastam moliniam indui: „Jei pats save išsivalysi, būsi naudingas ir garbingas indas?“ Tačiau tai visiškai teisingai sakoma apie „protingą molio šukę“, kuri, pamokyta, gali prisitaikyti prie Viešpaties valios. Be to, net jeigu sutiktume, kad žmogus Dievui tėra lyg molis puodžiaus rankose, koks bebūtų nulipdytas indas, kaltė dėl jo nebus priskirta niekam kitam, tik puodžiui, ypač jei tas puodžius yra toks, kuris ir patį molį sukūrė ir suminkė pagal savo valią. Šiuo atveju indas, kuris nieko nenusidėjo, nes nėra savarankiškas, metamas į amžinąją ugnį. Taigi palyginimą aiškinkime atsižvelgdami į tai, dėl kokio mokymo jis buvo panaudotas.
O jeigu norėsime visas šio palyginimo dalis prietaringai pritaikyti prie to, kas buvo sumanyta, būsime priversti pasakyti daug juokingų dalykų. Šis Puodžius padaro indą gėdai, bet daro tai dėl ankstesnių nuopelnų, lygiai kaip Jis atmetė tam tikrus žydus, bet dėl jų netikėjimo. Kita vertus, iš pagonių Jis padarė garbingą indą dėl jų tikėjimo. Tad dabar tie, kurie spaudžia mus Šventojo Rašto žodžiais ir reikalauja, kad palyginimas apie puodžių ir molio masę būtų priimamas pažodžiui ir paprastai, kodėl jie neleidžia mums lygiai taip pat paprastai ir pažodžiui priimti kitos vietos: „Jei kas apsivalys“? Taip išeitų, kad Paulius prieštarauja pats sau. Pirmojoje vietoje viską atiduoda į Dievo rankas, o antrojoje – viską atiduoda į žmogaus rankas. Ir vis dėlto abi vietos yra teisingos, nors vienoje siekiama vieno tikslo, kitoje – kito. Pirmoji užčiaupia burną tam, kuris murma prieš Dievą, o antroji kviečia būti uoliems ir atbaido tiek nuo pernelyg didelio pasitikėjimo savimi, tiek nuo nevilties.
Nelabai skiriasi nuo to ir vieta iš Izaijo dešimtojo skyriaus: „Argi kirvis girsis prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas puikuosis prieš tą, kuris jį traukia? Tai būtų tas pat, tarsi lazda kiltų prieš tą, kuris ją kelia, ar vėzdas, kuris tėra medis, iškeltų save.“ Tai pasakyta prieš bedievį karalių, kurio žiaurumu Dievas pasinaudojo savo tautai nubausti. Tačiau tas žmogus tai, kas buvo daroma su Dievo leidimu, priskirdavo savo išminčiai ir jėgoms, nors tebuvo dieviškosios rūstybės įrankis. Jis buvo įrankis, bet gyvas ir mąstantis. Jeigu tokie būtų ir kirvis bei pjūklas, nebūtų absurdiška sakyti, kad ir jie kažką veikia kartu su meistru. Tarnai yra gyvi šeimininkų įrankiai (kaip moko Aristotelis), kokie būtų ir kirviai, pjūklai, kauptukai ar plūgai, jei jie patys galėtų judėti – panašiai kaip trikojai ir katilai, kuriuos Vulkanas buvo nukalęs taip, kad jie savo noru eitų į mūšį. Šeimininkas nurodo, ką daryti, ir aprūpina tuo, ko reikia; tarnas be šeimininko nieko negalėtų padaryti, bet vis tiek niekas nepasakys, kad tarnas, paklusdamas šeimininko įsakymams, nieko neveikia. Taigi šis palyginimas nepadeda panaikinti valios laisvės, bet yra skirtas sutramdyti arogancijai to bedievio karaliaus, kuris viską, ką padarė, priskyrė ne Dievui, o savo paties jėgai bei išminčiai.
Lygiai taip pat nesunku paneigti ir tai, ką Origenas pacituoja iš Ezechielio: „Išimsiu iš jų akmeninę širdį ir duosiu jiems kūninę širdį.“ Panašia perkeltine prasme mokytojas galėtų pasakyti netaisyklingai kalbančiam mokiniui: „Išlupsiu tau tą barbarišką liežuvį ir įdėsiu romėnišką.“ Ir visgi jis reikalauja iš mokinio pastangų, nors be mokytojo pagalbos mokinys savo kalbos pakeisti ir negalėtų. Kas yra toji akmeninė širdis? Tai širdis, neimlusi mokymui ir užsispyrusi savo piktume. O kas yra toji kūninė širdis? Tai širdis imli mokymui ir paklusni dieviškajai malonei. Tie, kurie gina laisvąją valią, lygiai taip pat pripažįsta, kad į blogį užsispyrusi siela negali suminkštėti tikrai atgailai, nebent jai padėtų dangiškoji malonė. Tačiau Tas, kuris padaro tave imlų mokymui, reikalauja ir tavo pastangų, kad taptum išmokytas.
Trečioji dalis
Šventojo Rašto tekstų prieštaravimai ir aiškinimo laisvė
Dovydas meldžiasi: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve.“ O Paulius sako: „Kas apsivalys…“ Ezechielis sako: „Pasidarykite sau naują širdį ir naują dvasią.“ Priešingai, Dovydas šaukia: „Ir atnaujink manyje teisingą dvasią.“ Dovydas meldžiasi: „Ir išdildyk visas mano nedorybes.“ Priešingai, Jonas: „Kiekvienas, kuris turi Jame šią viltį, šventina save, kaip ir Jis yra šventas.“ Dovydas meldžiasi: „Išlaisvink mane nuo kraujo, Dieve.“ Pranašas atsako: „Nusimesk nuo kaklo pančius, belaisve Siono dukra.“ Ir Paulius: „Nusimeskime tamsos darbus.“ Taip pat Petras: „Atsisakę visokio piktumo, visos klastos ir veidmainysčių…“ Paulius filipiečiams sako: „Su baime ir drebėjimu darbuokitės savo išganymui.“ Ir tas pats pirmajame laiške korintiečiams: „Bet tas pats Dievas, kuris viską veikia visuose.“
Tokio pobūdžio vietų Šventajame Rašte yra daugiau nei šeši šimtai. Jei žmogus nieko nedaro, kodėl jis sako: „Darbuokitės“? Jei žmogus kažką daro, kodėl jis sako: „Dievas viską veikia visuose“? Jei kas nors vienas vietas iškreips savo naudai, išeis, kad žmogus nieko nedaro; jei kas nors kitas skatins savąją pusę, išeis, kad žmogus daro viską. Jei žmogus nieko nedaro, nėra vietos nuopelnams. Kur nėra vietos nuopelnams, ten nėra vietos nei bausmėms, nei atlygiams. Jei žmogus daro viską, nėra vietos malonei, kurios paminėjimą taip dažnai įkala Paulius.
Šventoji Dvasia, kurios įkvėpimu buvo parašyti kanoniniai raštai, neprieštarauja pati sau. Abi pusės pripažįsta ir gerbia nepažeidžiamą Šventojo Rašto didybę. Tačiau reikia ieškoti aiškinimo, kuris išnarpliotų šį mazgą.
Tie, kurie panaikina laisvąją valią, aiškins taip: „Ištiesk ranką prie ko nori“, tai yra malonė išties tavo ranką prie to, ko ji pati norės. „Pasidarykite sau naują širdį“, tai yra Dievo malonė sukurs jumyse naują širdį. „Kiekvienas, kuris turi Jame šią viltį, šventina save“, tai yra malonė jį šventina. „Ir nusimeskime tamsos darbus“, tai yra tegu malonė nusimeta. Taip dažnai Šventajame Rašte giedama ši giesmė: „Jis vykdė teisingumą, darė nedorybę.“ Kaskart tai pamatę aiškinsime: Dievas jame vykdė ir darė teisingumą bei nedorybę.
O jeigu čia pateikčiau senųjų ortodoksų ar net susirinkimų aiškinimus, iškart pasigirs priekaištai: „Jie buvo žmonės.“ Tačiau esant tokiam smurtiniam ir iškraipytam aiškinimui, ar aš neturėsiu teisės pasakyti: „Ar Liuteris nėra žmogus?“ Aišku, pergalė priklauso jiems, jei jiems leidžiama Šventąjį Raštą aiškinti taip, kaip naudinga jų pažiūroms, o mums nebus leista nei sekti senųjų aiškinimu, nei pateikti savojo.
O juk šis Šventojo Rašto tekstas yra pernelyg aiškus, kad jam reikėtų tokio aiškintojo: „Ištiesk ranką, prie ko norėsi“ – aiškinti tai kaip „malonė išties tavo ranką prie to, ko pati norės“ (ką irgi patvirtino labiausiai pripažinti mokytojai) būtų kliedesys, jei nepasakyčiau (kaip kai kurie jau neslėpė), kad tai šėtono pakuždėjimas. Tačiau šios vietos, kurios, regis, prieštarauja viena kitai, lengvai suderinamos, jei mūsų valios pastangas sujungiame su dieviškosios malonės pagalba. Palyginime apie puodžių ir kirvį jie įsikandę spaudžia mus pažodžiui suprastais žodžiais, nes taip naudinga jų požiūriui; bet čia jie gana begėdiškai nutolsta nuo Šventojo Rašto žodžių ir aiškina juos ne ką mažiau įžūliai, nei jei kas nors pasakytų, jog Petras rašo, o kitas aiškintų: „Ne jis pats rašo, bet kitas rašo jo namuose.“
Liuterio argumentų iš Senojo Testamento ir pranašų atmetimas
Dabar pažiūrėkime, kiek galios turi tai, ką Martynas Liuteris pateikia laisvosios valios galiai sugriauti. Jis cituoja iš Pradžios knygos: „Mano Dvasia nepasiliks žmoguje per amžius, nes jis yra kūnas.“ Šioje vietoje Šventasis Raštas žodį „kūnas“ vartoja ne tiesiog bedieviškam potraukiui apibūdinti (kaip kartais daro Paulius, kai liepia marinti kūno darbus), bet prigimties, linkusios nusidėti, silpnumui nusakyti. Taip pat ir korintiečius jis vadina kūniškais, nes jie dar nebuvo pajėgūs priimti tvirtesnio mokymo, būdami lyg kūdikiai Kristuje. Jeronimas „Hebrajų klausimuose“ nurodo, kad pas hebrajus šis tekstas skamba kitaip, nei mes skaitome, būtent taip: „Mano Dvasia neteis šių žmonių per amžius, nes jie yra kūnai.“ Šie žodžiai reiškia ne Dievo rūsčiumą, o gailestingumą. „Kūnais“ jis vadina silpnos būklės ir linkusius į blogį žmones, o „dvasia“ vadina pasipiktinimą. Taigi Jis neigia norintis juos laikyti amžinoms bausmėms ir mieliau renkasi gailestingai juos nubausti čia. Be to, šis posakis taikomas ne visai žmonijai, o tik tos epochos žmonėms, labiausiai sugedusiems baisiomis ydomis. Todėl jis sako: „Šiuose žmonėse.“ Tačiau tai negaliojo absoliučiai visiems tos kartos žmonėms, nes Nojus giriamas kaip teisus ir Dievui malonus vyras.
Lygiai taip pat galima išnarplioti ir tai, kas pateikiama iš tos pačios knygos: „Žmogaus širdies mintys ir polinkiai yra linkę į blogį nuo pat jo jaunystės“ ir „Visos širdies mintys visą laiką nukreiptos į blogį“. Tačiau polinkis į blogį, esantis daugumoje žmonių, visiškai neatima laisvosios valios, net jei jo ir neįmanoma visiškai nugalėti be dieviškosios malonės pagalbos. O jei jokia atgailos dalis nepriklauso nuo valios, bet viskas Dievo vykdoma iš tam tikros būtinybės, kodėl jiems ten buvo duotas laikas atgailauti? „Jo dienų bus šimtas dvidešimt metų.“ Mat Jeronimas „Hebrajų klausimuose“ nori, kad ši vieta būtų taikoma ne žmogaus gyvenimo trukmei, bet tvanui, kuris buvo atidėtas, kad per tą laiką žmonės, jei norėtų, atgailautų, o jei nenorėtų ir paniekintų Viešpaties švelnumą, būtų verti dieviškojo keršto.
Toliau, ką jis pateikia iš Izaijo: „Ji priėmė iš Viešpaties rankos už visas savo nuodėmes.“ Jeronimas tai aiškina kaip dieviškąjį kerštą, o ne kaip atlygintą malonę už blogus darbus. Nors Paulius sako: „Kur darėsi apsti nuodėmė, ten dar apstesnė tapo malonė“, iš to neišplaukia, kad prieš gaunant malonę, darančią žmogų malonų Dievui, jis negalėtų su Dievo pagalba per moraliai gerus darbus pasiruošti dieviškajam palankumui. Kaip skaitome apie šimtininką Kornelijų, kuris dar nebuvo pakrikštytas ir dar nebuvo pripildytas Šventosios Dvasios: „Tavo maldos ir tavo išmaldos iškilo Dievo akivaizdon.“ Jei visi darbai, atliekami prieš aną aukščiausią malonę, yra blogi, argi blogi darbai pelno mums Dievo palankumą?
Ką jis cituoja iš to paties Izaijo skyriaus: „Kiekvienas kūnas yra žolė ir visa jo šlovė – lyg lauko gėlė. Žolė nudžiūvo, ir jos gėlė nukrito, nes Viešpaties dvasia papūtė į ją; bet Viešpaties žodis išlieka per amžius“, man atrodo, kad šie žodžiai pernelyg smarkiai pritempiami prie malonės ir laisvosios valios klausimo. Šioje vietoje Jeronimas dvasią supranta kaip dieviškąjį pasipiktinimą, kūną – kaip silpną žmogaus prigimtį, kuri nieko negali prieš Dievą, o gėlę – kaip šlovę, kylančią iš kūniškų dalykų sėkmės. Žydai gyrėsi šventykla, apipjaustymu, aukomis, graikai gyrėsi savo išmintimi. Bet kai per evangeliją iš dangaus buvo apreikšta Dievo rūstybė, visa ta šlovė nudžiūvo. Ir vis dėlto ne kiekvienas žmogaus potraukis yra kūnas; yra ir tai, kas vadinama siela, ir tai, kas vadinama dvasia, kuria mes siekiame to, kas dora, ir kurią filosofai vadina protu arba „hegemonikonu“, tai yra valdančiuoju pradu. Nebent filosofuose apskritai nebuvo jokio potraukio į dorumą, kai jie mokė, kad tūkstantį kartų geriau mirti, nei pasiduoti nedorybei, net jei žinotume, kad tai liks paslėpta nuo žmonių, o Dievas atleis (nors dažnai sugedęs protas sprendžia klaidingai).
„Argi nežinote, kokios dvasios esate?“ – sako Viešpats. Jie klysdami troško keršto, nes kadaise dėl Elijo maldų iš dangaus nusileido ugnis ir prarijo penkiasdešimtininkus su jų būriais. Kad net ir geruose žmonėse žmogiškoji dvasia skiriasi nuo Dievo dvasios, Paulius aiškina laiške romiečiams: „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“ Bet jei kas ims tvirtinti, kad tai, kas žmogaus prigimtyje yra kilniausia, tėra kūnas, tai yra bedieviškas polinkis, su juo lengvai sutiksiu, jei tik tai, ką jis teigia, jis galės įrodyti Šventojo Rašto liudijimais. „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, ir kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.“ O Jonas moko, kad tie, kurie tiki evangelija, gimsta iš Dievo ir tampa Dievo vaikais, o kartu ir dievais. Paulius atskiria kūnišką žmogų, kuris nesupranta Dievo dalykų, nuo dvasinio žmogaus, kuris viską vertina. Taip pat kitur jis tai vadina nauju kūriniu Kristuje. Jei visas žmogus, net ir atgimęs per tikėjimą, tėra kūnas, kur tada dvasia, gimusi iš Dvasios, kur Dievo sūnus, kur naujas kūrinys? Norėčiau būti apie tai pamokytas. Tuo tarpu aš remsiuosi senųjų autorių autoritetu, kurie teigia, kad tam tikros dorumo sėklos yra įdiegtos žmonių protuose, kurių dėka jie iš dalies mato ir siekia to, kas dora, bet kartu yra ir grubesnių potraukių, kurie traukia į priešingus dalykus. Taigi valia, galinti pakrypti į vieną ar į kitą pusę, vadinama laisvu pasirinkimu; ir nors ji, dėl mumyse išlikusio polinkio nusidėti, galbūt yra labiau linkusi į blogį nei į gėrį, niekas nėra verčiamas daryti bloga, nebent pats tam pritaria.
Vėlgi, ką jis cituoja iš Jeremijo: „Žinau, Viešpatie, kad ne žmogaus valioje yra jo kelias ir ne žmogaus galioje – eiti ir nukreipti savo žingsnius“, labiau taikytina džiaugsmingų ir liūdnų įvykių baigčiai nei laisvosios valios galiai. Dažnai, kai žmonės labiausiai saugosi, kad nepatirtų blogio, jie labiausiai įsivelia į nelaimes. Dėl to neatimama valios laisvė nei iš tų, kurie kenčia (nes jie nenumatė ateisiančio blogio), nei iš tų, kurie sukelia tą blogį, nes jie savo priešus skriaudžia ne ta pačia intencija, kuria Dievas per juos tai daro, t. y. siekdamas juos nubausti. Bet jei norėsi tai stipriai pritempti prie laisvosios valios, visi pripažįsta, kad be Dievo malonės niekas negali išlaikyti teisingo gyvenimo kelio, ir mes kasdien meldžiamės: „Nukreipk, Viešpatie Dieve, mano kelią Tavo akivaizdoje.“ Tačiau tuo pačiu mes ir patys stengiamės pagal savo jėgas. Meldžiamės: „Palenk mano širdį, Dieve, prie Tavo liudijimų.“ Tas, kuris prašo pagalbos, nenustoja stengtis.
Vėl iš Patarlių: „Žmogaus reikalas yra paruošti širdį, bet iš Viešpaties ateina liežuvio valdymas.“ Ir tai taikytina įvykių baigčiai, kuri gali nutikti arba nenutikti nepadarant žalos amžinajam išganymui. Kaip gali būti žmogaus galioje paruošti širdį, jei Liuteris tvirtina, kad viskas vyksta iš būtinybės? Tačiau tas pats autorius toje pačioje vietoje sako: „Pavesk Viešpačiui savo darbus, ir tavo sumanymai išsipildys.“ Girdi – tavo darbai, girdi – tavo sumanymai. Nė vieno iš jų nebūtų galima taip pavadinti, jei Dievas mumyse veiktų viską, ir gėrį, ir blogį. „Gero gyvenimo pradžia – gailestingumas ir tiesa…“ Ir ten galima rasti daugybę kitų dalykų, kurie palaiko tuos, kurie pripažįsta laisvąją valią.
O tai, ką jis cituoja iš to paties skyriaus: „Viešpats viską sukūrė dėl savęs paties, net ir nedorėlį nelaimės dienai“, nereiškia, kad Dievas iš prigimties sukūrė ką nors blogo. Tačiau Jis savo neapsakoma išmintimi viską taip sutvarko, kad net ir blogį paverčia mūsų gėriu ir savo šlove. Juk Jis ir Liuciferio nesukūrė blogo, bet kai šis savo noru atpuolė, Jis palieka jį amžinoms bausmėms ir per jo piktavališkumą išbando pamaldžiuosius bei baudžia nedorėlius.
Ne ką labiau įtikina ir tai, ką jis cituoja iš dvidešimtojo skyriaus: „Kaip vandens srovės, taip karaliaus širdis yra Viešpaties rankoje; Jis nukreips ją, kur tik norės.“ Tas, kuris nukreipia, ne iš karto ir priverčia. Ir niekas neneigia, kaip jau sakiau, kad Dievas gali priversti žmogaus mintį, ištrinti tai, ko jis norėjo, ir įdiegti kitą valią, netgi gali visiškai atimti protą. Tačiau dėl to laisvoji valia mumyse nedingsta kaip įprasta taisyklė. Bet jei Saliamonas čia turėjo omenyje tai, ką aiškina Liuteris, ir visos širdys yra Viešpaties rankoje, kodėl tai išskirtinai pasakyta apie karaliaus širdį?
Ši vieta labiau dera su tuo, ką skaitome Jobo knygoje: „Kuris leidžia karaliauti veidmainiui dėl tautos nuodėmių.“ Taip pat Izaijo knygoje: „Aš duosiu jiems vaikus į valdovus, ir ištižėliai juos valdys.“ Kai Dievas, būdamas maloningas savo tautai, palenkia karaliaus širdį į gėrį, Jis nesukuria būtinybės jo valiai. O sakoma, kad Jis palenkia jį į blogį, kai supykęs dėl tautos nuodėmių, Jis neatitraukia kvailo princo širdies, linkusios į plėšikavimą, karus ir tironiją, bet leidžia jam aklai sekti savo aistromis, kad per jo blogį nubaustų tautą. O jei kartais ir atsitiktų, kad Dievas tokį nusipelniusį karalių pats pastūmėtų į piktadarystę, nereikia konkretaus atvejo taikyti kaip bendros taisyklės. Tokių liudijimų, kokius Liuteris pateikia iš Patarlių knygos, buvo galima iš visur surinkti didžiulę krūvą, bet jie labiau pasitarnautų gausai nei pergalei. Tokius argumentus retorikai paprastai meta į patį mūšio sūkurį. Mat daugelis jų yra tokie, kuriuos, pritaikius patogų aiškinimą, galima panaudoti ir ginant laisvąją valią, ir kovojant prieš ją.
Tą ginklą Liuteris laiko Achilo ginklu ir neišvengiamu: kai Kristus Jono evangelijoje sako: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti.“ Bet, mano nuomone, į tai galima atsakyti ne vienu būdu. Pirmiausia, kasdienėje kalboje sakoma, kad nieko nepadaro tas, kuris nepasiekia to, ko siekė, ir vis dėlto dažnai stengiantis pasiekiama bent šiek tiek. Šia prasme visiškai tiesa, kad be Kristaus mes nieko negalime padaryti, nes ten kalbama apie evangelijos vaisius, kuriuos duoda tik tie, kurie pasilieka vynmedyje, tai yra Jėzuje Kristuje.
Tokia perkeltine prasme kalbėjo ir Paulius: „Taigi nieko nereiškia nei tas, kuris sodina, nei tas, kuris laisto, bet tik Dievas, kuris augina.“ Tai, kas yra mažiausios svarbos ir savaime nenaudinga, jis vadina „niekuo“. Lygiai taip pat Pirmajame laiške korintiečiams: „Jei neturėčiau meilės, aš esu niekas.“ Ir netrukus: „Man tai nieko nepadeda.“ Taip pat laiške romiečiams: „Jis vadina tai, ko nėra, lyg tai būtų.“ Taip pat iš Ozėjo, aną „ne tautą“ Jis vadina tauta, kuri buvo paniekinta ir atmesta. Panašia figūra sakoma psalmėse: „Aš esu kirminas, o ne žmogus.“ Kitu atveju, jei kas nors įsikibęs laikytųsi šio žodžio „nieko“, išeitų, kad be Kristaus (nes Kristus čia, manau, reiškia Jo malonę) mes negalime net ir nusidėti, nebent jie griebsis anų jau seniai išjuoktų teiginių, kad nuodėmė yra „niekas“. Šia prasme tai tiesa, nes be Kristaus mes nei esame, nei gyvename, nei judame. Tačiau šitie žmonės kartais pripažįsta, kad laisvoji valia be malonės gali nusidėti. Tą jau pačioje savo teiginių pradžioje buvo pripažinęs ir pats Liuteris.
Naujojo Testamento liudijimai: Dievo malonė ir žmogaus pastangos
Prie to paties priskiriami ir Jono Krikštytojo žodžiai: „Žmogus negali nieko pasiimti, jei jam tai nebus duota iš dangaus.“ Iš to neišplaukia, kad nėra jokios laisvosios valios galios ar naudos. Tai, kad ugnis šildo, ateina iš dangaus; kad mes prigimties vedami siekiame naudingų dalykų ir vengiame žalingų – iš dangaus; kad po nuopuolio mūsų valia stumiama link geresnių pastangų – iš dangaus; kad ašaromis, išmaldomis, maldomis mes pasiekiame malonę, darančią mus malonius Dievui – iš dangaus. Ir tuo pat metu ne tiesa, kad mūsų valia nieko neveikia. Nors ji nepasieks to, ko siekia, be pagalbinės malonės, bet kadangi tas mažiausias indėlis yra padaromas per mus, visuma priskiriama Dievui. Lygiai kaip jūreivis, po sunkios audros saugiai įvedęs laivą į uostą, nesako: „Aš išgelbėjau laivą“, bet sako: „Dievas išgelbėjo.“ Ir vis dėlto jo įgūdžiai bei pastangos nebuvo tuščios. Panašiai ir žemdirbys, atveždamas iš laukų į kluonus gausų derlių, nesako: „Aš daviau tokį gausų derlių“, bet: „Dievas davė.“
Ir vis dėlto, argi kas nors pasakys, kad žemdirbys nieko nepadarė javų derliui? Taip pat sakoma ir kasdienėje kalboje: „Dievas tau davė gražius vaikus“, nors tėvas tikrai prisidėjo prie jų pradėjimo. Arba: „Dievas man sugrąžino sveikatą“, nors šiek tiek padėjo ir gydytojas. Taip pat sakome: „Karalius nugalėjo priešus“, nors gera kova pasižymėjo ir vadai, ir kariai. Niekas neauga be lietaus iš dangaus, ir vis dėlto gera žemė atneša gerą vaisių, o bloga žemė neatneša jokio gero vaisiaus. Bet kadangi žmogaus darbas nieko neduoda be dieviškojo palankumo, visa šlovė atiduodama dieviškajai malonei: „Jei Viešpats namo nestato, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats miesto nesaugo, veltui budi sargai.“ Tačiau dėl to statybininkai nenustoja rūpintis statybomis, o sargybos nenustoja budėti.
Toliau: „Nes ne jūs kalbate, bet jūsų Tėvo Dvasia kalba jumyse.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai atima laisvą valią, bet iš tikrųjų tai išlaisvina mus nuo nerimastingo išankstinio rūpinimosi, ką turėsime sakyti dirbdami Kristaus darbą; kitaip pamokslininkai, uoliai besiruošiantys šventam pamokslui, nusidėtų. Ir ne visi turėtų to tikėtis, net jei nepatyrusiems mokiniams Dvasia kartais ir įkvėpdavo, ką sakyti, lygiai kaip Ji įkvėpė ir kalbų dovaną. Bet jei kada ir įkvėpė, jų valia kalbant sutiko su Dvasios įkvėpimu ir jie veikė kartu su ja. Būtent tai ir yra laisvosios valios savybė. Nebent priimtume, kad Dievas per apaštalų lūpas kalbėjo taip pat, kaip Jis kalbėjo per asilės burną, kai kreipėsi į Bileamą.
Bet dar labiau spaudžia tai, kas pasakyta Jono evangelijos šeštajame skyriuje: „Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas jo nepatrauks.“ Žodis „patraukti“ tarsi suponuoja būtinybę ir paneigia valios laisvę. Tačiau šis traukimas nėra smurtinis; jis padaro taip, kad tu pradedi norėti to, ko anksčiau galėjai nenorėti. Panašiai kaip parodome berniukui obuolį, ir jis atbėga, arba parodome aviai žaliuojančią gluosnio šakelę, ir ji seka paskui. Taip Dievas savo malone pasibeldžia į mūsų širdį, ir mes savo noru ją priimame. Taip reikia suprasti ir tai, kas parašyta toje pačioje evangelijoje: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Kaip Tėvas šlovina Sūnų, o Sūnus Tėvą, taip Tėvas traukia prie Sūnaus, o Sūnus – prie Tėvo. Mes traukiami taip, kad netrukus bėgame jau savo noru. Taip skaitome Giesmių Giesmėje: „Trauk mane paskui save, ir mes bėgsime.“
Taip pat iš Pauliaus laiškų galima surinkti kelias vietas, kurios, regis, visiškai griauna laisvosios valios galią, pavyzdžiui, antrajame laiške korintiečiams: „Ne todėl, kad būtume pajėgūs patys ką nors sugalvoti, lyg tai būtų iš mūsų, bet mūsų pajėgumas yra iš Dievo.“ Tačiau čia laisvajai valiai galima padėti dviem būdais. Pirmiausia, kai kurie ortodoksai tėvai žmogaus darbą skirsto į tris pakopas: pirmoji yra sugalvoti, antroji – norėti, trečioji – įvykdyti. Pirmojoje ir trečiojoje jie nepalieka jokios vietos laisvajai valiai, kad ji ką nors nuveiktų savarankiškai. Anot jų, sielą vien malonė pastūmėja galvoti apie tai, kas gera, ir vien malonė ją nuveda iki galo, kad ji atliktų tai, ką sugalvojo. Tačiau vidurinėje pakopoje, tai yra pritarime, malonė ir žmogaus valia veikia kartu, bet taip, kad pagrindinė priežastis yra malonė, o antrinė – mūsų valia. Kadangi viso veiksmo esmė priskiriama tam, kuris suteikė visa, ko reikėjo jam įvykdyti, žmogus neturi jokio pagrindo priskirti gero darbo sau, nes ir tai, kad jis gali pritarti ir bendradarbiauti su dieviškąja malone, yra Dievo dovana. Antra vertus, šis prielinksnis „iš“ (ex) nurodo kilmę ir šaltinį, todėl Paulius aiškiai sako: „iš mūsų pačių“ (ex heautōn). Tai galėtų pasakyti net ir tas, kuris manytų, jog žmogus vien prigimties jėgomis gali veiksmingai norėti gėrio, nes net ir šių jėgų jis neturi iš paties savęs.
Kas gi galėtų neigti, kad kiekvienas gėris kyla iš Dievo kaip iš šaltinio? Ir būtent tai dažnai pabrėžia Paulius, norėdamas atimti iš mūsų aroganciją ir pasitikėjimą savimi. Kitoje vietoje jis klausia: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?“ Girdi apie šlovę, kurią jis numuša šiuo posakiu. Tą patį būtų išgirdęs ir tarnas, kuris šeimininkui atnešė pelną, gautą jį naudojant, jei būtų sau prisiskyręs nuopelną už gerai atliktą darbą: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ Ir vis dėlto už uoliai atliktą darbą jis yra giriamas šeimininko. Tą pačią giesmę gieda ir Jokūbas: „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių.“ Taip pat ir Paulius laiške efeziečiams: „Kuris viską veikia pagal savo valios nutarimą.“ Visi šie dalykai skirti tam, kad nieko sau neprisiskirtume, bet viską priimtume kaip dieviškosios malonės dovaną iš To, kuris pašaukė mus, buvusius nusigręžusius, kuris per tikėjimą mus apvalė, kuris davė mums pačią tą dovaną, kad mūsų valia galėtų būti Jo malonės bendradarbiautoja (synergos), nors ir viena pati malonė būtų daugiau nei pakankama viskam ir jai nereikėtų jokios žmogaus valios pagalbos.
O kas pasakyta filipiečiams: „Dievas veikia jumyse ir norą, ir veikimą pagal savo gerą valią“, nepaneigia laisvosios valios. Juk kai jis sako „pagal gerą valią“, jei tai taikysime žmogui (kaip aiškina Ambraziejus), suprasime, kad gera valia veikia kartu su veikiančia malone. Ir visai šalia prieš tai parašyta: „Su baime ir drebėjimu darbuokitės savo išganymui.“ Iš to galima daryti išvadą, kad ir Dievas mumyse veikia, ir mūsų valia bei pastangos darbuojasi kartu su Dievu. Kad kas nors nepagalvotų, jog tokį aiškinimą reikia atmesti, (kaip jau minėta) prieš šią vietą eina: „Savo pačių išganymui darbuokitės“ (ergazesthe). Šis žodis tiksliau reiškia „darbuotis“ nei žodis „veikti“ (energein), kuris priskiriamas Dievui („o energōn“). Nors „energei“ tiksliau reiškia tai, kas kažką daro ir skatina. Bet net jei abu jie reikštų tą patį, ši vieta tikrai moko, kad ir žmogus darbuojasi, ir Dievas.
Ką gi veikia žmogus, jei mūsų valia Dievui yra tas pat, kas molis puodžiui? „Nes ne jūs kalbate, bet jūsų Tėvo Dvasia kalba jumyse.“ Tai buvo pasakyta apaštalams. Ir vis dėlto Apaštalų darbuose skaitome, kad Petras kalbėjo: „Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios, jiems tarė.“ Kaip galima suderinti šiuos prieštaravimus: „Ne tu kalbi, bet Dvasia“ ir „Petras, kupinas Šventosios Dvasios, kalbėjo“, jeigu ne taip, kad Dvasia kalba apaštaluose taip, jog tuo pat metu ir jie patys kalba paklusdami Dvasiai; ir vis dėlto tiesa, kad jie nekalba – ne ta prasme, jog nieko nedaro, bet todėl, kad jie nėra pagrindiniai tos kalbos autoriai.
Tą patį skaitome ir apie Steponą: „Ir jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kuria jis kalbėjo“, nors teisme kalba jis pats. Taip pat Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“, ir vis dėlto tas pats Paulius sako, kad teisusis gyvena iš tikėjimo. Kaip gi gyvenantis negyvena? Todėl, kad jis pripažįsta, jog gyvena Dievo Dvasios dėka. Pirmajame laiške korintiečiams jis sako: „Tačiau ne aš, bet Dievo malonė, kuri yra su manimi.“ Jei Paulius nieko nepadarė, kodėl jis prieš tai sakė, kad padarė? „Bet aš darbavausi už juos visus daugiau“, – sako jis. Jei tai, ką jis pasakė, buvo tiesa, kodėl čia jis tai pataiso, lyg būtų pasakęs neteisingai? Šis pataisymas skirtas ne tam, kad suprastume, jog jis nieko nepadarė, bet tam, kad neatrodytų, jog jis priskiria savo jėgoms tai, ką atliko padedant Dievo malonei. Taigi, šis pataisymas pašalina arogancijos įtarimą, o ne darbo partnerystę.
Dievas nenori, kad žmogus sau ką nors prisiskirtų, net jei ir būtų, ką pagrįstai galėtų priskirti sau: „Kai padarysite visa, kas jums įsakyta, sakykite: Esame nenaudingi tarnai. Padarėme tai, ką privalėjome padaryti.“ Argi ne puikų dalyką bus padaręs tas, kuris išlaikys visus Dievo įsakymus? Nežinau, ar apskritai atsirastų bent vienas toks. Ir vis dėlto tie, kurie tai įvykdys, yra raginami sakyti: „Esame nenaudingi tarnai.“ Neneigiama, kad jie tai padarė, bet jie mokomi išvengti pavojingos arogancijos. Vieną sako žmogus, kitą – Dievas. Žmogus sako: „Aš esu tarnas, ir nenaudingas tarnas.“ O ką sako Šeimininkas? „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ Ir: „Jau nebevadinsiu jūsų tarnais, bet draugais“ – anuos pačius tarnus Jis vadina broliais. O tuos, kurie save vadina nenaudingais tarnais, Dievas vadina savo vaikas. Ir tie patys, kurie save skelbia nenaudingais tarnais, iš Viešpaties girdi: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji.“ Ir jie girdi, kaip minimi jų geri darbai, kurių jie patys net nežinojo padarę.
Manau, kad svarbiausias raktas Šventajam Raštui suprasti yra žiūrėti, apie ką toje vietoje kalbama. Atsižvelgiant į tai, iš palyginimų ar pavyzdžių bus galima išrinkti tai, kas atitinka temą. Palyginime apie prievaizdą, kuris, turėdamas būti atleistas iš pareigų, apgaulingai pakeičia šeimininko skolininkų raštus, kiek daug detalių, kurios niekaip nesusijusios su palyginimo prasme? Iš to paimama tik tai, kad kiekvienas žmogus turi dėti visas pastangas, jog iš Dievo gautas dovanas dosniai išdalytų artimųjų labui, kol jį užklups mirtis.
Taip pat ir palyginime, kurį ką tik minėjome: „Kas iš jūsų, turėdamas tarną, kuris aria ar gano bandoje, jam grįžus iš lauko iš karto sakys: Eikš ir sėskis prie stalo? Argi jis jam nepasakys: Paruošk man vakarienę, susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu valgysi ir gersi? Argi jis dėkoja tam tarnui už tai, kad šis padarė, kas buvo įsakyta? Nemanau.“ Šio palyginimo esmė yra ta, kad tie, kurie tiesiog paklūsta Dievo įsakymams, turi uoliai atlikti savo pareigą ir nereikalauti jokio gyriaus sau. Kitaip pats Viešpats prieštarautų šiam palyginimui, kai pats tapo patarnaujančiu, o mokiniams suteikė garbę sėdėti prie stalo. Jis dėkoja, sakydamas: „Gerai, šaunusis tarne“ ir „Ateikite, palaimintieji.“ Taigi, Jis neprideda: „Taip ir jūs, kai padarysite viską, Viešpats nelaikys jūsų vertais jokios padėkos ir laikys nenaudingais tarnais“, bet sako: „Jūs sakykite: esame nenaudingi tarnai.“ Lygiai taip Paulius, kuris darbavosi daugiau už visus, save vadina mažiausiu iš apaštalų ir nevertu apaštalo vardo.
Panašiai Mato dešimtajame skyriuje: „Argi ne du žvirbliai parduodami už asą? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.“ Čia pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, ką Viešpats tuo nori pasakyti. Jis nenorėjo, kaip sakoma, išmokyti Diomedo, kad visi dalykai vyksta iš būtinybės. Šiuo pavyzdžiu Jis nori išlaisvinti mokinius nuo žmonių baimės, kad jie suprastų esantys Dievo globoje ir kad žmonės jiems negali pakenkti be Jo leidimo, o Jis to neleis, nebent tai būtų naudinga jiems patiems ir evangelijai. Priešingu atveju Paulius Pirmajame laiške korintiečiams klausia: „Ar Dievui rūpi jaučiai?“ Be to, atrodo, kad ir tai, kas seka toliau pas evangelistą, slepia savyje hiperbolę: „Net jūsų galvos plaukai visi suskaičiuoti.“ Juk kasdien ant žemės nukrenta tiek plaukų – argi ir už juos reikės duoti apyskaitą? Ką gi tuo norėta pasakyti hiperbole? Būtent tai, kas seka: „Taigi nebijokite.“ Taigi, kaip šiais vaizdingais posakiais pašalinama žmonių baimė ir stiprinamas pasitikėjimas Dievu (be kurio apvaizdos išties niekas nevyksta), taip ir tose vietose, kurias aptarėme anksčiau, siekiama ne panaikinti laisvąją valią, o atgrasyti mus nuo arogancijos, kurios Viešpats nekenčia. Saugiau yra viską priskirti Viešpačiui, nes Jis geras: Jis ne tik sugrąžins mums tai, kas mūsų, bet ir palieps, kad tai, kas Jo, taptų mūsų.
Kaip sūnus palaidūnas galėjo iššvaistyti savo palikimo dalį, jei jo rankose nebuvo jokios dalies? Tai, ką jis turėjo, jis gavo iš tėvo. Ir mes pripažįstame, kad visos prigimties dovanos yra Dievo dovanos. Tačiau jis turėjo savo dalį ir tuomet, kai ji buvo tėvo rankose, ir turėjo ją saugiau. Ką reiškia reikalauti savo dalies ir palikti tėvą? Tai reiškia prigimties dovanas pasisavinti sau ir naudoti jas ne Dievo įsakymams vykdyti, bet kūno aistroms tenkinti. Kas yra alkis? Tai suspaudimas, kuriuo Dievas skatina nusidėjėlio protą, kad jis atpažintų save, pradėtų savęs nekęsti ir pajustų palikto tėvo ilgesį. Kas yra sūnus, kalbantis su savimi, galvojantis apie išpažintį ir sugrįžimą? Tai žmogaus valia, pritaikanti save prie skatinančios malonės, kurią, kaip sakėme, vadina „užbėgančia už akių“. Kas yra tėvas, bėgantis pasitikti sūnaus? Tai Dievo malonė, stumianti mūsų valią į priekį, kad mes įvykdytume tai, ko norime.
Šis aiškinimas, net jei ir būtų mano paties išgalvotas, tikrai būtų labiau tikėtinas nei tų, kurie, norėdami įrodyti, kad žmogaus valia nieko nedaro, žodžius „Ištiesk ranką, prie ko norėsi“ aiškina kaip: „Malonė išties tavo ranką prie to, ko pati norės.“ O dabar, kai tai perduota ortodoksų tėvų, nematau priežasties, kodėl reikėtų jį niekinti. Tuo pačiu tikslu sakoma, kad vargšė našlė atidavė dvi leptas – viską, ką turėjo – į šventyklos iždą.
Klausiu, kokius nuopelnus gali sau priskirti tas, kuris, kad ir ką žmogus galėtų nuveikti prigimtiniu protu ir laisva valia, viską yra skolingas Tam, iš kurio gavo tas jėgas? Ir vis dėlto Dievas būtent tai priskiria mums kaip nuopelną, kad nenusigręžiame nuo Jo malonės ir kad savo prigimties galias nukreipiame paprastam klusnumui. To tikrai pakanka, kad nebūtų melas sakyti, jog žmogus kažką daro, bet tuo pat metu viso to, ką jis daro, pagrindą jis priskiria Dievui kaip autoriui. Todėl ir tapo įmanoma, kad jis galėjo sujungti savo pastangas su Dievo malone.
Taigi Paulius sako: „Dievo malone esu tai, kas esu.“ Jis pripažįsta autorių. Bet kai girdi: „Jo malonė manyje nebuvo tuščia“, pripažįsti, kad ir žmogaus valia dirbo išvien su dieviškąja pagalba. Tą patį jis nurodo sakydamas: „Ne aš, bet Dievo malonė, kuri yra kartu su manimi“ (syn emoi). Ir anas išminties skelbėjas hebrajas meldžia sau dieviškosios išminties: „Kad ji būtų su manimi ir su manimi darbuotųsi.“
Ji dalyvauja kaip vadovė ir padėjėja. Panašiai kaip architektas stovi šalia pagalbininko, nurodo, ką daryti, parodo, kaip daryti, o jei anas pradeda daryti ką nors ne taip – pataiso, jei jam kažko trūksta – padeda. Darbas priskiriamas architektui, be kurio pagalbos anas nieko nebūtų galėjęs padaryti, ir vis dėlto niekas nesako, kad pagalbininkas ar mokinys nieko neveikė. Tai, kas architektas yra mokiniui, malonė yra mūsų valiai. Taip pat Paulius laiške romiečiams sako: „Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui.“ Niekas nevadina silpnu to, kuris apskritai nieko negali, o tik tą, kuriam neužtenka jėgų užbaigti, ką pradėjo. Ir pagalbininku nevadinamas tas, kuris viską padaro vienas pats. Visas Šventasis Raštas kalba apie pagalbininką, paramą, pagalbą, apsaugą. Kas gi gali būti vadinamas pagalbininku, jei ne tas, kuris padeda jau kažką darančiam? Juk puodžius nepadeda moliui tapti indu, o kalvis nepadeda kirviui tapti suolu.
Taigi tie, kurie daro tokią išvadą: „Žmogus nieko negali be padedančios Dievo malonės, vadinasi, jokie geri žmogaus darbai neegzistuoja“, – jiems priešpriešinsime, mano nuomone, labiau tikėtiną išvadą: „Žmogus viską gali padedamas Dievo malonės, vadinasi, visi žmogaus darbai gali būti geri.“ Taigi, kiek Šventajame Rašte yra vietų, kurios mini pagalbą, tiek pat yra ir tų, kurios patvirtina laisvąją valią; o jų yra nesuskaičiuojama galybė. Taigi, aš būsiu laimėjęs, jei šis klausimas bus sprendžiamas pagal liudijimų skaičių.
Vidurio kelias tarp kraštutinumų: malonės ir valios bendradarbiavimas
Iki šiol iš šventųjų knygų surinkome vietas, kurios patvirtina laisvąją valią, ir priešingas joms, kurios, regis, ją visiškai panaikina. Kadangi Šventoji Dvasia, kurios įkvėpimu buvo parašyti šie tekstai, negali prieštarauti pati sau, nori nenori esame priversti ieškoti kažkokio sušvelninto požiūrio. Tačiau tai, kad iš to paties Šventojo Rašto vieni išveda vieną nuomonę, o kiti kitą, nutiko todėl, kad kiekvienas žiūrėjo į savo tikslą ir pagal jį aiškino tai, ką skaitė. Tie, kurie mąstė apie tai, koks didelis yra žmonių tingumas siekiant pamaldumo ir kokia didelė blogybė yra išganymo viltį prarandanti neviltis, bandydami gydyti šias ligas, neatsargiai puolė į kitą kraštutinumą ir laisvajai žmogaus valiai priskyrė daugiau nei reikėjo.
Kita vertus, kiti, matydami, kokia pražūtinga tikram pamaldumui yra žmogaus liga pasitikėti savo jėgomis ir nuopelnais, ir koks nepakenčiamas kai kurių arogantiškumas, kai jie giriasi savais gerais darbais ir juos netgi pardavinėja kitiems pagal svorį ir matą, tarsi aliejų ar muilą – labai stengdamiesi išvengti šios blogybės, jie arba perpus sumažino laisvąją valią, taip, kad ji nebegalėjo padaryti jokio gero darbo, arba ją visiškai sunaikino, įvedę absoliučią visų dalykų būtinybę.
Aišku, jiems atrodė labai tinkama paprastam krikščioniškos sielos klusnumui, kad visas žmogus priklausytų nuo Dievo valios; kad jis visas savo viltis ir pasitikėjimą sudėtų į Jo pažadus; kad, suprasdamas, koks jis pats iš savęs yra apgailėtinas, stebėtųsi ir mylėtų neaprėpiamą Jo gailestingumą, kuris mums veltui tiek daug duoda; kad jis visiškai paklustų Jo valiai, ar Jis norėtų jį išgelbėti, ar pražudyti; kad nepriskirtų sau jokio nuopelno iš gerų darbų, bet visą šlovę atiduotų Jo malonei; galvotų, jog žmogus yra ne kas kita, kaip gyvas Dievo Dvasios įrankis, kurį Jis savo neatlygintinu gerumu apvalė ir pašventino, kurį Jis valdo ir tvarko savo neaprėpiama išmintimi, ir kad čia nėra nieko, ką kas nors galėtų priskirti savo jėgoms, o tik su tvirtu pasitikėjimu tikėtųsi iš Jo amžinojo gyvenimo atlygio. Ne todėl, kad būtų to nusipelnęs savais darbais, bet todėl, kad Jo gerumui patiko pažadėti tai tiems, kurie Juo pasitiki. Žmogaus pareiga – nuolat melsti Dievą, kad suteiktų ir ugdytų mumyse savo Dvasią, dėkoti, jei kas nors gero padaryta per mus, visame kame garbinti Jo galią, visur stebėtis Jo išmintimi ir visur mylėti Jo gerumą.
Šis požiūris ir man pačiam labai patinka, nes jis atitinka Šventąjį Raštą ir atitinka profesiją tų, kurie, kartą mirę pasauliui per krikštą, buvo palaidoti kartu su Kristumi, kad, numarindami kūną, nuo šiol gyventų ir būtų vedami Jėzaus Dvasios, į kurio kūną buvo įskiepyti per tikėjimą. Be abejo, tai pamaldi ir palanki nuomonė, kuri atima iš mūsų visokią aroganciją, visą šlovę ir pasitikėjimą perkelia Kristui, kuri išvaiko iš mūsų žmonių ir demonų baimę, ir, nepasitikintiems savo pačių jėgomis, padaro mus stiprius bei drąsius Dieve! Mes mielai pritariame šiems dalykams net iki hiperbolių lygio.
Nes kai girdiu, kad žmogaus nuopelno tiek nėra, jog visi pamaldžių žmonių darbai tėra nuodėmės; kai girdiu, kad mūsų valia padaro ne daugiau nei molis puodžiaus rankose; kai girdiu, kad viskas, ką darome ar norime, yra suvedama į absoliučią būtinybę – tuomet mano protas susiduria su daugybe kliūčių. Pirma: kaip tiek daug kartų skaitome, kad šventieji, kupini gerų darbų, vykdė teisingumą, vaikščiojo teisiškai prieš Dievą, nenukrypo nei į dešinę, nei į kairę, jei viskas, ką jie darė (net ir būdami nepaprastai pamaldūs), yra nuodėmė, ir tokia nuodėmė, kad, jei nepadėtų Dievo gailestingumas, ji nutemptų į pragarą tą, už kurį mirė Kristus? Kaip tiek daug kartų girdime apie atlygį, jei apskritai nėra jokio nuopelno?
Kokiu veidu giriamas tų paklusnumas, kurie klauso Dievo įsakymų, ir smerkiama tų nepaklusnybė, kurie neklauso? Kodėl Šventajame Rašte taip dažnai minimas teismas, jei apskritai nevertinami jokie nuopelnai? Arba kodėl mes esame kviečiami stoti prieš teisėjo tribunolą, jei niekas mumyse nevyko iš mūsų laisvos valios, o viskas tik iš grynos būtinybės?
Sustabdo mane ir tokia mintis: kam reikalinga tiek pamokymų, tiek įsakymų, tiek grasinimų, tiek raginimų ir priekaištų, jei mes patys nieko nedarome, bet Dievas pagal savo nekintamą valią mumyse atlieka viską – ir norėjimą, ir įvykdymą? Jis nori, kad mes nuolat melstumėmės, budėtume, kovotume ir siektume amžinojo gyvenimo prizo. Kodėl Jis nori būti nuolat prašomas to, ką jau nusprendė duoti arba neduoti, ir negali pakeisti savo sprendimų, nes Pats yra nekintamas? Kodėl Jis liepia mums su tokiu vargu siekti to, ką nusprendė atiduoti veltui?
Mes esame slegiami, išmetami, išjuokiami, kankinami ir žudomi: taip mumyse kovoja Dievo malonė, taip ji nugalėjo, taip ji triumfuoja. Tokias baisias kančias ištveria kankinys, ir vis dėlto jam nepriskiriamas joks nuopelnas; atvirkščiai, sakoma, kad jis nusideda, atiduodamas savo kūną kankinimams dėl dangiško gyvenimo vilties. Bet kodėl gailestingiausias Dievas norėjo kankiniuose veikti būtent taip? Juk žmogus atrodytų žiaurus, jei tai, ką nusprendė atiduoti draugui veltui, atiduotų tik kankinęs jį iki nevilties.
Bet priėjus prie šios dieviškojo plano tamsos, galbūt mums bus liepta tiesiog pagarbinti tai, ko mums nelemta suprasti, kad žmogaus protas pasakytų: „Jis yra Viešpats, Jis gali daryti, ką nori, ir kadangi Jis iš prigimties yra pats geriausias, tai, ką Jis nori padaryti, negali nebūti geriausia.“ Ir visai įtikinamai skamba teiginys, kad Dievas mumyse vainikuoja savo dovanas, o savo geradarybę padaro mūsų atlygiu; ir tai, ką Jis mumyse padarė, Jis iš savo neatlygintino gerumo pasitikinčiam maloningai įskaito kaip nuopelną, būtiną amžinajam gyvenimui pasiekti.
Bet aš nežinau, kaip gali būti nuoseklūs tie, kurie, nors pamaldžiuose žmonėse be galo pabrėžia Dievo gailestingumą, tuo pačiu kitų atžvilgiu Jį padaro beveik žiauriu. Gerumą To, kuris mums įskaito savo gerus darbus, pamaldžios ausys dar kaip nors pakenčia; tačiau sunkiai paaiškinama, kaip gali būti teisinga (jau nekalbant apie gailestingumą), jog tuos, kuriuose Jis nepanoro nuveikti gero, Jis pasmerkia amžinoms kančioms, kai patys iš savęs jie negalėjo atlikti nieko gero, nes laisvosios valios jie apskritai neturi, arba, jei ir turi, tai ji tinka tik nusidėti.
Jei koks karalius padovanotų didžiulį atlygį tam, kuris nieko nepadarė kare, tuo tarpu kiti, kurie drąsiai kovėsi, negautų nieko daugiau nei savo įprastą algą, jis galbūt galėtų murmantiems kariams atsakyti: „Kokia jums skriauda, jei man patinka šiam žmogui būti dosniam veltui?“ Bet kaip galėtų jis atrodyti teisingas ir gailestingas, jeigu tą vadą, kurį aprūpino karo mašinomis, kariuomene, pinigais ir visokeriopa pagalba, po laimėto karo gausiai apdovanotų, o kitą, kurį be jokių priemonių ginkluotą ir neapsaugotą išmetė į karą, už nesėkmingą baigtį nubaustų?
Argi mirštantis karys neturėtų teisės pasakyti karaliui: „Kodėl mane baudi už tai, kas įvyko dėl tavo kaltės? Jei būtum mane taip pat aprūpinęs, aš lygiai taip pat būčiau nugalėjęs.“ Taip pat, jei šeimininkas suteiktų laisvę niekuo nenusipelniusiam tarnui, galbūt turėtų ką atsakyti kitiems murmantiems tarnams: „Iš jūsų niekas neatimama, jei esu jam maloningesnis, juk jūs gaunate savo dalį.“ Bet turbūt niekas neabejotų, kad žiaurus ir neteisingas yra tas šeimininkas, kuris luptų rimbais savo tarną vien todėl, kad šis yra mažesnio ūgio, ar jo nosis per ilga, ar apskritai nėra labai gražus.
Argi toks tarnas neturėtų teisės priekaištauti šeimininkui, kuris jį muša: „Kodėl aš kenčiu už tai, kas ne mano valioje?“ Ir šis priekaištas būtų dar teisingesnis, jeigu pačio šeimininko valioje būtų pakeisti to tarno fizinį trūkumą – taip, kaip Dievo valioje yra pakeisti mūsų valią; arba jeigu pats šeimininkas būtų suteikęs tarnui tą patį trūkumą, už kurį dabar jį baudžia, pavyzdžiui, nupjovęs nosį ar subjaurojęs veidą randais – panašiai kaip, pasak kai kurių nuomonės, Dievas pats mumyse veikia net ir visokį blogį.
Vėlgi, kalbant apie įsakymus: jei šeimininkas grandinėmis prirakintam tarnui girnose duotų daugybę nurodymų: eik ten, daryk tai, bėk ten, bėk atgal – ir baisiai grasintų, jei neįvykdys, bet taip jo ir neatrištų; o šiam negalint pajudėti, paimtų rimbą ir jį mirtinai sumuštų – argi neatrodytų, kad tarnas visiškai teisus laikydamas šeimininką pamišusiu arba žiauriu už tai, kad baudžia jį dėl dalykų, kurie nebuvo jo galioje?
Toliau, kai jie be saiko šlovina tikėjimą ir meilę Dievui, mes tai ramiai priimame, manydami, kad krikščionių gyvenimas, toks suterštas visokiais nusikaltimais, kyla ne iš kitur, o iš mūsų šalto ir apsnūdusio tikėjimo. Kai tikime Dievu tik žodžiais, plaukiojančiais lūpų paviršiuje, o juk pasak Pauliaus „širdimi tikima nuteisinimui“. Aš tikrai labai nesiginčysiu su tais, kurie viską suveda į tikėjimą kaip į šaltinį ir viršūnę, net jei man atrodo, kad tikėjimas gimsta iš meilės, o meilė atgimsta iš tikėjimo; bent jau meilė maitina tikėjimą, kaip lempoje šviesą maitina aliejus, juk daug mieliau pasitikime tuo, kurį karštai mylime. Ir netrūksta tokių, kurie tikėjimą laiko išganymo pradžia, o ne jo viršūne. Bet dėl to nesiginčysime.
Tačiau čia reikėjo saugotis, kad stengdamiesi išplėsti tikėjimo liaupses, mes nesunaikintume laisvosios valios, nes ją panaikinus aš nematau, kaip būtų galima paaiškinti Dievo teisingumo ir gailestingumo klausimą. Senovės mąstytojai, nerasdami išeities iš šių sunkumų, buvo priversti išrasti du dievus: vieną – Senojo Testamento, kurį norėjo matyti tik kaip teisingą, bet ne gerą; kitą – Naujojo Testamento, kurį norėjo matyti tik kaip gerą, bet ne teisingą. Jų bedievišką pramaną pakankamai demaskavo Tertulianas.
Manichėjus, kaip jau sakėme, išsigalvojo dvi prigimtis žmoguje: vieną, kuri negali nenusidėti, ir kitą, kuri negali nedaryti gero. Pelagijus, bijodamas dėl Dievo teisingumo, priskyrė laisvajai valiai daugiau nei reikėjo. Nuo jo netoli pabėgo ir tie, kurie tiek daug priskiria žmogaus valiai, kad per prigimtines jėgas ir moraliai gerus darbus jie esą galį nusipelnyti aukščiausią malonę, kuria mes nuteisinami. Man atrodo, kad pastarieji norėjo paskatinti žmogų stengtis, parodydami jam gerą išganymo viltį, lygiai kaip Kornelijus savo maldomis ir išmaldomis nusipelnė būti išmokytas Petro, o eunuchas – Pilypo.
Šventasis Augustinas, atkakliai ieškodamas Kristaus Pauliaus laiškuose, nusipelnė Jį rasti. Čia mes galime nuraminti tuos, kurie nepakenčia minties, jog žmogus gali padaryti ką nors gero, ko jis nebūtų skolingas Dievui: galime sakyti, kad visgi visas darbas priklauso Dievui, be kurio mes nieko nenuveiktume, o laisvosios valios įnašas yra labai mažas. Be to, net ir tas faktas, kad mes galime palenkti savo protą prie išganymo dalykų ir bendradarbiauti su malone, yra paties Dievo dovana.
Augustinas po kovos su Pelagijumi tapo mažiau palankus laisvajai valiai nei buvo anksčiau. Priešingai, Liuteris, anksčiau šiek tiek pripažinęs laisvąją valią, ginčo įkarštyje priėjo iki to, kad ją visiškai panaikino. Tačiau graikai, manau, priekaištavo Likurgui už tai, kad jis iš neapykantos girtuokliavimui liepė iškirsti visus vynuogynus, nors buvo galima, atvedus arčiau vandens šaltinius, girtuokliavimą išnaikinti, tačiau taip, kad vyno vartojimas visiškai nedingtų.
Mano nuomone, laisvąją valią buvo galima nustatyti taip, kad išvengtume to perdėto pasitikėjimo mūsų nuopelnais ir kitų trūkumų, kurių Liuteris nori išvengti, kartu išvengiant tų trūkumų, kuriuos mes čia aptarėme. Ir tada tos naudingos pusės, kuriomis Liuteris žavisi, nedingtų. Man atrodo, kad tai išsprendžia ta nuomonė, pagal kurią potraukį, kuriuo iš pradžių sužadinamas protas, visas priskiriama malonei; tik eigoje kažkiek paliekama ir žmogaus valiai, jei ji nepasitraukė nuo Dievo malonės.
Kadangi kiekviename dalyke yra trys dalys: pradžia, vystymasis ir pabaiga – jie dvi kraštutines dalis priskiria malonei, ir tik vystymosi etape pripažįsta laisvosios valios indėlį. Tačiau ir tai vyksta taip, kad tam pačiam nedalomam darbui kartu veikia dvi priežastys – Dievo malonė ir žmogaus valia. Ir visgi malonė yra pagrindinė priežastis, o valia – antrinė, kuri be pagrindinės negali nieko, tuo tarpu pagrindinė galėtų viską ir viena pati. Panašiai kaip ugnies prigimtinė jėga degina, bet pagrindinė priežastis yra Dievas, kuris veikia per ugnį ir kuris vienas pats galėtų tai padaryti, bet be kurio ugnis nieko negalėtų padaryti, jei jis nuo jos pasitrauktų.
Dėl tokio suderinimo išeina, kad žmogus visą savo išganymą priskiria dieviškajai malonei, nes tai, ką čia nuveikia laisvoji valia, yra labai menka, ir net tai, ką ji gali nuveikti, yra dovanota dieviškosios malonės, kuri iš pradžių sukūrė laisvąją valią, o paskui ją išlaisvino bei pagydė. Taip bus nuraminti (jei tik jie apskritai gali būti nuraminti) tie, kurie nepakenčia minties, jog žmoguje yra kažkas gero, ko jis nebūtų skolingas Dievui. Ir šitai jis yra skolingas, bet kitaip ir kitu pagrindu. Panašiai kaip palikimas, vienodai atitenkantis vaikams, nėra vadinamas „maloningu gerumu“, nes jis priklauso pagal bendrą įstatymą visiems. Bet jei kas nors buvo padovanota šiam ar tam viršijant bendrą teisę, tai vadinama dosnumu; ir vis dėlto už tą palikimą vaikai taip pat yra skolingi savo tėvams.
Pabandysime tai, ką sakome, paaiškinti palyginimais: žmogaus akis, nors ir visiškai sveika, tamsoje nieko nemato; o jeigu ji akla, nemato net ir šviesoje. Taip ir valia, nors ir laisva, nieko negali, jei nuo jos atsitraukia malonė. Ir vis dėlto, šviečiant šviesai, žmogus su sveikomis akimis gali jas užmerkti ir nebematyti, arba nusigręžti, kad nustotų matyti tai, ką galėjo matyti. O tas, kurio akys buvo apakintos kokio nors defekto, skolingas kur kas daugiau. Pirmiausia – savo Kūrėjui, o paskui – ir gydytojui.
Prieš nuopuolį akis buvo pakankamai sveika, tačiau per nuodėmę ji sugenda. Ką gi čia sau gali priskirti tas, kuris mato? Vis dėlto, jis gali kaltinti save, jei jis pats savo noru užmerkia ar nusuka akis. Priimkime ir kitą palyginimą: Tėvas pakelia dar vaikščioti nemokantį ir suklupusį kūdikį, kuris šiaip ne taip bando stotis. Tėvas parodo jam priešais padėtą obuolį. Vaikas džiūgauja ir nori bėgti, bet dėl kojų silpnumo tuoj vėl kristų, jei tėvas neištiestų rankos ir nepalaikytų bei nevestų jo žingsnių.
Taigi, vedamas tėvo, jis pasiekia obuolį, kurį tėvas mielai atiduoda jam į rankas kaip prizą už jo bėgimą. Vaikas nebūtų galėjęs atsistoti, jei tėvas jo nebūtų pakėlęs; jis nebūtų pamatęs obuolio, jei tėvas jo nebūtų parodęs; jis nebūtų galėjęs žengti nė žingsnio, jei tėvas nebūtų nuolat palaikęs jo silpnų kojų; jis nebūtų pasiekęs obuolio, jei tėvas nebūtų jam jo įdėjęs į rankas. Ką čia vaikas gali priskirti sau? Ir vis dėlto jis šį tą padarė, tačiau neturi kuo girtis dėl savo jėgų, nes už viską yra skolingas tėvui.
Laikykime, kad tai galioja ir santykiui su Dievu. Ką gi čia padaro vaikas? Jis deda pastangas atsistoti ir savo silpnus žingsnius pritaiko pagal tėvo vedimą, kiek tik gali. Tėvas galėjo jį tempti ir nenorintį, o vaikas galėjo atsisakyti ir priešintis, paniekinęs obuolį. Tėvas galėjo atiduoti obuolį be jokio bėgimo, bet Jis pasirinko tai padaryti būtent taip, nes tai labiau naudinga vaikui. Aš visiškai sutinku, kad mūsų pastangos amžinajam gyvenimui pasiekti yra kur kas mažesnės nei vaiko, kuris bėga tėvo vedamas.
Hiperbolių pavojus ir Erazmo išvada
Čia mes matome, kad laisvajai valiai palikta visai nedaug, tačiau kai kuriems net ir tai atrodo per daug. Jie nori, kad mumyse veiktų tik viena malonė, o mūsų protas visuose dalykuose tebūtų tik pasyvus kentėtojas, lyg Dievo Dvasios įrankis. Ir taip nė jokiu būdu gėris negalėtų būti vadinamas mūsų gėriu, nebent tiek, kiek dieviškas gerumas mums tai laisvai priskiria; esą malonė mumyse darbuojasi ne per laisvąją valią, bet laisvojoje valioje, lygiai kaip puodžius darbuojasi su moliu, o ne per molį. Iš kur tuomet kalbos apie vainiką ir atlygį?
Jie sako: Dievas vainikuoja savo dovanas mumyse, o savo geradarybę padaro mūsų atlygiu; tai, ką Jis mumyse nuveikė, Jis maloningai įskaito mūsų amžinosios karalystės daliai. Aš nematau, kaip jie apskritai gali kalbėti apie laisvąją valią, jei ji absoliučiai nieko neveikia. Juk jei jie sakytų, kad ji malonės vedama veikia tai, kas per ją veikiama, toks aiškinimas būtų paprastesnis. Panašiai kaip gamtotyrininkai aiškina, jog mūsų kūnas judesio šaltinį gauna iš sielos ir be sielos visiškai negalėtų judėti, tačiau kūnas ne tik pats juda, bet ir pajudina kitus dalykus ir, kaip darbo partneris, kviečiamas į šlovės bendrystę.
O jeigu Dievas mumyse veikia lygiai taip pat, kaip puodžius su moliu, ką apskritai galima mums priskirti, tiek dėl gėrio, tiek dėl blogio? Šiame kontekste man visai nesinori įtraukti į šį klausimą Jėzaus Kristaus sielos, kuri juk pati buvo Dievo Dvasios įrankis. Jei kūno silpnumas kliudo žmogui kažką nusipelnyti, juk ir Jis pats bijojo mirties, ir sakė: „Tebūnie ne mano, bet Tavo valia.“ Ir visgi jie patys pripažįsta, kad čia ir yra visų nuopelnų šaltinis – net ir tie, kurie atima bet kokį gero darbo nuopelną iš visų kitų šventųjų.
Kita vertus, tie, kurie neigia esant bet kokią laisvąją valią ir tvirtina, kad viskas vyksta iš absoliučios būtinybės, pripažįsta, jog Dievas visuose atlieka ne tik gerus, bet ir blogus darbus. Iš to logiškai išplaukia, kad, kaip žmogus niekaip negali būti vadinamas gerų darbų autoriumi, taip jokiu būdu negali būti vadinamas ir blogų darbų autoriumi.
Ši nuomonė akivaizdžiai priskiria Dievui žiaurumą ir neteisingumą, o tokios kalbos labai piktina pamaldžias ausis (juk Dievas nebūtų Dievas, jei Jam būtų galima priskirti bet kokį trūkumą ar netobulumą). Tačiau net ir tokiame neįtikinamame reikale šie žmonės turi ką atsakyti: „Dievas yra toks, jog tai, ką Jis daro, negali nebūti geriausia ir gražiausia. Jei žiūrėsi į visatos harmoniją, net ir tie dalykai, kurie patys savaime yra blogi, čia yra geri ir atspindi Dievo šlovę. Be to, joks kūrinys neturi teisės teisti Kūrėjo planų. Jis turi Jam visiškai atsiduoti visame kame – taip, kad jeigu Dievui patinka vieną ar kitą pasmerkti, žmogus neturėtų murmėti, bet priimti viską, kas Jam patinka, tvirtai tikėdamas, kad per Jį viskas atliekama geriausiu būdu ir kitaip nei puikiai vykti negali.“
Antraip, kas gi galėtų pakęsti žmogų, kuris Dievui priekaištautų: „Kodėl nepadarei manęs angelu?“ Argi Dievas neturėtų teisės jam atsakyti: „Įžūlusis, jei būčiau tave sukūręs varle, kokią tuomet turėtum teisę skųstis?“ Ir jei varlė Dievui priekaištautų: „Kodėl nesukūrei manęs povu su gražiomis plunksnomis?“, argi Jis jai teisingai neatsakytų: „Nedarėkingoji, aš galėjau tave sukurti grybu ar svogūnu, o dabar tu šokinėji, geri ir kvarksi.“ O jei bazilikas arba angis sakytų: „Kodėl mane sukūrei tokiu gyvūnu, kurio visi nekenčia, kuris visiems mirtinas, o ne avele?“, ką atsakytų Dievas? Galbūt pasakytų: „Man taip patiko, ir taip reikėjo visatos tvarkai ir grožiui. Vis dėlto tau nepadaryta jokia skriauda, kaip nepadaryta ir musėms, uodams bei kitiems vabzdžiams, iš kurių kiekvieną sukūriau taip, kad stebinčiajam jie yra tikras stebuklas. Voras nėra mažiau nuostabus ir gražus vien todėl, kad skiriasi nuo dramblio; priešingai, vore stebuklų dar daugiau nei dramblyje. Argi tau neužtenka, kad esi tobulas savo rūšies atstovas? Tau neduoti nuodai tam, kad žudytum, bet kad šiais ginklais gintumei save ir savo palikuonis, lygiai kaip jaučiams duoti ragai, liūtams nagai, vilkui dantys, žirgams kanopos. Kiekvienas gyvūnas turi savo paskirtį: arklys tempia nešulius, jautis aria žemę, asilas ir šuo padeda darbuose, avis duoda maistą ir drabužius žmogui, o tu tarnauji medicinai.“
Bet liaukimės protavę su tais, kurie neturi proto. Mes diskutuojame apie žmogų, kurį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą ir dėl kurio sukūrė visa kita. Matydami, kad vieni gimsta puikiausio sudėjimo, gabiausi, tarsi pačiai dorybei sukurti, o kiti – deformuotais kūnais, kitiems gresia baisios ligos; vienų protas toks bukas, kad beveik nesiskiria nuo bekalbių gyvūnų, o kiti netgi žiauresni už pačius gyvūnus; kiti gimsta su tokiais polinkiais į nusikaltimus, kad, regis, likimo jėgų jie tiesiog tempiami ta linkme; o dar kiti akivaizdžiai bepročiai ir apsėstieji – kaip mes paaiškinsime Dievo teisingumo ir gailestingumo klausimą čia?
Ar sakysime su Pauliumi: „O, gelme!“ ir pan.? Manau, kad taip daryti yra daug geriau, nei su bedievišku įžūlumu teisti Dievo sprendimus, kurie žmogui yra nesuvokiami. Tačiau bus daug sunkiau paaiškinti, kodėl Dievas vienus už Savo paties gerus darbus apdovanoja nemirtinga šlove, o kitus už Jo paties padarytus blogus darbus baudžia amžinomis kančiomis. Norėdami apginti šį paradoksą, jie turi pasitelkti daug kitų pagalbinių paradoksų, kad apsaugotų savo frontą nuo priešingos pusės atakų.
Jie be saiko išpučia gimtąją nuodėmę: sako, kad ji taip sugadino net pačias geriausias žmogaus prigimties jėgas, jog iš savęs žmogus nebegali nieko daugiau, kaip tik nepažinti ir nekęsti Dievo. Taip pat jie teigia, kad net ir nuteisintas per tikėjimo malonę žmogus negali atlikti jokio darbo, kuris nebūtų nuodėmė; ir pačią tą prigimtinę tendenciją nusidėti, kuri mumyse liko iš pirminių tėvų nuodėmės, jie patys nori vadinti nuodėme. Ji esą tokia neįveikiama, jog nėra jokio Dievo įsakymo, kurį žmogus, net nuteisintas per tikėjimą, galėtų išpildyti. Visų tų Dievo įsakymų esą tėra vienas tikslas – dar labiau išaukštinti Dievo malonę, teikiančią išganymą be jokių nuopelnų.
Man asmeniškai atrodo, kad tuo pat metu jie vienoje vietoje taip susiaurina Dievo gailestingumą, kad išplėstų kitoje. Tai primena, kai šeimininkas patiekia svečiams labai skurdžius pietus vien tam, kad vėliau vakarienė atrodytų kuo prašmatniausia; arba kai jie bando pamėgdžioti dailininkus, kurie, norėdami paveiksle sukurti šviesos įspūdį, patamsina tas vietas, kurios yra arčiausiai. Pirmiausia jie padaro Dievą beveik žiaurų, jei Jis dėl svetimos nuodėmės taip siaubingai baudžia visą žmonių giminę – ypač tuos, kurie atgailavo ir visą gyvenimą sunkiai išpirkinėjo savo kaltes.
Toliau, kai jie sako, kad netgi tie, kurie buvo nuteisinti per tikėjimą, nedaro nieko kito, tik nusideda – taip, kad mylėdami Dievą ir tikėdami Dievu mes vis tiek esame verti Dievo neapykantos, – ar jie tuo nepadaro Dievo malonės itin šykščia, jei ji žmogų nuteisina tik taip, kad jis vis dar yra pati nuodėmė? Be to, kai Dievas apkrauna žmogų tiek daug įsakymų, kurie neduoda jokios naudos, o tik verčia jį dar labiau nekęsti Dievo ir būti dar griežčiau pasmerktam, argi jie nepadaro Jo žiauresniu net už Dionisą, Sicilijos tironą, kuris specialiai įvedė daug įstatymų, puikiai žinodamas, kad dauguma žmonių be spaudimo jų nesilaikys? Iš pradžių jis žiūrėjo pro pirštus, o vėliau, kai pamatė, kad visi kažkuo nusižengė, pradėjo reikalauti bausmių, taip visus padarydamas nuo savęs priklausomais.
Bet net ir šio tirono įstatymai buvo tokie, kad norint juos buvo nesunku išlaikyti. Dabar aš nesigilinsiu į priežastis, kuriomis jie aiškina, jog visi Dievo įsakymai mums neįvykdomi (nes ne tai mes čia nagrinėjame), tik norėjau prabėgomis parodyti, kad šie žmonės, pernelyg stengdamiesi išplėsti malonę išganymo klausimuose, tose pačiose vietose ją tik aptemdo. Kai kurių jų teiginių tiesiog nematau kaip suderinamų. Pažeminę laisvąją valią jie moko, kad žmogus jau yra vedamas Kristaus Dvasios, kurios prigimtis nepakenčia bendrystės su nuodėme. Ir vis dėlto, tie patys žmonės tvirtina, kad net priėmęs malonę žmogus nieko kito nedaro, tik nusideda.
Atrodo, kad Liuteris mėgaujasi tokio pobūdžio hiperbolėmis, idant kitų žmonių hiperboles – kaip sakoma – kaip kietą mazgą išmuštų kietu pleištu. Kai kurių žmonių arogancija pasiekė tokią hiperbolę, kad jie pardavinėjo ne tik savo pačių, bet ir visų šventųjų nuopelnus. O kokie gi buvo tie darbai? Giesmės, psalmių murmėjimas, žuvies valgymas, pasninkai, drabužiai, titulai.
Liuteris tą vinį išmušė taip tvirtai, kad pasakė, jog šventieji apskritai neturėjo jokių nuopelnų; kad visi pamaldžiausių žmonių darbai buvo nuodėmės, galinčios atnešti amžinąjį pasmerkimą, jei nepadėtų tikėjimas ir Dievo gailestingumas. Panašiai kita pusė krovėsi didžiulius pelnus iš išpažinčių ir satisfakcijų, kuriomis nepaprastai supainiojo žmonių sąžines, taip pat iš skaistyklos, apie kurią skelbė visokius paradoksus.
Priešinga pusė šią ydas taisė teigdama, kad išpažintis yra šėtono pramanas (kurie kalbėjo kukliau – sakė, jog jos reikalauti negalima); kad nuodėmių atlyginimui nereikia jokios satisfakcijos, nes Kristus sumokėjo už visų nuodėmes; ir galiausiai, kad skaistyklos apskritai nėra. Lygiai taip pat viena pusė sako, kad net vienuolyno viršininko nurodymai įpareigoja žmogų po pragaro bausme ir nedvejoja žadėti amžinojo gyvenimo, jei kas jiems paklus; priešinga pusė šią hiperbolę taiso sakydama, kad visi popiežių, susirinkimų ir vyskupų nutarimai yra eretiški ir antikristiški. Viena pusė išaukštino popiežiaus valdžią „visiškai hiperboliškai“, kita apie popiežių skelbia tokius dalykus, kurių net nedrįsčiau pakartoti. Vėlgi viena pusė sako, kad vienuolių ir kunigų įžadai įpareigoja žmogų pragaro bausmei ir tai visam laikui, kita sako, kad tokie įžadai yra absoliučiai bedieviški ir jų negalima duoti, o jei priėmei – negalima laikytis.
Taigi iš tokių hiperbolių susidūrimo gimsta šie žaibai ir griausmai, kurie dabar drebina pasaulį. Bet jei abi pusės ir toliau atkakliai gins savo hiperboles, matau tokią kovą tarp jų, kokia buvo tarp Achilo ir Hektoro, kuriuos – kadangi abu buvo vienodai aršūs – sugebėjo išskirti tik mirtis. Ir kasdienėje kalboje sakoma: kad ištiesintum lenktą lazdą, ją reikia sulenkti į priešingą pusę; galbūt tai geras patarimas taisant charakterį, bet ar jis priimtinas doktrinose – nežinau.
Ragindamas arba atkalbinėdamas matau, kad kartais yra vietos hiperbolėms. Pavyzdžiui, norėdamas įkvėpti pasitikėjimo baugščiam žmogui, tu visai tinkamai pasakysi: „Nebijok, Dievas viską kalbės ir darys tavyje.“ Norėdamas pažaboti žmogaus bedievišką aroganciją, galbūt visai naudingai pasakysi, kad žmogus nėra niekas kita, tik nuodėmė; o tiems, kurie reikalauja, kad jų dogmos būtų sulygintos su kanoniniais Raštais, tu naudingai pasakysi, kad žmogus nėra niekas kita, tik melas. Tačiau, kai ieškant tiesos iškeliamos aksiomos, nemanau, kad reikėtų naudotis tokio pobūdžio paradoksais, kurie nedaug tesiskiria nuo mįslių. Man pačiam visame tame patinka saikas. Pelagijui atrodė, kad laisvajai valiai jis priskiria daugiau nei pakankamai, Skotas jai priskyrė per akis.
Liuteris iš pradžių valią apžalojo tik nukirsdamas dešinę ranką, bet greitai nepasitenkinęs ir tuo, galutinai laisvąją valią perpjovė ir visiškai pašalino. Man patinka nuomonė tų, kurie kažkiek priskiria laisvajai valiai, o malonei – didžiąją dalį. Juk nereikėjo arogancijos Scilės vengti taip, kad būtum įmestas į nevilties ir abejingumo Charibdę; nereikėjo išnarinto sąnario gydyti sukant jį į priešingą pusę, bet jį reikėjo grąžinti į jo tikrąją vietą. Ir nereikėjo taip pulti priešo iš priekio, kad iš neatsargumo gautum smūgį į nugarą.
Toks nuosaikumas leis egzistuoti geriems darbams, tegul ir netobuliems, bet dėl jų žmogus negalės nieko sau arogantiškai priskirti; bus šioks toks nuopelnas, tačiau jo visuma priklausys Dievui. Mirtingųjų gyvenime ir taip yra pakankamai silpnumo, ydų ir nusikaltimų, tad, jeigu kiekvienas norės atidžiai pažvelgti į save, lengvai nuleis sparnus, net ir be mūsų teigimo, kad žmogus, net nuteisintas, yra ne kas kita, o tik nuodėmė – ypač kai Kristus atgimusįjį, o Paulius – naująjį kūrinį, taip pat vadina.
Kodėl, paklausi, kažkas paliekama laisvajai valiai? Tam, kad būtų ką teisingai inkriminuoti nedorėliams, kurie savo noru atsisakė Dievo malonės; kad nuo Dievo būtų atmestas kaltinimas žiaurumu ir neteisybe; kad iš mūsų būtų atimta neviltis; kad būtų pašalintas netikras saugumas; ir kad būtume skatinami stengtis. Dėl šių priežasčių laisvąją valią pripažįsta beveik visi, tačiau ji yra neveiksminga be nuolatinės Dievo malonės, idant nieko neprisiskirtume sau. Kažkas gali pasakyti: kokia prasmė iš laisvosios valios, jei ji nieko negali įvykdyti? Aš atsakau: kokia prasmė iš viso žmogaus, jei Dievas jame veikia lygiai taip pat, kaip puodžius molyje arba kaip galėtų veikti ir akmenyje?
Taigi, jei jau pakankamai įrodyta, kad ši tema yra tokia, jog pamaldumo labui neverta per daug giliai jos narplioti, ypač prie neišmanančiųjų; jei parodėme, kad ši mūsų nuomonė yra remiama gausesniais ir aiškesniais Šventojo Rašto liudijimais nei priešingoji; jei aišku, kad Šventasis Raštas daugelyje vietų yra arba neaiškus dėl perkeltinių prasmių, arba iš pirmo žvilgsnio netgi prieštarauja pats sau, ir todėl kartais, nori nenori, tenka atsitraukti nuo tiesioginių žodžių bei raidės ir, pasitelkus aiškinimą, sušvelninti prasmę; pagaliau, jei parodyta, kiek nepatogumų (jau nekalbant apie absurdus) kyla, jeigu laisvoji valia iš esmės panaikinama; jei tapo aišku, kad priėmus mano išdėstytą požiūrį nieko neprarandama iš tų dalykų, kuriuos Liuteris pamaldžiai ir krikščioniškai dėstė apie didžiausią meilę Dievui, apie atsisakymą pasikliauti mūsų pačių nuopelnais, darbais ir jėgomis, apie visišką pasitikėjimo perkėlimą į Dievą ir Jo pažadus – tuomet dabar norėčiau, kad skaitytojas pasvertų: ar jis mano, jog teisinga būtų, pasmerkus tiek daugybės Bažnyčios mokytojų nuomonę, kurią patvirtino šimtmečių ir tautų sutarimas, priimti kelis paradoksus, dėl kurių dabar audrinamas krikščioniškas pasaulis?
Jei tai tiesa, atvirai prisipažįstu savo proto lėtumą, kadangi aš to nesuprantu. Tikrai žinau viena: aš nesipriešinu tiesai ir iš visos širdies palaikau tikrą evangelinę laisvę bei bjauriuosi viskuo, kas prieštarauja evangelijai. Ir aš čia (kaip ir sakiau) nesu teisėjas, o tik diskutuotojas. Vis dėlto galiu nuoširdžiai patvirtinti, kad diskutuodamas laikiausi tokio pat sąžiningumo, kokio senovėje buvo reikalaujama iš prisiekusiųjų teisėjų nagrinėjant bylas dėl gyvybės. Net ir man, senam, nebus nei gėda, nei gaila mokytis iš jaunuolio, jei jis su evangeliniu romumu pamokys aiškesnių dalykų.
Čia išgirsiu, gerai žinau: „Tegul Erazmas išmoksta Kristaus ir tegul atsisveikina su žmogiška išmintimi; šito nesupranta niekas, išskyrus tuos, kurie turi Dievo Dvasią.“ Jei aš iki šiol nesuprantu, kas yra Kristus, vadinasi, lig šiol labai toli buvau nuklydęs nuo tikslo. Nors mielai sužinočiau, kokią Dvasią turėjo tiek mokytojų ir krikščioniškų tautų (nes tikėtina, kad tauta manė taip pat, kaip mokė vyskupai) jau tūkstantį tris šimtus metų, kurie to nesuprato? AŠ PALYGINAU, teismas tebūna kitų.
Deziderijaus Erazmo Roterdamiečio traktato arba palyginimo apie laisvąją valią pabaiga.