„Vokiškoji teologija (angl. Theologia Germanica, vok. Theologia Deutsch) yra vienas reikšmingiausių XIV a. vėlyvosios vokiečių mistikos tekstų, parašytas anoniminio Frankfurto dvasininko. Tai nedidelės apimties, bet didelės įtakos veikalas, kuriame aiškinamas žmogaus santykis su Dievu, vidinės valios perkeitimas ir dvasinio gyvenimo tikslas. Autorius nesiekia kurti sisteminės teologijos, o pateikia praktinius patarimus, kaip žmogus gali atsisakyti savanaudiškų polinkių ir gyventi taip, kad jo valia būtų suderinta su dieviškąja. Šis tekstas išliko keliuose rankraščiuose, o jo paprastumas ir aiškumas lėmė, kad jis buvo skaitomas tiek vienuolynuose, tiek pasauliečių bendruomenėse.
Veikalas tapo ypač žinomas XVI a., kai jį atrado ir išleido Martynas Liuteris. Reformacijos kontekste jis matė šiame tekste autentišką krikščioniškos dvasios liudijimą, todėl laikė jį itin vertingu. Liuterio leidimas paskatino platesnį susidomėjimą, o pats tekstas pradėtas vertinti kaip vienas iš svarbiausių vokiečių dvasinės literatūros kūrinių. Nors autorius liko anonimas, jo mintys darė įtaką įvairioms krikščioniškosios mistikos kryptims ir vėlesniems dvasiniams judėjimams.
Nors veikalas viduramžiais nebuvo oficialiai pasmerktas, Bažnyčia į jį žiūrėjo atsargiai dėl ryškių vidinės mistikos akcentų ir artimumo begardų bei kitų įtartinų dvasinių judėjimų idėjoms. Situacija pasikeitė XVI a., kai Martynas Liuteris išleido tekstą ir pavadino jį vienu svarbiausių krikščioniškosios teologijos liudijimų, todėl kūrinys imtas sieti su reformacijos kryptimis. Dėl šios priežasties 1612 m. „Vokiškoji teologija“ buvo įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą, nes manyta, kad jos mokymas gali skatinti pernelyg individualistinį tikėjimo supratimą ir silpninti sakramentinę struktūrą. Draudimas galiojo iki pat 1966 m., kai buvo panaikintas visas draudžiamų knygų indeksas.
Istorinis kontekstas ir autoriaus aplinka
XIV a. Vokietijoje klestėjo įvairios mistinės tradicijos, tarp jų dominikonų ir begardų dvasiniai judėjimai. Šios kryptys pabrėžė vidinį žmogaus santykį su Dievu, asmeninę maldą ir nuolatinį savęs perkeitimą. „Vokiškoji teologija“ atsirado būtent šioje aplinkoje, todėl joje juntama tiek Meisterio Eckharto, tiek kitų vokiečių mistikų įtaka. Autorius, dažnai vadinamas „Frankfurto kunigu“, rašė aiškiai ir praktiškai, vengdamas sudėtingų scholastinių konstrukcijų. Dėl to tekstas tapo prieinamas platesniam skaitytojų ratui.
Veikalas nebuvo skirtas akademinei auditorijai. Jis labiau primena dvasinį vadovą, kuriame aiškinama, kaip žmogus gali atsisakyti savanaudiškos valios ir gyventi taip, kad Dievo valia taptų jo gyvenimo pagrindu. Ši mintis buvo svarbi tiek viduramžių mistikams, tiek vėlesniems reformacijos veikėjams, kurie ieškojo paprasto ir aiškaus dvasinio mokymo.
Pagrindinės temos ir teologinės idėjos
Tekste nuolat pabrėžiama, kad žmogaus valia turi būti suderinta su Dievo valia. Autorius aiškina, kad tikrasis nuolankumas atsiranda tada, kai žmogus atsisako savęs kaip atskiro centro ir leidžia Dievui veikti per jį. Ši mintis nėra abstrakti – ji pateikiama kaip praktinis kelias, kuriuo gali eiti kiekvienas tikintysis. Autorius teigia, kad žmogaus vidiniai konfliktai kyla iš savanaudiškų troškimų, o dvasinė ramybė pasiekiama tik tada, kai šie troškimai atpažįstami ir įveikiami.
Kita svarbi tema – Kristaus pavyzdys. Autorius nuolat grįžta prie minties, kad tikrasis krikščionio gyvenimas yra Kristaus gyvenimo sekimas. Tai reiškia ne tik moralinį elgesį, bet ir vidinį perkeitimą, kuriame žmogus mokosi atsisakyti savo valios. Ši idėja glaudžiai susijusi su viduramžių mistikos tradicija, kurioje Kristaus nuolankumas buvo laikomas dvasinio gyvenimo pagrindu.
Teksto struktūra ir praktinis pobūdis
„Vokiškoji teologija“ susideda iš trumpų skyrių, kuriuose nagrinėjamos konkrečios dvasinio gyvenimo temos. Autorius vengia sudėtingų teologinių terminų ir rašo taip, kad tekstas būtų suprantamas ir paprastam skaitytojui. Dėl šios priežasties veikalas ilgainiui tapo vienu iš populiariausių vokiečių dvasinių tekstų. Jo aiškumas ir praktiškumas lėmė, kad jis buvo naudojamas tiek vienuolynuose, tiek pasauliečių maldos grupėse.
Tekstas taip pat pasižymi nuoseklumu. Autorius nuolat grįžta prie pagrindinės minties – žmogaus valios suderinimo su Dievo valia. Ši idėja pateikiama įvairiais aspektais, todėl skaitytojas gali ją suprasti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Veikalas nėra skirtas vienkartiniam perskaitymui – jis labiau primena meditacinį tekstą, prie kurio galima grįžti.
Vokiškoji teologija
Apie tai, kas tobulai, ir tai, kas iš dalies; ir kaip tai, kas iš dalies, išnyks, atėjus tam, kas tobula.
I SKYRIUS
Apie tai, kas tobula, ir tai, kas iš dalies, ir kaip tai, kas iš dalies, išnyksta, atėjus tam, kas tobula.
Šv. Paulius sako: „Kai ateis tai, kas tobula, tuomet tai, kas iš dalies, išnyks.“Dabar atkreipkite dėmesį, kas yra „tai, kas tobula“, ir „tai, kas iš dalies“.
„Tai, kas tobula“ yra Būtybė, kuri viską apėmė ir įtraukė savyje bei savo substancijoje, ir be kurios, ir šalia kurios nėra jokios tikros substancijos, ir kurioje visi dalykai turi savo substanciją. Nes Ji yra visų dalykų substancija, ir savaime yra nekintanti bei nejudanti, o keičia ir judina viską kita. Bet „tai, kas iš dalies“, arba netobula, yra tai, ko šaltinis yra Tobulybėje, arba kas kyla iš jos; taip kaip švytėjimas ar matomas pavidalas išplaukia iš saulės ar žvakės ir atrodo esąs kažkoks, toks ar anoks. Ir tai vadinama kūriniu; ir iš visų šių „dalykų, kurie yra iš dalies“, nė vienas nėra Tobulas. Taip pat ir Tobulybė nėra nė vienas iš dalykų, kurie yra iš dalies. Dalykus, kurie yra iš dalies, galima suvokti, pažinti ir išreikšti; bet Tobulybės negali suvokti, pažinti ar išreikšti joks kūrinys kaip kūrinys. Todėl mes nesuteikiame vardo Tobulybei, nes Ji nėra nė vienas iš šių dalykų. Kūrinys kaip kūrinys negali Jos pažinti ar suvokti, pavadinti ar įsivaizduoti.
„Dabar, kai ateis tai, kas tobula, tuomet tai, kas iš dalies, išnyks.“ Bet kada Ji ateina? Aš sakau: kai tiek, kiek įmanoma, siela Ją pažįsta, pajunta ir paragauja. Nes trūkumas glūdi visiškai mumyse, o ne Joje. Panašiai ir saulė apšviečia visą pasaulį, ir yra taip pat arti vieno, kaip ir kito, tačiau aklas žmogus jos nemato; bet kaltė dėl to tenka aklam žmogui, o ne saulei. Ir kaip saulė negali paslėpti savo šviesumo, bet privalo teikti šviesą žemei (nes dangus iš tiesų semia savo šviesą ir šilumą iš kito šaltinio), taip ir Dievas, kuris yra aukščiausias Gėris, nenori slėptis nė nuo vieno, kur tik randa pamaldžią sielą, kuri yra visiškai apvalyta nuo visų kūrinių. Nes kokiu mastu mes nusimetame kūrinį, tokiu pat mastu galime apsivilkti Kūrėju; nei daugiau, nei mažiau. Nes jei mano akis nori ką nors pamatyti, ji turi būti vieniša, arba kitaip tariant, būti apvalyta nuo visų kitų dalykų; ir kur įeina šiluma ir šviesa, šaltis ir tamsa neišvengiamai turi pasitraukti; kitaip būti negali.
Bet kas nors galėtų pasakyti: „Dabar, kadangi Tobulybės negali pažinti ar suvokti joks kūrinys, o siela yra kūrinys, kaip siela gali Ją pažinti?“ Atsakymas: Štai kodėl mes sakome „siela kaip kūrinys“. Mes turime omenyje, kad tai neįmanoma kūriniui dėl jo kūriniškos prigimties ir savybių, dėl kurių jis sako „Aš“ ir „sau“. Nes kokiame kūrinyje bus pažinta Tobulybė, jame kūrinio prigimtis, savybės, Aš, Pats ir panašiai, visi turi būti prarasti ir išnykti. Tai yra Šv. Pauliaus posakio prasmė: „Kai ateis tai, kas tobula“ (tai yra, kai Jis bus pažintas), „tuomet tai, kas iš dalies“ (būtent kūrinio prigimtis, savybės, Aš, Pats, Mano) bus niekinama ir laikoma niekuo. Kol mes daug galvojame apie šiuos dalykus, prisirišame prie jų su meile, džiaugsmu, malonumu ar troškimu, tol Tobulybė lieka mums nežinoma.
Bet dar galima būtų pasakyti: „Tu sakai, be Tobulybės nėra jokios substancijos, bet vėl sakai, kad kažkas iš Jos išplaukia: ar tai, kas iš jos išplaukė, nėra kažkas šalia Jos?“ Atsakymas: Štai kodėl mes sakome, kad šalia jos arba be jos nėra tikros substancijos. Tai, kas iš Jos išplaukė, nėra jokia tikra substancija, ir neturi jokios substancijos, išskyrus Tobulybėje, bet yra atsitiktinumas, arba švytėjimas, arba matomas pavidalas, kuris nėra substancija, ir neturi jokios substancijos, išskyrus ugnyje, iš kurios išplaukė švytėjimas, pavyzdžiui, saulėje ar žvakėje.
Apie tai, kas yra Nuodėmė, ir kaip mes neturime prisiimti jokio gero Dalyko, matydami, kad jis priklauso vien tikrajam Gėriui.
II SKYRIUS
Apie tai, kas yra Nuodėmė, ir kaip mes neturime prisiimti jokio gero Dalyko, matydami, kad jis priklauso vien tikrajam Gėriui.
Šventasis Raštas, Tikėjimas ir Tiesa sako, kad Nuodėmė nėra niekas kita, kaip tik tai, kad kūrinys nusigręžia nuo nekintančio Gėrio ir atsigręžia į kintantį; tai yra, jis nusigręžia nuo Tobulybės į „tai, kas yra iš dalies“ ir netobula, o dažniausiai į save. Dabar atkreipkite dėmesį: kai kūrinys savinasi sau ką nors gero, pavyzdžiui, substanciją, gyvenimą, žinias, galią ir trumpai tariant, viską, ką vadintume gera, tartum tai būtų jis pats, ar jis tai turėtų, ar tai būtų jis pats, ar tai iš jo kiltų, – kaskart, kai tai nutinka, kūrinys nuklysta nuo kelio. Ką gi dar padarė velnias, ar koks buvo jo klystkelis ir jo nuopuolis, jei ne tai, kad jis reikalavo sau taip pat būti kažkuo ir norėjo, kad kažkas būtų jo, ir kažkas jam priklausytų? Šis reikalavimas ir jo Aš, Man ir Mano, tai buvo jo klystkelis ir nuopuolis. Taip yra ir iki šių dienų.
Kaip Žmogaus Nuopuolis ir klystkelis turi būti ištaisytas, kaip ir Adomo Nuopuolis.
III SKYRIUS
Kaip Žmogaus Nuopuolis ir klystkelis turi būti ištaisytas, kaip ir Adomo Nuopuolis.
Ką gi kitą padarė Adomas, jei ne šį patį dalyką? Sakoma, kad Adomas pražuvo arba puolė, nes suvalgė obuolį. Aš sakau, kad taip nutiko dėl to, jog jis savinosi sau kažką ir dėl savo Aš, Mano, Man ir panašiai. Jei jis būtų suvalgęs septynis obuolius, bet niekada nesavinęsis sau nieko, jis nebūtų puolęs: bet vos tik jis pavadino kažką savo, jis puolė, ir būtų puolęs, net jei niekada nebūtų palietęs obuolio. Žiūrėk! Aš puolęs šimtą kartų dažniau ir giliau, ir klaidžiojęs šimtą kartų toliau nei Adomas; ir visa žmonija negalėtų ištaisyti jo nuopuolio ar sugrąžinti jo iš klystkelių. Bet kaip bus ištaisytas mano nuopuolis? Jis turi būti išgydytas taip, kaip buvo išgydytas Adomo nuopuolis, ir tuo pačiu būdu. Kieno, ir kokiu būdu šis gydymas buvo atliktas? Atkreipkite dėmesį į tai: žmogus negalėjo be Dievo, o Dievas neturėjo be žmogaus. Todėl Dievas priėmė žmogiškąją prigimtį arba žmogystę ir tapo žmogumi, o žmogus tapo dievišku. Taip buvo atliktas gydymas. Taip pat turi būti išgydytas ir mano nuopuolis. Aš negaliu atlikti darbo be Dievo, o Dievas negali ar nenori be manęs; nes jei tai turi būti įvykdyta, manyje taip pat Dievas turi tapti žmogumi; taip, kad Dievas turi paimti sau viską, kas yra manyje, viduje ir išorėje, kad manyje neliktų nieko, kas priešintųsi Dievui ar trukdytų Jo Darbui. Dabar, jei Dievas paimtų sau visus žmones, esančius pasaulyje, ar kada nors buvusius, ir taptų juose žmogumi, o jie taptų Jame dieviškais, ir šis darbas nebūtų atliktas manyje, mano nuopuolis ir mano klaidžiojimas niekada nebūtų ištaisytas, nebent jis būtų atliktas ir manyje. Ir šiame sugrąžinime ir gydyme, aš negaliu, ar neturiu, ar nedarysiu nieko nuo savęs, bet tiesiog visiškai pasiduosiu Dievui, kad tik Jis vienas galėtų daryti visus dalykus manyje ir dirbti, ir aš galėčiau iškęsti Jį ir visus Jo darbus ir Jo dieviškąją valią. Ir dėl to, kad aš to nedarysiu, bet laikysiu save savo, ir sakysiu „Aš“, „Mano“, „Man“ ir panašiai, Dievui trukdoma, kad Jis negali atlikti Savo darbo manyje viename ir be trukdžių; dėl šios priežasties mano nuopuolis ir mano klaidžiojimas lieka neišgydyti. Žiūrėk! visa tai kyla iš to, kad aš reikalauju sau kažko.
Kaip Žmogus, kai jis prisiima bet kokį gerą Dalyką, puola, ir paliečia Dievą Jo Garbėje.
IV SKYRIUS
Kaip Žmogus, kai jis prisiima bet kokį gerą Dalyką, puola, ir paliečia Dievą Jo Garbėje.
Dievas sako: „Aš atiduodu savo šlovę kitam.“Tai reiškia, kad garbė, gyrimas ir šlovė priklauso tik Dievui. Bet dabar, jei aš vadinu bet kurį gerą dalyką savo, tarsi aš toks būčiau, ar pats turėčiau galios, ar daryčiau, ar žinočiau ką nors, ar tartum kas nors būtų mano, ar iš manęs, ar priklausytų man, ar būtų man skolinga ir panašiai, aš prisiimu sau dalį garbės ir šlovės, ir darau du blogus dalykus: Pirma, aš puolu ir klaidžioju, kaip jau minėta: Antra, aš paliečiu Dievo Garbę ir prisiimu sau tai, kas priklauso tik Dievui. Nes visa, kas turi būti vadinama gera, priklauso vien tikrajai amžinajai Gėrio esybei, kuri yra tik Dievas, ir kas Ją pasisavina, daro neteisybę ir yra prieš Dievą.
Kaip turime suprasti Tą Posakį, kad turime tapti be Valios, Išminties, Meilės, Troškimo, Žinojimo ir pan.
V SKYRIUS
Kaip turime suprasti Tą Posakį, kad turime tapti be Valios, Išminties, Meilės, Troškimo, Žinojimo ir pan.
Tam tikri žmonės sako, kad mes turime būti be valios, išminties, meilės, troškimo, žinojimo ir panašių dalykų. Tuo nesakoma, kad žmoguje neturi būti jokio pažinimo, ir kad jis neturi mylėti Dievo, netrokšti Jo ir neilgėti Jo, negarbinti Jo; nes tai būtų didelis praradimas, ir žmogus būtų kaip žvėrys ir kaip gyvuliai, kurie neturi proto. Bet tai reiškia, kad žmogaus pažinimas turi būti toks aiškus ir tobulas, kad jis iš tiesų pripažintų, jog pats savyje neturi ir negali padaryti jokio gero dalyko, ir kad nei jo žinojimas, išmintis ir menas, nei jo valia, meilė ir geri darbai nekyla iš jo paties, nei yra iš žmogaus, nei iš jokio kūrinio, bet kad visa tai yra iš amžinojo Dievo, iš kurio visa tai kyla. Kaip Pats Kristus sako: „Be Manęs jūs nieko negalite padaryti.“Šv. Paulius taip pat sako: „Ką turi, ko nebūtum gavęs?“Tarsi sakant – nieko. „O jei gavai, ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?“ Ir vėl jis sako: „Ne todėl, kad patys iš savęs būtume tinkami ką nors sumąstyti kaip iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo.“Dabar, kai žmogus tinkamai suvokia šiuos dalykus savyje, jis ir kūrinys atsilieka, ir jis nieko nevadiną savo paties, ir kuo mažiau jis prisiima šį žinojimą sau, tuo tobulesnis jis tampa. Taip pat yra ir su valia, meile, troškimu ir panašiai. Nes kuo mažiau mes vadiname šiuos dalykus savais, tuo tobulesni, kilnesni ir dieviškesni jie tampa, ir kuo labiau mes juos laikome savais, tuo niekingesni, nešvaresni ir netobulesni jie tampa.
Žiūrėkite, šitaip turime atmesti nuo savęs visus dalykus, ir nusirengti jais; privalome susilaikyti nuo to, kad prisiimtume ką nors sau. Kai tai padarysime, turėsime patį geriausią, pilniausią, aiškiausią ir kilniausią žinojimą, kokį žmogus gali turėti, o taip pat kilniausią ir gryniausią meilę, valią ir troškimą; nes tada jie bus visiškai iš Dievo. Kur kas geriau, kad jie būtų Dievo nei kūrinio. Dabar tai, kad aš priskiriu ką nors gero sau, tarsi aš būčiau, ar padaryčiau, ar žinočiau, ar galėčiau atlikti ką nors gero, ar tai būtų mano, visa tai yra nuodėmė ir kvailystė. Nes jei aš teisingai žinočiau tiesą, aš taip pat žinočiau, kad aš nesu tas geras dalykas ir kad jis nėra mano, nei iš manęs, ir kad aš jo nežinau, ir negaliu jo padaryti, ir panašiai. Jei tai įvyktų, aš neišvengiamai nustočiau vadinti ką nors savo.
Geriau, kad Dievas ar Jo darbai būtų žinomi, kiek įmanoma, ir mylimi, garbinami, šlovinami ir t.t., ir net jei žmogus tuščiai įsivaizduoja, kad myli ar šlovina Dievą, nei kad Dievas liktų visiškai nešlovinamas, nemylimas, negarbintas ir nežinomas. Nes kai tuščia vaizduotė ir nežinojimas paverčiami tiesos supratimu ir žinojimu, reikalavimas ko nors kaip savęs nutrūks pats savaime. Tada žmogus sako: „Žiūrėkite! Aš, vargšas kvailys, įsivaizdavau, kad tai aš, bet žiūrėkite! Tai yra ir buvo iš tiesų Dievas!“
Kaip tai, kas yra Geriausia ir Kilniausia, taip pat turi būti mūsų Mylima Labiau už Visus Dalykus, vien todėl, kad Tai yra Geriausia.
VI SKYRIUS
Kaip tai, kas yra Geriausia ir Kilniausia, taip pat turi būti mūsų Mylima Labiau už Visus Dalykus, vien todėl, kad Tai yra Geriausia.
Meistras, vardu Boecijus, sako: „Tai iš nuodėmės, kad mes nemylime to, kas Geriausia.“ Jis pasakė tiesą. Tai, kas geriausia, turėtų būti mums brangiausia iš visų dalykų; ir meilėje tam neturėtų būti atsižvelgiama į naudingumą ar nenaudingumą, naudą ar žalą, pelną ar nuostolį, garbę ar negarbę, gyrimą ar kaltinimą ar ką nors panašaus; bet tai, kas iš tiesų yra kilniausia ir geriausia iš visų dalykų, taip pat turėtų būti brangiausia iš visų dalykų, ir dėl jokios kitos priežasties, tik todėl, kad tai kilniausia ir geriausia.
Šiuo būdu žmogus gali sutvarkyti savo gyvenimą iš vidaus ir išorės. Jo išorinis gyvenimas: nes tarp kūrinių vienas yra geresnis už kitą, atsižvelgiant į tai, kaip Amžinasis Gėris pasireiškia ir veikia daugiau viename nei kitame. Dabar tas kūrinys, kuriame Amžinasis Gėris labiausiai pasireiškia, šviečia, veikia, yra labiausiai žinomas ir mylimas, yra geriausias, o tas, kuriame Amžinasis Gėris mažiausiai pasireiškia, yra mažiausiai geras iš visų kūrinių. Todėl, kai turime reikalų su kūriniais, bendraujame su jais ir atkreipiame dėmesį į jų įvairias savybes, geriausi kūriniai mums visada turi būti brangiausi, ir mes turime prie jų prisirišti, su jais susivienyti, ypač su tais, kuriuos priskiriame Dievui, kaip Priklausančius Jam ar dieviškus, tokiais kaip išmintis, tiesa, gerumas, taika, meilė, teisingumas ir panašūs. Taip sutvarkysime savo išorinį žmogų, o viso, kas priešinga šioms dorybėms, privalome vengti ir bėgti.
Bet jei mūsų vidinis žmogus padarytų šuolį ir įšoktų į Tobulybę, mes atrastume ir paragautume, kad Tobulybė yra be saiko, skaičiaus ar pabaigos, geresnė ir kilnesnė už visa tai, kas netobula ir iš dalies, ir Amžinybė viršija laikiną ar trumpalaikį, o šaltinis – visa tai, kas iš jo išplaukia ar kada nors gali išplaukti. Taip tai, kas netobula ir iš dalies, taptų beskonis ir mums būtų kaip niekas. Būkite tikri dėl to: Viskas, ką mes pasakėme, turi įvykti, jei norime mylėti tai, kas kilniausia, aukščiausia ir geriausia.
Apie Dvasios Akis, Kuriosiomis Žmogus žvelgia į Amžinybę ir į Laiką, ir Kaip viena jų Veikloje trukdo kitai.
VII SKYRIUS
Apie Dvasios Akis, Kuriosiomis Žmogus žvelgia į Amžinybę ir į Laiką, ir Kaip viena jų Veikloje trukdo kitai.
Prisiminkime, kaip parašyta ir pasakyta, kad Kristaus siela turėjo dvi akis – dešinę ir kairę. Pradžioje, kai buvo sukurta Kristaus siela, ji fiksavo savo dešinę akį į amžinybę ir Dievybę, ir išliko pilnoje dieviškosios Esybės ir Amžinosios Tobulybės intuicijoje ir mėgavimesi; ir taip liko nejudama ir netrikdoma visų atsitiktinumų ir darbų, kančių, kankinimų ir skausmo, kurie kada nors ištiko išorinį žmogų. Bet kaire akimi ji matė kūrinį ir suvokė visus jame esančius dalykus, ir atkreipė dėmesį į skirtumus tarp kūrinių, kurie buvo geresni ar prastesni, kilnesni ar menkesni; ir atitinkamai buvo sutvarkytas Kristaus išorinis žmogus.
Taigi Kristaus vidinis žmogus, atsižvelgiant į Jo sielos dešinę akį, stovėjo pilname savo dieviškosios prigimties veikime, tobuloje palaimoje, džiaugsme ir amžinoje ramybėje. Bet išorinis žmogus ir kairioji Kristaus sielos akis kartu su Juo stovėjo tobuloje kančioje, visuose sielvartuose, vargose ir darbuose; ir tai tokiu būdu, kad vidinė ir dešinė akis liko nejudama, netrukdoma ir nepaliesta visų darbų, kančių, sielvarto ir sielvarto, kurie kada nors ištiko išorinį žmogų. Buvo pasakyta, kad kai Kristus buvo pririštas prie kolonos ir plakamas, ir kai Jis kabėjo ant kryžiaus, pasak išorinio žmogaus, tačiau Jo vidinis žmogus, arba siela pagal dešinę akį, stovėjo tokiame pat pilname dieviškojo džiaugsmo ir palaimos turėjime, kaip ir po Jo žengimo į dangų, ar kaip Jis tai daro dabar. Taip pat ir Jo išorinio žmogaus, ar sielos su kaire akimi, niekada netrukdė, nedrumstė ir nevargino vidinė akis jos išorinių dalykų, priklausančių jai, apmąstyme.
Dabar sukurta žmogaus siela taip pat turi dvi akis. Viena yra galia matyti į amžinybę, kita – matyti į laiką ir kūrinius, suvokti, kaip jie skiriasi vienas nuo kito, kaip minėta aukščiau, suteikti kūnui gyvybę ir jam reikalingus dalykus, ir tvarkyti bei valdyti jį geriausiai. Bet šios dvi žmogaus sielos akys negali atlikti savo darbo vienu metu; nes jei siela dešiniąja akimi žvelgs į amžinybę, tada kairioji akis turi užsimerkti ir susilaikyti nuo veiklos, ir būti tarytum mirusi.
Nes jei kairioji akis atlieka savo pareigą išoriniams dalykams; tai yra, bendrauja su laiku ir kūriniais; tada dešinioji akis turi būti trukdoma jos veikloje; tai yra, apmąstyme. Todėl tas, kas norės vieno, turi atsisakyti kito; nes „nė vienas žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams.“
Kaip Žmogaus Siela, kol dar yra Kūne, gali gauti Amžinosios Palaimos Pranašumą.
VIII SKYRIUS
Kaip Žmogaus Siela, kol dar yra Kūne, gali gauti Amžinosios Palaimos Pranašumą.
Buvo klausiama, ar įmanoma sielai, kol ji dar yra kūne, pasiekti tiek aukštai, kad užmestų žvilgsnį į amžinybę ir gautų amžinojo gyvenimo bei amžinosios palaimos pranašumą. Tai paprastai neigiama; ir tikrai tam tikra prasme. Nes tai iš tiesų negali būti tol, kol siela kreipia dėmesį į kūną, ir dalykus, kurie jam tarnauja ir priklauso, į laiką ir kūrinį, ir yra jų drumsčiama, varginama ir blaškoma. Nes jei siela nori pakilti į tokią būseną, ji turi būti visiškai tyra, visiškai apnuoginta ir tuščia nuo visų atvaizdų, ir būti visiškai atskirta nuo visų kūrinių, ir visų pirma nuo savęs. Dabar daugelis mano, kad to negalima padaryti ir tai neįmanoma šiame laike. Bet Šv. Dionizas teigia, kad tai įmanoma, kaip mes randame jo žodžiuose laiške Timotiejui, kur jis sako: „Dėl Dievo paslėptų dalykų apmąstymo atsisakysi juslių ir kūno dalykų, ir viso, ką gali suvokti juslės, ir viso, ką protas iš savo galių gali atnešti, ir visų sukurtų ir nesukurtų dalykų, kuriuos protas sugeba suprasti ir žinoti, ir atsistosi ant visiško savęs apleidimo, ir kaip nieko iš minėtų dalykų nežinantis, įeisi į vienybę su Tuo, kas yra, ir kuris yra aukščiau visos būties ir viso žinojimo.“ Dabar, jei jis nemanė, kad tai įmanoma šiame laike, kodėl jis tai mokytų ir lieptų mums šiame laike? Bet jums reikia žinoti, kad meistras apie šią Šv. Dionizo ištrauką pasakė, kad tai įmanoma ir gali nutikti žmogui dažnai, kol jis taip prie to pripranta, kad gali žvelgti į amžinybę kada tik panorėjęs. Nes kai dalykas iš pradžių žmogui yra labai sunkus ir keistas, ir atrodytų visiškai neįmanomas, jei jis įdeda į jį visas savo jėgas ir energiją bei išlieka atkaklus, tai vėliau taps visai lengva ir paprasta, kas iš pradžių atrodė visiškai nepasiekiama, nes nėra jokios naudos pradėti bet kokį darbą, nebent jį galima pabaigti gerai.
Ir vienas iš šių puikių žvilgsnių yra geresnis, vertingesnis, aukštesnis ir malonesnis Dievui nei viskas, ką kūrinys gali atlikti kaip kūrinys. Ir kai tik žmogus atsiverčia dvasioje ir visa širdimi bei protu įeina į Dievo protą, kuris yra aukščiau laiko, viskas, ką jis kada nors prarado, yra atstatyta akimirksniu. Ir jei žmogus tai darytų tūkstantį kartų per dieną, kiekvieną kartą įvyktų nauja ir tikra sąjunga; ir šiame saldžiame bei dieviškame darbe slypi tikriausia ir pilniausia sąjunga, kuri gali būti šiame laike. Nes tas, kas tai pasiekė, neprašo nieko daugiau, nes jis atrado Dangaus Karalystę ir Amžinąjį Gyvenimą žemėje.
Kaip Žmogui Geriau ir Naudingiau suprasti, ką Dievas su juo padarys, arba kam Jis jį Paskirs, nei jei jis žinotų, ką Dievas kada nors Padarė ar darys per visus Kūrinius; ir kaip Palaima slypi tik Dieve, o ne Kūriniuose ar Kokiuose nors Darbuose.
IX SKYRIUS
Kaip Žmogui Geriau ir Naudingiau suprasti, ką Dievas su juo padarys, arba kam Jis jį Paskirs, nei jei jis žinotų, ką Dievas kada nors Padarė ar darys per visus Kūrinius; ir kaip Palaima slypi tik Dieve, o ne Kūriniuose ar Kokiuose nors Darbuose.
Mes turime atkreipti dėmesį ir iš tikrųjų žinoti, kad visa dorybė ir gėris, ir net tas Amžinasis Gėris, kuris yra Pats Dievas, niekada nepadarys žmogaus vertu, geru ar laimingu, kol jis yra už sielos ribų; tai yra, kol žmogus bendrauja su išoriniais dalykais per savo jusles ir protą ir nesusitelkia į save, ir neišmoksta suprasti savo gyvenimo, kas ir koks jis yra. Panašiai yra ir su nuodėme bei blogiu. Nes visa nuodėmė ir nedorybė niekada nepadarys mūsų blogais, kol jos yra už mūsų ribų; tai yra, kol mes jų nedarome arba neduodame joms sutikimo.
Todėl nors ir gera ir naudinga klausti, mokytis ir žinoti, ką darė ir iškentėjo geri ir šventi vyrai, ir kaip su jais elgėsi Dievas, ir ką Jis juose ir per juos nuveikė, tačiau tūkstantį kartų geriau būtų mums patiems savyje mokytis, pajusti ir suprasti, kas mes esame, koks ir kas yra mūsų gyvenimas, kas yra Dievas ir ką Jis daro mumyse, ko Jis nori iš mūsų, ir kam Jis mus naudos ar nenaudos. Nes iš tiesų giliai pažinti save yra aukščiau bet kokio meno, nes tai yra aukščiausias menas. Jei gerai save pažįsti, esi geresnis ir labiau girtinas prieš Dievą, nei jei savęs nepažinotum, bet suprastum dangaus skliauto eigą ir visų planetų bei žvaigždžių eigą, taip pat visos žmonijos polinkius, ir visų žvėrių prigimtį, ir tokiuose dalykuose turėtum visą tų, kurie yra danguje ir žemėje, išmintį. Nes pasakojama, kad iš dangaus nuskambėjo balsas, sakantis: „Žmogau, pažink save.“ Taigi tas patarlė tebėra teisinga: „Išėjimas niekada nebuvo toks geras, bet likti namuose būtų buvę kur kas geriau.“
Be to, jūs turite žinoti, kad amžina palaima glūdi viename dalyke, ir niekur kitur. Ir jei žmogus ar siela kada nors taps palaiminti, tas vienas dalykas privalo būti sieloje. Dabar kai kas gali paklausti: „Bet koks yra tas vienas dalykas?“ Aš atsakau: tai yra Gėris, arba tai, kas tapo gera; ir vis dėlto ne šis gėris ir ne anas, kurį mes galime pavadinti, suvokti ar parodyti; bet tai yra visi geri dalykai ir aukščiau visų gerų dalykų.
Be to, jam nereikia įeiti į sielą, nes jis jau ten yra, tik jis nepastebėtas. Kai sakome, kad turime prie jo prieiti, mes turime omenyje, kad turime jo ieškoti, pajusti jį ir paragauti jo. Ir dabar, kai jis yra Vienas, vienybė ir vientisumas yra geriau nei daugybė. Nes palaima glūdi ne gausoje ir daugybėje, bet Viename ir vienybėje. Trumpai tariant, palaima ne slypi jokiame kūrinyje ar kūrinių darbuose, bet tik Dieve ir Jo darbuose. Todėl aš turiu laukti tik Dievo ir Jo darbo, o palikti nuošalyje visus kūrinius ir jų darbus, o pirmiausia patį save. Taip pat visi didieji Dievo darbai ir stebuklai, kuriuos Jis kada nors atliko ar atliks kūriniuose ar per juos, ar net pats Dievas su visu Savo gerumu, kiek šie dalykai egzistuoja ar daromi už mano ribų, niekada nepadarys manęs palaimintu, bet tik tiek, kiek jie egzistuoja ir yra daromi, mylimi, žinomi, ragaujami ir jaučiami manyje.
Kaip Tobulieji Žmonės neturi kito Troškimo, kaip tik Būti Amžinajam Gėriui tuo, kas Žmogui yra Jo Ranka, ir kaip Jie prarado Pragaro Baimę ir Dangaus Viltį.
X SKYRIUS
Kaip tobulieji žmonės neturi kito troškimo, kaip tik būti Amžinajam Gėriui tuo, kas žmogui yra Jo ranka, ir kaip jie prarado pragaro baimę ir dangaus viltį.
Dabar atkreipkime dėmesį: ten, kur žmonės yra apšviesti tikrosios šviesos, jie supranta, kad viskas, ko jie galėtų trokšti ar pasirinkti, yra niekis palyginti su tuo, ko visi kūriniai, kaip kūriniai, kada nors troško, pasirinko ar žinojo. Todėl jie atsižada visų troškimų ir pasirinkimų, atiduodami ir patikėdami save ir visa kita Amžinajam Gėriui. Nepaisant to, juose išlieka troškimas žengti pirmyn ir priartėti prie Amžinojo Gėrio; tai yra, pasiekti aiškesnį pažinimą, karštesnę meilę, tvirtesnį užtikrintumą, tobulą paklusnumą ir pasidavimą; taip kad kiekvienas apšviestas žmogus galėtų pasakyti: „Aš mielai būčiau Amžinajam Gėriui tuo, kas žmogui yra jo paties ranka.“ Ir jis nuolat baiminasi, kad jam to nepakanka, ir trokšta visų žmonių išganymo. Tokie žmonės nevadina šio troškimo savuoju ir nepriskiria jo sau, nes puikiai žino, kad šis troškimas yra ne žmogaus, o Amžinojo Gėrio; juk tai, kas yra gera, niekas neturi priskirti sau kaip savo, matant, kad tai priklauso tik Amžinajam Gėriui.
Be to, šie žmonės yra laisvės būsenoje, nes jie prarado skausmo ar pragaro baimę ir atlygio ar dangaus viltį, bet gyvena tyrame atsidavime Amžinajam Gėriui, tobuloje karštos meilės laisvėje. Toks nusiteikimas tobulai buvo Kristuje, ir yra taip pat Jo sekėjuose, vienuose daugiau, kituose mažiau. Tačiau skaudu ir gėdinga pagalvoti, kad Amžinasis Gėris mus nuolat pačiu maloningiausiu būdu veda ir traukia, o mes jam nenorime pasiduoti. Kas yra geriau ir kilniau už tikrą dvasios skurdą? Vis dėlto, kai tai iškeliama prieš mus, mes nenorime to priimti, bet visada ieškome savęs ir savo dalykų. Mums patinka, kai mūsų burnos nuolat pilnos gerų dalykų, kad savyje jaustume gyvą malonumo ir saldumo skonį. Kai taip yra, mes esame patenkinti ir manome, kad mums sekasi neblogai. Tačiau esame dar toli nuo tobulo gyvenimo. Nes kai Dievas nori mus pakelti į kažką aukštesnio, tai yra, į visišką savo dvasinių ir prigimtinių dalykų praradimą ir atsižadėjimą, ir atitraukia nuo mūsų Savo paguodą bei saldumą, mes silpstame ir sutrinkame, niekaip negalime su tuo susitaikyti; pamirštame Dievą, apleidžiame šventas pratybas ir įsivaizduojame, kad esame prarasti amžinai. Tai didelė klaida ir blogas ženklas. Nes tikras Dievo mylėtojas myli Jį ar Amžinąjį Gėrį vienodai – ir turėdamas, ir neturėdamas, saldume ir kartume, geroje ar blogoje šlovėje ir panašiai, nes jis ieško vien Dievo garbės, o ne savo, tiek dvasiniuose, tiek prigimtiniuose dalykuose. Ir todėl jis išlieka vienodai nesvyruojantis visuose dalykuose, visais laikais. Pagal tai tegul kiekvienas žmogus išbando save, kaip jis stovi prieš Dievą, savo Kūrėją ir Viešpatį.
Kaip Teisus Žmogus Šiame Laike yra atvedamas į Pragarą, ir Ten negali Būti Paguostas, ir kaip jis Yra Išvedamas iš Pragaro ir Pakeliamas į Dangų, ir Ten negali Būti Sutrikdytas.
XI SKYRIUS
Kaip teisus žmogus šiame laike yra atvedamas į pragarą, ir ten negali būti paguostas, ir kaip jis yra išvedamas iš pragaro ir pakeliamas į dangų, ir ten negali būti sutrikdytas.
Kristaus siela būtinai turėjo nusileisti į pragarą, prieš pakildama į dangų. Taip pat turi ir žmogaus siela. Tačiau atkreipkite dėmesį, kokiu būdu tai įvyksta. Kai žmogus tikrai Supranta ir apsvarsto save, kas ir koks jis yra, ir randa save visiškai niekingą ir nedorą, ir nevertą visos paguodos ir gerumo, kuriuos jis kada nors yra gavęs iš Dievo, ar iš kūrinių, jis puola į tokį gilų savęs pažeminimą ir niekinimą, kad mano esąs nevertas, jog žemė jį nešiotų, ir jam atrodo protinga, kad visi dangaus ir žemės kūriniai pakiltų prieš jį ir atkeršytų savo Kūrėjui ant jo, ir kad turėtų jį bausti ir kankinti; ir kad jis net ir to buvo nevertas. Ir jam atrodo, kad jis bus amžinai prarastas ir pasmerktas, ir bus pakojis visiems pragaro velniams, ir kad tai yra teisinga ir teisu, ir visa tai yra per mažai lyginant su jo nuodėmėmis, kurias jis taip dažnai ir tokiais daugybe būdų yra padaręs prieš Dievą, savo Kūrėją. Todėl jis taip pat nenorės ir neišdrįs trokšti jokios paguodos ar išlaisvinimo, nei iš Dievo, nei iš jokio dangaus ar žemės kūrinio; bet jis yra pasirengęs būti nepaguostas ir neišlaisvintas, ir nesigraužia dėl savo pasmerkimo ir kančių; nes jie yra teisingi ir teisūs, ir ne priešingi Dievui, bet pagal Dievo valią. Todėl jie jo akyse yra teisingi, ir jis neturi ką prieš juos pasakyti. Nieko jį negraudžia, išskyrus jo paties kaltė ir nedorybė; nes tai nėra teisinga ir prieštarauja Dievui, ir dėl to jis yra nuliūdęs ir sutrikdęs dvasioje.
Tai yra tai, ką reiškia tikra atgaila dėl nuodėmės. Ir tas, kuris šiame esamajame laike įeina į šį pragarą, vėliau įeina į Dangaus Karalystę ir gauna pranašumą to, kas pranoksta visą malonumą ir džiaugsmą, kuriuos jis kada nors turėjo ar galėjo turėti šiame esamajame laike iš laikinųjų dalykų. Bet kol žmogus taip yra pragare, niekas negali jo paguosti, nei Dievas, nei kūrinys, kaip parašyta: „Pragare nėra jokio atpirkimo.“Apie šią būseną vienas pasakė: „Leiskite man pražūti, leiskite man mirti! Aš gyvenu be vilties; iš vidaus ir iš išorės esu pasmerktas, teprašau, kad niekas nesimelstų, kad būčiau išlaisvintas.“
Dabar Dievas nėra apleidęs žmogaus šiame pragare, bet Jis uždeda jam ranką, kad žmogus nenorėtų ir nekreiptų dėmesio į nieką kitą, išskyrus Amžinąjį Gėrį, ir suprastų, kad jis yra toks kilnus ir geras, jog niekas negali išnagrinėti ar išreikšti jo palaimos, paguodos ir džiaugsmo, ramybės, poilsio ir pasitenkinimo. Ir tada, kai žmogus nei rūpinasi, nei ieško, nei trokšta nieko kito, kaip tik vien Amžinojo Gėrio, ir ieško ne savęs, ne savo dalykų, o tik Dievo garbės, jis tampa visų rūšių džiaugsmo, palaimos, ramybės, poilsio ir paguodos dalininku, ir taip žmogus nuo šiol yra Dangaus Karalystėje.
Šis pragaras ir šis dangus yra du geri, saugūs keliai žmogui šiame esamajame laike, ir laimingas tas, kuris tikrai juos randa.
<verse> <l class=”t1″> Nes šis pragaras praeis,</l> <l class=”t1″> Bet Dangus išliks amžinai. </l> <l class=”t1″> </l> </verse>
Taip pat tegul žmogus atkreipia dėmesį, kai jis yra šiame pragare, niekas negali jo paguosti; ir jis negali patikėti, kad jis kada nors bus išlaisvintas ar paguostas. Bet kai jis yra danguje, niekas negali jo sutrikdyti; jis taip pat tiki, kad niekas niekada nesugebės jo įžeisti ar sutrikdyti, nors iš tiesų tiesa yra tai, kad po šio pragaro jis gali būti paguostas ir išlaisvintas, ir po šio dangaus jis gali būti sutrikdytas ir paliktas be paguodos.
Vėlgi: šis pragaras ir šis dangus žmogui nutinka taip, kad jis nežino, iš kur jie atsiranda; ir ar jie pas jį ateina, ar nuo jo atsitraukia, jis pats nieko negali dėl to padaryti. Šių dalykų jis negali nei duoti, nei atimti iš savęs, atnešti jų ar juos išvyti, bet kaip parašyta: „Vėjas pučia, kur nori, ir tu girdi jo ošimą“, tai yra, dabar, „bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur jis eina.“Ir kai žmogus yra vienoje iš šių dviejų būsenų, jam viskas gerai, ir jis toks pat saugus pragare, kaip danguje, ir kol žmogus yra žemėje, jam įmanoma dažnai pereiti iš vienos į kitą; net ir per dieną ir naktį, ir visa tai be jo paties veikimo. Bet kai žmogus nėra nė vienoje iš šių dviejų būsenų, jis bendrauja su kūriniu, svyruoja šen ir ten, ir nežino, koks jis yra žmogus. Todėl jis niekada neturi pamiršti nė vieno iš jų, bet pasilaikyti jų atminimą savo širdyje.
Apie Tą Tikrąją Vidinę Taiką, Kurią Kristus Paliko Savo Mokiniams Pabaigoje.
XII SKYRIUS
Apie tą tikrąją vidinę taiką, kurią Kristus paliko savo mokiniams pabaigoje.
Daugelis sako, kad jie neturi nei taikos, nei poilsio, bet tik tiek daug kryžių ir išbandymų, vargų ir sielvartų, kad nežino, kaip jie kada nors juos išgyvens. Dabar tas, kuris iš tiesų norės suprasti ir atkreipti dėmesį, aiškiai supranta, kad tikra taika ir poilsis nėra išoriniuose dalykuose; nes jei taip būtų, Piktasis Dvasia taip pat turėtų taiką, kai viskas eina pagal jo valią, kas visai nėra taip; nes pranašas skelbia: „Nėra taikos nedorėliams, sako mano Dievas.“Ir todėl turime apsvarstyti ir pažiūrėti, kas yra ta taika, kurią Kristus paliko Savo mokiniams pabaigoje, kai Jis pasakė: „Savo taiką aš jums palieku, savo taiką aš jums duodu.“Galime suprasti, kad šiais žodžiais Kristus neturėjo omenyje kūniškos ir išorinės taikos; nes Jo mylimieji mokiniai, su visais Jo draugais ir sekėjais, nuo pat pradžių nuolat kentė didelius vargus, persekiojimus, o dažnai net ir kankinystę, kaip pats Kristus sakė: „Šiame pasaulyje jūs turėsite priespaudą.“Bet Kristus turėjo omenyje tą tikrą, vidinę širdies taiką, kuri prasideda čia ir tęsiasi per amžius vėliau. Todėl Jis sakė: „Ne kaip pasaulis duoda“, nes pasaulis yra melagingas ir apgauna savo dovanomis. Jis daug žada, bet mažai ištesi. Be to, žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų visada turėti poilsį ir taiką be bėdų ir kryžių, kuriam viskas visada eina pagal jo valią; čia visada yra kažkas iškęsti, nesvarbu, kuriuo keliu pasuksite. Ir kai tik atsikratote vieno puolimo, galbūt du atsiranda jo vietoje. Todėl noriai pasiduok jiems, ir ieškok tik tos tikros širdies taikos, kurios niekas negali iš tavęs atimti, kad galėtum įveikti visus puolimus.
Taigi, tada Kristus turėjo omenyje tą vidinę taiką, kuri gali prasiveržti pro visus priespaudos, kančios, vargo, pažeminimo ir ko kito panašaus puolimus ir kryžius, taip, kad žmogus juose galėtų būti džiaugsmingas ir kantrus, kaip mylimieji Kristaus mokiniai ir sekėjai. Dabar tas, kuris meilėje skirs tam visą savo kruopštumą ir galią, tikrai pažins tą tikrą amžiną taiką, kuri yra Pats Dievas, kiek tai įmanoma kūriniui; tiek, kad tai, kas jam anksčiau buvo kartu, taps saldu, o jo širdis išliks nepajudinama visuose pokyčiuose, visais laikais, o po šio gyvenimo jis pasieks amžiną taiką.
Kaip Žmogus Gali Per Anksti Atmesti Pavidus.
XIII SKYRIUS
Kaip žmogus gali per anksti atmesti atvaizdus.
Tauleris sako: „Dabar yra tam tikrų žmonių, kurie per anksti atsiskiria nuo atvaizdų ir simbolių, prieš ištraukdami visą juose slypinčią tiesą ir pamokymą.“ Dėl to jie sunkiai ar galbūt niekada nesugeba teisingai suprasti tiesos.Nes tokie vyrai nieko neseks ir kliausis savo pačių supratimu, ir norės skristi, kol jiems neišaugę sparnai. Jie mielai pakiltų į dangų vienu skrydžiu; nors Kristus to nepadarė, nes po Savo prisikėlimo Jis išbuvo pilnas keturiasdešimt dienų su Savo mylimais mokiniais. Niekas negali būti padarytas tobulas per vieną dieną. Žmogus privalo pradėti nuo savęs išsižadėjimo, noriai atsisakyti visko dėl Dievo ir atsisakyti savo valios bei visų savo natūralių polinkių, atsiriboti ir kruopščiai išvalyti save nuo visų nuodėmių ir blogų kelių. Po to jis tesusitaiko imti kryžių ir sekti Kristumi. Taip pat tegul jis priima ir gauna pavyzdį bei pamokymą, papeikimą, patarimą ir mokymą iš pamaldžių ir tobulų Dievo tarnų, o ne seka savo paties vadovavimu. Taip darbas bus įtvirtintas ir prives prie geros pabaigos. O kai žmogus taip išsilaisvins ir prašoks visus laikinus dalykus ir kūrinius, jis vėliau galės tapti tobulas kontempliacijos gyvenime. Nes tas, kuris norės vieno, turi atsisakyti kito. Nėra kito kelio.
Apie Tris Etapus, Kuriuos Perėjęs Žmogus yra Vedamas Aukštyn, Iki Jis Pasiekia Tikrą Tobulybę.
XIV SKYRIUS
Apie tris etapus, kuriuos perėjęs žmogus yra vedamas aukštyn, iki jis pasiekia tikrą tobulybę.
Dabar būkite tikri, kad niekas negali būti apšviestas, nebent jis iš pradžių yra išvalytas arba apvalytas ir apnuogintas. Taip pat, niekas negali būti susivienijęs su Dievu, nebent jis iš pradžių yra apšviestas. Taigi yra trys etapai: pirmasis – apvalymas; antrasis – apšvietimas; trečiasis – sąjunga. Apvalymas susijęs su tais, kurie pradeda arba atgailauja, ir yra pasiekiamas trimis būdais: atgaila ir gailesčiu dėl nuodėmės, pilna išpažintimi, nuoširdžiu pasitaisymu. Apšvietimas priklauso tiems, kurie auga, ir taip pat įvyksta trimis būdais: nuodėmės vengimu, dorybės ir gerų darbų praktika bei noriu visokių pagundų ir išbandymų iškentėjimu. Sąjunga priklauso tiems, kurie yra tobuli, ir taip pat pasiekiama trimis būdais: širdies tyrumu ir paprastumu, meile ir Dievo, visų dalykų Kūrėjo, kontempliacija.
Kaip Visi Žmonės yra Mirę Adome ir yra Vėl Atgyvę Kristuje, ir apie Tikrą Paklusnumą ir Nepaklusnumą.
XV SKYRIUS
Kaip visi žmonės yra mirę Adome ir yra vėl atgyvę Kristuje, ir apie tikrą paklusnumą ir nepaklusnumą.
Viskas, kas Adome puolė ir mirė, buvo vėl prikelta ir atgaivinta Kristuje, o viskas, kas pakilo ir buvo atgaivinta Adome, puolė ir mirė Kristuje. Bet kas tai buvo? Atsakau, tikras paklusnumas ir nepaklusnumas. Bet kas yra tikras paklusnumas? Atsakau, kad žmogus turi taip laisvai stovėti, išsilaisvinęs nuo savęs, tai yra, nuo savo „Aš“, „Man“, „Pats“, „Mano“ ir panašiai, kad visuose dalykuose jis neturėtų daugiau ieškoti savęs ar kreipti į save dėmesio, nei lyg jo išvis nebūtų, ir turėtų laikyti save tokiu pat nereikšmingu, kaip jei jo nebūtų buvę, o visus jo darbus atlikęs kas kitas. Taip pat jis neturėtų kūrinių laikyti niekuo. Kas tada yra tas, kuris egzistuoja ir kurį galime laikyti kažkuo? Atsakau, niekas kitas, išskyrus tą, kurį galime vadinti Dievu. Žiūrėk! Tai ir yra pats paklusnumas tiesoje, ir taip bus palaimintoje amžinybėje. Ten nieko nėra nei ieškoma, nei mąstoma, nei mylima, bet tik tas vienintelis dalykas.
Taip mes galime pažymėti, kas yra nepaklusnumas: būtent, kad žmogus laiko save kažkuo svarbiu ir mano, kad jis yra, ir žino, ir gali ką nors padaryti, ir ieško savęs ir savo tikslų aplinkoje esančiuose dalykuose, ir kreipia dėmesį bei myli save, ir panašiai. Žmogus sukurtas tikram paklusnumui, ir yra įsipareigojęs teisingai jį atiduoti Dievui. Ir šis paklusnumas puolė ir mirė Adome, ir pakilo ir gyvavo Kristuje. Taip, Kristaus žmogiška prigimtis buvo taip visiškai atplėšta nuo Paties, ir atskirta nuo visų kūrinių, kaip jokio žmogaus kada nors nebuvo, ir nebuvo niekas kita kaip „namas ir Dievo buveinė“. Nė iš to Jame, kas priklausė Dievui, nė iš to, kas buvo gyva žmogiška prigimtis ir Dievo buveinė, Jis, kaip žmogus, nieko nepasiglemžė sau kaip savo. Jo žmogiška prigimtis net neprisėmė sau Dievybės, kurios buveinė ji buvo, nei nieko iš to, ką ši Pati Dievybė norėjo, ar darė, ar paliko nepadarytą Jame, nei dar ko nors iš viso to, ką Jo žmogiška prigimtis darė ar iškentėjo; bet Kristaus žmogiškoje prigimtyje nebuvo jokio savinimosi nieko, nei ieškojimo ar troškimo, išskyrus tai, kad kas priklauso Dievybei, būtų Jajai atiduota, ir Jis net nevadino šio paties troškimo savu. Apie šį dalyką daugiau negalima čia nei pasakyti, nei parašyti, nes tai neišreiškiama, ir niekada nebuvo ir niekada nebus iki galo išreikšta; nes tai negali būti nei išsakyta, nei parašyta niekieno kito, išskyrus Jo, kuris yra ir žino to pamatą; tai yra Paties Dievo, kuris viską gali padaryti gerai.
Sako mums, kas yra senas Žmogus ir kas yra naujas Žmogus.
XVI SKYRIUS
Sako mums, kas yra senas žmogus ir kas yra naujas žmogus.
Vėlgi, kai skaitome apie senąjį žmogų ir naująjį žmogų, turime atkreipti dėmesį, ką tai reiškia. Senasis žmogus yra Adomas ir nepaklusnumas, „Pats“, „Aš“ ir taip toliau. Bet naujasis žmogus yra Kristus ir tikras paklusnumas, visų laikinų dalykų atsisakymas ir savęs išsižadėjimas, ir vien Dievo garbės ieškojimas visuose dalykuose. O kai kalbama apie mirimą ir nykimą bei panašiai, tai reiškia, kad senasis žmogus turėtų būti sunaikintas, ir neieškotų savo nei dvasiniuose, nei natūraliuose dalykuose. Nes ten, kur tai įvyksta tikroje dieviškoje šviesoje, ten atgimsta naujasis žmogus. Taip pat buvo pasakyta, kad žmogus turėtų mirti sau, tai yra, žemiškiems malonumams, paguodoms, džiaugsmams, apetitams, „Aš“, „Pačiam“ ir visam, kas iš to kyla žmoguje, prie ko jis prisirišęs ir kuo vis dar patenkintas kliaujasi, ir ką labai vertina. Nesvarbu, ar tai būtų pats žmogus, ar bet koks kitas kūrinys, kas tai bebūtų, tai turi pasitraukti ir mirti, jei žmogus turi būti teisingai atvestas prie kito proto, pagal tiesą.
Prie to mus ragina ir Šv. Paulius, sakydamas: „Atmeskite senąjį žmogų, kuris genda dėl apgaulingų geismų, kaip elgėtės anksčiau: … ir apsivilkite nauju žmogumi, kuris sukurtas pagal Dievą teisume ir tikrame šventume.“Dabar tas, kuris gyvena sau pagal senąjį žmogų, yra vadinamas ir iš tiesų yra Adomo vaikas; ir nors jis gali stengtis tvarkyti savo gyvenimą, jis vis dar yra Piktojo Dvasios vaikas ir brolis. Bet tas, kuris gyvena nuolankiame paklusnume ir naujajame žmoguje, kuris yra Kristus, jis lygiai taip pat yra Kristaus brolis ir Dievo vaikas.
Žiūrėk! kur miršta senasis žmogus ir gimsta naujasis, ten yra tas antrasis gimimas, apie kurį Kristus sako: „Jei kas negims iš naujo, negalės įeiti į Dievo karalystę.“Taip pat Šv. Paulius sako: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“Tai reiškia, kad visi, kurie seka Adomu puikybėje, kūno geiduliuose ir nepaklusnume, yra mirę sieloje ir niekada nebus ir negalės būti atgaivinti, kaip tik Kristuje. Ir dėl to, kol žmogus yra Adomas arba jo vaikas, jis yra be Dievo. Kristus sako: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane.“Dabar tas, kuris yra prieš Dievą, yra miręs prieš Dievą. Iš to seka, kad visi Adomo vaikai yra mirę prieš Dievą. Bet tas, kuris stovi su Kristumi tobulame paklusnume, tas yra su Dievu ir gyvena. Kaip jau buvo pasakyta, nuodėmė slypi kūrinio nusigręžime nuo Kūrėjo, kas sutampa su tuo, ką dabar pasakėme.
Nes tas, kuris yra nepaklusnume, yra nuodėmėje, ir nuodėmė niekada negali būti atpirkta ar išgydyta, kaip tik grįžtant pas Dievą, ir tai įvykdoma per nuolankų paklusnumą. Nes kol žmogus lieka nepaklusnume, jo nuodėmė niekada negali būti išdildyta; tegul daro ką nori, tai jam nieko nepadės. Būkime tuo tikri. Nes pats nepaklusnumas yra nuodėmė. Bet kai žmogus įžengia į tikėjimo paklusnumą, viskas yra išgydyta, išdildyta ir atleista, ir niekaip kitaip. Tiek, kad jei pats Piktasis Dvasia galėtų ateiti į tikrą paklusnumą, jis vėl taptų angelu, ir visa jo nuodėmė ir nedorybė būtų išgydyta, išdildyta ir atleista iš karto. Ir jei angelas pultų į nepaklusnumą, jis iškart taptų pikta dvasia, nors nieko naujo ir nepadarytų.
Jei tada žmogui būtų įmanoma atsižadėti savęs ir visų dalykų, ir gyventi taip visiškai ir tyrai tikrame paklusnume, kaip Kristus darė Savo žmogiškoje prigimtyje, toks žmogus būtų visiškai be nuodėmės ir būtų viena su Kristumi, ir tas pats iš malonės, kas Kristus buvo iš prigimties. Bet sakoma, kad tai neįmanoma. Taip pat sakoma: „Nėra nė vieno be nuodėmės.“ Bet kad ir kaip ten būtų, tai tikra; kad kuo arčiau esame tobulo paklusnumo, tuo mažiau nusidedame, ir kuo toliau nuo jo esame, tuo daugiau nusidedame. Trumpai tariant: ar žmogus yra geras, geresnis, ar geriausias iš visų; blogas, blogesnis, ar blogiausias iš visų; nuodėmingas ar išgelbėtas prieš Dievą; visa tai slypi šiame paklusnumo dalyke. Todėl buvo pasakyta: kuo daugiau „Pačio“ ir „Manęs“, tuo daugiau nuodėmės ir nedorybės. Taip pat buvo pasakyta: kuo labiau žmoguje mažėja „Pats“, „Aš“, „Man“, „Mano“, tai yra savanaudiškumas ir egoizmas, tuo labiau jame didėja Dievo „Aš“, tai yra Pats Dievas.
Dabar, jei visa žmonija pasiliktų tikrame paklusnume, nebūtų jokio sielvarto nei liūdesio. Nes jei taip būtų, visi žmonės būtų vieningi, ir nė vienas nevargintų ar neskriaustų kito; taip pat nė vienas nevestų gyvenimo ar nedarytų jokio poelgio, priešingo Dievo valiai. Iš kur tada kiltų sielvartas ar liūdesys? Bet dabar alas! visi žmonės, ne, visas pasaulis guli nepaklusnume! Dabar, jei žmogus būtų tiesiog ir visiškai paklusnus kaip Kristus, visas nepaklusnumas jam būtų aštrus ir kartus skausmas. Bet net jei visi žmonės būtų prieš jį, jie negalėtų jo nei supurtyti, nei sutrikdyti, nes būdamas šiame paklusnume žmogus būtų viena su Dievu, o Pats Dievas būtų viena su žmogumi.
Žiūrėk dabar, visas nepaklusnumas yra priešingas Dievui, ir niekas kita. Iš tiesų, joks Dalykas nėra priešingas Dievui; joks kūrinys ar kūrinio darbas, nei niekas, ką galime pavadinti ar sugalvoti, nėra priešinga Dievui ar Jam nepatinka, išskyrus tik nepaklusnumą ir nepaklusnų žmogų. Trumpai tariant, viskas, kas yra, yra malonu ir gera Dievo akyse, išskyrus tik nepaklusnų žmogų. Bet jis toks nemalonus ir nekenčiamas Dievui ir taip smarkiai Jį liūdina, kad jei žmogiškai prigimčiai būtų įmanoma mirti šimtu mirčių, Dievas mielai iškęstų jas visas dėl vieno nepaklusnaus žmogaus, kad galėtų jame nužudyti nepaklusnumą ir kad paklusnumas galėtų gimti iš naujo.
Žiūrėk! nors joks žmogus negali būti toks paprastas ir tobulas šiame paklusnume, koks buvo Kristus, vis dėlto kiekvienam žmogui įmanoma taip priartėti prie to, kad būtų teisėtai vadinamas panašiu į Dievą ir „dieviškosios prigimties dalininku“.Ir kuo labiau žmogus prie to priartėja, ir kuo labiau panašus į Dievą ir dieviškas jis tampa, tuo labiau jis nekenčia viso nepaklusnumo, nuodėmės, blogio ir neteisumo, ir tuo blogiau jie jį liūdina. Nepaklusnumas ir nuodėmė yra tas pats dalykas, nes nėra kitos nuodėmės, kaip tik nepaklusnumas, ir tai, kas daroma iš nepaklusnumo, viskas yra nuodėmė. Todėl viskas, ką mes turime daryti, tai saugotis nepaklusnumo.
XVII SKYRIUS
Kaip mes neturime prisiimti to, ką padarėme gerai: bet tik tai, ką padarėme blogai.
Žiūrėk! dabar pranešama, kad yra tokių, kurie tuščiai galvoja ir sako, kad jie yra taip visiškai mirę sau ir išsilaisvinę nuo to, kad pasiekė ir pasilieka būsenoje, kurioje nieko nekenčia ir nėra judinami nieko, lygiai taip, tarsi visi žmonės gyventų paklusnume, arba tarsi nebūtų jokių kūrinių. Ir taip jie teigia visada išlaikantys lygų proto būdą, kad niekas jiems neatrodo ne vietoje, nesvarbu, kaip viskas susiklosto, gerai ar blogai. Ne iš tiesų! reikalas ne toks, bet kaip mes sakėme. Taip galėtų būti, jei visi žmonės būtų atvesti į paklusnumą; bet iki tol, taip negali būti.
Bet galima paklausti: Argi mes neturime būti atsiskyrę nuo visų dalykų ir neprisiimti nei blogio, nei gėrio? Atsakau, niekas neturi prisiimti gėrio sau, nes tai priklauso Dievui ir tik Jo gerumui; bet padėka žmogui, ir amžinas atlygis bei palaiminimai, kuris yra tinkamas ir pasirengęs būti Amžinojo Gėrio ir Dievybės buveine ir palapine, kurioje Dievas gali reikšti Savo galią, ir norėti bei dirbti be trukdžių. Bet jei dabar kas nors teisintųsi dėl nuodėmės, atsisakydamas prisiimti tai, kas bloga, sau, ir užkraudamas kaltę už tai Piktajam Dvasiai, ir taip vaizduodamasis save kaip visiškai tyrą ir nekaltą (kaip darė mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva, kol dar buvo rojuje; kai kiekvienas užkrovė kaltę kitam), jis visai neturi teisės to daryti; nes parašyta: „Nėra nė vieno be nuodėmės.“ Todėl aš sakau; priekaištas, gėda, praradimas, vargas ir amžinas pasmerkimas žmogui, kuris yra tinkamas ir pasirengęs bei norintis, kad Piktasis Dvasia ir klasta, melas ir visas netiesingumas, nedorybė ir kiti blogi dalykai turėtų savo valią ir malonumą, žodį ir darbą jame, ir padarytų jį savo namais ir buveine.
XVIII SKYRIUS
Kaip Kristaus gyvenimas yra kilniausias ir geriausias gyvenimas, koks kada nors buvo ar gali būti, ir kaip nerūpestingas netikros laisvės gyvenimas yra blogiausias gyvenimas, koks tik gali būti.
Iš tiesų mes turėtume žinoti ir tikėti, kad nėra kito gyvenimo tokio kilnaus, gero ir malonaus Dievui, kaip Kristaus gyvenimas, ir vis dėlto prigimčiai bei savanaudiškumui tai yra kartčiausias gyvenimas. Nerūpestingas ir laisvas gyvenimas prigimčiai ir „Pačiam“ ir „Man“ yra saldžiausias ir maloniausias gyvenimas, bet jis nėra geriausias; o kai kuriems žmonėms gali tapti blogiausiu. Tačiau nors Kristaus gyvenimas yra pats kartčiausias, vis dėlto jam teikiama pirmenybė prieš viską. Taip jūs pažymėsite tai: Yra vidinis regėjimas, turintis galią suvokti Vienintelį tikrą Gėrį, ir kad tai nėra nei tai, nei ana, bet tai, apie ką Šv. Paulius sako; „Kai ateis tai, kas tobula, tada tai, kas iš dalies, išnyks.“Tuo jis nori pasakyti, kad Visuma ir Tobulybė pranoksta visus fragmentus, ir kad visa tai, kas yra iš dalies ir netobula, yra kaip niekas lyginant su Tobulybe. Taip pat ir visas dalių pažinimas praryjamas, kai pažįstama Visuma; ir kur tas Gėris yra pažintas, jo neįmanoma netrokšti ir nemylėti taip stipriai, kad visa kita meilė, kuria žmogus mylėjo save ir kitus dalykus, išblėstų. Ir tas vidinis regėjimas taip pat suvokia, kas yra geriausia ir kilniausia visuose dalykuose, ir myli tai vieninteliame tikrame Gėryje, ir tik dėl to tikro Gėrio.
Žiūrėk! kur yra šis vidinis regėjimas, ten žmogus iš tiesų suvokia, kad Kristaus gyvenimas yra geriausias ir kilniausias gyvenimas, ir todėl labiausiai pageidautinas, ir jis mielai priima ir ištveria jį, be klausimo ar skundo, ar tai patinka, ar įžeidžia prigimtį ar kitus žmones, ar jis jam patinka ar nepatinka, ar atrodo saldus, ar kartus ir panašiai. Ir todėl visur, kur šis Tobulas ir tikras Gėris yra pažįstamas, ten taip pat turi būti vedamas Kristaus gyvenimas, iki kūno mirties. Ir tas, kuris tuščiai galvoja kitaip, yra apgautas, ir tas, kuris sako kitaip, meluoja, ir žmogus, kuriame nėra Kristaus gyvenimo, tas tikro Gėrio ir amžinos Tieso niekada nepažins.
XIX SKYRIUS
Kaip mes negalime pasiekti tikrosios šviesos ir Kristaus gyvenimo daug klausinėdami ar skaitydami, ar aukštais gamtiniais įgūdžiais ir protu, bet tikrai atsisakydami savęs ir visų dalykų.
Tegul niekas nemano, kad mes galime pasiekti šią tikrą šviesą ir tobulą pažinimą, ar Kristaus gyvenimą, daug klausinėdami, ar iš nuogirdų, ar skaitydami ir mokydamiesi, ar aukštais įgūdžiais ir dideliu mokytumu. Taip, kol žmogus atsižvelgia į ką nors, kas yra tas ar anas, nesvarbu, ar tai būtų jis pats, ar bet koks kitas kūrinys; ar ką nors daro, ar formuoja tikslą dėl savo paties pomėgių ar troškimų, nuomonių ar tikslų, jis neateina į Kristaus gyvenimą. Tai Pats Kristus paskelbė, nes Jis sako: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka Manimi.“„Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui Mane, nėra Manęs vertas.“Ir jei jis „nekenčia savo tėvo ir motinos, žmonos ir vaikų, brolių ir seserų, taip pat ir savo paties gyvybės, negali būti Mano mokinys.“Jis tai reiškia taip: „Tas, kuris neatsisako ir neatsiskiria nuo visko, niekada negalės pažinti Mano amžinosios tiesos ir pasiekti Mano gyvenimo.“ Ir nors tai mums niekada nebuvo paskelbta, pati tiesa tai sako, nes taip yra iš tiesų. Bet kol žmogus laikosi šio pasaulio elementų ir fragmentų (ir ypač savęs) ir su jais bendrauja, ir labai juos vertina, jis yra apgautas ir apakintas, ir suvokia tai, kas gera, tik tiek, kiek tai jam pačiam patogiausia ir maloniausia ir naudinga jo paties tikslams. Juos jis laiko aukščiausiu gėriu ir myli labiau už viską. Taip jis niekada nepasiekia tiesos.
XX SKYRIUS
Kaip, kadangi Kristaus gyvenimas yra pats kartčiausias Prigimčiai ir „Pačiam“, Prigimtis jo nenorės ir pasirinks netikrą, nerūpestingą gyvenimą, koks jai patogiausias.
Dabar, kadangi Kristaus gyvenimas visais atžvilgiais yra pats kartčiausias prigimčiai ir „Pačiam“ bei „Man“ (nes tikrajame Kristaus gyvenime „Pats“ ir „Aš“ bei prigimtis turi būti palikti ir prarasti, ir visiškai mirti), todėl kiekviename iš mūsų prigimtis jo baisisi, ir laiko jį blogu, neteisingu ir kvailyste, ir griebiasi tokio gyvenimo, kuris jai būtų patogiausias ir maloniausias, ir sako, ir taip pat tiki savo aklume, kad toks gyvenimas yra pats geriausias. Dabar, prigimčiai nėra nieko patogesnio ir malonesnio kaip laisvas, nerūpestingas gyvenimo būdas, todėl ji prie jo laikosi, mėgaujasi savimi ir savo jėgomis, ir žiūri tik savo ramybės ir patogumo ir panašiai. Ir tai atsitinka dažniausiai ten, kur yra aukštos gamtinės proto dovanos, nes jos kyla aukštyn savo šviesoje ir savo galia, kol galiausiai ima manyti, kad yra tikroji Amžinoji Šviesa, ir taip prisistato, ir taip apsigauna savyje, ir kartu apgauna kitus žmones, kurie nežino geriau, ir taip pat yra tam linkę.
XXI SKYRIUS
Kaip Kristaus draugas savo išoriniais darbais noriai įvykdo tai, kas turi ir privalo būti, ir nesirūpina visa kita.
Dabar galima paklausti, kokia yra būsena žmogaus, kuris seka tikrąja Šviesa kiek tik gali? Atsakau iš tiesų, tai niekada nebus teisingai paskelbta, nes tas, kuris nėra toks žmogus, negali nei to suprasti, nei žinoti, o tas, kuris yra, iš tiesų tai žino; bet jis negali to išreikšti, nes tai yra neišreiškiama. Todėl tegul tas, kuris norėtų tai žinoti, deda visas pastangas, kad įeitų į tai; tuomet jis pamatys ir atras tai, kas niekada nebuvo ištarta žmogaus lūpomis. Tačiau aš tikiu, kad toks žmogus turi laisvę dėl savo išorinio vaikščiojimo ir pokalbių, kol jie atitinka tai, kas turi ar privalo būti; bet jie negali atitikti to, ką jis tik nori, kad būtų. Tačiau dažnai žmogus sau sukuria daugybę „turi būti“ ir „privalo būti“, kurie yra netikri. Tai galite pamatyti iš to, kad kai žmogų skatina jo puikybė, gobšumas ar kiti blogi polinkiai ką nors daryti ar palikti nepadaryta, jis dažnai sako: „Taip turi būti ir privalo būti.“ Arba jei jis yra verčiamas arba atitraukiamas nuo ko nors noro rasti palankumą žmonių akyse, arba meilės, draugystės, priešiškumo, ar jo kūno geidulių ir apetitų, jis sako: „Taip turi būti ir privalo būti.“ Tačiau žiūrėk, tai visiškai netikra. Jei mes neturėtume kitų „turi būti“ ar „privalo būti“, išskyrus tuos, kuriuos Dievas ir Tiesa mums rodo ir verčia mus, mes turėtume mažiau, iš tiesų, ką tvarkyti ir daryti nei dabar; nes mes sau sukuriame daug nerimo ir sunkumų, kurių galėtume išvengti ir virš kurių galėtume pakilti.
XXII SKYRIUS
Kaip kartais Dievo Dvasia, o kartais ir Piktasis Dvasia gali apsėsti žmogų ir turėti jam valdžią.
Parašyta, kad kartais Velnias ir jo dvasia taip įeina į žmogų ir jį apsėda, kad jis nežino, ką daro ir ką palieka nepadaręs, ir neturi jokios galios sau, bet Piktasis Dvasia jį valdo, ir daro, ir palieka nepadaręs žmoguje, su juo, per jį ir per jį tai, ką jis nori. Tiesa tam tikra prasme yra, kad visas pasaulis yra pavaldus ir apsėstas Piktojo Dvasios, tai yra, melu, klasta ir kitomis ydomis bei blogais keliais; tai taip pat kyla iš Piktojo Dvasios, bet kita prasme.
Dabar, žmogus, kuris taip pat būtų apsėstas Dievo Dvasios, kad nežinotų, ką daro ar palieka nepadaręs, ir neturėtų jokios galios sau, bet Dievo valia ir Dvasia jį valdytų, ir dirbtų, ir darytų, ir paliktų nepadaryta su juo ir per jį, ką ir kaip Dievas norėtų; toks žmogus būtų vienas iš tų, apie kuriuos Šv. Paulius sako: „Nes visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“[1], ir jie „nėra pavaldūs įstatymui, bet malonei“[1], ir kuriems Kristus sako: „Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse.“[1]
Bet aš bijau, kad vienam, kuris tikrai apsėstas Dievo Dvasios, tenka šimtas tūkstančių ar nesuskaičiuojama daugybė apsėstų Piktojo Dvasios. Taip yra todėl, kad žmonės turi daugiau panašumo į Piktąją Dvasią nei į Dievą. Nes „Pats“, „Aš“, „Man“ ir panašiai, visi priklauso Piktajai Dvasiai, ir todėl jis yra Piktoji Dvasia. Žiūrėk, vienas ar du žodžiai gali išreikšti viską, kas buvo pasakyta šiais daugybe žodžių: „Būk tiesiog ir visiškai atsietas nuo „Pačio“.“ Bet šiais daugybe žodžių reikalas buvo išsamiau ištirtas, įrodytas ir išdėstytas.
Dabar žmonės sako: „Aš jokiu būdu nesu pasirengęs šiam darbui, todėl jis negali būti manyje atliktas“, ir taip jie randa pasiteisinimą, kad nei yra pasirengę, nei yra pakeliui į tai. Ir iš tiesų dėl to kalta ne kas kitas, o jie patys. Nes jei žmogus nežiūrėtų ir nesiektų nieko kito, kaip tik rasti pasiruošimą visuose dalykuose, ir uoliai atiduotų visą savo protą, kad pamatytų, kaip jis galėtų tapti pasiruošęs; tikrai Dievas jį gerai paruoštų, nes Dievas skiria tiek pat rūpesčio, nuoširdumo ir meilės žmogaus paruošimui, kiek ir Savo Dvasios įliejimui, kai žmogus yra paruoštas.
Tačiau yra tam tikrų priemonių, kaip sakoma: „Norint išmokti meno, kurio nežinai, reikia keturių dalykų.“Pirmas ir reikalingiausias iš visų yra didelis troškimas, uolumas ir nuolatinės pastangos išmokti meno. Ir kur to trūksta, menas niekada nebus išmoktas. Antras – kopija arba pavyzdys, pagal kurį gali mokytis. Trečias – atidžiai klausytis meistro, stebėti, kaip jis dirba, būti jam paklusniam visuose dalykuose, juo pasitikėti ir juo sekti. Ketvirtas – pačiam prisidėti prie darbo ir praktikuotis su visu uolumu. Bet kur trūksta vieno iš šių keturių, menas niekada nebus išmoktas ir įvaldytas. Taip pat yra ir su šiuo pasiruošimu. Nes tas, kuris turi pirmąjį, tai yra išsamų uolumą ir nuolatinį, atkaklų troškimą savo tikslo link, taip pat ieškos ir ras viską, kas tam priklauso, ar yra naudinga ir pelninga tam. Bet tas, kuris neturi to nuoširdumo ir uolumo, meilės ir troškimo, neieško, todėl ir neranda, todėl ir lieka visada nepasiruošęs. Ir todėl jis niekada nepasiekia to tikslo.
XXIII SKYRIUS
Tas, kuris nori paklusti Dievui ir būti Jam klusnus, turi būti pasirengęs iškęsti visus dalykus; tai yra, Dievą, save patį ir visus Kūrinius, ir turi būti jiems visiems paklusnus, nesvarbu, ar jam tektų kentėti, ar daryti.
Yra tokių, kurie kalba apie kitus būdus ir pasirengimus šiam tikslui, ir sako, kad mes turime ramiai gulėti po Dievo ranka, būti Jam klusnūs, atsidavę ir pasiduoti. Tai tiesa; nes visa tai būtų ištobulinta žmoguje, kuris pasiektų didžiausią ribą, kurią galima pasiekti šiame esamajame laike. Bet jei žmogus turi ir nori ramiai gulėti po Dievo ranka, jis turi ir privalo būti ramus ir po visais dalykais, nesvarbu, ar jie ateina iš Paties Dievo, ar iš kūrinių, be išimties. Ir tas, kuris norėtų būti klusnus, atsidavęs ir pasidavęs Dievui, turi ir privalo būti taip pat atsidavęs, klusnus ir pasidavęs visiems dalykams, nuolaidumo, o ne pasipriešinimo dvasia, ir priimti juos tyloje, remiantis paslėptais savo sielos pamatais, turint slaptą vidinę kantrybę, kuri įgalina jį noriai priimti visas galimybes ar kryžius, ir kas benutiktų, nei reikalauti, nei trokšti jokios kompensacijos, išlaisvinimo, pasipriešinimo ar keršto, bet visada mylinčiu, nuoširdžiu nuolankumu šaukti: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro!“
Žiūrėk! tai būtų geras kelias į tai, kas Geriausia, ir kilnus bei palaimintas pasiruošimas tolimiausiam tikslui, kurį žmogus gali pasiekti šiame esamajame laike. Tai yra mielas Kristaus gyvenimas, nes Jis tobulai ir visiškai vaikščiojo minėtais takais iki pat savo kūniško gyvenimo žemėje pabaigos. Todėl nėra kito ir geresnio kelio ar pasiruošimo džiaugsmingam Jėzaus Kristaus gyvenimui, kaip šis pats kelias, ir pratintis jame kiek tik įmanoma. O apie tai, kas tam priklauso, mes jau šiek tiek pasakėme; taip, viskas, ką mes čia ar kitur pasakėme ir parašėme, yra tik kelias ar priemonė tam tikslui. Bet koks tas tikslas, joks žmogus nežino pasakyti. Bet tas, kuris norėtų tai sužinoti, tegul seka mano patarimu ir pasirenka teisingą kelią, kuris yra nuolankus Jėzaus Kristaus gyvenimas; tegul jis stengiasi to nepavargstančiu atkaklumu, ir taip, be abejonės, jis pasieks tą tikslą, kuris ištveria amžinai. „Nes kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“[1]
XXIV SKYRIUS
Kaip žmogui reikia keturių dalykų, kol jis gali priimti dievišką tiesą ir būti apsėstas Dievo Dvasios.[1]
Be to, be tų, apie kuriuos kalbėjome, yra ir kitų kelių į mielą Kristaus gyvenimą: tai yra, kad Dievas ir žmogus būtų visiškai sujungti, kad būtų galima iš tiesų pasakyti, jog Dievas ir žmogus yra viena. Tai įvyksta tokiu būdu. Kur visada karaliauja Tiesa, kad tikras tobulas Dievas ir tikras tobulas žmogus būtų vienas, ir žmogus taip užleistų vietą Dievui, kad Dievas Pats būtų ten ir vis dėlto ir žmogus, ir ši pati vienybė nuolat veiktų, darytų ir paliktų nepadarytą be jokio „Aš“, „Man“, „Mano“ ir panašiai; žiūrėk, ten yra Kristus, ir niekur kitur. Dabar, kadangi čia yra tikras tobulas žmogiškumas, čia yra tobulas malonumo ir skausmo, patikimo ir nepatikimo, saldumo ir kartumo, džiaugsmo ir sielvarto, ir viso to, ką galima suvokti ir jausti viduje ir išorėje, suvokimas ir jutimas. Ir kadangi Dievas čia tapo žmogumi, Jis taip pat gali suvokti ir jausti meilę ir neapykantą, blogį ir gėrį ir panašiai. Kaip žmogus, kuris nėra Dievas, jaučia ir atkreipia dėmesį į viską, kas jam teikia malonumą ir skausmą, ir tai veria jam širdį, ypač tai, kas jį įžeidžia; taip pat yra ir tada, kai Dievas ir žmogus yra viena, ir vis dėlto Dievas yra žmogus; ten suvokiama ir jaučiama viskas, kas priešinga Dievui ir žmogui. Ir kadangi ten žmogus tampa niekuo, o Dievas vienas yra viskas, taip yra ir su tuo, kas priešinga žmogui, ir jam yra sielvartas. Ir tai turi galioti Dievui tol, kol trunka kūniškas ir materialus gyvenimas.
Be to, atkreipkite dėmesį, kad ta viena Būtybė, kurioje susijungia Dievas ir žmogus, yra laisva nuo savęs ir visų dalykų, ir kas joje yra, tas yra ten dėl Dievo, o ne dėl žmogaus ar kūrinio. Nes Dievo savybė yra būti be „to ir ano“, be „Savęs ir Manęs“, be lygaus ar draugo; bet kūrinio prigimtis ir savybė yra ieškoti savęs ir savo dalykų, „to ir ano“, čia ir ten; ir visame, ką jis daro ir palieka nepadaręs, jo troškimas yra savo paties pranašumas ir pelnas. Dabar, kur kūrinys ar žmogus atsisako ir išeina iš savęs ir savo dalykų, ten Dievas įžengia su Savo, tai yra, su Savimi.
XXV SKYRIUS
Apie du blogus Vaisius, kurie išdygsta iš Piktojo Dvasios Sėklos, ir yra dvi Seserys, mėgstančios gyventi kartu. Viena vadinama dvasine Puikybe ir Išpuikimu, kita yra klaidinga, beįstatymė Laisvė.
Dabar, kai žmogus perėjo visus kelius, vedančius jį į tiesą, ir pratinosi juose, negailėdamas savo darbo; dabar, kai tik ir kol jis svajoja, kad jo darbas visiškai baigtas, ir jis jau visiškai miręs pasauliui, išėjęs iš Savęs ir atsidavęs vien Dievui, žiūrėk! Velnias ateina ir pasėja savo sėklą žmogaus širdyje. Iš šios sėklos išauga du vaisiai; vienas yra dvasinė pilnatvė arba puikybė, kitas yra klaidinga, beįstatymė laisvė. Tai dvi seserys, kurios mėgsta būti kartu. Dabar tai prasideda tokiu būdu: Velnias išpučia žmogų, kol šis ima manyti esąs užkopęs į patį viršūnę, ir priartėjęs taip arti dangaus, kad jam nebereikia nei Šventojo Rašto, nei mokymo, nei to, nei ano, bet yra visiškai iškilęs virš bet kokio poreikio. Po to kyla klaidinga ramybė ir pasitenkinimas savimi, ir tuomet seka, kad jis sako ar galvoja: „Taip, dabar aš esu aukščiau visų kitų žmonių ir žinau bei suprantu daugiau nei bet kas kitas pasaulyje; todėl tikrai teisinga ir protinga, kad aš būčiau visų kūrinių valdovas ir vadas, ir kad visi kūriniai, ypač visi žmonės, man tarnautų ir būtų man pavaldūs.“ Ir tada jis to ieško ir trokšta, ir mielai priima tai iš visų kūrinių, ypač žmonių, ir mano esąs viso to labai vertas, ir kad tai jam priklauso, ir žiūri į žmones kaip į lauko žvėris, ir mano esąs vertas visko, kas tarnauja jo kūnui, gyvenimui ir prigimčiai, pelne, džiaugsme, malonume ar net pramogoje bei laisvalaikiui, ir jis ieško ir priima tai visur, kur tik randa progą. Ir viskas, kas jam daroma ar gali būti padaryta, jam atrodo per maža ir per prasta, nes jis mano esąs vertas dar daugiau ir didesnės garbės, nei jam gali būti suteikta. Ir apie visus žmones, kurie jam tarnauja ir yra jam pavaldūs, net jei jie būtų tiesiog vagys ir žudikai, jis vis dėlto sako, kad jie turi ištikimas, kilnias širdis, ir turi didelę meilę bei ištikimybę tiesai ir vargšams. Ir tokie žmonės yra jo giriami, ir jis jų ieško bei seka paskui juos, kur tik jie bebūtų. Bet tas, kuris nesitvarko pagal šių aukštos nuomonės vyrų valią, nei nėra jiems pavaldus, jų neieškomas, ne, greičiau kaltinamas ir apkalbamas, net jei jis būtų toks šventas kaip pats Šv. Petras. Ir kadangi ši išdidi ir pasipūtusi dvasia mano, kad jai nereikia nei Šventojo Rašto, nei mokymo, nei nieko panašaus, todėl ji nekreipia dėmesio į šventosios Krikščionių Bažnyčios įspėjimus, tvarką, įstatymus ir nurodymus, nei į Sakramentus, bet tyčiojasi iš jų ir iš visų žmonių, kurie gyvena pagal šiuos nurodymus ir laiko juos pagarboje. Iš to galime aiškiai matyti, kad tos dvi seserys gyvena kartu.
Be to, kadangi ši gryna puikybė mano žinanti ir suprantanti daugiau nei visi kiti žmonės, todėl ji pasirenka plepėti daugiau nei visi kiti žmonės, ir norėtų, kad tik į jos nuomones ir kalbas būtų kreipiamas dėmesys ir jų klausomasi, ir viską, ką kiti galvoja ir sako, laiko klaidingu, ir iš to juokiasi kaip iš kvailystės.
XXVI SKYRIUS
Apie dvasios skurdą ir tikrą nuolankumą, ir kaip galime atpažinti tikrus ir teisėtus laisvus vyrus, kuriuos Tiesa padarė laisvus.
Bet visai kitaip yra ten, kur yra dvasios skurdas ir tikras nuolankumas; ir taip yra todėl, kad randama ir iš tiesų žinoma, jog žmogus iš savęs ir savo galios nėra niekas, neturi nieko, nieko negali ir nesugeba padaryti, išskyrus tik silpnybę ir blogį. Iš to seka, kad žmogus randa save visiškai nevertą visko, kas jam buvo ar kada nors bus padaryta, Dievo ar kūrinių, ir kad jis yra skolingas Dievui, o taip pat ir visiems kūriniams Dievo vietoje, tiek kentėti dėl jų, tiek dirbti dėl jų, tiek jiems tarnauti. Ir todėl jis jokiu būdu negina savo teisių, bet iš savo širdies nuolankumo sako: „Teisinga ir protinga, kad Dievas ir visi kūriniai būtų prieš mane, ir turėtų teisę į mane ir dėl manęs, ir kad aš neturėčiau būti prieš jokį asmenį, nei turėti teisės į nieką.“ Iš to seka, kad žmogus nei nori, nei prašo, nei maldauja nieko, nei iš Dievo, nei iš kūrinių, išskyrus tik būtiniausius dalykus, ir tų pačių tik su drovumu, kaip malonės, o ne kaip teisės. Ir jis netarnaus ir netenkins savo kūno ar jokių savo prigimtinių troškimų, daugiau nei būtina, nei neleis, kad kas nors jam padėtų ar patarnautų, išskyrus būtinybės atveju, ir tada visada su drebuliu; nes jis neturi teisės į nieką, todėl mano esąs nevertas nieko. Taip pat ir visos jo paties kalbos, būdai, žodžiai ir darbai šiam žmogui atrodo niekas ir kvailystė. Todėl jis mažai kalba ir neprisiima sau įspėti ar barti kitų, nebent meilė ar ištikimybė Dievui jį to priverstų, ir net tada jis tai daro su baime, ir kuo mažiau.
Be to, kai žmogus turi šią skurdžią ir nuolankią dvasią, jis pradeda teisingai matyti ir suprasti, kad visi žmonės yra palinkę į save ir linkę į blogį bei nuodėmę, ir kad dėl to yra būtina ir naudinga turėti tvarką, papročius, įstatymą ir priesakus, tam, kad žmonių aklumas ir kvailumas būtų ištaisytas, o ydos ir nedorybės būtų tramdomos ir verčiamos atrodyti tinkamai. Nes be nuostatų žmonės būtų daug labiau kenksmingi ir nevaldomi nei šunys ir galvijai. Ir nedaugelis pasiekė tiesos pažinimą, nebent pradėjo nuo šventų praktikų ir nuostatų, ir pratinosi jose, kol nežinojo nieko daugiau ar geriau.
Todėl tas, kuris yra dvasioje vargšas ir nuolankaus proto, neniekina ir nevertina lengvai įstatymo, tvarkos, priesakų ir šventų papročių, nei tų, kurie jų laikosi ir visiškai prie jų prisiriša, bet su mylinčiu gailesčiu ir švelniu sielvartu šaukia: „Visagalis Tėve, Tu Amžinoji Tiesa, aš Tau skundžiuosi, ir Tavo Dvasiai taip pat liūdna, kad dėl žmogaus aklumo, silpnybės ir nuodėmės tai tapo būtina ir privalo būti, kas iš tikrųjų ir iš tiesų nebuvo nei būtina, nei teisinga.“ Nes tie, kurie yra tobuli, nepavaldūs jokiam įstatymui.
Taigi tvarka, įstatymai, priesakai ir panašiai yra tik įspėjimas žmonėms, kurie nieko geriau nesupranta ir nežino bei nesuvokia, kodėl visa teisė ir tvarka yra nustatyta. O tobuli priima įstatymą kartu su tokiais nežinančiais žmonėmis, kurie nieko geriau nesupranta ir nežino, ir praktikuoja jį kartu su jais, siekdami, kad jie būtų juo suvaržyti ir sulaikyti nuo blogų kelių, arba, jei įmanoma, atvesti prie kažko aukštesnio.
Žiūrėk! viskas, ką mes pasakėme apie skurdą ir nuolankumą, yra iš tiesų, ir mes turime to įrodymą ir liudijimą tyrame Kristaus gyvenime ir Jo žodžiuose. Nes Jis ir praktikavo, ir įvykdė kiekvieną tikro nuolankumo ir visų kitų dorybių darbą, kaip šviečia Jo šventame gyvenime, ir Jis taip pat aiškiai sako: „Mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite ramybę savo sieloms.“Be to, Jis neniekino ir nepavertė nieku įstatymo ir įsakymų, nei žmonių, kurie yra po įstatymu. Jis sako: „Nemanau atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų, bet įvykdyti.“ Bet jis toliau sako, kad juos išlaikyti nepakanka, mes turime veržtis prie to, kas yra aukščiau ir geriau, kaip iš tiesų ir yra. Jis sako: „Jei jūsų teisumas nepranoks Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, jūs jokiu būdu neįeisite į Dangaus karalystę.“Nes įstatymas draudžia blogus darbus, bet Kristus smerkia ir blogas mintis; įstatymas leidžia mums atkeršyti savo priešams, bet Kristus įsako mus juos mylėti. Įstatymas nedraudžia šio pasaulio gėrybių, bet Jis pataria mums jas niekinti. Ir Jis uždėjo Savo antspaudą ant visko, ką pasakė, Savo šventu gyvenimu; nes Jis nemokė nieko, ko nebūtų įvykdęs darbu, ir Jis laikėsi įstatymo ir buvo jam pavaldus iki Savo mirtingo gyvenimo pabaigos. Taip pat Šv. Paulius sako: „Kristus tapo pavaldus įstatymui, kad atpirktų tuos, kurie buvo po įstatymu.“Tai yra, kad Jis atvestų juos prie kažko aukštesnio ir arčiau Savęs. Jis vėl sakė: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti.“[1]
Žodžiu: Kristaus gyvenime ir žodžiuose bei darbuose mes randame nieko kito, kaip tik tikrą, gryną nuolankumą ir skurdą, tokius, kokius išdėstėme. Ir todėl ten, kur Dievas gyvena žmoguje, ir žmogus yra tikras Kristaus sekėjas, taip bus, ir privalo būti, ir turėtų būti tas pats. Bet ten, kur yra puikybė, arogantiška dvasia ir lengvas nerūpestingas protas, ten nėra Kristaus, nei jokio tikro Jo sekėjo.
Kristus sakė: „Mano siela nuliūdusi iki mirties.“ Jis turi omenyje Savo kūno mirtį. Tai yra: nuo to laiko, kai Jis gimė iš Marijos, iki Jo mirties ant kryžiaus, Jis neturėjo nė vienos džiaugsmingos dienos, bet tik vargus, sielvartą ir prieštaravimus. Todėl teisinga ir protinga, kad Jo tarnai būtų lygiai tokie, koks jų Šeimininkas. Kristus taip pat sako: „Palaiminti dvasios vargdieniai“ (tai yra, tie, kurie yra tikrai nuolankūs), „nes jų yra Dangaus karalystė.“ Ir taip mes iš tiesų randame, kur Dievas tampa žmogumi. Nes Kristuje ir visuose Jo tikruose sekėjuose būtinai turi būti visiškas nuolankumas ir dvasios skurdas, nuolankus, uždaras būdas ir širdis, prislėgta slaptu sielvartu ir gedėjimu, kol tęsiasi šis mirtingas gyvenimas. Ir tas, kuris svajoja kitaip, yra apgautas ir apgauna kitus su savimi, kaip minėta anksčiau. Todėl prigimtis ir „Pats“ visada vengia šio gyvenimo, ir laikosi netikros laisvės ir patogumo gyvenimo, kaip minėjome.
Žiūrėk! dabar ateina Adomas arba Piktasis Dvasia, norintis pasiteisinti ir sako: „Tu beveik tvirtini, kad Kristus atsisakė savęs ir panašiai, tačiau Jis dažnai kalbėjo apie Save, ir šlovino Save tuo ir anuo.“ Atsakymas: kai žmogus, kuriame veikia tiesa, turi ir privalo turėti valią dėl ko nors, jo valia, pastangos ir darbai neturi kito tikslo, kaip tik tam, kad tiesa būtų pamatyta ir apreikšta; ir ši valia buvo Kristuje, ir šiam tikslui reikėjo žodžių ir darbų. Ir tai, ką Kristus darė, nes tai buvo naudingiausia ir geriausia priemonė tam, Jis prisiėmė sau ne daugiau nei bet kas kitas, kas atsitiko. Ar dabar sakai: „Tada Kristuje buvo „Kodėl”?“ Atsakau, jei paklaustumėte saulės: „Kodėl tu švieti?“ ji atsakytų: „Aš privalau šviesti ir negaliu kitaip, nes tai yra mano prigimtis ir savybė; bet ši mano savybė ir šviesa, kurią aš skleidžiu, nėra iš manęs, ir aš nevadinu to savo.“ Taip pat yra ir su Dievu, Kristumi ir visais, kurie yra dievobaimingi ir priklauso Dievui. Juose nėra jokio noro, darbo ar troškimo, kuris neturėtų savo tikslo gėrio kaip gėrio, gėrio vardan, ir jie neturi jokio kito „Kodėl” kaip šis.
XXVII SKYRIUS
Kaip mes turime suprasti Kristaus žodžius, kai Jis liepė atsisakyti visų dalykų; ir kame slypi sąjunga su Dieviškąja Valia.
Dabar, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, turite atkreipti dėmesį, kad kai mes sakome, kaip ir Kristus sako, kad turėtume pasiduoti ir atsisakyti visų dalykų, to nereikėtų suprasti ta prasme, kad žmogus neturi nieko daryti ar siekti; nes žmogus visada turi kažką daryti ir tvarkyti, kol jis gyvena. Bet mes turime tuo suprasti, kad sąjunga su Dievu nesusijusi su žmogaus galiomis, jo darbu ar susilaikymu, suvokimu ar žinojimu, nei su visų kūrinių galiomis kartu sudėjus.
Kas gi tada yra toji sąjunga? Tai yra tai, kad mes iš tiesų tyrai, paprastai ir visiškai taptume viena su Vienintele Amžina Dievo Valia, arba būtume visiškai be valios, kad sukurta valia ištekėtų į Amžinąją Valią ir būtų praryta bei prarasta joje, taip kad tik Amžinoji Valia darytų ir paliktų nepadarytą mumyse. Dabar atkreipkite dėmesį, kas gali mums padėti ar pastūmėti mus link šio tikslo. Žiūrėk, nei pratybos, nei žodžiai, nei darbai, nei joks kūrinys ar kūrinio darbas to nepadarys. Tokiu būdu mes privalome atsižadėti ir atsisakyti visų dalykų, kad neįsivaizduotume ar nemanytume, jog jokie žodžiai, darbai ar pratybos, bet koks įgūdis ar gudrumas, ar bet koks sukurtas dalykas gali mums tame padėti ar pasitarnauti. Todėl turime leisti šiems dalykams būti tokiais, kokie jie yra, ir įeiti į sąjungą su Dievu. Tačiau išoriniai dalykai privalo būti, ir mes turime daryti ir susilaikyti tiek, kiek būtina, ypač turime miegoti ir budėti, vaikščioti ir stovėti, kalbėti ir tylėti, ir dar daug ko panašaus. Tai turi tęstis tol, kol mes gyvename.
XXVIII SKYRIUS
Kaip po sąjungos su Dieviškąja Valia vidinis žmogus stovi nejudantis, o išorinis žmogus yra judinamas šen ir ten.
Dabar, kai ši sąjunga iš tikrųjų įvyksta ir tampa įtvirtinta, vidinis žmogus nuo šiol stovi nejudantis šioje sąjungoje; ir Dievas leidžia išoriniam žmogui būti judinamam šen ir ten, nuo to prie ano, tokiems dalykams, kurie yra būtini ir teisingi. Taip kad išorinis žmogus nuoširdžiai sako: „Aš neturiu valios būti ar nebūti, gyventi ar mirti, žinoti ar nežinoti, daryti ar palikti nepadaryta ir panašiai; bet aš esu pasiruošęs visam, kas turi būti ar privalo būti, ir tam paklusnus, nesvarbu, ar turiu daryti, ar kentėti.“ Ir taip išorinis žmogus neturi jokio „Kodėl” ar tikslo, o tik padaryti savo dalį, kad skatintų Amžinąją Valią. Nes iš tiesų suvokiama, kad vidinis žmogus stovės nejudantis, o išoriniam žmogui būtina būti judinamam. Ir jei vidinis žmogus turi kokį nors „Kodėl” išorinio žmogaus veiksmuose, jis sako tik tai, kad tokie dalykai turi būti ir privalo būti, kaip nustatyta Amžinosios Valios. Ir kur Pats Dievas gyvena žmoguje, ten taip yra; kaip aiškiai matome Kristuje. Be to, ten, kur yra ši sąjunga, kuri yra Dieviškos šviesos palikuonė ir gyvena jos spinduliuose, ten nėra dvasinės puikybės ar nepagarbios dvasios, bet beribis nuolankumas ir nusižeminusi, sudaužyta širdis; taip pat doras, nepriekaištingas ėjimas, teisingumas, taika, pasitenkinimas ir viskas, kas yra dorybė, būtinai turi būti ten. Kur jų nėra, ten nėra ir tikros sąjungos, kaip minėjome. Nes lygiai taip, kaip nei tas, nei anas dalykas negali sukelti ar paskatinti šios sąjungos, taip nėra nieko, kas turėtų galią ją sužlugdyti ar jai sutrukdyti, išskyrus patį žmogų su jo savavaliavimu, kuris jam padaro šią didelę skriaudą. Būkite tuo tikri.
XXIX SKYRIUS
Kaip žmogus prieš mirtį negali pasiekti tokio aukšto lygio, kad nebūtų pajudintas ar paliestas išorinių dalykų.
Yra tokių, kurie tvirtina, kad žmogus, būdamas šiame esamajame laike, gali ir privalo būti aukščiau to, kad būtų liečiamas išorinių dalykų, ir visais atžvilgiais būti toks, koks buvo Kristus po Jo prisikėlimo. Tai jie bando įrodyti ir įtvirtinti Kristaus žodžiais: „Aš eisiu pirma jūsų į Galilėją; ten jūs Mane pamatysite.“Ir vėl: „Dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote Mane turint.“Šiuos posakius jie aiškina taip: „Kaip matėte Mane ir buvote Mano sekėjai Mano mirtingame kūne ir gyvenime, taip pat jums dera matyti Mane ir sekti Manimi, kai Aš eisiu pirma jūsų į Galilėją; tai yra, į būseną, kurioje niekas neturi galios pajudinti ar nuliūdinti sielos; į kurią būseną įžengsite, ir gyvensite, ir tęsite joje, prieš iškęsdami ir pereidami savo kūno mirtį. Ir kaip matote Mane turintį kūną ir kaulus, ir nepavaldų kančiai, taip ir jūs, dar būdami kūne ir turėdami savo mirtingą prigimtį, nustosite jausti išorinius dalykus, netgi kūno mirtį.“
Dabar, aš atsakau, pirmiausia, į šį teiginį, kad Kristus neturėjo omenyje, jog žmogus turėtų ar galėtų pasiekti šią būseną, nebent jis pirmiausia perėjo ir iškentėjo viską, ką padarė Kristus. Dabar Kristus to nepasiekė, prieš Jam pereinant ir iškentėjus Jo natūralią mirtį, ir tai, kas jai priklauso. Todėl joks žmogus negali ar neturi jos pasiekti tol, kol jis yra mirtingas ir pavaldus kančiai. Nes jei tokia būsena būtų kilniausia ir geriausia, ir jei būtų įmanoma ir teisinga ją pasiekti, kaip minėta, šiame esamajame laike, tada Kristus ją būtų pasiekęs; nes Kristaus gyvenimas yra geriausias ir kilniausias, verčiausias ir mieliausias Dievo akyse, koks kada nors buvo ar bus. Todėl jei su Kristumi taip nebuvo ir negalėjo būti, taip niekada nebus ir su jokiu žmogumi. Todėl, nors kai kurie gali įsivaizduoti ir sakyti, kad toks gyvenimas yra geriausias ir kilniausias gyvenimas, vis dėlto taip nėra.
XXX SKYRIUS
Kokiu būdu mes galime pakilti aukščiau ir anapus visų Papročių, Tvarkos, Įstatymo, Nurodymų ir panašių dalykų.
Kai kurie toliau sako, kad mes galime ir privalome pakilti aukščiau visos dorybės, visų papročių ir tvarkos, viso įstatymo, nurodymų ir padorumo, kad visi jie turėtų būti padėti į šalį, numesti ir laikomi nieku. Čia yra šiek tiek tiesos ir šiek tiek melo. Žiūrėk ir atkreipk dėmesį: Kristus buvo didesnis už Savo paties gyvenimą, ir aukščiau visos dorybės, papročių, nuostatų ir panašių dalykų, ir taip pat ir Piktasis Dvasia yra aukščiau jų, bet su skirtumu. Nes Kristus buvo ir yra aukščiau jų tokiu būdu, kad Jo žodžiai, darbai, būdai, Jo veiksmai ir susilaikymas, Jo kalbėjimas ir tyla, Jo kančios, ir viskas, kas Jam nutiko, nebuvo Jam priversti, nei Jam jų nereikėjo, nei jie nebuvo Jam pačiam naudingi. Taip buvo ir yra su visų rūšių dorybe, tvarka, įstatymais, padorumu ir panašiais dalykais; nes viskas, ką jais galima pasiekti, Kristuje jau yra tobulai. Šia prasme yra tiesa ir išsipildo šis Šv. Pauliaus posakis: „Nes visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“, „ir nėra pavaldūs įstatymui, bet malonei.“Tai reiškia, kad žmogui nereikia jų mokyti, ką jie turi daryti ar nuo ko susilaikyti; nes jų Mokytojas, tai yra Dievo Dvasia, iš tiesų pamokys juos, ką jiems būtina žinoti. Taip pat jiems nereikia, kad žmonės duotų jiems nurodymus, ar lieptų jiems daryti gera ir nedaryti bloga, ir panašiai; nes tas pats nuostabus Mokytojas, kuris juos moko, kas yra gera, o kas ne, kas yra aukščiau ir žemiau, ir trumpai tariant, veda juos į visą tiesą, Jis taip pat karaliauja juose ir liepia jiems tvirtai laikytis to, kas gera, o visa kita palikti, ir Jo jie klausosi. Žiūrėk! šia prasme jiems nereikia laukti jokio įstatymo, kuris juos mokytų ar jiems įsakytų. Kita prasme jie taip pat neturi jokio įstatymo; būtent tam, kad ko nors juo ieškotų ar laimėtų, ar gautų sau naudos. Nes bet kokios pagalbos amžinajam gyvenimui link, ar pažangos amžinajame kelyje, jie galėtų gauti iš bet kokio kūrinio pagalbos, patarimo, žodžių ar darbų, jie jau turi iš anksto. Žiūrėk! šia prasme taip pat yra tiesa, kad mes galime pakilti aukščiau visų įstatymų ir dorybės, ir taip pat aukščiau bet kokio kūrinio darbų, žinojimo ir galių.
XXXI SKYRIUS
Kaip mes neturime atmesti Kristaus gyvenimo, bet uoliai jį praktikuoti ir juo vaikščioti iki mirties.
Bet tas kitas dalykas, kurį jie tvirtina, kad mes turėtume numesti ir atidėti į šalį Kristaus gyvenimą, ir visus įstatymus bei įsakymus, papročius ir tvarką bei panašiai, ir nekreipti į juos dėmesio, bet niekinti ir nevertinti jų, yra visiškai neteisingas ir melas. Dabar kai kurie gali sakyti; „Kadangi nei Kristus, nei kiti niekada negali nieko gauti nei krikščionišku gyvenimu, nei visais šiais pratimais ir nuostatomis, ir panašiai, ir nepaversti jų jokia nauda, matant, kad jie jau turi viską, ką galima per juos gauti, kokia priežastis, kodėl jie neturėtų jų nuo šiol visiškai vengti? Ar jie vis dar turi juos išlaikyti ir praktikuoti?“
Žiūrėk, tu privalai atidžiai pažvelgti į šį reikalą. Yra dviejų rūšių Šviesa; viena yra tikra, o kita netikra. Tikroji šviesa yra ta Amžinoji Šviesa, kuri yra Dievas; arba tai yra sukurta šviesa, bet vis dėlto dieviška, kuri vadinama malone. Ir abi jos yra tikroji Šviesa. Tokia yra netikra šviesa Prigimtis arba iš Prigimties. Bet kodėl pirmoji yra tikra, o antroji netikra? Tai mes galime geriau suvokti nei pasakyti ar parašyti. Dievui, kaip Dievybei, nepriklauso nei valia, nei žinojimas, nei pasireiškimas, nei niekas, ką galime pavadinti, ar pasakyti, ar sugalvoti. Bet Dievui kaip Dievui,priklauso išreikšti Save, ir pažinti bei mylėti Save, ir apreikšti Save Sau; ir visa tai be jokio kūrinio. Ir visa tai ilsisi Dieve kaip substancija, bet ne kaip veikimas, kol nėra jokio kūrinio. Ir iš šio Savęs išreiškimo ir apreiškimo Sau atsiranda Asmenų skirtumas. Bet kai Dievas kaip Dievas tampa žmogumi, arba kur Dievas gyvena dievobaimingame žmoguje, arba tokiame, kuris yra „padarytas dieviškosios prigimties dalininku“, tokiame žmoguje kažkas priklauso Dievui, kas yra Jo, ir priklauso tik Jam, o ne kūriniui. Ir be kūrinio tai gulėtų Jo pačiame Sau kaip Substancija ar šaltinis, bet nebūtų pasireiškę ar išdirbti į darbus. Dabar Dievas nori, kad tai būtų praktikuojama ir apvilkta forma, nes ji ten tik tam, kad būtų išdirbta ir įvykdyta. Kam gi daugiau ji yra? Ar ji gulės veltui? Kokia tuomet iš to būtų nauda? Lygiai taip pat gerai būtų, jei jos niekada nebūtų buvę; ne, dar geriau, nes kas neturi jokios naudos, tas egzistuoja veltui, o tuo Dievas ir Prigimtis bjaurisi. Tačiau Dievas nori, kad tai būtų išdirbta, ir tai negali įvykti (kas ir turėtų įvykti) be kūrinio. Ne, jei neturėtų būti ir nebūtų to ar ano—darbų, ir pasaulio pilno tikrų dalykų, ir panašiai, —kas gi būtų pats Dievas, ir ką Jis turėtų veikti, ir kieno Dievas Jis būtų? Čia mes turime atsisukti ir sustoti, arba galėtume sekti šį reikalą ir grabalioti tol, kol nežinotume, kur esame, ir kaip atrastume kelią atgal.
XXXII SKYRIUS
Kaip Dievas yra tikras, paprastas, tobulas Gėris, ir kaip Jis yra Šviesa, Protas ir visos Dorybės, ir kaip tai, kas aukščiausia ir geriausia, tai yra, Dievas, turėtų būti mūsų labiausiai mylimas.
Trumpai tariant, aš norėčiau, kad suprastumėte, jog Dievas (kiek Jis yra geras) yra gerumas kaip gerumas, o ne šis ar anas gėris. Bet čia atkreipkite dėmesį į vieną dalyką. Žiūrėkite! tai, kas kartais yra čia, o kartais ten, nėra visur ir virš visų dalykų bei vietų; taip pat tai, kas yra šiandien ar rytoj, nėra visada, visą laiką ir virš viso laiko; ir tai, kas yra kažkoks dalykas, tas ar anas, nėra visi dalykai ir virš visų dalykų. Dabar žiūrėkite, jei Dievas būtų kažkoks dalykas, tas ar anas, Jis nebūtų viskas visame kame ir virš visko, koks Jis yra; ir taip pat Jis nebūtų tikroji Tobulybė. Todėl Dievas yra, ir vis dėlto Jis nėra nei tas, nei anas, ką kūrinys, kaip kūrinys, gali suvokti, pavadinti, sugalvoti ar išreikšti. Todėl, jei Dievas (kiek Jis yra geras) būtų šis ar anas gėris, Jis nebūtų visas gėris, ir todėl Jis nebūtų Vienintelis Tobulas Gėris, koks Jis yra. Dabar Dievas taip pat yra Šviesa ir Protas,kurio savybė yra skleisti šviesą ir šviesti, ir įgyti žinias; ir kadangi Dievas yra Šviesa ir Protas, Jis privalo skleisti šviesą ir suvokti. Ir visas šis šviesos skleidimas ir suvokimas egzistuoja Dieve be kūrinio; ne kaip įvykdytas darbas, bet kaip substancija ar šaltinis. Bet kad tai ištekėtų į darbą, į kažką tikrai padaryta ir atlikta,turi būti kūriniai, per kuriuos tai galėtų įvykti. Žiūrėkite: ten, kur šis Protas ir Šviesa veikia kūrinyje, jis suvokia, žino ir moko, kas jis pats yra; kaip jis savaime yra geras ir nėra nei tas, nei anas dalykas. Ši Šviesa ir Protas žino ir moko žmones, kad tai yra tikras, paprastas, tobulas Gėris, kuris nėra nei tas, nei anas ypatingas gėris, bet apima kiekvieną gėrį.
Dabar, paskelbęs, kad ši Šviesa moko apie Vienintelį Gėrį, ką ji apie jį moko? Atkreipkite dėmesį į tai. Žiūrėkite! kaip Dievas yra vienintelis Gėris ir Šviesa, ir Protas, taip Jis taip pat yra Valia ir Meilė, ir Teisingumas, ir Tiesa, ir trumpai tariant – visos dorybės. Bet visi jie Dieve yra viena Substancija, ir nė viena iš jų negali būti įgyvendinta ir paversta darbais be kūrinio, nes Dieve, be kūrinio, jie yra tik kaip Substancija ar šaltinis, o ne kaip darbas. Bet kur Vienas, kuris vis dėlto yra visa tai, pagauna kūrinį, ir jį užvaldo, jį nukreipia ir juo naudojasi, kad Jis galėtų jame suvokti kažką Savo, žiūrėk, kiek Jis yra Valia ir Meilė, Jis yra mokomas iš Savęs, matant, kad Jis taip pat yra Šviesa ir Protas, ir Jis nenori nieko, išskyrus tą Vieną dalyką, kuris Jis yra.
Žiūrėkite! tokiame kūrinyje daugiau nebelieka nieko norimo ar mylimo, išskyrus tai, kas gera, nes tai yra gera, ir dėl jokios kitos priežasties, išskyrus tai, kad tai yra gera, ne todėl, kad tai tas ar anas, ar patinka ar nepatinka kažkam, ar malonu ar skaudu, kartu ar saldu, ar panašiai. Apie visa tai neklausiama ir į tai nežiūrima. Ir toks kūrinys nedaro nieko dėl savęs ar savo vardu, nes jis atsisakė viso „Paties“, ir „Manęs“, ir „Mano“, ir „Mes“, ir „Mūsų“, ir panašiai, ir šie dalykai pasitraukė. Jis daugiau nebesako: „Aš myliu save, ar tai, ar aną, ar dar ką.“ Ir jei paklaustumėte Meilės: „Ką tu myli?“, ji atsakytų: „Aš myliu Gerumą.“ „Kodėl?“ „Nes jis yra geras ir dėl Gerumo.“ Taigi yra gerai, teisinga ir teisėta manyti, kad jei būtų kas nors geriau už Dievą, tai turėtų būti mylima labiau nei Dievas. Ir taip Dievas myli ne Save kaip Save, bet kaip Gerumą. Ir jei būtų ir Jis žinotų kas nors geriau už Dievą, Jis mylėtų tai, o ne Save. Taip „Pats“ ir „Aš“ yra visiškai atskirti nuo Dievo ir priklauso Jam tik tiek, kiek jie Jam būtini, kad būtų Asmeniu.
Žiūrėkite! viskas, ką mes pasakėme, iš tiesų turi įvykti dievobaimingame žmoguje, arba tame, kuris tikrai yra „padarytas dieviškosios prigimties dalininku“; nes kitaip jis nebūtų toks iš tikrųjų.
XXXIII SKYRIUS
Kaip, kai žmogus tampa tikrai panašus į Dievą, jo meilė yra tyra ir nesumaišyta, ir jis myli visus kūrinius bei daro jiems geriausia.
Iš to seka, kad tikrai dievobaimingo žmogaus meilė yra tyra, nesumaišyta ir kupina gerumo, todėl jis nuoširdžiai myli visus žmones ir dalykus, linki jiems gero, daro jiems gera ir džiaugiasi jų gerove. Taip, kad ir ką jie darytų tokiam žmogui, ar skriaustų jį, ar darytų geradarystes, neštų jam meilę ar neapykantą, ar dar ką nors – taip, jei kas nors galėtų nužudyti tokį žmogų šimtą kartų ir jis vis atgytų, jis negalėtų nemylėti paties žmogaus, kuris jį tiek kartų žudė, net ir tada, kai jis buvo taip neteisingai, piktai ir žiauriai su juo elgiamasi, ir negalėtų jam nelinkėti gero, nedaryti gera ir neparodyti jam didžiausio savo jėgose esančio gerumo, jei tik kitas tai priimtų ir paimtų iš jo rankų. To įrodymas ir liudijimas gali būti matomas Kristuje; nes Jis pasakė Judui, kai šis Jį išdavė: „Drauge, ko atėjai?“ Tarsi būtų sakęs: „Tu Manęs nekenti ir esi Mano priešas, tačiau Aš tave myliu ir esu tavo draugas. Tu trokšti Mano kančių ir džiaugiesi jomis, ir darai Man patį blogiausia; tačiau Aš trokštu ir linkiu tau viso gero, ir mielai tau tai duočiau ir padaryčiau, jei tik tu tai priimtum.“ Tarsi Dievas žmogiškoje prigimtyje sakytų: „Aš esu tyras, paprastas Gerumas, ir todėl aš negaliu norėti, ar trokšti, ar džiaugtis, ar daryti, ar duoti nieko kito, tik gerumą. Jei turiu atlyginti tau už tavo blogį ir nedorybę, aš turiu tai daryti gerumu, nes aš esu ir neturiu nieko kito.“ Taigi todėl Dievas žmoguje, kuris yra „padarytas Jo prigimties dalininku“, netrokšta ir nekeršija už visas skriaudas, kurios Jam buvo padarytos ar gali būti padarytos. Tai matome Kristuje, kai Jis sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Taip pat Dievo savybė yra ta, kad Jis nieko prievarta neverčia daryti ar nedaryti nieko, bet Jis leidžia kiekvienam žmogui daryti ir palikti nepadaryta pagal jo valią, ar tai būtų gerai, ar blogai, ir niekam nesipriešina. Tai taip pat matome Kristuje, kuris nesipriešino ir nesigynė, kai Jo priešai dėjo ant Jo rankas. O kai Petras būtų Jį gynęs, Jis pasakė Petrui: „Kišk savo kalaviją į makštį: argi aš negersiu tos taurės, kurią Man davė Tėvas?“ Taip pat žmogus, kuris yra padarytas dieviškosios prigimties dalininku, negali engti ar skriausti nė vieno. Tai yra, jam niekada nešauna į galvą jokios mintys, ketinimai ar norai sukelti skausmą ar sielvartą kam nors, nei veiksmu, nei aplaidumu, nei kalba, nei tyla.
XXXIV SKYRIUS
Kaip tas, kuris nori pasiekti tai, kas geriausia, turi atsižadėti savo valios; ir tas, kuris padeda žmogui pasiekti jo valią, padeda jam gauti patį blogiausią dalyką.
Kai kurie gali sakyti: „Kadangi Dievas nori, trokšta ir daro tai, kas kiekvienam yra geriausia, Jis turėtų taip padėti kiekvienam žmogui ir tvarkyti jo reikalus, kad jie išsipildytų pagal jo valią ir patenkintų jo troškimus, kad vienas galėtų būti Popiežiumi, kitas – Vyskupu ir taip toliau.“ Būkite tikri, tas, kuris padeda žmogui pasiekti jo valią, padeda jam pasiekti patį blogiausia. Nes kuo labiau žmogus seka savo savavališkumu, ir savavaliavimas jame auga, tuo toliau jis yra nuo Dievo, tikrojo Gėrio, nes pragare nedega niekas, išskyrus savavaliavimą. Todėl buvo sakoma: „Atmesk savo valią, ir pragaro nebus.“ Dabar Dievas labai nori padėti žmogui ir atvesti jį prie to, kas geriausia savyje ir yra visų dalykų geriausia žmogui. Bet tam visiškas savavaliavimas turi dingti, kaip mes sakėme. Ir Dievas norėtų suteikti žmogui Savo pagalbą ir patarimą, nes tol, kol žmogus ieško savo paties gėrio, jis neieško to, kas jam geriausia, ir niekada jo neras. Nes žmogaus didžiausias gėris būtų ir tikrai yra tas, kad jis neieškotų nei savęs, nei savo dalykų, nei būtų savo paties tikslas jokiu atžvilgiu, nei dvasiniuose, nei gamtiniuose dalykuose, bet ieškotų tik Dievo ir Jo šventosios valios šlovinimo ir garbės. Tai Dievas mus moko ir įspėja. Todėl tas, kuris nori, kad Dievas padėtų jam pasiekti tai, kas geriausia ir geriausia jam, tegul uoliai atsižvelgia į Dievo patarimus ir mokymus ir paklūsta Jo įsakymams; taip, ir ne kitaip, jis turės ir jau turi Dievo pagalbą. Dabar Dievas moko ir ragina žmogų atsisakyti savęs ir visų dalykų bei sekti tik Juo. „Nes kas myli savo sielą“,tai yra save, ir nori ją apsaugoti bei išlaikyti, „tas ją praras“; tai yra, tas, kuris ieško savęs ir savo naudos visuose dalykuose, taip darydamas praranda savo sielą. „Bet tas, kuris nekenčia savo sielos dėl Manęs, išlaikys ją amžinajam gyvenimui“; tai yra, tas, kuris atsisako savęs ir savo dalykų, atsisako savo valios ir įvykdo Dievo valią, jo siela bus išlaikyta ir išsaugota Amžinajam Gyvenimui.
XXXV SKYRIUS
Kaip gilus ir tikras Nuolankumas ir Dvasios Skurdas yra žmoguje, kuris yra „padarytas Dieviškosios Prigimties Dalininku“.
Be to, žmoguje, kuris yra „padarytas dieviškosios prigimties dalininku“, yra visapusiškas ir gilus nuolankumas, ir kur to nėra, ten žmogus nebuvo „padarytas dieviškosios prigimties dalininku“. Taip Kristus mokė žodžiais ir įvykdė darbais. Ir šis nuolankumas žmoguje kyla todėl, kad tikroje Šviesoje jis mato (kaip taip pat ir yra iš tikrųjų), jog Substancija, Gyvenimas, Suvokimas, Žinojimas, Galia ir kas iš to, visi priklauso Tikram Gėriui, o ne kūriniui; bet kad kūrinys pats savaime nėra niekas ir neturi nieko, ir kad kai jis valia ar darbais nusigręžia nuo Tikro Gėrio, jam lieka tik grynas blogis. Ir todėl pažodžiui tiesa yra ta, kad kūrinys, kaip kūrinys, savyje neturi jokios vertės, neturi teisės į nieką ir neturi pretenzijų niekam, nei Dievui, nei kūriniui, ir kad jis turėtų atsiduoti Dievui ir paklusti Jam, nes tai yra teisinga. Ir tai yra pagrindinis ir svarbiausias dalykas.
Dabar, jei mes turime būti ir norime būti paklusnūs ir atsidavę Dievui, mes taip pat turime pasiduoti tam, ką gauname iš bet kurio Jo kūrinio rankų, kitaip mūsų atsidavimas yra visiškai netikras. Iš šio pastarojo punkto išplaukia tikras nuolankumas, kaip iš tiesų ir iš ankstesnio.Ir jei tai iš tiesų neturėtų būti ir nebūtų visiškai suderinama su Dievo teisingumu, Kristus nebūtų to mokęs žodžiais ir įvykdęs to Savo gyvenime. Ir čia yra tikras Dievo apsireiškimas; ir iš tiesų taip yra, kad dėl Dievo tiesos ir teisingumo šis kūrinys turi būti pavaldus Dievui ir visiems kūriniams, ir joks daiktas ar asmuo neturi būti jam pavaldus ar klusnus. Dievas ir visi kūriniai turi teisę į jį ir dėl jo, bet jis neturi teisės į nieką: jis yra visų skolininkas, ir jam niekas neskolinga, todėl jis turi būti pasirengęs iškęsti visus dalykus iš kitų, ir taip pat, jei reikia, daryti viską dėl kitų. Ir iš to išauga tas dvasios skurdas, apie kurį Kristus sakė: „Palaiminti vargšai dvasioje“ (tai yra, tikrai nuolankūs), „nes jų yra Dangaus Karalystė.“ Visa tai Kristus mokė žodžiais ir įvykdė savo gyvenimu.
Kaip niekas nėra priešinga Dievui, išskyrus tik Nuodėmę; ir kas yra Nuodėmė Rūšyje ir Veiksme.
XXXVI SKYRIUS
Kaip niekas nėra priešinga Dievui, išskyrus tik Nuodėmę; ir kas yra Nuodėmė Rūšyje ir Veiksme.
Toliau turite atkreipti dėmesį: kai sakoma, kad toks dalykas ar toks veiksmas yra priešingas Dievui, arba kad toks dalykas yra nekenčiamas Dievui ir liūdina Jo Dvasią, turite žinoti, kad joks kūrinys nėra priešingas Dievui, ar nekenčiamas, ar liūdinantis Jį tiek, kiek jis yra, gyvena, žino, turi galią ką nors daryti, ar sukurti ir taip toliau, nes visa tai nėra priešinga Dievui. Tai, kad piktasis dvasia ar žmogus yra, gyvena ir panašiai, yra visiškai gera ir iš Dievo; nes Dievas yra Būtis visų, kurie yra, ir Gyvybė visų, kurie gyvena, ir Išmintis visų išmintingų; nes visi dalykai turi savo būtį tikriau Dieve nei savyje, taip pat ir visas jų galias, žinojimą, gyvenimą ir visa kita; nes jei taip nebūtų, Dievas nebūtų visas gėris. Ir taip visi kūriniai yra geri. O kas yra gera, yra priimtina Dievui, ir Jis to nori. Todėl tai negali būti Jam priešinga.
Bet kas tada yra tai, kas priešinga Dievui ir Jam nekenčiama? Niekas, išskyrus Nuodėmę. Bet kas yra Nuodėmė? Atkreipkite dėmesį: Nuodėmė nėra niekas kita, kaip tai, kad kūrinys nori kitaip, nei nori Dievas, ir priešingai Jam. Kiekvienas iš mūsų gali tai pamatyti savyje; nes tas, kuris nori kitaip nei aš, arba kurio valia priešinga manajai, yra mano priešas; bet tas, kuris nori to paties kaip ir aš, yra mano draugas, ir aš jį myliu. Taip pat yra ir su Dievu: ir tai yra nuodėmė, ir yra priešinga Dievui, ir Jam nekenčiama bei liūdinanti. Ir tas, kuris nori, kalba, ar tyli, daro ar palieka nepadaręs kitaip, nei aš noriu, yra priešingas man ir mane žeidžia. Taip yra ir su Dievu: kai žmogus nori kitaip nei Dievas, ar priešingai Dievui, ką jis bedarytų ar paliktų nepadaręs, trumpai tariant, viskas, kas iš jo kyla, yra priešinga Dievui ir yra nuodėmė. Ir bet kokia Valia, kuri nori kitaip nei Dievas, yra prieš Dievo valią. Kaip Kristus sakė: „Kas ne su Manimi, tas prieš mane.“ Tuo kiekvienas žmogus gali aiškiai pamatyti, ar jis yra be nuodėmės, ar ne, ir ar jis daro nuodėmę, ir kas yra nuodėmė, ir kaip už nuodėmę turėtų būti atpirkta, ir kuo ji gali būti išgydyta. Ir šis prieštaravimas Dievo valiai yra tai, ką mes vadiname ir kas yra nepaklusnumas. Ir todėl Adomas, „Aš“, „Pats“, Savavaliavimas, Nuodėmė, ar Senasis Žmogus, nusigręžimas ar nutolimas nuo Dievo, visi reiškia vieną ir tą patį dalyką.
XXXVII SKYRIUS
Kaip Dieve, kaip Dieve, negali būti nei Sielvarto, nei Liūdesio, nei Nepasitenkinimo, nei panašių dalykų, bet kaip yra kitaip žmoguje, kuris yra „padarytas Dieviškosios Prigimties Dalininku“.
Dieve, kaip Dieve, nei sielvartas, nei liūdesys, nei nepasitenkinimas neturi vietos, ir vis dėlto Dievas liūdi dėl žmonių nuodėmių. Dabar, kadangi sielvartas negali ištikti Dievo be kūrinio, tai įvyksta ten, kur Jis tampa žmogumi, arba kai Jis gyvena dievobaimingame žmoguje. Ir ten, žiūrėk, nuodėmė yra tokia nekenčiama Dievui ir taip smarkiai Jį liūdina, kad Jis mielai iškęstų agoniją ir mirtį, jei vieno žmogaus nuodėmės taip galėtų būti nuplautos. Ir jei Jo būtų paklausta, ar Jis geriau norėtų gyventi ir kad ta nuodėmė išliktų, ar mirti ir savo mirtimi sunaikinti nuodėmę, Jis atsakytų, kad Jis tūkstantį kartų geriau norėtų mirti. Nes Dievui vieno žmogaus nuodėmė yra labiau nekenčiama ir liūdina Jį labiau nei Jo paties agonija ir mirtis. Dabar, jei vieno žmogaus nuodėmė taip smarkiai liūdina Dievą, ką turi daryti visų žmonių nuodėmės? Tuo galite pasvarstyti, kaip smarkiai žmogus liūdina Dievą savo nuodėmėmis.
Ir todėl, kur Dievas tampa žmogumi, arba kai Jis gyvena tikrai dievobaimingame žmoguje, dėl nieko nesiskundžiama, išskyrus nuodėmę, ir niekas kita nėra nekenčiama; nes viskas, kas yra, ir daroma be nuodėmės, yra taip, kaip Dievas nori, ir yra Jo. Bet tikro dievobaimingo žmogaus gedėjimas ir sielvartas dėl nuodėmės turi ir privalo tęstis iki mirties, net jei jis gyventų iki Teismo Dienos, arba amžinai. Iš šios priežasties kilo ta paslėpta Kristaus agonija, apie kurią niekas negali papasakoti ar žino nieko, išskyrus Jį Patį, ir todėl tai vadinama paslaptimi.
Be to, tai yra Dievo savybė, kurios Jis nori ir yra gerai patenkintas matydamas žmoguje; ir tai iš tiesų yra Paties Dievo, nes tai nepriklauso žmogui, jis negali padaryti nuodėmės sau tokia nekenčiama. Ir kur Dievas randa šį sielvartą dėl nuodėmės, Jis myli ir vertina jį labiau nei ką kita; nes tai yra iš visų dalykų pats kartčiausias ir liūdniausias, ką žmogus gali ištverti.
Viskas, kas čia parašyta liečiant šią dieviškąją savybę, kurią Dievas nori, kad žmogus turėtų, kad ji būtų įgyvendinta gyvoje sieloje, mus moko toji tikroji Šviesa, kuri taip pat moko žmogų, kuriame veikia šis Dieviškasis sielvartas, neprisiimti jo sau, ne labiau, nei jei jo ten nebūtų. Nes toks žmogus jaučia savyje, kad ne jis pats privertė jį išdygti savo širdyje, ir kad jis nėra jo, bet priklauso tik Dievui.
XXXVIII SKYRIUS
Kaip mes turime apsivilkti Kristaus gyvenimu iš Meilės, o ne dėl Atlygio, ir kaip mes neturime niekada tapti nerūpestingi jo atžvilgiu ar jo atmesti.
Dabar, kur žmogus buvo padarytas dieviškosios prigimties dalininku, jame išsipildo geriausias ir kilniausias gyvenimas, ir vertingiausias Dievo akyse, koks tik buvo ar gali būti. Ir tai amžinajai meilei, kuri myli Gėrį kaip Gėrį ir dėl Gėrio, tikras, kilnus, į Kristų panašus gyvenimas yra toks labai mylimas, kad jis niekada nebus paliktas ar atmestas. Kur žmogus paragavo šio gyvenimo, jam neįmanoma kada nors su juo išsiskirti, net jei jis gyventų iki Teismo Dienos. Ir nors jam tektų mirti tūkstančiu mirčių, ir nors visos kančios, kurios kada nors ištiko visus kūrinius, galėtų būti sukrautos ant jo, jis geriau iškęstų jas visas, nei atkristų nuo šio puikaus gyvenimo; ir jei jis galėtų jį išmainyti į angelo gyvenimą, jis to nepadarytų.
Tai yra mūsų atsakymas į klausimą: „Jei žmogus, apsivilkęs Kristaus gyvenimu, negali gauti nieko daugiau nei jau turi ir nepasitarnauja jokiam tikslui, kokia jam iš to nauda?“ Šis gyvenimas pasirenkamas ne tam, kad pasitarnautų kokiam nors tikslui ar ką nors gautų per jį, bet iš meilės jo kilnumui ir todėl, kad Dievas jį taip labai myli ir vertina. Ir kas sako, kad jam jo jau gana ir jis dabar gali padėti jį į šalį, niekada jo neparagavo ir nepažino; nes tas, kuris tikrai jį pajuto ar paragavo, niekada nebegalės jo atsisakyti. Ir tas, kuris apsivilko Kristaus gyvenimu ketindamas kažką per jį laimėti ar nusipelnyti, priėmė jį kaip samdinys, o ne iš meilės, ir yra visiškai be jo. Nes tas, kuris nepriima jo iš meilės, neturi jo visiškai; jis gali sapnuoti, kad juo apsivilko, bet jis yra apgautas. Kristus nevedė tokio gyvenimo kaip Jo dėl atlygio, bet iš meilės; ir meilė padaro tokį gyvenimą lengvą ir atima visus jo sunkumus, taip kad jis tampa saldus ir mielai ištveriamas. Bet tam, kuris neapsivilko juo iš meilės, bet padarė tai, kaip jis sapnuoja, dėl atlygio, jis yra visiškai kartus ir nuovargis, ir jis norėtų jo atsikratyti. Ir tai tikras samdinio ženklas, kad jis nori, jog jo darbas būtų baigtas. Bet tas, kuris jį tikrai myli, neįsižeidžia dėl jo vargo ar kančių, nei dėl laiko, kurį jis trunka. Todėl parašyta: „Tarnauti Dievui ir gyventi Jam yra lengva tam, kuris tai daro.“ Tikrai taip yra tam, kuris tai daro iš meilės, bet tai sunku ir vargina tam, kuris tai daro už užmokestį. Taip pat yra ir su visa dorybe ir gerais darbais, ir taip pat su tvarka, įstatymais, paklusnumu įsakymams ir panašiai. Bet Dievas džiaugiasi labiau dėl vieno žmogaus, kuris tikrai myli, nei dėl tūkstančio samdinių.
XXXIX SKYRIUS
Kaip Dievas nori Tvarkos, Papročio, Saiko ir panašių dalykų Kūrinyje, matydamas, kad Jis negali jų turėti be Kūrinio, ir apie keturias Žmonių rūšis, kurie yra susiję su šia Tvarka, Įstatymu ir Papročiu.
Sakoma, ir teisingai, kad Dievas yra aukščiau ir be papročio, saiko ir tvarkos, ir vis dėlto duoda visiems dalykams jų paprotį, tvarką, saiką, tinkamumą ir panašiai. Tai reikia suprasti taip. Dievas nori, kad visa tai būtų, ir jie negali turėti būties Jame Pačiame be kūrinio, nes Dieve, atskirai nuo kūrinio, nėra nei tvarkos, nei netvarkos, nei papročio, nei atsitiktinumo ir taip toliau; todėl Jis nori, kad dalykai būtų tokie, jog šie egzistuotų ir būtų praktikuojami. Nes kur yra žodis, darbas ar pokytis, jie turi būti arba pagal tvarką, paprotį, saiką ir tinkamumą, arba pagal netinkamumą ir netvarką. Dabar tinkamumas ir tvarka yra geresni ir kilnesni nei jų priešingybės.
Bet turite atkreipti dėmesį: Yra keturios rūšys žmonių, kurie susiję su tvarka, įstatymais ir papročiais. Kai kurie jų nesilaiko nei dėl Dievo, nei dėl savo tikslų, bet iš prievartos: šie turi su jais kuo mažiau reikalų, ir jiems tai našta bei sunkus jungas. Antroji rūšis paklūsta dėl atlygio: tai žmonės, kurie nežino nieko kito ar geresnio už įstatymus ir įsakymus, ir įsivaizduoja, kad jų laikydamiesi gali gauti Dangaus karalystę ir Amžinąjį Gyvenimą, ir niekaip kitaip; ir tą, kuris atlieka daug nuostatų, jie laiko šventu, o tą, kuris praleidžia bent dalelytę jų, jie laiko pražuvusiu. Tokie žmonės labai rimtai žiūri į darbą ir deda daug pastangų, ir vis dėlto jiems tai nuovargis. Trečioji rūšis yra nedori, netikraširdžiai žmonės, kurie svajoja ir skelbia, kad jie yra tobuli ir jiems nereikia jokių nuostatų, ir iš jų tyčiojasi.
Ketvirtieji yra tie, kurie apšviesti Tikrosios Šviesos, kurie nedaro šių dalykų dėl atlygio, nes jie nei ieško, nei trokšta per tai ką nors gauti, bet viskas, ką jie daro, yra tik iš meilės. Ir šie nėra tokie susirūpinę ir trokštantys nuveikti daug ir kuo greičiau kaip antroji rūšis, bet greičiau siekia daryti dalykus ramybėje ir neskubėdami; ir jei koks nors nelabai svarbus reikalas yra apleidžiamas, jie todėl nemano esantys pražuvę, nes jie puikiai žino, kad tvarka ir tinkamumas yra geriau nei netvarka, ir todėl jie renkasi elgtis tvarkingai, tačiau tuo pačiu žino, kad jų išganymas nuo to nepriklauso. Todėl jie nėra tokiame dideliame nerime kaip kiti. Šiuos žmones teisia ir kaltina abi kitos šalys, nes samdiniai sako, kad jie apleidžia savo pareigas ir kaltina juos esant neteisiais ir panašiai; o kiti (tai yra, Laisvosios Dvasios[1]) iš jų juokiasi ir sako, kad jie laikosi silpnų ir skurdžių elementų ir panašiai. Bet šie apšviesti žmonės laikosi vidurio kelio, kuris taip pat yra geriausias; nes Dievo mylėtojas Jam geresnis ir brangesnis nei šimtas tūkstančių samdinių. Taip pat yra ir su visais jų darbais.
Be to, turite atkreipti dėmesį, kad priimti Dievo įsakymus ir Jo patarimus bei visą Jo mokymą yra vidinio žmogaus privilegija, po to, kai jis yra susivienijęs su Dievu. Ir kur yra tokia sąjunga, išorinis žmogus tikrai mokomas ir tvarkomas vidinio žmogaus, taip kad jokio išorinio įsakymo ar mokymo nereikia. Bet žmonių įsakymai ir įstatymai priklauso išoriniam žmogui ir yra reikalingi tiems žmonėms, kurie nežino nieko geresnio, nes kitaip jie nežinotų, ką daryti ir nuo ko susilaikyti, ir taptų panašūs į šunis ar kitus žvėris.
XL SKYRIUS
Geras Klaidingos Šviesos ir jos Rūšies aprašymas.
Dabar jau sakiau, kad yra Klaidinga Šviesa; bet turiu jums išsamiau papasakoti, kas tai yra ir kas jai priklauso. Žiūrėkite, viskas, kas priešinga Tikrajai Šviesai, priklauso Klaidingajai. Tikrajai Šviesai būtinai priklauso tai, kad ji nesiekia apgauti, nei sutinka, kad kas nors būtų nuskriaustas ar apgautas, nei ji pati negali būti apgauta. Bet klaidingoji yra apgauta ir yra iliuzija, ir kartu su savimi apgauna kitus. Nes Dievas neapgauna jokio žmogaus, nei nori, kad kas nors būtų apgautas, taip yra ir su Jo Tikrąja Šviesa. Dabar atkreipkite dėmesį, Tikroji Šviesa yra Dievas ar dieviška, bet Klaidinga Šviesa yra Prigimtis arba natūrali. Dabar Dievui priklauso tai, kad Jis nėra nei šis, nei anas, nei nori, nei trokšta, nei ieško ko nors žmoguje, kurį Jis padarė dieviškosios prigimties dalininku, išskyrus Gėrį kaip Gėrį ir dėl Gėrio. Tai yra Tikrosios Šviesos ženklas. Bet Kūriniui ir Prigimčiai priklauso būti kažkuo, tuo ar anuo, ir ketinti bei ieškoti kažko, to ar ano, ir ne tiesiog to, kas gera be jokio „Kodėl“. Ir kaip Dievas ir Tikroji Šviesa yra be jokio savavaliavimo, savanaudiškumo ir savęs ieškojimo, taip ir „Aš“, „Man“, „Mano“ ir panašiai priklauso natūraliai ir klaidingai Šviesai; nes visuose dalykuose ji ieško savęs ir savo tikslų, o ne Gėrio dėl Gėrio. Tai yra jos savybė ir prigimties ar kūniško žmogaus kiekviename iš mūsų savybė.
Dabar atkreipkite dėmesį, kaip ji pirmiausia tampa apgauta. Ji netrokšta ir nesirenka Gėrio kaip Gėrio ir dėl Gėrio, bet trokšta ir renkasi save ir savo tikslus, o ne Aukščiausiąjį Gėrį; ir tai yra klaida, ir tai yra pirmoji apgavystė.
Antra, ji sapnuoja save esančią tuo, kuo nėra, nes ji sapnuoja save esančią Dievu, o iš tiesų yra ne kas kita kaip prigimtis. Ir kadangi ji įsivaizduoja save esančią Dievu, ji prisiima sau tai, kas priklauso Dievui; ir ne tai, kas yra Dievo, kai Jis tampa žmogumi, ar gyvena dievobaimingame žmoguje, bet tai, kas yra Dievo ir priklauso Jam, koks Jis yra amžinybėje, be kūrinio. Nes, kaip sakoma, Dievui nieko nereikia, Jis laisvas, neprivalo dirbti, atskirtas Pats Savyje, aukščiau visų dalykų ir taip toliau (kas viskas yra tiesa); ir Dievas yra nekintamas, nieko nepajudinamas, ir be sąžinės, ir ką Jis daro, tai gerai padaryta; „Taip būsiu aš“, sako Klaidinga Šviesa, „nes kuo labiau panašus į Dievą esi, tuo geresnis esi, ir todėl aš būsiu kaip Dievas ir būsiu Dievas, ir sėdėsiu, eisiu ir stovėsiu Jo dešinėje“: kaip Liuciferis, Piktasis Dvasia, taip pat sakė.Dabar Dievas Amžinybėje yra be prieštaravimų, kančių ir sielvarto, ir niekas negali Jo sužeisti ar suerzinti iš visko, kas yra ar atsitinka. Bet su Dievu, kai Jis tampa Žmogumi, yra kitaip.
Trumpai tariant: visa, kas gali būti apgauta, yra apgauta šios Klaidingos Šviesos. Dabar kadangi visa yra apgauta šios Klaidingos Šviesos, kas gali būti apgauta, ir visa, kas yra kūrinys ir prigimtis, ir visa, kas nėra Dievas ar iš Dievo, gali būti apgauta, ir kadangi ši pati Klaidinga Šviesa yra prigimtis, jai įmanoma būti apgautai. Ir todėl ji tampa ir yra apgauta pati savęs, tuo, kad ji kyla ir lipa į tokį aukštį, jog sapnuoja save esančią aukščiau prigimties, ir įsivaizduoja, kad prigimčiai ar bet kokiam kūriniui neįmanoma taip aukštai pakilti, ir todėl ji pradeda įsivaizduoti esanti Dievas. Ir todėl ji prisiima sau viską, kas priklauso Dievui, ir ypač tai, kas Jo, koks Jis yra Amžinybėje, o ne koks Jis tapo Žmogumi. Todėl ji galvoja ir skelbiasi esanti aukščiau visų darbų, žodžių, papročių, įstatymų ir tvarkos, ir aukščiau to gyvenimo, kurį Kristus vedė kūne, kurį Jis turėjo Savo šventoje žmogiškoje prigimtyje. Taip pat ji skelbiasi liekanti nepajudinama jokio kūrinio darbo; ar jie būtų geri ar blogi, prieš Dievą ar ne, jai viskas vienodai; ir ji laikosi atokiau nuo visų dalykų, kaip Dievas Amžinybėje, ir viską, kas priklauso Dievui ir jokiam kūriniui, ji prisiima sau ir tuščiai sapnuoja, kad tai priklauso jai; ir mano esanti viso to verta, ir kad teisinga bei teisu, jog visi kūriniai jai tarnautų ir jai lenktųsi. Ir taip jai nebelieka jokių prieštaravimų, kančių ar sielvarto; išties nieko, išskyrus tik kūnišką ir juslinį suvokimą: tai turi likti iki kūno mirties, ir kokios kančios iš to gali kilti. Be to, ši Klaidinga Šviesa įsivaizduoja ir sako, kad ji pranoko Kristaus gyvenimą kūne ir kad išoriniai dalykai prarado visą galią ją paliesti ar suteikti skausmo, kaip buvo Kristui po Jo prisikėlimo, kartu su daugeliu kitų keistų ir klaidingų išgalvojimų, kurie kyla ir auga iš jų.
Ir dabar, kadangi ši Klaidinga Šviesa yra prigimtis, ji turi prigimties savybę, kuri yra visuose dalykuose siekti ir ieškoti savęs ir savo, ir kas gali būti tikslingiausia, lengviausia ir maloniausia prigimčiai ir jai pačiai. Ir kadangi ji apgauta, ji įsivaizduoja ir skelbia geriausia esant tai, kad kiekvienas ieškotų ir darytų tai, kas jam geriausia. Ji taip pat atsisako pripažinti bet kokį Gėrį, išskyrus savo pačios, tą, kurį ji tuščiai įsivaizduoja esant Gėriu. Ir jei kas kalba jai apie Vienintelį, tikrą, amžinąjį Gėrį, kuris nėra nei tas, nei anas, ji apie tai nieko nežino ir iš to juokiasi. Ir tai nenuostabu, nes prigimtis kaip prigimtis negali to pasiekti. Dabar ši Klaidinga Šviesa tėra prigimtis, todėl ji negali to pasiekti.
Toliau, ši Klaidinga Šviesa sako, kad ji pakilo virš sąžinės ir nuodėmės jausmo, ir kad viskas, ką ji daro, yra teisinga. Taip, sakė toks klaidingas Laisvosios Dvasios atstovas, kuris buvo šioje klaidoje, kad jei jis būtų nužudęs dešimt žmonių, jaustų tiek pat kaltės, kiek jei būtų nužudęs šunį. Trumpai tariant: ši klaidinga ir apgauta Šviesa bėga nuo visko, kas atšiauru ir priešinga prigimčiai, nes tai jai priklauso, matant, kad ji yra prigimtis. Ir matant taip pat, kad ji tokia visiškai apgauta, jog sapnuoja esanti Dievas, ji būtų pasirengusi prisiekti viskuo, kas šventa, kad tikrai žino, kas geriausia, ir kad tiek tikėjime, tiek praktikoje pasiekė pačią viršūnę. Dėl šios priežasties jos negalima atversti ar nukreipti į teisingą kelią, kaip ir Piktojo Dvasios.
Atkreipkite dėmesį toliau: tiek, kiek ši Šviesa įsivaizduoja esanti Dievas ir prisiima sau Jo savybes, ji yra Liuciferis, Piktasis Dvasia; bet tiek, kiek ji niekais verčia Kristaus gyvenimą ir kitus dalykus, priklausančius Tikrajai Šviesai, kurių mokė ir kuriuos įvykdė Kristus, ji yra Antikristas, nes moko priešingai Kristui. Ir kaip ši Šviesa apgauta savo pačios gudrumo ir įžvalgumo, taip ir visa, kas nėra Dievas ar iš Dievo, yra jos apgauta, tai yra visi žmonės, kurie nėra apšviesti Tikrosios Šviesos ir jos meilės. Nes visi, kurie yra apšviesti Tikrosios Šviesos, niekada daugiau nebegali būti apgauti, bet tas, kuris jos neturi ir pasirenka vaikščioti pagal Klaidingą Šviesą, yra apgautas.
Tai kyla iš to, kad visi žmonės, kuriuose nėra Tikrosios Šviesos, yra palinkę į save, labai save vertina ir visuose dalykuose ieško bei siūlo savo tikslus, o kas jiems maloniausia ir patogiausia, tą laiko geriausiu. Ir kas skelbia tai geriausiu, ir padeda bei moko juos tai pasiekti, jais jie seka ir palaiko geriausiais bei išmintingiausiais mokytojais. Dabar Klaidinga Šviesa būtent to juos ir moko, ir rodo jiems visas priemones savo troškimams pasiekti; todėl visi tie seka ja, kurie nepažįsta Tikrosios Šviesos. Ir taip jie kartu apgauti.
Sakoma apie Antikristą, kad jam atėjus, tas, kuris neturi Dievo antspaudo kaktoje, seka paskui jį, bet tie, kurie turi antspaudą, juo neseka. Tai sutampa su tuo, kas pasakyta. Iš tiesų tiesa, kad žmogui gerai, kai jis trokšta arba pasiekia savo gėrį. Bet tai negali įvykti, kol žmogus ieško ar siekia savo gėrio; nes jei jis turi rasti ir pasiekti savo aukščiausią gėrį, jis turi jį prarasti, kad galėtų rasti. Kaip Kristus sakė: „Kas myli savo gyvybę, ją praras.“ Tai yra; jis atsisakys kūno troškimų ir mirs jiems, ir nepaklus savo valiai nei kūno geiduliams, bet paklus Dievo įsakymams ir tiems, kurie turi jam valdžią, ir neieškos savo nei dvasiniuose, nei natūraliuose dalykuose, bet tik Dievo šlovinimo ir garbės visuose dalykuose. Nes tas, kuris taip praranda savo gyvybę, ją vėl ras Amžinajame Gyvenime. Tai yra: visą gerumą, pagalbą, paguodą ir džiaugsmą, kurie yra kūrinyje, danguje ar žemėje, tikras Dievo mylėtojas randa apimtus Pačiame Dieve; taip, neapsakomai daugiau, ir tiek pat kilniau bei tobuliau, kiek Dievas Kūrėjas yra geresnis, kilnesnis ir tobulenis už Savo kūrinį. Bet šių kūrinio pranašumų Klaidinga Šviesa yra apgauta ir visuose dalykuose ieško tik savęs ir savo. Todėl ji niekada neateina į teisingą kelią.
Toliau, ši Klaidinga Šviesa sako, kad mes turėtume būti be sąžinės ar nuodėmės jausmo, ir kad silpnumas ir kvailystė yra turėti su jais reikalų: ir tai ji bandys įrodyti sakydama, kad Kristus buvo be sąžinės ar nuodėmės jausmo. Mes galime atsakyti ir pasakyti: Šėtonas taip pat jų neturi ir dėl to jam nė kiek ne geriau. Atkreipkite dėmesį, kas yra nuodėmė jausmas. Tai yra tai, kad mes suvokiame, jog žmogus nusigręžė nuo Dievo savo valioje (tai mes vadiname nuodėme), ir kad tai yra žmogaus, o ne Dievo kaltė, nes Dievas nekaltas dėl nuodėmės. Dabar, kas žino esąs be nuodėmės, išskyrus patį Kristų? Vargu ar kas kitas tai patvirtintų. Dabar tas, kuris yra be nuodėmės jausmo, yra arba Kristus, arba Piktasis Dvasia.
Trumpai tariant: kur yra ši Tikroji Šviesa, ten yra tikras, teisingas gyvenimas, tokio, kokį Dievas myli ir vertina. Ir jei žmogaus gyvenimas nėra tobulas, kaip Kristaus, jis sukonstruotas ir kuriamas pagal Jo, ir jo gyvenimas yra mylimas, kartu su viskuo, kas atitinka padorumą, tvarką ir visas kitas dorybes, o visa Savivalė, Aš, Mano, Man ir panašiai prarasta; nieko nesiekiama ir neieškoma, išskyrus Gėrį, dėl Gėrio ir kaip Gėrio. Bet kur yra ta Klaidinga Šviesa, ten žmonės tampa neatsargūs Kristaus gyvenimui ir visai dorybei, ir ieško bei siekia to, kas patogu ir malonu prigimčiai. Iš to kyla klaidinga, palaida laisvė, taip kad žmonės tampa neatsižvelgiantys ir nerūpestingi viskuo. Nes Tikroji Šviesa yra Dievo sėkla, ir todėl ji neša Dievo vaisius. Ir taip pat Klaidinga Šviesa yra Velnio sėkla; ir ten, kur ji pasėta, dygsta Velnio vaisiai – taip, ir pats Velnias. Tai galite suprasti atkreipę dėmesį į tai, kas buvo pasakyta.
XLI SKYRIUS
Dabar, kad jis turi būti vadinamas ir tikrai yra Dieviškosios Prigimties Dalininku, tas, kuris yra apšviestas Dieviškosios Šviesos ir užsidegęs Amžinąja Meile, ir kaip Šviesa ir Žinojimas be Meilės nieko verti.
Kai kurie gali paklausti: „Ką reiškia būti ‘dieviškosios prigimties dalininku’ arba dievobaimingu žmogumi?“ Atsakymas: tas, kuris pripildytas arba apšviestas Amžinosios arba dieviškosios Šviesos ir užsidegęs ar suvartotas Amžinosios arba dieviškosios meilės, tas yra dievobaimingas žmogus ir dieviškosios prigimties dalininkas; o apie šios Tikrosios Šviesos prigimtį mes jau šiek tiek pasakėme.
Bet jūs turite žinoti, kad ši Šviesa ar žinojimas nieko verti be Meilės. Tai galite pamatyti, jei prisiminsite, kad nors žmogus gali labai gerai žinoti, kas yra dorybė ar nedorybė, bet jei jis nemyli dorybės, jis nėra dorybingas, nes paklūsta ydai. Bet jei jis myli dorybę, jis seka ja, ir jo meilė padaro jį nedorybės priešu, todėl jis to nedarys ar nepraktikuos, ir nekenčia to ir kituose žmonėse; ir jis myli dorybę taip, kad nepaliktų dorybės nepraktikuotos, net jei ir galėtų, ir tai dėl jokio atlygio, bet tiesiog dėl meilės dorybei. Ir jam dorybė yra pats atlygis, ir jis tuo patenkintas, ir neimtų jokio lobio ar turto mainais į ją. Toks žmogus jau yra dorybingas žmogus, arba jis yra kelyje tokiu tapti. Ir tas, kuris yra tikrai dorybingas žmogus, nenustotų toks būti, kad ir visą pasaulį laimėtų, taip, jis geriau mirtų baisia mirtimi.
Tas pats yra ir su teisingumu. Dažnas žmogus puikiai žino, kas yra teisinga ar neteisinga, ir vis dėlto nėra ir niekada nebus teisingas žmogus. Nes jis nemyli teisingumo ir todėl daro nedorybę bei neteisybę. Jei jis mylėtų teisingumą, jis nedarytų neteisingo dalyko; nes jaustų tokią neapykantą ir pasipiktinimą neteisybei, kad ir kur ją pamatytų, kad darytų ar kentėtų viską, jog neteisybei būtų padarytas galas, o žmonės taptų teisingi. Ir jis geriau mirtų nei padarytų neteisybę, ir visa tai tik dėl meilės teisingumui. Ir jam teisingumas yra pats sau atlygis ir atlygina jam pačiu savimi; ir taip gyvena teisingas žmogus, ir jis geriau mirtų tūkstantį kartų, nei gyventų kaip neteisingas žmogus. Tas pats yra ir su tiesa: žmogus gali puikiai žinoti, kas yra tiesa ar melas, bet jei jis nemyli tiesos, jis nėra teisingas žmogus; bet jei jis myli, su tiesa yra taip pat kaip su teisingumu. Apie teisingumą Izaijas penktajame skyriuje sako: „Vargas tiems, kurie blogį vadina gėriu, o gėrį blogiu; kurie tamsą paverčia šviesa, o šviesą tamsa; kurie kartumą paverčia saldumu, o saldumą kartumu!“
Taip galime suvokti, kad žinojimas ir šviesa nieko neduoda be Meilės. Mes tai matome Piktajame Dvasioje; jis suvokia ir žino gėrį ir blogį, teisinga ir neteisinga ir panašiai; bet kadangi jis nejaučia jokios meilės gėriui, kurį mato, jis netampa geras, kaip būtų tapęs, jei būtų turėjęs bent kiek meilės tiesai ir kitoms dorybėms, kurias mato. Tikrai tiesa, kad Meilę turi vesti ir mokyti Žinojimas, bet jei po Žinojimo neseka Meilė, iš to nebus jokios naudos. Tas pats yra su Dievu ir dieviškais dalykais. Tegul žmogus daug žino apie Dievą ir dieviškus dalykus, ne, sapnuoja, kad mato ir supranta, kas yra Pats Dievas, jei jis neturi Meilės, jis niekada netaps panašus į Dievą ar „dieviškosios prigimties dalininkas.“ Bet jei kartu su jo žinojimu yra tikra Meilė, jis negali neprisirišti prie Dievo ir neatsisakyti visko, kas nėra Dievas ar iš Jo, ir nekęsti to bei nekovoti prieš tai, ir nelaikyti to kryžiumi ir sielvartu.
Ir ši Meilė taip padaro žmogų viena su Dievu, kad jis niekada daugiau negali būti nuo Jo atskirtas.