Šventojo evangelisto ir apaštalo Jono užmigimas (Dormitio Ioannis) – pasakojimas priklauso plačiai Rytų krikščionių tradicijai, kuri nuo ankstyvųjų amžių siekė išsaugoti ne tik apaštalų mokymą, bet ir jų paskutiniųjų dienų liudijimus. Šis tekstas, išlikęs Britų muziejaus rankraštyje Oriental 6782, pateikia vieną iš seniausių ir brandžiausių Jono „užmigimo“ (t. y. taikios mirties Viešpatyje) versijų. Jis nėra kanoninis, tačiau turi didelę reikšmę liturginei ir hagiografinei tradicijai, ypač Rytuose.
Pasakojimas prasideda Efeze, kur Jonas gyvena su broliais ir džiaugiasi Viešpatyje. Tekste ryškiai atsiskleidžia jo, kaip paskutinio gyvojo apaštalo, autoritetas: jis kreipiasi į bendruomenę kaip į savo „bendrapaveldėtojus“ ir „bendražygius“, primindamas jiems Kristaus suteiktą galią, malonę ir stebuklus. Jonas pabrėžia, kad Viešpats apsireiškia ne kūno akimis, bet širdies tyrumu, regėjimais ir šventais darbais — tai esminė ankstyvosios krikščionybės mistinė teologija.
Toliau tekstas pereina į dvasinį mokymą, kuriame Jonas ragina brolius išlikti tvirtiems, prisiminti Viešpaties slėpinius ir gyventi nuolatinėje bendrystėje su Kristumi. Ši dalis atspindi Jono evangelijos ir laiškų dvasią: meilė, vienybė, ištikimybė ir širdies tyrumas yra tikrojo mokinio ženklai. Pasakojimas vėliau pereina į Jono pasirengimą užmigti Viešpatyje, jo paskutinį mokymą, bendruomenės liudijimą ir stebuklingą jo išėjimą iš šio pasaulio.
Šis kūrinys nėra istorinis dokumentas siaurąja prasme, tačiau jis yra neįkainojamas šaltinis, atskleidžiantis, kaip ankstyvieji krikščionys suvokė Jono misiją, jo ypatingą santykį su Kristumi ir jo taikų perėjimą į amžinybę. Tai tekstas, kuriame susipina teologija, mistika ir liturginė tradicija, o jo tonas išlaiko tą švelnumą ir ramybę, kuri nuo seno siejama su „mylimu mokiniu“.
ŠVENTOJO EVANGELISTO IR APAŠTALO JONO UŽMIGIMAS
(Britų muziejaus rankraštis Oriental, Nr. 6782)
ŠVENTOJO EVANGELISTO IR KRISTAUS APAŠTALO JONO UŽMIGIMAS. DIEVO RAMYBĖJE. AMEN.
Palaimintasis Jonas buvo Efeze su broliais, besidžiaugiantis Viešpatyje. Pirmąją savaitės dieną visi broliai susirinko kartu, ir Jonas pradėjo jiems kalbėti, sakydamas: „Mano broliai, mano bendrapaveldėtojai ir mano bendražygiai Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, žinokite, kad Viešpats iš Savo rankos davė jums galią, [ir] kad Jis padarė dėl jūsų daugybę galingų darbų, stebuklų ir malonės veiksmų. Ir jūs žinote, kokie yra tie mokymai, nurodymai, atgaiva, tarnystė, malonės darbai, dovanos bei visi kiti dalykai, kuriuos matote savo akimis ir kurie jums duoti iš mūsų Valdovo rankos. Jis niekada nepasirodė jums per kūno akis, nei jūs Jo klausėtės per kūno ausis, bet Jis padarė Save regimą jums per jūsų širdies tyrumą, per regėjimus ir per šventus darbus. Tad stiprinkitės Jame ir prisiminkite Jį visais laikais; be to, prisiminkite ir slėpinį bei bendrystę, kuri atėjo pas jus ir kurią mūsų Viešpats įvykdė.
O dabar, broliai, Jis pats jūsų maldauja ir kreipiasi į jus, norėdamas, kad liautumėtės Jį pernelyg liūdinę, ar Jį niekinę, ar rengę prieš Jį sąmokslus, nes Jis žino tą panieką, kuri kyla per jus. Jis taip pat žino užgauliojimus, Jam žinoma ir išdavystė, ir bausmė, kuria jūs Jį baudžiate. Kai išgirsite Jo šventą įsakymą ir jam paklusite, Jis parodys jums gailestingumą. Neliūdinkite savo poelgiais Gerojo Dievo, Gailestingojo, Kantriojo, To, kuris yra be dėmės, To, kuris yra be ydos, Nenusakomojo, Dievo, kuris yra Vienintelis, Nekintančiojo, To, kuris yra be klastos, To, kuris yra be rūstybės, Vardo, kuris yra aukščiau už kiekvieną vardą, kurį žmonės gali suvokti. Jei tik leisite Jam džiaugtis kartu su jumis, jūs mėgausitės laisva bei laiminga pilietybe su Juo. Jei tik leisite Jam linksmintis su jumis, jūs gyvensite laimėje ir nekaltume. Jei tik leisite Jam ilsėtis jūsų širdyse, jūs tapsite būtybėmis, kurios džiaugiasi gyvenimo šventumu. Jei tik Jis pasirodys jums abejingas, jūs turėsite gyventi skausmingame suvaržyme. Jei tik Jis ras[jumyse] malonumą, jūs tapsite gerų dalykų ir Jam atnašaujamų aukų dalininkais. Jei tik Jis gyvens meilingai, jūs Jį mylėsite. Jei tik Jis nusijuoks, jūs būsite pasiruošę [Juom sekti].
Sakau jums tai, o mano broliai, nes aš skubu imtis vieno man pavesto reikalo, kurį užbaigsiu su Dievo pagalba. Nes koks gi kitas dalykas, kurį jums pasakysiu, kai jūs turite savo Dievo užstatą? Jūs turite Jo karalystės užstatą, jūs turite Jo artumą, kurio nereikia išmaldauti. Jei nuo šio laiko [ir toliau] atsisakysite įpročio nusidėti, tada darbus, kuriuos padarėte dėl nesupratimo, Jis jums atleis; [bet] jeigu net ir pažinę Jį toliau tęsite ir atkakliai darysite tuos pačius darbus, jie pirmiausia išmėgins jus teisme, o [tada] atiduos jus ugniai.“
Tai pasakęs, [šventasis Jonas] meldėsi sakydamas: „Jėzau, kuris nupynei karūną, buvusią Tavo paties vainike (?). O Tu, kuris sukūrei visų šventųjų karūną ir šiuos įvairių rūšių augalus, ir pavertei žmones Savo gėlėmis, kurios nevysta ir neblunka! O Tu, kuris prabilai Savo žodžiais mūsų širdyse! O Tu, kuris vienintelis rūpiniesi Savo tarnais! O Tu, mūsų kūnų Gydytojau, kuris visus juos išgydai veltui! O Tu, kuris vienintelis darai mums gera! O Tu, kuriame nėra jokios puikybės (arba širdies išdidumo)! O Tu, kuris vienintelis esi Gailestingas ir myli visą žmoniją! O Tu, kuris vienintelis esi Gelbėtojas ir Teisusis, esantis kiekvienoje vietoje, egzistuojantis nuo amžių, Dieve, Kristau Jėzau! Tu esi Tas, kuris Savo dovana ir Savo gailestingumu priglaudžia kiekvieną, kuris deda į Tave viltį. Tu žinai kiekvieną klastą ir kiekvieną gudrų Priešo, kuris nuolat kariauja prieš mus, darbą.“
Kai šventasis evangelistas Jonas baigė tarti šiuos žodžius, jis paėmė duoną ir taip dėkojo Dievui, sakydamas: „Koks dar gali būti palaiminimas? Arba koks kitas žodis gali būti ištartas? Arba kokia kita padėka gali būti mūsų ištarta virš šios duonos, [kurią] laužome, jei ne Tu vienintelis, Viešpatie Jėzau Kristau?
Mes teikiame šlovę Tau, o Viešpatie Jėzau Kristau, kurio Vardą apreiškė Tėvas.
Mes teikiame šlovę Tau už Tavo atėjimą pro duris.
Mes teikiame šlovę Tau už Tavo šventą prisikėlimą iš numirusiųjų, kuris mums tapo žinomas per Tave.
Mes teikiame šlovę Tau, Keliui.
Mes teikiame šlovę Tau – Sėklai, Žodžiui, Druskai, Tikrajam Brangakmeniui, Šventajam Iždui, Plūgui, Tinklui, Didenybei, kuris buvo atsiųstas dėl mūsų, žmonių vaikų, kad išvaduotų žmonių giminę.
Mes teikiame šlovę Tau – Tiesai, Poilsiui, Šlovei, Galingai Jėgai, Įsakymui, Kalbos Drąsai, Laisvei [ir] mūsų prieglobsčiui.
Nes Tu esi Viešpats, nemirtingumo Šaknis. Tu esi Šaltinis, kurio neįmanoma sunaikinti. Tu esi Stiprybė, kuri ištveria per amžius. Tavo Vardas buvo uždėtas ant visų šių dalykų čia, kad mes taip pat per juos galėtume šauktis Tavęs. Nes mes pažįstame Tavo Didenybę, kuri yra nematoma ir kuri mums šiuo metu nepasirodo. Kai Tu mus apvalysi, tada pamatysime Tave vieną tame kūne, kurį Tu pakeitei iš senumo į naujumą.“
Jonui laužant duoną, jis meldėsi už kiekvieną savo brolį, kad jie taptų verti Viešpaties Malonės. Taip pat ir pats šventasis Jonas, paragavęs duonos, [meldėsi už save]. Teologas Jonas kalbėjo taip, sakydamas: „Tegul ir aš gaunu dalį kartu su jumis, o mano mylimieji.“
Tada jis tarė Birosui (sic): „Pasiimk su savimi du brolius, ir tegul jie laiko rankose krepšius bei kasimo įrankius, ir sekite paskui mane.“ Birosas anaiptol nebuvo aplaidus ir padarė taip, kaip jam įsakė šventasis Teologas Jonas, Dievo tarnas. Kai palaimintasis Jonas išėjo iš savo namų, jis iškeliavo už miesto vartų ir įsakė, kad be galo didelė minia, kuri sekė paskui jį ir jį spaudė, pasitrauktų ir nuo jo atsitrauktų. Atvykęs į vietovę, kurioje buvo kapai, jis tarė vienam iš brolių: „[Pasakyk] jaunuoliams: „Mano sūnūs, iškaskite šioje vietoje kapą“, ir ten buvusieji ėmė kasti žemę. Tada Teologas Jonas jiems įsakė sakydamas: „Kaskite kapą labai gilų.“ Ir jis vis kartojo: „Kaskite dar giliau“; ir ten buvusieji kasė vis giliau. Jis kalbėjosi su jais, kreipėsi į juos žodžiais, drąsino juos, patarė jiems, siekdamas juos ugdyti, mokė juos ir įtikinėjo [įžengti] į Dievo Karalystę. Ir jis pasimeldė už kiekvieną iš jų.
Kai jaunuoliai baigė ruošti kapą toje vietoje, kur jį kasė, jie viską, kas su juo susiję, deramai sutvarkė pagal tai, ko norėjo [šventasis Jonas]. O mes visiškai nieko nežinojome[apie tai, ką jis ketino daryti]. Tada jis nusivilko drabužius, kuriais vilkėjo, ir juos nusimetęs, įmetė į tą vietą, kurią jie giliai iškasė žemėje ir kuri buvo panaši į platėjančią patalpą. Tada Jonas atsistojo ant kojų – o vienintelis drabužis, kurį jis vilkėjo, buvo tunika, krintanti iš abiejų pusių – ir ištiesęs rankas taip meldėsi:
„[O Tu] Dieve, kuris išsirinkai mane Būti apaštalu pagonims ir išsiuntei mane į pasaulį, kuris apreiškei pranašus ir Savo apaštalus, kuris niekada nenustojai daryti to, kas gera, nuo pat pasaulio sukūrimo, kuris išvaduoji kiekvieną, neturintį jėgų, kuris leidai Save suvokti kiekvienam protingam žmogui, kuriam kiekvienas gyvas padaras tarnauja per Tavo išankstinį žinojimą, kuris suteikei mūsų sielai troškimus ir padarai ją ramią, ar vienišą ir laukinę, kuris pats priverti ją išjuokti savo priešą, kuris ją numirusią suformavai panašią į Save, kuris davei jai įstatymą, kurį ji galėtų atpažinti bedievybės bedugnėje, kuris padarei taip, kad ji nugalėtų savo priešą nuo jo bėgdama; kuris ištiesei jai Savo ranką ir išvadavai ją iš Amenties (Pragaro); kuris nepalikai jos tapti šio pasaulio piliete, kuris išmokei ją pabėgti nuo savo priešo; kuris padarei, kad Tavo pažinimas apšviestų kiekvieną vietą; Tu Dievo Sūnau, Tu Gelbėtojau, Tu Viešpatie, Tu dangaus aukštybėse esančių dalykų Tvarkytojau, Tu žemėje esančių dalykų Sergėtojau, Tu tų, kurie Tau priklauso, Malonė ir Džiaugsme: priimk Jono sielą, kuri priklauso Tau, kurią Tu padarei vertą Tavo pažinimo, nes tai Tu mane išsaugojai iki šios valandos, ir aš niekada nesusitepiau su moterimis.
Tu pasirodei man tuo metu, kai savo jaunystėje norėjau vesti žmoną, ir Tu man pasakei: „Jonai, Man tavęs reikia.“ Iš pradžių Tu veikei kaip mano kūno prižiūrėtojas, kai kildavo kūno ligų sukelti troškimai, ir būtent Tu daug kartų sutrukdei man juos patenkinti, kai norėjau vesti žmoną. Vėliau Tu kalbėjai su manimi trečią dienos valandą jūroje, sakydamas: „Jonai, jei iš tiesų nepriklausysi Man, Aš nuo tavęs pasitrauksiu. Paimk sau žmoną ir padarysi taip, kad apaksi abiem akimis; patirsi sielvartą, o [tada] melsiesi Man.“ Tai Tu tais pačiais metais tris kartus atvėrei mano širdį ir maloningai apdovanojai mane kitomis akimis, kurios nebuvo regimos. Tai Tu džiaugsmingą moterų stebėjimo lūkestį pavertei man pasibjaurėjimu. Tai Tu išvadavai mane nuo trumpalaikės fantazijos ir išsaugojai mane gyvenimui, kuris tęsiasi amžinai. Tai Tu padarei mane svetimą kūne kylančiai blogio beprotybei ir atitolinai mane nuo karčios mirties. Tai Tu išvadavai mane nuo antrosios mirties, tai yra nuo ugnies Gehenos, ir leidai man išstovėti kaip tyram žmogui. Tai Tu uždarei burną ligai, kuri kėsinosi į mano sielą, ir užkirstei kelią su ja susijusiems poelgiams, o tiksliau – išoriniams ir akivaizdiems darbams, kuriuos paprastai atlieka kūnas. Tai Tu išgelbėjai mane ir išmetei iš mano širdies tai, kas mane smarkiai neramino. Tai Tu paruošei mane ateiti pas Tave nekaltumo (arba šventumo) būsenoje. Tai Tu padarei mano mintis apie Tave nesuterštas. Tai Tu maloningai suteikei man nedalomą tikėjimą Tavimi. Tai Tu padarei, kad mano mintys ir sumanymai vis labiau linktų prie Tavęs. Tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus. Tai Tu įdėjai į mano sielą ketinimą neleisti niekam, išskyrus Tave patį, įeiti į mane. Nes ką gi galiu rasti tauresnio ar tyresnio už Tave? Ir štai aš radau Tave. Ir aš atlikau tarnystę, kurią Tu man patikėjai; tad padaryk mane vertą mėgautis poilsiu Tavo šventame atilsyje. Maloningai suteik man tą tobulumą, kuris yra Tavyje, tai yra beodėmiškumą ir išganymą, kurių neįmanoma nupasakoti, kurių negalima ištirti ir kurie pranoksta [žmogaus] suvokimą. Aš ateinu pas Tave, mano Viešpatie Jėzau Kristau. Tegul ugnis nuslūgsta, o tamsa tepasitraukia, tegul Chaosas tampa bejėgis, o liepsnojančios ugnies krosnis praranda galią, tegul Gehena užgęsta, tegul šventieji angelai mane lydi, o demonai tedreba iš baimės. Tegul jie (t. y. šventieji angelai) sužeidžia Kunigaikštystes, ir tegul tamsos Galybės pasitraukia ir krenta žemyn galva. Tegul Vietos, kurios yra dešinėje pusėje, atsistoja ant kojų. Tegu Velnias bus sugėdintas, o Šėtonas tampa pajuokos objektu. Tegu jo rūstybė bus užgesinta, o jo siautulinga beprotybė numalšinta. Tegu jo garbė bus apjuodinta, o puikybė sužeista; tegu jo sūnūs bus nutempti žemyn, o visos jų šaknys išrautos. Suteik man galią vaikščioti ir sustiprink mane, kad galėčiau užbaigti savo kelią be kančių ir be vargų. Ateinu pas Tave, mano Viešpatie, kad galėčiau priimti tas gėrybes, kurios priklauso gyvenantiems šventume.“
Teologui Jonui ištarus šiuos žodžius, jis pažvelgė į rytus ir atidavė šlovę Dievui, o vėl ištiesęs rankas pasimeldė sakydamas: „Būk su manimi, mano Viešpatie Jėzau Kristau.“ Tuomet jis tuoj pat nusileido į jų iškastą duobę – tą vietą, kurioje buvo patiesti jo drabužiai, ir pasakęs jiems: „Ramybė ir malonė“, jis atleido brolius, ir šie iškeliavo. Rytojaus dieną jie išėjo [iš miesto], bet negalėjo jo rasti; rado tik jo sandalą ir ką tik perkasinėtą žemę toje vietoje, kur jis nusileido į žemę. Galiausiai jie prisiminė žodžius, kuriuos Viešpats pasakė Petrui: „Jei Aš noriu, kad jis paliktų, kol Aš ateisiu, kas tau [darbo]? Tu sek paskui Mane.“ Ir jie atidavė šlovę Viešpačiui Jėzui Kristui už Jo stebuklą, įvykusį su palaimintuoju apaštalu, evangelistu, teologu ir šventuoju skaisčiuoju, Šventuoju Jonu, Kristaus – Jėzaus, mūsų Viešpaties, mūsų Dievo ir mūsų Gelbėtojo – mylimuoju. Jam kartu su Tėvu ir Šventąja, visuotinai gaivinančia ir vienos prigimties Dvasia, dera visa šlovė dabar, ir visada, ir per amžių amžius. Amen.