Plinijaus Jaunesniojo ir Trajano susirašinėjimas (Epist. 10.96–97). Oficialus Romos administracijos dokumentas apie krikščionis (111–113 m.) Šis dokumentas yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės istorinių šaltinių, sudarytas iš dviejų laiškų: Plinijaus Jaunesniojo, Pontijos–Bitinijos gubernatoriaus, ir imperatoriaus Trajano atsakymo. Laiškai datuojami 111–113 m. ir priklauso Plinijaus Epistulae X knygai, kurioje surinkta jo oficiali korespondencija su imperatoriumi. Tai pirmasis išsamus nekrikščioniškas liudijimas apie krikščionių tikėjimą, praktiką ir teisinį statusą Romos imperijoje.
Plinijus rašo Trajanui, nes pirmą kartą susiduria su krikščionimis ir nežino, kaip juos teisti. Jis aprašo savo procedūrą: tris kartus klausia, ar žmogus yra krikščionis, ir jei šis atkakliai prisipažįsta, skiria mirties bausmę. Tie, kurie atsižada, garbina imperatoriaus atvaizdą ir prakeikia Kristų, yra paleidžiami. Plinijus pateikia pirmąjį išorinį krikščionių liturgijos aprašymą: jie renkasi anksti ryte, gieda himną Kristui „kaip Dievui“, prisiekia vengti nusikaltimų ir dalijasi „paprastu, nekaltu maistu“. Jis taip pat mini dvi kankintos diakoneses – vieną ankstyviausių liudijimų apie moterų tarnystę Bažnyčioje.
Trajano atsakymas suformuoja oficialią Romos politiką, galiojusią iki III a. vidurio: krikščionių nereikia ieškoti, bet jei jie įskundžiami ir prisipažįsta, jie turi būti baudžiami; jei atsižada ir aukoja dievams, jie turi būti atleidžiami. Anoniminiai skundai draudžiami. Šis reskriptas rodo, kad krikščionybė laikyta pavojinga ne dėl doktrinos, bet dėl atsisakymo dalyvauti valstybiniuose kultuose. Laiškai taip pat liudija, kad krikščionybė jau plačiai paplitusi miestuose ir kaimuose, o pagoniškos šventyklos buvo ištuštėjusios.
Šis dokumentas yra pagrindinis šaltinis, leidžiantis suprasti ankstyvųjų krikščionių persekiojimų pobūdį, jų liturgiją, moralę ir Romos valdžios požiūrį. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai krikščionybė aprašoma iš išorės, oficialios valdžios akimis, todėl jo reikšmė ankstyvosios Bažnyčios istorijai yra išskirtinė.
Plinijaus Jaunesniojo ir Trajano susirašinėjimas
Plinijus Jaunesnysis buvo Ponto ir Bitinijos valdytojas (gubernatorius) 111–113 m. po Kr. Yra išlikęs ištisas jo ir imperatoriaus Trajano susirašinėjimas įvairiais administraciniais ir politiniais klausimais. Šie du laiškai yra patys garsiausi, nes juose Plinijus pirmą kartą susiduria su krikščionybe.
Plinijaus „Laiškai“ 10.96–97
Plinijus imperatoriui Trajanui
Mano įprotis, valdove, kreiptis į tave visais klausimais, dėl kurių abejoju. Kas gi geriau galėtų išsklaidyti mano dvejones ar apšviesti mano nežinojimą? Niekada nedalyvavau krikščionių teismuose. Todėl nežinau, už kokius nusižengimus įprasta bausti ar kaip juos tirti, ir iki kokio lygio. Be to, nemažai dvejojau: ar reikėtų daryti kokį nors skirtumą atsižvelgiant į amžių, ar visai neskirti pačių jauniausių nuo brandesnių; ar už atgailą reikia atleisti, ar visgi tam, kuris kartą buvo krikščionis, jokios naudos iš to, kad jis nustojo juo būti; ar bausti vien už patį vardą, net ir nesant nusikaltimų, ar tik už nusikaltimus, susijusius su tuo vardu.
Tuo tarpu su tais, kurie man buvo įskųsti kaip krikščionys, aš laikiausi tokios tvarkos: klausdavau jų pačių, ar jie yra krikščionys. Prisipažinusius klausdavau antrą ir trečią kartą, grasindamas bausme; užsispyrusius įsakydavau nubausti mirtimi. Nes neabejojau, kad, nepaisant jų tikėjimo prigimties, toks užsispyrimas ir nepalaužiamas atkaklumas tikrai nusipelno bausmės. Buvo ir kitų, apsėstų tos pačios beprotybės, bet kadangi jie buvo Romos piliečiai, pasirašiau įsakymą išsiųsti juos į Romą.
Netrukus, kaip paprastai būna, dėl vykstančių tyrimų kaltinimai išplito ir pasitaikė keletas naujų atvejų. Buvo pateiktas anoniminis dokumentas, kuriame buvo įrašyta daugybė pavardžių. Tuos, kurie neigė esantys ar buvę krikščionys, kai jie mano diktuojamais žodžiais šaukėsi dievų, aukojo smilkalus ir vyną tavo atvaizdui (kurį šiam tikslui buvau įsakęs atnešti kartu su dievų statulomis) ir, be to, keikė Kristų – o sakoma, kad tikrų krikščionių to padaryti neįmanoma priversti, – šiuos maniau esant reikalinga paleisti. Kiti, kuriuos nurodė skundėjas, iš pradžių prisipažino esą krikščionys, bet paskui tai neigė tvirtindami, kad jie jais buvo, bet nustojo būti – vieni prieš trejus metus, kiti prieš daugelį metų, o kai kurie net prieš dvidešimt penkerius. Visi jie garbino tavo atvaizdą bei dievų statulas ir keikė Kristų.
Tačiau jie tvirtino, kad visa jų kaltės ar paklydimo esmė buvo ta, jog jie turėjo paprotį nustatytą dieną prieš aušrą susirinkti ir pakaitomis giedoti himną Kristui, kaip kokiam dievui, ir prisiekti ne kokiam nors nusikaltimui, o atsisakyti sukčiavimo, vagysčių ar svetimavimo, nelaužyti duoto žodžio ir neatsisakyti grąžinti patikėto turto, kai to pareikalaujama. Tai pabaigę, jie turėjo paprotį išsiskirstyti ir vėl susirinkti pavalgyti – bet paprasto ir nekalto maisto. Jie tvirtino, kad net ir to atsisakė po mano edikto, kuriuo, pagal tavo nurodymus, buvau uždraudęs politinius susivienijimus. Todėl man pasirodė juo labiau būtina išsiaiškinti, kur yra tiesa, kankinant dvi verges, kurios buvo vadinamos diakonėmis. Tačiau neaptikau nieko kito, tik iškrypusį, besaikį prietaringumą.
Todėl atidėjau tyrimą ir paskubėjau pasitarti su tavimi. Man pasirodė, kad šis klausimas vertas pasitarimo, ypač dėl įtrauktų žmonių skaičiaus. Nes pavojus gresia ir dar grės daugeliui įvairaus amžiaus, įvairaus luomo ir abiejų lyčių asmenų. Šio prietaro užkratas išplito ne tik miestuose, bet ir kaimuose bei sodybose. Tačiau atrodo, kad jį dar galima sustabdyti ir išgydyti. Tikrai gana aišku, kad beveik apleistos šventyklos vėl pradėtos lankyti, seniai pamirštos religinės apeigos atnaujinamos, o iš visur perkami aukojami gyvuliai, kuriems iki šiol buvo galima rasti labai mažai pirkėjų. Iš to lengva įsivaizduoti, kokią gausybę žmonių galima atvesti į dorą, jei tik bus suteikta galimybė atgailauti.
Trajanas Plinijui
Mano brangus Plinijau, tirdamas tų, kurie tau buvo įskųsti kaip krikščionys, bylas, laikeisi tinkamos tvarkos. Nes neįmanoma nustatyti jokios bendros taisyklės, kuri taptų savotišku nekintamu standartu. Jų nereikia specialiai ieškoti; tačiau jei jie yra įskundžiami ir įrodoma jų kaltė, jie turi būti nubausti, su tokia išlyga: kas paneigs esąs krikščionis ir tai realiai įrodys – tai yra, garbindamas mūsų dievus, – nors ir buvo įtariamas praeityje, per atgailą turi gauti atleidimą. Tačiau anonimiškai pateikti kaltinimai neturi būti priimami jokiame teismo procese. Nes tai yra ir pavojingas precedentas, ir neatitinka mūsų amžiaus dvasios.