Šv. Agnė – jauna Romos mergina, tapusi viena žinomiausių krikščionių kankinių, nužudyta už tikėjimą Kristumi IV a. pradžioje. Jos gyvenimas trumpas, bet kupinas drąsos: vos 12–13 metų ji atsisakė pasaulio pagundų, pasirinkdama mirtį, o ne išdavystę. Ši istorija, užrašyta ankstyvuosiuose Bažnyčios tekstuose, rodo, kaip paprasta mergaitė iš turtingos šeimos tapo įkvėpimu milijonams tikinčiųjų. Jos šventė minima sausio 21 d., o vardas, kilęs iš graikiško hagnē (tyra) ar lotyniško agnus (ėriukas), siejamas su nekaltumu ir auka. Šv. Agnė globoja merginas, sodininkus ir aukas smurto.
Agnė gimė apie 291 m. Romoje, kilmingoje krikščionių šeimoje. Tuo metu Romos imperijoje valdė imperatorius Diokletianas, pradėjęs žiaurius krikščionių persekiojimus 303 m. – naikino bažnyčias, degino raštus ir reikalavo aukoti pagonių dievams. Agnė augo turtingai, buvo graži ir protinga, tad traukė daug gerbėjų iš aukštuomenės. Vienas jų, prokuratoriaus sūnus, siekė jos rankos, bet ji atsisakė, sakydama, kad yra susižadėjusi su Kristumi. Įsiutęs jaunuolis išdavė ją valdžiai, apkaltindamas krikščionybe.
Teisme Agnė laikėsi tvirtai. Romos prefektas bandė ją įkalbėti aukoti dievams, žadėdamas turtus ir santuoką, bet ji nepasidavė. Tada prasidėjo kankinimai: ją nuplakė, bandė sudeginti ant laužo, bet, pasak legendos, liepsna užgeso, nepalietusi jos. Galiausiai jai nukirto galvą apie 304 m. Jos kūną palaidojo tėvai netoli Romos, o virš kapo vėliau pastatė baziliką. Šv. Ambrozijus Milane, vienas ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, aprašė jos kankinystę savo raštuose, pabrėždamas jos drąsą ir tyrumą. Jis rašė: „Ji ėjo į mirtį tarsi į vestuves, su šydu ir vainiku.“
Po mirties Agnės istorija greitai pasklido. IV a. imperatorius Konstantinas pastatė jai skirtą baziliką Romoje, kuri stovi iki šiol. Viduramžiais jos relikvijos – plaukai ir kaukolė – tapo piligrimystės objektu. Legenda pasakoja, kad po mirties ji pasirodė tėvams sapne, apsupta ėriukų, tad iki šiol sausio 21 d. Romoje palaiminami ėriukai, kurių vilnos naudojamos vyskupų palijams.
Agnė nenuveikė didelių darbų kaip misionierė ar rašytoja – jos gyvenimas trumpas, bet jos auka tapo tikėjimo pavyzdžiu. Ji liudijo, kad tikėjimas viršija pasaulio pagundas, įkvėpdama kitus krikščionis ištverti persekiojimus. Jos istorija paveikė Bažnyčią: ji minima liturgijoje kaip mergelių ir kankinių globėja. Viduramžiais jos pavyzdys skatino merginas rinktis vienuolystę, o vėliau – kovoti už tyrumą ir orumą. Šv. Agnė minima mene: paveiksluose ji vaizduojama su ėriuku ir palmės šakele (kankinystės simboliu), pavyzdžiui, Raffaello ar Domenichino darbuose. Jos gyvenimas įkvėpė literatūrą, kaip John Keats eilėraštį „The Eve of St. Agnes“.