„Angeliškoji išmintis apie dieviškąją meilę“ (De la Sagesse Angélique sur le Divin Amour) yra vienas iš brandžiausių Emanuelio Swedenborgo teologinių traktatų, kuriame autorius sistemingai aiškina visą savo dvasinės kosmologijos struktūrą. Šis veikalas sudarytas iš penkių didelių dalių, apimančių Dievo prigimtį, dvasinę saulę, būties laipsnius, visatos sukūrimą ir žmogaus sukūrimą. Swedenborgas čia siekia parodyti, kaip visa tikrovė kyla iš dieviškosios meilės ir išminties, kurios sudaro vieną nedalomą dieviškąją esmę. Tekstas parašytas tezėmis, todėl pasižymi aiškia logine struktūra ir nuoseklia argumentacija.
Pirmose dalyse Swedenborgas apibrėžia Dievą kaip vienintelį tikrosios būties šaltinį ir aiškina, kad visa kūrinija egzistuoja tik todėl, kad iš Dievo sklinda meilės ir išminties srautas. Dvasinė saulė, iš kurios kyla visa dvasinė šviesa ir šiluma, yra šio dieviškojo srauto išraiška. Toliau autorius pereina prie „laipsnių“ doktrinos, kuri yra vienas iš kertinių jo mokymo elementų: visa tikrovė, tiek dvasinė, tiek materiali, yra sudaryta iš nuoseklių, tarpusavyje nesusiliejančių pakopų. Ši struktūra leidžia Swedenborgui paaiškinti, kaip dieviškasis veikimas pasiekia kūriniją, neprarasdamas savo tobulumo.
Paskutinė veikalo dalis, skirta žmogaus sukūrimui, yra viena iš svarbiausių, nes čia Swedenborgas išsamiai aiškina žmogaus dvasinę sandarą: valią, protą, meilę, išmintį, laisvę ir racionalumą. Žmogus, jo teigimu, yra sukurtas kaip dieviškosios meilės ir išminties atvaizdas, todėl jo vidinė struktūra atspindi visą kosminę tvarką. Šiame traktate Swedenborgas siekia parodyti, kad tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas yra leisti dieviškajai meilei ir išminčiai veikti jo viduje, o tikroji dvasinė pažanga vyksta tada, kai valia ir protas susivienija pagal dieviškąją tvarką. Dėl savo sistemingumo ir teologinės gelmės šis veikalas laikomas vienu iš pagrindinių Swedenborgo mokymo ramsčių.
Angeliškoji išmintis apie dieviškąją meilę
DIEVAS:
- Nuo 1 iki 27:
- Meilė yra žmogaus gyvenimas.
- Tik Dievas, taigi ir Viešpats, yra pati meilė, nes Jis yra pats gyvenimas. Angelai ir žmonės yra gyvybės talpyklos.
- Dieviškumas nėra erdvėje.
- Dievas yra Pats Žmogus.
- Būtis ir Egzistencija Dieve-Žmoguje yra aiškiai Viena.
- Dieve-Žmoguje begalybės yra aiškiai Viena.
- Yra tik vienas Dievas-Žmogus, iš kurio kyla visi dalykai.
- Nuo 28 iki 54:
- Pati Dieviškoji Esmė yra Meilė ir Išmintis.
- Dieviškoji Meilė priklauso Dieviškajai Išminčiai, o Dieviškoji Išmintis priklauso Dieviškajai Meilei.
- Dieviškoji Meilė ir Dieviškoji Išmintis yra substancija ir forma.
- Dieviškoji Meilė ir Dieviškoji Išmintis yra substancija Savyje ir Forma Savyje, taigi Pats ir Vienintelis.
- Dieviškoji Meilė ir Dieviškoji Išmintis gali Būti ir Egzistuoti tik kituose, Jų sukurtuose.
- Viską visatoje sukūrė Dievo-Žmogaus Dieviškoji Meilė ir Dieviškoji Išmintis.
- Nuo 55 iki 82:
- Visi dalykai sukurtoje visatoje yra Dievo-Žmogaus Dieviškosios Meilės ir Dieviškosios Išminties talpyklos.
- Visi sukurti dalykai atspindi žmogų kaip savotišką paveikslą.
- Visų sukurtų dalykų paskirtys (naudojimai) kyla pakopomis nuo galutinių dalykų iki žmogaus, ir per žmogų iki Dievo Kūrėjo, iš kurio viskas kyla.
- Dieviškumas, būdamas be erdvės, užpildo visas visatos erdves.
- Dieviškumas, būdamas be laiko, yra visame laike.
- Dieviškumas yra tas pats pačiuose didžiausiuose ir pačiuose mažiausiuose dalykuose.
DVASINĖ SAULĖ:
- Nuo 83 iki 112:
- Dieviškoji Meilė ir Dieviškoji Išmintis dvasiniame pasaulyje pasirodo kaip saulė.
- Šiluma ir šviesa sklinda iš saulės, kuri egzistuoja iš Dieviškosios Meilės ir Dieviškosios Išminties.
- Dvasinio pasaulio saulė nėra Dievas, bet ji kyla iš Dievo-Žmogaus Dieviškosios Meilės ir Dieviškosios Išminties; tas pats pasakytina ir apie šilumą bei šviesą, sklindančias iš šios saulės.
- Dvasinė šiluma ir dvasinė šviesa, sklindančios iš Viešpaties kaip Saulės, sudaro vienį, kaip ir Jo Dieviškoji Meilė bei Dieviškoji Išmintis sudaro vienį.
- Dvasinio pasaulio saulė pasirodo vidutiniame aukštyje, nutolusi nuo angelų taip pat, kaip gamtinio pasaulio saulė pasirodo nutolusi nuo žmonių.
- Atstumas tarp saulės ir angelų dvasiniame pasaulyje yra regimybė, priklausanti nuo to, kaip jie priima Dieviškąją Meilę ir Dieviškąją Išmintį.
- Nuo 113 iki 145:
- Angelai yra Viešpatyje, o Viešpats yra juose; ir kadangi angelai yra talpyklos, tik pats Viešpats yra Dangus.
- Dvasiniame pasaulyje Rytai yra ten, kur Viešpats pasirodo kaip Saulė, o kitos pasaulio šalys priklauso nuo jos.
- Pasaulio kryptys dvasiniame pasaulyje atsiranda ne iš Viešpaties kaip saulės, o iš angelų, priklausomai nuo jų imlumo (priėmimo).
- Angelai nuolat atsuka savo veidą į Viešpatį kaip į saulę, todėl pietūs jiems yra iš dešinės, šiaurė – iš kairės, o vakarai – užnugaryje.
- Visi vidiniai angelų dalykai, tiek proto, tiek kūno, yra atgręžti į Viešpatį kaip į Saulę.
- Kiekviena dvasia, kokia ji bebūtų, lygiai taip pat atsigręžia į savo vyraujančią meilę.
- Nuo 146 iki 172:
- Dieviškoji Meilė ir Dieviškoji Išmintis, sklindančios iš Viešpaties kaip saulės ir kuriančios šilumą bei šviesą danguje, yra sklindantis Dieviškumas, kuris yra Šventoji Dvasia.
- Viešpats sukūrė visatą ir viską visatoje per saulę, kuri yra pirmasis Dieviškosios Meilės ir Dieviškosios Išminties sklidimas.
- Gamtinio pasaulio saulė yra gryna ugnis ir todėl negyva; gamta taip pat yra negyva, nes ji kilusi iš šios saulės.
- Be dviejų saulių, vienos gyvos, o kitos negyvos, nėra jokios kūrijos.
- Kūrimo tikslas (pabaiga) egzistuoja galutiniuose dalykuose; šis tikslas reikalauja, kad viskas sugrįžtų pas Kūrėją ir kad įvyktų susijungimas.
LAIPSNIAI (PAKOPOS):
- Nuo 173 iki 204:
- Dvasiniame pasaulyje yra atmosferos, vandenys ir žemės, kaip ir gamtiniame pasaulyje; bet jos yra dvasinės, tuo tarpu gamtiniame pasaulyje jos yra gamtinės.
- Yra Meilės ir Išminties laipsniai, ir dėl to yra Šilumos ir Šviesos laipsniai, o taip pat atmosferų laipsniai.
- Yra dviejų rūšių laipsniai: aukščio laipsniai ir pločio laipsniai.
- Aukščio laipsniai yra vienalyčiai ir seka iš eilės, kaip tikslas, priežastis ir pasekmė.
- Pirmasis laipsnis yra viskas visuose sekančių laipsnių dalykuose.
- Visi tobulumai auga ir kyla kartu su laipsniais ir pagal laipsnius.
- Nuo 205 iki 241:
- Nuoseklioje tvarkoje pirmasis laipsnis sudaro aukščiausiąjį, o trečiasis – žemiausiąjį; bet vienalaikėje tvarkoje pirmasis sudaro vidiniausiąjį, o trečiasis – išoriausiąjį.
- Paskutinis laipsnis yra ankstesnių laipsnių visuma (kompleksas), talpykla ir pagrindas.
- Aukščio laipsniai yra savo pilnatvėje ir Galioje paskutiniame savo laipsnyje.
- Atskirtieji (diskrečiai) ir ištisiniai (tolydiniai) laipsniai yra pačiuose didžiausiuose ir pačiuose mažiausiuose visų sukurtų dalykų vienetuose.
- Trys aukščio laipsniai Viešpatyje yra begaliniai ir nesukurti, o žmoguje šie trys laipsniai yra baigtiniai ir sukurti.
- Šie trys aukščio laipsniai yra kiekviename žmoguje nuo pat gimimo ir gali būti atverti paeiliui, ir priklausomai nuo to, kiek jie atverti, žmogus yra Viešpatyje, o Viešpats yra žmoguje.
- Nuo 242 iki 281:
- Dvasinė šviesa įteka per tris laipsnius žmoguje, bet dvasinė šiluma įteka tik tiek, kiek žmogus vengia blogio kaip nuodėmės ir atsigręžia į Viešpatį.
- Žmogus tampa gamtiniu ir jusliniu, jei jame aukštesnysis laipsnis, kuris yra dvasinis, nėra atvertas.
- Gamtinis žmogaus proto laipsnis, laikomas pats savaime, yra ištisinis; bet per atitikimą su aukštesniaisiais laipsniais, kai jis yra pakylėtas, pasirodo esąs atskirtasis (diskretus).
- Gamtinis protas, būdamas aukštesniųjų žmogaus proto laipsnių apvalkalas ir talpykla, yra reaguojantis, ir jei aukštesnieji laipsniai nėra atverti, jis veikia prieš juos, bet jei jie atverti, jis veikia kartu su jais.
- Blogio kilmė kyla iš piktnaudžiavimo žmogui būdingais gebėjimais, kurie vadinami racionalumu ir laisve.
- Blogiai ir melai yra visiškai priešingi gėriui ir tiesai, nes blogiai ir melai yra velniški bei pragariški, o gėris ir tiesa yra dieviški bei dangiški.
- Visi dalykai, priklausantys trims gamtinio proto laipsniams, yra sudėti darbuose, kurie atliekami kūno veiksmais.
VISATOS KŪRIMAS:
- Nuo 282 iki 306:
- Viešpats nuo visos amžinybės, kuris yra Jehova, sukūrė iš Savęs, o ne iš nieko, visatą ir viską visatoje.
- Viešpats nuo visos amžinybės, arba Jehova, nebūtų galėjęs sukurti visatos ir visų joje esančių dalykų, jei Jis nebūtų Žmogus.
- Viešpats nuo visos amžinybės, arba Jehova, iš Savęs iškėlė dvasinio pasaulio saulę, ir iš šios saulės Jis sukūrė visatą bei viską visatoje.
- Viešpatyje yra trys dalykai, kurie yra Viešpats: Dieviškoji Meilė, Dieviškoji Išmintis ir Dieviškoji Paskirtis (Naudojimas), ir šie trys išoriškai pasirodo iš dvasinio pasaulio saulės: Dieviškoji Meilė – per šilumą, Dieviškoji Išmintis – per šviesą, o Dieviškoji Paskirtis – per atmosferą, kuri yra jų talpykla.
- Atmosferos, kurių yra trys dvasiniame pasaulyje, kaip ir gamtiniame, baigiasi galutiniuose dalykuose substancijomis ir materijomis, kokiomis jos yra žemėje.
- Substancijose ir materijose, iš kurių suformuotos žemės, nėra nieko iš Dieviškumo Savyje, vis dėlto jos kyla iš Dieviškumo Savyje.
- Nuo 307 iki 335:
- Visos paskirtys, kurios yra kūrimo tikslai, yra formose – formose, kurias jos įgauna iš substancijų ir materijų, kokių yra žemėse.
- Visi sukurtoje visatoje esantys dalykai, vertinami pagal paskirtis, atspindi žmogų; ir tai liudija, kad Dievas yra Žmogus.
- Visi dalykai, kuriuos sukūrė Viešpats, yra paskirtys. Jie yra paskirtys ta tvarka, tuo laipsniu ir tuo ryšiu, kaip jie susiję su žmogumi, o per žmogų – su Viešpačiu, iš kurio jie kilę.
- Nuo 336 iki 357:
- Blogų paskirčių Viešpats nesukūrė, bet jos gimė kartu su pragaru.
- Kas suprantama kaip blogos paskirtys žemėje.
- Visi dalykai, kurie yra blogos paskirtys, yra Danguje. (Pastaba: originaliame prancūziškame tekste čia tikriausiai įsivėlusi klaida, tačiau išversta tiksliai pagal pateiktą tekstą)
- Yra nuolatinis dvasinio pasaulio įtekėjimas į gamtinį pasaulį.
- Pragaro įtekėjimas sukuria blogas paskirtis tose vietose, kur yra dalykai, atitinkantys šias paskirtis.
- Galutinis dvasinis (dalykas), atskirtas nuo savo aukštesniojo, sukuria tai.
- Yra dvi formos, kuriose vyksta veikimas per įtekėjimą: augalinė forma ir gyvūninė forma.
- Tiek viena, tiek kita forma, kai ji egzistuoja, gauna dauginimosi priemones.
- Matomi dalykai sukurtoje Visatoje liudija, kad Gamta nieko nesukūrė ir nekuria, bet kad Dieviškumas sukūrė ir kuria viską iš Savęs paties ir per dvasinį pasaulį.
ŽMOGAUS KŪRIMAS:
- Nuo 358 iki 393:
- Viešpats sukūrė ir suformavo žmoguje dvi Savęs talpyklas ir buveines, vadinamas Valia ir Supratimu (Protu): Valią – Savo Dieviškajai Meilei, o Supratimą – Savo Dieviškajai Išminčiai.
- Valia ir Supratimas, kurie yra Meilės ir Išminties talpyklos, yra Smegenyse kaip visumoje ir kiekvienoje jų dalyje, ir atitinkamai kūne kaip visumoje bei kiekvienoje jo dalyje.
- Meilė ir Išmintis, taigi ir Valia bei Supratimas, sudaro patį žmogaus gyvenimą.
- Žmogaus gyvenimas savo pradais yra Smegenyse, o savo dariniais (išvediniais) – Kūne.
- Koks yra gyvenimas praduose, toks jis yra ir visumoje bei kiekvienoje dalyje.
- Gyvenimas per šiuos pradus eina iš kiekvienos dalies į visumą ir iš visumos į kiekvieną dalį.
- Kokia yra meilė, kokia yra išmintis, toks atitinkamai yra ir žmogus.
- Yra Valios atitikimas Širdžiai ir Supratimo – Plaučiams.
- Visi Proto dalykai siejasi su Valia ir Supratimu, o visi Kūno dalykai siejasi su širdimi ir plaučiais.
- Yra Valios ir Supratimo atitikimas širdžiai ir plaučiams, taigi ir visų proto dalykų atitikimas visiems kūno dalykams.
- Valia atitinka Širdį. Supratimas atitinka Plaučius.
- Per šį atitikimą galima atrasti daug paslapčių apie Valią ir Supratimą, ir atitinkamai apie Meilę bei Išmintį.
- Žmogaus Protas yra žmogaus dvasia, ir dvasia yra žmogus, o kūnas yra išorė, per kurią protas arba dvasia jaučia ir veikia pasaulyje.
- Žmogaus dvasia susijungia su kūnu per savo Valios ir Supratimo atitikimą širdžiai bei plaučiams, o nesant atitikimui įvyksta atsiskyrimas.
- Nuo 394 iki 432:
- Iš Širdies atitikimo Valiai ir Plaučių atitikimo Supratimui galima sužinoti viską, ką galima žinoti apie Valią ir Supratimą, arba apie Meilę ir Išmintį, taigi ir apie žmogaus Sielą.
- Meilė arba Valia yra pats žmogaus gyvenimas.
- Meilė arba Valia nuolatos siekia žmogiškosios formos ir visko, kas priklauso žmogiškajai formai.
- Meilė arba Valia negali nieko padaryti per savo žmogiškąją formą be santuokos su Išmintimi arba Supratimu.
- Meilė arba Valia paruošia namus arba kambarį savo būsimai nuotakai, kuri yra Išmintis arba Supratimas.
- Meilė arba Valia taip pat viską paruošia savo žmogiškojoje formoje, kad galėtų veikti kartu su Išmintimi arba Supratimu.
- Kai įvyksta vestuvės, pirmasis susijungimas atsiranda per potraukį žinoti, iš kurio kyla tiesos potraukis.
- Antrasis susijungimas atsiranda per potraukį suprasti, iš kurio kyla tiesos suvokimas.
- Trečiasis susijungimas atsiranda per potraukį matyti tiesą, iš kurio kyla mąstymas (mintis).
- Per šiuos tris susijungimus Meilė arba Valia patenka į savo jutiminį ir aktyvųjį gyvenimą.
- Meilė arba Valia įveda Išmintį arba Supratimą į visas savo namų dalis.
- Meilė arba Valia nieko nedaro be susijungimo su Išmintimi arba Supratimu.
- Meilė arba Valia susijungia su Išmintimi, ir Supratimas yra abipusiškai susijęs.
- Išmintis arba Supratimas, pasitelkęs Meilės arba Valios suteiktą galią, gali būti pakylėtas ir priimti dalykus, esančius iš dangaus sklindančioje šviesoje, ir juos suvokti.
- Meilė arba Valia lygiai taip pat gali būti pakylėta ir priimti dalykus, esančius iš dangaus sklindančioje šilumoje, jei ji šiame laipsnyje myli Išmintį, savo nuotaką.
- Priešingu atveju Meilė arba Valia atitraukia iš savo aukštumos Išmintį arba Supratimą, kad galėtų veikti su ja kaip vienis.
- Meilė arba Valia apvaloma Supratime, jei jie pakylėjami kartu.
- Meilė arba Valia suteršiama Supratime ir per Supratimą, jei jie nepakylėjami kartu.
- Meilė, apvalyta Išminties Supratime, tampa dvasinė ir dangiška.
- Meilė, suteršta Supratime ir per Supratimą, tampa gamtinė, juslinė ir kūniška.
- Vis dėlto, išlieka gebėjimas suprasti, kuris vadinamas Racionalumu, ir gebėjimas veikti, kuris vadinamas Laisve.
- Dvasinė ir dangiška meilė yra Meilė artimui ir Meilė Viešpačiui; o gamtinė ir juslinė meilė yra pasaulio meilė ir meilė sau.
- Su Gailestingumu ir Tikėjimu bei jų susijungimu yra taip pat, kaip su Valia ir Supratimu bei jų susijungimu.
- Kokia yra žmogaus pradžia nuo jo pradėjimo momento.