Antrasis Ignoto laiškas efeziečiams

„Antrasis Ignoto laiškas efeziečiams(The Second Epistle of Ignatius to the Ephesians) priklauso vadinamajai ilgajai Ignoto laiškų redakcijai, kuri laikoma vėlyvesne ir mažiau autentiška nei septyni pagrindiniai jo laiškai. Nepaisant to, šis tekstas yra įdomus kaip ankstyvosios krikščioniškos literatūros reiškinys, atspindintis, kaip vėlesnės bendruomenės plėtė, perrašinėjo ir teologiškai stiprino Ignoto mokymą. Laiške kartojamos pagrindinės Ignoto temos – vienybė, paklusnumas vyskupui, tikėjimo grynumas ir kankinystės idealas – tačiau jos pateikiamos dar intensyviau, su ryškesniais simboliais ir išplėstomis alegorijomis.

Tekste matomas stiprus teologinis akcentas į dvasinę kovą ir krikščionišką tapatybę. Efeziečiai vaizduojami kaip tobula bendruomenė, kurioje nėra „geismo, galinčio kankinti“, o jų gyvenimas pristatomas kaip visiškai suderintas su Dievo valia. Ypač išsiskiria vaizdinys, kuriame tikintieji aprašomi kaip Dievo statinys: kryžius tampa „instrumentu“, Šventoji Dvasia – „virve“, tikėjimas – „skriemuliu“, o meilė – „kelias į aukštybes“. Tokios metaforos rodo, kaip vėlyvieji redaktoriai mėgo plėtoti Ignoto simboliką, suteikdami jai beveik mistinį pobūdį.

Laiško pabaigoje išryškėja ankstyvosios krikščioniškos teologijos branduolys: kryžiaus garbė, Marijos mergystės slėpinys ir Kristaus įsikūnijimo paslaptis. Šios temos pateikiamos kaip „trys garsieji slėpiniai“, kurie buvo paslėpti nuo „šio pasaulio valdovo“ ir kurių pasirodymas sunaikino magiją, klaidą ir mirties viešpatavimą. Tokia kosminė drama būdinga vėlyvajai Ignoto tradicijai, kurioje istorinis kankinio balsas susilieja su teologine spekuliacija. Dėl šių savybių šis laiškas nėra autentiškiausias Ignoto tekstas, tačiau jis vertingas kaip liudijimas, kaip ankstyvosios bendruomenės kūrė ir plėtė apaštalinių tėvų autoritetą.


Antrasis Ignoto laiškas efeziečiams

Ignotas (Ignatius), dar vadinamas Teoforu (Theophorus), Bažnyčiai, palaimintai Dievo Tėvo didybe bei ištobulintai; jai, kuri buvo išrinkta nuo amžinybės, kad visuomet tarnautų išliekančiai, nekintančiai šlovei, yra ištobulinta bei išrinkta tiesos sumanymu Jėzaus Kristaus (Jesus Christ), mūsų Dievo, Tėvo valia; jai, kuri verta laimės; esančiai Efeze (Ephesus), Jėzuje Kristuje, nepriekaištingame džiaugsme: [linki] gausios laimės.

1 skyrius

Kadangi jūsų vardas, kuris yra labai mylimas, man priimtinas Dieve – vardas, kurį įgijote iš prigimties, per teisingą bei dorą valią, taip pat per Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, tikėjimą bei meilę, – jūs esate Dievo sekėjai ir, užsidegę Dievo krauju, sparčiai užbaigėte jums artimą darbą. Mat kai išgirdote, kad esu surakintas bei negaliu nieko daryti dėl bendro vardo ir vilties (o aš tikiuosi jūsų maldų dėka būti sudraskytas žvėrių Romoje (Rome), kad per tai, ko tapau vertas, būčiau apdovanotas stiprybe tapti Dievo mokiniu), jūs uoliai skubėjote mane aplankyti. Taigi, susipažinę su jūsų gausybe Dievo vardu per Onezimą (Onesimus), jūsų vyskupą, kurio meilė yra neišpasakyta, meldžiu, kad jį mylėtumėte Viešpatyje Jėzuje Kristuje ir kad visi sektumėte jo pavyzdžiu. Palaimintas Tas, kuris suteikė jums tokį vyskupą, kokio esate verti.

3 skyrius

Bet kadangi meilė man neleidžia tylėti jūsų atžvilgiu, dėl šios priežasties aš skubėjau prašyti jūsų būti uoliems vykdant Dievo valią.

8 skyrius

Mat kol jumyse nėra įsišaknijęs joks geismas, galintis jus kankinti, štai – jūs gyvenate Dieve. Aš džiaugiuosi jumis ir užtariu jus, efeziečiai (Ephesians), – Bažnyčią, kuri garsėja visais amžiais. Kūniškieji negali daryti dvasinių dalykų, taip pat ir dvasiniai – kūniškų; lygiai taip pat nei tikėjimas negali daryti to, kas svetima tikėjimui, nei netikėjimas to, kas priklauso tikėjimui. Net ir tie darbai, kuriuos atlikote kūne, yra dvasiniai, nes viską darėte Jėzuje Kristuje.

9 skyrius

Jūs esate paruošti Dievo Tėvo statybai ir Jėzaus Kristaus įrankiu – kryžiumi – keliami į aukštybes; jus traukia virvė, kuri yra Šventoji Dvasia; jūsų keltuvas yra jūsų tikėjimas, o jūsų meilė yra kelias, vedantis aukštyn pas Dievą.

10 skyrius

Melskitės už visus žmones, nes jiems yra atgailos viltis, kad jie taptų verti Dievo. Tegul jie mokosi ypač iš jūsų darbų. Prieš jų šiurkščius žodžius būkite nuolaidūs per proto romumą bei švelnumą. Prieš jų piktžodžiavimus atsiduokite maldai, o prieš jų klaidą būkite apsišarvavę tikėjimu. Prieš jų įniršį būkite taikūs bei ramūs ir nesileiskite jų sukrečiami. Tad būkime mūsų Viešpaties sekėjai romumu bei stenkimės, kas labiau bus nuskriaustas, prispaustas ar apgautas.

14 skyrius

Darbas remiasi ne pažadu, nebent žmogus būtų rastas tikėjimo galioje iki pat galo.

15 skyrius

Geriau žmogui tylėti ir būti kažkuo, negu kalbėti nebūnant niekuo; kad savo kalbomis jis veiktų, o per tai, apie ką tyli, būtų pažintas.

18 skyrius

Mano dvasia su garbinimu lenkiasi kryžiui, kuris netikintiems yra suklupimo kliūtis, bet jums – išganymas bei amžinasis gyvenimas.

19 skyrius

Nuo šio pasaulio valdovo buvo paslėpta Marijos (Mary) mergystė, mūsų Viešpaties gimimas bei trys garsiosios paslaptys, kurios Dievo ramybėje įvyko per žvaigždę. Ir štai, pasirodžius Sūnui, magija ėmė nykti, visi pančiai buvo sutraukyti, o senoji karalystė bei blogio klaida – sugriauta. Nuo tada viskas pajudėjo kartu, buvo sumanytas mirties sunaikinimas ir prasidėjo tai, kas buvo ištobulinta Dieve.