Apie tikrąją religiją (De vera religione)

Apie tikrąją religiją (De vera religione) yra vienas ankstyvųjų Hipono Augustino veikalų, parašytas apie 390 metus, dar prieš jam tampant vyskupu. Šis tekstas priklauso laikotarpiui, kai Augustinas jau buvo atsivertęs į krikščionybę, tačiau dar gyveno Kasiciake ir formavo savo teologinį mąstymą. Veikalas skirtas apibrėžti, kas yra tikroji religija, kaip žmogus gali ją pažinti ir kaip ji skiriasi nuo klaidingų filosofinių ar religinių sistemų. Augustinas čia jungia moralinę analizę, teologinius argumentus ir praktinius patarimus, siekdamas parodyti, kad tikroji religija yra nukreipta į Dievą, kuris yra tiesa ir gėris.

Šiame veikale Augustinas daug dėmesio skiria žmogaus vidiniam gyvenimui. Jis teigia, kad tikroji religija prasideda nuo vidinio apsivalymo, nuo gebėjimo atskirti laikinus dalykus nuo amžinųjų. Žmogus, pasak jo, turi išmokti teisingai naudotis materialiais dalykais, bet ne jais pasikliauti. Tikrasis tikėjimas kyla iš širdies, kuri atsigręžia į Dievą kaip į aukščiausią tiesą. Ši mintis vėliau taps vienu iš kertinių Augustino teologijos principų.

Veikalas taip pat atspindi Augustino polemiką su įvairiomis to meto filosofinėmis ir religinėmis kryptimis, ypač manichėjais, kurių mokymą jis pats buvo išpažinęs devynerius metus. Augustinas siekia parodyti, kad tikroji religija nėra dualistinė ir nepripažįsta dviejų lygiaverčių pradų. Jis pabrėžia, kad blogis nėra savarankiška substancija, bet gėrio stoka. Ši pozicija leidžia jam sukurti nuoseklią moralinę ir metafizinę sistemą, kuri vėliau bus išplėtota kituose jo veikaluose.

ŽMOGAUS VIDINIS APSIVALYMAS

Vienas svarbiausių veikalo akcentų yra vidinio apsivalymo tema. Augustinas teigia, kad žmogus negali pažinti Dievo, jei jo siela yra prisirišusi prie juslinių malonumų ar netvarkingų troškimų. Vidinis apsivalymas nėra vien moralinis savitvardos pratimas, bet kryptingas judėjimas link tiesos. Žmogus turi išmokti atskirti tai, kas yra būtina, nuo to, kas yra laikina, ir suprasti, kad tikrasis gėris yra nekintamas.

Augustinas taip pat pabrėžia, kad vidinis apsivalymas yra procesas, reikalaujantis nuolatinio pastangų ir maldos. Žmogus turi pripažinti savo ribotumą ir kreiptis į Dievą, kuris vienintelis gali suteikti tikrą išmintį. Ši mintis vėliau bus išplėtota jo veikale „Išpažinimai“, tačiau „De vera religione“ ji jau aiškiai suformuluota.

TIKROS RELIGIJOS SKIRTUMAS NUO KLAIDINGŲ MOKYMŲ

Augustinas aiškiai atskiria tikrąją religiją nuo klaidingų filosofinių ar religinių sistemų. Jis kritikuoja tuos mokymus, kurie teigia, kad tiesa gali būti pasiekta vien tik protu, be dieviškos pagalbos. Pasak jo, žmogaus protas yra ribotas ir gali suklysti, todėl jam būtina dieviškoji šviesa. Tikroji religija yra ta, kuri veda į tiesą ir gėrį, o ne į susiskaldymą ar klaidą.

Norėdamas parodyti skirtumus, Augustinas pateikia kelis orientyrus, kurie padeda atpažinti tikrąją religiją:

• Ji veda į vienybę, o ne į susiskaldymą.
• Ji nukreipia žmogų į amžinąjį gėrį, o ne į laikinus malonumus.

BAŽNYČIOS VIENYBĖ IR PAVELDAS

Veikalo pabaigoje Augustinas daug dėmesio skiria Bažnyčios vienybei. Jis pabrėžia, kad tikroji religija negali būti dalijama, nes jos esmė yra vienybė Kristuje. Augustinas pateikia pavyzdį apie paveldą, kurio negalima dalyti, nes dalijimas sumažina turimą gėrį. Ši mintis nukreipta prieš tuos, kurie skaldė krikščionių bendruomenę ir kūrė atskiras grupes.

Augustinas taip pat primena, kad Dievas yra Tėvas, o tikintieji – jo vaikai. Todėl skaldymasis yra ne tik teologinė, bet ir moralinė problema. Tikroji religija reikalauja brolybės, bendrystės ir bendro siekio gyventi pagal tiesą. Ši mintis buvo ypač aktuali IV–V amžių sandūroje, kai krikščionybė susidūrė su įvairiomis schizmomis.

Apie tikrąją religiją

Aurelijus Augustinas

PIRMAS SKYRIUS.

(1.) Pasninką Dievui atnašauti yra žmonių, o ne angelų reikalas. Esame raginami kažką pasakyti apie pasninko naudą; ir Dievas ragina, ir laikas mus ragina. Juk šis laikymasis, ši sielos dorybė, šis kūno apmarinimas ir proto laimėjimas nėra angelų atnašaujamas Dievui. Nes ten yra visa gausa ir amžinas saugumas: ir todėl jokio trūkumo, nes ten yra pilnas palinkimas į Dievą. Ten yra angelų duona: kad žmogus valgytų šią angelų duoną, Jis tapo žmogumi. Čia visos sielos, nešiojančios žemišką kūną, iš žemės pripildo savo pilvus: ten protingosios dvasios, valdančios dangiškus kūnus, iš Dievo pripildo savo protus. Ir čia yra maistas, ir ten yra maistas: tačiau šis maistas, atgaivindamas, sunyksta, ir taip pripildo pilvą, kad pats sumažėja; o anas ir pripildo, ir išlieka sveikas. Kristus nurodė mums alkti šio maisto, sakydamas: Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Taigi žmonėms, gyvenantiems šį mirtingą gyvenimą, priklauso alkti ir trokšti teisumo: o pasisotinti teisumu priklauso kitam gyvenimui. Šia duona, šiuo maistu sotūs yra angelai: o žmonės, kol alksta, tiesiasi į priekį; kol tiesiasi, tol plečiasi; kol plečiasi, tampa imlesni; tapę imlesni, savo laiku bus pripildyti. Ką gi? Ar čia tie, kurie alksta ir trokšta teisumo, nieko iš to negauna? Be abejo, gauna: bet viena yra, kai kalbame apie keliaujančiųjų atgaivinimą, ir kas kita, kai kalbame apie palaimintųjų tobulumą. Paklausyk apaštalo, alkstančio ir trokštančio, ir būtent teisumo, kiek jo galima gauti šiame gyvenime, kiek teisumo galima įvykdyti. Kas iš mūsų drįstų save su juo bent palyginti, juo labiau iškelti aukščiau? Bet ką jis sako? Ne todėl, kad jau būčiau gavęs ar jau būčiau tobulas. Pažiūrėkite, kas kalba: Išrinktasis indas ir tam tikra prasme pati Viešpaties drabužio krašto spurga; kuri vis dėlto išgydo kraujoplūdžiu sergančiąją, kai ši paliečia ją tikėdama: juk jis – paskutinysis ir mažiausias iš apaštalų, kaip pats sako: Aš esu paskutinis iš apaštalų; ir: Aš esu mažiausias iš apaštalų; ir vėl: Nesu vertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo Bažnyčią: bet Dievo malone esu, kas esu; ir Jo malonė manyje nebuvo tuščia, bet aš darbavausi daugiau už juos visus: visgi ne aš, o Dievo malonė su manimi. Tai girdėdamas, tu jautiesi lyg klausytumeisi pilnatviško ir tobulo žmogaus. Girdėjai, ką jis skelbia iš savo pilnatvės, paklausyk ir ko jis alksta. Ne todėl, kad jau būčiau gavęs ar jau būčiau tobulas, – sako jis. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau pasiekęs. Tik viena – pamiršdamas, kas už manęs, ir tiesdamasis į tai, kas priekyje, aš veržiuosi į tikslą, aukštybėse esančio Dievo pašaukimo laimikį Kristuje Jėzuje. Jis sako, kad dar nėra tobulas, kad dar negavo, dar nepasiekė: jis sako, kad tiesiasi į priekį, sako, kad siekia aukštojo pašaukimo pergalės vainiko. Jis yra kelyje; jis alksta, nori būti pripildytas, stengiasi, trokšta pasiekti, dega: niekas jam neatrodo toks didelis vilkinimas, kaip noras būti išvaduotam ir būti su Kristumi.

ANTRAS SKYRIUS.

(2.) Žmonių pasninkas užima vidurinę vietą tarp kūniškų būtybių ir angelų. Taigi, mylimieji, kadangi yra žemiškas maistas, kuriuo maitinamas kūno silpnumas; bet yra ir dangiškas maistas, kuriuo pripildomas proto pamaldumas; ir šis žemiškas maistas turi savo gyvenimą, ir anas turi savąjį: šio maisto gyvenimas yra žmonių, ano maisto gyvenimas – angelų. Tikintieji žmonės, širdimi jau atskirti nuo netikinčiųjų minios, pakelti į Dievą, kuriems sakoma: „Aukštyn širdis“, puoselėjantys kitą viltį ir žinantys, kad yra keliaujantys šioje žemėje, užima tam tikrą vidurinę vietą: jų negalima lyginti nei su tais, kurie nemano, kad yra kitas gėris, išskyrus mėgavimąsi žemiškais malonumais, nei dar su anais aukštybių dangaus gyventojais, kuriems vienintelis malonumas yra ta pati duona, iš kurios jie buvo sukurti. Tie prie žemės palinkę žmonės, ieškantys peno ir džiaugsmo vien iš kūno, yra lyginami su gyvuliais: jie labai toli nuo angelų tiek savo būkle, tiek papročiais; būkle – nes yra mirtingi, papročiais – nes myli paleistuvystę ir prabangą. Tarp anos dangaus tautos ir žemės tautos apaštalas savotiškai kabojo per vidurį: ten jis ėjo, o nuo čia kėlėsi. Tačiau jis dar nebuvo su anais; nes tuomet būtų sakęs: „Jau esu tobulas“; nebuvo jis ir su šiais – tingiais, apstingusiais, suvytusiais, mieguistais, manančiais, kad nėra nieko kito, išskyrus tai, ką jie mato, kas praeina, kad jie tam gimė ir tam mirs; nes jei jis būtų su jais, nesakytų: „Siekiu aukštojo pašaukimo pergalės vainiko“. Taigi mes turime valdyti savo pasninkus. Kaip sakiau, tai nėra angeliška pareiga; bet tai nėra ir tų žmonių pareiga, kurie tarnauja pilvui: tai yra mūsų vidurio dalykas, kuriuo mes gyvename atskirti nuo netikinčiųjų, trokšdami susijungti su angelais. Dar nepasiekėme, bet jau einame: dar nesidžiaugiame ten, bet jau dūsaujame čia. Kokia gi mums nauda bent kiek susilaikyti nuo maisto ir kūniško džiaugsmo? Kūnas traukia į žemę; protas veržiasi aukštyn: jis pagaunamas meilės, bet vilkinamas svorio. Apie tai Raštas taip kalba: „Juk gendantis kūnas apsunkina sielą, ir žemiška buveinė slegia protą, kupiną daugybės minčių“. Taigi, jei kūnas, krypstantis į žemę, yra našta sielai ir lėtai slegiantis svoris į priekį skrendančiajam; kiek kas gėrisi savo aukštesniuoju gyvenimu, tiek jis nusimeta savo žemiškosios naštos. Štai ką mes darome pasninkaudami.

TREČIAS SKYRIUS.

(3.) Pasninkas būtinas kūnui sutramdyti. Taigi tegul tai jums neatrodo menkas ar nereikalingas dalykas, kad kas nors, tai darydamas pagal Bažnyčios paprotį, kartais nepagalvotų savyje ir nesakytų sau, ar neišgirstų viduje gundančio gundytojo: Ką darai pasninkaudamas? Apgaudinėji savo sielą, neduodi jai to, kas ją džiugina; pats sau užsitrauki bausmę, pats tampi savo kankintoju ir budeliu. Ar Dievui patinka tai, kad tu save kankini? Vadinasi, Jis žiaurus, jei džiaugiasi tavo kančiomis. Atsakyk tokiam gundytojui: be abejo, aš pats save kankinu, kad Jis manęs pasigailėtų; aš baudžiu save, kad Jis man padėtų, kad patikčiau Jo akims, kad suteikčiau džiaugsmo Jo švelnumui. Juk ir auka yra nukankinama, kad būtų padėta ant aukuro. Mano kūnas mažiau slėgs mano protą. Ir tokiam blogam atkalbinėtojui, pilvo vergui, atsakyk šiuo palyginimu, ir pasakyk: Jei tu, tarkim, jotum ant nešulinio gyvulio, jei naudotumeisi žirgu, kuris, nartus būdamas, galėtų tave numesti; ar tam, kad saugiai keliautum, neatimtum pašaro iš įsisiautėjusio gyvulio ir alkana nesutramdytum to, kurio negali suvaldyti žąslais? Mano kūnas yra mano gyvulys: aš keliauju į Jeruzalę, jis dažnai mane nuneša ir bando nuklysti nuo kelio: o mano kelias yra Kristus: argi tokio besidžiaugiančio nesutramdysiu pasninku? Jei kas tai supranta, pats iš patirties įrodo, koks naudingas yra pasninkas. Argi šis kūnas, kuris dabar yra tramdomas, visada bus tramdomas? Kol jis laikinai plūduriuoja, kol jį slegia mirtingumo sąlyga, jis turi savo protrūkius, akivaizdžius ir pavojingus mūsų protui. Juk kūnas dar yra gendantis, jis dar neprisikėlė; nes taip bus ne visada: jis dar neturi sau būdingos dangiškosios būsenos formos; nes mes dar netapome lygūs Dievo angelams.

KETVIRTAS SKYRIUS.

(4.) Manichėjų klaida dėl kūno ir dvasios kovos. Kūno kova – nuodėmės bausmė. Tegul Jūsų Meilė nemano, kad kūnas yra dvasios priešas, lyg vienas būtų kūno kūrėjas, o kitas – dvasios kūrėjas. Daugelis taip manančiųjų iš tiesų paties kūno nuvilioti nuklydo ir vieną kūrėją priskyrė kūnui, o kitą – dvasiai. Tačiau jie naudoja tarsi apaštalo liudijimą, kurio patys nesupranta: Kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia – prieš kūną. Tai tiesa; bet kodėl neatkreipi dėmesio į kitką: Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią? Toje pirmojoje ištarmėje, kurią paminėjau, matoma lyg ir dviejų priešų – kūno ir dvasios – kova; nes kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia – prieš kūną. Tuo tarpu šioje atrodo lyg santuokinis ryšys: Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Ką gi mums daryti tarp šių dviejų ištarmių? Jei jos prieštarauja viena kitai, kurią atmesime, o kurią paliksime? Tačiau jos nėra prieštaringos. Tegul jūsų Meilė atkreipia dėmesį: tuo tarpu aš priimu jas abi, ir kiek sugebėsiu, parodysiu, kad jos abi dera tarpusavyje. O tu, kas bepriskirtum vieną kūrėją kūnui, o kitą – dvasiai, ką darysi su anuo posakiu? Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Argi tas palyginimas tavęs negąsdina? Juk jis sako: maitina ir globoja ją, kaip ir Kristus Bažnyčią. Tu laikai kūną pančiais: kas gi myli savo pančius? Laikai kūną kalėjimu: kas gi myli savo kalėjimą? Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno. Kas gi nekęstų savo pančių? kas gi nekęstų savo bausmės? Ir vis dėlto: Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Taigi tu, kuris priskiri vieną kūrėją kūnui, o kitą dvasiai, turėsi priskirti ir vieną Bažnyčiai, o kitą Kristui: kas taip mąsto, tas netenka proto. Taigi kiekvienas myli savo kūną, – sako apaštalas, ir be apaštalo pasakymo kiekvienas tai išbando savyje. Kad ir koks kūno tramdytojas bebūtum, kad ir kokiu griežtumu jam beliepsnotum, nežinau, ar neužmerksi akies, jei jai grėstų koks nors smūgis.

(5.) Taigi, yra lyg ir tam tikra dvasios ir kūno santuoka. Iš kur tuomet kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia – prieš kūną? Iš kur toji bausmė, kuri kyla iš mirties giminės? Iš kur pasakyta: Visi miršta Adome? ir iš kur apaštalas sako: Kadaise ir mes iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti? Juk mirties bausmę gavo tas, iš kurio esame gimę, ir mes velkamės tuo, ką turime nugalėti: ir todėl mes geidžiame prieš kūną, kad pajungtume sau sutramdytą kūną ir patrauktume jį paklusti. Argi tuomet mes nekenčiame to, ko trokštame, kad mums paklustų? Kiekvienas ir savo namuose paprastai moko drausmės savo žmoną; ir jis pajungia besipriešinančią, o ne persekioja ją kaip priešą. Savo sūnų tramdai, kad tau paklustų: argi jo nekenčia? argi laikai jį priešu? Galiausiai, savo vergą myli ir baudi, o bausdamas padarai jį klusnų. Apie tai turi paties apaštalo aiškią ir pilną ištarmę: Aš bėgu, – sako jis, – ne kaip į nežinią; aš grumiuosi ne kaip orą daužydamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas. Taigi, dėl mirtingos būklės kūnas turi tarsi tam tikrus savo žemiškus potraukius: jiems pažaboti tau duota teisė į žąslus. Tegul tave valdo tas, kas viršesnis už tave, kad tavo pavaldinys galėtų būti valdomas tavęs. Žemiau tavęs yra tavo kūnas, aukščiau tavęs yra tavo Dievas: kai nori, kad tau tarnautų tavo kūnas, esi pamokomas, kaip tu privalai tarnauti savo Dievui. Kreipi dėmesį į tai, kas po tavimi, atkreipk dėmesį ir į tai, kas virš tavęs. Teisių valdyti žemesnį neturi, išskyrus tas, kurios tau duotos iš aukščiau. Esi vergas ir turi vergą: bet Viešpats turi du vergus. Tavo vergas labiau priklauso tavo Viešpaties valdžiai nei tavo. Taigi, tu nori, kad kūnas tau paklustų; bet ar jis gali visame kame? Visame kame jis paklūsta tavo Viešpačiui, bet ne visame kame paklūsta tau. Kaipgi, sakai? Eini, judi kojomis, jis seka: bet ar jis eis su tavimi tiek, kiek tu nori? Jis gaivinamas tavęs, bet ar tiek, kiek tu nori? Ar kai tu nori, tau skauda? Kai tu nori, esi sveikas? Nes tavo Viešpats dažnai bando tave per tavo vergą; kadangi niekinai Viešpatį, kad nusipelnytum būti ištaisytas per vergą.

PENKTAS SKYRIUS.

(6.) Kūno malonumą reikia iš dalies pažaboti net ir nuo leistinų dalykų. Mūsų pasninkas savo tikslu skiriasi nuo pagonių, žydų ir eretikų pasninko. Kad eretikams pasninkas būtų naudingas, jie turi grįžti į Bažnyčią. Bet kas priklauso tau? Neleisti kūno malonumams nuslysti iki neleistinų dalykų, o šiek tiek juos varžyti net ir nuo to, kas leistina. Nes tas, kuris nevaržo savęs nuo jokių leistinų dalykų, yra arti ir neleistinų. Taigi, broliai, santuoka yra leistina, o svetimavimas neleistinas; tačiau susilaikantys vyrai, norėdami būti toli nuo neleistino svetimavimo, šiek tiek save suvaržo net ir nuo leistinos santuokos. Sotumas leistinas, girtuokliavimas neleistinas: tačiau nuosaikūs žmonės, norėdami atsiriboti nuo girtuokliavimo gėdos, šiek tiek pažaboja save net ir nuo sotumo laisvės. Todėl taip darykime, broliai, susilaikykime; ir ką darome, žinokime, kodėl tai darome. Atsisakant kūniško džiaugsmo, įgyjamas proto džiaugsmas.

(7.) Taigi, mūsų pasninkų tikslas yra dėl mūsų kelionės: koks tai kelias ir kur link einame, į tai reikia atsižvelgti. Juk ir pagonys kartais pasninkauja, bet jie nežino šalies, į kurią mes keliaujame: ir žydai kartais pasninkauja, bet jie nesuprato kelio, kuriuo mes einame. Tai tolygu tam, tarsi kas nors prijaukintų arklį, su kuriuo tik paklystų. Pasninkauja eretikai: matau, kokie jie eina, bet klausiu – kur jie eina? Jūs pasninkaujate, kad kam patiktumėte? Dievui, – sako jie. Manote, Jis priima jūsų dovaną? Bet pirmiausia pažiūrėk, ką Jis sako: Palik savo auką ir eik pirmiau susitaikyti su savo broliu. Ar teisingai tramdai savo narius, draskydamas Kristaus narius? Girdimas, sako Jis, jūsų balsas šauksme; ir tuos, kurie yra po jūsų jungu, raginate ir daužote kumščiais. Ne tokį pasninką Aš išsirinkau, sako Viešpats. Tavo pasninkas būtų atmestas, jei pernelyg griežtai elgtumeisi su savo vergu: ar bus priimtas tavo pasninkas, kai tu nepripažįsti savo brolio? Aš neklausiu, nuo kokio maisto tu susilaikai, bet kokį maistą myli. Pasakyk man, kokį maistą tu myli, kad aš pritarčiau tam, jog tu susilaikai nuo šito maisto. Ar myli teisumą? Turbūt myliu, atsakai. Taigi, tegul pasirodo tavo teisumas. Nes aš manau, jog teisinga, kad tu tarnautum tam, kuris aukštesnis už tave, idant tau paklustų tas, kuris yra žemesnis. Juk kalbėjome apie kūną, kuris yra žemesnis už dvasią ir kuris yra jai pavaldus, kad jį tramdytų ir valdytų. Darai su juo taip, kad jis tau paklustų, ir atimi iš jo maistą, nes mėgsti jį sau pavaldų: pripažink tą, kuris didesnis už tave, pripažink viršesnį, kad teisingai tau nusileistų tas, kuris yra žemesnis.

ŠEŠTAS SKYRIUS.

Kūno narių sutarimas kviečia juos sugrįžti į vienybę. Kas iš to, jei tavo kūnas tau paklūsta, bet tu nepaklūsti savo Dievui? Argi nebūsi jo paties pasmerktas, kai jis tau paklūsta? Argi jis, tau paklusdamas, neliudija prieš tave?

(8.) Klausia: „Ir kokiam aukštesniajam man paklusti?“ Štai Kristus kalba – juk sakėsi esąs teisumo mylėtojas: Aš duodu jums naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte. Išklausyk tad savo Viešpaties duodamo įsakymo, kad mylėtume vienas kitą. Kadangi iš mūsų visų, kaip iš narių, Jis darosi sau kūną, kad šis kūnas turėtų vieną galvą – patį Viešpatį ir Išganytoją; tu, priešingai, atplėši save nuo Kristaus narių, nemyli vienybės. Argi nesibaisėtum tuo savo paties nariuose? Jei turėtum iškreiptą pirštą, ar nebėgtum pas gydytoją – tavo piršto tiesintoją? Juk tada tavo kūnas jaučiasi gerai, kai visi tavo nariai tarpusavyje sutaria: tada esi vadinamas sveiku, tada tau viskas gerai. Bet jei kažkas tavo kūne nesutaria su kitomis dalimis, tu ieškai, kas tai pataisytų. Kodėl gi neieškai kaip būti pataisytas, kad būtum sugrąžintas į Kristaus narių sandarą ir derėtum pačiame Jo kūne bei tavo paties? Argi tavo plaukai nėra patys menkiausi iš visų kūno narių? Kas tavo kūne menkiau už plaukus? Kas paniekintiniau? Kas menkavertiškiau? Ir vis dėlto, jeigu kirpėjas tave prastai nukerpa, tu ant jo supyksti, nes jis tavo plaukuose neišlaiko lygybės; o tu pats nelaikai vienybės Kristaus nariuose? Kas gi yra tavo pasninkai arba kokia iš jų nauda? Ar laikai Dievą nevertu, kad Jam visi, kurie Juo tiki, tarnautų vienybėje: ir vis dėlto nori, kad tavo nariuose, tavo kūne, tavo plaukuose būtų išlaikyta vienybė. Tavo viduriai kalba, tavo nariai prieš tave sako teisingą liudijimą, o tu skelbi melagingą – prieš Kristaus narius?

(9.) Tu atskyrei save nuo pagonių pasninko? Taip manai, ir todėl jautiesi esąs saugus. Juk aš, sakai, pasninkauju Kristui, o jie – stabams ir demonams. Priimu tai, ką sakai, ir iš tiesų, neneigiu, tai skiriasi. Bet štai, kaip prieš tai man minint tavo paties nariai liudijo prieš tave, kad aš priminčiau tau, koks tu turi būti kartu su tavo Dievo, Kristaus, nariais; tegul ir patys pagonys, nuo kurių atsiskiri savo pasninku, primena tau šį tą apie tavo Kristaus vienybę.

SEPTINTAS SKYRIUS.

Pačių pagonių sutarimas garbinant besiginčijančius dievus. Štai jie garbina daugybę netikrų dievų nebūdami susiskaldę: nejaugi mes suradome vieną tikrąjį Dievą tam, kad po tuo Vienu nebūtume vienybėje? Jie turi daug netikrų dievų, o mes – vieną tikrąjį: ir jie po daugybės netikrų dievų nėra susiskaldę, o mes, turėdami vieną tikrąjį, nesilaikome vienybės. Tau neskaudu, tu nedejuoji, tu neraudonuoji? Pridursiu dar kai ką: pagonys ne tik garbina daug netikrų dievų, bet dauguma jų yra prieštaraujantys vienas kitam ir esantys priešais. Pavyzdžiui, paminėkime kelis iš jų, jei visų negalime: Heraklis ir Junona buvo priešai, juk jie buvo žmonės; jis – posūnis, ji – pamotė: bet pagonys jiems abiem pastatė šventyklas – ir Junonai, ir Herakliui. Jie garbina jį, garbina ją; lygiai eina ir pas Junoną, ir pas Heraklį: tiems pykstantis tarpusavyje, garbintojai išlieka vieningi. Vulkanas ir Marsas yra priešai, ir Vulkanas tam turi rimtą priežastį: bet raskite teisėją, kuris tai išklausytų. Nelaimėlis nekenčia savo žmonos svetimavimo, tačiau nedrįsta drausti savo garbintojams lankytis Marso šventykloje. Jie tuo pat metu garbina abu. Jei jie mėgdžiotų dievus, ginčytųsi ir patys. Jie eina iš Marso šventyklos į Vulkano šventyklą: koks didelis neorumas! Tačiau jie nebijo, kad vyras ant jų supyks už tai, jog pas jį ateinama iš Marso svetimautojo šventyklos. Jie turi protą, jie žino, kad akmuo negali jausti. Štai garbindami daugybę, netikrus, skirtingus, priešiškus dievus, jie vis dėlto išlaiko šiokią tokią vienybę juos garbindami: štai, prieš tave liudija patys pagonys, nuo kurių atskyrei savo pasninkus. Todėl ateik į vienybę, broli. Mes garbiname vieną Dievą: mes niekada nematėme besiginčijančių Tėvo ir Sūnaus. Tegul pagonys ant manęs nepyksta dėl to, ką pasakiau apie jų dievus. Kodėl gi jie turėtų pykti ant mano žodžių, o ne greičiau ant savo pačių raštų? Pirmiausia, jei gali, arba veikiau, jei nori, tegu jie tuos raštus sunaikina: tegul gramatikai nekabina užuolaidų mokykloms, kad tų raštų mokytų. Pyksta ant manęs tas, kuris pats moka atlygį, kad jo sūnus tų dalykų mokytųsi.

AŠTUNTAS SKYRIUS.

(10.) Pagonys neturi būti atgrasomi nuo krikščionių religijos dėl krikščionių nesantaikos. Meilė – gyvenimas, nesutarimas – mirtis. Taigi, mylimieji, jie turi tokius dievus arba, tiksliau sakant, turėjo. Kadangi jie patys nenorėjo jų palikti, buvo apleisti jų pačių. O daugelis juos paliko ir tebepalieka, jie griauna jų šventyklas savo širdyse: tad džiaukimės jais, nes jie ateina į vienybę, o ne į susiskaldymą. Tegul pagonis neranda progos, dėl kurios nebenorėtų būti krikščionimi. Būkime vieningi, broliai, garbindami vieną Dievą, kad mūsų sutarimas tam tikra prasme paskatintų ir juos palikti daugybę dievų, kad jie ateitų į taiką ir vienybę garbindami vieną Dievą. O jeigu jie kartais tuo bjaurisi ir dėl to mus kaltina, esą mes, krikščionys, neturime tarp savęs vienybės, ir dėl to yra lėti ir vangūs ateiti į išganymą; aš trumpai kreipsiuos ir į juos, pasakysiu tai, ką turite jiems sakyti. Tegul jie neperša mums savo tariamo sutarimo, tegul nesidžiaugia tarsi turintys vienybę. Nes to priešo, kurį mes kenčiame, jie nepatiria: jis juos valdo net ir jiems nedarant tokių dalykų. Jis mato juos kaip netikrų dievų garbintojus; mato juos kaip vergus ir demonų vergus – kokia jam nauda iš to, kad jie ginčytųsi, ar kokia žala, jei nesiginčija? Ir mąstančius vienodai, nors klaidingai ir tuščiai, ir vienas su kitu sutariančius, jis taip juos ir valdo. Tačiau kai jis imtas palikti, ir daugelis ėmė plūsti prie vieno Dievo, apleido jo šventvagiškus sakramentus, pradėjo griauti šventyklas, laužyti stabus, drausti aukas; jis pamatė, kad prarado tuos, kuriuos laikė, pamatė, kad jie atsiskyrė nuo jo šeimynos ir pažino tikrąjį Dievą: ką jam daryti? kaip jam paspęsti spąstus? Jis žino, kad negali mūsų užvaldyti, jei esame vieningi; jis negali mums padalinti vieno Dievo, negali mums pakišti netikrų dievų; jis supranta, kad mūsų gyvybė yra meilė, o mūsų mirtis – susiskaldymas: jis įnešė ginčus tarp krikščionių, nes negalėjo krikščionims padirbti daugybės dievų; jis padaugino sektas, pasėjo klaidas, įsteigė erezijas. Bet ką bedarė, jis darė tai iš Viešpaties pelų. Štai mums yra saugumas, nors jis siautėja, nors spendžia spąstus ir sėja įvairius nesutarimus tarp krikščionių: jeigu pripažįstame savo Dievą, jeigu vieningai jo laikomės, jeigu išlaikome tikėjimą, esame saugūs. Broliai, kviečiai iš klojimo arba niekur nedingsta, arba vėl sugrįžta: šiek tiek pelų nuneša pagundos vėjas, iš ko mums atsiranda ne pražūties kelias, bet pratybų darbas. O kiek pelų neišpustoma į lauką, tai jie patys vis tiek galiausiai turės būti išvėtyti: ir visi tie pelai eis ne kur kitur, o į ugnį. Todėl, mano broliai, kol yra laikas, turime stengtis visomis jėgomis, visu įmanomu atidumu, kad, jei įmanoma, ir pelai sugrįžtų, o kviečiai nepražūtų. Čia išmėginama mūsų meilė, čia siūlomas didelis mūsų gyvenimo darbas. Mes nesužinotume, kiek mylime brolius, jeigu niekam negrėstų pavojus: neišaiškėtų, kokia didelė yra paieškų meilė, jeigu pražūties bedugnė nieko nelaikytų.

DEVINTAS SKYRIUS.

(11.) Visokeriopai reikia veikti, kad eretikai grįžtų į vienybę. Žvejų ir medžiotojų pareigos skiriasi. Dirbkime, broliai, nenustokime, visais darbais, visu prakaitu, su pamaldžiu nusiteikimu Dievui, jiems, vieni kitiems; idant, norėdami užgesinti seną jų ginčą, nepridarytume naujų rietenų tarp mūsų pačių: ir visų pirma būkime atsargūs, kad išlaikytume pačią tvirčiausią meilę tarpusavyje. Jie sušalo savo nedorybėse: kaip gi tu ištirpdysi juose nedorybės ledą, jei pats nedegsi meilės liepsna? Ir nekreipkime dėmesio, kad versdami jiems atrodome įkyrūs: atkreipkime dėmesį į tai, kur kreipiame; dėl to būkime ramūs: argi į mirtį, o ne atvirkščiai, nuo mirties? Visiškai visais įmanomais būdais, bet nuosaikiai, lieskime jų senas žaizdas: ir būkime atsargūs, kad tas, kuris gydomas, nenualptų gydytojo rankose. Tad koks mums reikalas kreipti dėmesį į tai, kad verkia vaikas, vedamas į mokyklą? Ar mums reikia galvoti apie tai, kad tas, kurį pjausto chirurgas, atstumia gydytojo rankas? Apaštalai buvo žvejai, ir Viešpats jiems tarė: Padarysiu jus žmonių žvejais. Tačiau per pranašą pasakyta, kad Dievas pirmiausia turėjo pasiųsti žvejus, o po to medžiotojus. Pirmiausia jis pasiuntė žvejus, po to siunčia medžiotojus. Kodėl žvejus, kodėl medžiotojus? Iš stabmeldystės prietarų bedugnės ir gilaus jūros dugno jie išžvejojo tikinčiuosius tikėjimo tinklais. Kur tuomet buvo pasiųsti medžiotojai? Kadangi kiti klaidžiojo po kalnus ir kalvas, tai yra per žmonių puikybę, per žemės iškilumus. Vienas kalnas – Donatas, kitas kalnas – Arijus; kitas kalnas – Fotinas, dar kitas – Novatas: per šiuos kalnus jie klaidžiojo; jų klaidoms reikėjo medžiotojų. Dėl to ir buvo padalintos žvejų ir medžiotojų pareigos, kad kartais jie mums nesakytų: Kodėl apaštalai nieko nevertė, nieko nestūmė? Nes jis – žvejys, meta tinklus į jūrą, ir ką sugauna, traukia. O medžiotojas apsupa miškus, purto krūmynus, daugindamas gąsdinimus iš visų pusių, varo juos į tinklus. Kad neitų čia, kad neitų ten: iš čia pasitik, iš ten kirsk, iš ten išgąsdink; tegul neišeina, tegul nepabėga. Bet mūsų tinklai yra gyvenimas, svarbu, kad tik būtų išsaugota meilė. Ir nežiūrėk į tai, kiek tu jam esi įkyrus, bet žiūrėk, kiek jis tau brangus. Koks čia gailestingumas, jei tu jo pasigaili, o jis miršta?

DEŠIMTAS SKYRIUS.

(12.) Palyginimas, mokantis, jog tai yra meilės darbas, kai nenuolaidžiaujama užsispyrusiems eretikams, kad jie nepražūtų. Broliai, apsvarstykite taip pat ir šį palyginimą bei panašumą: juk vienas dalykas gali turėti daug panašumų. Žmonės gimsta su ta sąlyga, kad kiekvienas žmogus nori, jog jam atėjus laikui pakeistų jį jo vaikai; ir nėra nė vieno, kuris nenorėtų ar nesitikėtų šios tvarkos savo namuose, kad vaikų gimdytojai užleistų vietą, o gimusieji juos pakeistų. Vis dėlto, jeigu senas tėvas serga: aš nesakau, jei serga sūnus, šalia kurio būtų tėvas, kuris jame ieško paveldėtojo, trokšta, kad jis būtų įpėdinis, dėl kurio ir pagimdė jį, kad mirus tėvui, šis gyventų; aš ne apie tai kalbu: jeigu serga senas tėvas, jau besirengiantis išeiti, jau artimas mirčiai, jau sekantis gamtos tvarkos linkme, nebeturintis toliau ko viltis; vis dėlto, jei jis serga, ir šalia jo su meile stovi sūnus, o gydytojas mato jį slegiamą mirtino ir pražūtingo miego, – ar sūnus paliks ramybėje mirštantį senį vien dėl tų kelių dienų, kurias jis čia dar gali gyventi? Stovi sūnus, rymo prie tėvo nerimaudamas: ir išgirdęs gydytoją sakant: „Šis žmogus gali būti apimtas letargo ir nuo jo mirti, jei jam bus leista miegoti; jei norite, kad jis gyventų, neleiskite jam miegoti“: tą slegia tas žalingas miegas, kuris yra ir žalingas, ir saldus. O jo sūnus, gydytojo perspėtas, stovi neramus, neduoda tėvui ramybės, žadina jį; ir jeigu jo žadinimas nepadeda, jis jį žnaibo; jeigu žnaibymas nieko neduoda, bado jį. Be abejo, jis vargina savo tėvą: tačiau jis būtų beširdis, jei nevargintų. O anas, kuriam malonu mirti, tėškia įkyriam sūnui liūdnu žvilgsniu ir balsu: „Palik mane ramybėje; ko prie manęs lendi?“ Bet gydytojas sako: „Jei miegosi, mirsi“. O jis atsako: „Palik mane, aš noriu mirti“. Senolis sako: „Noriu mirti“: o vaikas yra beširdis, jei nepasako: „O aš nenoriu“. Ir tas gyvenimas vis dėlto yra laikinas, ir anas nebus jame amžinas, kuriam sūnus ramybės neduoda, kad pažadintų; kaip ir tas, kuris pakeičia išeinantį ir mirštantį tėvą. Abu jie per jį praeina, abu per jį laikinai praslenka: ir vis dėlto jie elgtųsi nedorai, jeigu jais, net ir būdami vienas kitam įkyrūs, laikinai nepasirūpintų. Taigi, argi aš, matydamas savo brolį slegiamą žalingo įpročio miego, jo nežadinsiu, bijodamas pabūti įkyrus miegančiajam ir pražūstančiajam? Gink Dieve, kad aš taip pasielgčiau, net jei jam esant gyvam mūsų paveldėjimas susiaurėtų. Tuo tarpu dabar, kai tai, ką gausime, negali būti padalinta, kai, padaugėjus paveldėtojų, negali būti sumažinta; argi jo nepakelsiu, net ir būdamas įkyrus, kad jis pabustų ir, išsivadavęs iš seniausios klaidos miego, kartu su manimi džiaugtųsi vienybės paveldu? Aš būtinai tai padarysiu; jei aš budžiu, padarysiu: o jeigu nedarau, vadinasi, aš pats miegu.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS.

(13.) Prieš eretikus, skaldančius Bažnyčią. Mylimieji, kai Viešpats kalbėjo minioms, vienas žmogus jį pertraukė ir tarė jam: Viešpatie, pasakyk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą. O Viešpats jam: Žmogau, kas mane paskyrė tarp jūsų palikimo dalytoju? Be abejo, Jis nepaniekino galimybės numalšinti godumo, bet nenorėjo tapti teisėju dalybose. O mes, mylimieji, nereikalaukime Jo būti tokių dalykų teisėju, nes ne toks yra ir mūsų paveldas; šviesiu veidu, gera sąžine kreipkimės į savo Viešpatį, ir tegul kiekvienas iš mūsų Jam sako: Viešpatie, pasakyk mano broliui ne kad padalintų palikimą, bet kad kartu su manimi jį išlaikytų. Ką gi tu nori dalinti, broli? Juk to, ką Viešpats mums paliko, padalinti neįmanoma. Argi tai auksas, kad Jam tektų ištraukti dalybų svarstykles? Ar tai sidabras, ar tai pinigai, ar tai vergai, ar gyvuliai, ar medžiai, ar laukai? Visi šie dalykai gali būti padalinti; tačiau to, kas skamba: Aš palieku jums savo ramybę, Aš duodu jums savo ramybę, – neįmanoma padalinti. Galiausiai, net ir pačiuose žemiškuose pavelduose dalijimas juos sumažina: įsivaizduokite du brolius, turinčius vieną tėvą; viskas, ką valdo tėvas, priklauso abiem: viskas yra vieno, ir viskas yra kito. Todėl, jei kurio iš jų paklausi apie jų turtą, jis atsakys taip: „Kieno, pavyzdžiui, yra tas arklys?“ Ir jeigu paklausi vieno iš jų, jis pasakys: „Mūsų“. „Kieno tas ūkis, tas vergas?“ Apie viską jis atsako: „Mūsų“. Bet jei jie pasidalintų, tuomet atsakymas būtų jau kitoks. „Kieno tas arklys?“ – „Mano.“ „Kieno anas?“ – „Mano brolio.“ Štai ką tau padarė pasidalijimas. Tu ne įsigijai vieną, o praradai vieną. Taigi, jei mes ir turėtume tokį palikimą, kurį būtų galima padalinti, vis dėlto neturėtume jo dalinti, kad nesumažintume savo turtų. Ir tikrai, niekas neparodo tokio nepagarbaus vaikų akiplėšiškumo, kaip noras dalintis palikimą dar esant gyvam tėvui. Galiausiai, jeigu jie mėgintų tai daryti, jeigu bylinėjimais ir ginčais kiekvienas stengtųsi išsireikalauti savo dalių, senolis sušuktų: „Ką jūs darote? Aš dar gyvas. Palaukite bent truputį, kol aš mirsiu, tada ir dalinkite mano namus“. O mes tėvu turime Dievą: tad kam mes einame į susiskaldymą? Kam pradedame ginčus? Tikrai palaukime: jei Jis galėtų mirti, tuomet pasidalintume.