„De dialectica“ yra vienas ankstyviausių ir įdomiausių Augustino logikos traktatų – nedidelis, bet konceptualiai tankus veikalas, kuriame jis mėgina apibrėžti, kas yra dialektika ir kaip ji veikia kalboje bei mąstyme. Šis tekstas priklauso jo ankstyvajam, dar prieškrikščioniškam ar tik ką atsivertusiam laikotarpiui, kai Augustinas intensyviai domėjosi antikine filosofija, ypač stoikų ir akademikų logika. Traktatas nėra baigtas, tačiau išlikusi dalis leidžia matyti, kaip Augustinas sistemingai konstruoja dialektikos sampratą kaip „bene disputandi scientia“ – gebėjimą teisingai ir tiksliai ginčytis. Tai vienas iš nedaugelio Augustino kūrinių, kuris priklauso grynajai filosofijai, o ne religinei ar pastoracinei kūrybai.
Pirmoji knygos dalis, kurią pateikei, rodo Augustino pastangą atskirti paprastus ir sudėtinius žodžius pagal jų reikšmę, o ne pagal gramatinę formą. Jis pabrėžia, kad žodis yra „paprastas“ tada, kai reiškia vieną dalyką, net jei pats yra sudarytas iš kelių dalių (pvz., disputat). Tuo tarpu žodžiai, kurie savyje jau turi asmens nuorodą (ambulo, ambulas), laikomi sudėtiniais, nes jų reikšmė nėra vienalytė: jie reiškia ir veiksmą, ir veikėją. Ši analizė rodo Augustino siekį logiką grįsti ne vien gramatika, bet semantika – žodžių reikšmės struktūra.
Traktatas svarbus tuo, kad atskleidžia Augustino intelektinį kelią: jis dar tik formuoja savo filosofinę kalbos teoriją, kuri vėliau taps esmine jo hermeneutikos dalimi. „De dialectica“ leidžia matyti, kaip Augustinas supranta kalbą kaip priemonę tiesai pasiekti, o dialektiką – kaip discipliną, padedančią atskirti tikrą reikšmę nuo klaidinančios. Tai ankstyvas, bet brandžiai mąstomas tekstas, jungiantis antikinę logiką su būsima krikščioniška teologine refleksija.
Apie dialektiką
I. Dialektika yra taisyklingo (gero) diskutavimo mokslas. O diskutuojame mes, be abejo, žodžiais. Taigi žodžiai yra arba paprasti, arba sudėtiniai. Paprasti yra tie, kurie reiškia vieną kokį nors dalyką, kaip, pavyzdžiui, kai sakome: „žmogus, žirgas, diskutuoja, bėga“. Ir nesistebėk, kad „diskutuoja“ (lot. disputat), nors ir sudarytas iš dviejų dalių (dis- ir putat), vis dėlto priskiriamas prie paprastų žodžių; juk dalyką paaiškina apibrėžimas. Buvo pasakyta, kad paprasta yra tai, kas reiškia vieną dalyką. Taigi, pagal šį apibrėžimą jam priskiriamas šis žodis, bet nepriskiriamas tas, kurį ištariame sakydami „aš kalbu“ (lot. loquor). Nors tai ir vienas žodis, jis neturi paprastos reikšmės, nes kartu nurodo ir asmenį, kuris kalba. Todėl jis jau yra pavaldus tiesai arba melui, nes jį galima ir paneigti, ir patvirtinti. Taigi, kiekvienas pirmojo ir antrojo asmens veiksmažodis, nors ir ištariamas kaip vienas žodis, bus priskiriamas prie sudėtinių žodžių, nes neturi paprastos reikšmės. Juk kiekvienas, kuris sako „aš einu“ (ambulo), leidžia suprasti ir patį ėjimą, ir save patį, kuris eina; ir kiekvienas, kuris sako „tu eini“ (ambulas), lygiai taip pat reiškia ir veiksmą, kuris atliekamas, ir tą, kuris jį atlieka. Tačiau tas, kuris sako „jis eina“ (ambulat), nereiškia nieko kito, tik patį ėjimą; todėl trečiasis veiksmažodžio asmuo visada priskiriamas prie paprastų ir dar negali būti patvirtinamas ar neigiamas, nebent tai būtų tokie žodžiai, su kuriais pagal kalbėjimo įprotį neišvengiamai susijusi asmens (veikėjo) reikšmė: pavyzdžiui, kai sakome „lyja“ (pluit) ar „sninga“ (ninguit); net jei nepridedama, kas lyja ar sninga, tai vis tiek suprantama, todėl tokie žodžiai negali būti laikomi paprastais.
II. Sudėtiniai žodžiai yra tie, kurie, sujungti tarpusavyje, reiškia kelis dalykus, kaip antai kai sakome „žmogus eina“ arba „į kalną skubantis žmogus eina“ ir panašiai. Tačiau vieni sudėtiniai žodžiai apima visą sakinį (ištarą), kaip ką tik paminėtieji, o kiti sakinio neapima, bet kažko reikalauja (laukia tęsinio) – pavyzdžiui, tie patys žodžiai, jei atimtume žodį „eina“. Mat nors „į kalną skubantis žmogus“ yra sujungti žodžiai, sakinys vis dar kybo ore. Taigi, atskyrus tuos sudėtinius žodžius, kurie neužbaigia sakinio, lieka tie, kurie sakinį apima. Šių taip pat yra dvi rūšys: arba sakinys sudaromas taip, kad jis neišvengiamai yra teisingas arba klaidingas (pavyzdžiui, „kiekvienas žmogus eina“ arba „kiekvienas žmogus neina“ ir pan.), arba sakinys užbaigiamas taip, kad nors ir išreiškia sielos ketinimą, jo negalima nei patvirtinti, nei paneigti – pavyzdžiui, kai mes įsakome, kai linkime, kai keikiame ir panašiai. Juk bet kas, sakantis „eik į sodybą“, arba „o, kad jis eitų į sodybą“, arba „kad jį dievai pražudytų“, negali būti apkaltintas melu ar laikomas sakančiu tiesą. Jis juk nieko nei patvirtino, nei paneigė. Todėl tokie sakiniai netampa nagrinėjimo objektu ir jiems nereikia diskutuotojo.
III. Bet tie sakiniai, kuriems diskutuotojo reikia, yra arba paprasti, arba sudėtiniai (sujungti). Paprasti yra tie, kurie išsakomi be jokio sujungimo su kitu sakiniu, pavyzdžiui: „kiekvienas žmogus eina“. Sujungti yra tie, kurie rodo sujungimą, pavyzdžiui: „jei jis eina, jis juda“. Kai sprendžiama apie sakinių sujungimą, tai tęsiasi tol, kol pasiekiama išvada (lot. summa). Išvada yra tai, kas sudaroma iš priimtų prielaidų. Ką noriu pasakyti, yra tai: tas, kuris sako „jei jis eina, jis juda“, nori kažką įrodyti; kai aš pripažįstu tai esant tiesa, jam belieka parodyti, kad tas asmuo eina, ir seks išvada, kurios jau negalima paneigti – tai yra, kad jis juda; arba jam belieka parodyti, kad jis nejuda, ir tada seks išvada, kurios taip pat negalima nepripažinti – tai yra, kad jis neina. Ir atvirkščiai, jei kas nors pasakytų: „šis žmogus eina“, tai yra paprastas sakinys; jei aš su juo sutiksiu, ir jis pridės kitą: „o kiekvienas, kuris eina, juda“, ir aš su šiuo taip pat sutiksiu, iš šio sakinių sujungimo, nors jie išsakyti ir pripažinti atskirai, seka toji išvada, su kuria jau būtina sutikti: „vadinasi, šis žmogus juda“.
IV. Trumpai tai nustatę, panagrinėkime atskiras dalis. Juk pirmosios (pagrindinės) dalys yra dvi: viena apie tai, kas sakoma paprastai (tai yra tarsi dialektikos materija), o kita apie tai, kas sakoma sujungtai (kur jau matomas tarsi pats darbas). Ta dalis, kuri kalba apie paprastus žodžius, vadinama „apie kalbėjimą“ (de loquendo). O toji, kuri nagrinėja sujungtus žodžius, dalijama į tris dalis: atskyrus tą žodžių sujungimą, kuris neužbaigia sakinio, ta dalis, kuri užbaigia sakinį taip, kad dar nesukuria klausimo ir nereikalauja diskutuotojo, vadinama „apie iškalbą“ (išraišką, de eloquendo). Toji, kuri užbaigia sakinį taip, kad sprendžiama apie paprastus teiginius, vadinama „apie teigimą“ (de proloquendo). O toji, kuri apima sakinį taip, kad sprendžiama apie patį jo sujungimą, kol pasiekiama išvada, vadinama „apie teiginių išvadą“ (de proloquiorum summa). Taigi, šias atskiras dalis panagrinėkime atidžiau.
V. Žodis (verbum) yra bet kurio dalyko ženklas, kurį, ištartą kalbančiojo, gali suprasti klausytojas. Dalykas/Daiktas (res) yra bet kas, kas jaučiama, suprantama arba slypi paslėpta. Ženklas (signum) yra tai, kas pati save parodo pojūčiui, o be savęs, dar kažką kitą atskleidžia protui. Kalbėti (loqui) – tai duoti ženklą artikuliuotu balsu (garsu). O artikuliuotu aš vadinu tą, kurį galima užrašyti raidėmis. Ar visi šie dalykai apibrėžti teisingai ir ar paties apibrėžimo žodžius reikėjo sekti kitais apibrėžimais, parodys tas skyrius, kuriame nagrinėjama apibrėžimo taisyklė. Dabar gi atidžiai priimk tai, kas laukia. Kiekvienas žodis skamba. Juk kai jis yra užrašytas, tai yra ne žodis, o žodžio ženklas; skaitytojui pažiūrėjus į raides, protui kyla mintis, kas turėtų išsiveržti balsu. Juk kas kita yra parašytos raidės, jei ne tai, kad pačios save rodo akims, o be savęs, protui atskleidžia garsus; juk ką tik sakėme, kad ženklas yra tai, kas pati save rodo pojūčiui, o be savęs, dar kažką atskleidžia protui. Taigi, tai, ką skaitome, yra ne žodžiai, o žodžių ženklai. Nors pati raidė yra mažiausia artikuliuoto balso dalis, mes netiksliai naudojame šį žodį, vadindami ją raide net ir tada, kai matome ją parašytą, nors ji yra visiškai nebyli ir nematyti jokios balso dalies, tik balso dalies ženklas. Taip pat ir žodis vadinamas žodžiu, kai yra užrašytas, nors iš tiesų matomas tik žodžio ženklas, t. y. reiškiančio balso ženklas. Taigi, kaip pradėjau sakyti, kiekvienas žodis skamba. Bet tas skambėjimas niekaip nesusijęs su dialektika. Apie žodžio skambesį kalbama tuomet, kai klausiama ar pastebima, kaip jis sušvelnėja nuo balsių išdėstymo ar suskyla nuo jų susidūrimo, taip pat kaip jis susipina nuo priebalsių įterpimo ar pasidaro šiurkštus nuo jų sankaupos, iš kiek ir kokių skiemenų susideda – ten, kur gramatikai nagrinėja poetinį ritmą ir kirtį, t. y. dalykus, skirtus tik ausims. Ir vis dėlto, kai apie tai diskutuojama, tai neperžengia dialektikos ribų. Mat ji yra diskutavimo mokslas. Kadangi žodžiai priklauso dalykams (kai kalbama apie pačius dalykus), tai žodžiai yra tie, kuriais apie tuos dalykus diskutuojama. Juk apie žodžius negalime kalbėti kitaip, kaip tik žodžiais, o kai kalbame, kalbame tik apie kokius nors dalykus; tad protui aišku, jog žodžiai taip yra dalykų ženklai, kad ir patys nenustoja būti dalykais. Taigi, kai žodis išsprūsta iš burnos, jei jis išsprūsta dėl savęs paties (t. y., kad apie patį žodį būtų klausiama ar diskutuojama), tai, be abejo, yra diskusijos ar klausimo objektas (dalykas), bet tas pats dalykas yra vadinamas „žodžiu“ (verbum). O tai, ką iš žodžio pajaučia ne ausys, o protas, ir kas yra uždaryta pačiame prote, vadinama „sakytinumu / tai, kas pasakoma“ (dicibile). Tačiau kai žodis ištariamas ne dėl savęs, o norint išreikšti kažką kitą, jis vadinamas „ištara / posakiu“ (dictio). O pats daiktas (dalykas), kuris jau nėra žodis ir nėra žodžio samprata prote – nepaisant to, ar jis turi žodį, kuriuo galėtų būti pavadintas, ar ne – vadinamas tiesiog „dalyku“ (res), jau tikruoju jo vardu. Tad šie keturi atskyrimai turi būti įsiminti: „žodis, sakytinumas (reikšmė), ištara, dalykas“ (verbum, dicibile, dictio, res). Tai, ką pavadinau „žodžiu“, ir yra žodis, ir reiškia „žodį“. Tai, ką pavadinau „sakytinumu“ (dicibile), yra žodis, tačiau jis reiškia ne patį žodį, o tai, kas žodyje suprantama ir telpa prote. Tai, ką pavadinau „ištara“ (dictio), taip pat yra žodis, tačiau jis reiškia abu anuos iškart – t. y. ir patį žodį, ir tai, kas per žodį sužadinama prote. Tai, ką pavadinau „dalyku“ (res), yra žodis, reiškiantis viską, kas lieka atmetus anuos tris paminėtus dalykus.
Matau, kad tai reikia pailiustruoti pavyzdžiais. Įsivaizduok, kad koks nors gramatikas klausia berniuko: „’ginklai’ (arma) – kokia tai kalbos dalis?“ Žodis „ginklai“ (arma) buvo ištartas dėl savęs paties, tai yra žodis dėl paties žodžio. Bet visa kita – „kokia tai kalbos dalis“ – buvo pagalvota ar ištarta ne dėl savęs, o dėl žodžio „ginklai“. Bet kol tai buvo tik suvokta prote, prieš ištariant, tai buvo dicibilia (ką galima pasakyti); o kai tai dėl mano minėtos priežasties išsiveržė balsu, tai tapo ištaromis (dictiones). Tačiau pats „ginklai“ (arma), kuris čia yra žodis, tuomet, kai jį ištarė Vergilijus, buvo ištara (dictio); mat jis buvo ištartas ne dėl savęs, o tam, kad juo būtų pažymėti karai, kuriuos kariavo Enėjas, arba skydas ir kiti ginklai, kuriuos Vulkanas nukalė didvyriui. O patys karai ar ginklai, kurie buvo atlikti ar nešioti Enėjo – sakau, patys daiktai, kurie vyko ir buvo matomi esantys, kuriuos, jei dabar būtų čia, galėtume parodyti pirštu ar paliesti, ir kurie, net jei apie juos negalvojama, dėl to nenustoja buvę, – patys jie savaime nėra nei žodžiai, nei reikšmės (dicibilia), nei ištaros (dictiones), o dalykai/daiktai, kurie jau tikruoju vardu vadinami „dalykais“ (res). Taigi, šioje dialektikos dalyje mums teks nagrinėti „žodžius“, „sakytinumus“, „ištaras“ ir „dalykus“. Kadangi juose visuose dalis reiškia žodžius, o dalis – ne žodžius, visgi nėra nieko, apie ką nereikėtų diskutuoti žodžiais. Todėl pirmiausia tegul bus diskutuojama apie tai, per ką leidžiama diskutuoti apie visa kita.
VI. Taigi kiekvienas žodis, išskyrus jo garsą (juk gebėjimas gerai diskutuoti apie garsą priklauso dialektiko įgūdžiams, o ne pačiai dialektikos disciplinai, lygiai kaip ir Cicerono gynybinės kalbos priklauso retorikos įgūdžiams, bet ne iš jų mokomasi pačios retorikos) – taigi, kiekvienas žodis, išskyrus jo garsą, neišvengiamai kelia keturis klausimus: apie jo kilmę (origo), galią/prasmę (vis), linksniavimą/asmenavimą (declinatio) ir išdėstymą (ordinatio). Apie žodžio kilmę klausiama tada, kai domimasi, iš kur jis atsirado – mano nuomone, tai pernelyg smalsus ir nelabai reikalingas dalykas. Ir aš taip sakau ne todėl, kad taip atrodė ir Ciceronui (juk kam reikalingas autoritetas tokiame akivaizdžiame dalyke?), bet jei apskritai būtų labai naudinga paaiškinti žodžio kilmę, vis tiek būtų beprasmiška imtis to, kas be pabaigos. Kas gi sugebėtų atrasti, iš kur atsirado kiekvienas ištartas žodis? Prie to prisideda ir tai, kad žodžių kilmė, kaip ir sapnų aiškinimas, vertinama pagal kiekvieno žmogaus išradingumą. Štai vienas mano, kad patys žodžiai (verba) pavadinti taip todėl, kad jie tarsi „muša“ (verberent) ausį. Kitas atšauna: ne, jie muša orą. Bet ką gi? Čia nedidelis ginčas, nes abu kildina šį žodį iš „mušimo“ (verberando). Bet štai trečiasis įsiterpia iš šono – žiūrėk, kokį ginčą jis sukelia. Pasak jo, kadangi mes turime kalbėti tiesą ir pats melas iš prigimties yra atgrasus, žodis (verbum) kildinamas iš „tiesos“ (vero). Neatsiliko ir ketvirtasis išradėjas. Pasak jo, kai kurie mano, kad verbum kilęs iš vero (tiesos), tačiau, atidžiai pažvelgus į pirmąjį skiemenį, nereikėtų pamiršti ir antrojo. Anot jų, kai sakome verbum, pirmasis skiemuo reiškia „tiesą“ (verum), o antrasis – „garsą“. Būtent tai esą reiškia bum. Juk Enijus kojų trypimą pavadino „kojų dundėjimu“ (bombum pedum), ir graikai šaukimą vadina boesai, ir Vergilijus rašo: „girios aidi“ (reboant silvae). Taigi verbum (žodis) esą kilęs tarsi iš „tiesos šaukimo“ (verum boando), tai yra „tiesos skambėjimo“. Jei tai tiesa, šis pavadinimas mus įpareigoja, kad tartami žodį nemeluotume; tačiau bijau, kad patys tie, kurie taip aiškina, meluoja. Tad tau pačiam spręsti, ar manyti, kad verbum kilo iš verberando (mušimo), ar tik iš vero (tiesos), ar iš verum boando (tiesą šaukiant), ar verčiau visiškai nesirūpinti, iš kur jis kilęs, tol, kol suprantame, ką jis reiškia. Vis dėlto noriu, kad trumpam atkreiptum dėmesį į šią dalį (t. y. žodžių kilmę), idant neatrodytų, kad kokią nors prisiimto darbo dalį praleidome. Stoikai, iš kurių Ciceronas šiuo klausimu šaiposi, teigia, kad nėra nė vieno žodžio, kurio tikslios kilmės nebūtų galima paaiškinti. Ir kadangi juos buvo lengva prispausti sakant, jog tai begalinis procesas – mat tie žodžiai, kuriais aiškintum kito žodžio kilmę, vėl reikalautų paaiškinti pačių jų kilmę – jie atsakydavo, kad reikia ieškoti tol, kol prieinama prie to, kur daiktas (dalykas) atitinka žodžio garsą kažkokiu panašumu: kaip sakome „vario skambėjimas“ (tinnitus), „žirgų žvengimas“ (hinnitus), „avių blevenimas“ (balatus), „trimitų gaudesys“ (clangor), „grandinių žvangėjimas“ (stridor). Juk aiškiai matai, kad šie žodžiai skamba taip, kaip patys daiktai, kuriuos jie reiškia. Bet kadangi yra daiktų, kurie neskamba, juose, pasak jų, galioja lytėjimo panašumas: pavyzdžiui, ar jie švelniai, ar šiurkščiai paliečia pojūčius, atitinkamas raidžių švelnumas ar šiurkštumas, paliesdamas klausą, taip pat pagimdė jiems pavadinimus: štai patį žodį „švelniai“ (lene) ištariant, jis skamba švelniai. O kas gi nepajustų ir pačiame „šiurkštumo“ (asperitas) pavadinime šiurkštumo? Ausims švelnu, kai sakome „malonumas“ (voluptas), o šiurkštu, kai sakome „kryžius“ (crux). Taigi daiktai mus veikia taip pat, kaip jaučiami žodžiai. Kaip saldžiai patį skonį paliečia „medus“ (mel), taip švelniai jo pavadinimas paliečia klausą. „Aštru“ (acre) – šiurkštu ir vienur, ir kitur. „Vilna“ (lana) ir „erškėčiai“ (vepres) – kaip šie žodžiai girdimi, taip ir tie daiktai liečiami. Jie manė, kad čia ir yra tartum žodžių lopšys, kur daiktų pojūtis sutampa su garsų pojūčiu. Iš čia atsirado laisvė kurti pavadinimus remiantis pačių daiktų tarpusavio panašumu; pavyzdžiui, jei „kryžius“ (crux) buvo taip pavadintas todėl, kad paties žodžio šiurkštumas atitinka skausmo, kurį sukelia kryžius, šiurkštumą, vis dėlto „blauzdos“ (crura) taip pavadintos ne dėl skausmo šiurkštumo, o todėl, kad savo ilgiu ir kietumu tarp kitų kūno dalių jos labiausiai panašios į kryžiaus medį. Iš to buvo pereita prie piktnaudžiavimo (perkeltinės prasmės, abusio), kai pasitelkiamas ne panašaus, bet tartum artimo daikto pavadinimas. Ką gi bendro turi „mažas“ (parvus) ir „smulkus“ (minutus), kai kažkas gali būti maža, nors ne tik nebuvo susmulkinta, bet galbūt netgi paaugo? Vis dėlto dėl tam tikro artimumo vietoj „mažas“ mes sakome „smulkus/sumažintas“. Tačiau toks žodžio naudojimas priklauso nuo kalbančiojo valios; jis gali mažo dalyko nevadinti smulkiu. Labiau susijęs su tuo, ką dabar norime parodyti, yra tai, kad „baseinas“ pirtyse vadinamas „žuvidžiu“ (piscina), nors jame nėra jokių žuvų ir jis neturi nieko bendro su žuvimis; tačiau atrodo, kad šis pavadinimas kilo nuo žuvų (pisces) dėl vandens, kuris yra žuvų gyvenamoji aplinka. Jei kas pasakytų, kad žmonės plaukiodami tampa panašūs į žuvis ir todėl kilo „žuvidžio“ (piscina) pavadinimas, būtų kvaila ginčytis, nes nė viena iš versijų neprieštarauja dalykui, ir abi yra paslėptos. Tačiau gerai bent tai, kad jau iš šio vieno pavyzdžio galime atskirti, kuo skiriasi žodžio kilmė, paimta iš sąsajos (artimumo), nuo tos, kuri kilusi iš panašumo. Iš čia buvo žengta dar toliau – net iki priešingybės. Pavyzdžiui, manoma, kad „giraitė“ (lucus) taip pavadinta todėl, kad joje labai mažai šviesos (minime luceat), o „karas“ (bellum) – todėl, kad tai nėra gražus dalykas (bella), ir „sutartis“ (foedus) – todėl, kad tai nėra bjaurus dalykas (foeda). O jei ji pavadinta nuo paršo bjaurumo (foeditas porci), kaip kai kurie teigia, kilmė grįžta prie tos sąsajos, kai tai, kas padaroma, pavadinama tuo, per ką padaroma. Tokia kaimynystė (sąsaja) yra labai plati ir skaidoma į daugelį dalių: arba pagal atlikimą (pvz., pats šis žodis kildinamas nuo paršo bjaurumo, per kurį sudaroma sutartis), arba pagal padarinius (pvz., „šulinys“ puteus, manoma, pavadintas taip, nes jo padarinys yra gėrimas potatio), arba pagal tai, kas gaubia (pvz., norima „miestą“ urbs kildinti nuo apskritimo orbis, nes statant įprasta vietą apibrėžti plūgu, ką mini ir Vergilijus, kai Enėjas plūgu žymi miestą), arba pagal tai, kas telpa viduje (pvz., jei kas teigtų, kad pakeitus raidę „klėtis“ horreum kilo nuo „miežių“ hordeum), arba per piktnaudžiavimą (kaip tada, kai sakome „klėtis“ net ir ten, kur laikomi kviečiai), arba visuma iš dalies (pvz., „ašmenų“ mucro, kurie yra aukščiausioji kardo dalis, vardu vadiname visą kardą), arba dalis iš visumos (pvz., „plaukas“ capillus tartum „galvos plaukas“ capitis pilus). Kam plėtotis toliau? Kad ir ką bepridėtum, pamatysi, jog žodžio kilmė remiasi arba daiktų ir garsų panašumu, arba pačių daiktų panašumu, arba artimumu (sąsaja), arba priešingybe. Jos atsekti toliau už garso panašumą tikrai negalime, tačiau ir to ne visada galime. Yra begalė žodžių, kurių kilmės ir priežasties neįmanoma nurodyti: jos arba nėra (kaip manau aš), arba ji slepiasi (kaip tvirtina stoikai). Vis dėlto pažiūrėk, kaip, jų nuomone, pasiekiamas tas žodžių lopšys ar, tiksliau, šaknis bei pati sėkla, už kurios nebeleidžiama ieškoti kilmės ir už kurios niekas, net ir labai norėdamas, nieko nebegali rasti. Niekas neneigia, kad skiemenys, kuriuose v raidė eina kaip priebalsė – kaip pirmuosiuose šių žodžių skiemenyse: „gudrus“ (vafer), „burė“ (velum), „vynas“ (vinum), „noragas“ (vomis), „žaizda“ (vulnus) – skleidžia tirštą ir tarsi stiprų garsą. Tai patvirtina ir kalbėjimo įprotis, kai iš kai kurių žodžių ją pašaliname, kad neapsunkintume ausies. Juk kodėl mieliau sakome amasti (mylėjai) vietoj amavisti, ir nosti (pažinai) vietoj novisti, ir abiit (išėjo), o ne abivit, ir begalę kitų panašių. Taigi, kai sakome vim (jėgą), žodžio skambesys, kaip sakyta, tarsi galingas, atitinka reiškiamą daiktą. O iš tos sąsajos per poveikį (tai yra todėl, kad jie naudojami su jėga, smurtu) gali atrodyti kilę žodžiai „grandinės“ (vincula) ir „vytelė“ (vimen), kuria kas nors surišama. Iš to atsirado „vynmedžiai“ (vites), nes atramas, į kurias remiasi, jie sugriebia rišdami (vydami). Dėl šio panašumo Terencijus susikūprinusį senį pavadino „sulinkusiu“ (vietus). Dėl tos pačios priežasties žemė, kurią keliautojų kojos išlenkė ir sumynė, vadinama „keliu“ (via). Jei gi labiau tikima, kad via pavadinta todėl, kad sutrypta „kojų jėga“ (vi pedum), kilmė sugrįžta prie minėtosios sąsajos. Bet tarkime, kad ji pavadinta nuo vynmedžio (vitis) ar vytelės (vimen) panašumo, tai yra nuo linkio (vingio). Koks nors žmogus manęs paklaus, kodėl „kelias“ pavadintas via? Atsakau: nuo linkio, nes lenktą arba kreivą senovės romėnai vadino vietum, iš kur ir medines ratlankio dalis, apgaubtas metaliniu lanku, vadina vietos. Jis toliau klausinėja, iš kur žodis vietum (sulinkęs); aš atsakau: iš panašumo į vynmedį (vitis). Jis nenurimsta ir reikalauja, iš kur kilęs pavadinimas vitis; aš sakau, kad todėl, jog jis „suriša“ (vinciat) tuos, už kurių užsikabina. Jis gilinasi, iš kur atsirado žodis vincire (surišti); mes pasakysime: nuo žodžio vis (jėga). Jis klaus, kodėl taip pavadinta vis; jam bus pateikta priežastis, kad tvirtu ir tarsi galingu skambesiu žodis atitinka tą daiktą, kurį jis reiškia. Daugiau jis nebeturi ko klausti. Tačiau aiškinti, keliais būdais žodžių kilmė iškraipoma dėl garsų pakitimų, būtų beprasmiška. Juk tai ir ilga, ir mažiau reikalinga už tai, kas jau pasakyta.
VII. Dabar, kiek leidžia aplinkybės, trumpai panagrinėkime žodžių galią (prasmę/jėgą, vis verborum). Žodžio galia yra tai, iš ko pažįstama, kiek jis vertas. O vertas jis tiek, kiek sugeba paveikti klausytoją. Klausytoją jis gali paveikti arba per save patį (savo skambesį), arba per tai, ką reiškia, arba per abu kartu. Kai jis veikia per save patį, jis liečia arba vien tik pojūtį, arba meną (taisyklę/supratimą), arba juos abu. Pojūtis veikiamas prigimties arba įpročio. Prigimtis nusprendžia (įvertina) tuomet, kai ji įžeidžiama – jei kas nors ištartų karaliaus Artakserkso vardą, arba pamaloninama, kai girdi Euryalo vardą. Kas gi, net jei niekada nebūtų girdėjęs apie tuos žmones, kuriems priklauso šie vardai, nepajustų didžiulio šiurkštumo pirmajame ir švelnumo antrajame? Pojūtis veikiamas įpročio tuomet, kai jis įžeidžiamas, jei kas nors, pavyzdžiui, vadinamas Motta, bet neįžeidžiamas, kai girdi Cotta. Čia garso švelnumui ar nešvelnumui skirtumo nėra, bet svarbu tik pati ausų gelmė – ar pro jas praeinančius garsus jos priims tartum pažįstamus, ar kaip nepažįstamus svečius. O menas veikia klausytoją tada, kai, išgirdęs žodį, jis atkreipia dėmesį, kokia tai kalbos dalis, ar pritaiko jam ką kita iš tų disciplinų, kurios moko apie žodžius. Tuo tarpu per abu kartu – t. y. ir per pojūtį, ir per meną – žodis vertinamas tada, kai tai, ką išmatuoja ausys, pažymi protas, nustatydamas pavadinimą taip, kad, pavyzdžiui, ištarus optimus (geriausias), vos tik vienas ilgas ir du trumpi šio vardo skiemenys pasiekia ausį, protas, remdamasis menu (taisyklėmis), iš karto atpažįsta daktilio pėdą. Toliau, žodis veikia klausytoją ne per save patį, bet per tai, ką jis reiškia, tuomet, kai ausimi priėmęs ženklą protas stebi ne ką kitą, o patį daiktą, kurio ženklas tai yra: pavyzdžiui, paminėjus vardą „Augustinas“, tas, kuriam esu pažįstamas, nepagalvos apie nieką kitą, tik apie mane patį; arba bet kuriam žmogui į galvą ateis mintis apie asmenį, jei atsitiktinai šį vardą išgirs tas, kuris manęs nepažįsta, ar tas, kuris pažįsta kitą žmogų vardu Augustinas. O kai žodis veikia klausytoją ir per save patį, ir per tai, ką reiškia, tada vienu metu suvokiamas ir pats tarimas, ir tai, kas juo išsakoma. Kodėl gi ausų skaistybė nėra įžeidžiama, kai girdi: „Rankomis, pilvu, varpa jis iššvaistė tėvo turtus“ (manu ventre pene bona patria laceraverat)? Ji būtų įžeista, jei ta nešvanki kūno dalis būtų pavadinta kokiu nešvariu ar vulgariu pavadinimu, nors pats dalykas, kurį reiškia abu žodžiai, yra tas pats – skiriasi tik tuo, kad vienu atveju reiškiamos lyties bjaurumas uždengiamas reiškiančio žodžio padorumu, o kitu atveju ir vieno, ir kito bjaurumas kirstų per pojūtį ir protą. Tai panašu į tą pačią paleistuvę (meretrix): ji atrodo vienaip tais drabužiais, su kuriais paprastai stovi prieš teisėją, ir kitaip tais, su kuriais guli ištvirkėlio miegamajame. Taigi, kadangi žodžių galia (prasmė) yra tokia didžiulė ir daugialypė, ką trumpai prabėgomis palietėme, čia gimsta dvejopas jos suvokimo tikslas: viena dalis skirta tiesai atskleisti, kita – padorumui išlaikyti; iš kurių pirmasis labiausiai priklauso dialektikui, o antrasis – oratoriui. Nors ir ginčui netinka būti kvailam, ir iškalbai nederėtų būti melagingai, vis dėlto vienur (ginče) mokymosi troškimas dažnai ir netgi beveik visada paniekina klausymosi malonumus, o kitur (iškalboje) neišmananti minia tai, kas papuošta, laiko ir tiesa. Taigi, paaiškėjus, kas kiekvienam yra būdinga, akivaizdu, kad ir diskutuotojas, jei jam rūpi bent kiek patikti, turi būti apšlakstytas retorikos spalvomis, ir oratorius, jei nori įtikinti tiesa, turi būti sutvirtintas dialektiniais lyg nervais ir kaulais, kurių pati prigimtis mūsų kūnuose nesugebėjo nei atimti iš tvirtų jėgų, nei leido jiems matytis, kad nežeistų akių.
VIII. Tad dabar pažiūrėkime, kokios kliūtys kyla siekiant nuspręsti dėl tiesos (ką ir žada dialektika) iš šios žodžių galios, kurios kelias sėklas mes pasėjome. Klausytojui įžvelgti tiesą žodžiuose trukdo arba tamsumas (neaiškumas, obscuritas), arba dviprasmiškumas (ambiguitas). Tarp dviprasmiškumo ir neaiškumo skirtumas yra tas, kad esant dviprasmiškumui atsiskleidžia keletas dalykų, iš kurių nežinoma, ką geriausia pasirinkti, o esant neaiškumui – neatsiskleidžia nieko arba labai mažai iš to, į ką būtų galima atkreipti dėmesį. Bet ten, kur pasirodo labai mažai, neaiškumas panašus į dviprasmiškumą: kaip pavyzdžiui, jei kas nors, keliaudamas prieitų kryžkelę iš dviejų, trijų ar net, taip sakant, „daugelio“ kelių, ir ten dėl tiršto rūko nesimatytų visiškai nieko iš paties kelio. Taigi nuo kelionės iš pradžių atgraso neaiškumas; o kai rūkas šiek tiek prasisklaido, matosi kažkas, apie ką neaišku – ar tai kelias, ar tiesiog savitas, šviesesnis žemės atspalvis. Tai yra neaiškumas, panašus į dviprasmiškumą. O kai dangus tiek pragiedrėja, kad akims visiškai aiškus visų kelių išdėstymas, bet abejojama, kuriuo iš jų reikia eiti, tai stabdo nebe neaiškumas, o dviprasmiškumas. Yra trys neaiškumo rūšys. Viena – kai atvira pojūčiui, bet uždaryta protui; lyg jei kas nors pamatytų nupieštą granato vaisių (malum punicum), bet pats niekada jo nematė ir net negirdėjo, koks jis turėtų būti – trūkumas ne akių, o proto, nes jis nežino, kokio dalyko tai piešinys. Antroji rūšis – kai dalykas būtų atviras protui, bet uždarytas pojūčiui: kaip pavyzdžiui, žmogus, nupieštas tamsoje. Nes vos tik jis pasirodys akims, protas neabejos, kad nupieštas žmogus. Trečioji rūšis – kai jis paslėptas pojūčiui, bet jei ir būtų atidengtas, protui nė kiek labiau neatsiskleistų; ir ši rūšis yra pati tamsiausia iš visų: tarsi nežinantįjį, kas tai per vaisius, dar ir tamsoje verčiamas atpažinti tą nupieštą granatą.
Dabar pritaikyk tai žodžiams, kurių palyginimai čia buvo pateikti. Įsivaizduok kokį nors gramatiką, kuris, sušaukęs mokinius ir įsivyravus tylai, prislopintu balsu pasakė temetum (svaigusis gėrimas). Tie, kurie sėdėjo arti, girdėjo tai pakankamai gerai; tie, kurie toliau – silpnai, o patys toliausieji visai neišgirdo jokio garso. Iš tų, kurie buvo toliau, dėl kažkokių priežasčių vieni žinojo, kas yra temetum, o kiti nežinojo; tiems gi, kurie aiškiai išgirdo mokytojo balsą, vis tiek liko paslaptis, kas tas temetum; visus juos varžė neaiškumas. Čia jau matai visas tas tris neaiškumo rūšis. Juk tie, kurie nė kiek neabejojo dėl to, ką išgirdo, susidūrė su pirmąja rūšimi, kuri panaši į nupieštą granatą tiems, kurie jo nepažįsta, nors piešinys ir yra šviesoje. Tie, kurie žinojo žodį, bet jų ausys išgirdo tik silpną garsą arba jo visai negirdėjo, vargo dėl antrosios rūšies, kuriai prilygsta žmogaus atvaizdas neaiškioje ar visai tamsioje vietoje. O tie, kurie negirdėjo balso ir nesuprato žodžio reikšmės, skendėjo trečiosios rūšies, kuri yra baisiausia iš visų, aklumoje. O tai, kas buvo pavadinta neaiškumu, panašiu į dviprasmiškumą, galima pamatyti tuose, kuriems žodis buvo žinomas, bet jie išgirdo kažkokį neaiškų ir nevisiškai atpažįstamą garsą. Taigi visų neaiškaus kalbėjimo rūšių išvengs tas, kuris kalbės pakankamai garsiai, neužsikertančiu balsu ir vartos geriausiai žinomus žodžius. Pažiūrėk dabar tame pačiame gramatiko pavyzdyje, kaip visai kitaip nei neaiškumas trukdo žodžio dviprasmiškumas. Įsivaizduok, kad ten buvusieji ir balsą išgirdo gerai, ir mokytojas ištarė žodį, kuris buvo žinomas visiems; tarkim, jis ištarė „didysis“ (magnus) ir po to nutilo. Atkreipk dėmesį, su kokiomis abejonėmis jie susiduria išgirdę šį žodį: o kas, jei jis ketino paklausti „kokia tai kalbos dalis?“ Kas, jei nagrinėjant metriką – „kokia tai pėda?“ Kas, jei kalbant apie istoriją, pavyzdžiui, „kiek karų kariavo Pompėjus Didysis?“ Kas, jei, norėdamas pagirti poeziją, jis ruošėsi sakyti: „Vergilijus yra kone vienintelis didis poetas?“ Kas, jei, ketindamas peikti mokinių apsileidimą, jis prapliups žodžiais: „didžiulis tingulys mokslams jus užvaldė?“ Ar matai, kaip, atitraukus neaiškumo rūką, tartum išniro tas „daugiakelis“, apie kurį minėta anksčiau? Juk tas vienintelis ištartas žodis magnus (didysis) yra ir daiktavardis (ar būdvardis), ir chorėjo pėda, ir Pompėjus, ir Vergilijus, ir stingdantis tingulys, ir dar daug visokių kitų neišvardintų dalykų, kurie per vieno šio žodžio ištarimą gali būti suprantami.
IX. Todėl dialektikai labai teisingai pasakė, kad kiekvienas žodis yra dviprasmiškas. Ir tenegąsdina tai, kad pas Ciceroną Hortenzijus priekaištauja taip: „Jie sako, kad išdrįsta dviprasmybes paaiškinti aiškiai. Kartu jie sako, kad kiekvienas žodis yra dviprasmiškas. Kaip gi tuomet jie dviprasmybes aiškins dviprasmiškumais? Tai tas pat, kaip į tamsą atnešti užgesusį žibintą.“ Sąmojingai ir gudriai pasakyta, bet tai yra tai, ką pas tą patį Ciceroną Scevola sako Antonijui: „kad išminčiams atrodytum kalbąs gražbyliaujant, o kvailiams – sakąs tiesą.“ Juk ką kita ten padarė Hortenzijus, jei ne savo aštriu protu ir kalbos žavesiu, lyg kokia gryna ir saldžia taure, užpylė neišmanėliams miglą? Kai pasakyta, kad „kiekvienas žodis yra dviprasmiškas“, tai pasakyta apie pavienius žodžius. Tačiau dviprasmybės paaiškinamos diskutuojant, o juk niekas nediskutuoja atskirais pavieniais žodžiais. Vadinasi, niekas dviprasmiškų žodžių neaiškins dviprasmiškais žodžiais, ir, nors kiekvienas žodis yra dviprasmiškas, niekas nepaaiškins žodžių dviprasmiškumo kitaip, kaip tik žodžiais, bet jau sujungtais, kurie nebebus dviprasmiški. Lygiai kaip, jeigu pasakyčiau „kiekvienas karys yra dvikojis“, iš to nesektų, kad „kohorta“ (susidedanti iš dvikojų karių) pati yra dvikojė; taip pat, kai sakau, jog kiekvienas žodis yra dviprasmiškas, aš to nesakau apie sakinį, apie diskusiją, nors jos ir supintos iš žodžių. Taigi ne kiekvienas dviprasmiškas žodis bus aiškinamas dviprasmiška diskusija.
Dabar aptarkime dviprasmiškumų rūšis; pirmosios dvi skiriasi tuo, kad viena kelia abejonių net ir tada, kai žodžiai ištariami (sakomi balsu), o kita – tik tada, kai jie užrašyti. Mat jei kas nors išgirs žodį „ašmenys/akies lėliukė/kariuomenės greta“ (acies), ir jei perskaitys, gali abejoti, kol prasmės nepaaiškins sakinys: ar buvo pasakyta/parašyta apie karių gretą, ginklo ašmenis, ar akių regėjimą. Bet jei kas nors rastų parašyta, pavyzdžiui, lepore, ir nebūtų aišku, kokiame sakinyje tai pavartota, jis neabejotinai svarstys, ar šio žodžio beveik paskutinis skiemuo turi būti ilgas (nuo žodžio lepos – žavesys), ar trumpas (nuo žodžio lepus – kiškis). Tokios abejonės jis nepatirtų, jei gautų šio žodžio linksnį tiesiai iš kalbančiojo balso. O jei kas nors pasakytų, kad kalbantysis galėjo blogai ištarti, tai klausytoją jau varžytų ne dviprasmiškumas, bet neaiškumas – nors ir iš tos rūšies, kuri panaši į dviprasmiškumą, nes blogai lotyniškai ištartas žodis netraukia mąstančiojo prie skirtingų reikšmių, bet stumia prie tos, kuri pasirodo garsu. Taigi, kadangi šios dvi rūšys tarpusavyje labai skiriasi, pirmoji iš jų vėl skirstoma į dvi. Mat viskas, kas sakoma ir ką galima suprasti keliais būdais, tuos kelis dalykus gali apimti arba ne tik tuo pačiu pavadinimu, bet ir vienu apibrėžimu, arba jie turi bendrą vardą, bet yra aiškinami skirtingomis sąvokomis. Tie, kuriuos gali apimti vienas apibrėžimas, vadinami „vienareikšmiais“ (univoca), o tie, kuriuos po vienu pavadinimu būtina apibrėžti skirtingai, vadinami „daugiareikšmiais“ (aequivocis). Pirmiausia aptarkime vienareikšmius, kad po apibrėžimo ši rūšis taptų dar aiškesnė iš pavyzdžių. Kai sakome „žmogus“ (homo), galime turėti omeny ir berniuką, ir jaunuolį, ir senį, ir kvailį, ir išminčių, ir didelį, ir mažą, ir pilietį, ir svetimšalį, ir miestietį, ir kaimietį, ir tą, kuris jau buvo, ir tą, kuris dabar yra, ir sėdintį, ir stovintį, ir turtingą, ir vargšą, ir kažką veikiantį, ir dykaduoniaujantį, ir besidžiaugiantį, ir liūdintį, arba nei tokį, nei anokį. Tačiau tarp visų šių įvardijimų nėra nė vieno, kuris ne tik nebūtų pavadintas „žmogumi“, bet ir nebūtų apimtas „žmogaus“ apibrėžimo. Juk „žmogaus“ apibrėžimas yra: protingas, mirtingas gyvūnas (animal rationale mortale). Argi gali kas nors pasakyti, kad protingas mirtingas gyvūnas yra tik jaunuolis, o ne berniukas ar senis, ar tik išminčius, o ne kvailys? Atvirkščiai, tiek šie, tiek visi kiti išvardintieji, kaip turi „žmogaus“ vardą, taip patenka ir į tą patį apibrėžimą. Juk ar berniukas, ar kvailys, ar vargšas, ar netgi miegantysis – jei jis nėra protingas mirtingas gyvūnas, jis ir nėra žmogus; o jei jis žmogus, jis neišvengiamai atitinka tą patį apibrėžimą. Dėl kitų dalykų niekas neabejos. O dėl mažo berniuko ar stokojačio proto, ar visiško mulkio, ar dėl miegančio, girto ar pamišėlio – galima abejoti, kaip jie gali būti protingi gyvūnai. Tai tikrai galima apginti, bet skubant prie kitų dalykų, būtų per ilgu. Svarbiam nagrinėjimui pakanka žinoti, jog šis „žmogaus“ apibrėžimas nėra teisingas ir patvirtintas, jeigu jo neapima kiekvienas žmogus ir niekas kitas, kas nėra žmogus. Tai ir yra „vienareikšmiai“ (univoca), kurie ne tik vadinami vienu vardu, bet juos apima ir vienas to paties vardo apibrėžimas, nors tarpusavyje juos galima atskirti savais, specifiniais vardais ir apibrėžimais. Juk skiriasi vardai: berniukas, jaunuolis, turtuolis, vargšas, laisvasis, vergas, ir visos kitos skirties formos. Todėl jie tarpusavyje turi skirtingus asmeninius apibrėžimus. Bet kaip jiems visiems bendras vienas vardas yra „žmogus“, taip „protingas mirtingas gyvūnas“ yra vienas bendras apibrėžimas.
X. Dabar aptarkime „daugiareikšmius“ (aequivoca), kuriuose dviprasmybių raizgalynė bujoja kone be pabaigos. Vis dėlto aš pasistengsiu suskirstyti juos į aiškias rūšis. O ar mano gebėjimai atitiks pastangas, spręsi tu. Taigi iš daugiareikšmių kylančių dviprasmiškumų yra trys pagrindinės rūšys; viena iš meno (mokslo, ars), antra iš vartosenos (usus), trečia iš abiejų. „Menu“ dabar vadinu tai, kas susiję su pavadinimais, kuriuos žodžių mokslo disciplinos (gramatika, metrika, dialektika) pritaiko patiems žodžiams. Skirtingai apibrėžia, kas yra daugiareikšmiška, gramatikai, ir skirtingai dialektikai. O visgi tai, ką sakau – „Tulijus“ (Tullius) – yra ir daiktavardis (vardas), ir daktilio pėda, ir daugiareikšmis žodis. Todėl, jei kas iš manęs reikalautų apibrėžti, kas yra „Tulijus“, aš galėčiau atsakyti pasitelkdamas bet kurios sąvokos aiškinimą. Juk aš galiu teisingai pasakyti: „Tulijus“ yra vardas, reiškiantis žmogų, vieną iškiliausių oratorių, kuris, būdamas konsulu, nuslopino Katilinos sąmokslą. Atidžiai pastebėk, kad apibrėžiau patį žodį (vardą). Mat jei man reikėtų apibrėžti patį Tulijų – tą žmogų, kurį, jei jis gyventų, būtų galima parodyti pirštu – aš nesakyčiau: „Tulijus“ yra vardas, reiškiantis žmogų; aš sakyčiau: „Tulijus yra žmogus…“ ir pridėčiau visą kita. Taip pat galėčiau atsakyti ir taip: „Tulijus“ yra daktilio pėda, susidedanti iš šitų raidžių (kam dabar vardinti raides?). Galima pasakyti ir tai: „Tulijus“ yra žodis, dėl kurio daugiareikšmiškais tampa visi tie aukščiau išvardinti dalykai, ir dar, jei galima rasti ką kita. Taigi, kadangi šį vieną mano pasakytą žodį „Tulijus“ man leistina taip įvairiai apibrėžti pagal mokslo terminologiją, ko mums abejoti, kad yra iš daugiareikšmių kilusi dviprasmiškumų rūšis, kurią teisingai galima pavadinti kilusia iš „meno“ (mokslo)? Juk jau sakėme, kad daugiareikšmiai yra tie, kurių, nors ir turinčių vieną vardą, negalima apimti vienu apibrėžimu. Dabar pažvelk į antrąją rūšį, kuri, kaip minėjome, kyla iš kalbėjimo vartosenos (usus). „Vartosena“ aš čia vadinu būtent tai, dėl ko mes pažįstame žodžius. Juk kas ieškotų ir rinktų žodžius vien dėl pačių žodžių? Taigi dabar įsivaizduok žmogų, kuris klausosi ir kuriam žinoma, jog čia neklausiama nei apie kalbos dalis, nei apie metriką, nei apie jokią kitą žodžių discipliną. Vis dėlto, kai pasakoma „Tulijus“, jį vis dar gali suklaidinti daugiareikšmių žodžių dviprasmiškumas. Mat šiuo vardu gali būti reiškiamas ir pats didysis oratorius, ir jo nutapytas atvaizdas ar statula, ir knyga (kodeksas), kurioje surašyti jo tekstai, ir, jei yra kape, jo lavonas. Juk vartodami skirtingas sąvokas mes sakome: „Tulijus išgelbėjo tėvynę nuo pražūties“, ir „Paauksuotas Tulijus stovi Kapitolijuje“, ir „Tau reikia perskaityti visą Tulijų“, ir „Tulijus palaidotas šioje vietoje“. Vardas vienas, bet visus šiuos teiginius reikia aiškinti skirtingais apibrėžimais. Vadinasi, tai tokia daugiareikšmių žodžių rūšis, kurioje dviprasmiškumas kyla ne iš žodžių mokslo disciplinos, bet iš pačių dalykų, kurie reiškiami. O jeigu abu šie šaltiniai – ir menas (mokslas), ir kalbos vartosena – supainioja klausytoją ar skaitytoją, argi tai teisingai nebus priskirta trečiajai rūšiai? Jos pavyzdys aiškiau matomas sakinyje, pavyzdžiui, jei kas nors pasakytų: „Daugelis rašė daktiliniu metru, kaip yra Tulijus“ (ut est Tullius). Čia neaišku, ar „Tulijus“ pateikiamas kaip daktilio pėdos pavyzdys (mokslas/menas), ar kaip daktilais rašiusio poeto pavyzdys (kalbėjimo vartosena). Bet tai nutinka ir su pavieniais žodžiais, kaip pavyzdžiui, jei gramatikas šį žodį ištartų besiklausantiems mokiniams, kaip jau parodėme anksčiau.
Taigi, kadangi šios trys rūšys akivaizdžiai skiriasi viena nuo kitos, pirmoji iš jų vėl skirstoma į dvi. Viskas, kas kuria dviprasmiškumą per žodžių meną (mokslą), gali būti savęs paties pavyzdys arba negali. Pavyzdžiui, apibrėžęs, ką reiškia „daiktavardis/vardas“ (nomen), aš galiu jį patį pateikti kaip pavyzdį. Juk tai, ką sakau – „daiktavardis“ – tikrai yra daiktavardis; jis linksniuojamas pagal tas pačias taisykles: „daiktavardis, daiktavardžio, daiktavardžiui“ ir t.t. Taip pat, kai apibrėžiu, ką reiškia „daktilis“, pats žodis gali būti sau pavyzdys. Juk tardami „daktilis“ (dactylus), ištariame vieną ilgą skiemenį, o po jo du trumpus. Bet štai kai apibrėžiame, ką reiškia „prieveiksmis“ (adverbium), šio paties žodžio negalime naudoti kaip pavyzdžio. Juk tardami „prieveiksmis“, ištariame daiktavardį. Taigi pagal vieną sąvoką „prieveiksmis“ išties yra prieveiksmis ir „daiktavardis“ yra daiktavardis, o pagal kitą „prieveiksmis“ nėra prieveiksmis, nes jis yra daiktavardis. Taip pat ir „kretiko pėda“ (creticus): apibrėžiant, ką ji reiškia, paties žodžio negalima imti kaip pavyzdžio. Mat ši ištara „kretikas“ prasideda ilgu skiemeniu, o po jo seka du trumpi (tai daktilis), tuo tarpu pati sąvoka (kretikas) reiškia ilgą, trumpą ir vėl ilgą skiemenį. Taigi ir čia, pagal vieną sąvoką „kretikas“ tėra kretikas ir nėra daktilis, o pagal kitą – „kretikas“ nėra kretikas, nes žodis sudarytas kaip daktilis.
Antroji rūšis, kuri, kaip jau sakyta, nepriklauso žodžių disciplinoms, o susijusi su kalbos vartosena, turi dvi formas. Daugiareikšmiškumas čia kyla arba iš tos pačios kilmės (origo), arba iš skirtingos. „Iš tos pačios kilmės“ aš vadinu tai, kas, nors ir dalijasi vienu vardu bei netelpa į vieną apibrėžimą, visgi išteka lyg iš to paties šaltinio; kaip minėtas „Tulijaus“ pavyzdys, kurį galima suprasti ir kaip žmogų, ir kaip statulą, ir kaip knygą, ir kaip lavoną. Nors visų šių reikšmių negalima sutalpinti į vieną apibrėžimą, jos turi vieną bendrą šaltinį – tą patį tikrą žmogų, kurio ir ta statula, ir tos knygos, ir tas lavonas yra. Bet štai kai sakome „nepos“, šis žodis iš visiškai skirtingos kilmės reiškia ir sūnaus sūnų (anūką), ir išlaidžią asmenybę (švaistūną, lėbautoją). Taigi, laikykime šiuos dalykus atskirtais, ir pažiūrėkime, į ką vėl skirstoma ta rūšis, kurią pavadinau esančia iš tos pačios kilmės. Ogi ji dalijama į dvi: viena atsiranda iš perkeltinės prasmės (metaforos), kita iš linksniavimo/asmenavimo. „Perkeltine prasme“ vadinu tą atvejį, kai iš panašumo vienas vardas suteikiamas daugeliui daiktų (kaip „Tulijus“ vadinamas ir tasai didelės iškalbos žmogus, ir jo statula) – arba iš visumos, kai pavadinama dalis (kai jo lavonas gali būti pavadintas „Tulijumi“) – arba atvirkščiai, visuma iš dalies (kai visus namus vadiname „stogais“ tecta) – arba iš giminės (rūšiai): juk pagrindine prasme „žodžiais“ (verba) vadinama viskas, kuo mes kalbame, bet visgi siaurąja prasme „žodžiais“ (veiksmažodžiais, verba) vadinami tie, kuriuos asmenuojame nuosakomis ir laikais – arba rūšis giminei: pavyzdžiui, „šolastikais“ iš pradžių ir tikrąja prasme buvo vadinami tie, kurie tebesimoko mokyklose, tačiau vėliau šis vardas prigijo visiems, kurie gyvena mokslais (literatūra) – arba poveikis nuo sukeliančios priežasties (kaip „Ciceronas“ reiškia Cicerono knygą) – arba sukelianti priežastis nuo poveikio (kaip terror, t. y. siaubas, reiškia tai, kas kelia siaubą) – arba turinys nuo talpyklos (kaip „namais“ vadinami ir tie, kurie yra namuose) – arba atvirkščiai (kaip „kaštonu“ vadinamas ir pats medis) – arba jei dar galima atrasti ką kita, kas iš tos pačios kilmės būtų pavadinta tarsi perkeliant. Tikiuosi, dabar matai, kokį dviprasmiškumą tai sukelia žodžiuose. O tos dviprasmybės, kurios turi tą pačią kilmę, bet, kaip sakėme, kyla iš kaitymo (linksniavimo ar asmenavimo), yra štai kokios. Įsivaizduok, pavyzdžiui, ką nors sakius „lyja“ (pluit); tai gali turėti kelias prasmės formas. Arba sakantis „rašyti“ (scribere): neaišku, ar jis panaudojo veikiamosios rūšies bendratį, ar neveikiamosios rūšies liepiamąją nuosaką. Žodis „žmogus“ (homo), nors vardas vienas ir išreiškiamas tuo pačiu garsu, vis dėlto vardininko linksnyje yra viena, o šauksmininko linksnyje – kita. Taip pat „mokytas“ (doctus, būdvardis) ir „mokytai“ (docte, prieveiksnis), kur išraiška jau skiriasi. Dar kitaip yra, kai sakome „mokytas vergas“ (doctius mancipium – niekatrosios giminės būdvardis) ir „jis diskutavo mokyčiau už tą“ (doctius illo iste disputavit – prieveiksmis). Taigi dviprasmiškumas atsirado iš linksniavimo (kaitymo). O „kaitymu“ dabar vadinu viską, kas keičiant žodžius pasireiškia garsais arba reikšmėmis. Mat „šis mokytasis“ (hic doctus) ir „o mokytasis“ (o docte) pakeičiama net ir garsu (balsu), o „šis žmogus“ (hic homo) ir „o žmogau“ (o homo) – vien tik reikšme. Tačiau smulkiai skaidyti ir nagrinėti šią dviprasmiškumų rūšį reikštų ištisą begalybę. Todėl pakaks tik nurodyti pačią vietą, paliekant tai tavo paties išradingumui. Dabar pažvelk į tuos žodžius, kurie kilę iš skirtingos kilmės. Jie vėlgi dalijami į dvi pagrindines formas. Viena iš jų yra ta, kuri atsiranda dėl kalbų įvairovės: pavyzdžiui, kai mes sakome tu (tu), šis vienas garsas graikams reiškia vieną, o mums – visai ką kita (gr. tou). Šią rūšį būtina pažymėti; juk niekam nėra nustatyta iš anksto, kiek kalbų jis žinos ar keliomis kalbomis diskutuos. Antroji forma yra ta, kuri kuria dviprasmybes toje pačioje kalboje, bet dėl skirtingos reikšmių kilmės viename žodyje, kaip tas pavyzdys, kurį anksčiau pateikėme su „nepos“ (anūkas / lėbautojas). Ši forma vėl skyla į dvi dalis. Dviprasmybė gali pasireikšti tos pačios kalbos dalies ribose – juk „nepos“ yra daiktavardis tiek tada, kai reiškia „sūnaus sūnų“, tiek tada, kai reiškia „lėbautoją“; arba ji gali reikštis skirtingose kalbos dalyse: pavyzdžiui, ne tik kita reiškia „kas/kaip“ (qui), kai sakoma „kaip tad tu tai žinai, kol nepabandei?“ (qui scis ergo istuc…), bet tai ir įvardis (qui), ir prieveiksmis. O iš abiejų šaltinių – iš meno (mokslo) ir iš kalbos vartosenos – kylančiame daugiareikšmių žodžių trečiajame tipe gali egzistuoti tiek pat dviprasmiškumo formų, kiek išvardinome anksčiau minėtose dalyse.
Lieka dviprasmiškumo rūšis, aptinkama tik užrašytuose žodžiuose, turinti tris porūšius (rūšis). Tokia dviprasmybė atsiranda arba dėl skiemenų ilgio (trukmės, spatium), arba dėl kirčio (acumen), arba dėl abiejų kartu. Dėl skiemens ilgio: kai parašoma venit, laikas (ateina ar atėjo) lieka neaiškus dėl paslėpto pirmojo skiemens ilgio (vĕnit ar vēnit). Dėl kirčio: kai parašoma pone, neaišku, ar tai liepiamoji nuosaka iš „padedu“ (pōno, kirčiuotas pirmas skiemuo), ar prielinksnis, kaip posakyje „iš paskos sekantis…“ (póne sequens…, kitas kirčiavimas), nes kirčiavimo vieta užrašant yra paslėpta. O dėl abiejų priežasčių kartu kyla tokia dviprasmybė, kokią anksčiau aptarėme pavyzdyje „lepore“. Juk šio žodžio priešpaskutinį skiemenį reikia ne tik ilginti, bet ir kirčiuoti kitaip, jei jis asmenuotas iš žodžio „žavesys“ (lepōs, lepōre), o ne iš „kiškis“ (lepŭs, lepŏre).