„Budistiniai simboliai ir apeigos Romos Bažnyčioje“ (angl. Buddhistic Symbols and Ceremonies in the Roman Church) – tai teosofinio autoriaus dr. Franzo Hartmanno straipsnis, publikuotas žurnale The Theosophist 1911 m. spalio numeryje. Tekstas priklauso teosofinei tradicijai, kuri siekė parodyti, kad visos pasaulio religijos turi bendrą metafizinę kilmę ir naudoja panašius simbolius, išreiškiančius tą pačią „amžinąją išmintį“. Straipsnis nėra istorinis tyrimas ir nėra krikščioniškos teologijos dalis – tai okultinės filosofijos interpretacija, būdinga XIX–XX a. teosofijos judėjimui.
Hartmannas pradeda teiginiu, kad egzistuoja viena absoliuti tiesa ir viena religija, o visos istorinės religijos esą yra tik skirtingos tos pačios tiesos išraiškos. Simboliai, jo manymu, nėra sugalvoti žmonių, bet kyla iš „vidinio dvasinio pasaulio“, todėl skirtingos religijos turėtų turėti panašių ženklų ir apeigų. Ši idėja yra tipiška teosofijai, kuri religijų istoriją aiškina ne istoriniais ryšiais, bet metafizinėmis paralelėmis.
Straipsnyje Hartmannas pateikia kelis pavyzdžius. Jis mini persų ugnies kultą, hinduistinius simbolius ir krikščioniškąją ikonografiją, teigdamas, kad visi jie išreiškia tas pačias dvasines jėgas. Krikščionybėje Logos nužengimas, jo teigimu, simbolizuojamas švytinčiu rutuliu, o angelai atitinka hinduistų dangiškąsias būtybes. Šios paralelės nėra pagrįstos istorine ar teologine analize – tai teosofinė simbolių interpretacija, kurioje skirtingos tradicijos suvedamos į vieną metafizinę schemą.
Hartmannas taip pat pateikia savitą Jėzaus Kristaus aiškinimą. Jis teigia, kad Kristus yra ne istorinė asmenybė, bet „aukštesnysis aš“, kurį žmogus gali pasiekti per dvasinę iniciaciją. Tai visiškai neatitinka krikščioniškos doktrinos, bet atspindi teosofijos mokymą apie vidinį dieviškumą ir savęs sudievinimą. Jėzaus gyvenimo istorija, pasak Hartmanno, yra simbolinis pasakojimas apie vidinius psichinius procesus, vykstančius iniciacijos metu.
Didelę straipsnio dalį autorius skiria katalikų Mišių interpretacijai. Jis teigia, kad Mišios yra simbolinė dvasinės transformacijos drama, kurioje altorius reiškia kūną, šventovė – širdį, žvakės – sąmonės būsenas, o kunigas – žemesnįjį žmogaus „aš“. Komunija, jo manymu, simbolizuoja „dvasinio maisto“ priėmimą, kuris leidžia žmogui tapti „dangiškuoju žmogumi“. Šios interpretacijos neturi nieko bendra su katalikų liturgine teologija – tai teosofinė alegorija, perinterpretuojanti krikščioniškas apeigas pagal okultinę schemą.
Straipsnio pabaigoje Hartmannas teigia, kad katalikų Mišios esą turi paralelių su šiaurės budizmo ritualais. Jis mini paveikslą, kuriame matyti budistų šventykloje atliekama apeiga su altoriumi, kunigu, ostijos pavidalo vafliu ir kitais elementais. Šios paralelės nėra pagrįstos istoriniu ryšiu – tai tipiškas teosofinis bandymas surasti universalius simbolius skirtingose religijose. Hartmannas taip pat tvirtina, kad tiek krikščionybėje, tiek budizme „apšviestieji“ garbina ne istorinį Jėzų ar Gautamą, bet savo paties „aukštesnįjį aš“, kas vėlgi atspindi teosofijos mokymą, o ne šių religijų savivoką.
Budistiniai simboliai ir apeigos Romos Bažnyčioje
BUDISTINIAI SIMBOLIAI IR CEREMONIJOS
ROMOS BAŽNYČIOJE
Dr. Franz Hartmann, M.D.
THE THEOSOPHIST, 1911 m. spalis – T. XXXIV – Nr. 1.
YRA tik viena absoliuti Tiesa ir tik viena Religija; tačiau yra įvairių religinių sistemų, kurių kiekviena siekia išreikšti dieviškąją Tiesą per simbolius, alegorijas ir ceremonijas.
Šie simboliai nėra dirbtinai išrasti ar sukurpti; bet, kaip ir kiekvienas gamtos produktas, ir kiekviena natūrali kalba yra galutinis vidinės Dvasios, kurią ji turi reprezentuoti, rezultatas ir pasireiškimas, galima manyti, kad skirtingose religinėse sistemose turėtume rasti simbolių panašumų, arba bent jau šie simboliai turėtų reikšti tas pačias tiesas arba rodyti, kaip tą tiesą suvokė skirtingi žmonės, kurie savo evoliucijos eigoje juos perėmė.
Taip, pavyzdžiui, parsai Ugnį laiko švenčiausiu Dievybės simboliu. Kokį tinkamesnį simbolį jie galėjo pasirinkti, norėdami pavaizduoti Dievybės galią ir didybę, jei ne Ugnį? Iš Ugnies kyla šviesos, gyvybės ir meilės pasireiškimas visatoje; be to, apšviestiesiems ji simbolizuoja dieviškąją dvasinę ugnį žmogaus kūne, kuriai veikiant gimsta šviesus atgimusiojo saulės kūnas. Tarp indusų randame daugybę simbolių, vaizduojančių dvasines galias ir gamtos jėgas; ir kiekvienas jų atrodo toks tinkamas principui, kurį jis atstovauja, kad būtų sunku jį pakeisti kitu.
Krikščioniškoje simbolikoje Logo nusileidimas simbolizuojamas švytinčiu spinduliuojančiu rutuliu, o Gandharvos arba dangiškosios harmonijos – jį supančiais angelais ir kerubinais. [1]
Krikščioniškoje religinėje sistemoje Logo įsikūnijimas vaizduojamas Jėzaus Kristaus figūra, kurio istorija, net jei pasakojimas Biblijoje nėra pagrįstas tikrais įvykiais fenomenaliame pasaulyje, bet kuriuo atveju yra tikras dvasinių, psichinių ir fizinių procesų, vykstančių Inicijacijos metu, atvaizdavimas. Jėzus, Dievybė, „Kristus“, įsikūnijęs žmogaus kūne, yra kai kas daugiau, nei bando iš Jo padaryti „liberalūs protestantai“; Jis yra mūsų pačių Aukštesnysis Aš, Dievas arba Dvasia, kurios buveinė ir šventykla mes esame (II Korintiečiams 3, 16) ir su kuria galime susivienyti per dvasinį atgimimą arba Inicijaciją.
Katalikiškų Mišių ceremonijoje vaizduojamas šio atgimimo procesas – nors dvasininkas, aukojantis Mišias, vargu ar žino tikrąją jo prasmę, nes konvenciniai teologai žiūri tik į išorinę tokių dalykų pusę, o vidinio gyvenimo paslaptys jiems yra užversta knyga, kurios jie mato tik viršelį.
Galbūt nereikia leistis į detalų šios ceremonijos ir naudojamų simbolių aprašymą, nes juos gali pamatyti kiekvienas, nuėjęs į katalikų bažnyčią. Yra altorius, reiškiantis kūną; šventovė – širdį; yra nukryžiuoto dieviškojo Žmogaus paveikslas; yra degančios žvakės, simbolizuojančios skirtingas sąmonės būsenas. Ostija aukojama, nukryžiuotas Jėzus reiškia aukštesnįjį aš, mišias aukojantis kunigas – žemesnįjį aš, o žemiškasis žmogus transformuojamas į dangiškąjį žmogų ne skaitant knygą, ir ne per kokį nors mokslą ar teoriją, bet praryjant ostiją, kas reiškia priimti į save dangišką maistą, būtiną sielos augimui ir plėtrai. Taigi ši ceremonija yra įsivaizduojamas atvaizdavimas išoriniame lygmenyje to, kas tikrovėje turėtų vykti viduje.
Tačiau atrodo, kad ši Mišių aukojimo ceremonija nėra išskirtinė Katalikų bažnyčios nuosavybė, bet galėjo būti jai perduota šiaurės budistų; nes Italijoje atrastame paveiksle vaizduojama ta pati ceremonija, praktikuojama kinų budistų šventykloje.
Ten yra tas pats altorius ir tas pats kunigas, aukojantis tą pačią ostiją paplotėlio pavidalu; bet vietoje nukryžiuoto Kristaus yra antžmogiško dydžio Budos atvaizdas, rodantis, kad dieviškasis Žmogus, aukštesnysis aš, yra nepalyginamai didesnis už mirtingąjį kūno žmogų. Yra dviejų mokinių paveikslai (vietoje katalikų šventųjų); mišias aukojantys kunigai dėvi drabužius, panašius į katalikų dvasininkų; yra patarnaujantis tarnas, ir kol katalikų bažnyčioje ceremonijos fazės žymimos skambinant varpeliu, ten šie ženklai duodami mušant būgną. Budistų vienuolis turi visą galvą nuskustą, tuo tarpu katalikų kunigas turi tik apvalią nuskustą vietą pakaušyje. Būtų galima nurodyti ir daugiau panašumų tarp abiejų bažnyčių papročių, bet juos jau pakankamai paminėjo kiti, pavyzdžiui, abato Huc kelionių po Tibetą aprašyme.
Tačiau galbūt nebus netinkama pasakyti, kad apšviestas budistas negarbina istorinio Budos labiau nei apšviestas krikščionis istorinį Kristų. Pastarasis asmenybėje, kuri pasirodė kaip Jėzus iš Nazareto, mato Kristaus personifikaciją; jis atitinkamai gerbia tą atvaizdą, bet garbina tik Kristų. Taip pat ir apšviestas budistas gerbia Budos atvaizdą. Istoriniame Gautamoje Budoje jis mato savo paties aukštesniojo aš įsikūnijimą, kurio pažinimą jis gali pasiekti, jei seks pėdomis to kelio, kurio mokė tas didis Mokytojas, Gautama Buda. Jėzus (kaip pasakojama) buvo inicijuotas būdamas „pakrikštytas“ dykumoje Šventosios Dvasios, nusileidžiančios iš aukštybių, o Gautama Sidharta tapo inicijuotas kaip Buda, būdamas „pakrikštytas“ ir inicijuotas to paties Dievo Dvasios, nusileidžiančios ant jo, kai jis ilsėjosi po „Dieviškosios Išminties Medžiu“. „Krikštas“ abiem atvejais reiškia įžengimą į aukščiausią sąmonės ir savęs pažinimo būseną, būnant apšviestam Dieviškosios Tiesos šviesos.
F. H.