„Švenčiausiosios Dievo Motinos apokalipsė apie bausmes“ (angl. The Apocalypse of the Holy Mother of God Concerning the Chastisements) yra vienas iš vėlyvųjų Marijos apokaliptinių tekstų, priklausantis plačiai paplitusiai ankstyvosios krikščionybės vizijų literatūrai. Šis kūrinys įvairiuose rankraščiuose pasirodo skirtingais pavadinimais: graikišku Ἀποκάλυψις τῆς Θεοτόκου, trumpesne angliška forma The Apocalypse of the Virgin (liet. „Mergelės Marijos apokalipsė“), slavų tradicijoje kaip Откровение Богородицы arba Видение Богородицы, taip pat kaip The Vision of the Holy Mother of God (liet. „Švenčiausiosios Dievo Motinos regėjimas“). Visos šios formos nurodo tą patį tekstą, kurio pagrindinė tema yra Marijai atveriamos nusidėjėlių bausmės dangaus ir požemio srityse. Kūrinys nėra kanoninis ir nėra susijęs su istoriniu Marijos gyvenimu, tačiau viduramžiais buvo plačiai skaitomas ir naudojamas pamokslinėje tradicijoje.
Tekstas prasideda scena ant Alyvų kalno, kur Marija meldžiasi ir prašo Dievo parodyti jai dangaus, žemės ir požemio dalykus. Dokumente aiškiai matyti, kad ji kreipiasi į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, prašydama, kad būtų atsiųstas arkangelas Gabrielius, tačiau vietoje jo pasirodo arkangelas Mykolas, lydimas angelų iš keturių pasaulio krypčių. Ši scena išryškina Marijos išaukštinimą, nes angelai ją sveikina kaip „tėvo atspindį“, „sūnaus buveinę“ ir „Šventosios Dvasios įsakymą“, o ji atsako Mykolui pagarbiu kreipiniu, pabrėždama jo vaidmenį kaip dangaus kariuomenės vado ir paskutinio teismo trimitininko.
Toliau Marija prašo Mykolo atskleisti jai bausmes, kuriomis baudžiama žmonių giminė. Mykolas atsako, kad bausmių yra nesuskaičiuojamai daug, tačiau, paklusdamas jos prašymui, pradeda pasakoti apie dangaus ir žemės dalykus. Ši įžanga nustato viso teksto struktūrą: Marija klausia, o arkangelas atskleidžia jai regėjimus, kuriuose atsiskleidžia dangaus tvarka, angelų hierarchijos ir nusidėjėlių kančios.
Istorinis ir literatūrinis kontekstas
Šis apokrifas priklauso vėlyvajai krikščioniškajai apokaliptikai, kuri klestėjo tarp V ir VII amžių. Tokie tekstai buvo skirti ne teologinei sistemai kurti, bet moraliniam pamokymui. Jie dažnai buvo naudojami pamoksluose, nes pateikdavo vaizdingus pragaro ir dangaus aprašymus, kurie turėjo paveikti klausytojų sąžinę. Marijos apokalipsės buvo ypač populiarios Bizantijoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur Mergelės Marijos užtarimas buvo suvokiamas kaip galinga dvasinė jėga.
Rankraščiai rodo, kad šis tekstas egzistavo įvairiomis kalbomis: graikų, koptų, sirų ir etiopų. Tai rodo jo plitimą skirtingose krikščionių bendruomenėse. Nors Bažnyčia niekada nepripažino šio kūrinio autoritetingu, jis buvo žinomas ir naudojamas kaip pamokomasis pasakojimas apie paskutinį teismą ir atgailos būtinybę.
Struktūra ir pagrindinės temos
Tekstas sudarytas iš dialogo tarp Marijos ir arkangelo Mykolo. Marija prašo atskleisti jai dangaus ir požemio paslaptis, o Mykolas parodo jai:
- dangaus sferas ir angelų hierarchijas;
- nusidėjėlių bausmes, kurios atskleidžia moralinius principus.
Šios temos būdingos visai apokaliptinei literatūrai, tačiau šiame tekste jos pateikiamos per Marijos, o ne apaštalo ar pranašo, regėjimą. Tai suteikia kūriniui savitą toną, nes Marija čia veikia kaip užtarėja, kuri ne tik stebi bausmes, bet ir prašo pasigailėjimo žmonėms.
Švenčiausiosios Dievo Motinos apokalipsė apie bausmes
I. Švenčiausioji Dievo Motina ruošėsi eiti į Alyvų kalną melstis. Melsdamasi Viešpačiui, mūsų Dievui, ji tarė: „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu; tenužengia arkangelas Gabrielius, kad papasakotų man apie bausmes ir apie tai, kas yra danguje, žemėje ir po žeme.“ Jai tariant šį žodį, nusileido arkangelas Mykolas su Rytų ir Vakarų angelais bei Pietų ir Šiaurės angelais. Jie pasveikino malonėmis apdovanotąją ir tarė jai: „Sveika, Tėvo atspindy, sveika, Sūnaus buveine, sveika, Šventosios Dvasios įsakyme, sveika, septynių dangų tvirtove, sveika, vienuolikos tvirtovių tvirtove, sveika, angelų garbinamoji, sveika, iškilesnė už pranašus prie Dievo sosto.“ Ir šventoji Dievo Motina tarė angelui: „Sveikas, Mykolai, vyriausiasis vade, neregimojo Tėvo tarne; sveikas, Mykolai, vyriausiasis vade, mano Sūnaus bičiuli; sveikas, Mykolai, vyriausiasis vade, labiausiai keliančiu baimę tarp šešiasparnių; sveikas, Mykolai, vyriausiasis vade, kuris valdai viską ir esi vertas stovėti prie Viešpaties sosto; sveikas, Mykolai, vyriausiasis vade, kuris pūsi trimitą ir prikelsi tuos, kurie miegojo amžius; sveikas, Mykolai, vyriausiasis vade, pirmasis prie Dievo sosto.“
II. Pasveikinusi visus angelus, malonėmis apdovanotoji prašė vyriausiojo vado papasakoti apie bausmes, sakydama: „Papasakok man apie viską žemėje.“ Vyriausiasis vadas jai atsakė: „Jei klausi manęs, malonėmis apdovanotoji, aš tau papasakosiu.“ Malonėmis apdovanotoji paklausė jo: „Kiek yra bausmių, kuriomis baudžiama žmonių giminė?“ Arkangelas jai atsakė: „Bausmių yra nesuskaičiuojama daugybė.“ Malonėmis apdovanotoji tarė jam: „Papasakok man apie tai, kas danguje ir žemėje.“
III. Tada vyriausiasis vadas Mykolas įsakė Vakarų angelams, kad būtų atskleista ir pragaras atsivertų. Ir ji pamatė tuos, kurie buvo baudžiami pragare: ten gulėjo daugybė vyrų ir moterų, ir kilo didelė rauda. Malonėmis apdovanotoji paklausė vyriausiojo vado: „Kas šie žmonės ir kokia jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie negarbino Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami.“
IV. Kitoje vietoje ji pamatė didžiulę tamsą. Visų Švenčiausioji paklausė: „Kas ši tamsa ir kas tie, kurie baudžiami?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Daugybė sielų guli šioje tamsoje.“ Visų Švenčiausioji tarė: „Tebūnie pašalinta ši tamsa, kad galėčiau pamatyti ir šią bausmę.“ Vyriausiasis vadas atsakė malonėmis apdovanotajai: „Neįmanoma, Visų Švenčiausioji, kad pamatytum ir šią bausmę.“ Angelai, saugantys juos, atsakė ir tarė: „Turime įsakymą iš neregimojo Tėvo, kad jie nematytų šviesos, kol nušvis tavo palaimintasis Sūnus.“ Apimta sielvarto, Visų Švenčiausioji pakėlė akis į angelus, liesdama nesuteptąjį Tėvo žodį, ir tarė: „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu tebūnie pašalinta tamsa, kad galėčiau pamatyti ir šią bausmę.“ Ir tuojau pat tamsa pakilo ir apgaubė septynis dangus; ten gulėjo didelė daugybė vyrų ir moterų, ir kilo didelė rauda bei didelis šauksmas. Pamačiusi juos, Visų Švenčiausioji verkė ir sakė jiems: „Ką darote, nelaimingieji? Kas jūs esate? Ir kaip čia atsidūrėte?“ Bet nebuvo balso ar klausymosi. Angelai, saugantys juos, tarė: „Kodėl nekalbate su malonėmis apdovanotąja?“ Ir tie, kurie kentė bausmę, atsakė jai: „O malonėmis apdovanotoji, nuo amžinybės nematome šviesos ir negalime atlaikyti to, kas ten aukštai.“ Ir ant jų tekėjo tyškanti derva. Pamačiusi juos, Visų Švenčiausioji verkė. Ir vėl baudžiamieji jai tarė: „Kaip tu klausi apie mus, šventoji valdove, Dievo Motina? Tavo palaimintasis Sūnus atėjo į žemę ir nepasiteiravo apie mus, nei patriarchas Abraomas, nei Jonas Krikštytojas, nei didysis pranašas Mozė, nei apaštalas Paulius, ir mums jų šviesa nešvietė. O dabar, Visų Švenčiausioji Dievo Motina, krikščionių ginklas, didžios paguodos nešėja dėl krikščionių, kaip tu klausi apie mus?“ Tada Visų Švenčiausioji Dievo Motina paklausė Mykolo, vyriausiojo vado: „Kokia jų nuodėmė?“ Mykolas, vyriausiasis vadas, atsakė: „Tai tie, kurie netikėjo Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia ir neišpažino tavęs esant Dievo Motina, ir kad Viešpats Jėzus Kristus gimė iš tavęs ir priėmė kūną; dėl šios priežasties jie ten baudžiami.“ Ir vėl verkdama Visų Švenčiausioji Dievo Motina jiems tarė: „Kodėl taip smarkiai klydote, nelaimingieji? Ar negirdėjote, kad visa kūrinija taria mano vardą?“ Ir pasakius šiuos žodžius, tamsa užkrito ant jų, kaip buvo nuo pradžios.
V. Vyriausiasis vadas paklausė: „Kur norėtum eiti, malonėmis apdovanotoji? Į Vakarus ar į Pietus?“ Malonėmis apdovanotoji atsakė: „Eikime į Pietus.“ Ir tuojau pat pasirodė cherubinai ir serafinai bei keturi šimtai angelų, ir nuvedė malonėmis apdovanotąją į Pietus, kur tekėjo ugnies upė. Ten gulėjo daugybė vyrų ir moterų: vieni iki juosmens, kiti iki kaklo, o kiti iki pat viršugalvio. Pamačiusi juos, Visų Švenčiausioji Dievo Motina garsiai sušuko vyriausiajam vadui ir tarė: „Kas šie, kurie stovi ugnyje iki juosmens, ir kokia jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie paveldėjo tėvo ir motinos prakeiksmą, ir dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami kaip prakeiktieji.“
VI. Visų Švenčiausioji paklausė: „O kas šie, stovintys ugnyje iki krūtinės?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Tai visi tie, kurie atstūmė savo žmonas ir suteršė jas svetimavimu, ir dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami.“
VII. Visų Švenčiausioji paklausė vyriausiojo vado: „Kas šie, stovintys liepsnose iki kaklo?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie valgė žmonių kūną.“ Visų Švenčiausioji paklausė: „Kaip įmanoma žmogui valgyti kito žmogaus kūną?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Klausyk, Visų Švenčiausioji, ir aš tau pasakysiu: tai tie, kurie ištraukė savo vaikus iš savo įsčių ir išmetė juos šunims suėsti, ir tie, kurie išdavė savo brolius karalių ir valdytojų akivaizdoje; šie valgė žmogaus kūną, ir dėl šios priežasties jie taip baudžiami.“
VIII. Visų Švenčiausioji paklausė: „Kas šie, panardinti į ugnį iki viršugalvio?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie laiko brangųjį kryžių ir melagingai prisiekia Viešpaties kryžiaus galia. Angelai dreba ir garbina su baime, o žmonės jį laiko ir melagingai prisiekia, nežinodami, ką liudija; dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami.“
IX. Kitoje vietoje Visų Švenčiausioji pamatė žmogų, pakabintą už kojų, ir kirminai jį ėdė. Ji paklausė vyriausiojo vado: „Kas jis ir kokia jo nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Tai tas, kuris ėmė palūkanas už savo auksą, ir dėl šios priežasties jis čia taip baudžiamas.“
X. Ji pamatė moterį, pakabintą už abiejų ausų, ir visi žvėrys ėjo iš jos burnos ir graužė ją gabalais. Malonėmis apdovanotoji paklausė vyriausiojo vado: „Kas ji ir kokia jos nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Ji yra ta, kuri lankėsi svetimuose ir kaimynų namuose ir kalbėjo piktus žodžius, kad sukeltų vaidus, ir dėl tos priežasties ji čia taip baudžiama.“
XI. Matydama šiuos dalykus, Visų Švenčiausioji Dievo Motina verkė ir tarė vyriausiajam vadui: „Būtų buvę geriau žmogui, kad jis nebūtų gimęs.“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Iš tiesų, Visų Švenčiausioji, tu dar nematei didžiųjų bausmių.“ Visų Švenčiausioji tarė vyriausiajam vadui: „Ateik, Mykolai, didysis vyriausiasis vade, ir vesk mane, kad pamatyčiau visas bausmes.“ Vyriausiasis vadas paklausė: „Kur nori, Visų Švenčiausioji, kad eitumėme?“ Malonėmis apdovanotoji atsakė: „Į Vakarus.“ Ir tuojau pat pasirodė cherubinai ir nuvedė malonėmis apdovanotąją į Vakarus.
XII. Ji pamatė debesį, pilną ugnies, ir jame buvo daugybė vyrų ir moterų. Visų Švenčiausioji paklausė: „Kokia buvo jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie Viešpaties dienos rytą miega kaip numirėliai, ir dėl tos priežasties jie čia taip baudžiami.“ Visų Švenčiausioji paklausė: „Jei kas nors negali atsikelti, ką jis turėtų daryti?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Klausyk, Visų Švenčiausioji: jei kieno nors namai uždaryti iš keturių pusių ir supa jį, ir jis negali išeiti, jam atleidžiama.“
XIII. Kitoje vietoje ji pamatė degančius ugnies suolus, ant kurių sėdėjo daugybė vyrų ir moterų ir degė ant jų. Visų Švenčiausioji paklausė: „Kas šie ir kokia jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie neatsistoja prieš presbiterį, kai įeina į Dievo bažnyčią, ir dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami.“
XIV. Kitoje vietoje Visų Švenčiausioji pamatė geležinį medį su geležinėmis šakomis, ant kurio už liežuvių kabojo daugybė vyrų ir moterų. Pamačiusi juos, Visų Švenčiausioji verkė ir paklausė vyriausiojo vado: „Kas šie ir kokia buvo jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Tai melagingai prisiekiantieji, piktžodžiautojai, šmeižikai, tie, kurie skyrė brolius nuo brolių.“ Visų Švenčiausioji paklausė: „Kaip įmanoma atskirti brolius nuo brolių?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Klausyk, Visų Švenčiausioji, ir aš tau apie tai papasakosiu: kai kai kurie iš tautų norėdavo pasikrikštyti, šis pasakydavo jiems vieną žodį: ‘Tu bjauriai mintantis, netikintis pagoni’. Kadangi jis taip piktžodžiavo, jis gaus nesiliaujantį atpildą.“
XV. Kitoje vietoje Visų Švenčiausioji pamatė žmogų, kabantį už keturių galūnių, iš kurio nagų smarkiai veržėsi kraujas, o jo liežuvis buvo surištas ugnies liepsnoje, ir jis negalėjo dejuoti ir sakyti „Kyrie eleison“ (Viešpatie, pasigailėk) už save. Pamačiusi jį, Visų Švenčiausioji verkė ir pati tris kartus pasakė „Kyrie eleison“. Po maldos atėjo angelas, turintis valdžią rykštei, ir atrišo žmogaus liežuvį. Visų Švenčiausioji paklausė vyriausiojo vado: „Kas šis nelaimėlis, kenčiantis tokią bausmę?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šis, Visų Švenčiausioji, yra prievaizdas, kuris nevykdė Dievo valios, bet valgė bažnyčios gėrybes ir sakė: ‘Kas patarnauja aukurui, tas turi maitintis nuo aukuro’, ir dėl šios priežasties jis čia taip baudžiamas.“ Visų Švenčiausioji tarė: „Tebūnie jam pagal jo tikėjimą.“ Ir angelas vėl surišo jo liežuvį.
XVI. Mykolas, vyriausiasis vadas, tarė: „Ateik čia, Visų Švenčiausioji, ir aš tau parodysiu, kur baudžiami kunigai.“ Visų Švenčiausioji išėjo ir pamatė presbiterius, kabančius už dvidešimties nagų, ir ugnis ėjo iš jų galvų. Pamačiusi juos, Visų Švenčiausioji paklausė vyriausiojo vado: „Kas šie ir kokia jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie stovi prie Dievo sosto, ir kai jie giedojo apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną, perlai iškrito, ir baisusis dangaus sostas sudrebėjo, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pakojis virpėjo, o jie to nesuvokė; dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami.“
XVII. Visų Švenčiausioji pamatė žmogų ir sparnuotą žvėrį, turintį tris galvas kaip ugnies liepsnas: dvi galvos buvo atsuktos į jo akis, o trečioji – į burną. Pamačiusi jį, Visų Švenčiausioji paklausė vyriausiojo vado: „Kas šis, kad negali išsigelbėti iš slibino nasrų?“ Vyriausiasis vadas jai atsakė: „Šis, Visų Švenčiausioji, yra skaitovas, kuris savo įpročiais nesielgia taip, kaip verta šventosios Evangelijos, ir dėl šios priežasties jis čia taip baudžiamas.“
XVIII. Vyriausiasis vadas tarė: „Ateik čia, Visų Švenčiausioji, ir aš tau parodysiu, kur baudžiamas angeliškasis ir arkangeliškasis pavidalas.“ Ji nuėjo ir pamatė juos gulinčius ugnyje, ir nemiegantis kirminas juos graužė. Visų Švenčiausioji paklausė: „Kas šie ir kokia jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie turėjo arkangelišką ir apaštališką pavidalą. Klausyk, Visų Švenčiausioji, apie tai: žemėje jie buvo vadinami patriarchais ir vyskupais, bet nebuvo verti savo vardo; žemėje jie girdėjo ‘Laimekite (Viešpatį), šventieji’, bet danguje jie nebuvo vadinami šventaisiais, nes nesielgė kaip arkangeliško pavidalo nešėjai; dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami.“
XIX. Ji pamatė moteris, kabančius už nagų, ir ugnies liepsna ėjo iš jų burnos ir degino jas; ir visi žvėrys, išeinantys iš ugnies, graužė jas gabalais, o jos dejuodamos šaukė: „Pasigailėkite mūsų, pasigailėkite, nes esame baudžiamos blogiau už visus kitus baudžiamuosius.“ Pamačiusi jas, Visų Švenčiausioji verkė ir paklausė vyriausiojo vado Mykolo: „Kas šios ir kokia jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Tai presbiterių žmonos, kurios negerbė presbiterių, bet po presbiterio mirties ėmė vyrus, ir dėl šios priežasties jos čia taip baudžiamos.“
XX. Panašiai Visų Švenčiausioji pamatė ir diakonę, kabančią ant uolos, ir dvigalvis žvėris rijo jos krūtis. Visų Švenčiausioji paklausė: „Kokia jos nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Ji, Visų Švenčiausioji, yra archidiakonė, kuri suteršė savo kūną ištvirkavimu, ir dėl šios priežasties ji čia taip baudžiama.“
XXI. Ji pamatė kitas moteris, kabančias virš ugnies, ir visi žvėrys jas rijo. Visų Švenčiausioji paklausė vyriausiojo vado: „Kas šios ir kokia jų nuodėmė?“ Jis atsakė: „Tai tos, kurios nevykdė Dievo valios, pinigų mylėtojos ir tos, kurios ėmė palūkanas už skolas, ir nepadoriosios.“
XXII. Išgirdusi šiuos dalykus, Visų Švenčiausioji verkė ir tarė: „Vargas nusidėjėliams.“ Vyriausiasis vadas paklausė: „Kodėl raudi, Visų Švenčiausioji? Iš tiesų tu dar nematei didžiųjų bausmių.“ Malonėmis apdovanotoji tarė: „Ateik, Mykolai, didysis aukštybių galybių vade, pasakyk man, kaip galiu pamatyti visas bausmes.“ Vyriausiasis vadas paklausė: „Kur nori, kad eitumėme, Visų Švenčiausioji? Į Rytus ar kairiąsias Rojaus dalis?“ Visų Švenčiausioji atsakė: „Į kairiąsias Rojaus dalis.“
XXIII. Tuojau pat, jai prabilus, cherubinai ir serafinai atsistojo šalia ir nuvedė malonėmis apdovanotąją į kairiąsias Rojaus dalis. Ir štai ten buvo didelė upė, ir upės išvaizda buvo juodesnė už dervą, ir joje buvo daugybė vyrų ir moterų. Ji virė kaip kalvių krosnis, ir jos bangos buvo kaip šėlstanti jūra virš nusidėjėlių. Kai bangos pakildavo, jos nuskandindavo nusidėjėlius dešimt tūkstančių uolekčių, ir jie negalėjo atsilaikyti ir sakyti: „Pasigailėk mūsų, teisingasis teisėjau“, nes nemiegantis kirminas juos rijo, ir nebuvo skaičiaus tų, kurie juos rijo. Pamatę Visų Švenčiausiąją Dievo Motiną, angelai, kurie juos baudė, sušuko vienu balsu: „Šventas yra Dievas, kuris pasigaili dėl Dievo Motinos; dėkojame tau, o Dievo Sūnau, kad nuo amžinybės nematėme šviesos, o šiandien per Dievo Motiną pamatėme šviesą.“ Ir vėl jie sušuko vienu balsu, sakydami: „Sveika, malonėmis apdovanotoji Dievo Motina; sveika, neprieinamos šviesos žibinte; sveikas ir tau, Mykolai, vyriausiasis vade, tu, kuris esi visos kūrinijos pasiuntinys; nes mes, matydami nusidėjėlių bausmes, labai sielvartaujame.“ Ir Visų Švenčiausioji, pamačiusi angelus nusižeminusius dėl nusidėjėlių, ėmė raudoti ir tarė: „Vargas nusidėjėliams ir jų artimiesiems.“ Ir Visų Švenčiausioji tarė: „Leiskite pamatyti nusidėjėlius.“ Ir malonėmis apdovanotoji, atėjusi su arkangelu Mykolu ir visomis angelų kariuomenėmis, pakėlė vieną balsą, sakydama: „Viešpatie, pasigailėk.“ Po nuoširdžios maldos upės banga nurimo ir ugninės bangos tapo ramios, ir nusidėjėliai pasirodė kaip garstyčios grūdelis. Pamačiusi juos, Visų Švenčiausioji ėmė raudoti ir tarė: „Kas tai per upė ir kokios jos bangos?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Ši upė yra išorinė ugnis, o tie, kurie kankinami, yra žydai, nukryžiavę mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, ir atsisakę švento krikšto, ir tie, kurie ištvirkauja ir nusideda prieš saldų ir aistros neturintį santuokos kvapą, ir tas, kuris ištvirkauja su motina ir dukra, ir nuodytojai, ir tie, kurie žudo kardu, ir moterys, kurios smaugia savo palikuonis.“ Visų Švenčiausioji tarė: „Pagal jų tikėjimą tebūnie jiems.“ Ir tuojau pat bangos pakilo virš nusidėjėlių, ir tamsa juos apgaubė. Vyriausiasis vadas tarė: „Klausyk, malonėmis apdovanotoji: jei kas nors bus įmestas į šią tamsą, jo atminimo niekada nebus Dievo akyse.“ Ir Visų Švenčiausioji Dievo Motina tarė: „Vargas nusidėjėliams, nes ugnies liepsna yra amžina.“
XXIV. Vyriausiasis vadas tarė: „Ateik čia, Visų Švenčiausioji, ir aš tau parodysiu ugnies ežerą; ir pamatyk, kur baudžiama krikščionių giminė.“ Visų Švenčiausioji nuėjo ir pamatė; vienus ji girdėjo, o kitų nematė. Ji paklausė vyriausiojo vado: „Kas šie ir kokia jų nuodėmė?“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Šie, Visų Švenčiausioji, yra tie, kurie buvo pakrikštyti ir surikiuoti po Kristaus žodžiu, bet darė velnio darbus ir iššvaistė savo atgailos laiką; dėl šios priežasties jie čia taip baudžiami.“
XXV. Ir ji tarė: „Meldžiu, vieno prašymo tavęs paprašysiu: leisk man taip pat būti baudžiamai su krikščionimis, nes jie yra mano sūnaus vaikai.“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Ilsėkis Rojuje, šventoji valdove, Dievo Motina.“ Visų Švenčiausioji tarė: „Meldžiu tavęs, pajudink keturiolika dangaus tvirtovių ir septynis dangus, ir melskimės už krikščionis, kad Viešpats, mūsų Dievas, išklausytų mus ir pasigailėtų jų.“ Vyriausiasis vadas atsakė: „Kaip gyvas Viešpats Dievas, didysis vardas, septynis kartus per dieną ir septynis kartus per naktį, kai giedame Viešpaties himną, mes minime nusidėjėlius, bet Viešpats laiko mus niekuo.“
XXVI. Visų Švenčiausioji tarė: „Meldžiu tave, vyriausiasis vade, įsakyk angelų kariuomenėms, kad jos pakeltų mane į dangaus aukštybes ir nuvestų pas neregimąjį Tėvą.“ Tuojau pat vyriausiasis vadas įsakė, ir pasirodė cherubinų ir serafinų vežimas, ir jie iškėlė malonėmis apdovanotąją į dangaus aukštybes ir pastatė ją prieš neregimąjį Tėvą. Ji ištiesė rankas į nesuteptąjį Tėvo sostą ir tarė: „Pasigailėk, Viešpatie, krikščionių nusidėjėlių, nes aš mačiau juos baudžiamus ir negaliu pakęsti jų skundo. Leisk man išeiti ir pačiai būti baudžiamai už krikščionis. Aš nemeldžiu, Viešpatie, už netikinčius žydus, bet krikščionims aš meldžiu tavo gailestingumo.“ Ir atėjo antras balsas iš neregimojo Tėvo, sakantis: „Kaip aš galiu pasigailėti jų, kai jie nepasigailėjo savo brolių?“ Visų Švenčiausioji tarė: „Viešpatie, pasigailėk nusidėjėlių: pažvelk į bausmes, nes kiekvienas kūrinys žemėje šaukiasi mano vardo, ir kai siela išeina iš kūno, ji šaukia sakydama: ‘Šventoji Valdove, Dievo Motina’.“ Tada Viešpats jai tarė: „Klausyk, Visų Švenčiausioji Dievo Motina, jei kas nors taria ir šaukiasi tavo vardo, aš neapleisiu jo nei danguje, nei žemėje.“
XXVII. Visų Švenčiausioji tarė: „Kur Mozė? Kur visi pranašai ir tėvai, kurie niekada nenusidėjo? Kur tu, šventasis Pauliau? Kur šventoji Viešpaties diena, krikščionių pasididžiavimas? Kur brangiojo ir gyvybę teikiančio kryžiaus galia, kuri išlaisvino Adomą ir Ievą nuo senojo prakeiksmo?“ Tada Mykolas ir visi angelai pakėlė vieną balsą, sakydami: „Viešpatie, pasigailėk nusidėjėlių.“ Tada ir Mozė sušuko: „Pasigailėk, Viešpatie, tų, kuriems aš daviau tavo įstatymą.“ Tada ir Jonas sušuko: „Pasigailėk, Viešpatie, tų, kuriems aš daviau tavo Evangeliją.“ Tada Paulius sušuko: „Pasigailėk, Viešpatie, tų, kuriems aš atnešiau tavo laiškus Bažnyčioje.“ Ir Viešpats Dievas tarė: „Klausykite, visi teisieji: jei pagal įstatymą, kurį davė Mozė, ir pagal Evangeliją, kurią davė Jonas, ir pagal laiškus, kuriuos nešė Paulius, jie taip teisiami [ir to nesilaikė, jie bus baudžiami].“ Ir jie neturėjo ką pasakyti, išskyrus: „Pasigailėk, teisingasis teisėjau.“
XXVIII. Ir Visų Švenčiausioji Dievo Motina tarė: „Pasigailėk, Viešpatie, krikščionių, nes jie laikėsi tavo įstatymo ir klausėsi tavo Evangelijos, bet buvo paprasti žmonės.“ Tada Viešpats jai tarė: „Klausyk, Visų Švenčiausioji: jei kas nors darė jiems bloga, ir jie neatsilygino jam blogiu, tu gerai sakai, kad jie laikėsi ir mano įstatymo, ir mano Evangelijos; bet jei jis nedarė jiems skriaudos, o jie atsilygino jam blogiu, kaip aš galiu sakyti, kad tai šventi žmonės? Dabar jiems bus atlyginta pagal jų piktadarystę.“ Tada visi, išgirdę Viešpaties balsą, neturėjo ką atsakyti. Kai Visų Švenčiausioji pamatė, kad šventieji sutrikę, o jų Viešpats neišklausė, ir jo gailestingumas buvo paslėptas nuo jų, tada Visų Švenčiausioji tarė: „Kur Gabrielius, kuris man paskelbė: ‘Sveika, tu, kuri nuo amžinybės pradėsi tą, kuris yra be pradžios kaip Tėvas’, o dabar nežiūri į nusidėjėlius? Kur didysis vyriausiasis vadas? Ateikite čia, visi šventieji, kuriuos Dievas išteisino, ir pulkime kniūbsčia prieš neregimąjį Tėvą, kad Viešpats Dievas mus išgirstų ir pasigailėtų nusidėjėlių.“ Tada Mykolas, vyriausiasis vadas, ir visi šventieji parpuolė veidais į žemę prieš neregimąjį Tėvą, sakydami: „Pasigailėk, Viešpatie, krikščionių nusidėjėlių.“
XXIX. Tada Viešpats, matydamas šventųjų maldą, pasigailėjo ir tarė: „Nusileisk, mano mylimasis sūnau, ir dėl šventųjų maldos tešviečia tavo veidas žemėje nusidėjėliams.“ Tada Viešpats nusileido nuo savo nesuteptojo sosto. Pamatę Jį, baudžiamieji pakėlė vieną balsą, sakydami: „Pasigailėk mūsų, amžių Karaliau.“ Tada visų dalykų Viešpats tarė: „Klausykite, visi nusidėjėliai ir teisieji: aš sukūriau rojų ir sukūriau žmogų pagal savo paveikslą; bet jis nusižengė ir dėl savo nuodėmių buvo atiduotas mirti. Bet aš nepakęčiau, kad mano rankų darbams tironiškai viešpatautų žaltys; todėl palenkiau dangus ir nusileidau, ir gimiau iš Marijos, šventosios nesuteptosios Dievo Motinos, kad jus išlaisvinčiau. Aš buvau pakrikštytas Jordane, kad išgelbėčiau kūrinį (prigimtį), kuris paseno nuodėmėje. Aš buvau prikaltas prie kryžiaus, kad išlaisvinčiau jus nuo senojo prakeiksmo; prašiau vandens, o jūs man davėte acto, sumaišyto su tulžimi. Buvau paguldytas į kapą; aš sutrypiau priešą; aš prikėliau savo išrinktuosius, ir vis tiek jūs manęs neklausėte. Bet dabar dėl mano motinos Marijos maldos, nes ji daug verkė dėl jūsų, ir dėl mano arkangelo Mykolo, ir dėl daugybės mano šventųjų, aš suteikiu jums poilsį Sekminių dieną, kad šlovintumėte Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.“
XXX. Tada visi angelai ir arkangelai, sostai, viešpatystės, valdžios, vyriausybės, galybės, daugiakiai cherubinai ir šešiasparniai serafinai, ir visi apaštalai, pranašai, kankiniai ir visi šventieji pakėlė vieną balsą, sakydami: „Šlovė tau, o Viešpatie; šlovė tau, žmonių mylėtojau; šlovė tau, amžių Karaliau; šlovė tavo gailestingumui; šlovė tavo kantrybei; šlovė tavo nenusakomam teismo teisingumui, nes tu buvai kantrus nusidėjėliams ir bedieviams. Tau priklauso pasigailėti ir išgelbėti. Jam tebūnie šlovė ir galybė, Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius. Amen.“