Karolingų teologinis traktatas, vadinamas Libri Carolini, yra VIII a. parašytas veikalas, kuriame Karolio Didžiojo aplinkos mokyti dvasininkai aiškino, kaip krikščionys turėtų žiūrėti į šventuosius paveikslus. Rankraštis saugomas Vatikano archyve kaip Vat. lat. 7207 ir yra vienas svarbiausių dokumentų, leidžiančių suprasti, kaip Vakarų Europa reagavo į tuo metu Bizantijoje kilusį ginčą dėl ikonų. Šis ginčas buvo toks rimtas, kad paveikė visą krikščionišką pasaulį.
Traktatas buvo parašytas todėl, kad frankai gavo žinią apie Rytuose vykusį susirinkimą, kuriame buvo priimti sprendimai dėl šventųjų paveikslų. Tai buvo II Nikėjos susirinkimas, kuriame Rytų vyskupai paskelbė, kad šventuosius paveikslus galima pagerbti ypatinga pagarba, vadinama „proskynesis“, ir kad tokia pagarba yra teisėta Bažnyčios praktika. Susirinkimas taip pat nurodė, kad paveikslai turi būti statomi bažnyčiose, kad tikintieji galėtų juos bučiuoti, lankstyti galvas ir degti žvakes jų garbei. Karolio Didžiojo aplinkai pasirodė, kad šie sprendimai per daug išaukštino paveikslus ir gali suklaidinti paprastus tikinčiuosius, todėl jie nusprendė parašyti aiškų atsaką. Tekste buvo išdėstyta, kaip, jų manymu, tikintieji turėtų suprasti paveikslų vietą Bažnyčios gyvenime.
Šis veikalas svarbus todėl, kad jame matyti, kaip paprasti tikintieji buvo mokomi atskirti pagarbą nuo garbinimo. Frankų dvasininkai norėjo, kad žmonės suprastų: paveikslai gali padėti prisiminti šventuosius ir jų gyvenimą, tačiau jie nėra skirti tam, kad būtų garbinami kaip dievybės. Tai buvo aiškus atsakas tiek Rytų ikonoklastams, kurie naikino paveikslus, tiek tiems, kurie jiems suteikė per didelę galią.
Ką tiksliai aiškina traktatas
Veikale rašoma, kad paveikslai yra naudingi, nes padeda tikintiesiems suprasti Biblijos istorijas ir šventųjų gyvenimus. Jie gali būti naudojami bažnyčiose, tačiau jų negalima laikyti stebuklingais daiktais. Traktate aiškinama, kad tik Dievas yra garbinamas, o paveikslai yra tik ženklai, padedantys žmogui susitelkti į tikėjimą. Frankų dvasininkai pabrėžė, kad nei naikinti paveikslų, nei jų garbinti nėra teisinga.
Ką kritikuoja frankai
Traktate kritikuojami du kraštutinumai. Pirmasis – Bizantijos ikonoklastai, kurie naikino paveikslus manydami, kad jie trukdo tikram tikėjimui. Frankai teigė, kad toks požiūris klaidingas, nes paveikslai gali būti naudingi mokymui. Antrasis – tie, kurie paveikslams suteikė per didelę galią, tarsi jie patys turėtų dieviškos jėgos. Frankai laikė, kad toks požiūris klaidina tikinčiuosius ir nukreipia dėmesį nuo Dievo.
Veikale daroma aiški išvada: paveikslai turi būti naudojami su pagarba, tačiau jie negali būti garbinami. Jie padeda tikintiesiems mokytis, prisiminti ir suprasti tikėjimo tiesas, tačiau tikėjimo esmė yra Dievas, o ne daiktai. Ši išvada tapo svarbia Vakarų Bažnyčios mokymo dalimi ir padėjo suformuoti požiūrį į šventuosius vaizdus, kuris išliko per visus viduramžius.