Didžioji Vakarų schizma, lotyniškai vadinama Magnum Schisma Occidentale, buvo vienas reikšmingiausių viduramžių Bažnyčios krizių laikotarpių, trukęs nuo 1378 iki 1417 metų. Ši krizė prasidėjo po popiežiaus Grigaliaus XI mirties, kai Romoje susirinkus kardinolams buvo išrinktas popiežius Urbonas VI, tačiau dalis jų netrukus pareiškė, kad rinkimai įvyko neteisėtai dėl Romos minios spaudimo. Tai paskatino antrą popiežiaus išrinkimą Avinjone, kur buvo paskelbtas Klemensas VII. Taip susiformavo dvi konkuruojančios popiežių linijos, pretendavusios į tą pačią aukščiausiąją Bažnyčios valdžią.
Schizma neapsiribojo vien tik dviejų popiežių buvimu. Ji suskaldė visą Vakarų krikščionybę, nes Europos valstybės ir vietinės bažnytinės struktūros turėjo pasirinkti, kuriai popiežių linijai teikti ištikimybę. Šis pasirinkimas dažnai priklausė nuo politinių interesų, o ne nuo teologinių argumentų. Dėl to Bažnyčios autoritetas susilpnėjo, o popiežių institucija prarado dalį moralinio svorio, kurį buvo sukaupusi ankstesniais amžiais. Schizmos laikotarpiu popiežių valdžia tapo priklausoma nuo pasaulietinių jėgų, o tai dar labiau apsunkino galimybes rasti bendrą sprendimą.
Schizmos metu susiformavo dvi aiškios popiežių rezidencijos: Roma ir Avinjonas. Kiekviena jų turėjo savo administraciją, savo kardinolų kolegiją ir savo diplomatinę veiklą. Ši dviguba struktūra sukūrė nuolatinę įtampą, nes abi pusės siekė įrodyti savo teisėtumą. Laikui bėgant situacija dar labiau komplikavosi, nes 1409 metais Pizos susirinkimas, bandydamas išspręsti krizę, išrinko trečią popiežių Aleksandrą V. Tačiau nei Romos, nei Avinjono popiežiai neatsisakė savo pretenzijų, todėl Bažnyčia tuo metu turėjo tris konkuruojančius pontifikus.
Schizmos priežastys ir politinis kontekstas
Didžiosios Vakarų schizmos ištakos siejasi su Avinjono nelaisvės laikotarpiu, kai popiežiai beveik septyniasdešimt metų rezidavo Prancūzijoje. Grįžimas į Romą 1377 metais nesukūrė stabilumo, nes Italijoje vyravo politiniai konfliktai, o popiežiaus institucija buvo susilpnėjusi. Kardinolų kolegija buvo susiskaldžiusi, o popiežiaus rinkimai vyko įtemptoje aplinkoje. Šios aplinkybės sudarė sąlygas abejoti rinkimų teisėtumu ir paskatino alternatyvaus popiežiaus išrinkimą.
Schizmos poveikis Bažnyčiai ir visuomenei
Schizma turėjo ilgalaikių pasekmių Bažnyčios struktūrai. Dviguba ir vėliau triguba popiežių valdžia sukėlė administracinį chaosą, nes kiekviena linija skyrė savo vyskupus, rinko mokesčius ir vykdė savo politiką. Tai kėlė sumaištį tikintiesiems ir dvasininkams, nes nebuvo aišku, kuri valdžia yra teisėta. Schizmos laikotarpiu sustiprėjo konciliarizmo idėjos, teigusios, kad visuotinis Bažnyčios susirinkimas turi aukštesnę galią nei popiežius. Ši kryptis tapo svarbi siekiant rasti išeitį iš krizės.
Konstancos susirinkimas ir schizmos pabaiga
Didžioji Vakarų schizma buvo galutinai išspręsta Konstancos susirinkime, kuris vyko 1414–1418 metais. Susirinkimas pašalino arba priėmė atsistatydinimą visų trijų tuo metu buvusių popiežių ir 1417 metais išrinko naują popiežių Martyną V. Šis sprendimas atkūrė vieningą popiežių liniją ir užbaigė beveik keturis dešimtmečius trukusią krizę. Nors Bažnyčia atgavo vienybę, schizmos padariniai išliko ilgai, nes ji atskleidė popiežių institucijos pažeidžiamumą ir paskatino platesnes diskusijas apie Bažnyčios valdymą.