Bulė „Pridera Romos pontifikui“ (Decet Romanum Pontificem)

„Pridera Romos pontifikui“ (Decet Romanum Pontificem) – tai popiežiaus Leono X 1521 m. sausio 3 d. paskelbtas bulės dokumentas, kuriuo galutinai ir oficialiai ekskomunikuojamas Martynas Liuteris bei visi jo šalininkai. Dokumentas žymi vieną kertinių Reformacijos istorijos momentų: po ankstesnių įspėjimų ir bulės Exsurge Domine Liuteriui nesutikus atšaukti savo teiginių, Šventasis Sostas paskelbė jam griežčiausią bažnytinę bausmę.

Preambulėje popiežius pabrėžia savo pareigą saugoti Bažnyčios vienybę ir tikėjimo grynumą, o taip pat užkirsti kelią klaidatikystei ir schizmai. Toliau dokumente konstatuojama, kad dalis Liuterio sekėjų, gavę ankstesnį įspėjimą, atsižadėjo klaidų, tačiau pats Liuteris liko nepaklusnus, toliau skleidė savo mokymą ir ragino kitus daryti tą patį.

Bule paskelbiama, kad Liuteris yra eretikas, o visi, kurie jį remia, gina ar padeda, dalijasi ta pačia kaltės ir bausmės našta. Jiems taikomos ekskomunikos, anatemos, turto konfiskavimo ir kitos kanonų teisėje numatytos sankcijos. Dokumente taip pat nurodoma, kad vietovės, kuriose šie asmenys gyvena ar lankosi, patenka į bažnytinį interdiktą, o tikintieji privalo jų vengti.

Popiežius įpareigoja vyskupus, vienuolynų vadovus ir parapijų kunigus viešai paskelbti apie Liuterio ir jo šalininkų ekskomuniką, atlikti tam skirtas liturgines apeigas ir aktyviai mokyti tikinčiuosius prieš „klaidingus ir pražūtingus“ Liuterio teiginius. Taip pat nustatoma, kad bulės paskelbimas ant dviejų Vokietijos katedrų durų turi tokią pačią galią, kaip ir asmeninis įteikimas.

Dokumentas baigiamas griežtu įspėjimu, kad niekas nedrįstų jo pažeisti ar ignoruoti, nes tai užtrauktų Dievo ir apaštalų Petro bei Pauliaus rūstybę.

Decet Romanum Pontificem

Popiežiaus Leono X bulė dėl Martyno Liuterio ir jo pasekėjų ekskomunikos
1521 m.

Preambulė

Per galią, kurią jam suteikė Dievas, Romos Pontifikas buvo paskirtas skirti dvasines ir pasaulietines bausmes taip, kaip to nusipelno kiekvienas atvejis atskirai. Šio tikslo esmė – užkardyti nedorus klystančių žmonių sumanymus, kurie buvo taip pavergti žemų savo piktų ketinimų impulsų, kad pamiršo Viešpaties baimę, su panieka atmetė kanoninius dekretus ir apaštališkuosius įsakymus bei išdrįso formuluoti naujas ir klaidingas dogmas, įnešdami schizmos blogį į Dievo Bažnyčią – arba remti, padėti ir prisidėti prie tokių schizmatikų, kurie savo tikslu laiko suplėšyti vientisą mūsų Atpirkėjo apdarą ir ortodoksinio tikėjimo vienybę. Todėl Pontifikui pridera, kad Petro laivas neatrodytų plaukiantis be vairininko ar irkluotojo, imtis griežtų priemonių prieš tokius žmones ir jų pasekėjus, ir dauginant baudžiamąsias priemones bei taikant kitus tinkamus būdus užtikrinti, kad šie įžūlūs žmonės, atsidavę piktavališkiems tikslams, kartu su savo šalininkais neapgautų paprastų žmonių minios savo melu ir apgaulingais kėslais, nenutemptų jų paskui save, kad pasidalintų savo klaidomis ir pražūtimi, užkrėsdami juos tuo, kas prilygsta užkrečiamai ligai. Taip pat Pontifikui pridera, pasmerkus schizmatikus, užtikrinti dar didesnį jų suglumimą, viešai parodant ir atvirai paskelbiant visiems ištikimiems krikščionims, kokie baisūs yra pasmerkimai ir bausmės, prie kurių gali atvesti tokia kaltė; kad tokiu viešu paskelbimu jie patys, susigėdę ir gailėdamiesi, galėtų sugrįžti į savo tikrąjį aš, visiškai atsiribodami nuo draudžiamo bendravimo, draugystės ir (visų pirma) paklusnumo tokiems prakeiktiems ekskomunikuotiesiems; šiuo būdu jie galėtų išvengti dieviškojo keršto ir bet kokio dalyvavimo jų pasmerkime.

I [Čia popiežius primena savo ankstesnę bulę „Exsurge Domine“ ir tęsia]

II Buvome informuoti, kad po to, kai šis ankstesnis raštas buvo viešai parodytas ir praėjo nustatytas laikotarpis ar laikotarpiai [60 dienų] – ir mes šiuo iškilmingai pranešame visiems ištikimiems krikščionims, kad šie laikotarpiai praėjo ir yra pasibaigę – daugelis tų, kurie sekė Martyno klaidomis, atsižvelgė į mūsų raštą, jo įspėjimus ir nurodymus; sveikesnio patarimo dvasia grąžino juos į save, jie išpažino savo klaidas ir mūsų raginimu atsižadėjo erezijos, ir, grįžę į tikrąjį katalikų tikėjimą, gavo išrišimo palaiminimą, kuriam įgaliojimus turėjo tie patys pasiuntiniai; ir keliose minėtos Vokietijos valstybėse bei vietovėse minėto Martyno knygos ir raštai buvo viešai sudeginti, kaip mes buvome nurodę.

Nepaisant to, pats Martynas – ir mums sukelia didelį sielvartą bei sumišimą tai sakyti – sugedusio proto vergas, paniekino galimybę atšaukti savo klaidas per nustatytą laikotarpį ir atsiųsti mums žinią apie tokį atšaukimą, arba pačiam atvykti pas mus; ne, kaip suklupimo akmuo, jis nebijojo rašyti ir skelbti dar blogesnių dalykų nei anksčiau prieš mus, šį Šventąjį Sostą ir katalikų tikėjimą, ir skatinti kitus daryti tą patį.

Dabar jis paskelbtas eretiku; taip pat ir kiti, kad ir koks būtų jų autoritetas ar rangas, kurie nesirūpino savo pačių išganymu, bet viešai ir visų žmonių akyse tapo Martyno pražūtingos ir eretiškos sektos pasekėjais, atvirai ir viešai teikė jam savo pagalbą, patarimus ir palankumą, skatindami jį savo tarpe nepaklusti ir užsispirti, arba trukdydami paskelbti mūsų minėtą raštą: tokie žmonės užsitraukė bausmes, išdėstytas tame rašte, ir su jais teisėtai turi būti elgiamasi kaip su eretikais, ir visi ištikimi krikščionys turi jų vengti, kaip sako Apaštalas (Titui 3, 10–11).

III. Mūsų tikslas yra, kad tokie žmonės būtų teisėtai priskirti prie Martyno ir kitų prakeiktų eretikų bei ekskomunikuotųjų, ir kadangi jie susilygino su minėto Martyno užsispyrimu nusidėti, jie taip pat turėtų dalytis jo bausmėmis ir jo vardu, visur nešiodami titulą „liuteronas“ ir bausmes, kurias jis užtraukia.

Mūsų ankstesni nurodymai buvo tokie aiškūs ir taip veiksmingai paviešinti, ir mes taip griežtai laikysimės dabartinių dekretų ir pareiškimų, kad jiems netrūks jokių įrodymų, įspėjimų ar šaukimų.

Mūsų dekretai, kurie seka toliau, priimami prieš Martyną ir kitus, kurie seka paskui jį jo sugedusio ir smerktino tikslo užsispyrime, taip pat prieš tuos, kurie gina ir saugo jį karine sargyba ir nebijo remti jo savo ištekliais ar bet kokiu kitu būdu, ir išdrįso bei išdrįsta siūlyti ir teikti jam pagalbą, patarimus ir palankumą. Visų jų vardai, pavardės ir rangai – kad ir koks aukštas bei akinantis būtų jų orumas – norime, kad būtų laikomi įtrauktais į šiuos dekretus su tokiu pačiu poveikiu, tarsi jie būtų išvardyti individualiai ir galėtų būti taip išvardyti jų paskelbime, kuris turi būti vykdomas su energija, atitinkančia jų turinį.

Visiems jiems skelbiame ekskomunikos, anatemos, mūsų nuolatinio pasmerkimo ir interdikto nuosprendžius; orumo, garbės ir turto atėmimą jiems ir jų palikuonims, ir paskelbtą netinkamumą tokioms valdoms; jų gėrybių konfiskavimą ir išdavystės nusikaltimą; ir šiuos bei kitus nuosprendžius, pasmerkimus ir bausmes, kurias kanonų teisė skiria eretikams ir kurios išdėstytos mūsų minėtame rašte, mes skelbiame kritus ant visų šių vyrų jų pasmerkimui.

IV Prie mūsų dabartinio pareiškimo savo apaštališkąja valdžia pridedame, kad valstybės, teritorijos, stovyklos, miestai ir vietos, kuriose šie žmonės laikinai gyveno arba atsitiktinai lankėsi, kartu su jų valdomis – miestai, kuriuose yra katedros ir metropolitai, vienuolynai ir kitos religinės bei šventos vietos, privilegijuotos ar neprivilegijuotos – visi be išimties yra padėti po mūsų bažnytiniu interdiktų, ir kol šis interdiktas galios, jokia apaštališkosios indulgencijos dingstis (išskyrus atvejus, kuriuos leidžia įstatymas, ir net tada, tarsi uždarius duris ir pašalinus tuos, kuriems taikoma ekskomunika ir interdiktas) neleis aukoti mišių ir atlikti kitų dieviškųjų apeigų. Mes nurodome ir įsakome, kad minėti asmenys visur būtų viešai pasmerkti kaip ekskomunikuoti, prakeikti, pasmerkti, esantys po interdiktų, atimti turto ir netinkami jį turėti. Visi ištikimi krikščionys turi jų griežtai vengti.

V Norėtume, kad visiems taptų žinoma, kokią menką vertę Martynas, jo pasekėjai ir kiti maištininkai teikia Dievui ir Jo Bažnyčiai savo užsispyrusiu ir begėdišku įžūlumu. Norėtume apsaugoti bandą nuo vieno užkrečiamo gyvulio, kad jo infekcija neišplistų sveikiems. Todėl skiriame šį nurodymą kiekvienam patriarchui, arkivyskupui, vyskupui, patriarchinių, metropolinių, katedrų ir koleginių bažnyčių prelatams bei kiekvieno ordino vienuoliams – net elgetaujantiems – privilegijuotiems ar neprivilegijuotiems, kad ir kur jie būtų: remdamiesi savo paklusnumo įžadu ir grasindami ekskomunikos bausme, jie privalo, jei to reikalaujama vykdant šiuos raštus, viešai paskelbti ir nurodyti kitiems paskelbti savo bažnyčiose, kad tas pats Martynas ir kiti yra ekskomunikuoti, prakeikti, pasmerkti, eretikai, užkietėję, esantys po interdiktų, atimti turto ir negalintys jo turėti, ir taip išvardyti vykdant šiuos raštus. Bus duotos trys dienos: skelbiame kanoninį įspėjimą ir leidžiame vienos dienos pranešimą pirmąją, kitą antrąją, bet trečiąją – galutinį ir neatšaukiamą mūsų įsakymo vykdymą. Tai turi įvykti sekmadienį ar kitą šventę, kai susirenka didelė bendruomenė pamaldoms. Turi būti iškelta kryžiaus vėliava, skambinama varpais, uždegtos žvakės ir po kurio laiko užgesintos, numestos ant žemės ir sutryptos kojomis, ir akmenys turi būti mesti tris kartus, ir laikomasi kitų ceremonijų, kurios įprastos tokiais atvejais. Visiems be išimties ištikimiems krikščionims bus įsakyta griežtai vengti šių žmonių.

Norėtume sukelti dar didesnį suglumimą minėtam Martynui ir kitiems mūsų paminėtiems eretikams, taip pat jų šalininkams, pasekėjams ir rėmėjams: todėl, remdamiesi jų paklusnumo įžadu, įsakome kiekvienam patriarchui, arkivyskupui ir visiems kitiems prelatams, kad lygiai kaip jie buvo paskirti Jeronimo autoritetu malšinti schizmas, taip dabar, esant dabartinei krizei, kaip įpareigoja jų pareigos, jie turi tapti gynybine siena savo krikščioniškai tautai. Jie neturi tylėti kaip nebylūs šunys, kurie negali loti, bet turi be perstojo šaukti ir kelti savo balsą, skelbdami ir nurodydami skelbti Dievo žodį ir katalikų tikėjimo tiesą prieš minėtus smerktinus straipsnius ir eretikus.

VI Kiekvienam parapinių bažnyčių rektoriui, visų ordinų, net elgetaujančiųjų, privilegijuotųjų ar neprivilegijuotųjų, rektoriams tais pačiais terminais, remdamiesi jų paklusnumo įžadu, įsakome, kadangi jie Viešpaties paskirti būti tarsi debesys, jie turi apšlakstyti dvasiniu lietumi Dievo tautą ir nebijoti kuo plačiau viešinti minėtų straipsnių pasmerkimo, kaip įpareigoja jų pareigos. Parašyta, kad tobula meilė išveja baimę. Tegul kiekvienas iš jūsų su visišku atsidavimu prisiima tokią nuopelningą pareigą; pasirodykite tokie kruopštūs ją vykdydami, tokie uolūs ir trokštantys žodžiu ir darbu, kad iš jūsų triūso, dieviškajai malonei padedant, ateitų tikimasi derlius, ir kad per savo atsidavimą ne tik pelnytumėte tą šlovės vainiką, kuris yra tinkamas atlygis visiems, remiantiems religinius reikalus, bet ir gautumėte iš mūsų ir minėto Šventojo Sosto beribį pagyrimą, kurio nusipelnys jūsų įrodytas uolumas.

VII Tačiau, kadangi būtų sunku asmeniškai pristatyti šį raštą su jo pareiškimais ir pranešimais Martynui ir kitiems paskelbtiems ekskomunikuotiesiems dėl jų frakcijos stiprybės, mūsų noras yra, kad viešas šio rašto prikalimas prie dviejų katedrų durų – arba abiejų metropolinių, arba vienos katedros ir vienos metropolinės bažnyčių minėtoje Vokietijoje – atliktas mūsų pasiuntinio tose vietose, turėtų tokią privalomą galią, kad Martynas ir kiti, kuriuos mes paskelbėme, būtų laikomi pasmerktais kiekvienu punktu taip pat ryžtingai, tarsi raštas būtų buvęs asmeniškai jiems praneštas ir įteiktas.

VIII Taip pat būtų sunku perduoti šį raštą į kiekvieną vietą, kur jo paskelbimas gali būti būtinas. Todėl mūsų noras ir autoritetingas dekretas yra toks, kad jo kopijos, užantspauduotos kokio nors bažnytinio prelato arba vieno iš mūsų minėtų pasiuntinių ir patvirtintos kokio nors viešojo notaro ranka, visur turėtų tokį patį autoritetą, kaip ir paties originalo pateikimas ir parodymas.

IX Jokių kliūčių mūsų norams neturi sudaryti Apaštališkosios konstitucijos ir įsakymai, arba kas nors mūsų minėtame ankstesniame rašte, ko nenorime, kad stotų skersai kelio, arba bet kokie kiti priešingi pareiškimai.

X Niekas, kas bebūtų, negali pažeisti šio mūsų rašytinio sprendimo, pareiškimo, priesako, nurodymų, paskyrimo, valios, dekreto; arba neapgalvotai jam prieštarauti. Jei kas nors išdrįstų pabandyti tokį dalyką, težino, kad užsitrauks Visagalio Dievo ir palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.

Parašyta Romoje, prie Šv. Petro, 1521 metų sausio 3 dieną, aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.