Muratorijaus kanonas, mokslinėje literatūroje vadinamas Muratorian Canon arba Fragmentum Muratorianum, yra vienas seniausių žinomų bandymų pateikti krikščioniškų Šventojo Rašto knygų sąrašą. Rankraštį XVIII a. atrado italų mokslininkas Lodovico Antonio Muratori, nuo kurio pavardės dokumentas ir gavo savo pavadinimą. Fragmentas išliko lotynų kalba, tačiau manoma, kad jis buvo išverstas iš graikiško originalo, sukurto maždaug II a. pabaigoje.
Muratorijaus kanonas atsirado laikotarpiu, kai krikščionių bendruomenės dar tik formavo savo raštų autoriteto ribas. II a. pabaiga buvo metas, kai įvairios bendruomenės naudojo skirtingus tekstus, o diskusijos dėl evangelijų, apaštalų laiškų ir kitų raštų statuso buvo itin aktyvios. Dokumentas liudija, kokius tekstus kai kurios Vakarų Bažnyčios bendruomenės laikė tinkamais viešam skaitymui ir mokymui.
Fragmentas išliko tik dalinai, todėl jo pradžia ir pabaiga prarasta. Nepaisant to, išlikusi dalis leidžia suprasti, kokia buvo ankstyvoji kanono samprata ir kaip bendruomenės vertino atskirus raštus.
Bažnyčios požiūris
Katalikų ir ortodoksų tradicijose šis fragmentas vertinamas kaip svarbus šaltinis, padedantis suprasti kanono formavimosi procesą, tačiau jis neturi doktrininės galios. Bažnyčia žiūri į Muratorijaus kanoną kaip į dokumentą, atspindintį ankstyvųjų bendruomenių praktiką. Jis rodo, kad kai kurie tekstai jau buvo plačiai pripažinti, o dėl kitų vyko diskusijos. Tai padeda suprasti, kaip formavosi keturių evangelijų tradicija, kaip buvo vertinami Pauliaus laiškai ir kokią vietą užėmė kiti raštai.
Fragmento turinys
Muratorijaus kanonas pateikia sąrašą knygų, kurios buvo laikomos tinkamomis skaityti Bažnyčioje. Fragmentas prasideda nuo Luko evangelijos, todėl manoma, kad pirmosios dvi evangelijos dalyje buvo paminėtos, bet neišliko. Toliau minimos Jono evangelija, Apaštalų darbai ir trylika Pauliaus laiškų. Dokumente taip pat aptariami kiti raštai, tokie kaip Judo laiškas, du Jono laiškai ir Išminties knyga, kuri priskiriama Senojo Testamento tradicijai.
Fragmentas mini ir tekstus, kurie buvo laikomi abejotinais arba netinkamais. Tai rodo, kad bendruomenės jau turėjo kriterijus, pagal kuriuos vertino raštų kilmę ir autoritetą. Kai kurie tekstai buvo priimami dėl apaštalinės kilmės, kiti atmesti dėl neaiškios autorystės ar mokymo, neatitinkančio tikėjimo tradicijos.
Teksto reikšmė ankstyvajai krikščionybei
Muratorijaus kanonas yra vienas svarbiausių šaltinių, leidžiančių suprasti, kaip II a. pabaigoje buvo suvokiama Šventojo Rašto struktūra. Jis rodo, kad keturios evangelijos jau buvo plačiai naudojamos, o Pauliaus laiškai turėjo tvirtą autoritetą. Dokumentas taip pat liudija, kad kai kurie tekstai buvo vertinami atsargiai, o kiti laikomi netinkamais.
Šis fragmentas padeda suprasti, kaip formavosi kanono ribos ir kokie kriterijai buvo taikomi raštams vertinti. Tai svarbus liudijimas apie ankstyvąją teologinę savivoką ir bendruomenių pastangas išlaikyti mokymo nuoseklumą.
Muratorijaus kanonas išliko tik viename rankraštyje, todėl tyrėjai nagrinėja jo kilmę, datavimą ir santykį su kitais ankstyvaisiais kanono sąrašais. Diskusijos vyksta dėl tikslios dokumento datos, nes kai kurie mokslininkai siūlo II a. pabaigą, o kiti linkę jį datuoti III a. pradžia. Taip pat nagrinėjama, kaip šis fragmentas susijęs su kitomis Vakarų tradicijomis ir kokią įtaką jis turėjo vėlesniems kanono sąrašams.
MURATORIJAUS KANONAS
Muratorio fragmentas yra seniausias žinomas Naujojo Testamento knygų sąrašas. Jį atrado Ludovico Antonio Muratori (Liudvikas Antonijus Muratoris) Milano Ambrozijaus bibliotekoje esančiame rankraštyje ir 1740 m. paskelbė.* Fragmentu jis vadinamas todėl, kad trūksta jo pradžios. Nors rankraštis, kuriame jis yra, nukopijuotas septintajame amžiuje, pats sąrašas datuojamas maždaug 170 metais, nes autorius Romos vyskupo Pijaus I (mirė 157 m.) vyskupavimo laikotarpį mini kaip neseną. Jis pamini tik du Jono laiškus (epistolas), jų neaprašydamas. Petro apokalipsė minima kaip knyga, kurios „kai kurie iš mūsų neleidžia skaityti bažnyčioje“. Labai naudingą ir išsamų šio dokumento aptarimą galima rasti Bruce’o Metzgerio knygoje „The Canon of the New Testament“ (Oxford: Clarendon Press, 1987), p. 191–201. Žemiau pateikiamas Metzgerio kritiškai pataisyto Fragmento teksto vertimas į anglų kalbą iš tos pačios knygos IV priedo (p. 305–307). Pateikiu Metzgerio išnašas su originalia numeracija ir pridedu keletą savo papildomų pastabų. – M.D.M.
- Ludovico Antonio Muratori, ed., Antiquitates Italicae Medii Aevi, t. 3 (ex typographia Societatis palatinæ, Mediolani, 1740). Perspausdinta Bolonijoje, 1965 m.
MURATORIO KANONAS
Šiame vertime dažniausiai remiamasi pataisytu tekstu, kurį redagavo Hansas Lietzmannas, „Das Muratorische Fragment und die Monarchianischen Prologue zu den Evangelien“ (Kleine Texte, i; Bona, 1902; 2-asis leidimas, Berlynas, 1933). Dėl prastos lotyniško teksto būklės kartais sunku suprasti, ką norėjo pasakyti autorius, todėl kelioms frazėms pateikiami alternatyvūs vertimai (skliaustuose). Vertimo praplėtimai pateikiami laužtiniuose skliaustuose. Skaičiai nurodo originalaus teksto eilutes. Aptarimą žr. VIII.1 skyriuje aukščiau, kur vietoj šio pažodinio vertimo kartais pateikiami laisvesni atpasakojimai.
. . . kuriame jis vis dėlto dalyvavo, ir taip jis sudėjo [juos į savo pasakojimą]. [1] (2) Trečioji Evangelijos knyga yra pagal Luką. (3) Lukas, žinomas gydytojas, po Kristaus įžengimo į dangų, (4-5) kai Paulius jį pasiėmė su savimi kaip uolų įstatymo sekėją, [2] (6) parašė ją savo vardu, remdamasis [bendra] nuomone. [3] Visgi jis pats nebuvo (7) matęs Viešpaties kūne; todėl, kiek jam pavyko išsiaiškinti įvykius, (8) jis pradeda pasakojimą nuo Jono gimimo. (9) Ketvirtoji iš Evangelijų yra Jono, [vieno] iš mokinių. (10) Savo bendražygiams mokiniams ir vyskupams, kurie jį ragino [rašyti], (11) jis tarė: „Pasninkaukite su manimi tris dienas nuo šiandien, ir ką (12) kiekvienam bus apreikšta, (13) papasakokime vieni kitiems.“ Tą pačią naktį buvo apreikšta (14) Andriejui, [vienam] iš apaštalų, (15-16) kad Jonas viską surašytų savo vardu, o jie visi tai peržiūrėtų. Ir nors atskirose Evangelijų knygose mokoma įvairių (17) dalykų [3a], (18) tikinčiųjų tikėjimui tai neturi reikšmės, (19) nes per vieną suverenų [3b] Dvasią viskas (20) buvo paskelbta visose [Evangelijose]: apie (21) gimimą, apie kančią, apie prisikėlimą, (22) apie gyvenimą su mokiniais (23) ir apie jo dvejopą atėjimą; (24) pirmąjį – nusižeminus, kai jis buvo niekinamas, kas jau įvyko, (25) ir antrąjį – šlovingą karališkoje valdžioje, (26) kuris dar laukia ateityje. Tad koks (27) stebuklas, jei Jonas taip nuosekliai (28) mini šiuos dalykus ir savo laiškuose, (29) sakydamas apie save: „Ką matėme savo akimis (30) ir girdėjome savo ausimis, ir ką mūsų rankos (31) lietė, tai mes parašėme jums“? [4] (32) Taip jis parodo esąs liudininkas bei klausytojas, taip pat ir visų nuostabių Viešpaties darbų aprašytojas eilės tvarka. (34) Be to, visų apaštalų darbai (35) buvo surašyti vienoje knygoje. „Garbingajam Teofiliui“ [5] Lukas surinko (36) atskirus įvykius, nutikusius jam dalyvaujant – (37) tai jis aiškiai parodo praleisdamas Petro kankinystę (38) bei Pauliaus išvykimą iš miesto [Romos] [5a], (39) kai šis keliavo į Ispaniją. Kalbant apie (40-1) Pauliaus laiškus, jie patys paaiškina norintiems suprasti, kurie [jie yra], iš kokios vietos ar kokia priežastimi buvo siųsti. (42) Pirmiausia korintiečiams, drausdamas jų eretiškus skilimus; (43) toliau galatams – prieš apipjaustymą; (44-6) tada romiečiams jis rašė plačiai, aiškindamas Raštų tvarką (arba planą) ir tai, kad Kristus yra jų pagrindas (arba pagrindinė tema). [6a] Mums būtina (47) aptarti juos po vieną, kadangi palaimintasis (48) apaštalas Paulius, sekdamas savo pirmtako (49-50) Jono pavyzdžiu, rašo vardu tik septynioms bažnyčioms tokia seka: korintiečiams (51) pirmiausia, efeziečiams antra, filipiečiams trečia, (52) kolosiečiams ketvirta, galatams penkta, (53) tesalonikiečiams šešta, romiečiams (54-5) septinta. Tiesa ta, kad jis dar kartą rašo korintiečiams ir tesalonikiečiams norėdamas įspėti, (56-7) tačiau aiškiai atpažįstama, kad yra viena Bažnyčia, pasklidusi po visą žemę. Juk ir Jonas (58) Apokalipsėje, nors rašo septynioms bažnyčioms, (59-60) vis dėlto kalba visoms. [Paulius taip pat rašė] iš prielankumo ir meilės vieną [laišką] Filemonui, vieną Titui ir du Timotiejui; šie yra laikomi šventais (62-3) visuotinės Bažnyčios akyse dėl bažnytinės drausmės reguliavimo. Taip pat cirkuliuoja [laiškas] (64) laodikiečiams, [6b] [ir] kitas – aleksandriečiams, [6c] [abu] suklastoti Pauliaus (65) vardu, siekiant [platinti] Markiono ereziją, ir keletas kitų, (66) kurie negali būti priimti į visuotinę Bažnyčią, (67) – nes nedera tulžį maišyti su medumi. (68) Be to, Judo laiškas ir du aukščiau paminėti (arba turintys vardą) Jono [laiškai] yra skaitomi (arba naudojami) visuotinėje [Bažnyčioje]; [7] ir Išmintis, (70) parašyta Saliamono draugų [7a] jo garbei. (71) Mes priimame tik Jono ir Petro apokalipses, (72) [7b] nors kai kurie iš mūsų nenori, kad pastaroji būtų skaitoma bažnyčioje. (73) Tačiau Hermas „Ganytoją“ parašė (74) visai neseniai, [7c] mūsų laikais, Romos mieste, (75) kai vyskupas Pijus, jo brolis, užėmė (76) Romos miesto bažnyčios [vyskupo] sostą. [7d] (77) Todėl jį iš tiesų dera skaityti; bet (78) jo negalima skaityti viešai žmonėms bažnyčioje nei tarp (79) Pranašų, kurių skaičius yra pilnas, [8] nei tarp (80) Apaštalų, nes jis yra vėlesnis už jų laiką. (81) Tačiau mes visiškai nieko nepriimame iš Arsinojaus, Valentino ar Miltiado, (82) kurie taip pat sukūrė (83) naują psalmių knygą Markionui, (84-5) kartu su Bazilidu, Azijos katafrigų [8a] įkūrėju . . .
Išnašos:
1 Gali būti turima omenyje, kad Morkus išdėstė savo Evangelijos medžiagą ta tvarka, kurią nurodė Petras, dalyvavęs pasakojamuose įvykiuose.
2 Fragmento skaitymas quasi ut iuris studiosum („tarsi uolus įstatymo [sekėjas]“ arba „išsilavinęs įstatyme“) buvo įvairiai interpretuojamas ir (arba) taisomas. Pavyzdžiui, Routhas laikė iuris graikiško tou dikaiou vertimu, t. y. Lukas buvo teisingumo puoselėtojas; Buchananas ut iuris pakeitė į adiutorem („padėjėjas“); Bartletas manė, kad vertėjas perskaitė nosou kaip nomou (Lukas buvo „ligų tyrinėtojas“); Zahnas ut iuris pakeitė į itineris, taip nurodydamas Luko pasiryžimą lydėti Paulių jo kelionėse; Lietzmannas spėjo buvus litteris, t. y. Lukas buvo gerai išsilavinęs kaip autorius. Harnackas (Sitzungsberichte der königlich Preussischen Akademie der Wissenschaften [1903], p. 213) ir Ehrhardtas (op. cit.), kurie palieka Fragmento iuris studiosus, nurodė, kad techninėje romėnų teisės kalboje tai galėjo reikšti patarėją ar teisės ekspertą, tarnavusį romėnų pareigūno štabe. Nors šis titulas buvo vartojamas dar prieš Justiniano „Digestų“ (paskelbtų 533 m.) laiką ir todėl buvo žinomas Fragmento vertėjui, galima tik spėlioti, kokią graikišką frazę jis atitiko – darant prielaidą, žinoma, kad Kanonas iš pradžių buvo sudarytas graikiškai (deja, Davidas Magie veikale De Romanorum iuris publici sacrisque vocabulis sollemnibus in Graecum sermonem conversis [Leipcigas, 1905] pagalbos nesuteikia).
Reikšminga tai, kad lotyniškas Fragmento tekstas, atrodo, buvo šaltinis Akvilėjos vyskupui Chromacijui, kuris savo komentare apie Matą (parašytame tarp 398 ir 407 m.) apie Luką atsiliepia taip: Dominum in carne non vidit, sed quia eruditissimus legis erat quippe qui comes Pauli apostoli… (Žr. Joseph Lemarie, „Saint Chromace d’Aquilee temoin du Canon de Muratori“, Revue des etudes augustiniennes, xxiv [1978], p. 101–2).
3 Čia ex opinione laikoma ex akoēs atitikmeniu. Kiti spėja buvus ex ordine, atitinkantį kathexēs („tvarkinga seka“, Lk 1, 3).
3a Lotyniškai principia. – M.D.M.
3b Lotyniškai principali. – M.D.M.
4 1 Jono 1, 1–3.
5 Lk 1, 3.
5a Tai yra Romos miestas. Šis konkretumo trūkumas yra vienas iš požymių, kad autorius buvo romietis. – M.D.M.
6 Raidė „b“ lotyniškame tekste prieš „galatams“ gali priklausyti „korintiečiams“ (pros Korinthious B’).
6a Lotyniškai principium. – M.D.M.
6b Tregellesas rašo: „Atrodo neįmanoma manyti, kad čia turimas omenyje frazių rinkinys iš šv. Pauliaus autentiškų laiškų, dažnai randamas lotyniškuose rankraščiuose Epistola ad Laodicenses pavadinimu. … atrodo, kad autorius turėjo omenyje Laišką efeziečiams, kurį Markionas pakeitė ir kuriam davė šį pavadinimą – arba kaip savo pakeitimų dalį, arba galbūt dėl to, kad gavo savo kopiją iš Laodikėjos.“ (p. 47) – M.D.M.
6c Nieko nežinoma apie čia minimą Laišką aleksandriečiams. – M.D.M.
7 Gali būti, kaip manė Zahnas (Geschichte, ii, 66) ir kiti, kad čia iš teksto iškrito neiginys.
7a Tregellesas teigia, kad šio dokumento vertėjas į lotynų kalbą supainiojo graikišką Philonos „Filonas“ su philon „draugai“. Daugelis senovėje manė, kad vadinamąją „Saliamono išmintį“ iš tiesų parašė Filonas Aleksandrietis. – M.D.M.
7b Petro apokalipsėje su tam tikromis vaizduotės detalėmis aprašomos pragaro kančios ir dangaus palaiminimai. Ankstyvaisiais laikais ji buvo skaitoma su pagarba ir naudojama pamokymams bažnyčiose. – M.D.M.
7c Hermo „Ganytojas“ yra dar vienas kūrinys, plačiai skaitytas ankstyvaisiais laikais. Tai tam tikra moralinė alegorija, panaši į Bunyano „Piligrimo kelionę“, tačiau įspūdingesnė tuo, kad joje pretenduojama perteikti dieviškų apreiškimų seriją. – M.D.M.
7d Tai būtų Pijus I, Romos vyskupas maždaug nuo 142 iki 157 m. – M.D.M.
8 Galbūt fragmento autorius turi omenyje, kad yra trys didieji pranašai ir dvylika mažųjų pranašų.
8a Keletas žodžių, einančių po šio, yra nesuprantami, tad fragmentas čia praktiškai ir baigiasi. – M.D.M.