Dura-Europos evangelijų harmonija, mokslinėje literatūroje vadinama Dura-Europos Gospel Harmony ir žymima katalogo numeriu 0212, yra vienas ankstyviausių bandymų sujungti evangelinius pasakojimus į vientisą tekstą. Fragmentas rastas Sirijoje, Dura-Europos mieste, kuris III a. buvo įvairių kultūrų sankirta. Šioje aplinkoje veikė krikščionių bendruomenė, palikusi vieną seniausių žinomų bažnyčių. Rankraštis, dažnai vadinamas Dura-Europos pergamentu (angl. Dura-Europos parchment), priklauso tai pačiai kultūrinei erdvei ir leidžia suprasti, kaip vietiniai krikščionys formavo savo pasakojimo tradiciją.
Dura-Europos miestas jungė graikų, romėnų, sirų ir žydų bendruomenes. Krikščionys čia gyveno dar iki miesto žlugimo 256 m., o jų bažnyčia išsiskiria ankstyviausiais ikonografiniais pavyzdžiais. Evangelijų harmonijos fragmentas rastas tarp kitų rankraščių, susijusių su katecheze ir liturgija. Tai rodo, kad bendruomenė siekė turėti aiškų, nuoseklų pasakojimą, tinkamą skaitymui ir mokymui.
Bažnyčios požiūris
Bažnyčia šio pergamento nelaiko kanoniniu tekstu ir nepriskiria jam doktrininės galios. Tai nėra liturginis ar autoritetingas raštas, o istorinis liudijimas apie ankstyvųjų bendruomenių pastangas perteikti evangelinį pasakojimą nuosekliai ir suprantamai. Katalikų ir ortodoksų tradicijose tokie fragmentai vertinami kaip naudingas istorinis šaltinis, padedantis suprasti, kaip buvo skaitomos ir aiškinamos evangelijos III a., tačiau jie nėra naudojami tikėjimo mokymui.
Bažnyčia paprastai žiūri į šį pergamentą taip, kaip į kitus ankstyvuosius harmonizavimo bandymus. Jis laikomas katechetiniu tekstu, sukurtu vietinės bendruomenės poreikiams. Tokie tekstai rodo, kad evangelijų skaitymas buvo gyvas procesas, o bendruomenės ieškojo būdų perteikti pasakojimą vientisai. Tai padeda suprasti, kaip formavosi vėlesnės tradicijos, tačiau pats fragmentas nėra laikomas autoritetingu.
Fragmento turinys
Harmonijos žanras šioje aplinkoje buvo patrauklus, nes padėjo sujungti skirtingų evangelijų epizodus į vieną seką. Tai ypač svarbu bendruomenėms, kurios neturėjo gausios raštijos ir siekė turėti lengvai naudojamą tekstą.
0212 fragmentas išsaugo pasakojimo dalį apie Jėzaus palaidojimą. Tekste minimos moterys, lydėjusios Jėzų nuo Galilėjos, taip pat Juozapas iš Arimatėjos, kuris paprašė Jėzaus kūno. Šis epizodas žinomas iš sinoptinių evangelijų, tačiau harmonijoje jis pateikiamas kaip vientisas naratyvas. Moterys atvyksta pamatyti nukryžiuotojo, minima Pasirengimo diena ir artėjantis sabatas, o Juozapas apibūdinamas kaip geras ir teisus žmogus, slapta sekęs Jėzų dėl baimės žydams. Jis laukė Dievo karalystės ir nesutiko su tarybos sprendimu.
Graikiško teksto rekonstrukcija
Parkerio, Tayloro ir Goodacre’o atlikta rekonstrukcija pateikia tikėtiną graikišką originalo formą. Fragmentas labai pažeistas, todėl dalis žodžių atkuriami pagal paraleles iš kanoninių evangelijų. Rekonstrukcijoje matyti žodynas, artimas Luko ir Morkaus evangelijoms, o pasakojimo eiga primena Tatiano „Diatessaroną“. Kai kur išlaikoma sinoptinė struktūra, tačiau jungimas atliekamas laisvai, atsižvelgiant į pasakojimo logiką.
Šis metodas leidžia suprasti, kokiais šaltiniais rėmėsi harmonijos sudarytojas ir kaip jis derino skirtingas tradicijas.
Teksto reikšmė ankstyvajai krikščionybei
Dura-Europos harmonija suteikia vertingos informacijos apie III a. krikščionių raštijos praktiką. Ji rodo, kad evangelijų skaitymas neapsiribojo kanoniniais tekstais. Bendruomenės kūrė savo pasakojimo formas, pritaikytas mokymui ir liturgijai. Fragmentas svarbus, nes liudija ankstyvą harmonizavimo tradiciją, parodo, kaip buvo interpretuojami Jėzaus kančios ir palaidojimo epizodai, ir atskleidžia vietinės bendruomenės teologinius akcentus. Tai padeda suprasti, kaip formavosi vėlesnės harmonijos ir apokrifiniai pasakojimai.
Santykis su „Diatessaronu“
Nors fragmentas nėra tiesioginė Tatiano „Diatessarono“ kopija, panašumų yra. Abu tekstai jungia sinoptikų ir Jono evangelijos elementus į vieną naratyvą. Dura-Europos fragmentas gali būti vietinės tradicijos kūrinys, susiformavęs greta Tatiano darbo. Panašumai matomi epizodų sekoje, moterų vaidmens pabrėžime, Juozapo iš Arimatėjos charakteristikoje ir sabato artėjimo motyve.
Teksto būklė ir tyrimų kryptys
Fragmentas išliko labai fragmentiškas, todėl rekonstrukcija remiasi graikų kalbos paralelėmis ir ankstyvųjų harmonijų tradicija. Tyrėjai nagrinėja, ar tekstas priklausė platesnei harmonijai, ar buvo liturginis skaitymas, kokią evangelijų versiją naudojo bendruomenė ir kaip šis fragmentas susijęs su kitais Dura-Europos radiniais.
Dura-Europos pergamento 0212 vertimas
01 …[Zebed]iejaus (Zebedee) ir Salomėja (Salome), t[aip pat] moterys,
02 [iš tų], kurios sekė paskui jį iš
03 [Galilė]jos (Galilee), kad pamatytų nukr[yžiuotąjį]. O buvo
04 [rengimo diena], aušo šabas (Sabbath).
05 Kai Pasirengimo dieną ėmė temti…
06 tai yra dienai prieš šabą, pr[isiartino]
07 vyras, būda[mas] tarybos narys,
08 [kilęs] iš Erinmatajos (Erinmathaia),
09 [Judė]jos (Judea) miesto, vardu Juo[zapas] (Joseph), geras ir tei[singas vyras],
10 būdamas Jė[zaus] mokinys, tačiau slap[ta]
11 dėl [žydų] baimės;
12 jis laukė
13 Dievo k[aralystės]. Šis [nepritarė]
14 tarybos nu[sprendimui]…
15 [ ] . . [ ] . [
Graikiška rekonstrukcija
01 [ζεβεδ]αιου και σαλωμη κ[αι] αι γυναικες
02 [εκ τω]ν ακολουθησαντων α[υ]τω υ απο της
03 [γαλιλαι]ας ορωσαι τον στα υυυυ ην δε
04 [η ημερ]α παρασκευη υ σαββατον επεφω
05 [σκεν ο]ψιας δε γενομενης επι τ[η π]αρ[α
06 [σκευη] υ ο εστιν προσαββατον προς
07 [ηλθεν] ανθρωπος βουλευτη[ς υ]παρ
08 [χων α]πο ερινμαθαια[ς] π[ο]λεως της
09 [ιουδαι]ας ονομα ιω[σηφ] α[γ]αθος δι
10 [καιος] ων μαθητης τ[ο]υ ιη κε[
11 [κρυμ]μενος δε δια τον φοβον των
12 [ιουδαιω]ν και ουτος προσεδεχετο
13 [την] υ β[ασιλειαν] του θυ ουτος ουκ
14 [ην συνκατατ]ιθεμεν[ο]ς τη β[ουλη]
15 [ ] . . [ ] . [