Evos evangelija (Gospel of Eve) yra visiškai neišlikęs gnostinis tekstas, žinomas tik iš kelių Epifanijaus pateiktų citatų jo veikale Panarion. Šios citatos leidžia manyti, kad kūrinys priklausė apreiškimo literatūrai ir buvo sudarytas kaip vizijos pasakojimas, kuriame regėtojas susitinka su dieviška būtybe, atskleidžiančia savo tapatybę ir ryšį su žmogumi. Datavimas paprastai siejamas su II amžiumi, o tekstas greičiausiai buvo naudojamas gnostinėse bendruomenėse, galbūt susijusiose su valentiniečiais ar kitomis panašiomis kryptimis.
Svarbiausia išlikusi citata perteikia regėjimą ant aukšto kalno, kur pasirodo du pavidalai – vienas didžiulis, kitas mažas. Vienas iš jų taria: „Aš esu tu, ir tu esi aš; kur tu esi, ten esu ir aš; aš esu pasėtas visuose dalykuose, ir iš kur panorėsi, mane surinksi; o surinkdamas mane, surenki save.“ Ši formulė, žinoma iš gnostinių, hermetinių ir maginių tekstų, išreiškia dieviškosios ir žmogiškosios prigimties tapatumą bei idėją, kad išganymas yra savosios dvasinės substancijos „surinkimas“ iš pasaulyje išsisklaidžiusių elementų. Tai atitinka gnostinę soteriologiją, kurioje žmogaus viduje slypi dieviškas pradas, o išgelbėjimas suprantamas kaip jo atpažinimas ir atkūrimas.
Kita Epifanijaus minima citata – apie medį, nešantį dvylika vaisių – gali būti susijusi su šiuo tekstu, tačiau tai nėra tikra. Ji gali būti laisva Apreiškimo 22,2 interpretacija arba priklausyti kitam gnostiniam kūriniui, pavyzdžiui, Didiesiems Marijos klausimams. Epifanijus pats šią vietą sieja su gnostikų alegorijomis apie menstruacinį kraują, tačiau tyrinėtojai mano, kad tai labiau jo paties poleminė interpretacija nei tikras teksto turinys.
Evos evangelija greičiausiai buvo vizijos forma pateiktas apreiškimas, kuriame dieviškoji būtybė atskleidžia savo tapatybę ir ryšį su regėtoju. Tokia struktūra būdinga gnostiniams apokrifams: scena ant kalno, gigantiškas regėtojas, dvigubas pavidalas, tapatybės formulė ir mokymas apie dvasinės substancijos surinkimą. Šios temos rodo artimą ryšį su kitais gnostiniais tekstais, tokiais kaip Jono apokrifonas, Pistis Sofija ar hermetiniai traktatai.
Kadangi tekstas neišliko, jo turinys gali būti tik apytiksliai rekonstruojamas iš Epifanijaus citatų ir vėlesnių interpretacijų. Vis dėlto net ir šios nuotrupos leidžia matyti, kad Evos evangelija priklausė gnostinei tradicijai, kurioje išganymas suprantamas kaip vidinės dieviškosios tapatybės atpažinimas ir sugrąžinimas į vienybę.