„Petro laiškas Pilypui“ (gr. Ἐπιστολὴ Πέτρου πρὸς Φίλιππον, angl. Epistle of Peter to Philip, NHC VIII,2) yra Nag Hamadžio bibliotekos VIII kodekso antrasis tekstas. Tai pasakojimas apie apaštalų susirinkimą Alyvų kalne, kuriame jie kreipiasi į Kristų prašydami pagalbos ir nurodymų, kaip atsilaikyti prieš pasaulio valdovus – archontus, valdančius žemiškąją tikrovę. Tekstas jungia epistolinę formą su apreiškimo žanru, todėl prasideda laišku, o vėliau pereina į viziją ir mokymą.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Pilypas gauna Petro laišką ir kviečia kitus apaštalus susirinkti Alyvų kalne. Apaštalai jaučiasi silpni ir persekiojami, todėl meldžia Kristų atsiųsti jiems jėgų ir išminties. Kristus pasirodo šviesos debesyje ir suteikia jiems mokymą apie tikrąją kovą, kuri vyksta ne su žmonėmis, bet su pasaulio valdovais – archontais, kurie siekia suklaidinti ir pavergti žmonių sielas.
Kristus aiškina, kad apaštalai turi skelbti pažinimą ir tiesą, nes tik taip galima išlaisvinti žmones iš archontų valdžios. Jis ragina juos nebijoti, nes tikroji galia kyla iš Šviesos, o archontai tėra nežinojimo ir klaidos jėgos. Tekste pabrėžiama, kad apaštalai turi veikti vienybėje, nes tik bendras darbas leidžia atsilaikyti prieš dvasinius priešus.
Toliau Kristus pateikia mokymą apie sielos kilmę, jos kelią ir grįžimą į dieviškąją sritį. Jis aiškina, kad siela turi atpažinti savo tikrąją prigimtį ir nepasiduoti materijos iliuzijoms. Apaštalai gauna nurodymus, kaip mokyti kitus, kaip atpažinti archontų klastą ir kaip išlikti tvirtiems persekiojimų metu.
„Petro laiškas Pilypui“ išsiskiria tuo, kad jame apaštalai vaizduojami ne kaip triumfuojantys stebukladariai, bet kaip žmonės, kuriems reikia sustiprinimo ir aiškių nurodymų. Tekstas perteikia gnostinę pasaulėžiūrą, kurioje Kristus yra dvasinis Mokytojas, o tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje. Kūrinys jungia biblinį apaštalų pasakojimą su gnostine kosmologija, sukuriant savitą apreiškimo formą.
Petro laiškas Pilypui
Nag Hamadžio biblioteka
Petro laiškas, kurį jis siuntė Pilypui
„Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, Pilypui, mūsų mylimam broliui ir bendradarbiui apaštalui, bei broliams, esantiems su tavimi: sveikinimai!
Noriu, kad žinotum, mūsų broli, jog gavome įsakymus iš savo Viešpaties ir viso pasaulio Gelbėtojo, kad turėtume susirinkti pamokyti ir skelbti išgelbėjimo, kuris mums buvo pažadėtas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Tačiau tu buvai atskirtas nuo mūsų ir nepanorai, kad susirinktume ir sužinotume, kaip turėtume susiorganizuoti, kad galėtume skelbti gerąją naujieną. Todėl ar sutiktum, mūsų broli, atvykti pagal mūsų Dievo Jėzaus įsakymus?“
Pilypas, gavęs šiuos žodžius ir juos perskaitęs, džiūgaudamas nuvyko pas Petrą. Tada Petras surinko ir kitus. Jie užkopė ant kalno, vadinamo „Alyvų kalnu“, į vietą, kurioje rinkdavosi su palaimintuoju Kristumi, kai šis buvo kūne.
Tuomet, kai apaštalai susirinko ir suklupo ant kelių, jie meldėsi taip sakydami: „Tėve, Tėve, šviesos Tėve, kuris valdai negendamumą, išgirsk mus, lygiai kaip gėrėjaisi savo šventuoju vaiku Jėzumi Kristumi. Mat jis tapo mums šviesuliu tamsoje. Taip, išgirsk mus!“
Ir jie vėl meldėsi kitą kartą, sakydami: „Gyvybės Sūnau, nemirtingumo Sūnau, esantis šviesoje, Sūnau, nemirtingumo Kristau, mūsų Atpirkėjau, suteik mums jėgų, nes jie siekia mus nužudyti!“
Tuomet pasirodė didžiulė šviesa, ir kalnai sušvito nuo to, kuris pasirodė, reginio. Ir balsas sušuko jiems, sakydamas: „Klausykitės mano žodžių, kuriuos jums tarsiu. Kodėl manęs klausiate? Aš esu Jėzus Kristus, esantis su jumis per amžius.“
Tada apaštalai atsakė ir tarė: „Viešpatie, norėtume sužinoti apie eonų trūkumą ir jų pilnatvę (pleromą).“ Ir: „Kaip esame sulaikyti šioje buveinėje?“ Toliau: „Kaip atėjome į šią vietą?“ Ir: „Kokiu būdu išvyksime?“ Vėlgi: „Kaip turime drąsos valdžią?“ Ir: „Kodėl jėgos kovoja prieš mus?“
Tuomet iš šviesos juos pasiekė balsas, sakantis: „Jūs patys esate liudininkai, kad aš visą tai jums sakiau. Bet dėl jūsų netikėjimo kalbėsiu vėl. Pirmiausia dėl eonų trūkumo: trūkumas yra tai, kai motinos nepaklusnumas ir kvailystė pasirodė be Tėvo didybės įsakymo. Ji norėjo iškelti eonus. Ir kai ji prabilo, pasirodė Išpuikėlis. Ir kai ji paliko dalį, Išpuikėlis ją pačiupo, ir tai tapo trūkumu. Tai ir yra eonų trūkumas. Kai Išpuikėlis paėmė dalį, jis ją pasėjo. Ir jis pastatė virš jos galias bei valdžias. Ir jis uždarė ją eonuose, kurie yra mirę. Ir visos pasaulio galios džiaugėsi, kad buvo pagimdytos. Tačiau jos nepažįsta iš anksto egzistuojančio Tėvo, nes yra jam svetimos. Bet šis yra tas, kuriam jos suteikė galią ir kuriam tarnavo jį šlovindamos. Tačiau jis, Išpuikėlis, tapo išdidus dėl galių šlovinimo. Jis tapo pavyduoliu ir norėjo sukurti atvaizdą vietoj atvaizdo ir pavidalą vietoj pavidalo. Ir jis įpareigojo savo valdžios galias suformuoti mirtingus kūnus. Ir jie atsirado iš klaidingo vaizdavimo, iš panašumo, kuris susiliejo.“
„Toliau apie pilnatvę (pleromą): Aš esu tas, kuris buvo atsiųstas žemyn kūne dėl sėklos, kuri buvo atklydusi. Ir aš nužengiau į jų mirtingą pavidalą. Bet jie manęs neatpažino; jie manė, kad esu mirtingas žmogus. Ir aš kalbėjau su tuo, kuris priklauso man, ir jis klausėsi manęs lygiai taip pat, kaip ir jūs šiandien klausėtės. Ir aš suteikiau jam valdžią, kad jis galėtų įžengti į savo tėvystės paveldą. Ir aš paėmiau […] jie buvo pripildyti […] jo išgelbėjime. Ir kadangi jis buvo trūkumas, dėl šios priežasties jis tapo pilnatve.“
„Būtent dėl to jūs esate sulaikyti, nes priklausote man. Kai nusimesite nuo savęs tai, kas sugadinta, tuomet tapsite šviesuliais tarp mirtingų žmonių.“
„Ir tai yra priežastis, kodėl kovosite prieš galias: nes jos neturi ramybės kaip jūs, nes nenori, kad būtumėte išgelbėti.“
Tuomet apaštalai vėl pagarbino, sakydami: „Viešpatie, pasakyk mums: kokiu būdu kovosime prieš archontus (valdovus), juk archontai yra virš mūsų?“
Tada balsas sušuko jiems iš pasirodymo, sakydamas: „Dabar kovosite prieš juos tokiu būdu, nes archontai kovoja prieš vidinį žmogų. O jūs turite kovoti prieš juos taip: susirinkite kartu ir mokykite pasaulyje apie išgelbėjimą su pažadu. O jūs susijuoskite mano Tėvo galia, ir tegul jūsų malda tampa žinoma. Ir jis, Tėvas, padės jums, kaip padėjo atsiųsdamas mane. Nebijokite, aš esu su jumis per amžius, kaip anksčiau jums sakiau, kai buvau kūne.“
Tuomet iš dangaus pasigirdo žaibai ir griaustinis, ir tai, kas jiems toje vietoje pasirodė, buvo paimta į dangų.
Tada apaštalai dėkojo Viešpačiui su visokiu laiminimu. Ir jie sugrįžo į Jeruzalę. Eidami keliu jie kalbėjosi tarpusavyje apie šviesą, kuri buvo pasirodžiusi. Ir buvo išsakyta pastaba apie Viešpatį. Buvo pasakyta: „Jei jis, mūsų Viešpats, kentėjo, tai kiek (turime kentėti) mes?“
Petras atsakė tardamas: „Jis kentėjo už mus, ir mums taip pat būtina kentėti dėl mūsų menkumo.“ Tada juos pasiekė balsas, sakantis: „Aš jums sakiau daug kartų: jums būtina kentėti. Būtina, kad jus vestų į sinagogas ir pas valdytojus, kad kentėtumėte. Bet tas, kuris nekenčia ir ne […] Tėvas […] tam, kad jis galėtų […].“
Apaštalai labai džiaugėsi ir atėjo į Jeruzalę. Jie atėjo į šventyklą ir mokė apie išgelbėjimą Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Ir jie išgydė daugybę žmonių.
Ir Petras atvėrė burną, jis tarė savo mokiniams: „Ar mūsų Viešpats Jėzus, būdamas kūne, parodė mums viską? Nes jis nužengė. Mano broliai, klausykite mano balso.“ Ir jis prisipildė šventosios dvasios. Jis kalbėjo taip: „Mūsų šviesulys, Jėzus, nužengė ir buvo nukryžiuotas. Jis dėvėjo erškėčių vainiką. Ir jis apsivilko purpurinį drabužį. Ir jis buvo nukryžiuotas ant medžio ir palaidotas kape. Ir jis prisikėlė iš numirusių. Mano broliai, Jėzui ši kančia yra svetima. Bet mes esame tie, kurie kentėjo dėl motinos nusižengimo. Ir dėl to jis viską darė kaip mes. Mat Viešpats Jėzus, neišmatuojamos Tėvo šlovės Sūnus, yra mūsų gyvenimo autorius. Mano broliai, tad nepaklusime šiems, kurie be įstatymo, ir nevaikščiokime […].“
[…] Tuomet Petras surinko ir kitus, sakydamas: „O Viešpatie Jėzau Kristau, mūsų ramybės autoriau, suteik mums supratimo dvasią, kad ir mes galėtume daryti stebuklus.“
Tada Petras ir kiti apaštalai pamatė jį, ir jie prisipildė šventosios dvasios, ir kiekvienas atliko išgydymus. Ir jie išsiskyrė, kad skelbtų Viešpatį Jėzų. Ir jie susirinko, ir pasveikino vienas kitą sakydami: „Amen.“
Tada pasirodė Jėzus, sakydamas jiems: „Ramybė jums visiems ir kiekvienam, tikinčiam mano vardu. Ir kai išvyksite, tebūnie jums džiaugsmas, malonė ir galia. Ir nebijokite; štai, aš esu su jumis per amžius.“
Tuomet apaštalai išsiskyrė vienas nuo kito į keturis žodžius (kryptis), kad pamokslautų. Ir jie ėjo su Jėzaus galia, ramybėje.