„Petro ir dvylikos apaštalų darbai“ (Acts of Peter and the Twelve Apostles) yra vienas iš labiausiai alegorinių ir simboliškai turtingų Nag Hamadžio bibliotekos tekstų, priklausantis VI kodeksui (NHC VI,1). Nors pavadinimas primena Naujojo Testamento Apaštalų darbus, šis kūrinys yra visiškai kitokio pobūdžio: tai dvasinė kelionės alegorija, kurioje apaštalai keliauja į paslaptingą Perlų miestą, o pakeliui sutinka Jėzų, persirengusį perlų pardavėju Litargoeliu.
Traktatas prasideda tuo, kad apaštalai atvyksta į svetimą kraštą, kurio gyventojai kenčia nuo ligų, skurdo ir dvasinio aklumo. Čia jie sutinka keistą, kukliai apsirengusį perlų pardavėją vardu Litargoelis. Tik vėliau paaiškėja, kad tai — Jėzus, pasirodantis ne kaip mokytojas ar stebukladarys, bet kaip tas, kuris siūlo „perlų“ — dvasinės išminties ir vidinio pažinimo.
Litargoelis kviečia apaštalus į Perlų miestą, tačiau kelias į jį nėra fizinis. Tai dvasinė kelionė, reikalaujanti apsivalymo, nuolankumo ir gebėjimo atpažinti tikrąją vertę. Perlai čia simbolizuoja gnosinę išmintį, kurią gali įgyti tik tie, kurie atsisako pasaulietinių troškimų ir klaidingų iliuzijų. Miestas, į kurį jie keliauja, yra dvasinės pilnatvės vieta, primenanti gnostinį Pleromą.
Tekste ryškiai atsiskleidžia Jėzaus slaptumo motyvas. Jis pasirodo nepažįstama forma, tarsi tikrinantis, ar apaštalai geba atpažinti jį ne pagal išorę, bet pagal vidinę šviesą. Tai būdingas gnostinis akcentas: tikrasis pažinimas yra vidinis matymas, o ne išoriniai ženklai.
Kelionė į Perlų miestą taip pat turi moralinį ir asketinį matmenį. Apaštalai turi padėti vietos žmonėms, gydyti jų dvasines ligas ir mokyti juos atpažinti tikrąją vertybę. Tai rodo, kad gnostinė išmintis nėra skirta vien tik asmeniniam išgelbėjimui — ji turi būti dalijamasi su tais, kurie kenčia nuo nežinojimo.
„Petro ir dvylikos apaštalų darbai“ išsiskiria tuo, kad jame beveik nėra kosmologijos ar archontų tematikos. Vietoje to čia dominuoja etinis ir simbolinis mokymas, primenantis evangelines paraboles. Tai vienas iš švelnesnių, mažiau dualistinių Nag Hamadžio tekstų, kuriame Jėzus vaizduojamas kaip išminties prekeivis, kviečiantis žmogų į vidinę kelionę.
Šis traktatas leidžia pažvelgti į gnostinę tradiciją kaip į dvasinės transformacijos kelią, kuriame svarbiausia — gebėjimas atpažinti tikrąją vertę, paslėptą po paprastumo skraiste. Perlų miestas čia tampa metafora sielos tikslui, o Litargoelis — Jėzaus slaptajai išminčiai, kurią gali suprasti tik tie, kurie pasirengę keliauti gilyn į save.
Petro ir dvylikos apaštalų darbai
Nag Hamadžio biblioteka
[…] kuris […] tikslas [… po …] mus […] apaštalai […]. Mes išplaukėme […] kūno. Kiti nesijaudino savo širdyse. Ir savo širdyse mes buvome vieningi. Mes sutarėme įvykdyti tarnystę, kuriai Viešpats mus paskyrė. Ir mes sudarėme sandorą vienas su kitu.
Mes nuėjome prie jūros tinkamu momentu, kuris atėjo mums nuo Viešpaties. Mes radome laivą, prisišvartavusį prie kranto, pasiruošusį išplaukti, ir mes kalbėjomės su laivo jūreiviais apie mūsų įlipimą kartu su jais. Jie parodė didelį geranoriškumą mums, kaip buvo nurodyta Viešpaties. Ir po to, kai įlipome, mes plaukėme dieną ir naktį. Po to pakilo vėjas už laivo ir atnešė mus į mažą miestą jūros viduryje.
Ir aš, Petras, paklausiau šio miesto vardo gyventojų, kurie stovėjo prieplaukoje. Vienas vyras iš jų atsakė, tardamas: „Šio miesto vardas yra Buveinė, tai yra, Pagrindas […] ištvermė.“ Ir jų vadovas, laikantis palmės šaką prieplaukos krašte. Ir po to, kai išlipome į krantą su bagažu, aš nuėjau į miestą ieškoti patarimo dėl nakvynės.
Išėjo vyras, dėvintis audeklą, apjuostą aplink juosmenį, ir jį juosė auksinis diržas. Taip pat skepeta buvo užrišta ant jo krūtinės, besitęsianti per pečius ir dengianti jo galvą bei rankas.
Aš stebeilijausi į vyrą, nes jis buvo gražus savo forma ir stotu. Buvo keturios jo kūno dalys, kurias mačiau: jo pėdų padai ir dalis krūtinės, ir delnai, ir jo veidas. Šiuos dalykus aš galėjau matyti. Knygos viršelis, panašus į (tą, kuriuos turi) mano knygos, buvo jo kairėje rankoje. Styrax medžio lazda buvo jo dešinėje rankoje. Jo balsas skambėjo, kai jis lėtai kalbėjo, šaukdamas mieste: „Perlai! Perlai!“
Aš, iš tiesų, maniau, kad jis yra to miesto vyras. Aš tariau jam: „Mano broli ir mano drauge!“ Jis atsakė man, tardamas: „Teisingai pasakei: ‘Mano broli ir mano drauge.’ Ko gi ieškai iš manęs?“ Aš tariau jam: „Aš klausiu tavęs apie nakvynę man ir taip pat broliams, nes mes čia esame svetimšaliai.“ Jis tarė man: „Dėl šios priežasties aš pats ką tik pasakiau: ‘Mano broli ir mano drauge’, nes aš taip pat esu svetimšalis kaip ir jūs.“
Ir pasakęs šiuos dalykus, jis šaukė: „Perlai! Perlai!“ Turtingieji to miesto vyrai išgirdo jo balsą. Jie išėjo iš savo paslėptų sandėlių. Ir kai kurie žiūrėjo iš savo namų sandėlių. Kiti žiūrėjo pro savo viršutinius langus. Ir jie nematė (kad galėtų gauti) nieko iš jo, nes nebuvo jokio maišo ant jo nugaros, nei ryšulio jo audeklo ir skepetos viduje. Ir dėl savo paniekos jie net nepripažino jo. Jis, savo ruožtu, neapreiškė savęs jiems. Jie sugrįžo į savo sandėlius, sakydami: „Šis vyras tyčiojasi iš mūsų.“
Ir to miesto vargšai išgirdo jo balsą, ir jie atėjo pas vyrą, kuris parduoda šį perlą. Jie tarė: „Prašau, pasivargink parodyti mums perlą, kad galėtume tada pamatyti jį savo (pačių) akimis. Nes mes esame vargšai. Ir mes neturime šios […] kainos sumokėti už jį. Bet parodyk mums, kad galėtume pasakyti savo draugams, jog matėme perlą savo (pačių) akimis.“ Jis atsakė, tardamas jiems: „Jei įmanoma, ateikite į mano miestą, kad galėčiau ne tik parodyti jį prieš jūsų (pačių) akis, bet duoti jį jums veltui.“
Ir iš tiesų jie, to miesto vargšai, išgirdo ir sakė: „Kadangi esame elgetos, mes tikrai žinome, kad vyras neduoda perlo elgetai, bet (tai yra) duona ir pinigai, kas paprastai gaunama. Dabar gi, malonė, kurią norime gauti iš tavęs (yra), kad parodytum mums perlą prieš mūsų akis. Ir mes išdidžiai sakysime savo draugams, kad matėme perlą savo (pačių) akimis“ – nes jis nerandamas tarp vargšų, ypač tokių elgetų (kaip šie). Jis atsakė (ir) tarė jiems: „Jei įmanoma, jūs patys ateikite į mano miestą, kad galėčiau ne tik parodyti jums jį, bet duoti jį jums veltui.“ Vargšai ir elgetos džiaugėsi dėl vyro, kuris duoda veltui.
Vyrai paklausė Petro apie sunkumus. Petras atsakė ir papasakojo tuos dalykus, kuriuos buvo girdėjęs apie kelio sunkumus. Nes jie yra sunkumų aiškintojai savo tarnystėje.
Jis tarė vyrui, kuris parduoda šį perlą: „Aš noriu žinoti tavo vardą ir kelio į tavo miestą sunkumus, nes mes esame svetimšaliai ir Dievo tarnai. Būtina mums skleisti Dievo žodį kiekviename mieste harmoningai.“ Jis atsakė ir tarė: „Jei ieškai mano vardo, Litargoelis yra mano vardas, kurio interpretacija yra: šviesus, į gazelę panašus akmuo.
Ir taip pat (apie) kelią į miestą, apie kurį manęs klausei, aš tau papasakosiu. Nė vienas žmogus negali eiti tuo keliu, išskyrus tą, kuris paliko viską, ką turi, ir pasninkavo kasdien nuo etapo iki etapo. Nes daug plėšikų ir laukinių žvėrių tame kelyje. Tą, kuris nešasi duonos su savimi kelyje, juodi šunys užmuša dėl duonos. Tą, kuris nešasi brangų pasaulio drabužį su savimi, plėšikai užmuša dėl drabužio. Tą, kuris nešasi vandens su savimi, vilkai užmuša dėl vandens, nes jie buvo jo ištroškę. Tą, kuris nerimauja dėl mėsos ir žalių daržovių, liūtai suėda dėl mėsos. Jei jis išvengia liūtų, jaučiai suryja jį dėl žalių daržovių.“
Kai jis pasakė man šiuos dalykus, aš atsidusau savyje, sakydamas: „Dideli sunkumai yra kelyje! Jei tik Jėzus duotų mums galios juo eiti!“ Jis pažvelgė į mane, nes mano veidas buvo liūdnas, ir aš atsidusau. Jis tarė man: „Kodėl atsidūsti, jei tu, iš tiesų, žinai šį vardą „Jėzus“ ir tiki juo? Jis yra didelė galia jėgai suteikti. Nes aš taip pat tikiu Tėvu, kuris jį atsiuntė.“
Aš atsakiau, klausdamas jo: „Koks yra vietos, į kurią eini, tavo miesto, vardas?“ Jis tarė man: „Tai yra mano miesto vardas: ‘Devyneri Vartai’. Šlovinkime Dievą, kai prisimename, kad dešimtas yra galva.“ Po to aš nuėjau nuo jo ramybėje.
Kai ruošiausi eiti ir pakviesti savo draugus, pamačiau bangas ir dideles aukštas sienas, supančias miesto ribas. Aš stebėjausi didžiais dalykais, kuriuos mačiau. Pamačiau seną vyrą sėdintį ir paklausiau jo, ar miesto vardas tikrai buvo Buveinė. Jis […], „Buveinė […]“. Jis tarė man: „Tu kalbi teisingai, nes mes čia gyvename, nes ištveriame.“
Aš atsakiau, tardamas: „Teisingai […] žmonės pavadino jį […], nes (dėl) kiekvieno, kuris ištveria savo išbandymus, miestai yra apgyvendinami, ir brangi karalystė kyla iš jų, nes jie ištveria apostazių ir audrų sunkumų viduryje. Taip, kad tokiu būdu miestas kiekvieno, kuris ištveria savo tikėjimo jungo naštą, bus apgyvendintas, ir jis bus įtrauktas į dangaus karalystę.“
Aš paskubėjau ir nuėjau, ir pašaukiau savo draugus, kad galėtume eiti į miestą, kurį jis, Litargoelis, paskyrė mums. Tikėjimo ryšiu mes palikome viską, kaip jis buvo sakęs (padaryti). Mes išvengėme plėšikų, nes jie nerado pas mus drabužių. Mes išvengėme vilkų, nes jie nerado pas mus vandens, kurio troško. Mes išvengėme liūtų, nes jie nerado pas mus mėsos troškimo. Mes išvengėme jaučių […] jie nerado žalių daržovių.
Didelis džiaugsmas apėmė mus ir ramus nerūpestingumas, kaip mūsų Viešpaties. Mes pailsėjome priešais vartus, ir kalbėjomės vienas su kitu apie tai, kas nėra šio pasaulio blaškymasis. Veikiau mes tęsėme tikėjimo kontempliaciją.
Kai diskutavome apie plėšikus kelyje, kurių išvengėme, štai Litargoelis, pasikeitęs, išėjo pas mus. Jis turėjo gydytojo išvaizdą, nes tepalo dėžutė buvo po jo ranka, ir jaunas mokinys sekė paskui jį, nešdamas maišą, pilną vaistų. Mes jo neatpažinome.
Petras atsiliepė ir tarė jam: „Mes norime, kad padarytum mums paslaugą, nes esame svetimšaliai, ir nuvestum mus į Litargoelio namus prieš ateinant vakarui.“ Jis tarė: „Širdies tiesume aš parodysiu jums juos. Bet aš stebiuosi, kaip jūs pažinote šį gerą žmogų. Nes jis neapreiškia savęs kiekvienam žmogui, nes jis pats yra didžio karaliaus sūnus. Pailsėkite truputį, kad galėčiau nueiti ir išgydyti šį žmogų ir ateiti (atgal).“ Jis paskubėjo ir greitai atėjo (atgal).
Jis tarė Petrui: „Petrai!“ Ir Petras išsigando, nes iš kur jis žinojo, kad jo vardas Petras? Petras atsiliepė Išganytojui: „Kaip tu mane pažįsti, kad pašaukei mano vardą?“ Litargoelis atsakė: „Noriu paklausti tavęs, kas davė tau Petro vardą?“ Jis tarė jam: „Tai buvo Jėzus Kristus, gyvojo Dievo sūnus. Jis davė man šį vardą.“ Jis atsakė ir tarė: „Tai aš! Atpažink mane, Petrai.“ Jis atlaisvino drabužį, kuris jį gaubė – tą, į kurį jis pasikeitė dėl mūsų – atskleisdamas mums tiesoje, kad tai buvo jis.
Mes parpuolėme ant žemės ir pagarbinome jį. Mes sudarėme vienuolika mokinių. Jis ištiesė savo ranką ir privertė mus atsistoti. Mes kalbėjome su juo nuolankiai. Mūsų galvos buvo nuleistos nevertume, kai sakėme: „Ką tu nori, mes darysime. Bet duok mums galios daryti tai, ko nori visą laiką.“
Jis davė jiems tepalo dėžutę ir maišą, kuris buvo jauno mokinio rankoje. Jis įsakė jiems taip, sakydamas: „Eikite į miestą, iš kurio atėjote, kuris vadinamas Buveinė. Tęskite ištvermėje mokydami visus tuos, kurie įtikėjo mano vardu, nes aš ištvėriau tikėjimo sunkumuose. Aš duosiu jums jūsų atlygį. To miesto vargšams duokite, ko jiems reikia, kad gyventų, kol aš duosiu jiems tai, kas geriau, ką sakiau jums, kad duosiu jums veltui.“
Petras atsakė ir tarė jam: „Viešpatie, tu išmokei mus palikti pasaulį ir viską jame. Mes atsižadėjome jų dėl tavęs. Dėl ko nerimaujame (dabar), yra maistas vienai dienai. Kur mes galėsime rasti reikmenų, kuriuos prašai mūsų parūpinti vargšams?“
Viešpats atsakė ir tarė: „O Petrai, buvo būtina, kad suprastum palyginimą, kurį tau pasakiau! Argi nesupranti, kad mano vardas, kurio tu mokai, pranoksta visus turtus, ir Dievo išmintis pranoksta auksą, ir sidabrą, ir brangakmenį(-ius)?“
Jis davė jiems vaistų maišą ir tarė: „Gydykite visus miesto ligonius, kurie tiki mano vardu.“ Petras bijojo atsakyti jam antrą kartą. Jis davė ženklą tam, kuris buvo šalia jo, kuris buvo Jonas: „Tu kalbėk šį kartą.“ Jonas atsakė ir tarė: „Viešpatie, prieš tave mes bijome sakyti daug žodžių. Bet tai tu prašai mūsų praktikuoti šį įgūdį. Mes nebuvome mokyti būti gydytojais. Kaipgi tada žinosime, kaip gydyti kūnus, kaip tu mums sakei?“
Jis atsakė jiems: „Teisingai kalbėjai, Jonai, nes aš žinau, kad šio pasaulio gydytojai gydo tai, kas priklauso pasauliui. Tačiau sielų gydytojai gydo širdį. Gydykite kūnus pirmiausia, todėl, kad per tikras gydymo galias jų kūnams, be pasaulio vaistų, jie galėtų patikėti jumis, kad turite galią gydyti ir širdies ligas.
Tačiau miesto turtingieji vyrai, tie, kurie nematė reikalo net pripažinti manęs, bet kurie mėgavosi savo turtu ir puikybe – su tokiais kaip šie, todėl, nepietaukite jų namuose ir nebūkite su jais draugais, kad jų šališkumas nepaveiktų jūsų. Nes daugelis bažnyčiose parodė šališkumą turtingiesiems, nes jie taip pat yra nuodėmingi, ir jie suteikia progą kitiems nusidėti. Bet teiskite juos su tiesumu, kad jūsų tarnystė būtų pašlovinta, ir kad mano vardas taip pat būtų pašlovintas bažnyčiose.“ Mokiniai atsakė ir tarė: „Taip, iš tiesų tai yra tai, ką dera daryti.“
Jie parpuolė ant žemės ir pagarbino jį. Jis privertė juos atsistoti ir pasitraukė nuo jų ramybėje. Amen.