„Antroji Jokūbo apokalipsė“ (Second Apocalypse of James) yra vienas iš literatūriškai gyviausių Nag Hamadžio bibliotekos tekstų, priklausantis V kodeksui (NHC V,4). Skirtingai nei Pirmoji Jokūbo apokalipsė, kuri pateikiama kaip Jėzaus ir Jokūbo dialogas, ši apokalipsė yra pasakojimas iš šalies, perteiktas per veikėją vardu Mareimas. Tai suteikia tekstui unikalų, beveik istorinio liudijimo pobūdį.
Traktatas pasakoja apie Jokūbo Teisiojo kankinystę — vieną iš svarbiausių figūrų ankstyvojoje krikščionybėje ir gnostinėje tradicijoje. Mareimas, tarsi slaptas mokinys ar artimas stebėtojas, aprašo įvykius, lydėjusius Jokūbo suėmimą, tardymą ir mirtį. Šis pasakojimas nėra paprastas istorinis reportažas: jame gausu mistinių elementų, dvasinių vizijų ir simbolinių scenų, kurios atskleidžia Jokūbo vidinę didybę ir jo ypatingą ryšį su Jėzumi.
Vienas iš svarbiausių teksto motyvų — Jokūbo drąsa ir dvasinė ramybė. Net ir susidūręs su valdžios priešiškumu, jis išlieka tvirtas, nes žino, kad jo tikroji tapatybė yra dvasinė, o kūno mirtis nėra pralaimėjimas. Mareimas pabrėžia, kad Jokūbas turi slaptą žinojimą (gnosis), kurį jam perdavė Jėzus, ir būtent ši vidinė šviesa leidžia jam nebijoti kančios.
Tekste taip pat išryškėja archontų ir žemiškos valdžios tema. Jokūbo persekiotojai vaizduojami kaip akli ir nežinantys tikrosios tikrovės, o jų smurtas — kaip tamsos jėgų pasireiškimas. Tačiau Jokūbas juos pranoksta savo dvasine įžvalga ir gebėjimu matyti anapus materialaus pasaulio. Jo kankinystė čia nėra tragedija, bet perėjimas į šviesos pasaulį, kurį jis priima sąmoningai ir be baimės.
Mareimo pasakojimas suteikia tekstui ypatingą emocinį toną. Jis ne tik aprašo įvykius, bet ir atskleidžia savo paties vidinę kelionę — nuo baimės ir sumišimo iki supratimo, kad Jokūbo mirtis yra dvasinis triumfas. Tai sukuria dvigubą perspektyvą: skaitytojas mato tiek išorinį įvykį, tiek vidinį jo dvasinį matmenį.
„Antroji Jokūbo apokalipsė“ yra svarbi tuo, kad ji parodo, kaip gnostikai suvokė kankinystę: ne kaip prievartinę netektį, bet kaip sielos išsilaisvinimą iš archontų valdžios. Jokūbas čia tampa ne tik Jėzaus broliu, bet ir dvasinės ištvermės pavyzdžiu, kuris savo gyvenimu ir mirtimi liudija aukštesnę tikrovę.
Šis tekstas papildo Pirmąją Jokūbo apokalipsę, sudarydamas dviejų dalių ciklą: pirmojoje Jėzus paruošia Jokūbą jo likimui, o antrojoje matome, kaip šis likimas išsipildo. Tai vienas iš ryškiausių Nag Hamadžio pavyzdžių, kaip gnostinė literatūra jungia apreiškimą, istoriją ir dvasinę simboliką į vieną visumą.
Antroji Jokūbo apokalipsė
Nag Hamadžio biblioteka
Tai yra diskursas, kurį Jokūbas Teisusis pasakė Jeruzalėje, kurį Mariemas, vienas iš kunigų, užrašė. Jis papasakojo jį Teudai, Teisiojo tėvui, kadangi jis buvo jo giminaitis. Jis tarė: „Skubėk! Ateik su Marija, savo žmona, ir savo giminaičiais […] todėl […] šio […] jam, jis supras. Nes štai, daugybė yra sunerimę dėl jo […], ir jie labai pyksta ant jo. […] ir jie meldžiasi […]. Nes jis dažnai sakydavo šiuos žodžius ir kitus taip pat.“
„Jis sakydavo šiuos žodžius, kol minia žmonių sėdėjo. Bet (šiuo atveju) jis įėjo ir <ne>atsisėdo vietoje, kaip buvo jo paprotys. Veikiau jis atsisėdo virš penkto laiptų pakopos, kuri yra (labai) gerbiama, kol visi mūsų žmonės […] žodžius […].“
„[…]. Aš esu tas, kuris gavo apreiškimą iš Negendamumo Pleromos. (Aš esu) tas, kuris buvo pirmasis pašauktas to, kuris yra didis, ir kuris pakluso Viešpačiui – tas, kuris perėjo per pasaulius […], tas, kuris […], tas, kuris nusirengė ir vaikščiojo nuogas, tas, kuris buvo rastas gendančioje (būsenoje), nors jam buvo skirta būti pakeltam į negendamumą. – Šis Viešpats, kuris yra čia, atėjo kaip sūnus, kuris mato, ir kaip brolis jis buvo ieškomas. Jis ateis pas […] sukūrė jį, nes […] ir jis vienija […] padaryti jį laisvą […] […] tas, kuris atėjo pas […].“
„Dabar vėl aš esu turtingas pažinimu ir turiu unikalų supratimą, kuris buvo sukurtas tik iš aukštybių, ir […] kyla iš […]. Aš esu […] kurį aš pažinau. Tai, kas buvo man apreikšta, buvo paslėpta nuo visų ir bus (tik) apreikšta per jį. Šie du, kurie mato, aš <…> (ir) jie jau paskelbė per šiuos žodžius: „Jis bus teisiamas su neteisiuosiais“. Tas, kuris gyveno be piktžodžiavimo, mirė per piktžodžiavimą. Tas, kuris buvo išmestas, jie […].“
„[…] kūnas ir per pažinimą aš išeisiu iš kūno. Aš tikrai mirštu, bet gyvenime aš būsiu rastas. Aš įėjau, kad jie teistų […] Aš išeisiu […] teisėjas […] Aš nekaltinu tarnų jo […]. Aš skubu padaryti juos laisvus ir noriu paimti juos virš to, kuris nori valdyti juos. Jei jiems padedama, aš esu brolis paslaptyje, kuris meldėsi Tėvui, kol jis […] […] viešpatavimas […] negendamumas […] pirmas […].“
„Aš esu pirmasis sūnus, kuris buvo pagimdytas. –
Jis sunaikins jų visų viešpatavimą. –
Aš esu mylimasis.
Aš esu teisusis.
Aš esu Tėvo sūnus.
Aš kalbu taip, kaip girdėjau.
Aš įsakau taip, kaip gavau įsakymą.
Aš rodau jums taip, kaip radau.
Štai, aš kalbu, kad galėčiau išeiti. Kreipkite dėmesį į mane, kad galėtumėte mane pamatyti!“
„Jei aš atsiradau, kas tada aš esu? Nes aš <ne>atėjau toks, koks esu, nei būčiau pasirodęs toks, koks esu. Nes aš egzistavau trumpą laiką […].“
„Kartą, kai sėdėjau mąstydamas, jis atidarė duris. Tas, kurio jūs nekentėte ir kurį persekiojote, įėjo pas mane. Jis tarė man: „Sveikas, mano broli; mano broli, sveikas.“ Kai pakėliau veidą, kad pažiūrėčiau į jį, (mano) motina tarė man: „Neišsigąsk, mano sūnau, kadangi jis pasakė ‘Mano broli’ tau (vns.). Nes jūs (dgs.) buvote maitinami tuo pačiu pienu. Dėl to jis vadina mane ‘Mano motina’. Nes jis nėra svetimas mums. Jis yra tavo įbrolis […].“
„[…] šie žodžiai […] didis […] Aš rasiu juos, ir jie išeis. Tačiau aš esu svetimasis, ir jie neturi pažinimo apie mane savo mintyse, nes jie pažįsta mane šioje vietoje. Bet derėjo, kad kiti sužinotų per tave.
„<Tu esi> tas, kuriam sakau: Klausyk ir suprask – nes daugybė, kai jie išgirs, bus lėto proto. Bet tu, suprask, kaip aš galėsiu tau pasakyti. Tavo tėvas nėra mano tėvas. Bet mano tėvas tapo tėvu tau.
„Ši mergelė, apie kurią girdi – tai kaip […] mergelė […] būtent, mergelė. […], kaip […] man […] žinoti […] ne kaip […] kurį aš […]. Nes šis (vyr. g.) […] jam, ir tai taip pat naudinga tau. Tavo tėvas, kurį laikai turtingu, leis, kad paveldėtum visus šiuos dalykus, kuriuos matai.
„Aš skelbiu tau, kad pasakyčiau tau šiuos (žodžius), kuriuos kalbėsiu. Todėl, kai išgirsi, atverk savo ausis ir suprask, ir gyvenk (pagal tai)! Tai dėl tavęs jie praeina, aktyvuoti to, kuris yra šlovingas. Ir jei jie nori sukelti neramumus ir (užgrobti) nuosavybę […] jis pradėjo […] ne, nei tie, kurie ateina, kurie buvo išsiųsti jo, kad sukurtų šią dabartinę kūriniją. Po šių dalykų, kai jis bus sugėdintas, jis bus sutrikdytas, kad jo triūsas, kuris yra toli nuo eonų, yra niekas. Ir jo paveldas, kuriuo jis gyrėsi esant dideliu, pasirodys mažas. Ir jo dovanos nėra palaiminimai. Jo pažadai yra piktos schemos. Nes tu nesi jo atjautos (įrankis), bet per tave jis daro smurtą. Jis nori daryti mums neteisybę, ir vykdys viešpatavimą jam skirtą laiką.
„Bet suprask ir pažink Tėvą, kuris turi atjautą. Jam nebuvo duotas paveldas, kuris būtų neribotas, nei jis turi (ribotą) dienų skaičių, bet jis yra kaip amžina diena […] tai yra […] suvokti […]. Ir jis panaudojo […]. Nes iš tiesų jis nėra vienas (atėjęs) iš jų, (ir) dėl to jis yra niekinamas. Dėl to jis giriasi, kad nebūtų papeiktas. Nes dėl to jis yra pranašesnis už tuos, kurie yra žemiau, tuos, kurie žiūrėjo į tave iš aukšto. Po to, kai jis įkalino tuos iš Tėvo, jis pagrobė juos ir suformavo juos, kad būtų panašūs į jį. Ir būtent su juo jie egzistuoja.
„Aš mačiau iš aukštybės tuos dalykus, kurie nutiko, ir paaiškinau, kaip jie nutiko. Jie buvo aplankyti, kol buvo kitoje formoje, ir, kol aš stebėjau, jie pažino <mane> tokį, koks esu, per tuos, kuriuos aš pažįstu.
„Dabar prieš tiems dalykams įvykstant jie padarys […]. Aš žinau, kaip jie bandė nusileisti į šią vietą, kad jis galėtų priartėti […] mažus vaikus, bet aš noriu apreikšti per tave ir galios dvasią, kad jis galėtų apreikšti tiems, kurie yra tavo. Ir tie, kurie nori įeiti ir kurie ieško eiti keliu, kuris yra priešais duris, atidaryk geras duris per tave. Ir jie seka paskui tave; jie įeina, ir tu palydi juos į vidų, ir duodi atlygį kiekvienam, kuris tam pasiruošęs.
„Nes tu nesi svetimųjų atpirkėjas ar pagalbininkas.
Tu esi apšvietėjas ir atpirkėjas tų, kurie yra mano,
ir dabar tų, kurie yra tavo.
Tu apreikši (jiems); tu atneši gėrį tarp jų visų.
Tavimi jie žavėsis dėl kiekvieno galingo (darbo).
Tu esi tas, kurį dangūs laimina.
Tavęs jis pavydės, tas, kuris pasivadino tavo Viešpačiu.
Aš esu […] tų, kurie mokomi šių dalykų su tavimi.
Dėl tavęs jiems bus pasakyti šie dalykai, ir jie ateis į atilsį.
Dėl tavęs jie viešpataus ir taps karaliais.
Dėl tavęs jie pasigailės to, kurio pasigaili.
Nes lygiai kaip tu pirmasis apsirengei,
tu taip pat esi pirmasis, kuris nusirengs,
ir tapsi toks, koks buvai prieš apsirengdamas.“
„Ir jis pabučiavo mano burną. Jis paėmė mane, sakydamas: „Mano mylimasis! Štai, aš apreikšiu tau tuos dalykus, kurių (nei) dangūs, nei jų archontai nežinojo. Štai, aš apreikšiu tau tuos dalykus, kurių jis nežinojo, tas, kuris gyrėsi: „[…] nėra kito be manęs. Argi aš negyvas? Kadangi aš esu tėvas, argi neturiu galios viskam?“ Štai, aš apreikšiu tau viską, mano mylimasis. Suprask ir pažink juos, kad galėtum išeiti lygiai taip, koks aš esu. Štai, aš apreikšiu tau tą, kuris yra paslėptas. Bet dabar, ištiesk savo ranką. Dabar, paimk mane.“
„Ir tada aš ištiesiau savo rankas ir neradau jo tokio, kokį maniau (jį būsiant). Bet vėliau išgirdau jį sakant: „Suprask ir paimk mane.“ Tada aš supratau, ir aš išsigandau. Ir aš buvau nepaprastai džiaugsmingas.
„Todėl sakau jums, teisėjai, jūs buvote nuteisti. Ir jūs nepasigailėjote, bet buvote pasigailėti. Būkite blaivūs ir […] jūs nežinojote.
„Jis buvo tas, kurio tas, kuris sukūrė dangų ir žemę
ir gyveno joje, nematė.
Jis buvo šis, kuris yra gyvenimas.
Jis buvo šviesa.
Jis buvo tas, kuris taps.
Ir vėl jis suteiks pabaigą tam, kas prasidėjo,
ir pradžią tam, kas turi baigtis.
Jis buvo Šventoji Dvasia ir Nematomasis,
kuris nenužengė ant žemės.
Jis buvo mergelė, ir tai, ko jis trokšta, nutinka jam.
Aš mačiau, kad jis buvo nuogas, ir joks drabužis jo negaubė.
Tai, ko jis nori, nutinka jam […].
„Atsisakykite šio sunkaus kelio, kuris yra (taip) kintantis, ir eikite pagal tą, kuris trokšta, kad taptumėte laisvais žmonėmis su manimi, po to, kai praeisite virš kiekvieno viešpatavimo. Nes jis neteis (jūsų) už tuos dalykus, kuriuos padarėte, bet pasigailės jūsų. Nes (tai) ne jūs juos padarėte, bet tai jūsų Viešpats (juos padarė). Jis nebuvo piktas, bet jis buvo malonus Tėvas.
„Bet jūs nuteisėte patys save, ir dėl to pasiliksite jų grandinėse. Jūs engėte patys save, ir jūs atgailausite, (bet) negausite jokios naudos. Matykite tą, kuris kalba, ir ieškokite to, kuris tyli. Pažinkite tą, kuris atėjo į šią vietą, ir supraskite tą, kuris išėjo (iš jos). Aš esu Teisusis, ir aš <ne>teisiu. Aš nesu šeimininkas, tad, bet aš esu pagalbininkas. Jis buvo išmestas prieš jam ištiesiant ranką. Aš […].
„[…] ir jis leidžia man girdėti. Ir pūskite savo trimitus, savo fleitas ir savo arfas šių namų. Viešpats paėmė jus į nelaisvę nuo Viešpaties, uždaręs jūsų ausis, kad jos negirdėtų mano žodžio garso. Tačiau jūs galėsite atkreipti dėmesį savo širdyse, ir vadinsite mane „Teisiuoju“. Todėl sakau jums: Štai, aš daviau jums jūsų namus, kuriuos sakote, kad Dievas padarė – tuos (namus), kuriuose jis pažadėjo duoti jums paveldą per juos. Šiuos (namus) aš pasmerksiu sunaikinimui ir pašaipai tų, kurie yra neišmanyme. Nes štai, tie, kurie teisia, svarsto […].“
Tą dieną visi žmonės ir minia buvo sunerimę, ir jie parodė, kad nebuvo įtikinti. Ir jis pakilo ir išėjo kalbėdamas tokiu būdu. Ir jis įėjo (vėl) tą pačią dieną ir kalbėjo keletą valandų. Ir aš buvau su kunigais ir neatskleidžiau nieko apie giminystę, nes visi jie sakė vienu balsu: „Eime, užmėtykime akmenimis Teisųjį.“ Ir jie pakilo, sakydami: „Taip, nužudykime šį žmogų, kad jis būtų paimtas iš mūsų tarpo. Nes jis mums bus nenaudingas.“
Ir jie buvo ten ir rado jį stovintį šalia šventyklos kolonų prie galingo kertinio akmens. Ir jie nusprendė numesti jį iš aukštybės, ir jie numetė jį žemyn. Ir jie […] jie […]. Jie sugriebė jį ir mušė tempdami žeme. Jie ištiesė jį ir uždėjo akmenį ant jo pilvo. Jie visi uždėjo savo kojas ant jo, sakydami: „Tu suklydai!“
Vėl jie pakėlė jį, nes jis buvo gyvas, ir privertė jį iškasti duobę. Jie privertė jį atsistoti joje. Užkasę jį iki pilvo, jie užmėtė jį akmenimis tokiu būdu.
Ir jis ištiesė rankas ir sukalbėjo šią maldą – ne tą, kurią jam įprasta sakyti:
„Mano Dieve ir mano tėve,
kuris išgelbėjai mane nuo šios mirusios vilties,
kuris padarei mane gyvą per paslaptį to, ko jis nori,
Neleisk šioms šio pasaulio dienoms prailgti man,
bet tavo šviesos dienai […] lieka
[…] išganyme.
Išlaisvink mane iš šios laikino buvimo vietos!
Neleisk tavo malonei pasilikti manyje,
bet tegul tavo malonė tampa tyra!
Išgelbėk mane nuo piktos mirties!
Išvesk mane iš kapo gyvą, nes tavo malonė –
meilė – yra gyva manyje, kad atliktų pilnatvės darbą!
Išgelbėk mane nuo nuodėmingo kūno,
nes aš pasitikėjau tavimi visa savo jėga,
nes tu esi gyvenimo gyvenimas!
Išgelbėk mane nuo žeminančio priešo!
Neatiduok manęs į rankas teisėjo, kuris griežtas nuodėmei!
Atleisk man visas mano dienų (mano gyvenimo) skolas!
Kadangi aš gyvas tavimi, tavo malonė gyva manyje.
Aš atsižadėjau visų, bet tave aš išpažinau.
Išgelbėk mane nuo piktos kančios!
Bet dabar yra laikas ir valanda.
O Šventoji Dvasia, atsiųsk man išganymą […] šviesą […]
šviesa […] galioje […].“
„Po to, kai jis pakalbėjo, jis nutilo […] žodis […] vėliau […] diskursas […].“