„Slaptasis Jokūbo laiškas“ (The Apocryphon of James), yra vienas ankstyviausių ir įdomiausių gnostinių tekstų, rastų Nag Hamadi bibliotekoje 1945 m. Originalus graikiškas tekstas neišliko, tačiau jo koptų vertimas išsaugotas Nag Hammadi Codex I rinkinyje. Kūrinys pateikiamas kaip laiškas, kuriame Jokūbas perduoda „slaptą knygą“, gautą iš Jėzaus kartu su apaštalu Petru. Šis tekstas priklauso vadinamajai slaptųjų apreiškimų literatūrai, būdingai II a. gnosticizmui.
Pagrindinė teksto ašis – prisikėlusio Jėzaus pokalbis su Jokūbu ir Petru, kuriame Jėzus perduoda mokymą, skirtą tik „tobuliesiems“. Jėzus ragina mokinius siekti „pilnatvės“, atsisakyti baimės, nebijoti kančios ir mirties, o išgelbėjimą suprasti kaip vidinį dvasinį virsmą. Tekste ryškus gnostinis dualizmas: kūnas suvokiamas kaip kliūtis, o tikroji žmogaus tapatybė – dvasinė. Jėzus čia kalba ne kaip kanoniniuose evangelijų pasakojimuose, bet kaip slaptas mokytojas, perduodantis žinias, skirtas tik išrinktiesiems.
Svarbi teksto tema – kančios ir mirties prasmė. Jėzus sako, kad niekas nebus išgelbėtas, jei nepatikės jo kryžiumi, ir ragina mokinius „tapti mirties ieškotojais“, nes tik per kančią atsiveria tikroji gyvybė. Ši mintis radikaliai skiriasi nuo ortodoksinės teologijos, tačiau atspindi gnostinį įsitikinimą, kad išgelbėjimas ateina per vidinį pažinimą (gnosis), o ne per išorinius įvykius.
Tekstas taip pat atskleidžia gnostinį požiūrį į Jėzaus mokinius. Jėzus išskiria Jokūbą ir Petrą kaip tuos, kuriems gali būti patikėta gilesnė tiesa, o kiti mokiniai lieka nuošalyje. Tai būdinga gnostinei tradicijai, kurioje egzistuoja „išrinktųjų“ grupė, turinti prieigą prie slaptų dvasinių žinių. Šiame kontekste Jokūbas vaizduojamas kaip ypatingas Jėzaus mokinys, turintis autoritetą perduoti slaptą mokymą.
„Slaptasis Jokūbo laiškas“ yra reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis, kokia įvairi ir sudėtinga buvo II a. krikščionybė. Tekstas atspindi alternatyvią Jėzaus mokymo interpretaciją, kurią ortodoksinė Bažnyčia vėliau atmetė kaip eretišką. Vis dėlto jis leidžia geriau suprasti gnosticizmo raidą, ankstyvųjų bendruomenių vidinius ginčus ir skirtingus būdus, kuriais buvo aiškinama Jėzaus žinia.
Slaptasis Jokūbo laiškas
Nag Hamadžio biblioteka
Jokūbas rašo […]: Ramybė tau iš Ramybės, meilė iš Meilės, malonė iš Malonės, tikėjimas iš Tikėjimo, gyvenimas iš Šventojo Gyvenimo!
Kadangi prašei, kad atsiųsčiau tau slaptą knygą, kurią Viešpats apreiškė man ir Petrui, aš negalėjau tavęs atstumti ar tau prieštarauti (?); bet parašiau ją hebrajų rašmenimis ir nusiunčiau tau, ir tik tau vienam. Tačiau, kadangi esi šventųjų išganymo tarnas, nuoširdžiai stenkis ir pasirūpink neatkartoti šio teksto daugeliui – to, ko Išganytojas nenorėjo pasakyti mums visiems, savo dvylikai mokinių. Bet palaiminti bus tie, kurie bus išgelbėti per šio mokymo tikėjimą.
Prieš dešimt mėnesių aš taip pat nusiunčiau tau kitą slaptą knygą, kurią Išganytojas buvo man apreiškęs. Vis dėlto, esant šioms aplinkybėms, aną laikyk apreikšta man, Jokūbui, o šią… [neišverčiami fragmentai]
…dvylika mokinių sėdėjo visi kartu ir prisiminė, ką Išganytojas buvo sakęs kiekvienam iš jų, tiek slapta, tiek viešai, ir užrašinėjo tai į knygas. O aš rašiau tai, kas buvo mano knygoje – štai, Išganytojas pasirodė, prieš tai pasitraukęs nuo mūsų, kai mes žiūrėjome jam įkandin. Ir praėjus penkiems šimtams penkiasdešimčiai dienų po jo prisikėlimo iš numirusių, mes jam tarėme: „Ar tu išvykai ir palikai mus?“ Bet Jėzus atsakė: „Ne, bet aš einu į vietą, iš kurios atėjau. Jei norite eiti su manimi, eikite!“
Jie visi atsakė ir tarė: „Jei liepi mums, mes einame.“
Jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, niekas niekada neįeis į dangaus karalystę mano paliepimu, bet (tik) todėl, kad patys esate pilni. Palikite Jokūbą ir Petrą man, kad galėčiau juos pripildyti.“ Ir pasišaukęs šiuos du, jis pasivedėjo juos į šalį, o kitiems liepė užsiimti tuo, ką darė.
Išganytojas tarė: „Jūs gavote gailestingumą…
(trūksta 7 eilučių)
…Argi tuomet nenorite būti pripildyti? Jūsų širdis yra girta; argi tuomet nenorite būti blaivūs? Todėl gėdykitės! Nuo šiol, budėdami ar miegodami, atsiminkite, kad matėte Žmogaus Sūnų, asmeniškai kalbėjote su juo ir asmeniškai jo klausėtės. Vargas tiems, kurie matė Žmogaus Sūnų; palaiminti bus tie, kurie nematė žmogaus, ir tie, kurie nebendravo su juo, ir tie, kurie nekalbėjo su juo, ir tie, kurie nieko iš jo negirdėjo; jūsų yra gyvenimas! Žinokite tad, kad jis išgydė jus, kai sirgote, kad galėtumėte viešpatauti. Vargas tiems, kurie rado palengvėjimą nuo savo ligos, nes jie vėl susirgs. Palaiminti tie, kurie nebuvo ligoti ir pažino palengvėjimą dar nesusirgę; jūsų yra Dievo karalystė. Todėl sakau jums: „Tapkite pilni ir nepalikite savyje tuščios vietos, nes tas, kuris ateina, gali iš jūsų pasityčioti.“
Tuomet Petras atsakė: „Štai, tris kartus sakei mums: „Tapkite pilni“, bet mes esame pilni.“
Išganytojas atsakė ir tarė: „Dėl šios priežasties sakiau jums: „Tapkite pilni“, – kad nestokotumėte. Tačiau tie, kurie stokoja, nebus išgelbėti. Nes gera yra būti pilnam ir bloga stokoti. Vadinasi, lygiai kaip gera jums stokoti ir, priešingai, bloga būti pilniems, taip tas, kuris yra pilnas, stokoja, o tas, kuris stokoja, netampa pilnas taip, kaip tas, kuris stokodamas tampa pilnas, ir tas, kuris buvo pripildytas, savo ruožtu pasiekia reikiamą tobulumą. Todėl turite stokoti, kol įmanoma jus pripildyti, ir būti pilni, kol įmanoma jums stokoti, kad galėtumėte patys save dar labiau pripildyti. Taigi, tapkite pilni Dvasios, bet stokokite proto, nes protas <priklauso> sielai; savo ruožtu jis yra (iš) sielos (prigimties).“
Bet aš atsakiau ir tariau jam: „Viešpatie, mes galime tau paklusti, jei nori, nes palikome savo tėvus ir motinas, ir savo kaimus, ir sekėme paskui tave. Tad suteik mums malonę nebūti gundomiems velnio, piktojo.“
Viešpats atsakė ir tarė: „Koks jūsų nuopelnas, jei vykdote Tėvo valią ir tai nėra duota jums iš jo kaip dovana, kol esate gundomi Šėtono? Bet jei esate spaudžiami Šėtono ir persekiojami, ir vykdote jo (t. y. Tėvo) valią, sakau, kad jis mylės jus, padarys jus lygius man ir laikys jus tapusiais mylimaisiais per jo apvaizdą jūsų pačių pasirinkimu. Tad argi nenustosite mylėti kūno ir bijoti kančių? Arba argi nežinote, kad dar turite būti užgauliojami ir neteisingai apkaltinti, ir dar turite būti uždaryti į kalėjimą, ir neteisėtai pasmerkti, ir nukryžiuoti <be> priežasties, ir palaidoti kaip aš pats, per piktąjį? Ar drįstate tausoti kūną, jūs, kuriems Dvasia yra apsauginė siena? Jei pamąstysite, kiek ilgai pasaulis egzistavo <prieš> jus ir kiek ilgai egzistuos po jūsų, suprasite, kad jūsų gyvenimas yra viena vienintelė diena, o jūsų kančios – viena vienintelė valanda. Nes gėris neįeis į pasaulį. Todėl niekinkite mirtį ir rūpinkitės gyvenimu! Prisiminkite mano kryžių ir mano mirtį, ir gyvensite!“
Bet aš atsakiau ir tariau jam: „Viešpatie, neminėk mums kryžiaus ir mirties, nes jie toli nuo tavęs.“
Viešpats atsakė ir tarė: „Iš tiesų sakau jums, niekas nebus išgelbėtas, jei netikės mano kryžiumi. Bet tų, kurie įtikėjo mano kryžių, yra Dievo karalystė. Todėl tapkite mirties ieškotojais, kaip mirusieji, kurie ieško gyvenimo; nes tai, ko jie ieško, jiems yra atskleidžiama. Ir kas gi gali juos varginti? O dėl jūsų – kai ištirsite mirtį, ji išmokys jus išrinkimo. Iš tiesų sakau jums, nė vienas iš tų, kurie bijo mirties, nebus išgelbėtas; nes karalystė priklauso tiems, kurie patys save atiduoda mirti. Tapkite geresni už mane; padarykite save panašius į Šventosios Dvasios sūnų!“
Tuomet aš paklausiau jo: „Viešpatie, kaip mes galėsime pranašauti tiems, kurie prašo mūsų jiems pranašauti? Nes yra daug tokių, kurie mūsų klausia ir tikisi išgirsti iš mūsų ištarmę.“
Viešpats atsakė ir tarė: „Argi nežinote, kad pranašystės galva buvo nukirsta kartu su Jonu?“
Bet aš tariau: „Viešpatie, argi įmanoma pašalinti pranašystės galvą?“
Viešpats tarė man: „Kai sužinosite, ką reiškia „galva“, ir kad pranašystė kyla iš galvos, (tada) suprasite prasmę žodžių: „Jos galva buvo pašalinta“. Iš pradžių aš kalbėjau jums palyginimais, ir jūs nesupratote; dabar kalbu jums atvirai, ir jūs (vis tiek) nesuvokiate. Visgi tai jūs buvote man kaip palyginimas palyginimuose ir kaip tai, kas atvira (žodžiuose), kurie yra atviri.
Skubėkite būti išgelbėti neraginami! Verčiau būkite uolūs savo noru ir, jei įmanoma, atvykite net anksčiau už mane; nes taip Tėvas jus mylės.“
„Imkite nekęsti veidmainystės ir piktų minčių; nes būtent mintis pagimdo veidmainystę, o veidmainystė yra toli nuo tiesos.“
„Neleiskite dangaus karalystei nuvysti; nes ji panaši į palmės ūglį, kurio vaisiai nukrito aplink jį. Jie (t. y. nukritę vaisiai) išleido lapus, ir kai sudygo, jie išdžiovino savo įsčias. Taip yra ir su vaisiumi, kuris išaugo iš šios vienos šaknies; kai jis buvo nuskintas (?), vaisių užderėjo daugelis (?). Ji (šaknis) tikrai buvo gera, (ir) jei būtų įmanoma jums dabar išauginti naujus augalus, <jūs> juos atrastumėte.“
„Kadangi aš jau buvau pašlovintas tokiu būdu, kodėl sulaikote mane mano troškime išeiti? Nes po vargo jūs privertėte mane pasilikti su jumis dar aštuoniolika dienų dėl palyginimų. Kai kuriems pakako <išklausyti> mokymą ir suprasti „Piemenis“, „Sėklą“, „Statybą“, „Mergelių žibintus“, „Darbininkų užmokestį“, „Didrachmas“ ir „Moterį“.“
„Tapkite uolūs dėl žodžio! Nes, kalbant apie žodį, pirmoji jo dalis yra tikėjimas; antroji – meilė; trečioji – darbai; nes iš šių kyla gyvenimas. Žodis yra panašus į kviečio grūdą; kai kas nors jį pasėjo, jis tikėjo juo; ir kai jis sudygo, jis mylėjo jį, nes pamatė daug grūdų vietoj vieno. Ir kai jis padirbėjo, jis buvo išgelbėtas, nes paruošė jį maistui, (ir) vėl paliko (šiek tiek) sėjai. Taip ir jūs patys galite priimti dangaus karalystę; jei nepriimsite jos per pažinimą, negalėsite jos rasti.“
„Todėl sakau jums, būkite blaivūs; neapsigaukite! Ir daug kartų sakiau jums visiems kartu, ir taip pat tau vienam, Jokūbai, esu sakęs: „Būkite išgelbėti!“ Ir aš įsakiau jums sekti manimi, ir išmokiau jus, ką sakyti prieš archontus (valdovus). Stebėkite, kad aš nužengiau, kalbėjau, patyriau vargus ir nunešiau savo vainiką, išgelbėjęs jus. Nes aš nužengiau gyventi su jumis, kad jūs savo ruožtu galėtumėte gyventi su manimi. Ir, radęs jūsų namus be lubų, apsigyvenau namuose, kurie galėjo mane priimti mano nužengimo metu.“
„Todėl pasitikėkite manimi, mano broliai; supraskite, kas yra didžioji šviesa. Tėvui manęs nereikia – nes tėvui nereikia sūnaus, bet sūnui reikia tėvo – nors aš einu pas jį. Nes Sūnaus Tėvui nereikia jūsų.“
„Klausykitės žodžio, supraskite pažinimą, mylėkite gyvenimą, ir niekas jūsų nepersekios, ir niekas jūsų nespaus, išskyrus jus pačius.“
„O jūs, nelaimėliai; o jūs, vargšai; o jūs, tiesos apsimetėliai; o jūs, pažinimo klastotojai; o jūs, nusidėjėliai Dvasiai: ar vis dar galite klausytis, kai jums derėjo kalbėti nuo pat pradžių? Ar vis dar galite miegoti, kai jums derėjo budėti nuo pat pradžių, kad dangaus karalystė galėtų jus priimti? Iš tiesų sakau jums, jei būčiau buvęs siųstas pas tuos, kurie manęs klausosi, ir būčiau su jais kalbėjęs, niekada nebūčiau nužengęs į žemę. Tad gėdykitės dėl šių dalykų.“
„Štai, aš pasitrauksiu nuo jūsų ir išeisiu, ir nebenoriu ilgiau pasilikti su jumis, lygiai kaip jūs patys to nenorėjote. Tad dabar sekite manimi greitai. Todėl sakau jums: „Dėl jūsų aš nužengiau.“ Jūs esate mylimieji; jūs esate tie, kurie bus gyvenimo priežastis daugeliui. Šaukitės Tėvo, dažnai melskite Dievą, ir jis jums duos. Palaimintas tas, kuris matė jus su Juo, kai Jis buvo skelbiamas tarp angelų ir šlovinamas tarp šventųjų; jūsų yra gyvenimas. Džiūgaukite ir būkite linksmi kaip Dievo sūnūs. Laikykitės jo valios, kad būtumėte išgelbėti; priimkite mano papeikimą ir išgelbėkite save. Aš užtariu jus prieš Tėvą, ir jis jums daug atleis.“
Ir kai išgirdome šiuos žodžius, tapome linksmi, nes buvome nuliūdę dėl žodžių, kuriuos minėjome anksčiau. Bet pamatęs mus džiūgaujančius, jis tarė: „Vargas jums, kurie neturite užtarėjo! Vargas jums, kurie stokojate malonės! Palaiminti bus tie, kurie prabilo ir įgijo malonę sau. Palyginkite save su svetimšaliais; kokie jie yra jūsų miesto akyse? Kodėl esate sutrikę, kai patys savo noru atmetate save ir atsiskiriate nuo savo miesto? Kodėl savo noru paliekate savo buveinę, paruošdami ją tiems, kurie nori joje gyventi? O jūs, atstumtieji ir bėgliai, vargas jums, nes būsite sugauti! O gal manote, kad Tėvas yra žmonijos mylėtojas, arba kad jis palenkiamas be maldų, arba kad jis suteikia atleidimą vienam dėl kito, arba kad jis pakenčia tą, kuris prašo? – Nes jis žino troškimą, ir taip pat tai, ko reikia kūnui! – (Arba manote), kad ne jis (kūnas) trokšta sielos? Nes be sielos kūnas nenusideda, lygiai kaip siela nėra išgelbėjama be dvasios. Bet jei siela išgelbėjama (kai ji yra) be blogio, ir dvasia taip pat išgelbėjama, tada kūnas tampa laisvas nuo nuodėmės. Nes būtent dvasia pakelia sielą, bet kūnas ją žudo; tai yra, ji (siela) pati save žudo. Iš tiesų sakau jums, jis jokiu būdu neatleis sielai nuodėmės, nei kūnui kaltės; nes nė vienas iš tų, kurie dėvėjo kūną, nebus išgelbėtas. Ar manote, kad daugelis rado dangaus karalystę? Palaimintas tas, kuris pamatė save kaip ketvirtąjį danguje!“
Kai išgirdome šiuos žodžius, buvome prislėgti. Bet pamatęs, kad esame prislėgti, jis tarė: „Dėl šios priežasties sakau jums tai – kad pažintumėte save. Nes dangaus karalystė yra panaši į javų varpą, sudygusią lauke. Ir kai ji sunoko, ji išbarstė savo vaisius ir vėl pripildė lauką varpų kitiems metams. Jūs taip pat skubėkite nusipjauti gyvenimo varpą sau, kad būtumėte pripildyti karalystės!“
„Ir kol esu su jumis, klausykite manęs ir pakluskite man; bet kai pasitrauksiu nuo jūsų, atsiminkite mane. Ir atsiminkite mane, nes kai buvau su jumis, jūs manęs nepažinote. Palaiminti bus tie, kurie mane pažino; vargas tiems, kurie girdėjo ir netikėjo! Palaiminti bus tie, kurie nematė, bet įtikėjo!“
„Ir dar kartą raginu jus, nes aš apsireiškiau jums statantis namą, kuris jums labai vertingas, kai randate pastogę po juo, lygiai kaip jis galės stovėti šalia jūsų kaimynų namo, kai šiam grės griūtis. Iš tiesų sakau jums, vargas tiems, dėl kurių aš buvau atsiųstas žemyn į šią vietą; palaiminti bus tie, kurie pakyla pas Tėvą! Dar kartą peikiu jus, jūs, kurie esate; tapkite panašūs į tuos, kurių nėra, kad galėtumėte būti su tais, kurių nėra.“
„Nepaverskite dangaus karalystės dykuma savyje. Nesididžiuokite dėl šviesos, kuri apšviečia, bet būkite patys sau tokie, koks aš esu jums. Dėl jūsų aš pastačiau save po prakeiksmu, kad jūs būtumėte išgelbėti.“
Bet Petras atsakė į šiuos žodžius ir tarė: „Kartais tu ragini mus į dangaus karalystę, o paskui vėl grąžini mus atgal, Viešpatie; kartais įtiki ir trauki mus prie tikėjimo ir žadi mums gyvenimą, o paskui vėl išmeti mus iš dangaus karalystės.“
Bet Viešpats atsakė ir tarė mums: „Aš daug kartų daviau jums tikėjimą; be to, aš apsireiškiau tau, Jokūbai, ir jūs (visi) manęs nepažinote. Dabar vėl matau jus dažnai džiūgaujančius; ir kai esate pakylėti gyvenimo pažado, ar vis dar liūdite ir sielvartaujate, kai esate mokomi apie karalystę? Bet jūs per tikėjimą ir pažinimą gavote gyvenimą. Todėl niekinkite atstūmimą, kai jį girdite, bet kai girdite pažadą, džiaukitės labiau. Iš tiesų sakau jums, tas, kuris gaus gyvenimą ir tikės karalyste, niekada jos nepaliks, net jei Tėvas norėtų jį išvaryti.“
„Tai yra dalykai, kuriuos jums pasakysiu iki šiol; tačiau dabar aš pakilsiu į vietą, iš kurios atėjau. Bet jūs, kai aš troškau išeiti, išvarėte mane, ir užuot mane lydėję, mane persekiojote. Bet kreipkite dėmesį į šlovę, kuri manęs laukia, ir, atvėrę savo širdį, klausykitės himnų, kurie manęs laukia danguje; nes šiandien aš turiu užimti (savo vietą) Tėvo dešinėje. Bet aš pasakiau jums (savo) paskutinį žodį ir pasitrauksiu nuo jūsų, nes dvasios vežimas pakėlė mane aukštyn, ir nuo šios akimirkos aš nusirengsiu, kad galėčiau apsirengti. Bet būkite atidūs; palaiminti tie, kurie skelbė Sūnų prieš jo nužengimą, kad man atėjus, aš galėčiau (vėl) pakilti. Triskart palaiminti tie, kurie buvo paskelbti Sūnaus prieš jiems atsirandant, kad jūs galėtumėte turėti dalį tarp jų.“
Tai pasakęs, jis išvyko. O mes suklupome, aš ir Petras, ir padėkojome, ir pasiuntėme savo širdį(-is) aukštyn į dangų. Mes girdėjome savo ausimis ir matėme savo akimis karų triukšmą, trimito gausmą ir didelę sumaištį.
Ir kai praėjome tą vietą, pasiuntėme savo protą(-us) dar aukščiau, ir matėme savo akimis, ir girdėjome savo ausimis himnus, angeliškus palaiminimus ir angelišką džiūgavimą. Ir dangiškos didybės giedojo šlovę, ir mes taip pat džiaugėmės.
Po to vėl norėjome siųsti savo dvasią aukštyn pas Didybę, bet po pakilimo mums nebuvo leista nieko matyti ar girdėti, nes kiti mokiniai pašaukė mus ir klausė: „Ką girdėjote iš Mokytojo? Ir ką jis jums pasakė? Ir kur jis nuėjo?“
Bet mes jiems atsakėme: „Jis pakilo ir davė mums užstatą, ir pažadėjo gyvenimą mums visiems, ir apreiškė mums vaikus (?), kurie ateis po mūsų, liepdamas mums juos mylėti, nes mes būtume išgelbėti dėl jų.“
Ir kai jie tai išgirdo, jie iš tiesų patikėjo apreiškimu, bet buvo nepatenkinti dėl tų, kurie gims. Ir taip, nenorėdamas jiems duoti papiktinimo, aš išsiunčiau kiekvieną į kitą vietą. O aš pats nuvykau į Jeruzalę, melsdamasis, kad galėčiau gauti dalį tarp mylimųjų, kurie bus apreikšti.
Ir aš meldžiu, kad pradžia ateitų iš tavęs, nes taip aš būsiu pajėgus išsigelbėti, kadangi jie bus apšviesti per mane, per mano tikėjimą – ir per kitą (tikėjimą), kuris yra geresnis už manąjį, nes aš norėčiau, kad manasis būtų mažesnis. Tad nuoširdžiai stenkis padaryti save panašų į juos ir melskis, kad gautum dalį su jais. Nes dėl to, ką pasakiau, Išganytojas nepadarė apreiškimo mums dėl jų. Mes iš tiesų skelbiame dalį su tais, dėl kurių buvo paskelbta žinia – tais, kuriuos Viešpats padarė savo sūnumis.