Popiežius Adrianas VI (lot. Hadrianus VI, 1459–1523) buvo paskutinis neitalas popiežius iki XX a. ir vienintelis popiežius iš Nyderlandų. Jo pasaulietinis vardas — Adrianas Floriszoon Boeyens. Jis gimė Utrechte kuklioje šeimoje, studijavo teologiją ir kanonų teisę, o vėliau tapo vienu žymiausių savo laikmečio akademikų. Adrianas buvo Erasmo Roterdamiečio draugas, Leuveno universiteto profesorius, o jo intelektas ir asketiškas gyvenimo būdas išskyrė jį iš Renesanso dvasininkų, kurie dažnai buvo labiau politikai nei teologai.
Prieš tapdamas popiežiumi, Adrianas VI buvo Ispanijos karaliaus Karolio V mokytojas, o vėliau — jo patikėtinis. Karolis V paskyrė Adrianą Ispanijos regentu, kur šis garsėjo griežtu teisingumu, taupumu ir pastangomis suvaldyti korupciją. Tai buvo žmogus, kuris niekada nesiekė valdžios dėl savęs — jis buvo akademikas, reformatorius ir moralistas, kurį aplinkybės iškėlė į aukščiausią Bažnyčios postą.
1522 m. Adrianas VI buvo išrinktas popiežiumi po ilgų ir įtemptų konklavos derybų. Romos aristokratija jo nemėgo nuo pirmos dienos: jis buvo užsienietis, asketas, nemėgo prabangos, nekentė nepotizmo ir atvirai kritikavo moralinį nuosmukį, kuris buvo įsigalėjęs popiežiaus kurijoje. Atvykęs į Romą, jis rado miestą, kuriame popiežiaus rūmai labiau priminė renesansinį dvarą nei dvasinę instituciją. Adrianas bandė tai keisti, bet susidūrė su milžinišku pasipriešinimu.
Vienas svarbiausių jo pontifikato momentų — atviras Bažnyčios kaltės pripažinimas dėl korupcijos ir moralinio nuosmukio. 1523 m. jis pareiškė, kad Bažnyčia pati prisidėjo prie Reformacijos kilimo, nes per ilgai toleravo piktnaudžiavimus. Tai buvo beprecedentis žingsnis — joks popiežius iki jo nebuvo taip aiškiai pripažinęs institucijos kaltės. Tačiau būtent dėl šio atvirumo jis susilaukė dar didesnio pasipriešinimo Romoje.
Adrianas VI taip pat bandė sustabdyti Martyno Liuterio judėjimą, bet suprato, kad vien draudimais to padaryti neįmanoma. Jis siekė dialogo, tačiau tuo pat metu laikėsi griežtos doktrinos. Jo pastangos buvo nuoširdžios, bet Reformacija jau buvo įgavusi per didelį pagreitį, o Adrianas valdė per trumpai, kad galėtų įgyvendinti gilesnes reformas.
Jo pontifikatas truko vos pusantrų metų. Adrianas VI mirė 1523 m., palikdamas įspūdį kaip žmogus, kuris norėjo išgelbėti Bažnyčią nuo jos pačios, bet buvo per daug svetimas Romos politinei kultūrai. Po jo mirties romėnai ant jo namų durų pakabino užrašą: „Romėnai, džiaukitės — olandas mirė“. Tai gerai parodo, kokį pasipriešinimą jis patyrė.
Vis dėlto šiandien Adrianas VI vertinamas kaip vienas sąžiningiausių ir drąsiausių popiežių, kuris bandė reformuoti Bažnyčią dar prieš Tridento susirinkimą. Jo gyvenimas — tai istorija apie žmogų, kuris pateko į sistemą, kurios pats niekada nenorėjo, ir bandė ją iš esmės pakeisti.
Svarbiausi Adriano VI dokumentai
- Reformų programa Romos kurijai
Consilium de emendanda Ecclesia (pradinis variantas)
Dokumentas, kuriame Adrianas nurodė būtinybę naikinti korupciją, simoniją ir moralinį nuosmukį. Tai buvo pirmasis oficialus bandymas pripažinti Bažnyčios kaltę dėl Reformacijos priežasčių. - Liuterio pasmerkimo patvirtinimas
Confirmatio bullae „Exsurge Domine“
Patvirtino ankstesnį popiežiaus Leono X sprendimą pasmerkti Martyną Liuterį, tačiau kartu ragino ieškoti dialogo ir suprasti Reformacijos priežastis. - Diplomatiniai laiškai Karoliui V
Epistolae ad Carolum V
Laiškuose popiežius ragino imperatorių ginti Bažnyčią, bet kartu pripažino, kad būtinos vidinės reformos. Tai vieni atviriausių dokumentų apie Bažnyčios būklę XVI a. pradžioje. - Potvarkiai dėl vienuolynų drausmės
De disciplina monastica
Skirti atnaujinti vienuolijų gyvenimą, stiprinti regulas ir kovoti su prabanga bei nedrausme vienuolynuose.