Popiežius Jonas XIX (lot. Ioannes XIX, mirė 1032 m.) buvo Tusculumų giminės atstovas, valdęs po savo brolio — popiežiaus Benedikto VIII. Jo pasaulietinis vardas buvo Romanus, ir jis istorijoje žinomas ne tik kaip popiežius, bet ir kaip garsusis „vienaakis“ — dėl jaunystėje patirtos traumos, kuri tapo savotišku jo politinės karjeros simboliu. Prieš tapdamas popiežiumi, Romanus nebuvo dvasininkas: jis buvo pasaulietis, turėjęs konsulo ir senatorius titulus, o į popiežiaus sostą pakilo iš esmės dėl šeimos galios. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai popiežiaus sostas faktiškai buvo perduotas kaip paveldimas titulas.
Jo išrinkimas 1024 m. sukėlė didžiulį pasipiktinimą, nes Romanus buvo konsekruotas į visas šventimų pakopas per kelias dienas — procesas, kuris paprastai trukdavo metus. Tačiau Tusculumų giminė valdė Romą geležine ranka, todėl pasipriešinimas buvo greitai numalšintas. Jonas XIX iš karto perėmė brolio Benedikto VIII politiką: stiprino popiežiaus valdžią, palaikė ryšius su Šventosios Romos imperatoriumi ir siekė išlaikyti Romos stabilumą, kuris tuo metu buvo nuolatinių feodalinių kovų laukas.
Vienas įdomiausių epizodų jo pontifikate — bandymas parduoti patriarcho titulą Konstantinopolio arkivyskupui. Bizantijos imperatorius Konstantinas VIII pasiūlė didžiulę sumą, kad Konstantinopolio patriarchas būtų pripažintas „ekumeniniu patriarchu“. Jonas XIX iš pradžių sutiko, tačiau Vakarų vienuoliai ir vyskupai sukėlė tokį pasipiktinimą, kad popiežius buvo priverstas atsitraukti. Šis incidentas tapo vienu iš ankstyvųjų ženklų, rodančių augančią įtampą tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, kuri vėliau virto Didžiąja schizma.
Jonas XIX taip pat buvo žinomas kaip žmogus, mėgęs prabangą ir pasaulietinius malonumus. Šaltiniai mini, kad jis dažnai rengdavo puotas, palaikė glaudžius ryšius su Romos aristokratija ir ne visada rodė dvasininko gyvenimo pavyzdį. Tačiau kartu jis buvo sumanus politikas, gebėjęs išlaikyti Romos stabilumą ir tęsti brolio pradėtas reformas. Jis palaikė Cluny vienuolyno judėjimą, skatino liturginę tvarką ir stengėsi stiprinti popiežiaus autoritetą prieš vietinius feodalus.
Jo santykiai su imperatoriumi Konradu II buvo gana geri. Jonas XIX vainikavo Konrado sūnų Henriką III kaip Romos karalių, taip užtikrindamas popiežiaus ir imperijos sąjungą. Ši sąjunga buvo būtina norint apsaugoti popiežiaus valstybę nuo vietinių baronų ir išorinių grėsmių. Jonas XIX suprato, kad popiežiaus valdžia tuo metu negalėjo išlikti be pasaulietinės paramos.
Jonas XIX mirė 1032 m., o popiežiaus sostas vėl atiteko Tusculumų giminei — šį kartą jo sūnėnui Benediktui IX, vienam skandalingiausių popiežių istorijoje. Taip Tusculumų dinastija dar labiau įtvirtino savo valdžią, o Jonas XIX liko istorijoje kaip popiežius, kurio pontifikatas buvo pažymėtas politine įtaka, šeimos dominavimu ir kartais abejotinais sprendimais, bet taip pat ir pastangomis išlaikyti Bažnyčios autoritetą sudėtingame XI a. kontekste.
Svarbiausi Jono XIX dokumentai
- Bula dėl Cluny vienuolyno privilegijų
Privilegium pro Cluniaco
Tęsė brolio Benedikto VIII politiką, dar labiau sustiprino Cluny autonomiją ir padėjo vienuolynui tapti vienu iš didžiausių reformų centrų Europoje. - Henriko III karūnavimo patvirtinimas
Privilegium Heinrici III
Patvirtino Henriko III, Konrado II sūnaus, karališkąjį statusą ir popiežiaus bei imperijos sąjungą. - Dokumentas dėl patriarcho titulo
De titulo patriarchae Constantinopolitani
Susijęs su bandymu pripažinti Konstantinopolio patriarchą „ekumeniniu patriarchu“. Nors dokumentas nebuvo galutinai įgyvendintas, jis sukėlė didžiulę reakciją ir tapo svarbiu Rytų–Vakarų santykių epizodu. - Liturginės tvarkos potvarkiai
De ordine ecclesiastico
Reglamentavo kai kurias apeigas, skatino vienodinti liturgiją ir stiprino popiežiaus autoritetą prieš vietinius vyskupus.