Heremitas (taip pat vartojama forma eremitas) – tai atsiskyrėlis, žmogus, kuris dėl religinių motyvų pasitraukia iš visuomenės ir gyvena vienumoje, dažniausiai maldoje, asketizme ir tyloje. Pats žodis kilęs iš graikų erēmitēs – „dykumų gyventojas“, „atsiskyrėlis“. Iš čia ir lietuviškas „eremitas“, o forma „heremitas“ yra vėlesnė, per lotynų kalbą susiformavusi atmaina.
Heremitai atsirado ankstyvojoje krikščionybėje, ypač III–IV amžiuje Egipto, Sirijos ir Palestinos dykumose. Žymiausi jų – šv. Antanas Didysis, šv. Paulas Tebietis, šv. Onufrijus. Jie gyveno visiškoje vienumoje, maitinosi minimaliai, meldėsi be pertraukos ir siekė visiško atsidavimo Dievui. Tokia gyvenimo forma tapo dykumų tėvų tradicijos pagrindu ir vėliau įkvėpė vienuolynų atsiradimą.
Viduramžiais heremitai gyveno ne tik dykumose, bet ir miškuose, kalnuose, netoli kaimų ar miestų, dažnai mažose celėse ar urvuose. Kai kurie jų tapdavo dvasiniais patarėjais, kiti – tylos ir maldos simboliais. Bažnyčia kartais oficialiai pripažindavo heremitų statusą, o kai kuriose vienuolijų tradicijose atsiskyrėliškas gyvenimas buvo laikomas aukščiausia asketizmo forma.