Ptolemajaus laiškas Florai (gr. Ἐπιστολὴ πρὸς Φλώραν; lot. Epistula ad Floram; angl. Ptolemy’s Letter to Flora) yra vienas svarbiausių išlikusių ankstyvosios krikščionybės gnostinių tekstų, parašytas maždaug 140–160 m. po Kr. Jo autorius Ptolemajas buvo žymiausio gnostikų mokytojo Valentino mokinys ir viena iškiliausių Italijos valentinų mokyklos figūrų. Šis kūrinys yra unikalus tuo, kad jame nėra sudėtingos ir painios gnostinės mitologijos, kuri paprastai būdinga šiai srovei. Vietoj to Ptolemajas pateikia nuoseklią, logišką ir intelektualią Mozės įstatymo (Toros) analizę, skirtą krikščionei moteriai vardu Flora, kuri siekė suprasti Senojo Testamento prigimtį ir jo ryšį su krikščioniškuoju mokymu.
Laiškas išliko beveik visas, nes jį savo veikale „Panarion“ citavo Bažnyčios tėvas Epifanijus Salaminietis. Tai yra neįkainojamas šaltinis, leidžiantis pamatyti gnosticizmą ne per kritikų prizmę, o paties gnostikų mokytojo akimis. Ptolemajas šiame rašte demonstruoja puikius egzegezės įgūdžius ir bando rasti vidurio kelią tarp dviejų tuometinių kraštutinumų: tų, kurie teigė, kad Mozės įstatymas yra duotas paties aukščiausiojo Dievo (ortodoksai), ir tų, kurie manė, kad jį sukūrė piktoji jėga, todėl jis turi būti visiškai atmestas (markionitai).
Ptolemajas siūlo Florai „raktą“, kaip teisingai skaityti Penkiaknygę, ją skirstant į dalis pagal autorystę ir turinio vertę. Jis teigia, kad įstatymas nėra vienalytis, todėl į jį negalima žiūrėti kaip į vientisą Dievo apreiškimą. Šis metodas buvo revoliucinis savo laiku, nes jis įvedė literatūrinės ir teologinės kritikos elementus į Biblijos studijas, siekiant paaiškinti akivaizdžius prieštaravimus tarp Senojo Testamento rūstybės ir Naujojo Testamento meilės bei gailestingumo.
Trilypė Mozės įstatymo autorystė
Pagrindinis Ptolemajo argumentas yra tas, kad Mozės įstatymas susideda iš trijų skirtingų sluoksnių, kurių kiekvienas turi savo autorių. Pirmoji dalis, pasak jo, yra paties Dievo įstatymas, antroji – Mozės pridėti įstatymai, padaryti dėl žmonių kietasirdiškumo, o trečioji – papročiai, kuriuos įvedė vyresnieji (tradicija). Kaip pavyzdį Ptolemajas naudoja skyrybų klausimą: Jėzus mokė, kad Dievas nuo pradžių neleido skirtis, tačiau Mozė tai leido daryti dėl žmonių silpnumo. Taip Ptolemajas įrodo, kad net Penkiaknygėje yra dalių, kurios prieštarauja grynai Dievo valiai.
Svarbiausia dalis yra paties Dievo įstatymas, kurį Ptolemajas vėl skirsto į tris posluoksnius. Pirmasis – grynas ir nesuterštas įstatymas, kurį Jėzus atėjo ne panaikinti, o įvykdyti (pavyzdžiui, Dekalogas). Antrasis – įstatymai, sumaišyti su blogiu ir neteisybe, kuriuos Išganytojas panaikino (pavyzdžiui, „akis už akį“ principas). Trečiasis – simboliniai ir alegoriniai įstatymai (aukos, pasninkas, apipjaustymas), kurie krikščionybėje buvo pakeisti dvasine prasme: dabar aukojama ne gyvuliai, o malda, pasninkaujama ne nuo maisto, o nuo nuodėmės.
Pasaulio kūrėjas ir aukščiausiasis Dievas
Ptolemajas Florai aiškina, kad Mozės įstatymo autorius nėra aukščiausiasis Dievas (Tėvas), tačiau jis nėra ir piktasis dievas ar šėtonas. Pasak gnostiko, įstatymą davė vidurinioji galia – Demiurgas, kuris yra teisingas, bet ne tobulas. Demiurgas stovi tarp tobulo, gerojo Dievo ir mirties bei blogio jėgos (Velnio). Kadangi Demiurgas yra žemesnis už Tėvą, jo įstatymai negali būti tobuli, tačiau jie tarnauja kaip būtinas pedagoginis įrankis ruošiant žmoniją Kristaus atėjimui.
Ši kristologija ir kosmologija leidžia Ptolemajui išlaikyti pagarbą Senajam Testamentui kaip istoriniam dokumentui, kartu atimant iš jo absoliutų autoritetą krikščionio gyvenime. Jis pabrėžia, kad tik Išganytojas Jėzus Kristus, kuris yra kilęs iš tobulo Dievo, galėjo apreikšti pilnatvę ir parodyti, kurios įstatymo dalys buvo tik šešėlis, o kurios – amžina tiesa. Flora šiame laiške raginama nebijoti tyrinėti raštų, nes tiesa yra prieinama tiems, kurie sugeba matyti giliau už raidės paviršiaus.
Valentiniškojo gnosticizmo etika
Nors Ptolemajas priklausė gnostikams, jo laiškas rodo aukštą etinę kultūrą ir intelektualų sąžiningumą. Jis nekritikuoja kūrinijos kaip visiško blogio, o mato joje tvarką, kurią įvedė teisingas Kūrėjas. Laiške Florai pabrėžiama, kad tikrasis pasninkas ir aukojimas dabar vyksta žmogaus sieloje. Tai rodo, kad valentinų mokykla Italijoje siekė integruotis į bendrą krikščionišką diskursą, pateikdama gilesnę, ezoterinę interpretaciją tam pačiam tekstui, kurį skaitė ir kiti tikintieji.
Štai pagrindiniai Ptolemajo laiško Florai akcentai:
- Biblijos skirstymas į dalis pagal autorystę (Dievas, Mozė, vyresnieji).
- Dekalogo pripažinimas amžinuoju įstatymu, kurį Jėzus patvirtino.
- Ritualinių įstatymų interpretavimas tik kaip dvasinių simbolių.
- Dievo Kūrėjo (Demiurgo) kaip teisingo, bet ne tobulio valdovo paveikslas.
Šis laiškas rodo, kad II a. krikščionys aktyviai kovojo su hermeneutikos problemomis ir bandė logiškai paaiškinti savo santykį su hebrajiškuoju paveldu. Ptolemajas Florai atvėrė kelią į vidinį rašto supratimą, kuris, nors ir buvo vėliau pasmerktas ortodoksinės Bažnyčios dėl skirstymo į „žemesnį“ ir „aukštesnį“ Dievą, padarė didelę įtaką krikščioniškosios egzegezės formavimuisi ir biblinei kritikai.
Ptolemajaus laiškas Florai
Įstatymo, nustatyto per Mozę, mano brangioji sesuo Flora, nesuprato daugelis žmonių, neturinčių tikslaus pažinimo nei apie tą, kuris jį nustatė, nei apie jo įsakymus. Manau, kad tau tai taps visiškai aišku, kai sužinosi apie prieštaringas nuomones šiuo klausimu.
Vieni sako, kad tai įstatymų leidyba, duota Dievo Tėvo; kiti, pasukę priešingu keliu, atkakliai tvirtina, kad jį nustatė priešingybė, Velnias, sukeliantis pražūtį, lygiai kaip jie priskiria jam pasaulio suformavimą, sakydami, kad jis yra šios visatos Tėvas ir kūrėjas. Abeji visiškai klysta; jie paneigia vieni kitus ir nė vieni nepasiekė tiesos šiuo klausimu.
Nes yra akivaizdu, kad Įstatymas nebuvo nustatytas tobulo Dievo Tėvo, nes jis yra antrinis, būdamas netobulas ir reikalaujantis kito užbaigimo, turintis įsakymų, svetimų tokio Dievo prigimčiai ir mąstymui.
Kita vertus, negalima priskirti Įstatymo priešingybės, Dievo, neteisybei, nes jis priešinasi neteisybei. Tokie asmenys nesuvokia to, ką pasakė Gelbėtojas. Nes „kiekviena suskilusi karalystė ar miestas neišsilaikys“ [Mt 12, 25], pareiškė mūsų Gelbėtojas. Be to, apaštalas sako, kad pasaulio sukūrimas priklauso jam, nes „visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko“ [Jn 1, 3]. Taip jis iš anksto atima nepagrįstą melagingų kaltintojų išmintį ir parodo, kad kūrinija yra kildinama ne iš Dievo, kuris gadina, bet iš to, kuris yra teisingas ir nekenčia blogio. Tik neprotingi žmonės turi tokią mintį, žmonės, kurie nepripažįsta kūrėjo apvaizdos ir apakino ne tik sielos, bet ir kūno akį.
Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad šie asmenys visiškai prasilenkia su tiesa; tai patyrė abi grupės: pirmoji – nes nepažįsta teisingumo Dievo, antroji – nes nepažįsta visų Tėvo, kurį vienintelį apreiškė tas, kuris vienintelis atėjo. Mums, kurie buvome pripažinti vertais pažinti juos abu, belieka pateikti tau tikslų paaiškinimą apie Įstatymo prigimtį ir įstatymų leidėją, kurio jis buvo nustatytas. Įrodymus tam, ką sakome, imsime iš Gelbėtojo žodžių, kurie vieninteliai be klaidų gali mus nuvesti į tikrovės suvokimą.
Visų pirma, privalai sužinoti, kad visas Įstatymas, esantis Mozės Penkiaknygėje, nebuvo nustatytas vieno įstatymų leidėjo – turiu omenyje, ne vieno Dievo; kai kurie įsakymai yra Mozės, o kai kurie buvo duoti kitų žmonių. Gelbėtojo žodžiai moko mus šio trejopo padalijimo. Pirmoji dalis turi būti priskirta vienam Dievui ir jo įstatymų leidybai; antroji Mozei – ne ta prasme, kad Dievas leidžia įstatymus per jį, bet ta prasme, kad Mozė davė kai kuriuos įstatymus, veikiamas savo paties idėjų; o trečioji – tautos vyresniesiems, kurie, atrodo, pradžioje nustatė kai kuriuos savo pačių įsakymus. Dabar sužinosi, kaip šios teorijos tiesa įrodoma Gelbėtojo žodžiais.
Viename pokalbyje su tais, kurie ginčijosi su Gelbėtoju dėl skyrybų, kurios Įstatyme buvo leidžiamos, jis pasakė: „Dėl jūsų širdies kietumo Mozė leido vyrui atleisti savo žmoną; nuo pradžios taip nebuvo. Nes Dievas sukūrė šią santuoką, ir ką Viešpats sujungė, žmogus teneperskiria.“ [Mt 19, 8]. Tokiu būdu jis parodo, kad yra Dievo Įstatymas, kuris draudžia žmonos atskyrimą nuo vyro, ir kitas įstatymas, Mozės, kuris leidžia sulaužyti šį jungą dėl širdies kietumo. Faktiškai Mozė nustato įstatymus, prieštaraujančius Dievo įstatymams; nes sujungimas yra priešingas nesujungimui.
Tačiau jei panagrinėsime Mozės ketinimus duodant šį įstatymą, pamatysime, kad jis davė jį ne savavališkai ar savo noru, bet iš būtinybės, dėl silpnumo tų, kuriems įstatymas buvo duotas. Kadangi jie nepajėgė laikytis Dievo sumanymo, pagal kurį jiems nebuvo teisėta atmesti savo žmonų, su kuriomis kai kurie iš jų nemėgo gyventi, ir todėl jiems grėsė pavojus nukrypti į didesnę neteisybę ir iš ten į pražūtį, Mozė norėjo pašalinti nemėgimo priežastį, kuri statė juos į pražūties pavojų. Todėl dėl kritinių aplinkybių, pasirinkdamas mažesnį blogį vietoj didesnio, jis savo noru nustatė antrą, skyrybų, įstatymą, kad jei jie negalėtų laikytis pirmojo, galėtų laikytis šio ir nenukryptų į neteisingus ir piktus veiksmus, dėl kurių rezultatas jiems būtų visiškas sunaikinimas. Toks buvo jo ketinimas, kai jis davė įstatymą, priešingą Dievo įstatymui. Todėl neginčijama, kad čia Mozės įstatymas skiriasi nuo Dievo Įstatymo, net jei šį faktą pademonstravome tik vienu pavyzdžiu.
Gelbėtojas taip pat paaiškina faktą, kad Įstatyme yra įpintų kai kurių vyresniųjų tradicijų. Nes Dievas, sako jis, pasakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad tau gerai sektųsi.“ Bet jūs, sako jis kreipdamasis į vyresniuosius, …paskelbėte dovana Dievui tai, kuo jūs niekais pavertėte Dievo Įstatymą dėl savo vyresniųjų tradicijos. Izaijas taip pat tai skelbė, sakydamas: „Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs, jie moko nuostatų, kurios yra žmonių įsakymai.“ [Mt 15, 4–9].
Todėl akivaizdu, kad visas Įstatymas yra padalintas į tris dalis; jame randame Mozės, vyresniųjų ir paties Dievo įstatymus. Šis viso Įstatymo padalijimas, mūsų atliktas, iškėlė į šviesą tai, kas jame yra tiesa.
Ši dalis, paties Dievo Įstatymas, savo ruožtu yra padalinta į tris dalis: gryni įstatymai, nesumaišyti su blogiu, kas tinkamai vadinama Įstatymu, kurio Gelbėtojas atėjo ne panaikinti, bet įvykdyti [Mt 5, 17] – nes tai, ką jis įvykdė (užbaigė), nebuvo jam svetima, bet reikalavo užbaigimo, nes neturėjo tobulumo; toliau įstatymai, persipynę su menkumu ir neteisybe, kuriuos Gelbėtojas panaikino, nes jie buvo svetimi jo prigimčiai; ir galiausiai įstatymai, kurie yra alegoriniai ir simboliniai, dvasinių ir transcendentinių dalykų atvaizdas, kuriuos Gelbėtojas perkėlė iš juslinio ir reiškinių lygmens į dvasinį ir nematomą.
Dievo Įstatymas, grynas ir nesumaišytas su menkumu, yra Dekalogas, tie dešimt teiginių, iškaltų dviejose plokštėse, draudžiantys dalykus, kurių negalima daryti, ir nurodantys dalykus, kuriuos reikia daryti. Juose yra gryni, bet netobuli įstatymai, reikalavę Gelbėtojo atlikto užbaigimo.
Taip pat yra įstatymas, persipynęs su neteisybe, nustatytas kerštui ir atlyginimui už ankstesnes skriaudas, nurodantis, kad akis turi būti išlupta už akį, ir dantis už dantį, ir kad už nužudymą turi būti atkeršyta žudiku. Asmuo, kuris yra antrasis neteisusis, yra ne mažiau neteisus nei pirmasis; jis tiesiog pakeičia įvykių tvarką atlikdamas tą patį veiksmą. Reikia pripažinti, kad šis įsakymas buvo teisingas ir vis dar yra teisingas dėl silpnumo tų, kuriems įstatymai buvo kuriami, kad jie neperžengtų grynojo įstatymo. Tačiau jis yra svetimas visų Tėvo prigimčiai ir gerumui. Be abejo, jis tiko aplinkybėms ar net buvo būtinas; nes tas, kuris nenori, kad būtų įvykdytas vienas nužudymas, sakydamas: „Nežudyk“, o tada įsakė už nužudymą atlyginti kitu nužudymu, davė antrą įstatymą, kuris nurodo du nužudymus, nors buvo uždraudęs vieną. Šis faktas įrodo, kad jis neįtardamas tapo būtinybės auka.
Štai kodėl, atėjus jo sūnui, jis panaikino šią įstatymo dalį, pripažindamas, kad ji atėjo iš Dievo. Jis priskiria šią įstatymo dalį senajai religijai ne tik kitose vietose, bet ir ten, kur pasakė: „Dievas pasakė: Kas keikia tėvą ar motiną, tikrai mirs.“
Galiausiai yra alegorinė (pavyzdinė) dalis, nustatyta kaip dvasinių ir transcendentinių dalykų atvaizdas, turiu omenyje dalį, susijusią su aukomis, apipjaustymu, šabu, pasninku, Velykomis (Pascha), nerauginta duona ir kitais panašiais dalykais.
Kadangi visi šie dalykai yra atvaizdai ir simboliai, kai tiesa tapo akivaizdi, jie buvo perkeisti į kitą prasmę. Savo išoriniu pavidalu ir tiesioginiu taikymu jie buvo panaikinti, bet savo dvasine prasme jie buvo atkurti; pavadinimai išliko tie patys, bet turinys pasikeitė. Taip Gelbėtojas įsakė mums aukoti ne neprotingus gyvulius ar šio pasaulio smilkalus, bet dvasinį šlovinimą, garbinimą ir dėkojimą, ir dalinimąsi bei geradarystę savo artimui. Jis norėjo, kad būtume apipjaustyti ne dėl mūsų fizinės apyvarpės, bet dėl mūsų dvasinės širdies; kad laikytumės šabo, nes jis nori, kad būtume beveikiai piktų darbų atžvilgiu; kad pasninkautume ne fiziniu, bet dvasiniu pasninku, kuriame susilaikoma nuo viso, kas bloga.
Tarp mūsų laikomasi ir išorinio pasninko, nes jis gali būti naudingas sielai, jei atliekamas protingai, ne dėl kitų mėgdžiojimo ar iš įpročio, ar dėl specialiai tam skirtos dienos. Jo taip pat laikomasi, kad tie, kurie dar negali laikytis tikrojo pasninko, turėtų priminimą apie jį per išorinį pasninką. Panašiai apaštalas Paulius parodo, kad Velykos ir nerauginta duona yra atvaizdai, sakydamas: „Kristus, mūsų pascha, buvo paaukotas, kad būtumėte nerauginta duona, neturinti raugo (čia raugu jis vadina blogį), bet būtumėte naujas maišymas.“ [1 Kor 5, 7]
Taigi paties Dievo Įstatymas akivaizdžiai padalintas į tris dalis. Pirmąją užbaigė Gelbėtojas, nes įsakymai „Nežudyk“, „Nesvetimauk“, „Neprisiek melagingai“ yra įtraukti į pykčio, geismo ir priesaikos draudimą. Antroji dalis buvo visiškai panaikinta, nes „Akis už akį ir dantis už dantį“, persipynusi su neteisybe, buvo Gelbėtojo panaikinta per jos priešingybę. Priešingybės panaikina viena kitą: „O aš jums sakau: nesipriešinkite piktam žmogui, bet jei kas smogtų tau, atsuk jam ir kitą skruostą.“
Galiausiai yra dalis, perkeista ir pakeista iš tiesioginės į dvasinę, ši simbolinė įstatymų leidyba, kuri yra transcendentinių dalykų atvaizdas. Nes atvaizdai ir simboliai, kurie atstovauja kitiems dalykams, buvo geri tol, kol nebuvo atėjusi Tiesa; bet kadangi Tiesa atėjo, mes privalome atlikti Tiesos veiksmus, o ne atvaizdo.
Gelbėtojo mokiniai ir apaštalas Paulius parodė, kad ši teorija teisinga, kalbėdami apie dalį, susijusią su atvaizdais, kaip jau sakėme, minėdami „Mums skirtą paschą“ ir „Neraugintą duoną“; apie įstatymą, persipynusį su neteisybe, kai jis sako, kad „įsakymų įstatymas su potvarkiais buvo panaikintas“ [Ef 2, 15]; ir apie tą, kuris nesumaišytas su niekuo menkesniu, kai jis sako, kad „Įstatymas šventas, ir įsakymas šventas, ir teisingas, ir geras“ [Rom 7, 12]. Manau, kad pakankamai tau parodžiau, kiek tai įmanoma trumpai, žmogiškosios teisėkūros pridėjimą Įstatyme ir trejopą paties Dievo Įstatymo padalijimą.
Mums lieka pasakyti, kas yra šis Dievas, kuris nustatė Įstatymą; bet manau, kad ir tai tau buvo parodyta tuo, ką jau pasakėme, jei atidžiai to klauseisi.
Nes jei Įstatymas nebuvo nustatytas paties tobulo Dievo, kaip jau tave mokėme, nei velnio, ko neįmanoma teigti, įstatymų leidėjas turi būti kažkas kitas nei šie du. Iš tiesų jis yra demiurgas ir šios visatos bei visko joje kūrėjas; ir kadangi jis iš esmės skiriasi nuo šių dviejų ir yra tarp jų, jam teisingai duodamas tarpinio vardas.
Ir jei tobulas Dievas yra geras iš prigimties – iš tiesų jis toks yra, nes mūsų Gelbėtojas pareiškė, kad yra tik vienas geras Dievas, jo Tėvas, kurį jis apreiškė; ir jei tas, kuris yra priešingos prigimties, yra blogas ir piktas, pasižymintis neteisybe; tada tas, kuris yra tarp šių dviejų, nėra nei geras, nei blogas ar neteisingas, bet gali būti tinkamai vadinamas teisingu, nes jis yra teisingumo, kuris jam priklauso, arbitras.
Viena vertus, šis dievas bus menkesnis už tobuląjį Dievą ir žemesnis nei jo teisingumas, nes jis yra gimdytas (sukurtas), o ne negimdytas – yra tik vienas negimdytas Tėvas, iš kurio yra visa [1 Kor 8, 6], nes visa priklauso nuo jo savais būdais. Kita vertus, jis bus didesnis ir galingesnis už priešininką savo prigimtimi, nes jis turi substanciją, skirtingą nuo jų abiejų. Priešininko substancija yra suirimas ir tamsa, nes jis yra materialus ir sudėtinis, tuo tarpu negimdyto visų Tėvo substancija yra nesuirimas ir pati iš savęs egzistuojanti šviesa, paprasta ir vienalytė. Pastarojo substancija sukūrė dvigubą galią, o Gelbėtojas yra didesniojo atvaizdas.
O dabar tegul tavęs tai nejaudina kol kas, trokštant sužinoti, kaip iš vieno visų prado, paprasto, ir mūsų pripažįstamo bei tikimo, negimdyto ir negendančio, ir gero, susiformavo šios suirimo ir Vidurio prigimtys, kurios yra skirtingų substancijų, nors gėriui būdinga gimdyti ir kurti dalykus, kurie yra panašūs į jį patį ir turi tą pačią substanciją.
Nes, jei Dievas leis, vėliau sužinosi apie jų kilmę ir atsiradimą, kai būsi pripažinta verta apaštalinės tradicijos, kurią ir mes gavome per sukcesiją (perimamumą). Mes taip pat galime įrodyti visus savo teiginius Gelbėtojo mokymu.
Rašydamas tau šiuos trumpus teiginius, mano sesuo Flora, nepavargau; ir nors aptariau temą glaustai, aptariau ją ir pakankamai. Šie punktai bus tau labai naudingi ateityje, jei kaip puiki ir gera žemė priėmei vaisingas sėklas ir toliau duosi jų vaisių.