Paula Fredriksen (Paula Fredriksen) knyga „Nuo Jėzaus iki Kristaus: Naujojo Testamento Jėzaus įvaizdžių kilmė“ (angl. From Jesus to Christ: The Origins of the New Testament Images of Jesus) yra vienas svarbiausių šiuolaikinių akademinių veikalų, nagrinėjančių krikščionybės ištakas. Autorė, būdama senovės krikščionybės istorijos specialistė, siekia atsakyti į fundamentalų klausimą: kaip istoriškai realus asmuo, žydų pranašas Jėzus iš Nazareto, per palyginti trumpą laiką tapo dieviškuoju visatos Valdovu ir Išganytoju krikščionių tikėjime. Fredriksen pabrėžia, kad šis procesas nebuvo vienalytis – jis vyko per nuolatinę interpretaciją, kurią diktavo besikeičiančios socialinės aplinkybės bei kultūriniai kontekstai.
Knygoje autorė griežtai skiria istorinį Jėzų nuo vėlesnių jo „paveikslų“, kurie buvo sukurti evangelistų bei apaštalo Pauliaus. Jos teigimu, norint suprasti Naująjį Testamentą, būtina jį matyti kaip įvairių bendruomenių atsaką į krizę, sukeltą Jėzaus mirties ir neįvykusios paruzijos (antrojo atėjimo). Fredriksen analizuoja, kaip helenistinis judaizmas ir graikų filosofija tapo tais įrankiais, kuriais ankstyvieji krikščionys bandė paaiškinti Jėzaus reikšmę pagoniškam pasauliui. Tai nėra tiesiog religinis pasakojimas, o sudėtinga idėjų evoliucija, kurioje susikerta žydų pranašiškas laukimas ir helenistinė metafizika.
Vienas pagrindinių knygos motyvų yra tai, kad krikščionybė gimė judaizmo viduje ir ilgą laiką su juo konkuravo. Fredriksen teigia, kad evangelijų autoriai projektavo savo laikų konfliktus su sinagoga atgal į Jėzaus laikmetį, taip paversdami istorinį Jėzų savo pačių teologinių kovų dalyviu. Tai padėjo ankstyvosioms bažnyčioms suformuoti savo tapatybę, tačiau kartu sukūrė pagrindą vėlesniam judaizmo demonizavimui. Autorė kviečia skaitytoją ne aklai tikėti tekstais, o juos dekonstruoti, siekiant pamatyti tikrąjį žmogų už galingų teologinių vaizdinių.
Evangelijų Jėzaus įvaizdžiai ir jų evoliucija
Fredriksen detaliai lygina skirtingus Jėzaus paveikslus, pateiktus Naujajame Testamente. Morkaus evangelijoje Jėzus yra tragiškas, nesuprastas Mesijas, kurio tapatybė išlieka paslaptyje iki pat nukryžiavimo. Tuo tarpu Matas ir Lukas, rašydami vėliau, jau bando „įtvirtinti dabartį“: jie vaizduoja Jėzų, kuris dar savo gyvenimo metu įkuria bažnyčią ir aiškiai skelbia savo dieviškumą. Jono evangelijoje ši tendencija pasiekia viršūnę – Jėzus čia tampa dangiškuoju Žodžiu, kuris žemėje jaučiasi tarsi svetimšalis, vykdantis kosminę misiją.
Ši transformacija, anot autorės, buvo būtina, nes krikščionių bendruomenėms reikėjo paaiškinti, kodėl Jėzus dar nesugrįžo šlovėje. Jei paruzija vėluoja, vadinasi, pagrindinis dieviškas įvykis buvo ne sugrįžimas, o pats Jėzaus gyvenimas ir bažnyčios įkūrimas. Taip krikščionybė iš eschatologinio žydų sąjūdžio virto institucine religija, kurioje prisikėlimas tarnauja nebe pabaigos pradžiai, o praeities teiginių patvirtinimui.
Konkurencija su judaizmu ir kitatikių demonizavimas
Didelę knygos dalį užima analizė apie tai, kaip krikščionių bendruomenės kūrė savo savastį per priešpriešą su „kitais“. Fredriksen pabrėžia, kad didžiausias iššūkis jaunoms bažnyčioms buvo ne pagonys, o išlikusi žydų bendruomenė. Sinagogos buvimas su kvestionavo krikščionių pretenzijas į Senojo Testamento paveldą. Kadangi žydai nepriėmė krikščioniškojo aiškinimo, evangelistai turėjo sukurti poleminį įvaizdį, pagal kurį žydai yra „akli“ Dievo valiai arba netgi pasmerkti už Mesijo atmetimą.
Šis poleminis tonas, prasidėjęs nuo Pauliaus laiškų, bėgant laikui tik stiprėjo. Fredriksen pastebi, kad kuo labiau krikščionybė tolino paruziją, tuo daugiau energijos ji skyrė kovai su „eretikai“ ir konkurentais. Identiteto kūrimas per neigimą tapo pagrindiniu mechanizmu: krikščionys žinojo, kas jie yra, tik tiksliai apibrėždami, kas jie nėra. Tai lėmė krikščioniškojo antijudaizmo šaknis, kurios tapo neatsiejama Naujojo Testamento pasakojimo dalimi.
Dvi kraštutinės interpretacijos: Ebionitai ir Docetistai
Autorė aptaria du ankstyvuosius judėjimus, kurie iliustruoja krikščionybės dvigubą paveldą. Ebionitai, kurie save laikė Jėzaus žydiškojo mokymo tęsėjais, laikėsi Įstatymo ir tikėjo Jėzaus žmogiškumu. Tuo tarpu docetistai, stipriai paveikti helenizmo, manė, kad Jėzus buvo grynai dangiška būtybė, o jo kūnas – tik iliuzija. Abu šie judėjimai galiausiai buvo atmesti formuojantis ortodoksijai, kuri pasirinko paradoksalų „tikro Dievo ir tikro žmogaus“ apibrėžimą.
Fredriksen teigia, kad ši ortodoksinė formulė buvo ne tik teologinis sprendimas, bet ir būdas apsaugoti krikščionybę nuo visiško atitrūkimo nuo savo žydiškų šaknų (Kūrėjo Dievo) bei helenistinio intelektualumo. Tai pareikalavo milžiniško filosofinio kūrybiškumo, kurį vėliau realizavo Bažnyčios tėvai, sujungdami biblinę mintį su Platonizmu.
Istorinio Jėzaus tyrimo svarba bažnyčiai
Paskutinėje knygos dalyje Paula Fredriksen pateikia provokuojančią išvadą apie bažnyčios santykį su istorija. Ji teigia, kad bažnyčia, skelbdama tikėjimą į Jėzaus įsikūnijimą (Incarnation), pati uždeda sau prievolę „daryti istoriją“. Jei Jėzus tikrai tapo žmogumi, vadinasi, jis veikė konkrečiame laike, kultūroje ir politinėje situacijoje. Atsisakymas tirti šį kontekstą ir pasitenkinimas tik teologinėmis formulėmis, autorės nuomone, yra „bloga teologija“ ir tam tikra docetizmo forma – bėgimas nuo Jėzaus žmogiškumo.
Autorės išvada
Paula Fredriksen teigia, kad jei norime būti sąžiningi, turime pripažinti paprastą faktą: realus žmogus Jėzus, gyvenęs prieš du tūkstančius metų, ir tas Jėzus, apie kurį šiandien kalba bažnyčia, nėra visiškai tas pats. Mokslinis praeities tyrinėjimas neturi tikslo sugriauti žmonių tikėjimo. Atvirkščiai – jis padeda išvalyti religiją nuo klaidingų įsivaizdavimų ir vėlesnių laikų išgalvotų detalių, kurių tikroje istorijoje nebuvo.
Autorė įsitikinusi, kad tik supratus, kokiame pasaulyje ir kokiomis sąlygomis Jėzus iš tiesų gyveno, bažnyčia gali išlikti teisinga tam, ką skelbė pirmieji jo mokiniai. Pagrindinė knygos mintis – krikščionybė neturėtų bijoti pripažinti, kad Jėzus buvo tikras žmogus, turėjęs savo istorinį laiką ir vietą. Krikščionims svarbiausias stebuklas įvyko ne kažkur debesyse, o čia, žemėje, kai susitiko paprastas žmogiškumas ir tai, ką žmonės vadina Dievo prigimtimi.
Fredriksen sako, kad istoriškai Jėzus buvo žydas pranašas, kuris skelbė savo tautai, jog labai greitai žemėje prasidės Dievo karalystė. Jis gyveno ir elgėsi kaip žmogus, tikintis, kad Dievas tuoj pat įsikiš į istoriją. Tuo tarpu „Dievo“ ar „Šventosios Trejybės asmens“ įvaizdis atsirado vėliau, kai krikščionybė išplito tarp graikų ir romėnų, o mokiniai bandė paaiškinti Jėzaus mirties ir prisikėlimo reikšmę.
Autorės pozicija yra tokia:
- Jėzus iš Nazareto buvo realus žmogus, kuris meldėsi, valgė ir mirė ant kryžiaus. Jis nevaikščiojo aplinkui kalbėdamas apie save kaip apie antrąjį Trejybės asmenį – tai būtų buvę visiškai nesuprantama jo laikų žydams.
- Bažnyčios Kristus yra tikėjimo paveikslas. Tai titulai ir savybės (Dievo Sūnus, Pasaulio Išganytojas), kuriais mokiniai apibūdino Jėzų po jo mirties, norėdami suteikti jai prasmę.
Galutinė jos mintis – bažnyčia daro klaidą, jei bando „ištrinti“ Jėzaus žmogiškumą. Pasak Fredriksen, krikščionybės esmė ir yra tai, kad Dievas apsireiškė per tikrą, paprastą, istorinį žmogų. Jei Jėzus nebūtų buvęs „paprastas žmogus“ su savo kultūra ir laiku, tai jo istorija neturėtų jokio svorio. Ji sako: tikėjimas neturi bijoti istorijos, nes būtent žmogaus Jėzaus gyvenime krikščionys ir mato Dievo veikimą.