Prieš Hieroklį (Contra Hieroclem)

„Prieš Hieroklį“ – tai ankstyvosios krikščionybės apologetinis veikalas, kurį apie 303–305 m. parašė Eusebijus iš Cezarėjos, vienas svarbiausių IV a. krikščionių istorikų ir teologų. Originalus graikiškas pavadinimas Κατὰ Ἱεροκλέους (Kata Hierokleous), lotyniškai tradiciškai vadinamas Contra Hieroclem, o lietuviškai tiksliausiai verčiamas kaip „Prieš Hieroklį“. Šis tekstas atsirado kaip atsakas į Romos valdininko ir filosofo Hieroklio veikalą Philalethes („Tiesos mylėtojas“), kuriame Hieroklis bandė įrodyti, kad Apolonijus iš Tianos esą buvęs pranašesnis už Jėzų Kristų, o Filostrato Apolonijaus iš Tianos gyvenimas (Vita Apollonii) pateikiami stebuklai – tikresni ir įtikinamesni nei Evangelijose aprašyti Kristaus darbai.

Eusebijus savo traktate sistemingai griauna šį palyginimą. Jis rodo, kad Filostrato pasakojimas apie Apolonijų yra literatūrinis kūrinys, kupinas retorinių pagražinimų, o ne istorinis liudijimas. Eusebijus pabrėžia, kad Apolonijaus stebuklai remiasi gandais, legendomis ir sofistine stilistika, tuo tarpu Kristaus darbai turi tvirtą bendruomeninę tradiciją, liudytojus ir moralinį nuoseklumą. Traktatas taip pat atskleidžia, kaip pagoniškoji kultūra bandė sukurti „alternatyvų šventąjį“, o krikščionių autoriai reagavo į šį iššūkį.

Eusebijus savo veikale nuosekliai demaskuoja Hieroklio argumentus, pateikdamas labai konkrečius pavyzdžius. Jis parodo, kad Hieroklis, cituodamas Filostratą, nutyli esmines vietas: pavyzdžiui, Eusebijus nurodo, jog Apolonijaus „prikėlimas“ iš mirties tėra gandas, kurį pats Filostratas vadina abejotinu, tačiau Hieroklis jį pateikia kaip tvirtą faktą. Kitoje vietoje Eusebijus atkreipia dėmesį, kad Apolonijaus kelionės į Indiją aprašomos kaip legendos, paremtos pasakojimais „iš antrų lūpų“, o Hieroklis jas pateikia kaip istorinius įrodymus. Jis taip pat demaskuoja Hieroklio metodą lyginti Kristų su Apolonijumi: Kristaus stebuklai turi liudytojus ir bendruomeninę tradiciją, o Apolonijaus darbai remiasi vieno sofisto literatūriniu kūriniu. Tokiais pavyzdžiais Eusebijus parodo, kad Hieroklis ne tik iškraipo šaltinius, bet ir taiko dvigubus standartus, bandydamas dirbtinai iškelti Apolonijų virš Kristaus.

Prieš Hieroklį (Contra Hieroclem)

PAMFILO SŪNAUS EUSEBIJAUS (EUSEBIUS) TRAKTATAS PRIEŠ FILOSTRATO (PHILOSTRATUS) PARAŠYTĄ APOLONIJAUS IŠ TIANOS (APOLLONIUS TYANENSIS) GYVENIMĄ, PASIRODĘS DĖL HIEROKLIO (HIEROCLES) IŠVESTOS PARALELĖS TARP JO IR KRISTAUS.

Taigi, mano brangus drauge, tu manai, kad ne mažo susižavėjimo verta šio autoriaus išvesta paralelė, padabinta daugybe stebuklų, tarp Tianos vyro ir mūsų pačių Išganytojo bei mokytojo. Mat prieš likusį „Tiesos mylėtojo“ (Philalethes) turinį – nes būtent taip jis sumanė pavadinti savo veikalą prieš mus – šiuo metu būtų nenaudinga stoti, nes tie teiginiai nėra jo paties, o patys begėdiškiausi, sakyčiau, ne tik idėjų, bet net žodžių ir skiemenų atžvilgiu pavogti iš kitų autoritetų. Nors ir šioms jo traktato dalims reikės paneigimo tinkamu laiku, tačiau iš esmės jos dar prieš bet kokį specialų darbą, kuris galėtų būti parašytas kaip atsakymas jiems, buvo sugriautos ir demaskuotos iš anksto veikale, kurį Origenas (Origenas) sudarė net aštuoniose knygose prieš Celsą (Celsus), kuris savo knygą pavadino dar pagyrūniškiau nei „Tiesos mylėtojas“ – „Tikrasis protas“ (Logos Alethes). Celso darbas ten yra nuodugniai ištirtas minėto autoriaus tokiu mastu, koks nurodytas, ir jis savo išsamia visko, ką kas nors kada nors sakė ar pasakys ta pačia tema, apžvalga užbėgo už akių bet kokiam tavo sunkumų sprendimui, kurį aš galėčiau pasiūlyti. Į šį Origeno darbą privalau nukreipti tuos, kurie sąžiningai ir su tikra „meile tiesai“ trokšta tiksliai suprasti mano paties poziciją. Todėl prašau tavęs šiuo metu sutelkti dėmesį tik į Jėzaus Kristaus (Jėzus Kristus) palyginimą su Apolonijumi, kuris randamas šiame traktate, vadinamame „Tiesos mylėtoju“, nereikalaujant, kad mes atsakytume į likusius jo argumentus, nes jie yra pavogti iš kitų žmonių. Mes galime pagrįstai apsiriboti Apolonijaus istorija, nes Hieroklis, iš visų rašytojų, kurie kada nors mus puolė, stovi vienas, pasirinkęs Apolonijų, kaip jis neseniai padarė, palyginimo ir priešpriešos su mūsų Išganytoju tikslams.

Man nereikia sakyti, su kokiu susižavėjimu jis priskiria jo taumaturginius žygdarbius ne burtininkų triukams, o dieviškai ir paslaptingai išminčiai; ir jis tiki, kad jie tikrai buvo tokie, kokius jis įsivaizduoja, nors nepateikia jokio šio teiginio įrodymo. Pasiklausykite jo paties žodžių: „Savo troškime išaukštinti Jėzų, jie bėgioja šen ir ten plepėdami apie tai, kaip jis privertė akluosius regėti ir padarė tam tikrus kitus tokios rūšies stebuklus.“ Tada po tam tikro tarpo jis prideda štai ką: „Tačiau pastebėkime, kiek geresnis ir protingesnis yra požiūris, kurio mes laikomės tokiais klausimais, ir paaiškinkime sampratą, kurią mes turime apie vyrus, apdovanotus nuostabiomis galiomis.“ Ir tuomet, nerūpestingai praėjęs pro Aristėją iš Prokonėso (Aristeas Proconnesius) ir Pitagorą (Pythagoras) kaip kiek per senus, jis tęsia taip: „Tačiau mūsų pačių protėvių laikais, Nerono (Nero) valdymo metais, klestėjo Apolonijus iš Tianos, kuris nuo pat ankstyvos bernystės, kai tapo žmonijos mylėtojo Asklepijo (Asclepius) kunigu Kilikijos Egajuje (Aegae), padarė begalę stebuklų, iš kurių didžiąją dalį praleisiu ir paminėsiu tik keletą.“ Tada jis pradeda nuo pradžių ir išvardija Apolonijaus padarytus „stebuklus“, po kurių tęsia šiais žodžiais: „Kokia tad mano priežastis minėti šiuos faktus? Tai buvo padaryta tam, kad jūs galėtumėte supriešinti mūsų pačių tikslų ir gerai pagrįstą sprendimą kiekvienu punktu su lengvabūdišku krikščionių patiklumu. Mat tuo tarpu, kai mes tą, kuris atliko tokius žygius, laikome ne dievu, o tik dievams įtinkančiu žmogumi, jie, remdamiesi keliais stebuklais, skelbia savo Jėzų dievu.“ Prie to jis po kurio laiko prideda šią pastabą: „Ir šį punktą taip pat verta pastebėti, kad tuo tarpu, kai pasakojimus apie Jėzų sukurpė Petras (Petrus) ir Paulius (Paulus) bei keli kiti tokio plauko žmonės – melagiai, neišsilavinę ir burtininkai, – Apolonijaus istoriją parašė Maksimas Egajietis (Maximus Aegaeensis) ir filosofas Damis (Damis), nuolatos gyvenęs su juo, bei Filostratas Atėnietis (Philostratus Atheniensis), aukščiausio išsilavinimo vyrai, kurie iš pagarbos tiesai ir meilės žmonijai nusprendė suteikti nusipelnytą viešumą veiksmams vyro, kuris buvo kartu ir kilnus, ir dievų draugas.“ Tai yra patys žodžiai, kuriuos panaudojo Hieroklis savo traktate prieš mus, pavadintame „Tiesos mylėtojas“.

III

Damis, praleidęs tiek daug laiko su Apolonijumi, buvo kilęs iš Asirijos (Assyria), kur pirmą kartą savo žemėje susidūrė su juo; ir jis parašė pasakojimą apie savo bendravimą su minėtu asmeniu nuo to laiko. Tačiau Maksimas parašė gana trumpą pasakojimą tik apie dalį jo karjeros. Vis dėlto Filostratas Atėnietis mums sako, kad jis surinko visus pasakojimus, kuriuos rado cirkuliuojant, naudodamasis tiek Maksimo, tiek paties Damio bei kitų autorių knygomis; taip jis sudarė pačią išsamiausią šio asmens gyvenimo istoriją, prasidedančią jo gimimu ir pasibaigiančią mirtimi.

Jei tad mums būtų leista supriešinti neapgalvotą ir lengvabūdišką patiklumą, kuriuo jis ne vietoje mus kaltina, su tiksliu ir pagrįstu „Tiesos mylėtojo“ sprendimu tam tikrais klausimais, paklauskime iškart – ne kuris iš jų buvo dieviškesnis, nei kokiomis savybėmis vienas atliko nuostabesnius ir skaitlingesnius stebuklus už kitą; taip pat neakcentuokime to, kad mūsų Išganytojas ir Viešpats Jėzus Kristus buvo vienintelis žmogus, apie kurį hebrajų išminčiai, gyvenę prieš tūkstančius metų, dėka savo dieviško įkvėpimo pranašavo, kad jis kada nors ateis tarp žmonių; taip pat neakcentuokime fakto, kad jis į savo dieviško mokymo planą atvertė tiek daug žmonių; nei to, kad jis suformavo tikrų ir nuoširdžių mokinių grupę, apie kurią beveik be perdėjimo galima pasakyti, jog jie buvo pasiruošę atiduoti savo gyvybes už jo mokymą vos tik pašaukti; nei to, kad jis vienas įsteigė blaivaus ir skaistaus gyvenimo mokyklą, kuri išliko per visą laiką po jo; nei to, kad savo ypatinga dievyste ir dorybe jis išgelbėjo visą gyvenamąjį pasaulį ir vis dar telkia prie savo dieviško mokymo tautas iš visų pusių dešimtimis tūkstančių; nei to, kad jis yra vienintelis pavyzdys mokytojo, kuris, tiek daug metų laikytas priešu beveik visų žmonių, pavaldinių ir valdovų vienodai, pagaliau triumfavo ir pasirodė kur kas galingesnis, dėka savo dieviškos ir paslaptingos galios, nei bedieviai, kurie jį taip tulžingai persekiojo, nes tie, kurie savo laiku maištavo prieš jo dievišką mokymą, dabar yra lengvai jo palenkiami, tuo tarpu dieviškoji doktrina, kurią jis tvirtai nustatė ir perdavė, įsivyravo amžių amžiams visame gyvenamajame pasaulyje; nei to, kad net dabar jis rodo savo dieviškos galios dorybę išvarant, vien pasišaukus jo paslaptingą vardą, įvairius trukdančius ir piktus demonus, kurie puola žmonių kūnus ir sielas, kaip iš savo pačių patirties žinome esant tiesą. Ieškoti tokių rezultatų Apolonijaus atveju ar net apie juos klausti yra absurdiška. Tad mes tiesiog išnagrinėsime Filostrato darbą ir kruopščiai jį ištyrę parodysime, kad Apolonijus netiko būti priskirtas, nesakysiu prie filosofų, bet net prie dorumo ir sveiko proto vyrų, juo labiau būti lyginamas su mūsų Išganytoju Kristumi, tiek, kiek galime pasikliauti rašytojo darbu, kuris, nors pagal „Tiesos mylėtoją“ buvo aukštai išsilavinęs, bet kokiu atveju negerbė tiesos. Mat toks yra jo Filostrato Atėniečio aprašymas tarp kitų. Tokiu būdu mes lengvai įvertinsime likusių autoritetų vertę, kurie, nors pasak jo buvo labiausiai išsilavinę, tačiau niekada per faktinį duomenų sijojimą tiksliai nepagrindė jų Apolonijaus atveju. Mat kai nuodugniai ištirsime šiuos faktus, neabejotinai gausime aiškų pademonstravimą to tvirtumo ir, kaip jis pats įsivaizduoja, detalaus tikslumo, kurį „Tiesos mylėtojas“, kartu užėmęs aukščiausius teismus visoje provincijoje, taiko krikščionims, ir tuo pačiu to, ką jiems patinka vadinti mūsų neapgalvotu ir lengvu patiklumu, nes mes jų laikomi paprastais kvailais ir suklaidintais mirtingaisiais.

Kitas polemikas, pradėdamas susirėmimą, be dvejonių plūstų ir šmeižtų žmogų, prieš kurį nukreipti jo argumentai, teigdamas, kad šis yra jo priešas ir priešininkas; aš tačiau, mano drauge, buvau linkęs laikyti Tianos vyrą buvus, kalbant žmogiškai, tam tikros rūšies išminčiumi, ir aš vis dar esu linkęs laikytis šios nuomonės; aš norėčiau išdėstyti tau, jei to prašytum, mano asmeninę nuomonę apie jį. Jei kas nors nori jį priskirti prie bet kurio tavo pasirinkto filosofo ir pamiršti visas legendas apie jį bei nevarginti manęs jomis, aš visiškai sutinku. Tačiau ne taip yra, jei kas nors išdrįsta – ar tai būtų Damis Asiras, ar Filostratas, ar bet kuris kitas rinkėjas ar metraštininkas – peršokti žmogiškumo ribas ir pranokti filosofiją, ir nors žodžiais atremiant kaltinimą burtininkavimu, tačiau veiksmais labiau nei vardu jį pririšti prie šio vyro, naudojant Pitagoro disciplinos kaukę, kad paslėptų tai, kas jis iš tikrųjų buvo. Mat tokiu atveju jo kaip filosofo reputacija mums dings, ir vietoj to turėsime asilą, pasislėpusį po liūto kailiu; mes jame atpažinsime sofistą tikriausia prasme, kaulijantį išmaldos tarp miestų, ir burtininką, jei toks kada nors egzistavo, vietoj filosofo.

Klausi manęs, ką turiu omenyje ir kokios mano priežastys taip kalbėti? Pasakysiu tau. Yra gamtos ribos, kurios nustato ir apibrėžia visatos egzistavimą jos pradžios, tęstinumo ir pabaigos atžvilgiu, būdamos taisyklės ir apribojimai, uždėti viskam. Per juos visas šis viso vatos mechanizmas ir statinys nuolatos vedamas į tobulumą; jie sutvarkyti nesulaužomais įstatymais ir neišardomais ryšiais, jie saugo ir stebi visagalę Apvaizdos (Providentia) valią, kuri viską paskirsto ir išdėsto. Tad niekas negali pakeisti ar perkeisti vietos ir tvarkos nieko, kas kartą buvo sutvarkyta; ir jei kas nors yra toks drąsus, kad norėtų peržengti savo ribas, jis yra sulaikomas nuo dieviško įstatymo pažeidimo gamtos taisykle ir dekretu. Taip yra, kad žuvis, gyvenanti vandenyse, negali priešindamasi gamtai pasikeisti ir išeiti į sausumą bei ten gyventi; kita vertus, padaras, užaugintas sausumoje, nepuls į vandenis ir neras ten jokio nuolatinio poilsio ar buveinės; nei jokiu didžiuliu šuoliu joks žemės gyventojas negali pakelti savęs aukštyn į orą, trokšdamas skraidyti kartu su ereliais; ir atvirkščiai, nors žinoma, pastarieji gali nusileisti ant žemės, nuslopindami ir nuleisdami savo skrydžio savybę bei atpalaiduodami sparnų darbą ir atsisakydami gamtos privilegijos – nes tai taip pat nustatyta dieviškų dėsnių, būtent, kad būtybės, galinčios kilti aukštyn, gali ir nusileisti iš aukštybių, – tačiau priešingas veiksmas nėra įmanomas, tad žemas žemės gyventojas niekada negalės savęs pakelti į padangę. Tokiu būdu mirtingoji žmonių giminė, nors aprūpinta siela ir kūnu, vis dėlto yra apribota dieviškų ribų. Todėl žmogus niekada negali skrosti oro savo kūnu, kad ir kaip niekintų buvimą žemės takuose, akimirksniu nesumokėjęs už savo kvailystę; nei dvasiniu išaukštinimu jis savo mąstymu negali pasiekti nepasiekiamo, nepuolęs atgal į melancholijos ligą.

Tad išmintingiausia jam, viena vertus, gabenti savo kūną palei žemę kojomis, jam duotomis šiam tikslui, kita vertus, palaikyti savo sielą išsilavinimu ir filosofija. Tačiau jis gali pagrįstai melstis, kad kas nors ateitų jam padėti iš aukštybių, iš dangaus takų, ir pasirodytų jam kaip ten esančio išganymo mokytojas. Mat šis pavyzdys yra teisingas: kaip gydytojui dera aplankyti ligonį, o mokytojui prisitaikyti prie mokinio, pradedančio studijas, ir viršesniam palikti savo aukštumas bei nusileisti iki žemo, tačiau priešingas veiksmas nėra teisingas ar įmanomas. Iš to išplaukia, kad nėra priežasties neleisti dieviškai prigimčiai, būnant geradarei ir linkusiai gelbėti bei apvaizdiškai rūpintis ateities dalykais, bendrauti su žmonėmis, nes tai leidžiama ir dieviškos apvaizdos taisykle; mat pagal Platoną (Plato), Dievas buvo geras, o jokia gera būtybė niekada negali jausti jokio pavydo kam nors. Iš to seka, kad šios visatos valdytojas, būdamas geras, rūpinsis ne tik mūsų kūnais, bet kur kas labiau mūsų sielomis, kurioms jis suteikė nemirtingumo ir laisvos valios privilegiją. Šioms sieloms tuomet, kaip viso valdymo ir malonės dovanų viešpats, kurių suteikimas bus naudingas mūsų prigimčiai, jis – sieloms galint įvertinti jo dosnumą – gausiai suteiks tarsi apšvietimą iš jo sklindančia šviesa ir retkarčiais siųs pačius artimiausius savo pasiuntinius žmonių išganymui ir pagalbai čia, apačioje. Iš šių pasiuntinių bet kuris, taip pamalonintas sėkmės, išvalęs savo supratimą ir išsklaidęs mirtingumo rūką, gali būti pagrįstai apibūdintas kaip tikrai dieviškas ir savo sieloje nešantis kokio nors didžio dievo atvaizdą. Tikrai tokia didi asmenybė sujudins visą žmonių giminę ir apšvies žmonijos pasaulį ryškiau nei saulė, bei paliks savo amžinos dievystės poveikį būsimų kartų kontempliacijai, ne mažesniu laipsniu pateikdama dieviškos ir įkvėptos prigimties pavyzdį nei menininkų kūriniai, sukurti iš negyvos materijos. Tik iki tokio lygio žmogaus prigimtis gali dalyvauti tame, kas antžmogiška; bet kitaip ji negali teisėtai peržengti savo ribų, nei su savo besparniu kūnu mėgdžioti paukščio, nei būdamas žmogumi kištis į tai, kas priklauso demonams.

VII

Kokioje tad šviesoje, esant tokiai padėčiai, tu mums pieši Apolonijų, mano gerasis rinkėjau? Jei kaip dievišką būtybę ir pranašesnį už filosofą, vienu žodžiu, kaip tą, kuris savo prigimtimi yra antžmogiškas, aš prašyčiau tavęs laikytis šio požiūrio taško per visą tavo istoriją ir nurodyti man jo dievystės sukeltus poveikius, išliekančius iki šių dienų. Mat tikrai tai yra absurdas, kad stalių ir statybininkų darbai išlieka dar ilgai po to, kai meistrai miršta, ir iškyla tarsi nemirtingas paminklas jų konstrukcinio gebėjimo atminimui; tačiau žmogaus charakteris, pretenduojantis būti dievišku, apšvietęs savo šlove žmoniją, turėtų užbaigti tamsoje savo trumpalaikę karjerą, užuot amžinai rodęs savo galią ir meistriškumą. Vietoj to, kad būtų toks šykščiai dosnus kuriam nors vienam individui kaip Damis ar keliems kitiems trumpaamžiams vyrams, jis tikrai turėtų padaryti savo atėjimą pas mus palaiminimų proga, suteiktų daugybei tūkstančių ne tik jo amžininkų, bet ir palikuonių. Manau, būtent taip senovės išminčiai išugdė uolias mokinių grupes, kurios tęsė jų moralinio meistriškumo tradiciją, sėdamos žmonių širdyse tikrai nemirtingą progreso ir reformų dvasią. Jei, kita vertus, tu priskiri šiam vyrui mirtingą prigimtį, saugokis, kad apdovanodamas jį dovanomis, kurios pranoksta mirtingumą, neapkaltintum savęs klaidingumu ir apsiskaičiavimu.

VIII

Bet gana apie tai. Jo herojus mums pristatomas kaip dieviškas vyras, kuris nuo gimimo prisiima jūros demono pavidalą ir asmenybę. Mat jis sako, kad jo motinai, kai ji ruošėsi gimdyti vaiką, pasirodė jūros demono figūra, būtent Protėjas (Proteus), kuris Homero pasakojime nuolat keičia savo pavidalą. Tačiau ji, nė kiek neišsigandusi, paklausė jo, ką ji pagimdys; ir jis atsakė: „Mane patį.“ Tada ji paklausė: „O kas tu esi?“ „Protėjas, – atsakė jis, – iš Egipto.“ Ir tada jis rašo apie tam tikrą pievą ir apie gulbes, kurios padėjo poniai pagimdyti vaiką, nors nepasako mums, iš kur gavo šią detalę; mat neabejotinai jis nepriskiria šios istorijos asirų rašytojui Damiui. Tačiau šiek tiek toliau toje pačioje istorijoje jis vaizduoja Apolonijų, kaip savo dieviškos prigimties ženklą, tariančių pačiam Damiui šiuos žodžius: „Aš pats, mano kompanione, suprantu visas kalbas, nors nesimokiau nė vienos.“ Ir vėl jis jam sako: „Nesistebėk, nes aš žinau, apie ką žmonės galvoja, net kai jie tyli.“ Ir vėl Asklepijo šventovėje jis buvo labai pagerbtas dievo, ir sakoma, kad jis turėjo tam tikrą natūralią numatymo dovaną, kurios neįgijo mokydamasis, nuo pat ankstyvos vaikystės. Vienu žodžiu, mes sužinome, kad jis gimė pranašesnis už žmoniją apskritai, ir taip jis aprašomas nuo pat pirmos gimimo akimirkos per visą jo istoriją. Bet kokiu atveju vieną kartą, po to, kai jis pats išsilaisvino iš pančių, jo istorikas prideda pastabą: „Tada Damis pareiškia pirmą kartą aiškiai supratęs Apolonijaus prigimtį, kad ji buvo dieviška ir pranašesnė už žmogiškumą. Mat neatnešęs jokios aukos – nes kaip jis galėjo ją atnešti kalėjime? – ir nepasakęs jokios maldos, be jokio žodžio, jis tiesiog pasijuokė iš savo pančių.“ O knygos pabaigoje sužinome, kad jo kapas nebuvo rastas niekur žemėje; bet jis iškeliavo į dangų savo fiziniame kūne, lydimas himnų ir šokių. Natūralu, kad jei jis buvo toks didis, koks aprašomas aukščiau, apie jį galima sakyti, kad jis „siektų filosofijos dieviškesniu būdu nei Pitagoras, ar Empedoklis (Empedocles), ar Platonas.“ Dėl šių priežasčių mes tikrai privalome priskirti šį vyrą prie dievų.

Ką gi, mes nepavydėsime jam jo prigimtinės ir savamokslės dovanos suprasti visas kalbas. Tačiau jei jis ją turėjo, kodėl jis buvo nuvestas pas mokyklos mokytoją, ir jei jis niekada nesimokė jokios kalbos, kodėl jo istorikas jį šmeižia ir pareiškia, kad ne iš prigimties, o dėl kruopščių studijų ir pastangų jis išmoko atikos (Attic) dialektą? Mat jis mums tiesiai sako, kad „jam augant jaunystėje jis rodė rašto žinias, didelę atminties galią bei pastangas ir kad jis kalbėjo atikos dialektu“. Mes taip pat sužinome, kad „kai jam sukako keturiolika metų, tėvas jį nuvežė į Tarsą (Tarsus) pas Eutidemą iš Finikijos (Euthydemus of Phoenicia), kuris buvo geras retorius ir suteikė jam išsilavinimą, o Apolonijus glaudėsi prie savo mokytojo“. Toliau sužinome, kad „jis turėjo kaip bendramokslius Platono (Plato) ir Chrizipo (Chrysippus) mokyklų narius bei peripatetikų (Peripatetic) būrio atstovus. Kad jis taip pat stropiai klausėsi Epikūro (Epicurus) doktrinų, nes nepaniekino net jų, nors Pitagoro (Pythagoras) mokymus suvokė su tam tikra neapsakoma išmintimi“. Toks įvairiapusis buvo išsilavinimas to, kuris niekada nesimokė jokios kalbos ir kuris savo dieviška galia numatydavo „žmonių mintis, net kai jie tyli“.

Po tam tikro tarpo mūsų autorius vėl išreiškia susižavėjimą tuo, kaip lengvai Apolonijus suprato gyvūnų kalbą, ir toliau mums pasakoja štai ką: „Be to, jis įgijo supratimą apie gyvūnų kalbą; ir to jis taip pat išmoko savo kelionių per Arabiją (Arabia) metu, kur gyventojai geriausiai moka šią kalbą ir ją praktikuoja. Mat arabai turi būdą be vargo suprasti gulbes ir kitus paukščius, kai jie pranašauja ateitį taip pat, kaip pranašystės. O suprasti nebylius gyvūnus jie išmoksta, kaip sakoma, vieni valgydami drakonų širdis, o kiti – kepenis“. Šiuo atveju atrodo, kad bet kokiu būdu pitagorininkas, kuris susilaikė nuo gyvulinio maisto ir net negalėjo prisiversti aukoti dievams, rijo drakonų širdis ir kepenis, kad galėtų dalyvauti išminties formoje, kuri buvo madinga tarp arabų. Pasimokęs pas tokius mokytojus, kaip jis galėjo pasiekti jų pasiekimų kitaip nei imituodamas jų pavyzdį? Todėl prie mokytojų, kuriuos jau išvardijome, privalome pridėti Arabijos išminčius, kurie išmokė jį augurų (pranašavimo iš paukščių) žinių; ir tai neabejotinai vėliau įkvėpė jį nuspėti, ką reiškė žvirblis, kai jis kvietė savo draugus prie maisto, ir taip padaryti įspūdį stovintiems šalia, kad jis padarė galingą stebuklą. Ir lygiai taip pat, kai jis pamatė ką tik nužudytą liūtę su aštuoniais jaunikliais prie kelio, vedančio į Asiriją (Assyria), jis iškart iš to, ką pamatė, nuspėjo jų būsimos viešnagės Persijoje (Persia) trukmę ir padarė apie tai pranašystę.

Su jo vizitais pas arabus visiškai derėjo ir studijos, kurių jis ėmėsi pas persus, pasak to paties autoriaus pasakojimo. Mat uždraudęs Damiui, kaip mums sakoma, vykti pas magus, nors Damis buvo vienintelis jo mokinys ir kompanionas, jis vienas ėjo į mokyklą pas juos vidurdienį ir apie vidurnaktį; vienas tam, kad neturėtų kaip kompaniono magijos studijose to, kuris aiškiai neturėjo potraukio tokiems dalykams. Ir vėl, kai jis atėjo pasikalbėti su Babilono karaliumi Vardanu (Vardan), pasakojama, kad jis kreipėsi į jį šitaip: „Mano išminties sistema yra Pitagoro, Samo vyro, kuris išmokė mane taip garbinti dievus ir juos atpažinti, nesvarbu, ar jie matomi, ar nematomi, ir reguliariai bendrauti su dievais“. Kas gali leisti, kad tai būtų tiesa apie jį, matant, kad pats Pitagoras nepaliko jokio tokio pobūdžio rašto, nei jokių slapto rašto kūrinių, kad mes galėtume bent įtarti jį turėjus tokius išteklius savo žinioje? Kalbant apie jo Pitagoro filosofijos mokytoją, pats Filostratas liudija, kad šis niekuo nebuvo geresnis už epikūrininkus, apie jį kalbėdamas taip: „Jis turėjo kaip Pitagoro sistemos mokytoją ne itin gerą vyrą, nei tokį, kuris savo filosofiją būtų taikęs praktikoje; mat jis buvo savo pilvo ir troškimų vergas ir modeliavo savo gyvenimą pagal Epikūrą. Ir šis vyras buvo Euksenas iš Heraklėjos Ponte (Euxenus of Heraclea in Pontus). Tačiau jis gerai pažinojo Pitagoro dogmas, lygiai kaip paukščiai pažįsta tai, ką išmoksta pasakyti iš žmonių“. Kokia juokinga nesąmonė teigti, kad Apolonijus galėjo iš šio vyro perimti savo dovaną bendrauti su dievais. Tačiau akimirkai pripažinkime, kad buvo kiti sistemos aiškintojai, iš kurių jis galėjo pasimokyti, nors autorius bet kokiu atveju neduoda jokios užuominos apie tokį dalyką. Vis tiek privalome paklausti: ar tuomet kada nors buvo nors vienas iš šių mokytojų, kuris teigtų arba pats žinantis, asmeniškai pasimokęs iš Pitagoro, arba mokantis kitus, kaip atpažinti ir lankyti pokalbiuose dievus, matomus ar nematomus? Kodėl gi net garsusis Platonas, nors labiau už bet ką kitą dalijosi Pitagoro filosofija, ir Architas (Archytas), ir Filolajas (Philolaus) – vienintelis žmogus, raštu perdavęs mums Pitagoro pokalbius, – ir bet kurie kiti, kurie buvo filosofo mokiniai ir raštu perdavė jo nuomones bei dogmas jo palikuonims, – nė vienas iš jų niekada nesigyrė jokia tokia išminties forma. Iš to seka, kad šių dalykų jis išmoko ne iš Pitagoro, o iš kitų šaltinių; ir su sąmoningu iškilmingumo afektavimu jis tik lipdo sau filosofo vardą. Tačiau pripažįstant, nors tai prieštarauja bet kokiai tikimybei, kad jis nemeluoja, o sako tiesą, mes vis tiek negalime suprasti, kaip jis gali pretenduoti įgijęs šias žinias iš paties minėtojo Samiečio, mat pastarasis mirė tūkstantį metų prieš jį. Todėl prie arabų privalome priskirti ir šį mokytoją, kuris jam perdavo tokio paslaptingo pobūdžio žinias apie dievus, kokias jis įsivaizduoja turintis. Tad jei jis buvo dieviškos prigimties, iš to seka, kad pasakojimas apie jo mokytojus yra gryna išmonė. Kita vertus, jei pasakojimas buvo tiesa, tada legenda buvo klaidinga, o tvirtinimas knygoje, kad jis buvo dieviškas, yra visiškai be tiesos.

XII

Neturiu jokio noro smalsiai teirautis apie Protėjo (Proteus) šmėklą ar prašyti jos patvirtinimo, nei reikalauti įrodymų jo juokingai istorijai, kad gulbės apsupo jo motiną ir padėjo jai jį atvesti į pasaulį; lygiai taip pat mažai aš jo prašau pateikti įrodymus jo pasakai apie perkūnijos blyksnį; mat, kaip sakiau anksčiau, jis bet kokiu atveju negali pretenduoti į Damio autoritetą šioms detalėms, mat pastarasis prie jo prisijungė daug vėliau Asirijos Ninevės mieste. Tačiau aš esu visiškai pasirengęs priimti visa, kas tikėtina ir turi tiesos atspalvį, net jei tokios detalės gali būti kiek perdėtos ir ryškiai nuspalvintos iš pagarbos geram žmogui; mat aš vis tiek galėčiau prisiversti jas priimti, kol jos nėra klaidinančiai nuostabios ir pilnos nesąmonių. Todėl neprieštarauju, kad autorius mums pasakoja, jog Apolonijus buvo kilęs iš senovinės šeimos ir tiesioginis pirmųjų naujakurių palikuonis, ir buvo turtingas, jei taip buvo, labiau už visus kitus to regiono žmones; ir kad kai jis buvo jaunas, jis ne tik turėjo minėtus iškilius mokytojus, bet, jei jam patinka, leisiu pripažinti, kad jis pats tapo jų mokytoju ir mokslo meistru. Taip pat pripažįstu, kad jis buvo sumanus paprastuose reikaluose ir todėl galėjo duodamas geriausią patarimą išlaisvinti nuo ligos tą, kuris atėjo į Asklepijo šventyklą pasveikti. Mat skaitome, kad jis pasiūlė žmogui, kenčiančiam nuo vandenligės, susilaikymo režimą, puikiai tinkantį išgydyti jo ligą, ir tokiu būdu sugrąžino jam sveikatą; ir tiek mes privalome pagirti jaunąjį Apolonijų už jo sveiką protą. Kita proga jis labai tinkamai iš šventyklos pašalino žmogų, kuris garsėjo savo piktavališkumu, nors šis buvo pasirengęs aukoti pačias brangiausias aukas, mat jis tą asmenį pavaizduoja kaip turtingiausią ir iškiliausią iš visų to regiono žmonių. Niekas taip pat neprieštarautų jo priskyrimui prie susitvardančiųjų, mat jis su įžeidimais atstūmė meilužį, kuris kėsinosi sugadinti jo jaunystę, taip pat, kaip mus informuoja pasakojimas, visą laiką saugojo save tyrą nuo santykių su moterimis.

Mes taip pat galime tikėti istorija apie jo penkerių metų tylėjimą Pitagoro dvasioje; ir būdas, kuriuo jis įvykdė šį tylos įžadą, buvo vertas pagyrimo. Visa tai ir panašūs dalykai yra tiesiog žmogiški ir jokiu būdu neprieštarauja filosofijai ar tiesai, todėl galiu tai priimti, nes labai aukštai vertinu nuoširdumą ir meilę tiesai. Vis dėlto manyti, kad jis buvo antžmogiškos prigimties būtybė, o tada akimirksniu paneigti šią prielaidą ir pamiršti ją beveik vos tik ji padaryta – tai aš laikau peiktinu dalyku, galinčiu užtraukti įtarimą ne tik autoriui, bet dar labiau jo memuarų subjektui.

XIII

Šias detales mes paėmėme iš pirmosios Filostrato knygos; o dabar eikime apsvarstyti antrosios turinį. Pasakojimas veda jį jo kelionėse ir atgabena iš Persijos į Indiją. Toliau jis parodo gero skonio trūkumą pasakodamas, tarsi tai būtų stebuklas, kaip Apolonijus ir jo kompanionai kelyje pamatė tam tikrą demoną, kuriam jis duoda Empusos (Empusa) vardą, ir kaip jie jį nuvijo įžeidinėjimais ir blogais žodžiais. Ir mes sužinome, kad kai jiems maistui buvo pasiūlyti tam tikri gyvūnai, jis pasakė Damiui, jog jis visiškai sutinka leisti jam ir jo kompanionams valgyti mėsą, mat kiek jis mato, jų susilaikymas nuo mėsos nė kiek neprisidėjo prie jų moralinio vystymosi, nors jo paties atveju tai buvo uždėta filosofinio pasižadėjimo, kurį jis davė vaikystėje. Ir vis dėlto, ar neatrodo kam nors neįtikėtina, kad jis nebūtų sutrukdęs Damiui, kaip savo geriausiam draugui ir kaip vieninteliam mokiniui bei jo gyvenimo sekėjui, kurį jis turėjo, ir vieninteliam, kurį jis bandė atversti į savo filosofiją, – kad jis nebūtų, kartoju, bandęs jam sutrukdyti vartoti gyvų sutvėrimų mėsą, mat tai yra nešventas maistas pagal Pitagorą, ir kad užuot tai daręs, jis jam sako dėl man nepaaiškinamų priežasčių, jog tai nebus naudinga jam pačiam, bei pripažįsta, kad nematė jokio moralinio pranašumo juose, sukeltu tokio susilaikymo?

XIV

„suprato nebylį ir girdėjo tą, kurs nekalba“

turi klausti per vertėją, koks buvo karaliaus gyvenimo būdas, ir prašo jo suteikti jam vadovą kelionei pas brahmanus. O po tam tikro tarpo kitas, kuris yra indų karalius ir prie viso to barbaras, atsikrato vertėjo ir kreipiasi į Apolonijų graikiškai; ir kalbėdamas ta kalba išsamiai išdėsto jam savo išsilavinimą bei savo mokslo turtus. Tačiau Apolonijus ne mažiau apleido šia proga pademonstruoti, kaip jis turėjo padaryti, savo paties tobulą jų kalbos mokėjimą.

Toliau mums sakoma, kad indas turėjo teisti ginčą tarp tam tikrų šalių dėl lobio, kuris buvo surastas lauke, o ginčo klausimas buvo, ar šis laukas turėtų būti priskirtas vietos pardavėjui ar pirkėjui. Mūsų aukščiausio filosofo ir dangaus numylėtinio klausiama nuomonės, ir jis ją paskiria pirkėjui, savo priežastį nurodydamas šiais žodžiais: „Kad dievai niekada nebūtų atėmę iš vieno žemės, jei jis nebūtų buvęs blogas žmogus; nei niekada nebūtų davę kitam turtų po žeme, nebent jis būtų buvęs geresnis už pardavėją“. Turime tuomet daryti išvadą, jei norime juo tikėti, kad vyrai, kurie yra pasiturintys ir turtingesni už savo kaimynus, turi būti laikomi trigubai laimingais ir dievų mylimais, net jei jie būtų patys begėdiškiausi ir labiausiai pasileidę iš žmonių; kita vertus, tik patys skurdžiausi, tarkime, net Sokratas (Socrates), ar Diogenas (Diogenes), ar pats garsusis Pitagoras, ar bet kuris kitas iš labiausiai susitvardančių ir teisingiausių vyrų, turi būti laikomi nelaimingais vargšais. Mat jei seka čia naudojamu mąstymu, privalu pripažinti, kad pagal jo rodymus dievai niekada nebūtų atėmę iš vargšų – tai yra, iš pačių vyrų, kurie lenkia kitus, jei sprendžiama pagal filosofijos standartą – net skurdaus pragyvenimo ir gyvenimo būtinybių, nebent jie būtų buvę visiškai niekšingo charakterio, ir tuo pačiu metu jie būtų apdovanoję tuos, kurie yra pasileidę savo charakteriu, gausa net dalykų, kurie jiems nebuvo būtini, nebent jie pasirodytų esantys geresni už kitus ką tik paminėtus; iš ko išvados absurdiškumas yra akivaizdus kiekvienam.

XVI

Pateikę jums šiuos incidentus iš antrosios knygos, pereikime prie trečiosios ir apsvarstykime istorijas, pasakojamas apie garsiuosius brahmanus. Mat čia turėsime pripažinti, kad pasakojimai apie Tulę (Thule) ir bet kurios kitos stebuklingos legendos, kada nors išgalvotos kokių nors pasakotojų, pasirodo esančios palyginus su šiomis visiškai patikimos ir tobulai teisingos. Šiaip ar taip, mums verta jas ištirti, nes šis save vadinantis tiesos mylėtojas nedvejojo mums prikabinti kaltinimą neapgalvotu patiklumu ir charakterio lengvabūdiškumu, tuo pačiu pretenduodamas sau ir į jį panašiems į tikslų sprendimą, gerai pagrįstą fakto supratimu. Pastebėkite tuomet, kokiomis stebuklų rūšimis jis didžiuojasi, kai teikia pirmenybę Filostratui prieš mūsų pačių dieviškuosius evangelistus tuo pagrindu, kad jis buvo ne tik labiausiai išsilavinęs vyras, bet ir labiausiai dėmesingas tiesai.

XVII

Pradžiai tuomet, pakeliui pas brahmanus, Filostratas mus supažindina su ponia, kuri sutiko Apolonijų ir kuri nuo galvos iki juosmens buvo visiškai balta, o likusi jos dalis – juoda. Kalnai vėlgi, jiems einant pirmyn keliu pas brahmanus, buvo apsodinti pipirų medžiais, o beždžionės puoselėjo juos; ir tada ten buvo tam tikri nepaprasto dydžio drakonai, nuo kurių galvų sklido ugnies kibirkštys, ir jei nužudydavai vieną iš jų, jis sako, kad rasdavai nuostabius akmenis ant galvos, konkuruojančius su Gigo (Gyges) brangakmeniu, paminėtu pas Platoną. Ir visa tai buvo prieš jiems pasiekiant kalvą, ant kurios gyveno brahmanai. O kai jie ją pasiekė, skaitome, kad jie ten pamatė sandarako (sandarac) šulinį, pilną nuostabaus vandens, o šalia – ugnies kraterį, iš kurio kilo švino spalvos liepsna; ir ten buvo du ąsočiai iš juodo akmens, viename iš kurių buvo lietus, o kitame – vėjai, kuriais brahmanai aprūpina tuos šalies žmones, kuriems jie maloniems pasirodo. Be to, jie rado tarp jų Atėnės Polijadės (Athene Polias), Pitinio Apolono (Apollo Pythius), Ežero Dionizo (Dionysus of the Lake) bei tam tikrų kitų helenų dievų atvaizdus. O jų visų meistras buvo vardu Iarchas (Iarchas), ir jie matė jį sėdintį ant labai aukšto sosto su tokia pompastika, kuri buvo toli nuo filosofiškos, o labiau tinkama satrapui. Šis sostas buvo padarytas iš juodos bronzos ir papuoštas auksiniais atvaizdais – tokiais, kokių mes, žinoma, galėtume tikėtis iš filosofų, gaminančių juos, kai jie imasi dirbti kaip žemi mechanikai prie kalvės ir plieno, net jei jie tarytum fokusininkai nepriverčia savo rankų darbo judėti savaime. Tačiau sostai, ant kurių sėdėjo kiti iš jų, buvę žemesni mokytojai už jį, buvo, sako jis, iš bronzos, bet neišraižyti ir ne tokie aukšti. Mat, manau, jie negalėjo neapdovanoti tokios dieviškos filosofijos mokytojo privilegija turėti atvaizdus ir auksą ant savo sosto, tarsi jis būtų tironas.

XVIII

Ir mums sakoma, kad Iarchas, tą akimirką, kai pamatė Apolonijų, kreipėsi į jį vardu graikų kalba ir paprašė laiško, kurį šis atsivežė iš Fraoto, mat jis jau buvo jį gavęs savo išankstinės žinios dėka; ir demonstruodamas savo įžvalgumo įkvėptą charakterį, jis jam pasakė prieš pamatydamas epistolą (laišką), jog joje trūksta vienos raidės, būtent deltos; ir jis pradėjo tuoj pat vulgariu būdu tame pačiame pirmame susitikime, tarsi vyras, pirmą kartą gavęs turtų ir nežinantis, kaip jais naudotis, demonstruoti savo pranašumą kaip regėtojas, išberdamas Apolonijaus tėvo ir motinos vardus bei papasakodamas jam viską apie jo šeimą, auklėjimą ir išsilavinimą, apie jo periodines keliones svetur, apie jo kelionę čionai pas jį patį bei apie tai, ką jis pats padarė ar pasakė savo kompanionams kelyje. Ir toliau šis nuostabus autorius mums pasakoja, kad „brahmanai, pasitepę kartu su Apolonijumi į gintarą panašiu vaistu, išsimaudė, o tada stovėdami ratu, tarsi chore, sudavė žemėn savo lazdomis, ir žemė išsigaubė bei pakėlė juos kokias dvi uolektis į orą, tad jie ten stovėjo levituodami pačiame ore gana ilgą laiką“. Ir jis pasakoja, kad jie nuleido ugnį iš saulės be jokių pastangų iš savo pusės ir kada tik panorėję. O stebuklų rinkėjas prideda kitą stebuklą prie šių, kai pasakoja, jog ten buvo keturi trikojai kaip Pitono (Pytho), kurie patys išriedėjo, judėdami savaime; ir jis nueina taip toli, kad lygina juos su trikojais pas Homerą, ir sako, jog ant jų buvo pastatyti taurininkai tarnauti puotoje – keturi ir pagaminti iš bronzos. Be to, jis mums sako, kad žemė taip pat paklojo žolę po jais savo pačios iniciatyva ir neprašoma. O iš šių trikojų du, sako jis, bėgo su vynu, o iš kitų dviejų vienas tiekė karštą vandenį, o kitas – šaltą. Bronziniai taurininkai sėmė svečiams tinkamu mišiniu tiek vyną, tiek vandenį ir stūmė taures ratu, lygiai kaip jos paduodamos simpoziume (symposium).

XIX

Tokios yra istorijos, kurias Hieroklis, kuriam patikėta administruoti aukščiausius teisingumo teismus visoje provincijoje, laiko tikromis ir patikimomis po tinkamo tyrimo, tuo pačiu metu, kai jis smerkia mus už mūsų perdėtą patiklumą ir lengvabūdiškumą; ir pats patikėjęs tokiais dalykais, kai randa juos pas Filostratą, jis ima girtis savimi ir sako (cituoju jo paties žodžius): „Pastebėkime bet kokiu atveju, kiek geriau ir atsargiau mes priimame tokius dalykus ir kokią nuomonę turime apie vyrus, apdovanotus tokiomis galiomis ir dorybėmis“.

Būtent po tokio simpoziumo, pasak to paties Filostrato, karalius, viešėjęs Indijoje, supažindinamas gerti su filosofais; ir mes girdime, kad jis pasinaudojo proga įžeisti filosofiją girtuokliškais juokais bei taip pasigėrė jų akivaizdoje, jog sviedė iššūkį Saulei ir gyrėsi savimi. Visa tai mes sužinome, ir kad Apolonijus dar kartą, per vertėją, sužinojo jo istoriją iš jo bei kalbėjosi savo ruožtu su juo, Iarchui interpretuojant tarp jų. Tikrai tai gali pagrįstai sukelti mūsų nuostabą, kad tokiam įžūliam vyrukui ir tokiam dideliam juokdariui buvo leista pasigerti ir rodyti savo girtą sąmojį tarp tokių didžių filosofų, kai jis buvo nevertas net dalyvauti filosofų susirinkime, juo labiau prie židinio vyrų, kurie buvo lygūs dievams? Bet kas mane apsėdo vadinti juos dievų bendražygiais ir pašiepti juos dėl jų orumo? Kodėl gi, kai Apolonijus jų paklausė, kuo jie save laiko, „Dievais“, atsakė Iarchas; kuris, manau, savo kaip dievo kokybe – kiek įmanoma mažiau filosofo stiliumi, apsaugok viešpatie, ne, tikrai išduodamas lygiai taip pat menką pagarbą dievo orumui, kuriuo jis pats skelbėsi esąs – parodė pavyzdį gerti savo puotos draugams pasilenkdamas virš dubens, kuris, kaip mūsų autorius rūpestingai mums sako, tiekė gausybę gėrimo jiems visiems ir atsigaivindavo pats, kaip tai daro šventi ir paslaptingi šuliniai tiems, kurie iš jų pildo savo ąsočius.

XXI

Po to vyko bendras pokalbis ir tam tikra rimta diskusija tarp filosofų, kurios metu Iarchas paaiškino, kad jo paties siela kadaise buvo kito žmogaus kūne, kuris buvo karalius, ir kad toje būsenoje jis atliko tą ir aną žygdarbį; tuo tarpu Apolonijus jiems pasakė, kad jis kadaise buvo laivo pilotas Egipte ir įvykdė visokius žygdarbius, kuriuos jiems išvardijo. Tada jie uždavė klausimus vienas kitam ir gavo atsakymus, kurie išminties vardu turi menką teisę būti iš viso užfiksuoti. Taip sužinome, kad Apolonijus paklausė, ar jie turi tarp savęs kokio nors auksinio vandens. Koks protingas ir nuostabus klausimas! Jis taip pat paklausė apie žmones, kurie gyvena po žeme, ir apie kitus, vadinamus pigmėjais (pigmies), bei šešėliakojais vyrais, ir paklausė, ar jie turi tarp savęs keturkojį gyvūną, vadinamą martichora (martichora), kuris turi galvą kaip žmogaus, bet dydžiu konkuruoja su liūtu, tuo tarpu iš jo uodegos kyšo plaukai lyg spygliai, uolekties ilgio, kuriais jis įpratęs šaudyti lyg strėlėmis į tuos, kurie jį medžioja. Tokie tuomet buvo klausimai, kuriuos Apolonijus pateikė išminčiams, ir Iarchas instruktavo jį apie pigmėjus bei pasakė jam, kad jie iš tiesų buvo žmonės, gyvenantys po žeme, bet leidžiantys savo gyvenimus kitoje Gangos (Ganges) upės pusėje; bet kalbant apie kitus dalykus, apie kuriuos jis klausė, Iarchas pasakė, kad jie niekada iš viso neegzistavo.

XXII

Nors šia proga sužinome tiek daug iš džentelmeno, kuris Tiesos mylėtojo yra gerbiamas turėjęs pagarbą faktams, toliau savo knygoje, tarsi smerkdamas brahmanų burtininkavimą ir tarsi trokšdamas išteisinti Apolonijų nuo kaltinimo tuo užsiėmus, jis prideda šią pastabą, kurią pakartoju tekstualiai: „Bet kai jis pamatė tarp indų trikojus ir taurininkus bei kitas figūras, kurias sakiau įėjus savaime, jis nei klausė, kaip jos buvo sukonstruotos, nei troško sužinoti; bet nors jas gyrė, jis atsisakė bet kokio noro jas imituoti“. Ir kaipgi, mano gerasis žmogau, jis atsisakė bet kokio tokio noro? Ar tai tas pats vyras, kuris rūpinosi neleisti Damio į filosofinius seansus, kuriuos jis vedė su jais, ir kuris manė esant savo pareiga nuslėpti nuo savo vienintelio kompaniono visa, ką jis tuose seansuose darė? Ir kaip jis galėjo atsisakyti bet kokio noro jas imituoti, kai jis priėmė septynis žiedus, pavadintus žvaigždžių vardais, ir laikė būtinu nešioti juos visą likusį gyvenimą dienomis, atitinkamai pavadintomis jų vardais, ir tai nepaisant to, kaip sakai pats, kad jie turėjo savyje slaptą galią. Net jei pripažįstame, kad jis netroško imituoti šių išradimų, aišku, kad jo atsisakymas nebuvo dėl to, jog jie būtų nejaukūs (antgamtiniai). Kaip tuomet jis galėjo girti dalykus, kurių nemėgo imituoti? Jei jis juos gyrė kaip dieviškai valdomus, kodėl jis neimitavo dalykų, taip vertų pagyrimo? Karūnuojant viską, jam sugrįžus po viešnagės pas juos, sužinome, jog jis su savo kompanionais atvyko į Oritų (Oritae) šalį, kur rado uolas, smėlį ir dulkes, kurias upės suneša į jūrą, – visa tai vienodai padaryta iš bronzos.

Ką gi, mes nepavydėsime jam jo prigimtinės ir savamokslės dovanos suprasti visas kalbas. Tačiau jei jis ją turėjo, kodėl jis buvo nuvestas pas mokytoją, ir jei jis niekada nesimokė jokios kalbos, kodėl jo istorikas jį šmeižia ir pareiškia, kad ne iš prigimties, o dėl kruopščių studijų ir pastangų jis išmoko atikos dialektą? Mat jis mums tiesiai sako, kad jam augant jaunystėje jis rodė rašto žinias, didelę atminties galią bei pastangas ir kad jis kalbėjo atikos dialektu. Mes taip pat sužinome, kad kai jam sukako keturiolika metų, tėvas jį nuvežė į Tarsą (Tarsus) pas Eutidemą iš Finikijos (Euthydemus of Phoenicia), kuris buvo geras retorius ir suteikė jam išsilavinimą, o Apolonijus (Apollonius) glaudėsi prie savo mokytojo. Toliau sužinome, kad jis turėjo kaip bendramokslius Platono (Plato) ir Chrizipo (Chrysippus) mokyklų narius bei peripatetikų (Peripatetic) būrio atstovus; kad jis taip pat stropiai klausėsi Epikūro (Epicurus) doktrinų, nes nepaniekino net jų, nors Pitagoro (Pythagoras) mokymus suvokė su tam tikra neapsakoma išmintimi. Toks įvairiapusis buvo išsilavinimas to, kuris niekada nesimokė jokios kalbos ir kuris savo dieviška galia numatydavo žmonių mintis, net kai jie tyli.

Po tam tikro tarpo mūsų autorius vėl išreiškia susižavėjimą tuo, kaip lengvai Apolonijus suprato gyvūnų kalbą, ir toliau mums pasakoja štai ką: be to, jis įgijo supratimą apie gyvūnų kalbą; ir to jis taip pat išmoko savo kelionių per Arabiją (Arabia) metu, kur gyventojai geriausiai moka šią kalbą ir ją praktikuoja. Mat arabai turi būdą be vargo suprasti gulbes ir kitus paukščius, kai jie pranašauja ateitį taip pat, kaip pranašystės. O suprasti nebylius gyvūnus jie išmoksta, kaip sakoma, vieni valgydami drakonų širdis, o kiti – kepenis. Šiuo atveju atrodo, kad bet kokiu būdu pitagorininkas, kuris susilaikė nuo gyvulinio maisto ir net negalėjo prisiversti aukoti dievams, rijo drakonų širdis ir kepenis, kad galėtų dalyvauti išminties formoje, kuri buvo madinga tarp arabų. Pasimokęs pas tokius mokytojus, kaip jis galėjo pasiekti jų pasiekimų kitaip nei imituodamas jų pavyzdį? Todėl prie mokytojų, kuriuos jau išvardijome, privalome pridėti Arabijos išminčius, kurie išmokė jį augurų žinių; ir tai neabejotinai vėliau įkvėpė jį nuspėti, ką reiškė žvirblis, kai jis kvietė savo draugus prie maisto, ir taip padaryti įspūdį stovintiems šalia, kad jis padarė galingą stebuklą. Ir lygiai taip pat, kai jis pamatė ką tik nužudytą liūtę su aštuoniais jaunikliais prie kelio, vedančio į Asiriją (Assyria), jis iškart iš to, ką pamatė, nuspėjo jų būsimos viešnagės Persijoje (Persia) trukmę ir padarė apie tai pranašystę.

Su jo vizitais pas arabus visiškai derėjo ir studijos, kurių jis ėmėsi pas persus, pasak to paties autoriaus pasakojimo. Mat uždraudęs Damiui (Damis), kaip mums sakoma, vykti pas magus, nors Damis buvo vienintelis jo mokinys ir kompanionas, jis vienas ėjo į mokyklą pas juos vidurdienį ir apie vidurnaktį; vienas tam, kad neturėtų kaip kompaniono magijos studijose to, kuris aiškiai neturėjo potraukio tokiems dalykams. Ir vėl, kai jis atėjo pasikalbėti su Babilono karaliumi Vardanu (Vardan), pasakojama, kad jis kreipėsi į jį šitaip: mano išminties sistema yra Pitagoro, Samo (Samos) vyro, kuris išmokė mane taip garbinti dievus ir juos atpažinti, nesvarbu, ar jie matomi, ar nematomi, ir reguliariai bendrauti su dievais. Kas gali leisti, kad tai būtų tiesa apie jį, matant, kad pats Pitagoras nepaliko jokio tokio pobūdžio rašto, nei jokių slapto rašto kūrinių, kad mes galėtume bent įtarti jį turėjus tokius išteklius savo žinioje? Kalbant apie jo Pitagoro filosofijos mokytoją, pats Filostratas (Philostratus) liudija, kad šis niekuo nebuvo geresnis už epikūrininkus, apie jį kalbėdamas taip: jis turėjo kaip Pitagoro sistemos mokytoją ne itin gerą vyrą, nei tokį, kuris savo filosofiją būtų taikęs praktikoje; mat jis buvo savo pilvo ir troškimų vergas ir modeliavo savo gyvenimą pagal Epikūrą. Ir šis vyras buvo Euksenas iš Heraklėjos Ponte (Euxenus of Heraclea in Pontus). Tačiau jis gerai pažinojo Pitagoro dogmas, lygiai kaip paukščiai pažįsta tai, ką išmoksta pasakyti iš žmonių. Kokia juokinga nesąmonė teigti, kad Apolonijus galėjo iš šio vyro perimti savo dovaną bendrauti su dievais. Tačiau akimirkai pripažinkime, kad buvo kiti sistemos aiškintojai, iš kurių jis galėjo pasimokyti, nors autorius bet kokiu atveju neduoda jokios užuominos apie tokį dalyką. Vis tiek privalome paklausti: ar tuomet kada nors buvo nors vienas iš šių mokytojų, kuris teigtų arba pats žinantis, asmeniškai pasimokęs iš Pitagoro, arba mokantis kitus, kaip atpažinti ir lankyti pokalbiuose dievus, matomus ar nematomus? Kodėl gi net garsusis Platonas, nors labiau už bet ką kitą dalijosi Pitagoro filosofija, ir Architas (Archytas), ir Filolajas (Philolaus) – vienintelis žmogus, raštu perdavęs mums Pitagoro pokalbius, – ir bet kurie kiti, kurie buvo filosofo mokiniai ir raštu perdavė jo nuomones bei dogmas jo palikuonims, – nė vienas iš jų niekada nesigyrė jokia tokia išminties forma. Iš to seka, kad šių dalykų jis išmoko ne iš Pitagoro, o iš kitų šaltinių; ir su sąmoningu iškilmingumo afektavimu jis tik lipdo sau filosofo vardą. Tačiau pripažįstant, nors tai prieštarauja bet kokiai tikimybei, kad jis nemeluoja, o sako tiesą, mes vis tiek negalime suprasti, kaip jis gali pretenduoti įgijęs šias žinias iš paties minėtojo Samiečio, mat pastarasis mirė tūkstantį metų prieš jį. Todėl prie arabų privalome priskirti ir šį mokytoją, kuris jam perdavė tokio paslaptingo pobūdžio žinias apie dievus, kokias jis įsivaizduoja turintis. Tad jei jis buvo dieviškos prigimties, iš to seka, kad pasakojimas apie jo mokytojus yra gryna išmonė. Kita vertus, jei pasakojimas buvo tiesa, tada legenda buvo klaidinga, o tvirtinimas knygoje, kad jis buvo dieviškas, yra visiškai be tiesos.

XII

Neturiu jokio noro smalsiai teirautis apie Protėjo (Proteus) šmėklą ar prašyti jos patvirtinimo, nei reikalauti įrodymų jo juokingai istorijai, kad gulbės apsupo jo motiną ir padėjo jai jį atvesti į pasaulį; lygiai taip pat mažai aš jo prašau pateikti įrodymus jo pasakai apie perkūnijos blyksnį; mat, kaip sakiau anksčiau, jis bet kokiu atveju negali pretenduoti į Damio autoritetą šioms detalėms, mat pastarasis prie jo prisijungė daug vėliau Asirijos Ninevės (Nineveh) mieste. Tačiau aš esu visiškai pasirengęs priimti visa, kas tikėtina ir turi tiesos atspalvį, net jei tokios detalės gali būti kiek perdėtos ir ryškiai nuspalvintos iš pagarbos geram žmogui; mat aš vis tiek galėčiau prisiversti jas priimti, kol jos nėra klaidinančiai nuostabios ir pilnos nesąmonių. Todėl neprieštarauju, kad autorius mums pasakoja, jog Apolonijus buvo kilęs iš senovinės šeimos ir tiesioginis pirmųjų naujakurių palikuonis, ir buvo turtingas, jei taip buvo, labiau už visus kitus to regiono žmones; ir kad kai jis buvo jaunas, jis ne tik turėjo minėtus iškilius mokytojus, bet, jei jam patinka, leisiu pripažinti, kad jis pats tapo jų mokytoju ir mokslo meistru. Taip pat pripažįstu, kad jis buvo sumanus paprastuose reikaluose ir todėl galėjo duodamas geriausią patarimą išlaisvinti nuo ligos tą, kuris atėjo į Asklepijo šventyklą pasveikti. Mat skaitome, kad jis pasiūlė žmogui, kenčiančiam nuo vandenligės, susilaikymo režimą, puikiai tinkantį išgydyti jo ligą, ir tokiu būdu sugrąžino jam sveikatą; ir tiek mes privalome pagirti jaunąjį Apolonijų už jo sveiką protą. Kita proga jis labai tinkamai iš šventyklos pašalino žmogų, kuris garsėjo savo piktavališkumu, nors šis buvo pasirengęs aukoti pačias brangiausias aukas, mat jis tą asmenį pavaizduoja kaip turtingiausią ir iškiliausią iš visų to regiono žmonių. Niekas taip pat neprieštarautų jo priskyrimui prie susitvardančiųjų, mat jis su įžeidimais atstūmė meilužį, kuris kėsinosi sugadinti jo jaunystę, taip pat, kaip mus informuoja pasakojimas, visą laiką saugojo save tyrą nuo santykių su moterimis. Mes taip pat galime tikėti istorija apie jo penkerių metų tylėjimą Pitagoro dvasioje; ir būdas, kuriuo jis įvykdė šį tylos įžadą, buvo vertas pagyrimo. Visa tai ir panašūs dalykai yra tiesiog žmogiški ir jokiu būdu neprieštarauja filosofijai ar tiesai, todėl galiu tai priimti, nes labai aukštai vertinu nuoširdumą ir meilę tiesai. Vis dėlto manyti, kad jis buvo antžmogiškos prigimties būtybė, o tada akimirksniu paneigti šią prielaidą ir pamiršti ją beveik vos tik ji padaryta – tai aš laikau peiktinu dalyku, galinčiu užtraukti įtarimą ne tik autoriui, bet dar labiau jo memuarų subjektui.

XIII

XIV

Kitoje vietoje norėčiau, kad pastebėtumėte, kokie tiesos pavyzdžiai mums pateikiami šio Filostrato, kurio teisingumą liudija Hieroklis (Hierocles), save vadinantis tiesos mylėtoju. Mat mums sakoma, kad kai Apolonijus buvo tarp indų, jis naudojosi vertėju ir per jį kalbėjosi su Fraotu (Phraotes) – mat toks buvo indų karaliaus vardas. Taigi jis, kuris ką tik prieš tai, pagal Filostratą, turėjo visų kalbų supratimą, dabar priešingai, pagal tą patį liudytoją, turi poreikį vertėjui. Ir vėl, jis, kuris skaitė žmonių mintis ir beveik kaip jų dievas Apolonas suprato nebylį ir girdėjo tą, kurs nekalba, turi klausti per vertėją, koks buvo karaliaus gyvenimo būdas, ir prašo jo suteikti jam vadovą kelionei pas brahmanus. O po tam tikro tarpo kitas, kuris yra indų karalius ir prie viso to barbaras, atsikrato vertėjo ir kreipiasi į Apolonijų graikiškai; ir kalbėdamas ta kalba išsamiai išdėsto jam savo išsilavinimą bei savo mokslo turtus. Tačiau Apolonijus ne mažiau apleido šia proga pademonstruoti, kaip jis turėjo padaryti, savo paties tobulą jų kalbos mokėjimą.

Priešingai, jis yra nustebęs radęs indą kalbantį graikiškai, kaip Filostratas nuosekliai, atrodo, su savimi pačiu mums pasakoja savo knygoje. Mat kaip jis galėjo tuo stebėtis, nebent būtų laikęs jį barbarus? Ir nepaisant to, kad jis žavėjosi juo dėl to, kas jis buvo, jis niekada negalėjo tikėtis jį kalbant graikiškai. Toliau, tarsi stebėdamasis kokiu nors stebuklo pasireiškimu ir vis dar negalėdamas jo paaiškinti, Apolonijus sako: pasakyk man, o karaliau, kaip tu pasiekei tokį lengvumą graikų kalboje? Ir iš kur tu čia gavai filosofiją, kurią turi? Mat nemanau, kad gali sakyti, jog esi skolingas tai mokytojams bet kokiu atveju, nes mažai tikėtina, kad indai turi kokių nors šito mokytojų. Tokie yra nuostabūs posakiai, kuriuos išlieja tas, kurio įžvalgumas apėmė viską; o karalius į juos atsako sakydamas, kad jis turėjo mokytojų, pasako jam, kas jie buvo, ir papasakoja visas savo paties istorijos detales iš tėvo pusės. Toliau mums sakoma, kad indas turėjo teisti ginčą tarp tam tikrų šalių dėl lobio, kuris buvo surastas lauke, o ginčo klausimas buvo, ar šis laukas turėtų būti priskirtas vietos pardavėjui ar pirkėjui. Mūsų aukščiausio filosofo ir dangaus numylėtinio klausiama nuomonės, ir jis ją paskiria pirkėjui, savo priežastį nurodydamas šiais žodžiais: kad dievai niekada nebūtų atėmę iš vieno žemės, jei jis nebūtų buvęs blogas žmogus; nei niekada nebūtų davę kitam turtų po žeme, nebent jis būtų buvęs geresnis už pardavėją. Turime tuomet daryti išvadą, jei norime juo tikėti, kad vyrai, kurie yra pasiturintys ir turtingesni už savo kaimynus, turi būti laikomi trigubai laimingais ir dievų mylimais, net jei jie būtų patys begėdiškiausi ir labiausiai pasileidę iš žmonių; kita vertus, tik patys skurdžiausi, tarkime, net Sokratas, ar Diogenas (Diogenes), ar pats garsusis Pitagoras, ar bet kuris kitas iš labiausiai susitvardančių ir teisingiausių vyrų, turi būti laikomi nelaimingais vargšais. Mat jei seka čia naudojamu mąstymu, privalu pripažinti, kad pagal jo rodymus dievai niekada nebūtų atėmę iš vargšų – tai yra, iš pačių vyrų, kurie lenkia kitus, jei sprendžiama pagal filosofijos standartą – net skurdaus pragyvenimo ir gyvenimo būtinybių, nebent jie būtų buvę visiškai niekšingo charakterio, ir tuo pačiu metu jie būtų apdovanoję tuos, kurie yra pasileidę savo charakteriu, gausa net dalykų, kurie jiems nebuvo būtini, nebent jie pasirodytų esantys geresni už kitus ką tik paminėtus; iš ko išvados absurdiškumas yra akivaizdus kiekvienam.

XVI

XVII

Pradžiai tuomet, pakeliui pas brahmanus, Filostratas mus supažindina su ponia, kuri sutiko Apolonijų ir kuri nuo galvos iki juosmens buvo visiškai balta, o likusi jos dalis – juoda. Kalnai vėlgi, jiems einant pirmyn keliu pas brahmanus, buvo apsodinti pipirų medžiais, o beždžionės puoselėjo juos; ir tada ten buvo tam tikri nepaprasto dydžio drakonai, nuo kurių galvų sklido ugnies kibirkštys, ir jei nužudydavai vieną iš jų, jis sako, kad rasdavai nuostabius akmenis ant galvos, konkuruojančius su Gigo brangakmeniu, paminėtu pas Platoną. Ir visa tai buvo prieš jiems pasiekiant kalvą, ant kurios gyveno brahmanai. O kai jie ją pasiekė, skaitome, kad jie ten pamatė sandarako šulinį, pilną nuostabaus vandens, o šalia – ugnies kraterį, iš kurio kilo švino spalvos liepsna; ir ten buvo du ąsočiai iš juodo akmens, viename iš kurių buvo lietus, o kitame – vėjai, kuriais brahmanai aprūpina tuos šalies žmones, kuriems jie maloniems pasirodo. Be to, jie rado tarp jų Atėnės Polijadės (Athene Polias), Pitinio Apolono (Apollo Pythius), Ežero Dionizo (Dionysus of the Lake) bei tam tikrų kitų helenų dievų atvaizdus. O jų visų meistras buvo vardu Iarchas (Iarchas), ir jie matė jį sėdintį ant labai aukšto sosto su tokia pompastika, kuri buvo toli nuo filosofiškos, o labiau tinkama satrapui. Šis sostas buvo padarytas iš juodos bronzos ir papuoštas auksiniais atvaizdais – tokiais, kokių mes, žinoma, galėtume tikėtis iš filosofų, gaminančių juos, kai jie imasi dirbti kaip žemi mechanikai prie kalvės ir plieno, net jei jie tarytum fokusininkai nepriverčia savo rankų darbo judėti savaime. Tačiau sostai, ant kurių sėdėjo kiti iš jų, buvę žemesni mokytojai už jį, buvo, sako jis, iš bronzos, bet neišraižyti ir ne tokie aukšti. Mat, manau, jie negalėjo neapdovanoti tokios dieviškos filosofijos mokytojo privilegija turėti atvaizdus ir auksą ant savo sosto, tarsi jis būtų tironas.

XVIII

Ir mums sakoma, kad Iarchas, tą akimirką, kai pamatė Apolonijų, kreipėsi į jį vardu graikų kalba ir paprašė laiško, kurį šis atsivežė iš Fraoto, mat jis jau buvo jį gavęs savo išankstinės žinios dėka; ir demonstruodamas savo įžvalgumo įkvėptą charakterį, jis jam pasakė prieš pamatydamas epistolą, jog joje trūksta vienos raidės, būtent deltos; ir jis pradėjo tuoj pat vulgariu būdu tame pačiame pirmame susitikime, tarsi vyras, pirmą kartą gavęs turtų ir nežinantis, kaip jais naudotis, demonstruoti savo pranašumą kaip regėtojas, išberdamas Apolonijaus tėvo ir motinos vardus bei papasakodamas jam viską apie jo šeimą, auklėjimą ir išsilavinimą, apie jo periodines keliones svetur, apie jo kelionę čionai pas jį patį bei apie tai, ką jis pats padarė ar pasakė savo kompanionams kelyje. Ir toliau šis nuostabus autorius mums pasakoja, kad brahmanai, pasitepę kartu su Apolonijumi į gintarą panašiu vaistu, išsimaudė, o tada stovėdami ratu, tarsi chore, sudavė žemėn savo lazdomis, ir žemė išsigaubė bei pakėlė juos kokias dvi uolektis į orą, tad jie ten stovėjo levituodami pačiame ore gana ilgą laiką. Ir jis pasakoja, kad jie nuleido ugnį iš saulės be jokių pastangų iš savo pusės ir kada tik panorėję. O stebuklų rinkėjas prideda kitą stebuklą prie šių, kai pasakoja, jog ten buvo keturi trikojai kaip Pitono, kurie patys išriedėjo, judėdami savaime; ir jis nueina taip toli, kad lygina juos su trikojais pas Homerą, ir sako, jog ant jų buvo pastatyti taurininkai tarnauti puotoje – keturi ir pagaminti iš bronzos. Be to, jis mums sako, kad žemė taip pat paklojo žolę po jais savo pačios iniciatyva ir neprašoma. O iš šių trikojų du, sako jis, bėgo su vynu, o iš kitų dviejų vienas tiekė karštą vandenį, o kitas – šaltą. Bronziniai taurininkai sėmė svečiams tinkamu mišiniu tiek vyną, tiek vandenį ir stūmė taures ratu, lygiai kaip jos paduodamos simpoziume.

XIX

Tokios yra istorijos, kurias Hieroklis, kuriam patikėta administruoti aukščiausius teisingumo teismus visoje provincijoje, laiko tikromis ir patikimomis po tinkamo tyrimo, tuo pačiu metu, kai jis smerkia mus už mūsų perdėtą patiklumą ir lengvabūdiškumą; ir pats patikėjęs tokiais dalykais, kai randa juos pas Filostratą, jis ima girtis savimi ir sako (cituoju jo paties žodžius): leiskime bet kokiu atveju pastebėti, kiek geriau ir atsargiau mes priimame tokius dalykus ir kokią nuomonę turime apie vyrus, apdovanotus tokiomis galiomis ir dorybėmis.

XXI

Po to vyko bendras pokalbis ir tam tikra rimta diskusija tarp filosofų, kurios metu Iarchas paaiškino, kad jo paties siela kadaise buvo kito žmogaus kūne, kuris buvo karalius, ir kad toje būsenoje jis atliko tą ir aną žygdarbį; tuo tarpu Apolonijus jiems pasakė, kad jis kadaise buvo laivo pilotas Egipte ir įvykdė visokius žygdarbius, kuriuos jiems išvardijo. Tada jie uždavė klausimus vienas kitam ir gavo atsakymus, kurie išminties vardu turi menką teisę būti iš viso užfiksuoti. Taip sužinome, kad Apolonijus paklausė, ar jie turi tarp savęs kokio nors auksinio vandens. Koks protingas ir nuostabus klausimas! Jis taip pat paklausė apie žmones, kurie gyvena po žeme, ir apie kitus, vadinamus pigmėjais, bei šešėliakojais vyrais, ir paklausė, ar jie turi tarp savęs keturkojį gyvūną, vadinamą martichora, kuris turi galvą kaip žmogaus, bet dydžiu konkuruoja su liūtu, tuo tarpu iš jo uodegos kyšo plaukai lyg spygliai, uolekties ilgio, kuriais jis įpratęs šaudyti lyg strėlėmis į tuos, kurie jį medžioja. Tokie tuomet buvo klausimai, kuriuos Apolonijus pateikė išminčiams, ir Iarchas instruktavo jį apie pigmėjus bei pasakė jam, kad jie iš tiesų buvo žmonės, gyvenantys po žeme, bet leidžiantys savo gyvenimus kitoje Gangos upės pusėje; bet kalbant apie kitus dalykus, apie kuriuos jis klausė, Iarchas pasakė, kad jie niekada iš viso neegzistavo.

XXII

Po to Filostratas aprašė vilną, kurią žemė jiems augino tiekti medžiagą jų drabužiams, iš ko privalome daryti išvadą, jog šie filosofai darbavosi staklėmis ir užsiėmė vilnos verpimu, kad pasigamintų savo rūbus, mat negirdime apie jokią moterį, kuri būtų įsmukusi į jų bendruomenę; bet galbūt jis turi omenyje, kad per stebuklą vilna išaugo savo pačios iniciatyva į jų šventuosius apdarus. Ir mes girdime, kad kiekvienas iš jų nešiojosi lazda ir žiedą, kuris buvo pripildytas paslaptingos galios. Seka serija stebuklingų pasirodymų iš brahmano pusės – kaip, pavyzdžiui, jis sugrąžino protą per laišką tam, kuris buvo apsėstas demono, kaip paglostydamas vyrą, kuris buvo raišas, jis išgydė jo išnirusį klubą, kaip jis teikėsi atstatyti vyro ranką, kuri buvo sudžiūvusi, o aklam vyrui suteikė regėjimą. Mūsų palaiminimai autoriui, kuris sutaupo mums tiek daug vargo. Ar galime abejoti, kad šios istorijos yra tikros, kai pats jo primygtinis reikalavimas dėl ankstesnių pasakų tiesos – turiu omenyje tas apie žaibą ir vėją, laikomus ąsočiuose, bei apie akmeninius trikojus, vaikščiojančius savaime, ir bronzinius taurininkus, padavinėjančius taures ratu – visiškai išduoda ir apnuogina mitinį charakterį viso kito, ką jis turi mums papasakoti. Filostratas be to pareiškia, kad Damis papasakojo, kaip rūpestingai Apolonijus neleido sau dalyvauti filosofinėse sesijose, kurias šis vedė su Iarchu; ir jis sako, kad Apolonijui pastarasis davė septynis žiedus, kurie buvo pavadinti žvaigždžių vardais, ir kad jis nešiojo juos po vieną dienomis, atitinkamai vadinamomis jų vardais. Nors šia proga sužinome tiek daug iš džentelmeno, kuris Tiesos mylėtojo yra gerbiamas turėjęs pagarbą faktams, toliau savo knygoje, tarsi smerkdamas brahmanų burtininkavimą ir tarsi trokšdamas išteisinti Apolonijų nuo kaltinio tuo užsiėmus, jis prideda šią pastabą, kurią pakartoju tekstualiai: bet kai jis pamatė tarp indų trikojus ir taurininkus bei kitas figūras, kurias sakiau įėjus savaime, jis nei klausė, kaip jos buvo sukonstruotos, nei troško sužinoti; bet nors jas gyrė, jis atsisakė bet kokio noro jas imituoti. Ir kaipgi, mano gerasis žmogau, jis atsisakė bet kokio tokio noro? Ar tai tas pats vyras, kuris rūpinosi neleisti Damio į filosofinius seansus, kuriuos jis vedė su jais, ir kuris manė esant savo pareiga nuslėpti nuo savo vienintelio kompaniono visa, ką jis tuose seansuose darė? Ir kaip jis galėjo atsisakyti bet kokio noro jas imituoti, kai jis priėmė septynis žiedus, pavadintus žvaigždžių vardais, ir laikė būtinu nešioti juos visą likusį gyvenimą dienomis, atitinkamai pavadintomis jų vardais, ir tai nepaisant to, kaip sakai pats, kad jie turėjo savyje slaptą galią. Net jei pripažįstame, kad jis netroško imituoti šių išradimų, aišku, kad jo atsisakymas nebuvo dėl to, jog jie būtų nejaukūs. Kaip tuomet jis galėjo girti dalykus, kurių nemėgo imituoti? Jei jis juos gyrė kaip dieviškai valdomus, kodėl jis neimitavo dalykų, taip vertų pagyrimo? Karūnuojant viską, jam sugrįžus po viešnagės pas juos, sužinome, jog jis su savo kompanionais atvyko į Oritų šalį, kur rado uolas, smėlį ir dulkes, kurias upės suneša į jūrą, – visa tai vienodai padaryta iš bronzos.

XXIII

Visa tai pateikiama trečiojoje Filostrato knygoje, tad dabar pereikime prie tų, kurios seka po jos. Sužinome, kad kai jis sugrįžo iš indų šalies į Helados žemę, patys dievai skelbė jį esant dievų kompanionu, nes jie siųsdavo pas jį ligonius pasveikti. Ir iš tiesų, tarsi jo apsilankymas pas arabus, magus bei indus būtų jį pavertęs kokia nors stebuklinga ir dieviška būtybe, mūsų autorius, dabar, kai jau parsigabeno jį namo, neria tiesiai į ilgą jo stebuklų aprašymą. Ir vis dėlto būtų galima pagrįstai ginčytis, kad jei jis būtų buvęs dieviškesnės nei vien žmogiškos prigimties, jis turėjo kur kas anksčiau, o ne tik dabar, užmezgęs ryšius su kitais mokytojais, pradėti savo stebukladario karjerą; ir jam būtų buvę nereikalinga dėti tiek daug pastangų, kad įgytų įvairiapusę arabų, magų ir indų išmintį, jei jis iš tikrųjų būtų buvęs toks, kokiu jį laiko pirminė Filostrato prielaida. Bet bet kokiu atveju, pasak šio tiesą mylinčio autoriaus, mes dabar vėl jį turime sugrįžusį, pasirengusį demonstruoti išmintį, kurią įgijo iš tokių didžių meistrų; ir kaip ką tik iš Arabijos atvykęs bei apsiginklavęs pranašavimo mokslu, madingas tarp tos šalies gyventojų, jis pradeda aiškindamas stovintiems šalia, ko norėjo ir ką ketino žvirblis, kai kvietė savo draugus vakarienės. Toliau jis numato marą Efese (Ephesus) ir įspėja piliečius apie tai, kas artėja. Ir jis pats pateikia mums savo Apologijoje Domitianui (Domitian) šio numatymo paaiškinimą. Mat kai pastarasis paklausė jo, kokia buvo jo pranašystė, jis atsakė: todėl, mano prince, kad aš naudoju labai lengvą dietą, aš pirmas užuodžiau pavojų.

Tada jis papasakoja trečią jo stebuklą, kuris buvo ne kas kita, kaip maro atitolinimas. Nors autorius pasirūpino neįtraukti šios istorijos į galutinius Apolonijui pateiktus kaltinimus, tikriausiai todėl, kad jam buvo neįmanoma atremti ja pagrįsto kaltinimo jokia gynyba, kurią jis galėjo pasiūlyti, mes vis dėlto, jei mums leisite, paskelbsime šią istoriją ir suteiksime jai visišką viešumą, nes tai padarius nebereikės jokios tolesnės jos kritikos. Mat jei kas nors jaučia nors šešėlį abejonės šiuo klausimu, pats būdas, kuriuo ši istorija papasakota, įtikins jį, kad apgaulė ir apsimetinėjimas čia buvo viskas, ir kad jei kas nors kada nors dvelkė burtininkavimu, tai būtent tai. Mat jis apsimeta, kad maras buvo matomas seno žmogaus, elgetos, apsirengusio skarmalais pavidalu; kuriam Apolonijus liepė miniai užmėtyti jį akmenimis, jis pradėjo spjaudydamas ugnį iš savo akių, bet vėliau, kai buvo užverstas į jį metamais akmenimis, jis pasirodė kaip šuo, visas sutraiškytas ir vemiantis putas, kaip daro pasiutę šunys. Ir jis rašo, kad Apolonijus paminėjo šį epizodą taip pat gynyboje, kurią adresavo autokratui Domitianui, šitaip: mat maro pavidalas – o jis priminė seną elgetą – buvo mano matomas, ir kai jį pamačiau, aš jį nugalėjau, ne sustabdydamas ligos eigą, bet visiškai ją sunaikindamas. Kas, aš paklausčiau, perskaitęs tai nesijuoktų iš visos širdies iš šio stebukladario stebuklų rinkimo? Mat sužinome, kad maro prigimtis buvo gyvas padaras ir kaip toks vienu metu pateiktas stovinčiųjų akims bei akmenų krušoms, kurias jie į jį sviedė, ir kad jis buvo sutraiškytas žmonių bei vėmė putas, kai visą tą laiką maras yra ne kas kita pasaulyje kaip atmosferos sugedimas ir užteršimas, aplinkiniam orui pasikeičiant į ligotą būseną, sudarytą iš kenksmingų ir blogų garų, kaip mus moko medicinos teorija. Ir kitais pagrindais taip pat ši istorija apie marą-šmėklą gali būti susprogdinta; mat istorija mums sako, kad ji kamavo tik Efeso miestą ir neaplankė kaimyninių gyventojų; o kaipgi tai galėtų nebūti tiesa, jei aplinkinė atmosfera būtų patyrusi užteršimą? Mat infekcija negalėjo būti apribota viena vieta, nei užpulti vien tik Efeso orą.

XXIV

Ketvirtasis stebuklas, kurį jis pasakoja, yra tai, kaip Achilo (Achilles) siela pasirodė šalia savo paties kapo, pirmą kartą apsirengusi tiunika ir penkių uolekčių aukščio, o vėliau auganti, kol pasiekė dvylikos uolekčių ūgį, ir kaltinanti tesaliečius, kad šie pagal paprotį nebetęsia jam deramų laidotuvių apeigų, bei toliau puoselėjanti rūstybę prieš trojėnus dėl skriaudų, kurias jie jam padarė, ir liepianti Apolonijui užduoti jam klausimus penkiomis temomis, kokiomis jis pats trokštų sužinoti ir kokiomis Lemtis leidžia jam žinoti. Toliau sužinome, kad tas visažinis, kurs gyrėsi savo ateities įvykių numatymu, vis dar nežinojo, ar Achilas buvo palaidotas, ir ar Mūzos bei Nereidės buvo jam skyrusios savo raudas. Atitinkamai jis paklausė Achilo apie šiuos dalykus ir labai rimtai teiravosi, ar Poliksena (Polyxena) buvo nužudyta ant jo kapo, ir ar Elena (Helen) iš tikrųjų buvo atvykusi į Troją, – klausimai tikrai paties iškilmingiausio pobūdžio ir tokie, kurie skatintų kitus gyventi didvyrišką filosofinį gyvenimą, be to, patys savaime labai svarbūs. Tuomet jis ima stebėtis, ar kada nors tarp helenų buvo tiek daug herojų vienu metu, ir ar Palamedas (Palamedes) kada nors pasiekė Troją. Tikrai tai buvo gėdinga kraštutinumu, kad tas, kurs buvo dievų kompanionas, matomų ar nematomų, turėtų taip mažai žinoti apie tokius dalykus, jog jam reikėtų vėl ir vėl apie juos uždavinėti klausimus? Nebent iš tiesų todėl, kad šioje scenoje jis pristatomas bendraujantis su mirusiaisiais, autorius tyčia suteikia jo klausimams šaltą toną, kad nukreiptų įtarimą, esą jis nereligingai kišosi į magijos paslaptis. Mat galime pastebėti, jog jis vaizduoja jį savo Apologijoje teigiantį, kad nebuvo jokio nekromantijos atspalvio tame būde, kuriuo jam pasirodė šmėkla, ir sako: mat neiškasęs jokio griovio kaip Odisėjas, ir negundydamas mirusiųjų sielų ėriukų krauju, aš sugebėjau pasikalbėti su Achilu, tiesiog naudodamas maldas, kurias indai pareiškia mus privalant naudoti kreipiantis į herojus. Štai kaip Apolonijus dabar giriasi savo kompanionui, nors mūsų autorius liudija, kad jis nieko neišmoko iš indų ir nejautė traukos jų išminčiai.

XXV

Kokia tuomet yra priežastis, mano gerasis žmogau, darant prielaidą, kad čia nedalyvavo joks velniškas smalsumas, kodėl jis neleido Damiui, kurį tu pripažįsti buvus vieninteliu ir tikru jo kompanionu, dalintis su juo šiuo nuostabiu regėjimu ir pokalbiu? Ir kodėl taip pat jis negalėjo viso to padaryti dieną, vietoj to, kad darytų tai gūdy naktį ir vienas? Kodėl taip pat paprastas gaidžių giedojimas nuvijo herojaus sielą? Mat jis sako: ji pranyko su švelniu žaibo blyksniu, mat iš tiesų gaidžiai jau pradėjo giedoti. Negaliu kitaip galvoti, kaip tik kad piktieji demonai būtų laikę tokią valandą tinkama ir atitinkama savo velniškiems susitikimams, o ne herojaus siela, kuri, būdama išlaisvinta iš grubios kūno materijos, būtinai turi būti gera ir nesutepta. Bet kokiu atveju demonas, prisišauktas šia proga, vaizduojamas kaip piktavališkas ir pavydus, tiek pagiežingas, tiek menkas savo nuotaika. Mat kaip kitaip galime charakterizuoti tą, kurs nuvijo Antisteną (Antisthenes), vargšą jaunuolį, tokį rimtą, kad jis stengėsi tapti filosofo Apolonijaus sekėju? Mat Achilas reikalauja, kad jis neįšventintų jo į savo filosofiją, ir prideda priežastį: mat, sako jis, jis yra per didelis Priamo palikuonis, o Hektoro (Hector) šlovinimas niekada nedingsta iš jo burnos. Ir kaipgi jis galėjo būti kitoks nei pagiežingas ir menkas, jei jis rūstavo ant tesaliečių už tai, kad šie jam neaukojo, ir vis dar atsisakė susitaikyti su trojėnais dėl to, kad šie prieš tūkstančius metų jam nusidėjo, ir tai nepaisant to, kad pastarieji nuolatos jam aukojo ir liejo aukas? Vienintelė išimtis yra ta, kad jis įsakė Apolonijui atstatyti Palamedo kapą, kuris kartu su jo statula buvo sunykęs.

XXVI

Penktasis ir šeštasis stebuklai šioje knygoje tačiau nereikalauja daug argumentų ir diskusijų, taip nuodugniai jie įrodo mūsų rašytojo lengvą patiklumą. Mat Apolonijus, kaip jie sako, išvaro vieną demoną su kito pagalba. Pirmasis iš demonų išvaromas iš nepataisomo jaunuolio, tuo tarpu antrasis pasislepia prisiimdamas moters pavidalą: pastarąją mūsų gudrusis autorius vadina ne kitais vardais, kaip tik Empusos ir Lamijos (Lamia). Kalbant apie mergelę, kurią jis sakomas vėliau sugrąžinęs į gyvenimą Romoje po to, kai ji mirė, ši istorija aiškiai padarė įspūdį pačiam Filostratui kaip itin neįtikėtina, tad galime ją saugiai atmesti. Šiaip ar taip, jis abejoja ir kvestionuoja, ar vis dėlto gyvybės kibirkštis nebuvo užsilikusi mergaitėje nepastebėta jos palydovų. Mat jis sako, kad pagal pranešimą tuo metu lijo, ir garas kilo nuo mergaitės veido. Bet kokiu atveju, jei toks stebuklas iš tikrųjų būtų įvykęs pačioje Romoje, jis negalėjo pabėgti nuo pastebėjimo pirma imperatoriaus, o po jo – jo pavaldžių magistratų, ir mažiausiai iš visų filosofo Eufrato (Euphrates), kuris tuo metu buvo šalyje ir lankėsi Romoje, kuris iš tiesų, kaip sužinome vėliau, sakomas pateikęs prieš Apolonijų kaltinimą esant ne kuo kitu, kaip burtininku. Tai tikrai taip pat, jei tai būtų faktiškai nutikę, būtų buvę kaltintojo įtraukta tarp kitų prieš jį mestų kaltinimų. Na, būtent šie ir ne daugiau yra patys išskirtiniausi ir ypatingi Apolonijaus pasiekimai, nors knygoje yra begalė kitų atvejų, kuriais jo pranašavimai ir spėjimas priskiriami jo išankstinio žinojimo dovanai; ir sužinome, kad Atėnuose (Athens), kai jis troško būti įšventintas į Eleusino misterijas, tenykštis kunigas jo neįleido ir pareiškė, kad niekada neįšventins burtininko nei neatvers Eleusino misterijų vyrui, kurs yra linkęs į nešvarias apeigas. Taip pat girdime apie palaidą vyruką, kuris elgetavo po Romą, už užmokestį skambindamas lyra Nerono dainas; ir mums sakoma, kad šis pats filosofiškiausias iš mokytojų iš baimės Neronui įsakė savo kompanionams duoti jam išmaldos pripažįstant jo gudrius pasiekimus.

XXVII

Toks yra ketvirtosios knygos turinys, o penktojoje savo istorijos knygoje, po kelių pastabų apie jo numatymo dovaną, mūsų autorius yra taip paskendęs susižavėjime, jog prideda šią pastabą, kurią pakartoju tekstualiai: kad tuomet jam buvo leista daryti tokias prognozes dėl kokio nors dieviško impulso, ir kad tai nėra pagrįsta išvada manyti, kaip daro kai kurie žmonės, jog Apolonijus buvo burtininkas, aišku iš to, ką pasakiau. Bet apsvarstykime šiuos faktus: burtininkai, kuriuos aš asmeniškai laikau pačiais nelaimingiausiais iš žmonijos, pretenduoja pakeisti likimo eigą, arba kankindami šmėklas, kurias sutinka, arba per barbariškus aukojimus, arba per tam tikrus užkalbėjimus ar patepimus. Tačiau Apolonijus pats pakluso Lemties dekretams ir numatė, kad jie būtinai turi išsipildyti; ir jo išankstinis žinojimas nebuvo dėl burtininkavimo, o kilo iš to, ką dievai jam atskleidė. Ir kai tarp indų jis išvydo jų trikojus, jų nebylius tarnus bei kitus automatus (automata), kuriuos aprašiau kaip įeinančius į kambarį savo pačių iniciatyva, jis nei klausė, kaip jie buvo sukonstruoti, nei troško sužinoti. Jis tik gyrė juos, bet neturėjo siekio jų imituoti. Tokia ištrauka kaip ši aukščiau aiškiai parodo garsiuosius Indijos filosofus kaip burtininkus. Mat pastebėkite, kad kai jis ginčijasi dėl burtininkų, jis paminėjo ir juos bei sakė, kad jų stebuklai buvo iš tiesų sumaniai sukonstruoti, tačiau jo herojus laikėsi rūpestingai atokiau nuo tokių jų konstrukcijų tuo pagrindu, kad jos nebuvo moralios. Jei todėl randame Apolonijų vadinant šiuos indus dievais ir įsirašant save kaip jų mokinį, mes neturime kitos išeities, kaip tik priskirti jam tą patį kaltinimą, kuris teko jo mokytojams. Ir atitinkamai jis pristatomas sakantis tarp vadinamųjų Egipto Nuogųjų išminčių štai ką, – cituoju jo paties žodžius: tai tuomet nėra nepagrįsta iš mano pusės, manau, pasiduoti filosofijai taip aukštai ištobulintai, filosofijai, kurią, jei galiu panaudoti metaforą iš scenos, indai užkelia, kaip ji nusipelno būti užkelta, ant aukšto ir dieviško mechanizmo prieš išstumiant ją į sceną. Ir kad aš buvau teisus žavėdamasis jais, ir kad esu teisus laikydamas juos išmintingais bei palaimintais, dabar laikas sužinoti. Ir po kurio laiko jis sako: mat jie yra ne tik dievai, bet yra papuošti visomis Pitijos (Pythian) pranašės dovanomis. Ir jis pristatomas Domitianui su šiais žodžiais lūpose: kokį karą tu turi su Iarchu (Iarchas) ar su Fraotu, abiem indais, kuriuos laikau vieninteliais vyrais, kurie tikrai yra dievai ir kurie nusipelno šio… pavadinimo? Ir yra kitų ištraukų taip pat, kuriose ši Filostrato istorija pripažįsta aukščiau minėtus asmenis dievais bei išminčiaus mokytojais, ir pripažįsta jį priėmus žiedus iš jų, bet dabar jis visa tai pamiršta ir nemato, kad šmeiždamas mokytojus, jis šmeižia mokinį.

XXVIII

O šiek tiek žemiau knygoje jis į sceną atveda fleitininką ir išsamiai pasakoja, kaip Apolonijus su dideliu rimtumu rėžė ilgus esė apie skirtingus fleitos grojimo būdus, tarsi tai būtų pats svarbiausias ir gudriausias iš mokslų. Ir jis pasakoja, kaip imperatorius Vespasianas (Vespasian) skyrė jam maldas lyg jis būtų dievas, mat sužinome, kad Vespasianas pasakė maldos tonu: padaryk tu mane imperatoriumi, į ką Apolonijus atsakė: aš tave tokiu padariau. Ką gi daugiau kas nors gali daryti, kaip tik bjaurėtis šiuo posakiu dėl jo pagyrūniškumo, taip arti jis priartėja prie visiškos beprotybės, kad tas, kurs buvo laivo pilotas Egipte, girtųsi pats jau esantis dievas ir karalių kūrėjas? Mat Apolonijus pats informavo mus šiek tiek anksčiau pokalbio su indu metu, kad jo siela anksčiau buvo piloto.

XXIX

Ir tam pačiam imperatoriui, kai pastarasis paprašo jo nurodyti tuos, kuriems jis labiausiai pritaria tarp filosofų kaip patarėjams bei jo politikos konsultantams, Apolonijus atsako šiais žodžiais: „Šie džentelmenai čia taip pat yra geri patarėjai tokiais klausimais“, ir jis parodė į Dioną (Dion) ir į Eufratą, nes jis dar nebuvo su pastaruoju susiginčijęs. Ir vėl jis tarė: „Mano suverene, Eufratas ir Dionas seniai jums žinomi ir jie yra prie jūsų durų bei labai rūpinasi jūsų gerove. Sušaukite juos taip pat į savo konferenciją, mat jie abu yra išmintingi.“ Į ką Vespasianas atsakė: „Aš atveriu savo duris plačiai išmintingiems vyrams.“ Ką galime manyti apie mūsų herojaus numatymą? Šia proga Eufratas yra tiek geras, tiek išmintingas, nes jis dar su juo nesusiginčijo; bet kai susiginčys, – o netrukus tai įvyks, – tada pažiūrėkite, kaip tas pats asmuo rašo imperatoriui Domitianui: ir vis dėlto, jei norite sužinoti, kiek daug filosofas gali pasiekti pataikaudamas galingiesiems, jums tereikia pažiūrėti į Eufrato atvejį. Mat jo atveju kodėl gi aš kalbu apie turtus iš to šaltinio? Kodėl gi, jis turi ištisus turtų šaltinius, ir jau bankuose jis diskutuoja apie kainas kaip galėtų pirklys ar prekiautojas, ar mokesčių rinkėjas, ar žemas pinigų keitėjas; mat visi šie vaidmenys yra jo, jei yra ką pirkti ar parduoti. Ir jis limpa kaip prilipukas prie galingųjų durų, ir matote jį stovintį prie jų reguliariau nei bet kuris durininkas tai darytų; iš tiesų jį dažnai pagauna durininkai, lygiai kaip gobšius šunis. Bet jis niekada dar neskyrė skatiko filosofui, o visus savo turtus užmūrija savo namuose; tik palaikydamas šį egiptietį iš kitų žmonių pinigų ir galąsdamas savo liežuvį prieš mane, kai jis turėtų būti išpjautas. Tačiau aš paliksiu Eufratą jums pačiam: nes nebent jūs pritartumėte pataikūnams, rasite vyruką blogesnį, nei aš jį vaizduoju. Tikrai tas, kurs pirma liudija tėvui Vespasianui, kad Eufratas yra išmintingas ir geras vyras, o tada plūsta jį tokiu stiliumi jo sūnui, yra atvirai nuteisiamas giriančiu ir peikiančiu tą patį asmenį. Ar tuomet buvo taip, kad šis vyras, apdovanotas ateities žiniomis, nežinojo, koks buvo Eufrato charakteris, nei koks jis bus? Mat tai ne dabar pirmą kartą, bet jau paties Vespasiano atveju jis yra linkęs kaltinti jį esant pačio blogiausio charakterio. Kaipgi tuomet jis rekomendavo tokį asmenį suverenui taip šiltai, kad dėl jo rekomendacijos pastarasis atvėrė jam plačiai savo rūmų duris? Kodėl gi, ar neaišku aklam žmogui, kaip sakoma, kad išankstinio žinojimo klausimu vyrukas yra apšmeižtas savo paties istoriko; nors kitu pagrindu jis galėtų būti laikomas sąžiningu vyru, jei galėtume daryti prielaidą, kad iš pradžių, ir prieš sužinodamas iš patirties, jis troško gauti prieigą prie rūmų taip pat laisvai savo draugams, įskaitant Eufratą, kaip ir sau, bet vėliau buvo paskatintas savo ginčo naudoti tokią kalbą apie jį. Neturiu jokio noro taip argumentuodamas kaltinti Apolonijų melagingai peikus Eufratą, kuris buvo pats iškiliausias visų savo amžiaus vyrų filosofas, tiek daug, jog jo pagyrimai vis dar yra filosofijos studentų lūpose. Tačiau ne kas kitas, o bet kas, kurs būtų linkęs tai daryti, galėtų paimti tai kaip pagrindinį šmeižto bei apkalbų pavyzdį ir panaudoti jį prieš Apolonijų. Mat jei Eufratas iš tikrųjų yra pagal jų pripažinimą lyderis visoje filosofijoje, mums atvira apkaltinti jo varžovą priekabumu, kai jis puola jį dėl jo monstriško elgesio; ir daryti prielaidą, kad pastarasis užsitraukė savo blogą reputaciją todėl, kad buvo šitaip jo užpultas dėl siekimo, – toks buvo kaltinimas, – gyvenimo, taip mažai patenkinamo filosofui.

XXX

Šeštojoje knygoje mūsų pasakotojas atnaujina savo pasaką apie stebuklus; mat jis atveža savo herojų kartu su jo kompanionais ant kupranugario nugaros pamatyti tų, kuriuos jis vadina Egipto Nuogaisiais filosofais. Čia tuomet, paliepus vienam iš šių išminčių, guoba, mums sakoma, kalbėjo Apolonijui aiškiu, bet moterišku balsu, ir tai yra tokios rūšies dalykas, kuriuo Tiesos mylėtojas tikisi mus patikėsiant. Tada jis turi istoriją apie pigmėjus, gyvenančius kitoje jų šalies pusėje, bei apie žmogėdras ir apie šešėliakojus vyrus, ir apie satyrą, kurį Apolonijus nugirdė. Nuo šių išminčių Apolonijus parvežamas atgal į Heladą, kur jis atnaujina savo susitikimus bei savo pranašystes Titui (Titus). Tada girdime apie jaunuolį, kuriam įkando pasiutęs šuo. Jį iš jo bėdos išgelbėja Apolonijus, kuris tuoj pat eina nuspėti, kieno siela buvo šuns viduje; ir sužinome, kad tai buvo Amasio (Amasis), buvusio Egipto karaliaus, siela, mat išminčiaus humaniškumas driekėsi ir šunims.

XXXI

Štai tuomet pasiekimai, kurie ėjo prieš jo apkaltinimą, ir dera mums pastebėti per visą traktatą, kad net jei pripažįstame autorių sakant tiesą savo istorijose apie stebuklus, jis vis tiek aiškiai parodo, jog jie buvo atskirai atlikti Apolonijaus bendradarbiaujant su demonu. Mat jo maro nuojauta, nors ji galėtų neatrodyti magiška ir nejauki, jei jis būtų ją skolingas, kaip pats sakė, savo dietos lengvumui ir tyrumui, vis tiek lygiai taip pat sėkmingai galėjo būti perspėjimas, suteiktas jam bendraujant su demonu. Mat nors kitos istorijos apie jo suvokimą ir ateities numatymą išankstinio žinojimo dorybe gali būti paneigtos tūkstančiu argumentų, kuriuos pateikia paties Filostrato tekstas, nepaisant to, jei leidžiame šiai konkrečiai istorijai būti tiesa, aš tikrai sakyčiau, jog jo ateities numatymas bet kokiu atveju kai kuriais atvejais, nors ne visais, buvo dėl kokios nors nejaukios demono, kuris jam buvo artimas, užmačios. Tai aiškiai įrodo faktas, jog jis neišlaikė savo numatymo dovanos vienodai ir visais atvejais; bet daugumoje atvejų klydo ir turėjo iš nežinojimo teirautis, ko jam nebūtų reikėję daryti, jei jis būtų buvęs apdovanotas dieviška galia ir dorybe. Ir pats maro nutraukimas, pagal konkrečią kryptį, kuri buvo suteikta dramai, jau buvo parodytas buvęs iliuzija ir niekuo daugiau. Be to, Achilo siela neturėjo lūkuriuoti aplink savo paties paminklą, palikusi Palaimintųjų salas bei poilsio vietas, kaip žmonės tikriausiai pasakytų. Šiuo atveju taip pat tikrai būtent demonas pasirodė Apolonijui ir būtent jo akivaizdoje jis atsidūrė? Tada vėlgi, palaidas jaunuolis aiškiai buvo viduje gyvenančio demono auka; ir tiek jis, tiek Empusa bei Lamija, kuri sakoma iškrėtusi savo pamišėliškus pokštus Menipui (Menippus), tikriausiai buvo jo išvaryti su svarbesnio demono pagalba; tas pats pasakytina ir apie jaunuolį, kuriam protą sumaišė pasiutęs šuo; ir pats įsiutęs šuo buvo sugrąžintas į savo jausmus tuo pačiu metodu. Privalote tuomet, kaip sakiau, laikyti visą seriją jo atliktų stebuklų kaip įvykdytus per demonų tarnystę; mat mergaitės atgaivinimas privalo būti apnuogintas nuo bet kokio stebuklingo charakterio, jei ji iš tikrųjų visą laiką buvo gyva ir vis dar nešiojo savyje gyvybės kibirkštį, kaip sako autorius, ir jei garas kilo virš jos veido. Mat neįmanoma, kaip sakiau anksčiau, kad toks stebuklas būtų buvęs nutylėtas pačioje Romoje, jei jis nutiko, kai suverenas buvo šalia.

XXXII

Yra tūkstantis kitų pavyzdžių tuomet, kuriuos galime pasirinkti iš tų pačių knygų, kur pasakojimas paneigia save savo pačių prieštaravimais, taip leidžiant mums aptikti jo mitinį ir stebuklų vaikymosi charakterį. Tuo pačiu metu mums nereikia skirti per daug dėmesio ir studijų šio džentelmeno karjerai, matant, kad tie iš mūsų amžininkų, tarp kurių jo atminimas iš viso išliko, yra taip toli nuo jo priskyrimo prie dieviškų ir nepaprastų bei nuostabių būtybių, jog jie net nerankuoja jo tarp filosofų. Esant tokiai padėčiai, pasitenkinkime savo padarytomis pastabomis ir pereikime prie septintosios jo istorijos knygos svarstymo.

XXXIII

Čia tuomet randame jį kategoriškai apkaltintą buvus burtininku. Toliau randame filosofą Demetrijų (Demetrius) bandantį atkalbėti jį nuo vyksmo į Romą, ir Apolonijus atmeta jo patarimą žodžiais, kurie pilni vulgaraus įžūlumo bei šleikštaus savo paties gyrimo. Jie yra tokie: „Bet aš žinau daugumą žmonių reikalų, matydamas, kad žinau viską; tuo pačiu metu savo žinias pasilieku iš dalies geriems vyrams, iš dalies išmintingiems, iš dalies sau, iš dalies dievams.“ Ir vis dėlto vyras, kuris šiais žodžiais giriasi savo visažiniškumu, dar nenuėjęs daug toliau, yra paties teksto apkaltinamas nežinojimu tam tikrais klausimais. Toliau Apolonijus užmaskuoja Damį, mat pastarasis slepia faktą esąs filosofas, nes bijo mirties. Pasiklausykite tuomet žodžių, kuriais mūsų autorius už jį atsiprašo: „Tai tuomet buvo priežastis Damio nusiėmimo savo Pitagoro drabužį. Mat jis sako, kad ne bailumas jį paskatino padaryti šį pokytį, nei gailėjimasis dėl jo dėvėjimo; bet jis tai padarė, nes gudrybė pati rekomendavosi kaip pasiūlyta tos akimirkos tikslingumo.“

XXXIV

Po šito Filostratas išdėsto keturis kaltinimo punktus, nuo kurių jis įsivaizduoja savo herojui bus lengva apsiginti, ir jis pripažįsta surinkęs juos iš daugybės kitų. Iš jų pirmasis buvo: kas jį paskatino dėvėti kitokį rūbą nei visi kiti? ir antrasis: kodėl buvo taip, kad žmonės jį gerbė kaip dievą? trečiasis: kaip jam pavyko numatyti marą efesiečiams? ir paskutinis iš visų: kieno naudai jis buvo nuėjęs į tam tikrą lauką ir supjaustęs arkadietį berniuką? Kad atsakytų į šiuos, jis teigia Apolonijų parašius apologiją. Bet pirmiausia jis papasakoja, kaip šis buvo įmestas į kalėjimą, bei stebuklą, kurį jis ten atliko. Mat girdime, jog Damis buvo itin prislėgtas nelaimių, kurios, kaip jis įsivaizdavo, ištiko jo mokytoją; tuomet Apolonijus parodė jam savo koją, be pastangų išlaisvintą iš grandinės. Tada, šitaip palengvinęs savo sekėjo sielvartą, jis įkišo koją atgal į jos ankstesnę būklę ir padėtį. Po to jis buvo atvestas į teismą prieš imperatorių Domitianą, ir skaitome, kad jis buvo išteisintas dėl kaltinimų, bei kad po tokio išteisinimo jis, su keistu nelaiku, kaip man atrodo, sušuko teisme tiksliai štai ką: „Suteikite ir man, jei norite, galimybę kalbėti; bet jei ne, tada siųskite ką nors paimti mano kūną, mat mano sielos paimti negalite. Ne, jūs negalite paimti net mano kūno, nes tu manęs nenužudysi, nes aš tau sakau, kad nesu mirtingas.“ Ir tada po šio garsaus posakio mums sakoma, kad jis išnyko iš teismo, ir tai yra visos dramos pabaiga.

XXXV

Dabar kalbant apie stebuklą kalėjime, kuris, atrodo, buvo iliuzija, primesta Damio akims to jam artimo demono, mūsų autorius prideda šią pastabą: „Damis sako, kad būtent tada jis pirmą kartą iš tikrųjų suprato Apolonijaus prigimtį, būtent, kad ji buvo dieviška ir antžmogiška; mat neatnešęs jokios aukos, – ir kaipgi iš tikrųjų kalėjime jis būtų galėjęs ją atnešti? – ir be jokios vienintelės maldos, net be žodžio, jis tyliai pasijuokė iš pančių, o tada vėl įkišęs koją į juos, elgėsi kaip bet kuris kitas kalinys.“ Aš būčiau paskutinis, kuris apkaltintų jo mokinį buvus buko proto žmogumi dėl to, kad, būdamas su juo visą savo gyvenimą bei matydamas jį atliekant stebuklus tam tikrų nejaukių agentūrų pagalba, jam nepavyko jo laikyti kaip nors pranašesniu už likusius mirtingus vyrus; bet dabar, po tokio taumaturginės energijos demonstravimo kaip aukščiau, jis vis dar nežino jo tikrojo charakterio; ir laikydamas jį paprastu žmogumi, jis yra pilnas nerimo (kaip tokiu atveju jis pagrįstai galėtų būti) bei pilnas baimės jo vardu, kad jokia kančia jo neištiktų prieš jo paties norą ir valią. Bet jei iš tikrųjų tik dabar pirmą kartą, praleidęs su juo tokį ilgą laiką, jis suprato, jog šis iš tiesų buvo dieviškas bei pranašesnis už likusią žmonių giminę, tada mums dera išnagrinėti priežastį, kurią mūsų autorius teigia jį tai padarius, šiais žodžiais: „mat be jokios aukos, ir be jokios vienintelės maldos, ir neištarus nė vieno paslaptingo žodžio“ jis pamatė, kad šis atliko šį stebuklą. Iš to seka, kad ankstesni vyruko žygdarbiai buvo atlikti su kokio nors nejaukaus triuko pagalba, ir būtent todėl, kaip jis sako, Damis nebuvo apstulbintas šių dalykų, nei pilnas nuostabos dėl jų. Natūralu tuomet, jog jis dabar pirmą kartą patyrė šiuos jausmus, nes pajuto, kad jo šeimininkas atliko kažką, kas buvo visiškai neįprasta ir priešinga jo įprastiems pasirodymams. Tačiau kalbėdamas apie pančius-šmėklas, parodytus Damiui, bei apie jo pasitraukimą iš teismo rūmų, pacituosiu žodžius, kuriuos pats Apolonijus adresuoja Domitianui. Mat kai monarchas įsakė jį sukaustyti grandinėmis, Apolonijus, su tobulu nuoseklumu, argumentavo šitaip: „Jei manote mane esant burtininką, kaip mane surišite? O jei mane surišate, kaip galite sakyti, kad esu burtininkas.“ Tikrai galima apversti šį argumentą ir panaudoti jį prieš jį patį maždaug taip, laikantis jo paties premisų: jei tu ne burtininkas, tai kaip tavo koja išsilaisvino iš grandinių? o jei ji išsilaisvino, tai kaip tu ne burtininkas? Ir jei dėl to, kad jis pasiduoda grandinėms, jis nėra burtininkas, tada jei jis joms nepasiduoda, jis yra burtininkas pagal savo paties pripažinimą. Ir vėl, jei dėl to, kad jis pasidavė būti atvestas į teismą, jis nebuvo burtininkas, jis vis dėlto buvo aiškiai atskleistas kaip toks, kai jis pabėgo ir išvengė teismo bei imperatoriaus palydos, turiu omenyje, žinoma, asmens sargybinius, stovėjusius aplink jį. Dabar aš tikiu, kad mūsų autorius tai suvokia ir bando užglaistyti šį faktą, kai apsimeta, jog šis stebuklas buvo pademonstruotas be aukos ar bet kokios rūšies užkalbėjimo kokia nors neišsakoma ir antžmogiška galia.

XXXVI

Be to, mums nereikia eiti toli, kol mums pateikiamas naujas jo charakterio testas; mat netrukus pasirodo pasiuntinys ir sako: „O Apolonijau, imperatorius išlaisvina tave iš šių grandinių ir leidžia tau apsigyventi kalėjime, kur kaliniai nėra rišami“; po ko Apolonijus, kurs yra pranašesnis už žmoniją ir turi išankstinį žinojimą apie tai, kas artėja, bei pagal poetą „turi supratimą apie nebylį ir girdi tą, kurs nekalba“, yra taip pradžiugintas, kaip ir galėtų būti, šios žinios, jog jis staiga iškrenta iš savo išankstinio žinojimo dovanos ir tiesiai paklausia: „Kas tuomet mane ištrauks iš šios vietos?“ į ką pasiuntinys atsakė: „Aš pats, tad sek paskui mane.“

XXXVII

Toliau šis pats dieviškiausias iš vyrų sudaro pačiu rūpestingiausiu būdu kalbą savo gynybai, visiškai nesuvokdamas, kad galų gale jo kūrinys pasirodys esąs grynas pastangų švaistymas. Mat jis įsivaizduoja, jog imperatorius klausysis jo bylos gynybos, ir remdamasis šia prielaida jis sutvarko savo apologiją pagal itin įtikimas linijas; bet pastarasis, atsisakydamas laukti, paverčia visą jo triūsą nenaudingu ir nereikalingu. Prašyčiau tavęs tuomet pasiklausyti šito, mat tai, ką jis sako, yra jo paties paneigimas: „Bet kadangi jis buvo sudaręs kalbą, kurią ketino pasakyti savo gynybai pagal laikrodį, tik tironas apribojo jį klausimais, kuriuos išvardijau, aš nusprendžiau paskelbti ir šią kalbą.“ Pastebėkite tuomet, kaip visiškai klydo ši ištisai dieviškiausia iš būtybių dėl ateities, jei įdėjo tiek daug triūso ir rūpesčio, kad proporcingai priderintų savo apologijos ilgį prie laiko, jam skirto vandens laikrodžio.

XXXVIII

Bet privalome nepraleisti peržvelgti gynybos, kurią jis taip tuščiai sudarė, mat joje tarp daugelio arogancijos pavyzdžių, kuria jis kreipėsi į Domitianą, yra toks posakis, būtent, kai jis sako „kaip Vespasianas padarė tave imperatoriumi, taip aš padariau jį.“ Dangau, koks pagyrūniškumas! Joks eilinis asmuo bet kokiu atveju, nei joks tikras filosofas taip pat, pranokstantis likusią žmoniją, negalėtų pasiduoti tokiai aukšto skrydžio bombastikai nepasmerkdamas savęs protingų vyrų akyse kaltinimui esant pamišusiam. Toliau, bandydamas atsikratyti jį slėgusio įtarimo, jis naudoja šią kalbą apie magus ir burtininkus: „Bet aš burtininkais vadinu netikros išminties vyrus, mat pas juos nerealumas padaromas realiu, o realybė tampa neįtikėtina.“ Galima tuomet sužinoti iš viso traktato bei iš atskirų jame išdėstytų epizodų, ar turėtume jį priskirti prie dieviškų ir filosofinių vyrų, ar prie burtininkų. Mums tereikia pastebėti, ką jis pats pasakė apie burtininkus ir klaidingai išmintingus vyrus kartu su tuo, kas paskelbta jo paties istorijoje. Mat kai ąžuolai ir guobos kalba aiškiais bei moteriškais tonais, ir trikojai juda savo pačių iniciatyva, ir variniai tarnai patarnauja prie stalo, ir ąsočiai užpildomi liūtimis bei vėjais, ir sandarako vanduo bei visi kiti tokios rūšies dalykai įvedami tarp tų, kuriuos jis laikė dievais bei taip pat nedvejojo vadinti savo mokytojais, – kam gi kitam visi šie dalykai būdingi, išskyrus žmones, kurie gali pademonstruoti nerealumą kaip realų, o realybę kaip neįtikėtiną? Pats vadindamas pastaruosius burtininkais, jis parodo, jog jie yra žmonės, kurių išmintis yra netikra. Ar tuomet remiantis šiais dalykais šis dieviškas vyras, apdovanotas visa dorybe ir dievų numylėtinis, turi užsirišti ant kaktos išminties prizą ir būti laikomas tikrai dieviškesniu už Pitagorą bei jo įpėdinius, ir būti laikomas kur kas labiau palaimintu už jį; ar jis nėra verčiau pripažintas kaltu dėl netikros išminties ir išsinešti pirmąjį prizą už niekšybes?

XXXIX

Toje pačioje knygoje mums sakoma, kad jis samprotavo Jonijoje apie Lemčių galią ir mokė, jog gijos, kurias jos verpia, yra tokios nekintamos, kad jei jos paskiria karalystę kitam, kuri jau priklauso kam nors, tada net jei tas kitas būtų nužudytas savininko iš baimės, kad ji kada nors būtų iš jo atimta, pastarasis vis tiek būtų prikeltas iš numirusių ir gyventų vėl pildydamas Lemčių dekretus; ir jis tęsia šiais pačiais žodžiais: „Tas, kuriam lemta tapti staliumi, juo taps, net jei jo rankos būtų nukirstos; ir tas, kuriam buvo nulemta išsinešti prizą už bėgimą Olimpinėse žaidynėse, niekada nenustos laimėjęs, net jei susilaužytų koją; ir vyras, kuriam Lemtys dekrete nustatė, jog jis bus žymus lankininkas, neprašauna pro šalį, net jei prarastų regėjimą.“ Ir tada, pataikaudamas suverenui, jis prideda štai ką: „Ir imdamas pavyzdžius iš karališkosios giminės, turėjau nuorodą, pripažįstu, į Akrisijus (Acrisii) ir į Lajo (Laius) namus, bei į Astiagą (Astyages) Medą, ir į daugelį kitų monarchų, kurie manė, jog jų galia buvo gerai įtvirtinta, ir iš kurių kai kurie buvo manomi nužudę savo pačių vaikus, o kiti – savo palikuonis, vis dėlto jie iš jų atėmė sostus, kai užaugo ir išėjo prieš juos iš nežinomybės pagal lemtį. Na, jei būčiau linkęs į pataikavimą, turėjau sakyti, kad turėjau jūsų pačių istoriją mintyse, kai buvote blokuojamas Vitelijaus (Vitellius), ir Jupiterio (Jupiter) šventovė sudegė ant kalvos viršūnės, žvelgiančios į miestą. Ir Vitelijus pareiškė, kad jo paties sėkmė buvo užtikrinta, kol jūs nuo jo nepabėgate, nors tuo metu buvote visiškas jauniklis, o ne tas vyras, koks esate dabar. Ir vis dėlto, kadangi Lemtys buvo dekrete nustačiusios kitaip, jis pražuvo su visais savo patarimais, tuo tarpu jūs dabar valdote jo sostą. Tačiau kadangi bjauriuosi priverstiniais pataikavimo sutarimais, mat man atrodo, kad jie yra visa tai, kas nelaiku ir nedera, leiskite man tuoj pat iškirpti šią stygą iš savo lyros ir paprašyti jūsų manyti, jog ta proga neturėjau jūsų sėkmės mintyse.“ Šioje ištraukoje traktatas, parašytas tariamai tiesos interesais, piešia paveikslą vyro, kuris buvo kartu ir pataikūnas, ir melagis, ir bet kas kitas, tik ne filosofas; mat po tokio tulžingo puolimo ankstesne proga prieš Domitianą, jis dabar jam pataikauja, dosnus vyrukas, koks jis yra, ir apsimeta, kad doktrinos, kurias jis kėlė Jonijoje apie Lemtis ir Būtinybę, toli gražu nebuvo nukreiptos prieš jį, o verčiau kalbėjo jo naudai.

Paimk tuomet savo istoriją, mano autoriau, ir atgavęs blaivumą po savo girtumo priepuolio, perskaityk garsiai bei tiesą mylinčiu tonu ištraukas, kurias parašei ankstesne proga, nieko neslėpdamas; perskaityk, kaip kai jis lankėsi Efese, darė viską, ką galėjo, „kad atitolintų savo draugus nuo Domitiano, ir drąsino juos remti visų saugumo reikalą, ir kadangi jam pasirodė, jog bendravimas su jais laiškais buvo jiems pavojingas, jis pasikviesdavo tai vieną, tai kitą iš pačių diskretiškiausių savo kompanionų į šalį ir sakydavo jiems: „Turiu patį svarbiausią slaptą reikalą patikėti jums patiems, tad privalote vykti į Romą pas tokius ir tokius asmenis bei su jais kalbėtis!““ Ir apie tai, kaip „jis pasakė diskursą Lemčių ir Būtinybės tema bei argumentavo, kad net tironai negali nugalėti Lemčių dekretų.“ Ir kaip „nukreipdamas savo auditorijos dėmesį į žalvarinę Domitiano statulą, kuri stovėjo šalia Melio (Meles) statulos, jis tarė: „Tu kvaily, kaip stipriai tu klysti savo požiūriuose į Būtinybę ir į Lemtis. Mat net jei tu nužudytum vyrą, kuriam lemta būti despotu po tavęs paties, jis vėl sugrįš į gyvenimą.““ Vyras tuomet, kurs po tokios kalbos laikymo eina pataikauti tironui bei ciniškai apsimeta, kad jokia šios kalbos dalis nebuvo nukreipta prieš jį, kaip galime apie jį spręsti kitaip, nei kad jis pajėgus visoms niekšybėms bei menkumui; nebent iš tikrųjų darytumėte prielaidą, jog autoriai, kurie mums perdavė šias detales apie jį, buvo melagingi vyrukai, norėję apkaltinti savo herojų, o ne tikri istorikai? Bet tokiu atveju kas nutinka, naudojant Tiesos mylėtojo kalbą, tiems, kurie „buvo istorikai kartu patys išsilavinę bei gerbiantys tiesą, būtent filosofas Damis, kurs net gyveno su minimu vyru, bei Filostratas Atėnietis?“ Mat tai yra autoriai, kurie kloja šiuos faktus prieš mus, ir jie yra aiškiai nuteisiami tiesos šviesos, mat jie taip prieštarauja sau patiems, esantys tušti pagyrūnai ir niekas daugiau, nuteisiami savo nenuoseklumais esantys tiesioginiai melagiai, vyrai, neturintys išsilavinimo bei šarlatanai.

Pasakojimas tęsiamas mums sakant, kad po viso to Apolonijus (Apollonius), išlaisvintas iš teismo, nusprendė nusileisti į Trofonijaus (Trophonius) urvą Lebadėjoje (Lebadea); tačiau tenykščiai žmonės jam neleido to padaryti, nes jie taip pat laikė jį burtininku. Tikrai mums teisėta būti suglumusiems, kai palyginame tai, ką skaitome Filostrato (Philostratus) knygos pradžioje, turiu omenyje ištrauką, kurioje jis prisipažįsta esantis suglumęs, kad žmonės jo herojų laikė burtininku, ir išreiškia savo nuostabą dėl šios aplinkybės, kartu pastebėdamas, jog „nors Empedoklis (Empedocles), Pitagoras (Pythagoras) ir Demokritas (Democritus) bendravo su tais pačiais magais, niekada nenusileisdami iki magijos meno, o Platonas (Plato) daug ką perėmė iš Egipto kunigų bei pranašų ir sumaišė jų idėjas su savo diskursais, niekam niekada nelaikant jo magu, vis dėlto žmonėms iki šiol nepavyko pripažinti jo herojaus kaip įkvėpto pačios tyriausios išminties, bet jie jau seniai laikė jį magu ir tebedaro tai dabar, nes jis bendravo su Babilono magais, Indijos brahmanais ir Egipto nuogaisiais išminčiais“. Kokį gi atsakymą galime jam duoti, jei ne šį? Mano gerasis žmogau, ką tavo herojus veikė šioje srityje, kad jis vienintelis buvo laikomas burtininku tiek seniau, tiek dabar, priešpriešinant jį šiems didiems vyrams, kurie, nors, kaip pats pripažįsti, išmėgino tuos pačius mokytojus kaip ir jis, vis dėlto buvo iškilūs tiek amžiuje, kuriame klestėjo, tiek paliko palikuonims savo filosofijoje tokio tobulumo dovaną, jog jos pagyrimai vis dar giedami. Ar toks kontrastas įmanomas, nebent jis buvo protingų vyrų sugautas besikišantis į neteisėtus dalykus? Tarp mūsų amžininkų vis dar yra tokių, kurie sako radę prietaringų prietaisų, dedikuotų šio vyro vardu; nors prisipažįstu neturintis noro kreipti į juos dėmesio. Tačiau kalbant apie jo mirtį, nors Filostratas savo knygoje seka ankstesnių rašytojų pasakojimais, jis pareiškia nieko nežinantis apie tiesą; mat jis sako, jog Efeso (Ephesus) žmonės pasakojo, kad Apolonijus mirė ten, tuo tarpu kiti sakė, jog jis mirė Linde (Lindus), įžengęs į Atėnės (Athene) šventyklą, o dar kiti – Kretoje (Crete). Pasėjęs tiek daug abejonių dėl jo pabaigos būdo, jis vis dėlto yra linkęs tikėti, kad šis nukeliavo į dangų su visu kūnu. Mat jis sako, jog po to, kai jis įbėgo į šventyklą, durys užsidarė ir pasigirdo keistas mergelių himnas, sklindantis iš pastato, o jų dainos žodžiai buvo: „Ateik, ateik į dangų, ateik“. Tačiau jis sako niekada nesusidūręs su jokiu savo herojaus kapu ar cenotafu, nors buvo apkeliavęs didžiąją dalį visos žemės; bet tai, kuo jis norėtų mus priversti tikėti, yra tai, kad jo herojus apskritai niekada nesusidūrė su mirtimi, mat ankstesnėje vietoje, kai jis svarsto jo mirimo būdą, prideda išlygą: „Jei jis mirė“. Tačiau vėlesnėje ištraukoje jis tiesiai pareiškia, kad šis iškeliavo į dangų. Štai kodėl jis pripažįsta ne mažiau savo knygos įžangoje kaip ir per visą ją, jog būtent dėl to, kad buvo toks, koks buvo, jis siekė filosofijos dieviškesniu būdu nei Pitagoras ar Empedoklis.

XLI

Nors mūsų diskurso ribos pasiektos aukščiau išdėstytuose dalykuose, aš vis dėlto, jei man leisite, iškelsiu kelis punktus, susijusius su Lemtimis (Fates) ir likimu, tam, kad išsiaiškinčiau, kokio tikslo siekia jo kūrinys, kai per visą savo argumentaciją jis užsibrėžia sugriauti mūsų atsakomybę ir pakeisti ją būtinybe, likimu bei Lemtimis. Mat tokiu būdu mes galutinai ir visiškai paneigsime autoriaus išpažįstamas dogmas ir įrodysime jų klaidingumą. Jei tuomet, pasak tikrosios filosofijos požiūrių, kiekviena siela yra nemirtinga, nes tai, kas nuolatos juda, yra nemirtinga, tuo tarpu tai, kas judina kitą, o pati yra judinama kitų, pripažindama savo judėjimo nutraukimą, pripažįsta gyvenimo nutraukimą; ir jei atsakomybė priklauso nuo asmeninio pasirinkimo, o Dievas nėra atsakingas, tuomet kokia yra priežastis daryti išvadą, jog prigimtis, kuri amžinai juda, yra varoma prieš savo valią, o ne veikiau pagal savo pačios pasirinkimą bei sprendimą; nes kitaip ji primintų negyvą kūną, judinamą kokios nors išorinės agentūros, ir būtų tarsi lėlė, tampoma už virvučių šen ir ten. Prigimtis, kuri amžinai judina save, pagal tokią hipotezę nepasiektų nieko savo pačios iniciatyva ir judėjimu, nei galėtų sau priskirti atsakomybę už savo veiksmus. Tokiu atveju, kai ji samprotautų apie tiesą, ji tikrai nebūtų verta pagyrimo; nei, kita vertus, būtų peiktina, nes buvo užpildyta ydos bei nedorybės? Kodėl tuomet, aš tavęs paklausčiau, mano gerasis žmogau, tu keiki Eufratą (Euphrates) ir randi jam priekaištų, jei ne jo paties iniciatyva, o likimo galia jis atsidėjo pelnui, kaip tu apsimeti, ir apleido filosofinį idealą? Ir kodėl tu įžeidinėji burtininkus, vadindamas juos netikrais sofistais, jei jie yra Lemčių nutempti žemyn, kaip tu tiki, į savo apgailėtiną gyvenimą? Ir kodėl tu apskritai savo žodyne laikai tokį žodį kaip yda, kai bet koks blogas žmogus yra tavo neteisingai smerkiamas, mat jis dėl būtinybės pildo savo likimo paskirtą laiką? Ir vėl, kokiu principu tu iškilmingai įsirašai į nuostabaus mokytojo Pitagoro mokinius ir primygtinai reikalauji šlovinti tą, kurs užuot buvęs filosofijos mylėtojas, buvo paprastas žaislas Lemčių rankose? O kalbant apie Fraotą (Phraotes) ir Iarchą (Iarchas), indų filosofus, ką jie padarė, kad pelnytų iš tavęs dievų reputaciją, nebent šlovė, kurią jie įgijo savo kultūra bei dorybe, buvo jų pačių? Ir tuo pačiu būdu kalbant apie Neroną (Nero) ir Domitianą (Domitian), kodėl tu neužkrauni Lemtims ir Būtinybei atsakomybės už jų nepažabotą įžūlumą ir neišteisini jų nuo visos atsakomybės bei kaltės? Bet jei, kaip tu sakai, vyras, kuriam lemta būti bėgiku, ar lankininku, ar staliumi, negali išvengti tokiu buvimo, tikrai taip pat, jei buvo nulemta, kad vyras būtų burtininkas, ir tai esant jo charakteriui, magas ar žudikas, ir piktas žmogus bei išsigimėlis, kas bebūtų, jis privalo dėl būtinybės baigti būdamas tokiu asmeniu. Kodėl tuomet tu vaikštai aplinkui, pamokslaudamas apie dorybes tiems, kurie nepajėgūs pasitaisyti? Kodėl tu kaltini tuos, kurie yra monstrai, kokie jie yra, ne savo pačių pasirinkimu, o pagal lemtį? Ir kodėl taip pat, jei lemties buvo nuspręsta, jog tu pats, būdamas dieviškos prigimties, pranoksi karalių šlovę, tu lankei mokytojų bei filosofų mokyklas ir varginai save dėl arabų ir dėl Babilono magų bei Indijos išminčių? Mat bet kokiu atveju tikrai, net tau nebendraujant su jais, Lemčių dekretai tavo atveju būtų būtinai išsipildę.

Ir kodėl tu veltui meti priešais tuos, kuriuos laikai dievais, savo medaus pyragą bei savo smilkalus, ir užsidėjęs religijos apsiaustą drąsini savo kompanionus būti stropius maldose? Ir ko tu pats savo maldose prašai dievų, kadangi pripažįsti, jog jie taip pat pavaldūs Likimui? Ne, tu turėtum padaryti švarų visų kitų dievų išvalymą ir aukoti vien tik Būtinybei bei Lemtims, ir rodyti pagarbą veikiau Likimui nei pačiam Dzeusui. Tokiu atveju, be abejo, tau neliktų jokių dievų; ir pagrįstai, matant, kad jie net nepajėgūs padėti žmonijai. Ir vėl, jei lemties būtų nuspręsta, kad Efeso piliečiai turi būti ištikti maro, kodėl tu pritarei priešingybei ir taip bandei sukliudyti lemtį? Ne, kodėl tu drįsai pranokti lemtį ir tarsi iškelti trofėjų virš jos? Ir vėl mergaitės prikėlimo atveju, Klotės (Clotho) gija buvo pasiekusi savo ribą, ir jei taip buvo, kodėl tu, kai ji buvo mirusi, užrišai naują giją ant verpstės, pats išeidamas į priekį jos gyvybės gelbėtojo vaidmenyje?

Bet galbūt tu sakysi, jog Lemtys tave taip pat varė į šiuos kelius. Tačiau tu negali sakyti, kad jos tai darė iš pagarbos tavo nuopelnams; toli gražu, matant, kad prieš tau pereinant į šį tavo kūną, tu pats buvai, pagal tavo paties pasakojimą, jūreivis, kurs leido gyvenimą ant bangų, ir tai dėl būtinybės, mat net tai negalėjo būti kitaip. Todėl nėra nieko nuostabaus tavo ankstyviausiame gimime, ar tavo auklėjime, ar tavo išsilavinime menų rate, ar tavo išmintingoje savidrausmėje tavo gyvenimo žydėjime, ar tavo filosofijos lavinime; mat tai galų gale buvo kokia nors Lemčių būtinybė, kuri tave nuvedė į Babiloną, ir tu buvai tarsi nuvarytas bendrauti su Indijos išminčiais; ir tai nebuvo tavo paties valia bei pasirinkimas, nei filosofijos meilė taip pat, o Likimas, kurs nuvedė tave savo kilpoje pas Egipto nuoguosius išminčius, ir į Gadeirą (Gadeira), ir prie Heraklio (Hercules) stulpų; ir tai buvo ji, kuri privertė tave klaidžioti po rytų bei vakarų vandenynus, ir kartu su savo verpstėmis tuščiai tave suko aplinkui. Bet jei kas nors pripažįsta, kaip jie privalo, jog jo apdovanojimas išmintimi buvo dėl šių priežasčių, tuomet būtent likimas buvo už juos atsakingas; ir mes privalome nebeįtraukti tavo herojaus tarp tų, kurie mėgsta mokytis, nei galime su jokiu pagrindu žavėtis filosofija, kuri buvo suteikta ne apgalvotai, o dėl būtinybės jam. Ir mes turėsime priskirti tame pačiame lygyje, pasak jo, patį Pitagorą su bet kokiu pretenzingu ir niekšingu vergu, ir patį Sokratą, mirusį už filosofiją, su tais, kurie jį kaltino bei triukšmingai reikalavo jo mirties. Diogeną (Diogenes) taip pat su Atėnų auksiniu jaunimu; ir, apibendrinant, išmintingiausias žmogus nesiskirs nuo pačio neapgalvočiausio, nei neteisingiausias nuo teisingiausio, nei pats labiausiai pasileidęs nuo paties labiausiai susitvardančio, nei pats blogiausias iš bailių nuo didžiausio iš herojų; mat jie visi buvo pademonstruoti esantys likimo bei Lemčių žaislai.

XLII

Tačiau tiesos šauklys pakels savo balsą prieš tokius argumentus ir pasakys: O jūs vyrai, mirtingoji ir nykstanti rase, kur jūs dreifuojate, išgėrę nemaišytą nežinojimo taurę? Baikite su tuo pagaliau, pabuskite ir būkite blaivūs; ir, pakėlę savo intelekto akis, žvelkite į didingą tiesos veidą. Neturi tiesa būti konflikte ir prieštaravime su savimi pačia; nei kad iš dviejų ryškių priešingybių egzistuotų tik vienas ir tas pats pagrindas bei priežastis. Visata yra sutvarkyta dieviškų Dievo apvaizdos dėsnių, kontroliuojančių viską, o ypatinga žmogaus sielos prigimtis daro jį paties savęs šeimininku ir teisėju, savo paties valdovu bei viešpačiu; ji moko jį per gamtos dėsnius bei filosofijos dogmas, kad iš egzistuojančių dalykų vieni yra mūsų kontrolėje, o kiti – ne; ir mūsų kontrolėje yra viskas, kas atsiranda pagal mūsų valią, pasirinkimą bei veiksmą, ir šie dalykai yra natūraliai laisvi, netrukdomi bei nekliudomi. Tačiau tokie dalykai, kurie nėra mūsų kontrolėje, yra silpni ir vergiški, suvaržyti bei mums svetimi; pavyzdžiui, mūsų kūno procesai bei išoriniai objektai, kurie yra tiek negyvi, tiek neturintys proto, ir savo egzistavimo būdu visiškai svetimi tinkamai protingo gyvo padaro prigimčiai. Kalbant apie dalykus, kurie yra mūsų kontrolėje, kiekvienas iš mūsų pačioje valioje turi alternatyvius dorybės ir ydos impulsus; ir kol principas, kuris kontroliuoja visatą ir ją valdo, vykdo savo ratus tiesiogiai pagal gamtą, jis tuo pačiu metu visada lydi teisingumo, kurs baudžia už dieviško įstatymo pažeidimus; bet dėl motyvų, pagal kuriuos veikiame, atsakomybė tenka ne likimui, nei lemtims, nei būtinybei. Ji tenka tam, kurs atlieka pasirinkimą, ir Dievas neturi būti kaltinamas. Jei todėl kas nors yra toks nutrūktgalvis, kad ginčytų mūsų atsakomybės faktą, tegu jis būna tinkamai demaskuotas; ir tegu jis atvirai paskelbia, jog yra ateistas, matydamas, kad nepripažįsta nei apvaizdos, nei Dievo, nei nieko kito, išskyrus Lemtis bei būtinybę. Ir tegu jis atvira galva išvardija šių doktrinų pasekmes, tegu nustoja ką nors vadinti išmintingu ar kvailu, teisingu ar neteisingu, doru ar ydingu, ar šarlatanu; tegu jis neigia, kad kas nors yra dieviškas mūsų žmogiškume, kad yra kokia nors filosofija, koks nors išsilavinimas, vienu žodžiu, bet koks bet kokios rūšies menas ar mokslas, tegu jis nevadina nieko kito iš prigimties geru ar blogu, bet pripažįsta, jog absoliučiai viskas yra sukama būtinybės sūkuryje Lemčių verpstėmis. Toks asmuo tuomet tebūna užregistruotas kaip ateistas bei bedievis maldingųjų ir filosofų tribunole. Ir jei kas nors po kitų nuomonių kaukė imasi puoselėti Apvaizdos bei dievų idėjas, tačiau, papildomai prie šių, gina Likimo bei Lemties reikalą, taip palaikydamas konfliktuojančias bei priešingas nuomones, tebūna jis priskirtas prie nejautrių bei pasmerktas mokėti baudą už savo kvailystę. Tai tuomet yra taip. Bet jei po šito vis dar lieka tų, kurie linkę registruoti šio vyro vardą filosofų mokyklose, turi būti pasakyta, jog net jei jiems pavyks nuvalyti jį nuo kitų mestų purvų, ne, išpainioti jį iš tų pigių butaforijų, kuriomis šios knygos autorius jį įstūmė į sceną, mes nekelsime jokių prieštaravimų jiems tai darant. Tuo pačiu metu, jei kas nors išdrįs peržengti tiesos ribas ir bandys jį sudievinti taip, kaip joks kitas filosofas nebuvo sudievintas, jis geriausiu atveju, nors ir nesąmoningai, įtrins jam kaltinimą burtininkavimu; mat šis pretenzingos sofistikos kūrinys gali tik pasitarnauti, mano nuomone, nuteisti jį ir padaryti jį visų protingų vyrų akyse atvirą šiam baisiam kaltinimui.

✞ Maldos.lt

Maldos, tekstai, giesmės. Religinė enciklopedija.

Prieš Hieroklį (Contra Hieroclem)

Prieš Hieroklį (Contra Hieroclem)

Prieš Hieroklį (Contra Hieroclem)

Gal būt jums bus įdomu: