Orfizmas (Orphism) – tai senovės graikų religinė ir mistinė tradicija, iškilusi maždaug VI–V a. pr. Kr. ir siejama su legendiniu dainiumi Orfėju. Nors pats Orfėjus yra mitinė figūra, jo vardu pažymėta visa pasaulėžiūra, kuri išsiskiria ypatingu dėmesiu sielos kilmei, jos likimui po mirties ir žmogaus vidiniam apsivalymui. Orfizmas nebuvo organizuota religija su šventyklomis ar kunigais – veikiau uždarų bendruomenių perduodamas mokymas, jungiantis poeziją, ritualus ir filosofiją.
Orfikai tikėjo, kad žmogaus siela yra dieviškos prigimties, tačiau įkalinta kūne kaip bausmė ar išbandymas. Kūnas jiems buvo tarsi laikinas apvalkalas, o tikrasis žmogaus tikslas – išsilaisvinti iš nuolatinio gimimų ir mirčių ciklo. Ši sielos kelionė, lydima reinkarnacijos, buvo suprantama kaip moralinis išbandymas: tik teisingas gyvenimas, apsivalymas ir ritualinė disciplina galėjo nutraukti šį ratą ir sugrąžinti sielą į dieviškąją sferą.
Orfizmo mitai skiriasi nuo įprastų graikų pasakojimų. Pasaulio pradžioje, orfikų teigimu, iš kosminio kiaušinio išsiveržė pirmasis šviesos dievas Protogonas, dar vadinamas Fanesu – kūrėjas, iš kurio kilo visa gyvybė. Kitas svarbus veikėjas – Dionisas Zagreusas, dievas, kurio mirtis ir atgimimas simbolizuoja sielos kančią ir jos galimą išsilaisvinimą. Šie mitai buvo skaitomi ne kaip pasakos, bet kaip dvasinės tiesos, atskleidžiančios žmogaus būklę.
Orfizmas taip pat turėjo savitą ritualinę praktiką. Apsivalymo apeigos, mitybos apribojimai, tam tikrų maisto produktų – ypač pupų – vengimas, simboliniai smilkymo veiksmai ir slaptos misterijos buvo laikomos būtina sielos kelio dalimi. Orfikai siekė gyventi švariai, ramiai ir harmoningai, vengdami smurto ir pertekliaus. Jų tikslas buvo ne palankumas iš dievų, bet vidinė transformacija.
Didelę orfizmo dalį sudarė tekstai – giesmės, teogonijos, pomirtinio pasaulio instrukcijos, vadinamos „auksinėmis lentelėmis“. Iš jų geriausiai išlikusios Orfėjiškosios giesmės, skirtos įvairioms dievybėms ir kosminėms jėgoms. Šie tekstai buvo naudojami liturgijoje, o smilkymo nurodymai, lydintys daugelį giesmių, atspindėjo tikėjimą, kad kiekviena dievybė turi savą aromatą, savą ritmą ir savą kelią, kuriuo pasiekia žmogaus malda.
Orfizmas darė didelę įtaką vėlesnei graikų filosofijai. Pirmiausia jį perėmė pitagorininkai, o vėliau – platonikai ir neoplatonikai, kurie orfikų mokymą apie sielą, jos nemirtingumą ir apsivalymą įtraukė į savo sistemas. Kai kurios orfizmo idėjos – ypač sielos kelionė ir moralinė atsakomybė – atsiliepė ir ankstyvojoje krikščionybėje, nors tiesioginio ryšio nėra.