Laiškas apie meilę (angl. Epistle on Charity) yra kurinys, kurį XIV amžiuje parašė anglų atsiskyrėlis ir Laiškas apie meilę (angl. An Epistle on Charity) yra viduramžių anglų mistiko Ričardo Rolo iš Hampolo (Richard Rolle of Hampole) parašytas dvasinis pamokymas apie krikščioniškos meilės praktiką. Šis tekstas nėra teorinis traktatas, o praktinis vadovas, skirtas paaiškinti, kaip atpažinti tikrąją dorybę kasdieniame elgesyje su kitais žmonėmis. Pagrindinis dėmesys čia skiriamas meilei priešams, kurią autorius laiko svarbiausiu įrodymu, kad žmogus tikrai seka Kristaus pavyzdžiu. Rolas pabrėžia, kad tikroji meilė (angl. Charity) pasireiškia ne jausmais draugams, bet valios pastangomis ir gailestingumu tiems, kurie daro skriaudą ar niekina.
Autorius nurodo konkrečius ženklus, kurie leidžia žmogui suprasti savo dvasinę būseną. Tikrasis meilės turėjimas pasireiškia tada, kai asmuo nejaučia vidinės neapykantos ir pykčio tam, kuris jį viešai žemina ar skaudina žodžiais bei darbais. Vietoj keršto troškimo ar niekinimo, krikščionis turi jausti užuojautą, suprasdamas piktadarį kaip žmogų, praradusį sveiką protą. Rolas perspėja, kad melstis už priešus vien tik lūpomis, kaip daro veidmainiai, nepakanka – būtina tai daryti su nuoširdžiu širdies palankumu, trokštant kito žmogaus pasitaisymo ir gerovės.
Kaip aukščiausią meilės pavyzdį tekstas pateikia Jėzaus Kristaus elgesį su Judu Iskarijotu. Nors Kristus tiksliai žinojo apie būsimą išdavystę ir Judo pasmerkimą, Jis visą laiką su juo elgėsi kaip su kitais apaštalais: suteikė jam galią daryti stebuklus, dalijosi maistu ir niekada neplūdo bei nežemino viešai. Šis elgesys apibūdinamas kaip gryna meilės tiesa, o ne veidmainystė. Tai rodo, kad Dievo prigimtis yra rodyti gerumą visiems kūriniams, nepaisant jų nuopelnų, todėl ir žmogus, norintis būti tobulas mokinys, privalo išmokti tokio paties mandagumo ir nuolankumo net didžiausių priešų akivaizdoje.
Atgailos galia ir nuodėmių panaikinimas
Antroje teksto dalyje Rolas pasakoja apie tobulą atgailą, remdamasis Paryžiaus studento pavyzdžiu. Ši istorija iliustruoja, kad nuoširdus vidinis sielvartas dėl padarytų nuodėmių yra vertingesnis už išorinį žodžių tarimą. Kai studentas dėl didelio kūkčiojimo ir gėdos negalėjo žodžiu išpažinti savo sunkių nusikaltimų, prioras liepė jam juos užrašyti ant lapo. Tačiau kai šis lapas buvo parodytas abatui, jis pamatė, kad raštas stebuklingai išnyko. Tai suprantama kaip ženklas, kad Dievas pamatė tikrąją širdies atgailą ir nuvalė visas nuodėmes dar prieš oficialų jų perskaitymą.
Šis pavyzdys pabrėžia, kad dvasiniame gyvenime svarbiausia yra širdies nuostata, o ne formalus ritualas. Rolas moko, kad didelis sielvartas dėl nuodėmių ir noras taisytis yra tiesioginis kelias į atleidimą. Tekste akcentuojama, kad krikščionis neturėtų pasiduoti gėdai ar neviltį keliančiam sunkumui, nes Dievo gailestingumas yra pasirengęs ištrinti bet kokią klaidą, jei tik žmogus atsiklaupia prieš Jį su tikru dvasiniu nuolankumu. Tai suteikia vilties net didžiausiems nusidėjėliams, kurie mano, kad jų nuodėmės yra per didelės išpirkimui.
Kristaus kančios apmąstymas kaip dvasinė parama
Pabaigoje pateikiamos trumpos eilės iš Arundel rankraščio, kurios kviečia žmogų nuolat prisiminti Kristaus kančią ant kryžiaus. Šis prisiminimas turi būti ne tik emocinis, bet ir motyvuojantis palikti nuodėmingą gyvenimo būdą. Žmogus raginamas žiūrėti į sudraskytą Kristaus kūną ir išlietą kraują kaip į didžiausią meilės įrodymą, kuris reikalauja atsako – širdies pakylėjimo ir nuodėmės atsisakymo. Tai dvasinis pagrindas, kuris turi padėti žmogui nepalūžti sunkiomis akimirkomis ir išlaikyti teisingą dvasinę kryptį.
Tekstas ragina dažnai mąstyti apie mirtį, būsimą Paskutinį teismą ir šio pasaulio apgaulingumą. Rolas pabrėžia, kad laikinų dalykų vertinimas labiau už amžinuosius yra didžiausia klaida, kurią daro žmogus. Šis nuolatinis mąstymas (meditacija) apie Dievo auką ant Rūpintojėlio turi padėti suprasti, kokią didelę skolą žmogus turi savo Viešpačiui. Meilė artimui ir priešui čia tampa natūraliu rezultatu suvokus, kiek daug Dievas atleido ir paaukojo dėl paties žmogaus.
- Pagrindiniai reikalavimai tikrajai meilei: vidinės neapykantos nebuvimas ir nuoširdi malda už priešus.
- Tobulo sekimo kliūtys: veidmainystė, širdies kietumas ir kitų niekinimas dėl jų nuodėmių.
Laiškas apie meilę (Epistle on Charity)
Laiškas apie meilę (lot. Epistola de Caritate) yra Ričardo Rolo traktatas, kuriame autorius pateikia gaires, kaip atpažinti tikrąją krikščionišką dorybę. Šiame tekste atsiskyrėlis iš Hampolo susitelkia į vieną sunkiausių dvasinių užduočių – meilę priešams. Jis aiškina, kad tikroji meilė (angl. Charity) pasireiškia ne tada, kai gera darome draugams, o kai sugebame išlaikyti vidinę ramybę ir gailestį tiems, kurie mus skaudina ar niekina.
Apie meilę
Ženklai, pagal kuriuos pažinsi, ar myli savo priešą, ir koks Kristaus pavyzdys turėtų įkvėpti tave jį mylėti.
Jei tavęs nekaitina pyktis prieš asmenį ir tavo išorė neišduoda rūstybės, jei širdyje neturi slaptos neapykantos, dėl kurios jį niekintum, teistum ar laikytum nieku; ir kuo daugiau gėdos bei piktadarysčių jis tau daro žodžiu ar darbu, tuo daugiau jam jauti gailesčio bei užuojautos, tarsi žmogui, kuris prarado protą; jei jauti, kad tavo širdis nepajėgi jo nekęsti, nes meilė pati savaime yra tokia gera, bet meldiesi už jį, padedi jam ir trokšti jo pasitaisymo – ne tik lūpomis, kaip daro veidmainiai, bet su meilės prisirišimu savo širdyje – tuomet tavo meilė artimui krikščioniui yra tobula.
Tokią tobulą meilę turėjo šventasis Steponas (S. Stephen), kai meldėsi už tuos, kurie jį užmėtė akmenimis iki mirties. Tokią meilę Kristus patarė visiems, kurie nori būti Jo tobulais sekėjais, sakydamas: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už tuos, kurie jus persekioja ir šmeižia“. Todėl, jei nori sekti Kristumi, būk panašus į Jį savo galia. Išmok mylėti savo priešus ir nuodėmingus žmones, nes visi jie yra tavo broliai krikščionys.
Kristaus pavyzdys bendraujant su Judu
Pažvelk ir susimąstyk, kaip Kristus mylėjo Judą (Judas), kuris buvo ir Jo kūniškas priešas, ir nuodėmingas nelaimėlis: koks geras jam buvo Kristus, koks maloningas, koks mandagus, koks nuolankus tam, apie kurį žinojo, kad jis pasmerktas. Nepaisant to, Jis išsirinko jį savo apaštalu ir pasiuntė pamokslauti kartu su kitais; Jis suteikė jam galią daryti stebuklus; Jis rodė jam tą patį palankumą žodžiu ir darbu, taip pat dalijosi savo brangiuoju Kūnu ir mokė jį taip pat, kaip kitus apaštalus.
Jis nepasmerkė Judo viešai, neplūdo jo, neniekino ir niekada apie jį nekalbėjo blogai, nors jei būtų tai padaręs, būtų sakęs tik tiesą. O svarbiausia – kai Judas Jį išdavė, Jis pabučiavo jį ir pavadino savo draugu. Visą šią meilę Kristus rodė Judui, žinodamas, kad jis yra pasmerktas. Tai nebuvo veidmainystė ar pataikavimas, bet grynos meilės ir skaisčios dorybės tiesa. Mat nors tiesa buvo tai, kad Judas dėl savo nedorumo buvo nevertas jokios Dievo dovanos ar meilės ženklo, vis dėlto buvo teisinga ir protinga, kad mūsų Viešpats pasirodytų toks, koks Jis yra.
Tobulo sekimo esmė ir sąlygos
Jis yra meilė ir gerumas, todėl Jam priklauso rodyti meilę ir gerumą visiems savo kūriniams, kaip Jis tai darė Judui. Sek Juo, kiek išgali; nes nors tavo kūnas uždarytas namuose, tavo širdyje, kur yra meilės vieta, tu galėsi turėti dalį tokios meilės artimui, apie kurią kalbu. Kas laiko save tobulu Jėzaus Kristaus mokymo ir gyvenimo sekėju – kaip kai kurie mano esą, nes moko, pamokslauja ir yra vargšai pasaulio gėrybių atžvilgiu kaip Kristus – bet negali sekti Kristumi Jo meilėje, mylėti savo artimą, kiekvieną žmogų, gerą ir blogą, draugus ir priešus, be veidmainystės, niekinimo širdyje ar pikto priekaištavimo, tas iš tiesų apgaudinėja save.
Kuo brangesnis jis sau atrodo, tuo toliau jis yra nuo tiesos. Mat Kristus tiems, kurie norėjo būti Jo sekėjais, sakė: „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“. Jei mylite taip, kaip aš mylėjau, tada esate mano mokiniai. Tik tas, kuris yra nuoširdžiai nuolankus arba trokšta toks būti, gali mylėti savo artimą krikščionį; ir niekas kitas, tik jis.
Atgaila
Atsiskyrėlis Ričardas atkartoja pasakojimą apie tobulą atgailą (lot. contritio), kurį mini tas pats mokytas vyras Cezarijus (Cesarius). Jis pasakoja apie vieną Paryžiaus studentą, padariusį tiek daug nuodėmių, kad jam buvo gėda jas išpažinti. Galiausiai didelis širdies sielvartas nugalėjo gėdą, ir kai jis buvo pasirengęs išpažinčiai pas šv. Viktoro (S. Victor) abatijos priorą, jo širdyje buvo tokia didelė atgaila, krūtinėje toks atodūsis, o gerklėje toks kūkčiojimas, kad jis negalėjo ištarti nė žodžio.
Tada prioras jam pasakė: „Eik ir užrašyk savo nuodėmes“. Jis taip padarė, grįžo pas priorą ir atidavė jam tai, ką parašė, nes vis tiek negalėjo išpažinti jų lūpomis. Prioras pamatė, kad nuodėmės tokios didelės, jog su studento leidimu parodė jas abatui, norėdamas pasitarti. Abatas paėmė raštą ir pažvelgė į jį. Jis nerado nieko parašyto ir paklausė prioro: „Ką čia galima perskaityti, kur nieko neparašyta?“. Tada prioras pamatė tai ir labai nustebo, sakydamas: „Žinokite, jo nuodėmės čia buvo užrašytos, ir aš jas skaičiau, bet dabar matau, kad Dievas išvydo jo atgailą ir atleido jam visas nuodėmes“. Abatas ir prioras tai papasakojo studentui, o šis su dideliu džiaugsmu padėkojo Dievui.
Ištraukos iš Arundel rankraščio
Nuodėmingas žmogau, pakelk akis ir pamatyk, kaip graudžiai kabėjau ant Rūpintojėlio (rood); pasigailėk mano kančios su sielvartinga širdimi ir liūdna nuotaika: visa tai, žmogau, kentėjau dėl tavęs. Mano kūnas buvo draskomas, visas mano kraujas išlietas; pakelk savo širdį, šaukis Manęs, palik nuodėmę: pasigailėk, Dieve.
Dažnai su skaudama širdimi galvok apie savo baisias nuodėmes, dažnai galvok apie pragaro vargus ir dangaus karalystės džiaugsmus; galvok apie savo mirtį ir apie Dievo mirtį ant Rūpintojėlio. Dažnai prisimink rūsčią Teismo dieną: galvok, koks apgaulingas šis pasaulis ir koks jo atlygis, galvok, ką už Jo gerą mirtį esi skolingas savo Viešpačiui.
RIČARDAS ROLAS.