Prūsų teisės (Iura Prutenorum)

1249 m. vasario 7 d. sudaryta Christburgo taikos sutartis ir jos pagrindu suformuluota Prūsų teisė (Iura Prutenorum, taip pat vadinama Ius Prutenicum, Iura Prussorum, vok. Preußisches Recht, Altpreußisches Recht) žymi esminį lūžį Baltų genčių istorijoje. Tai ne tik teisinis rinkinys, bet ir religinės transformacijos instrumentas, kuriuo pagoniška prūsų visuomenė (pamedėnai, varmai ir natangai) buvo integruota į krikščioniškąją Vakarų Europos teisinę erdvę.

Krikštas – laisvės ir teisių garantas

Dokumente religinis veiksnys yra fundamentalus: prūsų teisinis statusas tiesiogiai priklausė nuo jų krikščioniško ištikimybės įsipareigojimo. Krikštas čia veikė kaip „pilietybės“ atitikmuo – tik pasikrikštijęs asmuo galėjo pretenduoti į laisvo žmogaus statusą, teisę į nuosavybę ir teismo apsaugą. Pavyzdžiui, dokumente pabrėžiama, kad laisvas žmogus, pasidavęs „valstiečių teisei“, negrįžtamai praranda savo laisvę, o bet koks grįžimas prie pagoniškų papročių grėsė socialiniu nuosmukiu iki vergo lygio.

Sakralumas teismo procese ir bausmės

Iura Prutenorum atspindi archajišką teisingumo suvokimą, persmelktą krikščioniškos mistikos. Svarbiausiose bylose, tokiose kaip nužudymas ar plėšimas, įtariamasis privalėjo apsivalyti per „dvylikos asmenų priesaiką“ (samodwunast) ant relikvijų. Tikėta, kad Dievas neleis nusidėjėliui prisiekti melagingai, o jei prisiekiantysis „upadnie“ (suklys formulėje ar praras liudytojų palaikymą), jis bus pripažintas kaltu.

Bausmės buvo griežtos ir dažnai liečiantį patį kūną ar gyvybę:

• Mirties bausmė („savo kaklo išpirkimas“): Už sunkius nusižengimus, tokius kaip trukdymas komornikui vykdyti pareigas tris kartus, asmuo turėjo „sumokėti savo kaklu“.
• Fizinės bausmės: Už smulkesnes kradystes (žemiau pusės virdungo vertės) vagis mokėjo savo ausimi.
• Garbės bausmės: Jei moteris apkaltindavo vyrą prievarta, bet neįrodydavo nieko, išskyrus mėlynes ir kraują, vyras buvo laisvas nuo kaltinimo po priesaikos, tačiau turėjo atlyginti už fiziškai padarytą žalą.

Kova su pagoniškais papročiais

Religinis uolumas dokumente ryškiausias naikinant senuosius baltų ritualus. Buvo uždrausta mirusiųjų deginimo praktika, aukojimai dievams ir vaidilų (tulissones) dalyvavimas laidojimo apeigose. Iura Prutenorum įpareigojo prūsus mirusiuosius laidoti tik pašventintoje žemėje, krikščionišku būdu. Visas asmens turtas po mirties turėjo būti paveldimas pagal krikščionišką šeimos sampratą, draudžiant poligamiją ir žmonų „pirkimą“.

Sąsajos su Lietuva ir regiono gynyba

Nors dokumentas tiesiogiai skirtas prūsų gentims, jame aptinkamas specifinis papildymas apie nuodų naudojimą, kuris atskleidžia to meto Baltų genčių kovos taktiką prieš kryžiuočius. Didysis meistras Seifridas (Siegfried von Feuchtwangen) įvedė „amžiną įstatymą“: prūsas, pasiūlęs gėrimą krikščioniui, privalėjo pirmas išgerti jo likutį iki dugno. Tai buvo atsakas į paplitusį krikščionių nuodijimą – taktiką, kurią prūsai (ir kiti baltai, įskaitant lietuvius) naudojo prieš pavergėjus. Nepaklusimas šiai taisyklei buvo prilygintas nusikaltimui, už kurį bausta mirtimi.

Be to, dokumentas fiksavo taksą už nužudytus vokiečius, kuri priklausė nuo jų turtinės padėties: už vargšą vokietį, neturintį paveldo, teko mokėti 8 markes, o už turintį turtą mieste – iki 30 markių. Tai rodo hierarchinę sistemą, kurioje religinė ir tautinė priklausomybė tiesiogiai koreliavo su pinigine asmens verte.

PRŪSŲ TEISĖS

Čia pateikiamas XIII a. prūsų teisės rinkinio Iura Prutenorum (Ius Prutenicum, Iura Prussorum, vok. Preußisches Recht) vertimas iš 1963 m. Torunėje išleisto kritinio leidimo. Iura Prutenorum yra vienas svarbiausių senosios Prūsijos teisės paminklų, susiformavęs po 1249 m. Christburgo taikos ir atspindintis prūsų visuomenės integraciją į krikščioniškąją Vakarų Europos teisinę sistemą.

PRŪSŲ TEISĖ (IURA PRUTENORUM)

(1) Apie žaizdų įrodymą
Žmogus, kuris ten sužeidžiamas, privalo savo žaizdas parodyti kamarininkui, jei gali jį pasiekti, arba pakamariui; be to, jis turi pasitelkti kitų padorių žmonių.

(2) Apie moterų žaizdas
Moterys, kurios yra sužeidžiamos, privalo savo žaizdas parodyti kamarininkienei, o tam reikia pasitelkti kitų padorių moterų.

(3) Apie moters įsibrovimą į namus
Jei nutinka, kad moteris apkaltina kitą įsibrovimu į namus, ir jei ta, pas kurią buvo pažeista ramybė, negali to įrodyti nei šauksmu, nei liudininkais, antroji išteisinama (gindamasi) su dvylika moterų.

(4) Apie žaizdų įrodymą
Žaizdų parodymas kamarininkui yra galiojantis ir turi galią pirmąją dieną, taip pat ir antrąją; ir trečiąją dieną, jei jos (žaizdos) jau pirmąją dieną buvo parodytos seniūnui.

(5) Apie žaizdas
Jei žmogus sužeidžiamas mirtinai, jei jis turi laiko ir gyvena taip ilgai, kad gali nurodyti savo (artėjančią) mirtį arba parodyti savo žaizdas, bet jų neįrodo (neparodo), ir (prie to paties) miršta tą naktį, tai tas, kuris kaltinamas nužudymu, išsilaisvina (nuo įtarimo), (prisiekiant) su dvylika žmonių ant relikvijų, jei išdrįsta.

(6) Apie žaizdas
Žmogus, kuris įrodinėtų žaizdas prieš kitą, privalo pateikti įrodymą pagal savo teisę; jei jam nepavyksta, jis praranda atlygį už žaizdas, tačiau ponas savojo nepraranda.

(7) Apie priesaikas
Jei žmogus prisiekia su liudininkais ir suklumpa, jis laikomas pralaimėjusiu bylą, dėl kurios buvo kaltinamas, ir negali atsitiesti, o kiekvienas liudininkas praranda pusę markės. Jei suklumpa liudininkas, kuris turi prisiekti, jis atsitiesia pirmąjį kartą (mokėdamas) pusę markės, ir antrąjį kartą vėl (mokėdamas) pusę markės. Jei suklumpa trečiąjį kartą, nebegali atsitiesti, bet tas, kuris atveda liudininkus, laikomas pralaimėjusiu bylą, kurioje turėjo prisiekti, o kiekvienas liudininkas moka pusę markės (baudos).

(8) Apie atlygį gydytojui
Kamarininkas ir kiti padorūs žmonės, kuriems žaizdos buvo įrodytos (parodytos), turi nustatyti atlygį gydytojui, o gydytojas privalo tuo pasitenkinti. Išimtis yra galvos kiaušo lūžiai; už tai gydytojui reikia skirti 1 markę pfenigų, jei jis sužeistąjį išgydo. Jei nutinka taip, kad lūžis atsiveria, o jis jo neišgydo, jam priklauso 1 antrokas (ketvirtis markės) kaip užmokestis ir ne daugiau.

(9) Apie palikimą
Kai ponas nužudymo atveju pasisavina palikimą, jis privalo iš to duoti kaltintojui (atlyginimą vienos markės pfenigų vertės).

(10) Apie žaizdas kelyje
Jei žmogus sužeidžiamas kelyje, ar žaizda viena, ar jų daugiau, jei jis dėl atskiros žaizdos kaltina skirtingus asmenis, kiekvieną žaizdą teisme reikia įrodyti atskirai.

(11) Apie skundą
Jei nutiktų taip, kad vienas kitą kaltina dėl kokio nors dalyko, ir jei jo priešininkas norėtų jį atremti (pareikšdamas priešieškinį), jis privalo tai padaryti prieš (kaltintojui) duodant priesaiką, vėliau tai jau nebeturi galios.

(12) Apie nužudymą
Jei tarpusavyje susikauna du vienodos padėties žmonės ir abu vienas kitą nužudo (miršta), jie vienas kitam atlygina vienodą žalą (t.y. kompensacija pasinaikina). Tačiau ponui turi priklausyti teismo mokestis už abu nužudymus.

(13) Apie nužudymą
Jei nutinka, kad brolis nužudo kitą (brolį), jis privalo už jį sumokėti galvažudžio mokestį, kaip už svetimą.

(14) Apie nužudymą
Jei tarpusavyje susikauna du, kurie yra nelygūs, (ir) kai vienas yra geresnis už kitą, kiekvienas turi būti teisiamas pagal savo orumą ir padėtį.

(15) Apie ginčus
Jei kyla ginčas ar kova dėl kokio nors žmogaus, ar jis bajoras, ar nebajoras, arba ar jis priklauso aukštesniam, ar žemesniam teismui, tas, kuris pateikia daugiau arba geresnių įrodymų, nugali kitą.

(16) Apie dalybas
Jei nutinka, kad vaikas prijungia savo (neilnojamąjį) turtą arba savo kilnojamąjį daiktą prie savo tėvo ir vaikų, kurie lieka su tėvu, turto, ir to aiškiai neišvardija arba neišskiria, tas turtas dalijamas lygiai su tėvu ir vaiku.

(17) Apie prarastą teisę
Jei koks nors žmogus yra laisvas ir turi vaikų, bet atsiduoda valstiečių teisei, ir jei jo vaikai vėliau norėtų tai nuginčyti, jiems tai nepadės – jie privalo būti teisiami pagal valstiečių teisę.

(18) Apie nužudymą
Jei nutinka, kad prūsas nužudo laisvąjį vokietį, kuris neturi nei daržo, nei paveldimos žemės, už jį mokama 8 markių kompensacija. Tačiau jei jis turi daržą, už jį mokama 12 markių, o jei turi paveldimos žemės kaime arba miestuose, už jį mokama 30 markių.

(19) Apie nužudymą
Dėl slapto nužudymo galima kaltinti tris asmenis iš eilės.

(20) Apie skundą
Kas apkaltina bendruomenę kokiu nors skundu, kiek jų bendruomenėje yra, kiekvienas iš šeimininkų išteisinamas (prisiekiant) savo ranka. Jei šeimininkų yra mažiau nei dvylika, jie privalo pasitelkti kitų žmonių, kad jų būtų dvylika, ir dėl to prisiekti. Jei jų yra daugiau nei dvylika, kiek jų yra, visi jie privalo prisiekti savo ranka.

(21) Apie plėšimą
Jei kas nors kaltina kitą pagalba plėšiant, tas, kuris kaltinamas, turi išsiteisinti su dvylika žmonių, (prisiekiant) ant relikvijų, jei išdrįsta.

(22) Apie žaizdas
Dėl pagalbos sužeidžiant nieko negalima kaltinti.

(23) Apie laisvę
Jei nutinka, kad laisvas žmogus nuskursta (ir) įgyja turto kaip valstietis, jis teisiamas kaip (laisvas); nebent jis pats savo noru atsiduotų į tą (padėtį): (tuomet) jei jis nusipelno to, kad (turi) išsipirkti savo galvą kaip kitas valstietis, jis praranda savo laisvę.

(24) Apie prievartą
Jei moteris kaltina vyrą, kad šis norėjo ją išprievartauti, ir neįrodo to kitaip, kaip tik krauju ir mėlynėmis, ji gauna (teisę į atlyginimą už) kraują ir mėlynes, ką ji įrodė, iš to, prieš kurį įrodinėjo. Kitu atveju jis yra laisvas nuo (kaltinimo) išprievartavimu, kai duoda savo priesaiką, jei išdrįsta.

(25) Apie suėmimą
Jei kas nors turi prūsų teisę ir sužeidžia kitą, o vėliau įgyja vokiečių teisę ir yra kaltinamas dėl to paties dalyko pagal vokiečių teisę bei atsako (pagal vokiečių teisę), jei jis nuo tos bylos išsiteisina pagal šią teisę, tuomet jo negalima daugiau kaltinti dėl to dalyko ar suimti pagal prūsų teisę.

(26) Apie našles
Pamedėnai sako, kad kai (didžiuoju) magistru buvo tas (riteris) iš Aldenburgo, jis duodavo našlėms po jų vyro mirties laisvę (nuo prievolių) trejiems metams.

(27) Apie vagystę
Jei nutinka, kad kam nors (kas nors) pavogta, ir jis eina pėdsakais į kaimą, tai neturi reikšmės, nebent persekiotojas, kuriam pavogta, apkaltina kaimą vagyste; tuomet kaimas išsiteisina su dvylika žmonių, jei išdrįsta.

(28) Apie vokiečių teisę
Kiekvienas vokietis lieka ir privalo būti teisiamas pagal savo vokišką teisę.

(29) Apie žaizdas
Jei sužeidžiami žmonės, kurie eina savo pono reikalais, tai reikia teisti dvigubai.

(30) Apie seniūnus
Seniūno nereikia teisti kitaip nei kito prūso.

(31) Apie skundą
Jei kas nors kaltina kitą, kad jis išdavė arba apleido jo žirgą ar gyvulį, tas išsiteisina (nuo kaltinimo) (prisiekiant) vienas pats.

(32) Apie papeikimą
Kas nepagrįstai peikia savo poną (dėl) teismo sprendimo, tas praranda tris markes.

(33) Apie smurtą
Kiekvieną smurtą reikia bausti pusės markės bauda, tačiau kas smurtauja kito žmogaus namuose, tą reikia bausti 3 markėmis.

(34) Apie smurtą
Kas kieno nors žirgui nupjauna ar nukerta uodegą, tą smurtą reikia bausti pusės markės bauda, o (nukentėjusiam) žmogui atlyginti žalą arba sumokėti už žirgą.

(35) Apie užstatą
Jei kas nors atiduoda kitam užstatą arba žirgą dėl teismo (sprendimo), o (paskui) jį jėga atsiima, net jei tai vyksta su triukšmu, už smurtą reikia priteisti ne daugiau kaip pusės markės sumą.

(36) Apie dalybas
Jei miršta laisvas žmogus be paveldėtojo ir palieka netekėjusias seseris, kurios negali sutarti su jo žmona, tuomet jos pasiima pusę turto, o pusę palieka žmonai, nebent jos gali žmoną atitoltinti (išmokėti) su jos kraičiu.

(37) Apie smurtą
Galvos nupjovimas ar nukirtimas negyvėliui yra smurtas, baustinas pusės markės (bauda).

(38) Apie nusikaltėlius
Jei nutinka, kad nusikaltėlis pabėga į kieno nors namus ar sodybą, ir (savininkas) laiduoja kamarininkui, kad jis liks nesuimtas (t.y. bus saugomas), tai (paskui) atsako tas, kuris laiduoja, (būtent) jis privalo sumokėti savo galva.

(39) Apie užstato ėmimą
Dėl užstatų laukuose arba daržuose, ganykloje arba kituose panašiuose dalykuose nereikia spręsti kitaip nei dėl užstatų javuose.

(40) Apie užstato neleidiimą
Kas kamarininkui ar pakamariui tris kartus sutrukdo paimti užstatą, tas moka savo galva.

(41) Apie bendruomenę
Jei (nariai) bendruomenės viename kaime yra kartu ir tariasi dėl atlygio piemeniui arba dėl kito dalyko, ir nutinka, kad kas nors kitam duoda antausį arba meta į jį, kas tai bebūtų, jei jam tai įrodo kaimo bendruomenė, jis moka ponui 3 markes, o tam, kurį sumušė – vieną antroką.

(42) Apie užpuolimą ir namų ramybę
Jei kas nors kaltinamas tuo, kad jis kitą užpuolė jo (paties) namuose, nuo to (kaltinimo) jis turi išsiteisinti su dvylika žmonių, (prisiekiant) ant relikvijų, jei išdrįsta.

(43) Apie plėšimą
Jei kas nors apiplėšia kitą kelyje, tai reikia teisti už plėšimą, o ne už kelią; tačiau plėšimą žygio metu reikia teisti dvigubai.

(44) Apie užpuolimą
Jei kas užpuola kitą su skydu arba ginklu, tai reikia teisti dvigubai.

(45) Apie gyvulio padarytą žalą
Jei žirgas ar jautis padaro žalą ir tai nebuvo paskelbta kaime, tai už žalą reikia atiduoti žirgą. Jei tai buvo paskelbta, tai žalą reikia atlyginti.

(46) Apie įsibrovimą į namus
Jei nutiktų, kad kas nors būtų apkaltintas įsibrovimu į namus, (būtent) kad jam jėga išlaužė tvorą ar vartus, o jei to (įsibrovimo) neparodė savo kaimynams šauksmu (prašydamas pagalbos), tas (įsibrovėlis) išsiteisina (prisiekiant) vienas pats. Tačiau jei parodė tai šauksmu, tuomet jis išsiteisina su dvylika žmonių.

(47) Apie nusikaltėlius
Jei kamarininkas patiki žmonėms saugoti kokį nors nusikaltėlį, ir jei nutinka, kad jie prisiima atsakomybę už jį ir paleidžia laisvai, jie turi kartu už nusikaltėlį sumokėti tiek, kiek jis vertas. Jei pabėgęs nusikaltėlis vėliau norėtų vėl susitaikyti, tai turi sumokėti už savo nusikaltimą ir atlyginti žalą.

(48) Apie vagis
Kas savo vagį randa arba pagauna, ir su juo susitaria, tas turi išsipirkti savo galvą, o vagis turi likti laisvas.

(49) Apie sužalojimus
Jei nutiktų, kad kam nors vienu smūgiu nukirstų du pirštus, arba tris, arba keturis, tai Pamedėnai nusprendė, kad vieną pirštą reikia teisti kaip sužalojimą, o kitus pirštus – ir kiekvieną atskirai – reikia laikyti žaizda.

(50) Apie pavogtą daiktą
Jei pavogtas daiktas randamas pas ką nors, o šis sako, kad jį pirko, tačiau negali pristatyti asmens (iš kurio pirko), jei jam pirkimą paliudija jo šeimininkas bei kiti žmonės, kurie gėrė magaryčias, jis tampa laisvas, bet praranda pavogtą (ir jo paties) nupirktą daiktą.

(51) Apie vogtus žirgus
Jei žmonės randa vogtus žirgus ir grąžina juos atgal be savo ponų leidimo ir žinios, kiekvienas iš jų moka už tai pusę markės ir po vieną antroką už žirgą.

(52) Apie kraują ir žaizdas
Jei vienas kitą sukruvins arba padarys žaizdų, o kaltintojas apkaltins tyčiniu veiksmu, tai kaltasis privalo išsipirkti savo galvą, jei jam tai įrodys šauksmu arba kaimynų pagalba, arba turi išsiteisinti nuo to (kaltinimo), (prisiekiant) su dvylika žmonių ant relikvijų.

(53) Apie kaltinimą
Jei kas nors kaltina kitą radus jo turtą arba jo daiktą, o savo skunde nenurodo (to) kaip plėšimo arba vagystės, žmogus, kuriam priskiriama kaltė, išsiteisina (nuo kaltinimo) savo paties priesaika, jei išdrįsta tai prisiekti.

(54) Apie pamestus daiktus
Jei kas nors pametė du daiktus kartu, pavyzdžiui, žirgą ir balną, tačiau taip, kad (šie daiktai) nebuvo pavogti ar atimti jėga, jei kas nors pripažįsta, kad jis iš pamestų daiktų turi vieną, ir jį grąžina, jis toje byloje yra laisvas. Jei jį kaltina dėl antro daikto, nuo to (kaltinimo) jis išsiteisina savo paties priesaika, jei išdrįsta.

(55) Apie dalybas
Broliai, kurie liko nepasidaliję savo tėvo palikimo, jei nutinka, kad vienas iš brolių arba du užsitarnauja (kitą) turtą, kai jie panorės pasiimti dalį iš savo tėvo palikimo, tai jie privalo savo užtarnautą atlygį įnešti į dalybas. Jei nenori (to daryti), tuomet jie neturi jokios dalies tėvo palikime.

(56) Apie lūžius
Jei kas nors kaltina kitą (padarius) lūžį, o tas prisipažįsta dėl lūžo, tai privalo sumokėti už lūžį, ar tai būtų teisinga, ar ne.

(57) Apie smurtą
Tuo atveju, kai sulaužomas kaulas rankoje arba kitur, tai nėra „lūžis“; bet jei tai yra „sužalojimas“, tada reikia mokėti už sužalojimą; jei tai nėra sužalojimas, tai reikia mokėti kaip už žaizdą. Tačiau lūžis yra tik galvoje.

(58) Apie teismą (už išmuštą) dantį
Jei kam nors išmušamas vienas dantis arba daugiau dantų vienu smūgiu, tai reikia teisti kaip sužalojimą.

(59) Apie žaizdas kelyje
Jei kas nors kaltina kitą dėl žaizdų, kurios nutiko kelyje, o tas prisipažįsta dėl žaizdų, bet neigia (kad tai įvyko) kelyje, tai jis privalo sumokėti už kelią kartu su žaizdomis. Nebent jis galėtų įrodyti, kad tai nutiko ne kelyje.

(60) Apie ribas
Ten, kur ponas ir bylininkai nustato ir įtvirtina ribą, kas ją pažeidžia arba sudegina, tas privalo išsipirkti savo galvą, jei toje byloje bus pripažintas kaltu.

(61) Apie žaizdas
Jei kas nors įrodo (parodo) savo žaizdas kamarininkui arba pakamariui ir miršta nuo tų žaizdų, tada kaltintojas turi pirmumo teisę įrodyti nužudymą nei antrasis (gintis), jei (kaltintojas) išdrįsta.

(62) Apie randus
Visus randus ant veido, kurių negalima paslėpti, reikia teisti dvigubai.

(63) Apie svetimų žmonių skundą
Jei neturtingas ir svetimas žmogus ateina į teismą, ir jį apkaltina dalyku, nuo kurio jis turi išsiteisinti su padorių žmonių pagalba, bet negali tų žmonių ir liudininkų pristatyti, tai jis privalo išsiteisinti nuo to, (duodamas priesaiką) ant relikvijų savo paties ranka (ir tai) tiek kartų, kiek jam bus nurodyta.

(64) Apie laisvuosius
Kiek laisvąjį reikia vertinti – 30 markių ar mažiau, ar daugiau, – jis privalo tai įrodyti su padoriais žmonėmis, kad jo tėvas arba jo senelis buvo tiek pat vertinami, arba savo dokumentais.

(65) Apie moteris
Moteris gali išlaikyti savo jaučius (prisiekiant) su šešiais asmenimis – moterimis ir vyrais – ant relikvijų.

(66) Apie priesaikas
Jei kas nors prisiekia melagingai (byloje) dėl smurto arba dėl kito dalyko, už kurį gresia galvos (bausmė), tai jis turi mokėti pusę markės, bet ne (tuo atveju), kai jis prisiekia (byloje) dėl (paprasto) nusižengimo.

(67) Apie smurtą
Jei kas nors pašaukiamas į teismą ir nepasirodo pirmąjį kartą, jis privalo mokėti pusę markės; antrąjį kartą tiek pat, trečiąjį kartą taip pat tiek pat; ketvirtąjį kartą jis privalo sumokėti savo galva.

(68) Apie vagystę
Jei kas nors apkaltinamas vagyste, kuri yra mažesnė nei pusė antroko, tai privalo išsiteisinti su šešiais asmenimis. Jei (gi) suklumpa, jis moka savo ausimi.

(69) Apie sužalojimą
Jei kam nors priteisiamas rankos sužalojimas, (ir) jei (jis vėl sužeidžiamas į tą pačią ranką), tai jam reikia priteisti (kaip už) žaizdą, o ne sužalojimą.

(70) Apie lūžius
Niekas negali kito kaltinti (padarius) lūžį, kaip tik galvoje.

(71) Apie piktadarius
Pamedėnai nustatė, kad kas priglaudžia piktadarį (nežinodamas apie tai), tas už tai neatsako.

(72) Apie klastotus dokumentus
Jei kas sau priskiria Pamedės teisę su klastotais dokumentais, jei dėl to bus pripažintas kaltu, tai moka galva.

(73) Apie ribą
Kur du ginčijasi dėl ribos, kas tą ribą išlaikė savo valdyme, ką jis įrodė, tas turi pirmumo teisę įrodyti tai su dvylika nepriekaištingų žmonių, nei anasis jį nugalėti.

(74) Apie įsibrovimą į namus
Kur vienas kitą kaltina dėl žaizdų arba nužudymo, kurie įvyko įsibrovimo į namus metu, jei tas (nusikaltėlis) pripažįsta (žaizdas), bet neigia įsibrovimą į namus, tai jis privalo atlyginti už žaizdą arba už nužudymą kartu su įsibrovimu į namus, jei kaltintojas gali įrodyti įsibrovimą.

(75) Apie dalybas (tarp) brolių
Pamedėnai nustatė (taisyklę): kur du broliai gyvena kartu, atsiskyrę arba neatsiskyrę, ir nutinka, kad vienas miršta, o žmona negali sugyventi su svainiu, tada žmona gali pasidalyti su svainiu kilnojamąjį turtą ir žemę ir taip likti viena su savo vyro turtu (iki) savo gyvenimo (pabaigos).

(76) Apie vagystę
Jei kas nors apkaltinamas vagyste (daikto), kurio (vertė) yra mažesnė nei pusė antroko, jei tas neigia vagystę, tai turi nuo to (kaltinimo) išsiteisinti su šešiais asmenimis; tačiau jei prisipažįsta, tuomet bauda siekia 3 markes.

(77) Apie kelio pastojimą
Jei kas nors apkaltinamas kelio pastojimu, o kaltintojas neturi kito įrodymo, tuomet tas (kaltinamasis) išsisuka (nuo atsakomybės) prisiekdamas savo ranka.

(78) Apie daržininkus
Jei daržininkas arba valstietis sudega nuo savo paties ugnies, tai privalo pats atsistatyti; tuomet jam reikia duoti medienos.

(79) Apie nužudymus
Jei kas nors nužudomas, ir kažką dėl to apkaltina, tas (tada) prisipažįsta dėl to (veiksmo) ir atlygina už nužudymą; jei taip pat ir kiti prisipažįsta dėl to (veiksmo), kiekvienas privalo sumokėti už vieną nužudymą.

(80) Apie sužalojimą
Jei nutinka, kad kas nors kaltina du (asmenis), kiekvieną (iš jų) sužalojimu, kiekvienas privalo sumokėti už sužalojimą. Jei tas kaltina vieną, šis turi sumokėti už vieną sužalojimą ir už vieną žaizdą.

(81) Apie tarnų užmokestį
Tarnas privalo apie savo užmokesčio dydį pranešti seniūnui arba savo kaimynui. Jei to nepadaro, tuomet ponas turi pirmumo teisę prisiekti dėl užmokesčio, nei bernas.

(82) Apie žaizdas kelyje
Jei kas nors sužeidžiamas kelyje ir praneša apie tai kamarininkui, o po to nereikalauja teismo artimiausiais teismo metais, tuomet jis praranda pusę markės. Jei antraisiais teismo metais jis to (žaizdų) nereikalauja teisti, tuomet vėl praranda pusę markės; o jei neieško teisybės trečiaisiais teismo metais, tuomet jis pats privalo sumokėti už (smurtą) kelyje ir už žaizdą.

(83) Apie paskirtą terminą
Jei mes kam nors nustatome ir paskiriame tam tikrą terminą prieš Pamedėnus, o tas neateina ir taip pat nepateikia savo pasiteisinimo, tas laikomas pralaimėjusiu (kaltinamoje) byloje.

(84) Apie du dvynius
Jei nužudomi du broliai, kurie yra dvyniai, reikia mokėti kompensaciją už kiekvieną atskirai.

(85) Apie vyro ir moters žaizdas
Jei vyras sumuša arba sužeidžia moterį, tuomet jis moka dvigubo dydžio kompensaciją, arba jei moteris sumuša ar sužeidžia vyrą, ji moka kompensaciją už jį viengubai.

(86) Apie susitaikymą
Jei įvyksta susitaikymas tarp žmonių ir nustatomas piniginis užstatas iš abiejų pusių, kas tą susitaikymą sulaužo, tas privalo sumokėti pinigus (duotus kaip užstatą).

(83a) Apie tėvonijos pirkimą
Kas perka tėvoniją (paveldimą žemę) ir per nustatytas dienas nesumoka grynaisiais pinigais ar užstatu, tai pardavėją reikia vėl įvesdinti į tėvoniją.

(84a) Apie vagį
Jei kas vagiui, žudikui ar piktadariui padeda pabėgti, tas yra kaltas toje pačioje byloje, kurios nusipelnė vienas iš tų trijų.

(85a) Apie užstato ėmimą
Kas iš kito ima užstatą (areštuoja turtą) ir neleidžia įvertinti žalos, o užstatą pasilieka, tas praranda pusę markės ir grąžina jam jo užstatą.

(86a) Apie užstatą
Kam kamarininkas patiki užstatą, o tas, kuriam jis patikėtas, leidžia jam (skolininkui) užstatą įkainoti namuose, o ne gabena jo į turgų, tas praranda pusę markės ir grąžina jam (savininkui) jo užstatą atgal, jei jis nori jį išpirkti.

(87) Apie namų ramybę
Kieno keturiuose stulpuose (t. y. namų valdose) sulaužoma namų ramybė, tam priklauso pusė (baudos už) namų ramybę.

(88) Apie nosį
Kam nukertama nosis, (tai) teisiama dvigubai kaip už sužalojimą.

(89) Apie priesaikas
Jei kas prisiekia dėl įvairių dalykų ir ištaria visus žodžius, tačiau juos iškraipo (kartodamas) paskui kalbėtojo (prolokutoriaus) nurodymą, tas neįrodo (savo) teisės.

(90) Apie priesaikas
Jei suklumpa tas, kuris prisiekia dėl savo žaizdų ar sužalojimų, ir jis turėjo kokį nors gydytoją, privalo jam sumokėti gydytojo atlygį.

(91) Apie nėščią moterį
Jei sumušama moteris, kuri yra nėščia, tai jos vaisius vertinamas kaip pusė žmogaus.

(92) Apie povaikius
Jei vyrui miršta žmona ir palieka vaikų, o vyras pasiima kitą žmoną, ir vaikai negali sutarti su pamote bei išsikrausto nuo savo tėvo, tėvas jiems neduoda nieko kito, tik tai, ką nori, kol gyvas. Po tėvo mirties vaikai pasiima lygias dalis.

(93) Apie bulių
Jei bendruomenė turi bulių, ir šis padaro žalą, tas, kas gauna naudą iš buliaus, privalo atlyginti žalą, kurią bulius padarė.

(94) Apie ausį
Jei kam nukertama ausis ir jis dėl to tampa kurčias, taip kad negali girdėti, tai yra sužalojimas.

(95) Apie nužudymą
Jei kas nors tarnauja savo ponui ir jam leidžiama eiti namo, o jis nueina į karčemą ar kito žmogaus namus ir ten užtrunka valgydamas ir gerdamas, arba daro ten kitus dalykus; jei jis (ten) nužudomas, tai yra paprastas nužudymas, o ne (smurtas) kelyje.

(96) Apie vagystę
Jei kas skundžia vyrą ar moterį dėl vagystės, o per metus ir dieną nepraneša apie tą vagystę nei kamarininkui, nei pakamariui, tai (tuo pačiu) jis pats prisipažįsta dėl vagystės (arba prisiima atsakomybę), ar ji būtų didelė, ar maža.

(97) Apie vagystę
Jei kas kaltina kitą žmogų vagyste, o tas, kuris kaltinamas vagyste, įrodo su kamarininku arba kitais padoriais žmonėmis, kad jis pirko daiktą, dėl kurio buvo apkaltintas, (ir) jei tas (daiktas) vertas mažiau nei pusės antroko, kaltintojas moka 3 markes ponui.

(98) Apie Pamedėną
Jei miršta žmogus, turintis Pamedės teisę, ir palieka du sūnus, vyresnysis sūnus pasilieka dokumentą. Dėl to jaunesnysis sūnus nepraranda savo teisės.

(99) Apie vagystę
Jei nutinka, kad vienas kitam meta kaltinimą vagyste, žmogžudyste ar nužudymu, tas (kaltintojas) turi pirmumo teisę įrodyti su šešiais (liudininkais), kurie tai matė, nei anas (kaltinamasis) galėtų išsiteisinti su dvylika (žmonių).

(100) Apie nužudymą ginantis
Jei ponas siunčia savo kamarininką arba savo pasiuntinį ką nors uždaryti arba sučiupti, ir jei nutiktų, kad tie, kuriuos norėta uždaryti arba sučiupti, pasipriešintų ir gintųsi, ir jei ten (kuris nors) būtų nužudytas ar sužeistas, po to nevyksta joks teismas.

(101) Kas kaltina kamarininką
Jei kas apkaltina kamarininką, kad jis nuslėpė nuo savo pono jo teismą ar palikimą, arba (apkaltina) kokiu nors dalyku, dėl kurio jam (kamarininkui) grėstų galvos (bausmė) ar garbės (praradimas) iš pono pusės, tai kamarininkas turi pirmumo teisę išsiteisinti su dviem (liudininkais), nei anas galėtų įrodyti su dvylika. O kas jį apkaltino, tas turi išsipirkti savo galvą.

(102) Apie nepilnametį vaiką
Nepilnametis vaikas, ar tai būtų mergaitė, ar berniukas, gali ką nors iš savo giminaičių pasirinkti globėju, kad reikalautų įvairių dalykų, priimtų bei duotų priesaikas už jį (vaiką).

(103) Apie nužudymą
Jei nužudomas žmogus, kuris turėjo sunkių žaizdų, ir teisiama dėl nužudymo, ir jo galvažudžio mokestis priteisiamas giminaičiams, o žaizdos nebuvo parodytos kamarininkui ar kitiems padoriems žmonėms, po to nereikia teisti už žaizdas.

(104) Apie brolius
Jei broliai yra kartu prie vienos duonos (t. y. veda bendrą ūkį), o vienas neigia, kad jis yra bendrai prie vienos duonos, tas moka pusės markės baudą.

(105) Apie taiką
Jei nutinka, kad sudaroma taika tarp žmonių, tai kas taiką sulaužo, privalo dvigubai sumokėti galvažudžio mokestį (arba kompensaciją); o (jei) vienas davė kitam pinigų (kaip) susitaikymą, ir nutinka, kad tas, kuris paėmė pinigus, sulaužo taiką, jis neprivalo grąžinti pinigų, bet turi sumokėti galvažudžio mokestį (arba kompensaciją), kaip nustatyta, nes jis moka dvigubą kompensaciją už (taikos) sulaužymą.

(106) Ką motina išdalija
Jei motina dalija iš savo kraičio, o vėliau turi sūnų, ir jie nesutinka su tuo, ką motina išdalija, tai neturi jokios galios.

(107) Atskirtas sūnus
Jei kas turi sūnų ir sūnus buvo tėvo atskirtas (išdalintas), ir tas (sūnus) vėliau miršta, o mirusysis dar turėjo sūnų, tuomet vaikai yra arčiau paveldimo turto nei senelis. Tada reikia paskirti jam (seneliui) būti vaikų ir žmonos globėju.

(108) Apie nužudymą
Jei du ginčijasi ir vienas iš jų nužudomas arba vienas sužeidžiamas, o tarp jų buvo susitaikymas, kuriam buvo nustatyta pinigų suma – kam tie pinigai buvo priteisti, ponui ar Bažnyčiai, kas iš jų sulaužys (taiką), tas turi duoti pinigus.

(109) Apie tarną
Jei kas turi berną arba tarną, ir jei pasiuntė tarną savo reikaluose, o tada tarnas nusisuko sprandą, už tai ponas turi prisiimti kaltę (atsakomybę) už jį.

(110) Apie mikčių
Jei mikčius duoda priesaiką ir mikčioja tuo metu, kai prisiekia, tai jam nekenkia jo teisėje, jei jis mikčioja iš prigimties.

(111) Apie kiaulę
Jei kas naktį randa kiaulę darančią žalą (savo valdose) ir ją užmuša, nieko už ją neprivalo mokėti.

(112) Apie daržininką
Jei nutinka, kad kas turi daržininką ir jį išvaro nuo savęs, daržininkui nereikia jam mokėti arimo mokesčio.

(113) Apie žalą lauke
Jei nutinka, kad kam padaroma žala lauke ar kur kitur bebūtų, o tie, kurie žalą daro, gyvena kitame kaime, tai jie privalo žalą atlyginti (tokio dydžio), kaip ji bus įvertinta, (priklausomai nuo to), kokiu metų laiku žala padaryta.

(114) Kur vaikas nuskęsta
Jei nutinka, kad moteris ar vyras skundžiasi, jog devynerių metų vaikas nuskandino jų vaiką, o moteris ar vyras neturi nieko liudininku, išskyrus savo paties šešerių metų vaiką: kadangi tas vaikas nėra pilnametis, tai tėvas privalo atsakyti už vaiką ir su dvylika (žmonių) teisiškai išsiteisinti iš bylos.

(115) Apie vagystę
Jei nutinka, kad kas kitą kaltina vagyste, pavyzdžiui, arklio, o kaltinamasis išsiteisina byloje pagal teisę su dvylika (žmonių); jei nutinka, kad ieškotas turtas arba pavogtas daiktas randamas pas ką nors kitą, o kaltinamasis yra nekaltas, tai kaltintojas turi būti pripažintas kaltu dėl dalyko, ar jis didelis, ar mažas, kurio jis anksčiau reikalavo iš nekaltojo.

(116) Apie skundo neigimą
Jei nutinka, kad kas stovi prieš teismą ir yra kaltinamas kokiu nors dalyku ir tą dalyką neigia, o kai jo (kaltinamojo) teisė jam teismo priteisiama, tuomet jis pripažįsta dalyką: tas privalo sumokėti pusės markės baudą ponui.

(117) Apie teisę
Jei kas turi prūsų teisę ir sumuša Kulmo (teisės) žmogų, ir prūsas išeina (iš bylos) pagal savo prūsų teisę be laidavimo, ir jis lieka prie savo prūsų teisės.

(118) Apie pretenzijas
Jei nutinka, kad kas valdo turtą metus ir dieną be pretenzijų (iš kitų), ir jei pilnametis žmogus gyvena šalyje ir nori vėliau pareikšti pretenzijas į turtą, tas neturi tam teisės. O jei būtų aplinkybė, kad kas nors yra išvykęs iš šalies, tas gali pareikšti pretenzijas per 12 metų, o vėliau jau ne.

(119) Apie gydytojo atlygį
Jei kas sužeidžiamas ir pasitelkia gydytoją, ir tas žmogus miršta, tai gyvasis privalo mirusiajam atlyginti gydytojo užmokestį. O jei mirusysis sužeidė gyvąjį ir šis taip pat pasitelkė gydytoją, tai mirusysis (iš jo turto) grąžina gyvajam jo gydytojo užmokestį.

(120) Apie gyvulį
(Jei) koks nors gyvulys čia genamas pas piemenį, jei jis dingsta, apie ką jis (piemuo) nežino, tai jis (piemuo) privalo už jį sumokėti, jei negali to (dingimo aplinkybių) įrodyti arba paliudyti su dviem padoriais žmonėmis.

(121) Apie skundą
Jei kas skundžiasi dėl skolos turte „po mirusios rankos“ (iš mirusiojo palikimo), kas tą turtą valdo, jei nenori jos (skolos) grąžinti, tai jis gali išsiteisinti savo paties ranka (prisiekiant) ant relikvijų, jei išdrįsta. Jei jis nenori prisiekti, tai gali kaltintojas su savo paties ranka laimėti (skolą), (prisiekiant) ant relikvijų, jei išdrįsta.

(122) Apie sužalojimą
Jei kas kitą kaltina sužalojimu, o anas neigia, o kaltintojas parodė tą sužalojimą kamarininkui arba pakamariui, tai kaltintojas (prisiekiant) savo paties ranka ant relikvijų, jei išdrįsta, yra arčiau gauti (atlygį) už jį (sužalojimą), nei kaltinamasis (galėtų) išsiteisinti (prisiekiant) savo paties ranka, jei išdrįsta.

(123) Apie smurtą
Jei kas kitą tyčia jėga užpuola prie plūgo lauke ir padaro jam žaizdą arba sukruvinuoja, jei kaltininkas (tai) neigia, jis turi išsiteisinti nuo to (prisiekiant) ant relikvijų su dvylika (žmonių), jei išdrįsta.

(124) Apie nužudymą
Jei kas nužudomas, ir turi daugiau nei vieną žaizdą, kuri sukėlė mirtį, kaltininkas neturi mokėti daugiau kaip už mirtį. Jei kaltininkas gavo žaizdų ar sužalojimų nuo mirusiojo, tai mirusysis (jo turtas) privalo gyvajam apmokėti už jo žaizdas.

(125) Apie kaltinimą
Jei kas apkaltina kitą viena byla, dviem ar daugiau, ir kiekvieną dalyką pateikia kaip atskirą bylą, o jei tas, kuris yra kaltinamas, sako kiekvienoje byloje „ne“, tai jis privalo kiekvienoje byloje atskirai išsiteisinti, (prisiekiant) su dviem pirštais ant relikvijų, jei išdrįsta.

(126) Apie kaltinimą
Jei apkaltina vyras ar moteris ką nors dėl pinigų ar turto, tuo atveju, kai (kaltinamas) žmogus neigia (pretenziją į) pinigus ar turtą, tai jis privalo išsiteisinti nuo to, (prisiekiant) su dviem pirštais ant relikvijų, jei išdrįsta.

(127) Apie žaizdas
Jei kas kaltina kitą dėl žaizdų ar kraujo ir parodo žaizdas ar kraują kamarininkui arba pakamariui, tai jis pats privalo prisiekti dėl savo žaizdų. Tačiau jei nutinka, kad jis jų neparodė, tai turi prisiekti tas, kurį jis kaltina dėl žaizdų ar kraujo.

(128a) Kaip laisvieji prūsai iš Hohenšteino (Olštyneko) apylinkių gajoja savo žemės teismą
Jie vartoja tai (šią formulę) dar ir šiandien: Gajoju (atidarau/saugau) šį mūsų prūsų teismą giliai kaip Gilbingas (ežeras/upė), aukštai kaip ąžuolas, tvirtai kaip akmuo, ar tai būtų teisinga, ar neteisinga. Duokite junkeriui burkrafui Rotui porą batų.

(129b) Priedas prie prūsų teisės
Kadangi nuodų davimas nuo senų laikų labai plačiai paplitęs tarp prūsų (kai jie ordino buvo užkariaujami), kai jie duodavo įkaitus arba kitais atvejais brolių (riterių) būdavo paimami į nelaisvę, jie (prūsai) krikščionims gėrime daugybę kartų ir dažnai duodavo nuodų, dėl ko mirė ne vienas narsus didvyris; kad tam užkirstų kelią, ponas Seifridas, dvyliktasis Prūsijos krašto didysis magistras (Zygfrydas fon Foichtvangenas), nustatė šią teisę (galiojančią) amžiams: jei prūsas išgeria gėrimo likučius iki dugno, jis privalo taip pat pirmas atsigerti šviežio (gėrimo). Jei kas bus pripažintas kaltu su vienu ar dviem (liudininkais), kad jis šios teisės nesilaikė, tai jis privalo sumokėti savo galva vardan teisės.